Liaudies kultūra, 2018 Nr. 3.

Petronėlė Gerlikienė. Nojaus laivas. 1976. Kartonas, aliejus, tempera. 115×175. LDM (640x418)

Petronėlė Gerlikienė (1905–1979) talento prigimtimi, temų pasirinkimu, raiškos laisve ir jėga yra viena ekspresyviausių, originaliausių ir dramatiškiausių lietuvių tapytojų. Jos gyvenimas buvo pažymėtas pakilimų ir nuosmukių, gaivališko kūrybos džiaugsmo ir skausmingų netekčių. Į jį žvelgiu per jos kūrybą, nes tikiu, kad kūrybą maitina dvasinė patirtis, o Petronėlės gyvenime jos būta kaip reta įvairios. Petronėlė buvo beraštė, nemokėjo net pasirašyti, bet nesijautė esanti menkesnė už mokytus žmones

Šis pasakojimas apie P. Gerlikienę yra suaustas iš istorijų ir giminės mitų bei legendų, perduodamų iš kartos įkartą. Jos gyvenimas ir kūryba man yra neatsiejamai susipynę su jos pačios mintimis bei žemaitiškais pašmaikštavimais, jos sūnaus, tapytojo Pranciškaus Gerliko, pusbrolio profesoriaus Albino Bagdono ir marčios dailėtyrininkės Marijonos Danutės Čiplės tekstais ir pasakojimais, jos amžininkų bei anūkų Darijaus ir mano pačios, Jurgitos, prisiminimais.

Pertonėlė Gerlikienė ir menotyrininkė Gražina Kliaugienė.Pirmosios personalinės P. Gerlikienės parodos atidarymas. Vilnius.1977 m.

Anot Petronėlės, jos senelis Simonas Kromelys (nuoc visi sāka, ka aš isigalvuoju) buvęs žydelis, dirbęs dvare prievaizdu. Kad galėtų vesti dvarininkaitę, turėjo apsikrikštyti. Ir apsikrikštijo. Gavo dvarą. Keturis vaikus turėjo. Tėvas Jonas Kromelys buvo labai stiprus, šviesių garbanotų plaukų, išsišovusiais žandikauliais. Jokio juodo darbo nedirbo. Jam kad tik imtynės, boksas. Vis važinėjo Amerikon, išrūpindavo žmonėms šipkartes, varė per sieną arklius, vos galvos ten nepadėjo. Mėgdavo sakyti: „Stiprījē kapūse, mundrījē turmūse, vuo ant žemes gīven vīni durnē...“

Jonas Kromelys Amerikoje apsistodavo Musteikių šeimoje. Prigavęs jų dukterį Oną Marijoną, apie 1901 m. ją vedė. Susilaukė penketo vaikų. Manoma, kad Petronėlė, arba Petrikė, antrasis vaikas, gimė 1905 m. birželio 19 dieną. Apie 1908 m. Kromelių šeima grįžo į Lietuvą, į Jono Kromelio gimtąjį Derkintų kaimą Šilalės valsčiuje. Keliaudama per Atlantą Marijona pagimdė penktąjį vaiką, dukrytę, ir palaidojo ją vandenyne. Gal būtų ji ir nevažiavusi į Lietuvą, bet vis ta Jono sesuo įkalbinėjusi ir savo kraitį, ruošdamasi Amerikon, pažadėjusi palikti, kad tik Marijona savojo iš Amerikos nevežtų – kam tokį kelią vežiotis, ir jos kraitis čia, Lietuvoj, esą didelis. Savąjį kraitį Marijona ten ir paliko, o atvykusi nieko nerado, tik labai apleistą ūkį, nugyventus trobesius, nes šeimininko kaip ir nebuvo. Kaimynai ilgai šnekėję, kaip Kromelienė grįžusi pakabino ant langų baltas, gražias užuolaidas, o vakare uždegdavo tokią lempą, kad pusę kaimo apšviesdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Pasaka. 1976. kartonas,aliejus,tempera. 87×115_m

Mokyta buvo motina, visokiom kalbom kalbėjusi, tik lietuviškai susišnekėti su samdiniais jai sekėsi sunkiai. Vyras, kaip ir seniau, važinėjo Amerikon. Kartą šinkorkaatbėgusi pasakė: „Liek, Kruomelieni, grēčiau i miesteli, tava Juons su pana rūšēs i Amerika sprukti“. Marijona kaip stovi – ką tik buvo išsiplovusi galvą, – šlapiais plaukais, pasičiupusi pakabą (kabinietą) išlėkė. Rėkdama nuvanojo vyrui šonus ir skaudama galva vos beparėjo namo. Septintą mėnesį laukėsi šeštojo vaiko. Atgulė ir nebeatsikėlė.

Petronėlė Gerlikienė. Žiurėjimas į saulę. 1978. Kartonas,tempera. 70×50m

„Maža palikau, ka miri muotīna, – prisiminė Petronėlė. – Visi saki, ka sesū tai panaši į muotīna, gražuoli, vuo aš nebuvau graži. Ali kuokias kasas mama turiejusi! Rausvi, tuokī kaip muna jaunystie, plaukā; supīnusi kasas anus susidiedava kelioms eilėms apei galva. Miestale gyventuojē palei anuos šleipa atspauda smielietam kelie žinuodavin, ka Kruomelieni jau nuajusi i bažnyče.“

Mačiusieji pasakojo, kad ilgą laiką po jos mirties tą pačią valandą vakarais su dideliu trenksmu atsiverdavo durys ir įeidavo gražiai apsirengusi Marijona. Pereidavo visą trobą nesidairydama ir dingdavo, tarsi į sieną sulįsdavo. Kaimynai ateidavo pasižiūrėti, o Jonas pradėjęs labai gerti.

1917 m. Jonas Kromelys, likęs su mažais vaikais, antrą kartą vedė paprastą kaimo merginą Zofiją Pintverytę. Su ja susilaukė dar keturių vaikų. Baigėsi jo kelionės Amerikon. Dabar dažną kartą iš miestelio abu su žmona grįždavo girti dainuodami, vos į bričką suvirsdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Raudonas medis“. Vilna, siuvinėjimas, aplikacija. 180×150 m

Petronėlei, kaip vyriausiajai dukrai, teko visi namų ruošos darbai, prižiūrėti keturis pamotės vaikus, dar jaunesnę seserį ir ligotą jaunesnįjį brolį. Niekas nė raidžių neparodė. Buvo taip suvargusi, kad net kaimynai pradėję sakyti: „Eik kur nors tarnauti, tai nors sijoną turėsi.“ Šešioliktus eidama ir išėjo tarnauti pusmerge pas daktarą. Iš pirmos algos nusipirko tokį gražų vilnonį languotą sijoną. Marijonos tėvai Petronėlei siuntė net dvi šipkartesAmerikon važiuoti, bet tėvas su pamote jas pragėrė – nebūtų buvę kam vaikų žiūrėti. Petronėlė tai sužinojo tik iš svetimų žmonių jau išėjusi tarnauti. Jonas, vyriausiasis jos brolis, išvažiavo ir pasiliko gyventi Čikagoje. Dvidešimtuosiuseidama Petronėlė jau tarnavo trečioje vietoje – tame pačiame Derkintų kaime, pas ūkininką Julijoną Gerliką. Gaspadorius, jau įžengęs į ketvirtą dešimtį, vis žvilgčiojo į Petronėlę, bet nesiskubino – juk ji niekur nepabėgs.

1929 m. iš Amerikos grįžo vyriausiasis Julijono brolis Pranciškus. Penkiasdešimtus metus einantis Gerlikas, trisdešimt metų dirbęs Ilinojaus valstijos anglies kasyklose, buvo susitaupęs gražaus pinigo. Amerikoje pirko įvairių prabangos daiktų savo namams, tarp kurių buvo ir iki šiol yra išlikęsper visus karus Petronėlės kaip relikvijos išsaugotas patefonas su tūta ir plokštelės, tarp jų ir pirmieji Kipro Petrausko lietuviški įdainavimai, veidrodis raižytais rėmais, didelis ovalinis rėmas nuotraukai, užuolaidos (dieninės – baltos su žaliais aksomo žirneliais ir naktinės – labai spalvingos, su rausvomis ir melsvomis juostomis, ataustos geltonų siūlų raštais), artdeko vazos, šviesi fetrinė Pranciškaus Gerliko skrybėlė. Daugelis kitų daiktų dingo per karą ar buvo sunaikinti pokario laikotarpiu, baiminantis tremties Sibiran.

Pranciškus Gerlikas planavo sukaupęs kapitalo grįžti į Lietuvą, pirkti žemės, statytis namus, imti jauną pačią ir sukūręs šeimą gražiai gyventi. Grįžęs apsistojo pas brolį, ten ir pamatė Petronėlę. Ji sakiusi, kad gal ne tiek ja susidomėjęs, kiek jam patikę, kad ji rūpinasi jo atsivežtomis penkiomis baltosiomis vištomis ir dviem gaidžiais, kurie po tokios ilgos kelionės atrodė labai suvargę. Petronėlė sugalvojo paukščius lesinti virtais smulkintais kiaušiniais ir taip juos išsaugojo. Tai labai patikę Pranciškui Gerlikui ir šis skubiai pasipiršęs. Tada sukrutęs ir Julijonas, net susibaręs su broliu, kam šis jo merginą paveržė. Gal ir būtų Petronėlė tekėjusi už Julijono, bet šis nesipiršo, vis tikrino. O atsirado Pranciškus – ir ištekėjo už amerikonto.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Dainų šventė“. 1976. Drobė, siuvinėjimas, aplikacija. 200×180.LDM_m

Jiedu tuokėsi Šilalės bažnyčioje. Po vestuvių tuoj ėmėsi žiūrėti pirkti žemės. Iš dviejų parduodančiųjų tarp Šilalės ir Liškiavos tegavo tik 23 hektarus prastos, akmenuotos, molingos žemės, apaugusios krūmais ir medžiais. Joje augo nemažai ąžuolų. Pranciškus išrinko akmenis (vienus sulaidojo, kitus panaudojo statyboms), išvalė arimui skirtus plotus ir ant molėtos kalvos ėmėsi įrengti sodybą. Statė visą dešimtmetį. Nors pinigų netrūko, bet ir užmojai buvo dideli. Pirmiausia pastatė tai, kas, ūkininkų supratimu, svarbiausia – didelį tvartą gyvuliams, kluoną pašarams ir vištidę. Patys apsigyveno svirne, pritaikę jį laikinam gyvenimui. O išmūryti pamatai labai dideliam dviejų galų namui ir suruoštos statybinės medžiagos taip ir liko.

Petronėlė iš mergos tapo ponia, turčiaus amerikontožmona. Visus namų ruošos darbus dirbo samdiniai. Po persileidimo su pirmuoju vaiku Kauno gydytojai patarę jai nepervargti, pamiegoti, tai ir miegodavusi iki pietų. Specialiai augino veršius ir juos kas savaitę pjovė, kad Petronėlė turėtų kasdien išgerti šviežio veršiuko kraujo ir kad tai padėtų susilaukti vaiko. Pusryčius vyras pats paruošdavo ir atnešdavo jai į lovą, nes tarnaitė pyko ir negalėjo suprasti tokio pasileidimo. Petronėlė mėgo išgerti grietinėlės su plaktais kiaušinais. Jos darbas buvo prižiūrėti išsiplėtusį vištyną. Kas savaitę atvažiuodavę veterinarai iš Kauno patikrinti, kaip laikomasi raciono, supirkdavę visus perinti skirtus kiaušinius. Tai, anot Petronėlės, buvęs pirmasis, pavyzdinis baltųjų vištų vištynas Lietuvoje. Gerlikas jau žiūrinėjo pirkti automobilį.

Petronėlė Gerlikienė ir menotyrininkė Gražina Kliaugienė. Pirmosios P.Gerlikienės personalinės parodos atidarymas. Vilnius. 1977 m

1940 m. gimė sūnus Pranciškus, anot motinos, Pranelis. Atsidėkodama Dievui už padarytą malonę, bažnyčios altoriui ji išsiuvinėjo užuolaidas. „Paniberna ta Petroneli, nuorieji, ka anas pakabintu ant altuoriaus“,– pašiepė davatkėlės. Nežinia, kuo jos davatkėlėms neįtiko ir ar buvo kada pakabintos. Petronėlei tai buvo per daug skaudi tema – ji nenorėjo daugiau apie tai šnekėti.

Prasidėjo karas, ir staiga Petronėlės gyvenime viskas ėmė griūti. 1943 m. vokiečiai gripu sergantį Pranciškų Gerliką, spaudžiant dideliems šalčiams, išvarė už keturiasdešimties kilometrų vežti miško. Peršalęs susirgo ūmia džiova, nes jau anglies kasyklose buvo suėsti jo plaučiai. Vežė pas gydytojus. Kartą jiedu paliko Pranelį prižiūrėti tarnaitei, o ši, užsiėmusi su bernu, nepamatė, kad vaikas nuropojo prie šuns būdos. Grįžę rado Pranelį kraujuose, vežė į karo ligoninę. Tai dar labiau pablogino senojo Gerliko sveikatą, ir jis netrukus mirė. Užėjus kazokams, nėščia Petronėlė neteko trečio vaiko. Rusų kazokų arkliai, tokie maži, pririšti sode, iki pat šaknų nugraužė visas obelis, kariuomenė nusiaubė ūkį, – Petronėlė su sūnumi liko didžiausi kaimo neturčiai tuščiuose pastatuose. Dar karo metais buvo uždaryta jų dolerinė sąskaita Kauno banke. Vėliau viskas, ką dar turėjo, buvo atimta ir perduota kolūkiui. Pranelis draugavo su kaimynų, turinčių įtakingą brolį „prie valdžios“, sūnumi ir taip sužinodavo, kada vyks vežimai į Sibirą. Išnešiojo, išslapstė amerikoniškus daiktus, nenakvodavo namuose, o pamatę atšviečiančias mašinas bėgdavo į laukus ir ten parkritę laukdavo, kol jos nuvažiuos. Taip ir išliko.

Petronėlė Gerlikienė. Vyšnių skynimas.1976. Kartonas, aliejus. 115×87 (456x640)

Petronėlė pabudusi naktimis matydavo Pranciškų, stovintį tarpdury apsirengusį juodu kostiumu, taip, kaip palaidojo, ir žiūrintį į ją. Neramus ir susirūpinęs, tarsi būtų saugojęs...

Po kelių metų Petronėlė ištekėjo antrą kartą – už Ignaco Veličkos. Dėl to, kad nereikėtų eiti į kolūkio lauko darbus, augindavo po kelis šimtus valdiškų viščiukų. Žiemą vištas su viščiukais laikydavo virtuvėje prie krosnies. Tie cypdavo, teršdavo, negalėjo atsiginti blusų. Ten pat virė jovalą kiaulėms. Iš krosnies rūko dūmai, mat ją kūreno šlapiais žabais – nebuvo kam prikirsti medžių, nes Ignacas buvo lėtas ir ligotas, nekoks gaspadorius. Vasaromis jis su kitais melioratoriais išeidavo kasti griovių, nuo to pasigadino širdį, o nuo drėgmės – kojas. Troboj buvę nuolat šalta, nes svirnas gyvenimui buvo nepritaikytas, aukštais pamatais, kad vėdintųsi, krosnis niekaip neprišildydavusi.

Petronėlė turėjusi savitą, išskirtinį požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius. Remdamasi tik savo požiūriu ir pastebėjimais, atmesdama visa, ką apie žmones kalba kiti, ji mokėjo savitai nusakyti jų charakterius ir emocines būsenas. Bendraujant stebino jos išmanymas, taktas ir inteligencija, draugijoje visuomet laikėsi oriai. Kaimynai net ir sovietmečiu kreipdavosi į ją puoni, nors laikę keista, paniberna. Valdingas, impulsyvus charakteris, noras viską tvarkyti savaip neišvengiamai kėlė įtampą. Antai sūnų net po studijų ji dažnai kritikuodavo už etikos nepaisymą ir nemokėjimą gražiai elgtis.

Petronėlė Gerlikienė. Medis su vaisiais. 1977.Kartonas, aliejus. 100×72_m

Būdavo labai nekalbi, apie ką nors paklausta, stengdavosi greitai baigti kalbą. Jeigu sūnus staigiai užklausdavęs: „Mama, kur eini?“, dažniausiai atsakydavo: „Ī šikučiu dauba muorku raut.“ Arba kai, prireikus parnešti žabų ar daržovių, sūnus klausdavęs: „Ką virsi pietų (vakarienės)?“, atsakydavusi: „Kāte su pupums“ arba: „Skanē, rybē, tirštā, daug“. Petronėlė visokiems atvejams turėjusi įvairiausių posakių. Kai kas nors prie stalo valgydamas juokdavęsis, sakydavo: „Nesijūk pry stala, tava buoba durną vyrą gaus.“

Per šventes Petronėlė langus papuošdavo savo išsiuvinėtomis užuolaidomis. Kartą atėjusi kaimynė net norėjusi nusiskinti raudonų uogų kekę – tokios tikros jos atrodė: „Kan čia, Petriki, vašuokliu prisikabinā?“ Užuolaidas Petronėlė buvo išsiuvinėjusi iki karo. Po karo siuvinėti nebeturėjo laiko, bet vis kieno nors paprašyta išskleisdavusi daugybę siuvinėjimui skirtų kalkių įvairiomis temomis, jas nuolatos skolindavosi aplinkinių kaimų merginos.

Petronėlė primygtinai prašė sūnaus, jau šeštoko, nupiešti Kristų ir Mariją, o ji išsiuvinėsianti. Tam atsakingam reikalui šis niekaip nesiryžęs, nors Petronėlei atrodę, kad tiek laiko mokęsis turi jau viską mokėti.

Petronėlė gyveno labai varganai, bet mokėjo „išlaikyti fasoną“. Į bažnyčią eidavo gražiai pasipuošusi.Aplinkinius stebino jos savotiškas požiūris į grožį. Šviesokos ilgos kasos būdavo susegtos vainiku viršugalvyje, o drabužių turėjusi dar iš prieškario metų, pokariu jie labai krisdavę į akis. Mėgo nešioti daug drabužių sluoksnių: kokios trys palaidinės, ant viršaus dar megztukas, visos apykaklės išlindusios ir gražiai dera. Pranukui tuo tarpu neturėjusi drabužėlių, tai persiūdavusi, pritaikydavusi ką nors iš savų, dėl to sūnus iš vaikų neišvengdavo skaudžių patyčių. Pati nemokėjo austi, nuolatos siųsdavo verpalus audėjoms, kurios turėjo tiksliai išausti, kaip pasakyta, įvairių audinių, vėliau ji juos siuvinėdavo.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Vyras ir moteris“. 1975. Medvilnė, siuvinėjimas, aplikacija. 145×120.LDM_m

Vakarais sakydavo: „Kuoks brungus dalīks īr luoveli“ ir džiaugdavosi ją pasiekusi. „Žmuogusīr laimings, jē tik sveiks“, – mat ji jau vaikystėje buvo prisikentėjusi nuo dantų skausmo, nuo visokių auglių, galvos nušalimo ir utėlių.

Petronėlė dar turėjo įvairių keistenybių, kaip tuomet atrodę.Kartais užsnūsdavo ir staiga prabudusi sakydavo, kad sapnavo tą ar aną jau mirusį žmogų, prašiusį valgyti. Tuomet eidavo į bažnyčią užsakyti už tą žmogų mišių. Mėgusi apeiti savo buvusią žemę, kuri jau priklausė kolūkiui, pasivaikščioti po ąžuolyną. Kartais atsitikdavo taip, lyg kas ratais imdavo vedžioti, ir ji nerasdavo kelio namo. Kartą prieš karą mačiusi „par mienulii rītus slenkanti kareivi su strielba“. Aiškiai girdėjusi, kaip paukštelis, pabeldęs į langą ir žiūrėdamas į ją, giedojęs: „Atēs atētis, atēs atētis, atēs atētis...“. (ateis ateitis). Ji nuolat kartodavo, kad likimas turi atsimokėti už patirtas skriaudas. Petronėlė norėjo gyventi šviesų, pasiturintį, laimingą gyvenimą, kaip tą keturiolikos metų atkarpą su tėveliu[1]. Anot Petronėlės, tai buvęs atlygis už sunkią vaikystę...

Petronėlė Gerlikienė virtuvėje tapo „Vyšnių skynimą“. Vilnius. 1976

1970 m. ankstyvą vasaros rytą, niekam nieko nepranešusi, nešina emaliuotu kibiru juodųjų serbentų, kurie augo prie jos namo Mažrimuose, Petronėlė iš Šilalės atvažiavo į Vilnių aplankyti anūko. Visą dieną nei valgiusi, nei gėrusi, tampiusis su tomis uogomis po visokias mašinas, tik atvažiavusi pamatė, koks didelis miestas tas Vilnius, kuriame ji niekad nebuvo buvusi. Pyko ant savęs ir visų: gal tyčia ją taip ratu vežioją vis pro tuos pačius namus? Čia pat guodėsi – tarp žmonių neprapuls, juk žino, kad sūnus gyvena Jeruzalėje. Bevažinėdama išsišnekėjo, išsiaiškino, kad ta Jeruzalė, žmonių vadinama Jeruzalimka, yra miesto pakraštyje ir kad geriausia iš autobuso išlipti, kai pravažiuos sodus ir pamatys bažnyčios bokštus. Atsidūrusi siauroje, medinių namų pristatytoje gatvelėje net šyptelėjo, kad ta Jeruzalė daug mažesnė už Šilalę ir kad joje surasti sūnų būsią vieni juokai. Pirmą sutiktą paklausė ir pataikė. Žmogus pasakė gerai pažįstąs jos sūnų, barzdotą dailininką, neseniai su šeima apsigyvenusį Visorių kaime. Jo sandėliuke jis pastatąs motociklą, kai važiuojąs į miestą. Paaiškino, dar gerą kelio galą padėjo kibirą panešti, ir Petronėlė nė nepajuto, kaip nuėjo tuos tris kilometrus. Kai apsižvalgė – nei namų, nei žmogaus, tik takelis tarp jaunų pušelių nutįsęs – net nejauku pasidarė. Bet ėjusi tolyn, link vakarop pakrypusios saulės, iš rankos į ranką perimdama sunkų kibirą.

Petronėlė Gerlikienė. Sopulingoji. Kartonas, tempera. 70×50_m

Atsikvėpė tik sode, didelių šakotų obelų paunksmėje. Skarele nuo veido nusibraukė prakaitą, ir po to, ką tądien regėjo, tas mažas namelis tarp senų išsikerojusių obelų ir alyvų atrodė esąs visiškame svieto pakraštyje. Aplink nė gyvos dvasios, kur akys užmato – miškas, krūmai, tamsus eglynas. Net baugu pasidarė. Tai ne Mažrimai, kur nuo kalnelio viskas kaip ant delno... Sūnus Pranciškus vedžiojo po sodą, rodė trobą, rūsį, daržinaitę, kalbino gyventi kartu, ką ji ten viena… Sodyboje ir karvę galėsianti laikyti, žolės sode daug. Petronėlė tik linksėjo galva ir nieko nesakė. Jau tą patį vakarą užsiminė apie namus, gyvulius, o rytą kuo anksčiausiai išskubėjo į stotį, net nenujausdama, kad ji, dar stipri ir energinga šešiasdešimt penkerių metų moteris, netrukus pasijus nesugrąžinamai praradusi viską – sveikatą, namus, ramų ir įprastą gyvenimą. Ir šitie taip nepatikę namai taps jos namais, kur tik menką valandėlę jausis rami ir laiminga.

Petronėlė Gerlikienė. Karas I. 1976. Kartonas, aliejus, tempera.70×50_m

Nuomininkai – vyras, žmona ir du maži vaikai – buvo priimti tik iš didelės bėdos, mirus jos vyrui Ignacui Veličkai ir kaimynams prašant. Jau beveik metus gyvenantys kartu, jie kasdien keldavo vis daugiau rūpesčių. Šeimos galva, dažnai girtas, piktas ir nepakantus, tvarkėsi po namus taip, kaip jam patiko. Ilgai Petronėlė tylėjusi, gailėdama kaimynų dukters, tačiau pamačiusi rugiuose pririštą arklį neišturėjo – pasakė, kad negerai darą. O nuomininkas tik pasijuokė, girdi, ne tavo – kolūkio. Petronėlė pasakė brigadininkui, tegul tvarkąs, jei žmoniškos kalbos neklauso. Parėjęs vakare girtas nuomininkas ją sumušė, sudaužė galvą visaip koneveikdamas už „ilgą liežuvį“. Prigrasino tylėti, niekam nė žodžiu neprasitarti. Kruvinom ašarom verkdama, Petronėlė ėjo pas kaimynus. Paskui gydytojai, teismas. Priteisė sumokėti 100 rublių ir liepė susitaikyti. Tačiau kas iš to – įskaudinta žmonių pajuokos („paniberna ta Gerlikieni, vis puoni dedas“), jinai jau pradėjo bijoti žmonių, vis rodėsi, kad visi tik ir tykoja jai padaryti ką nors bloga, net nuo atvažiavusio aplankyti sūnaus slėpdavosi.

Sūnaus parvežta į Visorius sėdėjo susidėjusi rankas į skreitą, lingavo galvą į šalis ir pusbalsiu šnekėjosi su savimi, kaip jai dabar būti, ko griebtis. Staiga iškėlusi rankas, šaukdama, purtoma nesuvaldomo skausmo ir pykčio, išbėgo Petronėlė prie kieme sustojusio sunkvežimio, kuriame buvo sukrautas visas jos turtas. Kaip sūnus išdrįsęs išparceliuotijos gyvulius, išdalyti daiktus, pasogines kėdes?! Kas, kad sakė pasiliekanti gyventi pas sūnų, bet ne tuojau, ne taip greit. Ji dar būtų pagalvojusi, o dabar... Puldinėjo aimanuodama, stverdama tai vieną, tai kitą ryšulį ir vėl mesdama į šalį, negalėdama suvokti, kas belikę iš viso jos gyvenimo.

Petronėlė Gerlikienė. Mielaširdystė. 1977. Kartonas,aliejus. 70×50_m

Įsikūrė mažame vienlangiame kambarėlyje. Užvertė jį ryšuliais, maišais su nekarštomis vilnomis, siūlais, velionio vyro Ignaco drabužiais, patalais. Vietos liko tik lovai. Ant jos ir sėdėjo Petronėlė, nieko nematančiomis akimis žiūrėdama į tolį. Staiga vėl, tarsi pakirdusi iš miego, pašokusi stvėrėsi už galvos – atvežtas iš Mažrimų šuo Turkus neėdęs, vištos nelesintos, o ji čia sėdi kelinta diena nesišukavusi.

Plėšėsi nerasdama sau vietos. Sunku ir baugu, anot jos,buvo vienai gyventi kaime, nes visi žinojo, kad turi pinigų, bet ir mieste blogai. Visi mokyti, nematyti žmonės, nėra net su kuo žmoniškai pasišnekėti. Ten ir oras esąs sveikesnis, ir žmonės geresni. Apimta nerimo, susiruošė į Šilalę. Apsidairys, gal pačioje Šilalėje kokį namą nusipirks, gal ten ir pasiliks, sutiks gerą žmogų, ištekės. O Visoriuose ji viena ir viena namuose, kad nors kas praeitų pro šalį. Praslinkus dienai kitai sugrįždavo aprimusi, susitaikiusi. Žadėjo ir anūką prižiūrėti, nereikėsią kasdien jo į lopšelį vežioti. Sužinojusi, kad už miško yra Bajorų kaimas, ėjo apsidairyti ir parsivedė nusipirkusi ožką, o sietelyje dar parsinešė mažą vilkinį šuniuką, kurį meiliai vadino Pilkiu.

Petronėlė Gerlikienė. Kilimas „Klevas“. 1975. Vilna, siuvinėjimas, aplikacija.

Po dienos kitos – vėl nelaiminga, suakmenėjusiu veidu vertė, dėliojo savo daiktus, dar labiau pasiklysdama tarp ryšulių. Įpuolusi į kambarį šaukė, kad sūnui niekada nedovanosianti. Kur jis padėjęs jos siuvinėjimo piešinius, gal tyčia išmetęs į šiukšlyną, sudeginęs? Ne, ji čia nebūsianti, išvažiuosianti, namą nusipirksianti. Ir ėmė rūpintis, kuo papuoš kambarius. Susirado seną, išblukusį, pokario metais siuvinėtą grindų kilimą. Vilnoniais siūlais iš naujo persiuvinėjo pakraščiuose išdėstytas tulpes, lelijas ir nepabaigusi numetė. Prisispyrusi ėmė reikalauti, kad sūnus nupieštų jai siuvinėjimo pavyzdį. O jis tik parodęs ant odinio knygutės viršelio stilizuotą ąžuolą ir tarstelėjęs: „Jei patinka – siuvinėk.“

Pati viena apėjo, apžiūrėjo parodas, lyg mieste būtų gyvenusi visą gyvenimą „Pamislīk, paruoda – visuokiu išsidirbiniejimu prikabinieta. Negal suprasti, kaip gal’ pamatīti mēdi su šaknims, jaguanuos puo žeme, i da žmuonims ruodīti. Geresni išsiūsiu, negu tūs jūsų paruodūs iškabinta“, – sakė parėjusi namo ir šypsojosi atlošusi rausva skarele suveržtą galvą, o rankos vis glostė ir glostė geltonų siūlų giją, tarsi vakaro prieblandoje regėtų siuvinėtais kilimais nukabintas savų namų sienas. Marčiai Danutei[2]pasisakė siuvinėsianti kilimą ir ėmėsi darbo. Taip paprastai, vis pakaitomis keisdama siūlų spalvą, dygsnių kryptį. Paklausta, iš kur žinanti, kaip reikia daryti, atsakiusi, kad daug kartų matė ąžuolą, kaip galėtų nežinoti. Kilimą „Ąžuolas“ir išsiuvinėjo be didelio vargo, apgailėdama išpjautus Mažrimų ąžuolus. „Ąžuolas turi būti vienas ir būtinai centre, jo kamienas – stambiai gruoblėtas ir šakos retos, neišsikraipiusios. Čia bus ruduo, lapai pageltę, bet dar laikosi. Neužtenka aukščio ąžuolui, tai didelis ir stiprus medis – pridursiu viršuje dar gabalą, o kad taip nekristų į akis, ant siūlės uždėsiu du lapus ir užtupdysiu šešias kiaunes. Kiaunės visuomet taip viena paskui kitą vorele bėga, jų akys tik blyksi! Ir jau vakaras, tarp ąžuolo šakų – raudona saulė, va, pridėsiu to skuduro gabalą ir bus gerai. Po ąžuolu išsiųsiu girtus partorgus, kolūkio pirmininką, tik jie ir gali medžioti. Tiek girti, kad įsitvėrė ąžuolo šakos ir nulaužė, kitas su degtinės buteliu, o trečias jau visai ant kojų nepastovi, atsiklaupęs ant kelių taikosi į kiaunes“, – pasakojo Petronėlė. Atrenkant darbus Respublikinei liaudies meno parodai tuometinių Liaudies meno rūmų Dailės skyriaus vadovė Aldona Kireilienė patarė butelį išardyti, nes tai esą neatitinka tikrovės ir kilimo nebūtų priėmę į parodą. Petronėlė butelį pakeitė gėlių puokšte.

Pranciškus Gerlikas ir Petronėlė Gerlikiene. Mažrimai,Šilalės r. 1963. Iš šeimos archyvo.

Rami ir susitaikiusi su savimi Petronėlė dar labiau nutolsta, nugrimzta savyje. Nekloja lovos, apsirengusi sėdi tarp patalų, atsigręžusi į langą, ištiesusi kojas, apsikrovusi siūlų kamuoliais, drabužiais. Veidas tarytum bejausmis, lūpos kietai sučiauptos, akys, atitrūkusios nuo siuvinio, žvelgia kažkur į šalį ir nežinia ką mato. Pašaukta krūpteli, atstumia nuo savęsmedžiagą, perbraukia abiem rankom per kojas ir tik pakartotinai prašoma eina valgyti. Atėjusi aiškina, kad iškart negirdėjusi ir daktarai jai yra sakę, kad ji „per minutę vieną sekundę visiškai negirdi“.

Sumano išsiuvinėti šermukšnį. Balkšvame naminio audinio fone pradėjo siuvinėti nuo kamieno, kaip medis auga – pačiame audeklo viduryje iš apačios į viršų kyla glotnus polaibis šermukšnio kamienas, į šalis skleidžiasi plonos, trapios, net palinkusios nuo uogų šakos. „Šermukšnis– glotnus medis ir visada šalia augina atžalą. Neilgaamžis, tik taip ir išlieka.“Siuvinėja dieną ir naktį, visai nekreipdama dėmesio į surauktas, nelygias vietas, susimazgiusius siūlus. Skuba kuo greičiau užbaigti, nes „nebaigta nier kuo nie žiūrieti“. Nors, atrodo, ir susirinko tinkamus siūlus, tačiau, žiūrėk, ir netinka – uogos turėjusios būti švelnesnio rausvumo, nupjauta šaka blyškesnė. Jokių nuolaidų: ardo, kerpa gabalą iš megztinio, vaikiškų kelnių ar kokio nors audinio. Svarbu, kad tiktų ir darbas nestovėtų...

Petronėlė tik mintyse turi aiškiai suformuotą idėją, visą bendrą kilimo kompoziciją, jo spalvinius derinius. Neradusi atitinkamos spalvos siūlų uogoms, skrituliukais sukarpo raudoną suknelę ir kiekvieną tokią uogą, užmezgusi mazgą, prisega juodu siūlu, mat kiekviena šermukšnio uoga turinti juodą galvutę – „ali kīk sīkių mačiau šermukšni – kāp nežinuosiu!“ Pagirta marčios, kad gražiai siuvinėja, Petronėlė ilgai žiūri, ir jos akyse baimė maišosi su viltimi – ar tikrai patinka, ar nesijuokia. Nors pati jaučia – tos uogos išties pasisekė, net akys raibsta bežiūrint. Ir lyg tarp kitko tarsteli: „Dā ne tāp galiu padaryti.“ Pasakė ir lyg įsipareigojo, o mintys vis dažniau sukosi apie klevą – labai gražūs rudenį jo lapai, plačiai išsikerojusios šakos. Susirinkusi nudažo siūlus ir išsigąsta, kad nežino, kaip tie lapai ir šakos atrodo. Mažrimuose klevai neaugo. Susirūpinusi klausinėja, nueina prie Jeruzalės bažnyčios, kur matė augančius klevus. Eina ratu, delnu liesdama kamieną, varto nukritusius lapus, apžiūrinėdama išlinkimus, kotelius, ir jai net baugu nuo to sudėtingo grožio...

Kilimui „Klevas“ilgai neturėjusi tinkamo fono, mat klevas turėjo būti rudenį pamatytas, su šalnos pakąstais lapais, o dangus – debesuotas. „Nudažysiu medžiagą, kad būtų debesys ir atrodytų, jog purškia lietus, klevas aukštas, jo šakos plačios, raudoni, pakąsti šalnos, vienas po kito krenta lapai. Žmonės maži, sušalę, kūrena po juo laužą. Ir jo šilumoje drugeliai dar šoka vasaros šokį...“ Dažo audinį taip, kad atrodytų lyg debesys. Nepasisekė nudažyti, kaip norėjo: fonas išėjo per tamsus, buvo nepatenkinta.

Kilimui „Iššluok kiemelį subatoj...“ ji pati parduotuvėje nusipirko brangaus vilnonio audinio: „Reikia labai geros, brangios medžiagos, kokių trijų metrų, geriausiai tiktų ne visai juodas milas.“ Pirmiausia ir pradėjo siuvinėti pakraštį kaip rėmą. Siuvinėjusi ilgai, vasarą atsisėdusi sode tarp obelų, paskleidusi medžiagą ant kelių, mat kilimas turėjęs būti labai iškilmingas: karalaitis Kęstutis prie jūrų marių susitinkąsBirutę. „Mačiau tokiū kilimū. Kęstučio ir Birutės rūbai labai puošnūs, išsiuvinėtas jo apsiaustas ir Birutės prijuostė – kilmingi tik tokius turi.“

Su kokiu džiugesiu siuvinėjo kilimą„Vyras ir moteris“! Tai Adomas ir Ieva rojuje. Rojui išsiuvinėti reikėjo labai skaidraus geltonumo, o jo reta, „yra virš namų ir tik liaunos rojaus medžių šakelės su žiedais ir vaisiais prilaiko Adomą ir Ievą“. Adomas – nuogas ir nerūpestingas, jo kūnas – minkštas ir atsipalaidavęs, su aiškiai pažymėtu Adomo obuoliu, rodos, besvoris supasi erdvėje. Susidėjęs ant pilvo rankeles, jis judina kojų pirštelius džiaugdamasis rojumi. Ieva šalimais vaizduojama visai kitaip – tikras kontrastas Adomui. Ji kupina nerimo, ir tai pabrėžta jos apranga: „Ievos sijonas toks pasipūtęs... Moteris visada turi būti gražesnė už vyrą, su neužmirštuolių puokšte.“ Jos kūnas įsitempęs, ji susitelkusi ir pasiruošusi, nes žino, kas jos laukia.

1976 m. Petronėlė pirmą kartą mačiusi Respublikinę dainų ir šokių šventę. Įspūdis buvęs toks stiprus, kad dar būdama Vingio parke nusprendė išsiuvinėsianti kilimą. Sakė, kad reikia labai didelio audinio gabalo, kad tilptų dainininkai, svečiai, šokėjai, kapelos, dirigentas ir pranešėja. Tam pasirinko drobę, tik fonui visai netiko jos pilka spalva. Sūnus pasiūlęs jį nudažyti bronza, taip būsią šventiškiau ir atrodys kaip auksinis.„Dainų šventėje“ miklus, įgudęs šokėjas („kojos pačios vyniojasi“) ir šokėja, jau „žiliukė raudonais skruostais, su paukščiais ant pėdų, labai modeliuota suknele“, ir pagarbus pagyvenęs vyriškis, teikiantis jai gėles, ir „kaimo kapelijos muzikontai: grojo, kol nugriuvo!Dirigentas diriguoja, o pranešėja su kelnėmis, ji vis žvilgčioja į veidrodėlį.“

Siuvinėjimas jai buvęs pats prieinamiausias išsisakymo būdas, tik ilgas ir varginantis, nuo jo paskausdavo nugara ir rankos... Piešimas ir tapyba esą prilygo rašto mokėjimui, ir ji manė, kad tai prieinama tik mokytiems. Su sūnaus šeima persikėlusi gyventi į Šilo gatvę Vilniuje, Petronėlė pradėjo tapyti. Marti Danutė pasiūlė ir iš Pranciškaus studijos atnešė kartonėlių ir dažų.

Petronėlė nustebo, kaip greitai ir lengvai gali tapyti. Taip vienu pradėjimu ir nutapė savo pirmąjį paveikslą „Po tuo klevu, po žaliuoju...“, kurį vėliau nusipirko grafikė Albina Makūnaitė.„Čia tai bus dainuška „Po tuo klevu, po žaliuoju, gul bernelis jaunasai...“ Ir, žinoma, mergelė tiesia jam savo širdį. Visuomet mergelės širdis didesnė nei bernelio...“

Tapyti patiko, tai ne siuvinėti, kaip ji sakė, „knebinietīs“, „čia – sugalvuojē, kaip matā ipadarē“. Jau kitą dieną pareikalavo didelio kartono, mat norinti nutapyti Nojaus laivą.Apibrėžė didelį ovalą – laivą ir eidama aplink stalą pradėjo į jį sodinti žmones, dar nutapė po porą gyvulių, o paukščiai esą poromis skraidę aplink laivą. Nojus ir septynios jo dukros irkluoja laivą. Paklausta, kodėl dukros su kelnėmis, atsakiusi, kad irkluoti laivą reikia jėgos, o tai galinčios tik vyriškos moterys. Laivo priekyje pasisukęs Nojus vis dabojavyriausiąją dukrą laivugaly, ši, apsigobusi skara, susidėjusi rankeles ant irklo, suvokia savo misiją ir jaučiasi išskirtinė, nes Nojaus žmona jau susmukusi senikė, sėdinti su lazdele prie skrynios. „Taip išlikusi žmonių giminė.“

Petronėlė tapė stovėdama, virtuvėje, ant stalo priešais save pasidėjusi kartono lapą, ir kuo didesnio formato – „ant mažanier kuo nie prasidieti, kas ten gal’ tilpti“. Tapė greitai, skubėdama, tarsi užsimiršusi, be jokio išankstinio piešinio, tepdama tiesiai iš dažų tūbelės, dažus teptuku maišydama tarp potėpių, tiesiai ant kartonėlio ar drobės. Pradžioje sausu teptuku, jo kotu („kam be rēkala braukti, tepliuoti“)pažymėdavo svarbiausio veikėjo vietą. Paletę naudojo tik dažų tūbelėms pasidėti.

Jai labai nepatiko aliejinių dažų skiediklio kvapas, skundėsi, kad smirda, pyko, kad nuo to jai skauda galvą. Degdama nekantrumu ieškojo dažų celofaniniame maišelyje, „vis nier, kuokių reek“. Dažnai klausė sūnaus, kaip nutapyti akis, kad jos žiūrėtų į žmogų. Tikėjo, kad siuvinėja ir tapo viską taip, kaip yra natūroje. Būtent tapant labiausiai atsiskleidė Petronėlės humoras, žemaitiškas šmaikštumas, mėgo tapydama kalbėti, pasakoti, ką tapanti.

Būdingiausias Petronėlės kūrinių išraiškos būdas yra spalva. Jos spalvinių derinių savitumas ir nenustygstantis potėpio judesys bei energija visuomet turėjo galingą psichinę įkrovą. „Sopulingoji“yra vienas tapybiškiausių, tačiau pagal spalvinę paletę – vienas lakoniškiausių ir kontrastingiausių jos darbų. Tapytojos darbuose spalvinė išraiška paklūsta aiškiam žinojimui, poreikiui impulsyviai, bet tiksliai reikšti mintis. Intuityvus spalvos jutimas, įgimtas spalvinis regėjimas padiktavo vienur netikėtus, kontrastingus, intensyvius šiltų ir šaltų spalvų derinius („Vyšnių skynimas“, „Karas I“, „Atminimas“), kitur – švelnią šiltų ochrinių ir gelsvų bei šaltų melsvų pustonių gradaciją („Mielaširdystė“),tai – Mergelė Marija, šviesos spinduliai eina iš jos rankų.

Petronėlės pasaulyje dominuoja žmonės. Figūros dažnai vaizduojamos judančios, bendraujančios ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovu. Emocinė personažų tonų skalė jos paveiksluose skleidžiasi nuo mirties sąstingio iki palaimingos būties ramybės: mirties akivaizdoje iš baimės pastirę žmonės paveiksle „Varnas“, gailestis ir neviltis („ant sniego negyvos pempės ir kiaušiniai pajuodę“) paveiksle „Pempių kiaušinių rinkimas“, aklas atsilošusios į nebūtį moters skausmas „Sopulingojoje“, padykę ir smalsūs vaikai paveiksle „Ar jau išperėti paukščiukai?“, šmaikštus ponas, nukėlęs skrybėlę, sveikinantis išdidžią ponią („Pasveikinimas I“), mylinti, svajinga kilimo „Iššluok kiemelį subatoj...“ mergelė, palaiminga Mergelė Marija, su lelija rankoje žengianti į dangų paveiksle „Mergelė“. Emocijos išreikštos itin stipriai ir įtaigiai.

Petronėlės žmones supa gamta, tik labai retai veiksmas vyksta patalpose – dažniausiai darbo tema sukurtuose tapybos kūriniuose: „Kūlimas“, „Linų brukimas“. Gamta neatsiejama nuo žmonių pasaulio, ypač medžiai vaizduojami tarsi gyvi: juose gyvena dvasios („Ąžuolų pjovimas“), jie prilaiko kilimo „Vyras ir moteris“ žmones, rauda „Eglė žalčių karalienė“, jais išreiškiamas grožis (kilimas „Šermukšnis“) ar gyvenimo pilnatvė (paveikslas „Medis su vaisiais“).Tapybos darbe „Motina“paukščiai jaudinamai arti žmonių – jie saugo apgobę sparnais, priglaudę galvas.

Petronėlė tobulai valdė meninę išraišką. Kūrinių personažų plastika, jų judesiai sukonstruoti atsižvelgiant į charakterio bruožus, vaidmenis: tarsi lėlių teatre juda veikėjai, triukšminga persirengėlių procesija ir pargriuvęs girtas vežikas nekantriai ragina priekinėmis kanopomis įsispyrusį arklį („Užgavėnių kaukės.(Balsių Magdė)“). Tapybos darbe „Pasaka“romus šv. Jurgis su sulinkusia ietimi ir šalmu ant galvos, labiau primenančiu minkštą geltoną kepurę, sėdi ant pastėrusio arklio, šis visas dreba, „iš baimės jam net uodega atsistojo“! Ypač taikli siuvinėjimo ir aplikacijų plastika kilime „Eglė žalčių karalienė“ sukuria tragišką, slogią nuotaiką, nors žiūrėjimo rakursas suponuoja pasakoms būdingą atstumą: išbalusi, kupina gėlos, atsukusi veidą į dangų verkia Eglė, ašaros trykšta upeliais... Šalia melancholiškai pasviręs sūnus Klevas su baltu paukščiu šakose.

Petronėlės kūryba aprėpia žmogaus gyvenimą su visais jo aspektais, tačiau viena pagrindinių jos kūrinių temų yra moters likimas bei vyro ir moters santykiai. Šie amžini motyvai perteikiami su išmanymu ir humoru, iš vyrų dažnai pasišaipoma: paveiksle „Vyšnių skynimas“rami, šviesiaplaukė moteris už rankos traukia vyrą į ežerėlį maudytis, o „vyras, kai bijo, iš baimės net veršio uodegos įsitvėręs laikosi“. Petronėlė tapo intriguojančias kompozicijas, meilės trikampius, psichologiškai sudėtingas situacijas: paveiksle „Jauna pati“ išmoningai sukomponuoti moteris ir du vyrai. Jauna moteris sėdėdama rūko, lakuotais nageliais kasydama savo seno vyro plikę, pučia jam į veidą dūmus, tuo pat metu surėmusi padus su kavalieriumi, sėdinčiu už krėslo. Paklausta, ką nutapė tapybos darbe „Kvietimas šokiui“, pasijuokusi: „A, čia žemaitiškas šmaikštavimas. Panelės labai laukia, kad jas kviestų šokti, o kviečiamos apsimeta, kad joms tai nerūpi. Kavalieriai tai žino.“

Reto menininko darbuose aptiksime tokias išraiškingas akis, pavaizduotas labai paprastomis priemonėmis: jų įstatymu personažo veide, forma, kontūru, spalvų derme, dviem taškais ar visai neištapant vyzdžių, tik brūkšneliu, tamsuma pažymint jų vietą. Gudriai primerktos, „smailios“, susižavėjusios pono akys darbe „Pasveikinimas I“, ašaromis paplūdusios kario našlės akys darbe „Karas III“, giedros, besišypsančios Mergelės Marijos akys paveiksle „Mergelė“, juodi motinos akių plyšiai ir kaip kontrastas jiems – naivios vaiko akytės tapybos darbe „Sopulingoji“.

Petronėlė visuomet turėjo aiškiai suformuotą kilimo ar tapybos darbo idėją. Ne tik pati jos mintis visuomet buvo aiški, bet ir išraiškos būdai, spalvos, kompozicija, plastika. Jos pasakojimuose apie darbus stebina netikėtai atsivėręs keistas pasaulėvaizdis, nes ji turėjo savitą požiūrį į gyvenimą, žmones ir reiškinius: „Rojaus medis tuo pat metu žydi ir vaisius veda. Raudonas, niekur nematytas medis ir į jo kamieną bus atrėmę galvas liūtas ir liūtė“ (kilimas „Raudonas medis“).„Kas patikės, kad angelas buvo nusileidęs į žemę, jei jis nepaliks jokio pėdsako? Nutapiau jo kruvinas raudonas pėdeles. Angelas neša žmonėms gėlę“, – pasakojusi apie tapybos darbą „Skrendantis angelas“. Paukštis „palikuonis“, krauju iš savo krūtinės maitinantis alkstančius vaikus tapybos darbe „Paukštis II“. Apie paveikslą „Karas I“:„sapnavau dar prieš karą ir girdėjau aiškų balsą: „Tau gyvenime skirti trys sopuliai“, ir regėjau tris virš savęs pakibusius, krauju pasruvusius sopulius.“ Apie paveikslą „Mergelė“:„ant šviesos juostos stovinti Mergelė Marija su lelija rankoje žengia į dangų. Esu mačiusi.“

Petronėlė pradėjo siuvinėti medžius vedama džiugios kilimais papuoštų savų namų vizijos, tikėjimo, kad vėl ištekės už gero žmogaus ir gražiai gyvens, vėliau jautėsi labai pakylėta ir puikiai įvertinta besilankančių menininkų ir menotyrininkų, kurie vienbalsiai žavėjosi jos kūryba, skatino toliau kurti ir dalyvauti parodose. 

1977 m. surengta pirmoji personalinė P. Gerlikienės tapybos darbų ir siuvinėtų kilimų paroda Vilniaus miestų projektavimo institute. Per parodos atidarymą lietuvių dailės klasikas profesorius Antanas Gudaitis (1904–1989) priėjo prie Petronėlės ir pasiūlė pasikeisti darbais. „Ar ir tamsta tapai? – pakreipusi galvą ir įvertinusi jo amžių, blykstelėjusi akimis paklausė Petronėlė. – Tai kiek gi pačiam metų?“„Na, tapau, – oriai atsakė A. Gudaitis. – Kad mes beveik vienmečiai.“„Tai kad aš nežinau tamstos darbų“, – atsakiusi Petronėlė. „O gal aš galiu nusipirkti?“– tada klausęs A. Gudaitis. „Pirkti gali“, – sutikusi Petronėlė. A. Gudaitis išsirinko darbą „Sunkūs metai“ ir pasikabinęs svetainėje garbingiausioje vietoje juokais siūlydavo svečiams atspėti, kieno jis, o šie spėlioję, kurio profesionalo darbas tai galėtų būti...

1977 m. P. Gerlikienės kūryba buvo įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos Liaudies dailės Pirmąja premija, o 1978 m. ji tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nare.

Pajutusi kūrybos džiaugsmą, sėkmės ir pripažinimo skonį, Petronėlė kūrė pakilius ir džiugius darbus: išsiuvinėjo kilimą „Raudonas medis“, nutapė „Mielaširdystę“, „Mergelę“, „Vasarą“. Tai buvo ramybės ir susitaikymo laikotarpis, tuometiniai jos darbai – šviesūs, sklidini skaidrios šilumos.

Deja, tai truko neilgai, Petronėlė pasisakė, kad jai maudžia strėnas ir netruko sužinoti, kad serga. Nuo tada ir jos tapybos darbuose pradėjo rastis mirties nuojautų ir jos baimės ženklų: „Regėjimas I, II, III“, „Varnas“ („žmonių apsuptyje žiūri į mane gulinčią“), „Šokis“, „Kojos“. Šie paskutinieji jos tapybos darbai yra labai stiprūs ir bauginantys, net gąsdinantys emociniu įtaigumu ir įkrova, temų pasirinkimu. Petronėlė bijojo ir labai nenorėjo mirti, jai atrodė, kad dar tiek daug turi pasakyti ir kad turi iš visų jėgų kabintis į gyvenimą. Baimė maišėsi su nerimu ir pasiutusiu noru išgyventi, baime vėl visko netekti, tragišku likimo suvokimu ir negalėjimu su juo susitaikyti. Iki paskutinės dienos Petronėlė tikėjo, kad darbu įveiks ligas ir skausmą. Paveikslus tapė ir ligoninėje. Likus dviem dienom iki mirties prašė „pasikeisti gyvenimais“ – ji eis į namus, augins vaikus, tapys paveikslus... Ir tik pamačiusi rankose geltonus narcizus krūptelėjo: „Jau pavasaris? Tai atėjot atsisveikint.“ Ilgai ir skausmingai žiūrėjo pro langą į mėlynuojantį dangų, į saulės nušviestas medžių viršūnes ir varnas jose...

P. Gerlikienė mirė 1979 m. kovo 14 d.

Pomirtinės P. Gerlikienės siuvinėtų kilimų ir tapybos darbų parodos katalogui menotyrininkė Gražina Kliaugienė, stebėjusi jos kūrybos raidą nuo pat pradžių, dar studijų tuometiniame Dailės institute laikais apibendrindama rašė: „Į lietuvių liaudies dailę Petronėlė Gerlikienė atėjo būdama garbaus amžiaus, atėjo netikėtai ir trumpam, palikdama ne itin gausų, tačiau kaip reta autentišką kūrybinį palikimą. Spontaniška kūrybos galia, prasiveržusi paskutiniais gyvenimo metais, išsiliejusi į savitą poetiškų vizijų pasaulį, buvo tarsi likimo dovana jai pačiai ir mums visiems. Archaiška jos kūrinių tvirtybė, ramus savo vienintelės tiesos žinojimas, nepaisant jokių įsikišimų iš šalies, atskleidė reto vientisumo asmenybę, sugebėjusią pro kasdienines smulkmenas leisti prasiveržti skaidriam ir sudvasintam gyvenimo visumos vaizdiniui. Pirmapradiškai paprastos yra P. Gerlikienės kilimų ir paveikslų temos, bet pro regimybę čia prasišviečia kito, nekasdieniško ir be galo individualaus pasaulio kontūrai. Tai pati tikroji poezija, kurios esmė – kažkur už žodžių konkretumo.“

Brandžiausi ir emociškai stipriausi P. Gerlikienės kūriniai „Sopulingoji“, „Motina“,„Mergelė“, „Mielaširdystė“ yra labai apibendrinti ir įtaigūs. Taupiai ir pshichologiškai tiksliai išreikštos žmonių vidinės būsenos – motyvuota poza, veido, akių išraiška, rankų ar kojų padėtimi. Kiekvienas darbas stebina kolorito įvairove, komponavimo laisvumu bei stipriu visumos jutimu. Stiprus emocinis įtaigumas, vidinė jėga geriausius jos darbus leidžia gretinti su profesionalių dailininkų darbais, dažnai pastaruosius jie pralenkia vizijos originalumu, savita intepretacija, žemaitiškumu,talento prigimtimi, temų pasirinkimu, raiškos laisve ir jėga. PetronėlėGerlikienė yra viena ekspresyviausių, originaliausių ir dramatiškiausių lietuvių tapytojų.

Asociatyvi unsplash.com nuotrauka

Kai Lietuvoje kalbama apie asmens orumą, jis interpretuojamas itin siaurai – paprastai ribojamasi dviem aspektais. Žmonės ir žiniasklaida porina apie orią algą, orią pensiją, orų būstą, orų vartojimo krepšelį. Taip kaskart įtvirtinama marksistinė išmintis apie materialinių sąlygų esą nulemiamą dvasinę būklę. Svarstant krikščioniškoje, ypač bažnytinėje aplinkoje, pabrėžiama, kad požiūrį į asmens orumą pirmiausia atskleidžia pagarba žmogaus gyvybei nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties. Jokiu būdu nenoriu kvestionuoti pagarbos gyvybei principo svarbos ir glaudžios sąsajos su orumu. Vis dėlto drįstu klausti, ar nėra taip, kad tokiu būdu praktinis dėmesys neišvengiamai nukreipiamas į kūną, rūpinamasi biologiniais žmogaus gyvavimo aspektais. Kodėl minties kelias vidujybės, etinės kategorijos, dvasinės sąlygos link nuolat pradedamas nuo kūno, nuo ląstelių, lytinių santykių, pagaliau nuo kvėpavimą ar kraujotaką palaikančių sistemų tikslingumo?

Vargu ar turime patikimą matavimo skalę, leidžiančią nustatyti, kas labiau žeidžia asmens orumą apskritai ir konkrečiomis aplinkybėmis, o kas ypač padeda jį išlaikyti, puoselėti, suvokti, ginti. Todėl neverta priešpriešinti nurodytųjų orumo apsaugos sričių kitoms, prasprūstančioms pro akis. Pakanka atkreipti dėmesį, kad veiksniai ir santykio su žmogumi vektoriai, kurie nukreipti tiesiai į jo vidujybę, į sąmonę, kurie reiškiasi pirmiausia dvasios sferoje, asmens orumo būklei yra lemtingi. Instituciškai galingiausią, giliai kultūriškai ir ekonomiškai įšaknytą tokių veiksnių sistemą sudaro švietimas – plačia šio žodžio prasme. Naujųjų laikų epochoje joks žmogus net labai norėdamas negali šio poveikio vidujybei išvengti pats ar izoliuoti savo vaikų. Valstybė ne tik totaliai reguliuoja švietimo sanklodą ir kontroliuoja ugdymo procesus. Ji teisinėmis priemonėmis represuoja ignoruojančius bet kokią, net mažiausiai apgalvotą sistemos inovaciją, pavyzdžiui, šiemetį nurodymą laikyti moksleivius be prasmingos, suplanuotos veiklos tvankiose klasėse dešimčia dienų ilgiau. Sąmoningai vartoju žodį „represuoja“, nes šeimai, nusprendusiai neleisti vaikų į ką tik privaloma tapusią priešmokyklinio ugdymo grupę, gresia baudos, administracinis teistumas ir net tėvystės teisių praradimas. Akivaizdu, kad tiek aplaidumo, nerūpestingumo, tiek, priešingai, (nesisteminio) sąmoningumo, įsitikinimų sukeltų konfliktų su formaliuoju švietimu atvejai stumia į tokius pat rimtus ideologinius ir psichologinius kraštutinumus kaip nėštumo nutraukimo, eutanazijos ar benamystės situacijos.

Nėra abejonių, kad švietimo padėtis Lietuvoje – išskirtinai bloga. Ir sąveika su asmens orumu – negatyvi. Svarbūs toli gražu ne tik vis dažniau svarstomi ir kritikuojami dalykai: socialinė atskirtis, provincijos ir didžiųjų miestų gimnazijų mokymo lygio skirtumai; universitetų ir kažkodėl universitetais pervadintų aukštesniųjų šakinių mokyklų studijų kontrastai; lėtas neįgaliųjų įtraukimas į bendras klases ar auditorijas; nukertamas galvas spėriai atsiauginantis slibinas – patyčios. (Nors išties aštrų nerimą kelia tai, kad Lietuvos penkiolikmečiai, kaip atskleidė 2015 m. PISA apklausa, mokykloje jaučiasi nelaimingi, vieniši, apleisti, atstumti – jaučiasi daug blogiau nei beveik visų septyniasdešimties tirtų šalių moksleiviai¹.) Turiu galvoje ir ne kitus PISA tyrimo rezultatus, bylojančius, kad prastėja mūsų paauglių teksto suvokimo gebėjimai, matematikos žinios ir gamtamokslinis raštingumas. Švietimu susirūpinę politikai kalba apie sistemos organizacinę higieną – būtinybę tvarkyti įstaigų tinklus, darbo krūvius, vadovų atrankas, mokytojų vertinimo ir skatinimo modelius, kelti atlyginimus. Matyt, tai beveik titaniška užduotis surėmus ietis vyriausybės narių technokratinio flango ir naisietiškos Seimo daugumos kryžkelėje. Bet ir ne einamoji politika šiuo atveju svarbiausia.

Prof. Paulius Subačius. Bernardinai.lt nuotrauka

Žvelgiant iš asmens orumo, iš žmonijos raidos šioje žemėje perspektyvos, švietimo krizė, jo krypties neaiškumas ir nežinomybė dėl ateities yra visai kitokio mastelio. Daugeliui longue durée procesai išvis nesuvokiami, o kitiems baimė dėl kilusios grėsmės, tarsi į tave artėjančio įsiutusio begemoto vaizdas, sustingdo mąstymą ir neleidžia artikuliuoti, kas vyksta. Visoje Vakarų kultūroje, o globalizacijos akivaizdoje – ir kitose šios kultūros esmingiau paveiktose pasaulio dalyse, jau gana ilgą laiką tęsiasi fundamentalus sutrikimas dėl pamatinės žmogaus interpretavimo koncepcijos. Kas žmogus yra, kokia jo paskirtis ir prasmė, kokia žmonijos būties prasmė? Nevardysiu, kurios ir kodėl antropologinės koncepcijos tapo scientistinio skepsio taikiniu, kokias į istorijos paraštes išstūmė praktinė masinių žudynių ir savinaikos patirtis. Tai žinomi dalykai. Kur kas rečiau, bent mūsų aplinkoje, mąstoma apie tai, kaip keblu, bemaž neįmanoma vienokią ar kitokią antropologinę išeities poziciją suderinti su šiuolaikine ekonomine ir socialine sankloda, o ypač – su dabartinėmis, vos XX a. pabaigoje atsiradusiomis informacijos generavimo, struktūravimo, sklidimo, ribojimo sąlygomis. Tai yra suderinti antropologinę sampratą su tinklu, pakeitusiu hierarchines struktūras, arba su maskuojamų sąmokslaujančių viešosios nuomonės galių žaismu, įsigalėjusiu vietoj akivaizdžios ir legitimios tradicinių autoritetų piramidės. Stokodama tokio suderinimo, bet kuri žmogaus koncepcija tampa neįveiksminta vadovėline banalybe, o švietimas – vis labiau tuštėjančiu riešutu, iš kurio tiesiog mūsų akyse lieka instrukcijų ir egzaminų kevalas.

Andainykštis švietimas, kokį istorinį laikotarpį iki Prancūzijos revoliucijos ir kokią ugdymo pakopą bepaimtume, buvo dviejų pamatinių intencijų derinys. Tos intencijos: 1) suteikti žinių bei gebėjimų ir 2) kreiptis į moralinę vidujybę, idant būtų išplėtota autentiška žmogaus prigimtis, kitaip tariant, pagal normatyvinę žmogaus koncepciją paleisti asmeninio tobulėjimo programą. Konkretus tiek vienos, tiek kitos intencijos realizavimo turinys įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas. Pavyzdžiui, krikščioniškoje paradigmoje dvasinis augimas buvo suvokiamas kaip šventėjimo sekant Kristumi ke~ lias, – kitaip nei sekuliaresnėje renesansinėje žmogaus brendimo vizijoje. Gamtamokslinio pažinimo plėtra smarkiai supurtė triviumo ir quadriviumo pagrindus, tačiau dviejų intencijų dermė liko tvari. Ji pradėjo trupėti XIX a., kai metafizinė dorybių ugdymo perspektyva prarado aksiomos statusą, perėjo į ginčų ir įrodinėjimų plotmę. Tiesa, švietimo tvarumas dar ilgai išlaikytas, viena vertus, todėl, kad įžengus į technologinę civilizaciją smarkiai išplėsta žinių dalis ir daugiau kaip šimtmetį humboltinio disciplinų spektro beveik niekas nekvestionavo. Kita vertus, nacionalizmų pavasaris, o vėliau dekolonizuotų teritorijų tapatybės konstravimas į pašalį stumiamą moralinės vidujybės puoselėjimo intenciją iš dalies kompensavo tautos žmogaus ugdymo programa. Jos dvasinis turinys buvo daug siauresnis, tačiau kelių generacijų tarpsnį modernaus lietuvio (lenko, filipiniečio) modeliavimo prasmė ir funkcija liko labai įtikinama.

Iš viso to XXI a. aušroje tik „kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko“. Vidurinė mokykla, o didėjančiu pagreičiu – ir kolegija, universitetas praranda žinių, ypač bendrųjų, monopolį. Gal sutirštinu spalvas? Juk Vikipedija nepakeis auditorijose teikiamos profesionaliai atrinktos informacijos. Tačiau ar dar įmanu pagrįsti propedeutinių kursų skaitymo didelėms grupėms prasmę, jei aukščiausios kokybės analogiškų paskaitų įrašai nemokamai prieinami Harvardo, Stanfordo, Oksfordo atvirose talpyklose²? O mokėti angliškai tiek, kad jas suprastum, į aukštąsias mokyklas stojančiam abiturientui jau privaloma pagal imperatyvius mūsų švietimo sistemos reikalavimus.

specialusis tautos nario ugdymas, tautinės valstybės piliečio normatyvinė vizija, kaip viena iš pamatinių švietimo sistemos intencijų, nebeįtikina, neįkvepia

Nė tėvai nebėra svarbiausias ankstyvas žinių apie pasaulį šaltinis, koks buvo visą žmonijos gyvavimą iki šiol. Nuo tos akimirkos, kai įrenginys su interneto ryšiu patenka į mažamečio rankas, Google su kiekviena diena tampa vis svarbesniu atsakinėtoju į kylančius klausimus. Technologijų intuityvumas, į kurio plėtrą IT kompanijos investavo, panašu, daugiau nei visos Europos valstybės į švietimą kartu sudėjus, įgudimą naudotis įrenginiu, o kartu per jį pasiekiamų užklausų galimybe, pavertė kur kas greitesniu ir lengvesniu nei mokymąsi skaityti, rašyti, skaičiuoti senaisiais būdais. Ir tai įvairių raštingumo – plačia prasme – gebėjimų ligšiolinį ugdymą daro vis nepatrauklesniu, atstumiančiu. Sakyčiau, kad 10 proc. studentų jau nemoka rašyti ranka, geriausiu atveju rašo taip, kaip aš šienaučiau dalgiu, nes esu tai daręs kokius penkis kartus ankstyvoje paauglystėje egzotiško pabandymo režimu. Gal netrukus ginantieji tradicines ankstyvojo mokymo praktikas atrodys tokie pat naivūs romantikai, kaip ir tie, kurie atsisako naudotis žoliapjove.

Grįžkime prie antrosios – asmens tobulinimo – intencijos. Senieji tikslai – ugdyti asmenybę, formuoti sąmoningą žmogų, diegti aukštus moralinius principus, skatinti įsipareigojimą bendražmogiškoms vertybėms – tebekartojami programiniuose švietimo dokumentuose, mokytojų ar dėstytojų rengimo aprašuose, net pareiginėse instrukcijose. Tačiau kiek tuose edukologiniuose burtažodžiuose tebėra apčiuopiamo, iš tiesų įveiksminamo turinio? Vien rudimentai. Ir giliosios priežastys – ne (vien) pedagogų tingumas ar menka kvalifikacija.

Jei drįstume atsiverti tikrovei, nesigąsčiotume dėl jauniausios kartos filosofų prielaidos esą „‘tautinio ugdymo‘ idėja nėra nei gera, nei bloga: ji beprasmė“³. Man ir skaitytojui tai gali patikti ar, priešingai, kelti liūdesį, net pyktį, tačiau vis labiau akivaizdu: specialusis tautos nario ugdymas, tautinės valstybės piliečio normatyvinė vizija, kaip viena iš pamatinių švietimo sistemos intencijų, nebeįtikina, neįkvepia. Ją palaiko tik vis labiau blėstanti nostalgija iš distancijos atrodančiai puikiai, veiksmingai smetoniškai mokyklai. O juk tautos nario ugdymas buvo jau vėlesnis, dalinis asmenybės formavimo pakaitalas, jei lyginsime su klasikinio švietimo visuminiu siekiu išskleisti geruosius žmogaus pradus. Kaip minėta – toks siekis neįmanomas be pamatinės koncepcijos, kas ir kam yra žmogus, nes stinga ašies, ant kurios būtų galima nuosekliai, tvariai sudėlioti pavienius etinių imperatyvų, valios ugdymo, savitvardos ir pasaulėžiūros motyvus. Antropologinių konceptų konkurencijos, dekonstrukcijos ir pagaliau jų radikalios stokos akivaizdoje į sceną žengia koučingas, emocinio intelekto ugdymas, debatų turnyrai ir panašūs žmogaus tobulinimo surogatai.

preciziškai išseparavus iš dabartinės švietimo tikrovės visa, kas skroste perskrodžia mokinį ar studentą ir galutiniu taikiniu renkasi anapus konkretaus unikalaus asmens esančias verslo naudas ar socialines bendrybes, sistemos dugne rastume tik menkas savitikslio žmogaus nuosėdas

Nuo istorinių pastabų ir pesimistinių dabarties škicų grįžkime prie asmens orumo. Jo statusas švietimo sistemoje paaiškėja atsakius į klausimą – kam švietimas turi duoti daugiausia, kas yra jo tikslas ir galutinis naudos gavėjas. Žinoma, tiesiogiai švietimas nukreiptas į mokomąjį, tačiau mokinys ar studentas dažnai suvokiamas tik kaip tikrojo rezultato mediatorius. Paprasčiausia klasifikacija skirtų tris lavinimo ir ugdymo motyvus: 1) švietimas subordinuotas būsimai materialinei gerovei, t. y. ekonomikai ir ją kuriančiam verslui, 2) švietimo dėka tauta arba valstybė yra tvarus, tęstinis socia­linis vienis, 3) švietimas yra žmogui ir dėl žmogaus, tik dėl jo paties. Rastųsi, kas įrodinėtų, kad visi trys atsakymai sudaro ar bent gali sudaryti darnią visumą. Užuot ginčijęs, bandysiu eiti kitu keliu, kuriuo kreipia ir Lietuvos tikrovės analizė, ir Immanuelis Kantas bei šv. Jonas Paulius II.

Panagrinėjus einamuosius švietimo orientyrus, matyti, kad prioritetizuojamas verslo kaip galutinio naudos gavėjo balsas. Tai liudija ne tik „krepšelių“ perskirstymas studijų kryptims pagal Verslo darbdavių, Pramonininkų konfederacijų, asociacijos „Infobalt“ užsakymą, bet ir Ūkio ministerijos spaudimu rengiami profesijų žemėlapiai ar universitetų įsitraukimas į karjeros valdymo programų projektą. „Mokykis, studijuok ir gausi gerai apmokamą darbą“, – šis tėvų, mokytojų, dėstytojų ir politikų imperatyvas paprastai skamba be šešėlėlio (auto)ironijos. Ne smagų, patinkantį, įkvepiantį, prasmingą, kūrybišką, leidžiantį save realizuoti, bet pirmiausia – gerai apmokamą darbą. Ir studijų programų efektyvumas, gerumas, perspektyvumas „matuojamas“ pagal absolventų algą⁴ praėjus dvejiems, penkeriems ar dešimčiai metų po baigimo⁵.

Švietimo, kuris sunaudoja milžiniškus finansinius, laiko ir pastangų išteklius, subordinavimas visuomenės naudai, tautos klestėjimui kultūrininkų paprastai vertinamas pozityviau nei jo palenkimas ekonominės plėtros logikai. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju besimokantis, studijuojantis, ugdomas žmogus paverčiamas objektu, suvokiamas kaip instrumentas ribotai funkcijai atlikti⁶. Kanto etikoje atskleista, kodėl ir kaip toks santykis radikaliai kertasi su asmens orumu – nes žmogus yra tikslas savaime, o ne priemonė kokiems nors, tegu ir patiems aukščiausiems tikslams pasiekti. Preciziškai išseparavus iš dabartinės švietimo tikrovės visa, kas skroste perskrodžia mokinį ar studentą ir galutiniu taikiniu renkasi anapus konkretaus unikalaus asmens esančias verslo naudas ar socialines bendrybes, sistemos dugne rastume tik menkas savitikslio žmogaus nuosėdas. Ir tai yra esminis iššūkis asmens orumui, pasikėsinimas į jį kaip kūrinį pagal Dievo paveikslą, kaip į laisvės subjektą.

tai štai, ne kur kitur, bet Davoso Pasaulio ekonomikos forume jau daugkart skambėjo teiginys, kad pasauliui reikia ne arbeiterių, bet filosofų

Nors teoriškai sąjūdinėje Tautinės mokyklos koncepcijoje ir 1992 m. priimtoje Švietimo koncepcijoje „akcentuota aiški kryptis nuo švietimo visiems pereiti prie švietimo kiekvienam, deja, nebuvo sprendžiama, kokiomis konkrečiomis priemonėmis šis tikslas turi būti įgyvendinamas“⁷. Manau, kad bemaž niekas to lozungo nesuprato kitaip, nei remdamasis analogija: „kiekvienam pagal poreikius“ – iš kalambūro apie komunizmą. Solidžią švietimo būklės kritiką prieš rinkimus pateikusi ir „geriausios kokybės išsilavinimą kiekvienam besimokančiajam“ ilgalaikiu valstybės tiks­lu paskelbti siūliusi Tėvynės Sąjunga ragina sudaryti sąlygas visiems išsiskleisti, susiformuoti kaip asmenybėms⁸. Kitaip tariant, atsigręžiama į žmogų, tačiau labiau kliaujamasi negatyvia programa: nesužlugdyti, neužkardyti natūralaus augimo ir brendimo proceso (lengviausia ją įgyvendinti atšaukus mokyklos privalomumą). Atsisakoma projektuoti konkrečia antropologine samprata grindžiamas kultūrinimo, t. y. asmens kryptingo formavimo gaires ir priemones. Todėl, kad pasiekti platų konsensusą būtų sunku?

Savo ruožtu, kai (ir gal – todėl, kad) stokojama pozityvios, ryžtingos savitikslio, etinių imperatyvų vedino laisvo žmogaus ugdymo programos, kuri griežtai skirtina tiek nuo primityvios (po)sovietinės draudimų ir aikčiojimų moralistikos, tiek nuo požiūrio: „kas išaugs, tas gerai“, de facto įgyvendinama žmogaus kaip įrankio ir priemonės programa. 2015 m. atsiimdamas „Filosofinę bulvę“ – studentų mokslinės draugijos prizą už nuopelnus Lietuvos filosofijai, – Alvydas Jokubaitis apie aukštojo mokslo būklę kalbėjo: „Studentas nebėra vien tik studentas, o dėstytojas nebėra vien tik dėstytojas. Jie, pasinaudojus Ernsto Jüngerio terminais, turi būti vadinami der Arbeiter. Darbininkas – tai jau ne ekonominė, bet filosofinė kategorija. ‘Darbininko’ sąvoka apibūdina dabartinio universiteto esmę“⁹. Ši mintis tinka bet kuriai švietimo pakopai, jei suvoksime ją kaip asmens ir jo dvasinės raidos instrumentalizavimo kritiką.

O dabar pasisukime 180 laipsnių ir pasidomėkime pozicija įtakingiausios globalios institucijos, kurią, parafrazuojant Jokubaičio pasisakymus, derėtų vadinti ekonomikos ir liberalizmo Didžiuoju Broliu. Tai štai, ne kur kitur, bet Davoso Pasaulio ekonomikos forume jau daugkart skambėjo teiginys, kad pasauliui reikia ne arbeiterių, bet filosofų. Pernykščiame susitikime buvo nurodyta, kad 2020 m. labiausiai vertinami darbuotojų gebėjimai bus: kompleksinių problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas. Nuo 2015 m. vertinimo skalėje pastarieji gebėjimai pakilo per kelias vietas¹⁰. O juk negerbiant asmens orumo, nelaikant žmogaus savitiksliu Kanto prasme, šių gebėjimų neįmanoma išugdyti. Jų iškėlimas yra ir asmens orumo prioritetizavimas. (Jei kam labiau patiktų paramarksistinė formuluotė: globalios ekonomikos raida privertė kapitalistus į darbo jėgą pažvelgti kaip į žmones, o ne atvirkščiai.) University College Dublin profesorė, mokslo filosofė Charlotte Blease, aktyviai skatinusi Airijos politikų sprendimą įvesti mokyklose filosofijos mokymą nuo pradinių klasių, rašė: „Mums reikia žmonių, kurie pasirengę pateikti ir atsakyti į klausimus, neįmanomus Google‘ui [aren‘t Googleable]“¹¹.

arba švietimas ignoruos asmens orumą, arba žmogaus gyvenimo prasmė ir kartu žmogaus samprata turi grįžti į apmąstymų centrą

Pabūsiu optimistu – gal priešprieša tarp Davoso dalyvių ir Jokubaičio ar Blease nėra tokia radikali, kaip kartais atrodo. O atrodo todėl, kad visi pirmiausia ieško kaltųjų, nes nelabai žino, kaip praktiškai eiti švietimo esminio pokyčio link. (Žinoma, jei paliksime nuošaly utopiją, kad galima kaip niekur nieko grįžti į aukso ar sidabro amžių, Sokrato-Platono akademijos ar bent humanitariško ir vertybiškai sustyguoto jėzuitų universiteto laikus.) Mano galva, šiandien nei švietimo tikslai, nei turinio ir proceso pertvarka negali būti tinkamai artikuliuota be kelių prielaidų. Viena, arba švietimas ignoruos asmens orumą, arba žmogaus gyvenimo prasmė ir kartu žmogaus samprata turi grįžti į apmąstymų centrą. Antra, be galo inertiška švietimo sistema yra daug panašesnė į burinį laivą nei į modernų automobilį, skriejantį vokišku greitkeliu. Jei staigiau suktelsime mašiną, pasigirs padangų cypimas, tačiau pristabdę persirikiuosime. Burlaivis ėmus kraipyti vairą tai į vieną, tai į kitą pusę praranda greitį ir ilgainiui tampa nevaldomas. Taip ir nutiko švietimui Lietuvoje per metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Todėl blaškymosi reikia vengti visų labiausiai.

Trečia, švietimo kontekste ypač dažnai priekaištaujama dėl silpno pilietiškumo ugdymo, tad negaliu apeiti šio aspekto. Ne pamokos apie demokratiją ir ne dalyvavimas Dainų šventėje ar akcijoje „Darom“ turi patraukti dėmesį. Svarbiausias pilietiškumo klausimas – ar galėsime apsiginti karo atveju, ar galėsime karui užbėgti už akių, atgrasyti priešą, kuris nuolat piktai urzgia savo irštvoje? Ir tai asmens orumo dalykas, nes užkariautoje šalyje, kaip žinome iš XX a. patirties, orumo nepraranda tik pati mažiausia mažuma. Kadangi, pasak analitikų, ateities karą laimės ne tankai ir lėktuvai, bet informatikai ir įtaigių tekstų autoriai humanitarai, rūpesčio pilietiniu ugdymu prioritetas – prieš akis. Alphonso Lingis lietuviškai geriau nei angliškame originale skambančiu žodžių žaismu – „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“¹² – tiesia giją nuo pesimistinės išeities pozicijos, visiško svetimumo prie žmogaus žmoguje atpažinimo patirties. Asmens orumas yra vidujybė, besiskleidžianti santykyje su kitu. Taigi, ketvirta, laisvą žmogų dėl jo paties ugdantis švietimas įmanomas tik kaskart iš naujo atrandančių, aktualiai suvokiančių, kas tarp jų bendra, mezgančių empatijos ir emocinio palaikymo ryšį, o ne kartojančių andainykščius „užkeikimus“ žmonių bendrijoje. Pagaliau penkta, visame Vakarų pasaulyje nėra pasiūlyta aiškios, tikrai įtikinančios švietimo ateities sampratos, todėl nepavyks ką nors nukopijuoti. Mes galime ir privalome mąstyti apie tai laisvai, drąsiai, savarankiškai.

¹ Žr. PISA 2015 Results, t. 3: Students’ Well-Being, DOI:http://dx.doi.org/10.1787/9789264273856-en.

² Žr. http://www.openculture.com/freeonlinecourses etc.

³ Ruslanas Baranovas, „Ar prasminga kalbėti apie tautinį ugdymą?“, 2018-06-09, in: https://medium.com/blakstienu-priauginimas/ar-prasminga-kalbėti-apie-tautinį-ugdymą-4e4b5500d5e1.

⁴ Žr. „Absolventų karjeros tendencijos“, in: http://rodikliai.mosta.lt/?lang=lt&kpi_type=olevel&kpi_group=1.

⁵ Ar tai reiškia, kad 2018 m. pavasarį VU ir VDU įregistruotos naujos mokytojų rengimo programos, atitinkančios Švietimo ir mokslo ministerijos pedagogų kaitos viziją, iš anksto pasmerktos būti vertinamos kaip prastos, neefektyvios palyginus su vadyba ar informatika? Juk valstybė mokytojų algų trigubai nepakels.

⁶ Įsitvirtinusį sąmoningumą liudijantys socialinių tinklų kalambūrai byloja, kad apie tai mąstoma pagal binarinės opozicijos principą: „If the purpose education is to prepare you for a job, your boss should pay for it, because he is the one who benefits. If the purpose of education is merely to learn, the public should pay for it, because it is society as a whole that benefits from having educated citizens“ (Twitter, Existential Comics, 2018-06-09).

⁷ TS-LKD planas Lietuvai, [2016 m. Seimo rinkimų programa], p. 82, in: http://docplayer.net/40866243-Turinys-ivadas-3-ekonominio-proverzio-planas-8-svietimo-sistemos-pertvarka-valstybes-valdymo-pertvarka.html; išskirta mano, – P. S.

⁸Ibid., p. 83–84.

⁹ Alvydas Jokubaitis, „Filosofija ir universitetas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 3, p. 14.

¹⁰ Žr. https://www.weforum.org/agenda/2016/01/the-10-skills-you-need-to-thrive-in-the-fourth-industrial-revolution.

¹¹ Charlotte Blease, „Philosophy can teach children what Google can’t“, in: The Guardian, https://www.theguardian.com/commentisfree/2017/jan/09/philosophy-teach-children-schools-ireland.

¹² Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, Vilnius: Baltos lankos, 1997, [orig. The Community of Those Who Have Nothing in Common, 1994].

Kun. Albinas Pipiras. Broniaus Vertelkos nuotrauka

93-eji metai daugeliui atrodo jau daug. Ilgametis Pušaloto klebonas,  Pasvalio rajono Garbės pilietis kun. ALBINAS PIPIRAS mano kitaip. Garbingas dvasininkas, išsaugojęs neblogą atmintį, džiaugiasi kiekvieno sulaukto rytmečio saule ir už tai dėkoja Dievui. Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristą kalbina Bronius Vertelka.

Amžiumi esate vienas seniausių ne tik Panevėžio vyskupijos, bet ir Lietuvos kunigų. Iš kur semiatės stiprybės, gal turite paslaptį, kurią neblogai būtų žinoti ir kitiems?

Nieko blogo nejaučiu, esu toks, kokiam ir lemta būti atėjus senatvei. Tris kartus skendau, kartą patekau į susišaudymą, bet kulkos manęs pasigailėjo. Pušalote užpuolę plėšikai galvoje paliko 11 kirvio žymių, kūne – 44 žaizdas. Pusę mėnesio tęsėsi komos būsena. Tada naktį į ligoninę buvo užėję du saugumiečiai, teiravosi mano palatos. Budri seselė nekviestus svečius išvijo, nes gal tie veikėjai būtų mane pasmaugę. Gyvenu šioje žemėje tik su Dievo pagalba ir malone.

Teigiama, kad medikai Lietuvoje yra labiausiai korumpuoti, bet, atvirai kalbant, be jų pagalbos ligai ir skausmui prispyrus, tikriausiai nė vienas neišsiverčia. Kokia, kunige, Jūsų nuomonė apie gydytojus, ar jie jau tokie blogi?

Asmeniškai nesu gydytojams davęs netgi po to, kai buvau žiauriai sumuštas. Patyrę Panevėžio gydytojai pastatė mane ant kojų ir pratęsė gyvenimą. Nė vienas nereikalavo kyšio. Pasveikęs padėkojau už išgelbėjimą nuo mirties, įteikiau saldainių dėžutę. Mano supratimu, tai – ne kyšis, bet padėkojimas už suteiktą gyvybę. Žmonės, patekę į ligoninę, stengiasi pinigų įsprausti prieš operaciją, manydami, kad gydytojas ją geriau atliks. Taigi ir patys kalti. Hipokrato priesaiką davęs medikas turi dirbti sąžiningai, už gaunamą atlyginimą.

Tačiau didi pinigų trauka, kartą paėmęs taip įklimpsi, jog pagundai nebeatsispirsi. Pasitaiko, kad ir tarp kunigų būna gobšuolių.

Tai – jokia paslaptis. Girdėti, kaip už laidotuves ar už sutuokimą kai kurie nustato mokestį. Bet juk turėtų būti auka už Mišias, aukoti turi tiek, kiek kas išgali. Žmonės ir taip sunkiai verčiasi. Turėjau atvejų, kai laidojau veltui, nors velionio giminės nebuvo vargšai. Sako, kad kunigui, jeigu jis pamilsta moterį, parapijiečiai dar atleidžia, bet gobšumo – niekada.

Drįstu paklausti, ar jūs esate toks turtingas?

Viskas, ką turiu, yra lyg mano ir ne mano, to į karstą nepasiimsiu. Jauniems kunigams rūpi turėti kuo naujesnį, kuo ištaigingesnį automobilį. Garaže laikau pakankamai geros būklės 1995 metų gamybos automobilį, tačiau jo vairuoti jau nebegaliu dėl silpno regėjimo. Bet knieti, juk sakoma, nors ant šluotos, bet važiuotas. 62 metus vairavau automobilį, važinėjau motociklu. Mano pensija nesiekia vidutinės, tačiau vien valgiui jos neišleidžiu. Pavalgyti prie stalo sėdu du kartus per dieną. Jeigu papildomai tenka svečiuose pasivaišinti, tai kitą dieną užkremtu tik apie 12 valandą.

69 metai esate kunigas, todėl noriu paklausti, ką manote apie kunigystės atsisakymą?

Mano supratimu, taip besielgiantys yra silpnavaliai. Nepateisinu nė vieno, šitaip padariusio. Juk ne vaikai, bet 24–25 metų jaunuoliai įšventinami į kunigus. Tokio amžiaus jau turi turėti užtektinai proto. Esu rekomendavęs 27 jaunuolius stoti į kunigų seminariją, bet perspėjau klausdamas, ar jie tvirtai apsisprendę, šeimą ar vienišiaus dalią renkasi? Vis girdžiu sakant, jog kunigėlį moteriškais apžavais suviliojo. Bet kalčiausias liks jis pats. Esu ne kartą patekęs į nepavydėtiną situaciją, kai buvau tikrai viliojamas, bet sugebėdavau kažkaip išsisukti. Štai sykį, vakarėjant, užsuko moteris. Sėdi, lūkuriuoja ir nieko konkretaus nesako. Aš dirbau tai, kas man reikalinga, viešniai didelio dėmesio neskyriau. Paskui sužinojau, kad ji jau penktas mėnuo nėščia. Gerai, kad svetimas tuo metu neužsuko. Būtų pagalvojęs, kad tarp mūsų – meilės romanas.

Kitų metų rugsėjo 25-ąją minėsite 70 metų kunigystės jubiliejų. Kodėl rinkotės tokį kelią?

Iš pradžių, būdamas jaunuolis, apie tai negalvojau, norėjau studijuoti inžinerinius mokslus arba teisę, bet tam buvo nepalankūs laikai. Vėliau ėmiau svarstyti apie kunigystę, bet tėvams apie tai neprasitardavau, nors patarnaudavau Skiemonių bažnyčioje. Atėjus laikui prisistatyti į kunigų seminariją, tėvo paprašiau pinigų kelionei. „Kokiai kelionei?“ – jis paklausė. Nepradžiugo motina ir seserys, sužinojusios, kad noriu būti kunigu, juk tada buvo uždaromos bažnyčios, suimami dvasininkai. Tuo metu seminarijoje buvo net 380 klierikų. Joje besimokančius atleisdavo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Į kunigus tais metais įšventino apie 40 seminaristų. Dabar gyvi likome dviese – aš ir Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis.

Ar saugumiečiai bandė papirkti, siūlydami vos ne aukso kalnus?

Sykį atėjo į mūsų kambarį, kuriame gyveno septyni klierikai. Surinko pasus. Dviem liepė ruoštis. Vienas, vėliau grįžęs iš Rusijos, tapo kunigu, kito tolesnio likimo nežinau. Jau būnant kunigu ne kartą bandė užverbuoti. Tvirtai atsakiau: „Šito nebuvo ir nebus“. Sakiau, kad sovietų valdžią remiu tuo, kad tikinčiuosius raginu nevogti, sąžiningai darbuotis, negirtuokliauti. Tuo aš juos baisiai užpykdydavau. Buvau ramaus būdo, su jais nesiginčydavau, gal todėl išsisukdavau.

Gal buvote pažįstamas su arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu, pernai paskelbtu Palaimintuoju. Juk abu esate abu iš to paties Anykščių krašto.

Nuo mano gimtojo Žaltiškių kaimo iki arkivyskupo gimtojo Kudoriškio vienkiemio –7 kilometrai. Kai mokiausi kunigų seminarijoje, jis ateidavo klausytis klierikų išpažinčių. Prisimenu jį buvus nuoširdų, atidų nuodėmklausį. Nereikalaudavo papildomai pasakyti, kokių dar nuodėmių esi padaręs. Ir aš to laikausi. Mano giminėje niekas nežinojo apie Teofilių Matulionį, nes jis daug metų buvo ištremtas iš Lietuvos. Kaip per rūką prisimenu, kada jis atvyko į Skiemonis. Tuomet lankiau pradžios mokyklą. Būdamas Rozalimo klebonu, nuvažiuodavau pas jį į Šeduvą išpažinties, bet artimesnės pažinties su juo neieškojau. Nesu iš landžiųjų. Netgi būdamas prie stalo daugiau klausau, nei pats kalbu. Šiaip jaučiu dvasinę giminystę su arkivyskupu. Yra su juo ir šiokie tokie tolimi giminystės ryšiai.

Broniaus Vertelkos nuotrauka

Dairausi po Jūsų būstą, matau arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko biustą, stebina knygų gausa lentynose, ant sienų – paveikslai. Turbūt neapsiriksiu pasakęs, kad esate meniškos sielos žmogus. Papasakokite apie savo pomėgius.

Turiu sukaupęs 35 fotoalbumus, juose – mano paties darytos nuotraukos. Fotografuoti ir nuotraukas daryti pamokė toks fotografas Gasiūnas iš Biržų, artimas Bažnyčiai žmogus. Už savo darbą neimdavau pinigų. Tai buvo širdžiai mielas užsiėmimas. Turiu apie 15 pašto ženklų, gautų iš 50 pasaulio šalių, albumų. Filatelija domėtis ėmiau dar mokydamasis pradžios mokykloje. Turiu sukaupęs apie 30 tūkstančių pašto ženklų kolekciją.

Mano asmeninėje bibliotekoje – maždaug 7 tūkstančiai knygų. Kurios patiko, perskaičiau. Meilę knygoms perėmiau iš mamos. Sako, ateityje knygas pakeis kompiuteriai, bet tai – kažkokia nesąmonė. Visų jų į kompiuterius nesukaišios, o ir jei ko reikės, nežinai, ar rasi. O knyga rankoje – kaip gyvas daiktas. Dabar knygos sunkiai įperkamos. Pasigendu istorinių, kaimo problemas gvildenančių.

Nemažai teko pakeliauti. Pažinau Ukrainą, Baltarusiją, Latviją. Lankydamasis Izraelyje išvaikščiojau Kristaus kelius, savo akimis mačiau, kaip žmonės gyvena Kanadoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge. Esu pasiuvęs bažnytinį arnotą, siūdavau bažnytines kamžas. Dirbdamas Rozalime turėjau 13 bičių kelmų. Gyvendamas Pušalote irgi bitininkavau. Moku daug ūkiškų darbų. Sodinau ar sėjau tai, kas reikalinga valgyti: bulves, svogūnus, morkas, burokėlius, agurkus.

O kas Jums gamina valgius?

Šeimininkės niekada neturėjau. Iš savo mamos išmokau daug ką pats pasigaminti. Namuose buvome keturi vyrai ir mama (seserys jau buvo ištekėjusios). Broliai daugiau buvo linkę prie ūkio, o aš padėdavau mamai. Taip išmokau kepti naminę duoną, sausainius, gaminti valgius.

Girdėjau, esate pripažintas auksavimo meistras. Kaip į šią meno sritį pavyko įsisukti?

Lankydamasis Vilniaus Aušros Vartų bažnyčioje, pamačiau, kaip auksuojama. Buvau tiek įžūlus, kad panorau ir aš išmokti. Įrodžiau, kad esu ne prastesnis už kitus. Visus Rozalimo, Joniškėlio, Pušaloto, Pumpėnų, Klovainių bažnyčių paveikslus restauravau, auksavau bažnyčių altorius bei kitus vertingus dalykus. Tai, ką gyvenime stengiausi išmokti, šiandien nespaudžia pečių, nėra našta. 

Kunigystę turbūt galima palyginti su kareivio tarnyba: nežinia, kur tave paskirs, kokias pareigas gausi. Kur teko Jums atlikti kunigo tarnystę?

Vabalninke – vienerius, Biržuose – šešerius, Ramygaloje – pustrečių, Rozalime – penkerius, o Pušalote – jau 54 metai.

Kas įsimintino išliko iš tų skirtingų vietų?

Bet kurioje vietoje palikau kažką gera. Pastačiau Ramygalos ir Rozalimo bažnyčių bokštus. Visą Ramygalos bažnyčios bokšto statybą užbaigėme per vasarą. Nuo žemės iki kryžiaus –72 metrai. Atliekamus darbus stengiausi įamžinti fotografijose. Ne kartą buvau užlipęs ir ant bokšto viršaus. Nuo ten matėsi 12 bažnyčių: Krekenavos, Naujamiesčio, visos trys Panevėžio, Vadoklių, Pagirių, Siesikų, Lėno ir Šilų, Uliūnų ir Ėriškių. Kryžius ant bokšto buvo maždaug 4 metrų aukščio. Jis siūbuoja ir į vieną, ir kitą pusę, nes nukristų. Teko užlipti ir ant kryžiaus. Apie tai, ką padariau naudingo tikintiesiems, esu aprašęs knygoje „Tikėjimu, meile, viltimi“.

Ilgiausiai, net 54 metus, dirbate Pušalote. Kuo jie Jums ypatingi?

Per šitiek metų neįgijau nei vieno priešo. Visi – draugai, neskirsčiau jų pagal tikėjimą. Pušaloto parapijoje labai geri, nuoširdūs žmonės. Tiek metų čia gyvendamas visus pažįstu. Čia kūriau Sąjūdį. Visas miestelis tada buvo pagautas jo skleidžiamų idėjų. Petys į petį, susikibę rankomis stovėjome ir Baltijos kelyje.

Ar tikėjotės, kad tokia Lietuva bus šiandien, kai bene milijonas jos žmonių išvažiavo laimės ieškoti užsieniuose?

Galvojome, kad žmonės gyvens geriau, tvarkysis taip, kad pasijustų laimingi. Deja, taip neįvyko. Į valdžią renkame tuos, kurie daugiau pažada. Patari balsuoti už krikščionis, tačiau daro priešingai. Bet čia jau kvepia politika, todėl savo minčių nebepratęsiu. Aptingo žmonės. Jeigu anksčiau bene kiekvienas kiemas Pušalote gyveno ūkiškai, dabar miestelyje teliko keturios karvės, pulkelis vištų.

Ką daryti, kad gyvenimas Lietuvoje pagerėtų?

Prieš rinkimus pažada kažką padaryti. Liežuvis minkštas, viską gali prižadėti. Aš sakydavau, kad pats nieko neduosiu, kadangi nieko neturiu. Gerovę turime kurti patys, savo rankomis, sunkiu darbu, o ne šnekomis. Kaip girdėjau, Pušalotas nuo Naujųjų mokslo metų nebeturės net pradinės mokyklos, miestelio vaikus išvežios po aplinkines.

Prisiminkite, koks buvo Jūsų gimtasis kaimas?

Manieji Žaltiškiai –2,5 kmnuo Skiemonių. Juose gyveno 387 žmonės, vien jaunimo buvo daugiau kaip 60. Kaimas turėjo savo teatrą, rodė spektaklius. Gavėnioje giedoti rinkdavosi vis kitoje sodyboje – taip apeidavo visą kaimą. Gegužinės pamaldos vykdavo mano tėvų namuose, aš joms vadovaudavau. Kai eidavome į bažnyčią, kelias būdavo pilnas žmonių. Keliai tuomet buvo prasti. Žaltiškių vyrai buvo balsingi. Kai uždainuodavo, jų balsai girdėdavosi už trijų kilometrų. Veiklūs buvo angelaičiai, pavasarininkai, veikė jaunųjų ūkininkų ratelis. Talkindavo vieni kitiems pjaudami ir kuldami rugius. Šeimos kūrėsi iš to paties kaimo. Jos buvo tvirtos, nebuvo gyvenančių susidėjus. Nebuvo, kad mergina turėtų vaiką. Nebuvo ir girtuoklių. Žaltiškių kaimo žmonės gyveno pagal Evangeliją, lankė bažnyčią.

O ar didelė buvo Jūsų šeima? Kas buvo tėvai?

Mama pagimdė 14 vaikų, bet pusė jų anksti mirė. Tuomet gydytojo paslaugos buvo brangios. Iš šešių išgyvenusių vaikų gyvas esu tik aš.

Tėvas vertėsi prekyba linais. Caro metais jis buvo Alantos seniūnas, pastatė mokyklą. Aš joje mokiausi penktoje ir šeštoje klasėse. Į mokyklą eidavau 7 kilometrus vienas. Tekdavo praeiti du ežerus. Tėvai buvo išnuomoję kambarėlį Alantoje, bet ten trumpai pagyvenau, nepatiko, labiau traukė namai.

Mama buvo beraštė, bet mokėjo skaityti spausdintas raides. Vakarais sulipdavome ant duonkepės krosnies ir prie žvakės šviesos mama mums skaitydavo. Tėvas išgyveno 86, mama – visą šimtą metų. Jiedu susipažino, kai mamai tebuvo treji metukai. Atsitiko taip, kad tėvas užsuko į tuos namus norėdamas supirkti linų. Pamatęs mažylę, tada lyg juokais pasakė, kad bus jo žmona. Tai išsipildė. Tėvas už mamą buvo 18 metų vyresnis.

Ar dažnai užsukate į gimtuosius Žaltiškius?

Smagu, kai tebėra tėvų sodyba. Dabar joje šeimininkauja mano dukterėčia su vyru. Kai važiuoju iš Anykščių Skiemonių link labai vingiuotu asfalto keliu, tarsi dingsta visos mano negalios, taip tampa miela širdžiai: užplūsta prisiminimai apie gimtąsias vietas, jose gyvenusias žmones. Nemažai pasaulio regėjau, bet tokio gražaus kaip Anykščių kraštas tikriausiai nemačiau. Leidžiantis nuokalnėn, kad vežimas arkliui kojų nedaužytų, tarp rato stipinų kišdavo pagalį.

Kaip gyveno anuo metu Žaltiškių kaimo žmonės?

Sunkiai. Paėmęs iš banko kreditą galėjai sulaukti varžytinių ir antstolio. Mūsų šeima gyveno skolon. Seseriai ištekant, reikėjo atiduoti pasogą. Broliai ir seserys eidavo užsidirbti į Aleknos dvarą, turėjusį80 hažemės. Beje, prisiminimus apie gimtuosius Žaltiškius žadu sudėti į knygą.

Gavę Nepriklausomybę, džiaugėmės turėdami lietuvišką pinigą litą, bet jį pakeitė euras. Kokią vertę turi jis?

Palyginus su litu, žymiai išaugo maisto produktų, ypač paslaugų, kainos. Euras žmones skurdina ir moraliai, ir dvasiškai. Norėdami padoriau gyventi, žmonės priversti emigruoti ir ten dirbti pačius juodžiausius darbus, kurių vietiniai iš tolo purtosi.

Kuo, kunige, šiuo metu esate užsiėmęs?

Turiu nemažai gėlių, reikia jas persodinti, palaistyti, žiemai pernešti į šiltesnę vietą. Seserims ištekėjus, gėlių auginimą aš perėmiau. Darželyje mano sukastos ir prižiūrimos klombos atrodydavo taip, kad praeivių akis džiugindavo. Dalyvavau jaunųjų ūkininkų ratelio veikloje, išmokau skiepyti obelaites. Eidamas į bažnyčią, būtinai rūtą, mėtą ar pražydusią gėlę nešdavausi. Širdžiai malonu darosi matant, kad mano kiemas – mažasis botanikos sodas. Visi medžiai mano rankomis sodinti. Aš nuolat dirbdavau, todėl jausdavausi laimingas.

Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. 
    Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“. 
    Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

1 Kor 11, 17–26. 33: Jei pas jus yra atskalų, tai nereiškia Viešpaties vakarienės valgymo

Ps 40, 7–9. 10. 17. P.: Skelbkite Viešpaties mirtį, kol jis ateis.

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Turėti tokią progą! Turėti Jėzų pas save! Kas gi nenorėtų!? Kas gi atsisakytų tokios privilegijos?! Ne vienas iš mūsų neatsisakytų tokios galimybės. Būtų galima dar pakelti irgi savo poziciją tarp žmonių! Dar daugiau, prie progos būtų įmanomą prašyti išgydymo malonės. Kas iš to kad tarnui. Geras, ištikimas tarnas buvo labai vertingas... Tiktai vienas Jėzaus apsilankymas o tiek naudos!

Ar manai, kad ir Tu taip nemąstai? Kviečiam Jėzų maldoje, Komunijoje, Sakramentuose... kad tik ateitų ir iš karto suteiktų reikalingu malonių. Jei ne, tai... hmm, nieko tarsi nesakome, bet... kiek kartų pykstame, kad ne taip gavome, kaip prašėme, arba kad mums atrodo, jog Jėzus tyli ir ignoruoja mus bei mūsų maldas?

O verčiau reikėtų išmokti nuolankumo ir suprasti savo tikrą poziciją ne žmonių, bet Dievo akyse. „Viešpatie, nesu vertas...“ Žmonėms gal ir atrodau vertas, šventas, nusipelnęs. Bet ar Dievas taip pat žiūri į mane? Tiktai nuolankumas plačiai atveria mūsų širdį Dievo malonei ir tampa tikro tikėjimo patvirtinimu. Prisiminsiu tai, kaip prieš priimdamas Jėzų Komunijoje ir kiekvieną kartą, kai stosiu Dievo akyse, kartosiu kartu su šimtininku jo žodžius: „Nesu vertas, bet ateik...“ Ir mano siela pasveiks!

Bernardinai.lt

Tik prieš kelias dienas šventėme Šventojo Kryžiaus išaukštinimo iškilmę. Šiandien, rugsėjo 17 dieną, visa Pranciškoniškoji šeima, o ypač ant La Vernos kalno, pašventinto Serafino pavidalu apsireiškusio Viešpaties ir šventojo Pranciškaus, ant šio kalno gavusio stigmas, švenčia Kryžiaus slėpinį, kuris tapo matomas Neturtėlio iš Asyžiaus kūne. Kaip apaštalas Paulius rašė, nuo šiol tegu niekas manęs nebevargina, nes savo kūne nešioju Jėzaus žymes (Gal 6, 17). Šv. Paulius savo kūne nešiojo nukryžiuotojo Kristaus sekimo randus, o šv. Pranciškus ant rankų, kojų ir šono nešiojo Kristaus kančios ženklus.

Šv. Pranciškaus biografija pasakoja mums, kaip atsitiko šis vienetinis Stigmų stebuklas. Švento Kryžiaus išaukštinimo iškilmės dienomis, tik dvejus metus prieš šv. Pranciškaus mirtį, Serafiškasis tėvas išėjo ant La Vernos kalno, kad pradėtų šv. Arkangelo Mykolo garbei skirtą pasninką. Karštai trokšdamas pažinti Dievo valią ir būti visiškai perkeistas į Kristų, šventasis Švenčiausiosios Trejybės vardu tris kartus atsivertė Evangeliją. Kadangi kiekvieną kartą jis atsiversdavo knygą ties Viešpaties Jėzaus Kančios skyriumi, meldėsi, kad galėtų be paliovos jausti savo kūne Nukryžiuotojo skausmą. Tuomet jis išvydo regėjimą, pripildžiusį jį didžiulio džiaugsmo ir tuo pat metu gilios širdgėlos. Tai buvo Viešpaties regėjimas nukryžiuoto Serafino pavidalu, kuris atskleidė, kad jis, Pranciškus, taip pat bus visiškai transformuotas į Nukryžiuotojo Kristaus pavidalą. Kai vizija baigėsi, ant šio Kristaus pasekėjo kūno pasirodė Viešpaties kančios ženklai, stigmos jo rankose ir kojose, o šone – žaizda.

Per šį liturginį šv. Pranciškaus stigmų minėjimą pabandykime suprasti keletą svarbių aspektų, kuriuos šis stebuklingas įvykis mums atskleidžia pagal šv. Bonaventūros pasakojimą. Serafiškasis daktaras pradeda sudaryti įspūdį apie stigmas tokiais žodžiais: Pranciškus mokėjo rūpestingai paskirstyti savo laiką. Dalį jo praleisdavo vykdydamas apaštalinę veiklą dėl savo artimo, o kitą dalį skyrė tylai ir žavėjimuisi Dievu kontempliacijoje. Taigi po to, kai atiduodavo save, atsakydamas į vietos ir laiko poreikius dėl kitų išganymo, jis pasitraukdavo iš minių šurmulio į vienumą.

Pranciškus mus moko, kad negalime būti viskas kitiems, jei tuo pat metu nesame viskas Dievui. Panašiai negalime būti viskas Viešpačiui, jei nuolatos neieškome vidinio savęs. Mažasis Neturtėlis iš Asyžiaus mus moko, kad esminis mūsų egzistencijos poreikis yra „ekologiško gyvenimo projektas“, kur įsipareigojimas dėl kitų gerovės yra derinamas su „vacare Deo” – o tai reiškia laiką, praleidžiamą su Dievu ir savimi. Šv. Pranciškus, būdamas nuolatinis žmogaus ieškotojas, taip pat buvo ir nuolatinis Dievo ir Jo valios ieškotojas. Šv. Bonaventūra tai nurodo, vaizduodamas Pranciškų kaip žmogų, kuris, turėdamas tikslą nuolat pažinti save, siekė ir mylėjo vienumą.

Žmogiškasis asmuo yra neabejotinai „socialinė būtybė“, sukurta santykiams; vis dėlto patirtis mus moko, kad tik tie, kurie žino, kaip gyventi, žino, kaip visavertiškai patirti santykius. Tiktai tie, kurie nebijo nusileisti į savo vidų, žino, kaip susitikti su Dievu ir kitu žmogumi. Priešingai, negebėjimas gyventi vidinio gyvenimo yra ir negebėjimas sukurti ir išgyventi tvirtų ir ilgalaikių santykių su Dievu ir kitais. Žinoma, vienatvė nėra pozityvi. Kai kurie atsiskyrimai, kaip kad saviizoliacija ar aplinkinių baimė. Tačiau tarp šių patologijų ir besaikio aktyvumo vienuma gali sukurti pusiausvyrą, harmoniją, stiprybę ir tvirtumą. Kiekvienas, kuris, kaip ir Pranciškus, apkabiną vienumą, yra Dievo valios paieškose, todėl negali ieškoti Jo slėpdamasis daugybėje, anonimiškai paskendęs minioje ar netgi dreifuodamas link solipsizmo, užsidarydamas savyje. Galbūt vienuma yra vienas didžiausių meilės Dievui, kitiems ir sau patiems ženklų.

Vienuma leidžia suvienyti savo paties širdį ir taip patirti vienybę su Dievu ir kitais. Kai vienuma veda mus į susitikimą su savimi, mums, krikščionims, tai tampa bendrystės su Viešpačiu vieta ir apsivalymu nuo nuolatinių susidūrimų su žmonėmis, kurie po kurio laiko ima kelti riziką tapti netyram. Komentuodamas Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus 13 eilutę, šv. Augustinas paaiškina, kad žmogus Evangelijoje nežinojo, kas jį išgydė, nes Jėzus pasislėpė minioje. Yra sunku, – sako šventasis, – matyti Kristų minios viduryje. Taigi vienuma yra reikalinga. Jeigu siela yra dėmesinga, vienumoje Dievas leidžiasi būti matomas. Minioje yra sąmyšis. Taigi norint matyti Dievą, reikalinga tyla. Kita vertus vienuma yra meilės išbandymas. Krikščionys, kaip ir Jėzus, turi pripildyti vienumą malda, dvasine kova, Dievo valios ištyrimu ir Jo veido ieškojimu. Šv. Pranciškus buvo tikras mokytojas, buvęs tikruoju Kristaus apaštalu.

Iš tiesų Evangelijoje randame Kristų nuošaliose vietose besimeldžiantį ir siekiantį vienumos, kad išgyventų intymią bendrystę su Abba, Tėvu, ir pažintų Jo valią. Jis, gyvenęs visiškoje vienybėje su Dievu ir patyręs Jo apleidimą ant kryžiaus, primena krikščionims, kad vienuma yra bendrystės slėpinys. Maža to, tai mus moko, kad maksimali vienatvė, patirta ant kryžiaus, yra meilės slėpinys, nuostabiausias Tėvo meilės mums apsireiškimas, Dievo, kuris taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Taigi nuostabiausias Jėzaus meilės žmonijai apsireiškimas yra tai, kad Jis pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.(Ef 5, 2).

Vakar dienos Evangelijoje girdėjome, kad jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi (Lk 9, 23). Šiuose žodžiuose randame krikščioniškojo gyvenimo santrauką, veidrodį Žodžio, kuriame mokinys turi pamatyti savo paties veidą. Mūsų, kaip krikščionių, gyvenimai privalo turėti Jėzaus bruožus, Sūnaus, nukryžiuoto iš meilės. Žiūrint į tą, kuris buvo pervertas, kryžius tampa priklausymo Dievui Kristuje ženklu. Nešti kasdienį kryžių reiškia prisiimti savo ligas; reiškia kasdien numirti sau dėl Kristaus; gyventi dėl Jo taip, kad galėtume ištarti: esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. (Gal 2, 19–20). Todėl šaukimės Stigmatizuotojo iš La Vernos užtarimo, kad Viešpats apdovanotų mus malone tvirtai Juo sekti, ir, susivieniję su Kristumi kančioje, būtume ir Jo prisikėlimo dalyviai.

Pagal José Rodríguezo Carballo OFM pamokslą parengė Monika Midverytė OFS

Jungtinis Lietuvos vaikų choras. Martyno Ambrazo nuotr.

Rugsėjo 23 dieną Kauno Santakoje popiežius Pranciškus aukos šv. Mišias, kuriose bus giedamos ir tikintiesiems gerai žinomos ir specialiai šioms šv. Mišioms sukurtos giesmės.

Kviečiame parapijų chorus ir bendruomenes iš anksto susipažinti su giesmėmis, jų mokytis ir kartu giedoti šv. Mišių Kaune metu. Giesmių žodžiai ir natos: Šv. Mišių giesmės 1; Šv. Mišių giesmės 2

Nekintamųjų Mišių dalių (Viešpatie, pasigailėk, Garbės Himnas, Šventas, Dievo Avinėli) ciklą, kuris remiasi lietuvių liaudies giesmių temomis, specialiai šiam Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje sukūrė kompozitoriai: Raimundas Martinkėnas, Vidmantas Bartulis, Zita Bružaitė, Giedrė Pauliukevičiūtė.

Rugsėjo 23 d., laukiant šv. Mišių Kauno Santakos parke, programa vyks nuo 5.00 val. Turintys kvietimus į sektorius turėtų atsižvelgti į atvykimo laiką, nurodytą kvietime. Neturintys kvietimų taip pat laukiami šv. Mišiose, svarbu į Santakos prieigas atvykti iki 8.00 val.

Visų susitikimų su popiežiumi Pranciškumi programa.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Savaitgalį sostinėje vyko kasmetinis populiariosios kultūros renginys „Comic Con Baltics“.

Renginyje pristatyti naujausi kino filmai, serialai, buvo galima susipažinti su garsiais aktoriais ir kino profesionalais. Lankytojai turėjo progą išbandyti naujausius ir jau klasika tapusius kompiuterinius žaidimus, pamatyti didžiausią Baltijos šalyse Cosplay konkursą, įsiamžinti įvairiose nuotraukų erdvėse, įsigyti įvairios dar niekur nematytos atributikos ir pasinerti į komiksų pasaulį.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Ekonomistas Gitanas Nausėda šiandien paskelbė, kad dalyvaus kitais metais vyksiančiuose šalies prezidento rinkimuose, išsakė savo įžvalgas Lietuvai bei pristatė pirmuosius komandos narius, su kuriais kartu kurs rinkimų kampanijos programą.

Aikštėje gausiai susirinkusiems draugams, pažįstamiems, sekėjams bei žurnalistams ekonomistas G.Nausėda pasakė, kad pagrindinis jo uždavinys, tapus šalies prezidentu, sukurti gerovės Lietuvą. „Gerovės valstybė yra tas švyturys, į kurį privalo plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas. Gerovė – tai ne tik orios visų šalies piliečių pajamos. Gerovė – tai teisė gauti kokybiškas sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas. Gerovė – tai asmens orumas ir pasitikėjimas vienas kitu ir sava valstybe“, – sakė jis.

Šiandien Lietuva pagal gerovės valstybės indeksą yra 41 vietoje iš 149 pasaulio šalių, tuo tarpu kaimynai latviai – 37-ti, estai – 27-ti. „Kodėl? Juk startavome iš beveik vienodų pozicijų, turėjome maždaug tiek pat laiko ir išteklių“, – klausė G. Nausėda.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Ekonomistas taip pat pristatė savo komandą.

Tai verslininkas ir investuotojas Ilja Laursas, Lietuvos ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis, vaikų psichiatras ir švietimo ekspertas Linas Slušnys, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Mindaugas Jurkynas,  žurnalistas, laidų vedėjas ir keliautojas Vytaras Radzevičius, Vilniaus universiteto teisės profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininkas Tomas Davulis, Vilniaus universiteto toksikologijos centro vadovas. Dr. Robertas Badaras, Vilniaus universiteto profesorė, Santaros klinikų gydytoja kardiologė, Lietuvos kardiologų draugijos išrinktoji prezidentė Jelena Čelutkienė, rinkodaros ir skaitmeninių sprendimų ekspertė, dainininkė Dovilė Filmanavičiūtė, radijo ir televizijos laidų vedėjas, rašytojas, psichologas Andrius Kaluginas. G. Nausėda taip pat pristatė savo ilgametę bendradarbę, ekonomistę, vadovaujančias pozicijas finansų sektoriuje užėmusią Algę Budrytę, kuri taps rinkiminio štabo vadove.

Pixabay.com nuotrauka

Spalio 7 d. rumunai rinksis prie balsadėžių nuspręsti, ar reiktų pakeisti šalies Konstituciją, įtraukiant santuokos, kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungos, sampratą. Referendumas paskelbtas po kelerius metus trukusių politinių svyravimų, globalių pokyčių kalbant apie paramą tos pačios lyties santuokoms bei LGBT aktyvistų norų tenkinimo.

2016 m. Rumunijos piliečių grupė, pasivadinusi „Koalicija už šeimą“ pradėjo kampaniją kviesdama surengti referendumą dėl konstitucinio santuokos apibrėžimo. Rumunijos civilinis kodeksas numato, kad santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters, tačiau Konstitucijos kalba yra bendresnio pobūdžio: joje kalbama apie „santuoką tarp dviejų sutuoktinių“. Piliečių grupė nori suderinti abu dokumentus.

Nors referendumui surengti reikėjo surinkti 800 tūkst. piliečių parašų, buvo surinkti 3 mln., o tai sudaro 15 proc. Rumunijos populiacijos. 2017 m. gegužės mėn. Rumunijos parlamento žemesnieji rūmai – Deputatų rūmai – nubalsavo už referendumo surengimą, o š. m. rugsėjo 11 d. Rumunijos Senatas galutinai patvirtino iniciatyvą ir nubalsavo už tai, kad referendumas pagaliau įvyktų. Už pasisakė 107 Senato nariai, prieš – 13.

Santuoka kaip vyro ir moters santuoka yra „nepavaldi laikui, visuotinė ir unikali“, – sako Adina Portaru, teisininkė ir ADF International – Aljanso ginančio laisvę globalaus partnerio – ekspertė. „Mūsų visuomenė turėtų stiprinti santuoką ir šeimą, o ne silpninti ją. Sprendimas leisti surengti referendumą šiuo klausimu yra teisingas“, – prideda ji.

Jei referendumo metu bus priimtas minėtas apibrėžimas, Rumunija tarptautiniame kontekste žengs žingsnį prieš srovę. Nuo tada, kai 2001 m. tos pačios lyties santuoką pirmieji Europoje įteisino Nyderlandai, jau 25 šalys padarė tą patį. Vien praėjusiais metais tai padarė net penkios šalys: Australija, Farerų salos, Suomija, Vokietija ir Malta. 

Nepaisant to, labai didelis Rumunijos gyventojų skaičius remia santuokos, kaip moters ir vyro sąjungos, apibrėžimą. 2015 m. atlikta studija atskleidė, kad 73 proc. rumunų nepritaria lesbiečių ir gėjų teisei sudaryti santuoką.

LGBT gynėjai Rumunijos Senatą apkaltino „homofobijos paskelbimu valstybine vertybe ir konstitucinės apsaugos daugybei šeimų paneigimu“, tačiau referendumo šalininkai sako, kad jis yra susijęs su religinių įsitikinimų apgynimu: „Mes du tūkstančius metų esame krikščioniška šalis“, – sako senatorius Serban Nicolae.

Kai kurie Rumunijos politikai teigia esą pasiryžę dirbti tos pačios lyties poroms įteisinant partnerystę, tuo atveju, jei referendumas pavyktų. Tačiau referendumas neturėtų būti laikomas „derybų klausimu, nes tai yra demokratiniu būdu 3 mln. piliečių užsitarnauta teisė“, – vertina A. Portaru.

Jei referendumas pavyktų, jis neatšauktų ES teismo priimto sprendimo, susijusio su apsigyvenimo teise, tačiau tai nusiųstų aiškią žinutę ES bendruomenei, kad Rumunija yra rimtai pasirengusi apginti santuokos – kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungos – idėją.

„Turint omenyje tokio apibrėžimo palaikymą visuotiniu mastu, santuokos referendumas yra Rumunijos demokratijos lakmuso popierėlis. Trys milijonai balsų negali būti paprasčiausiai ignoruojami“, – pabrėžia Robertas Clarke‘as – ADF International advokacijos Europai direktorius.

Parengta pagal world.wng.org publikciją

Josh Applegate/ unsplash.com nuotrauka

Ar atviros visuomenės idėja ir krikščionybė yra suderinamos?

Patys krikščionys šiuo klausimu yra pasidaliję. Tiems, kurie krikščionybės esme laiko meilę, atvirumą, rūpestį ne tik savai bendruomenei priklausančiais, bet ir visame pasaulyje gyvenančiais žmonėmis, atviros visuomenės idėja turėtų būti artima. Bet, sakys kiti, juk krikščionybė – tai ir tapatumas, doktrina, ribos. Ar atviros visuomenės idėja tam neprieštarauja?

Nuomonės skiriasi ir iš atviros visuomenės koncepcijos kūrėjų pusės. Vienas jų, K. R. Popperis, į krikščionybę žvelgė skeptiškai. Bet šios koncepcijos pradininkas H. Bergsonas krikščionybę vertino kaip tikrąjį atviros visuomenės variklį. Be abejo, Popperio ir Bergsono atviros visuomenės idėjos – labai skirtingos.

Susigaudyti šiuo svarbiu visuomenės ir krikščionybės ateičiai klausimu padės paskaita „Atviroji visuomenė ir krikščionybė“, kurią, remdamasis H. Bergsono koncepcija, skaitys filosofas, Paryžiaus Katalikų instituto prorektorius, Prancūzijos Mokslų akademijos premijos La Bruyère laureatas dr. Camille Riquier. Paskaita bus skaitoma prancūziškai, su vertimu į lietuvių kalbą. Po paskaitos vyks diskusija. Renginį moderuos VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius Vytis Valatka.

Renginio laikas: Rugsėjo 21 d., 17.00-18.30 val.

Renginio vieta: Didžioji g. 5, Vilnius, Atviros Lietuvos Fondas.

Arvydas Juozaitis Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Šiandien apie kandidatavimą gegužę vyksiančiuose prezidento rinkimuose paskelbė ir filosofas, vienas iš Sąjūdžio iniciatorių Arvydas Juozaitis.

Spaudos konferencijoje A. Juozaitis sakė, kad valstybėje svarbiausi yra keturi „bokštai“ – kalba, šeima, tautinis švietimas ir teisingumas – tačiau šiuo metu jie gerokai „paardyti“.

A. Juozaitis yra apgynęs filosofijos daktaro disertaciją Vilniaus universitete, 1986 m. Monrealio olimpinėse žaidynėse iškovojęs plaukimo bronzos medalį. Jis buvo vienas Sąjūdžio iniciatorių, kultūrinių leidinių redaktorius ir leidėjas. Yra patarinėjęs švietimo klausimais tuometiniam premejerui Algirdui Brazauskui, dirbęs Lietuvos kultūros atašė Karaliaučiuje, ėjęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidento pareigas.

Dalyvavimą prezidento rinkimuose oficialiai jau yra paskelbę Aušra Maldeikienė, Naglis Puteikis, Vygaudas Ušackas bei Gitanas Nausėda. 

Leonidas Donskis (1962-2016)

Artėjant antrosioms Leonido Donskio mirties metinėms filosofo, menininko, politiko, Arūno Gelūno iniciatyva Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje prasidėjo diskusijų ciklas „Donskiškieji pokalbiai“, rengiamas drauge su Leonido Donskio fondu.

Į pirmąją diskusiją „MES IR JIE: dar kartą apie nacionalizmą ir patriotizmą“ gausiai susirinko auditorija, pasiilgusi lėtos, ramios, geranoriškos diskusijos apie sudėtingas problemas „be pykčio“. Fone skambant muzikai, kurią atliko bene garsiausias pasaulyje styginių kvartetas „Kronos Quartet“, kuriuo ypač žavėjosi L. Donskis, dr. A. Gelūnas sakė, kad tai nėra minėjimas ar dar vienas in memoria renginys. „Šiandien mes atsigręžiame į Leonidą kaip į kūrėją, palikusį labai daug reikšmingų tekstų ir idėjų. Žiūrėkime į tuos tekstus kaip į Leonido paliktas gaidas ir mėginkime sugroti savo kūrinį, bendrą improvizaciją“, – jungtis auditoriją į ekspertų pokalbį kvietė dr. A. Gelūnas.

Jolanta Donskienė. Nacionalinės bibliotekos nuotrauka

„Leonidas visų pirma buvo Pokalbio žmogus: jis mezgė pokalbį – dialogą, polilogą, diskusiją, hepeningą – su savo studentais, su bendraminčiais, su kitaminčiais, su visais, kurie norėjo klausytis ir išgirsti“, – seniai brandintą idėją burtis pokalbiams apie L. Donskiui svarbius dalykus susitikimo pradžioje pristatė „Donskiškųjų pokalbių“ pagrindinis iniciatorius dr. A. Gelūnas.

Pirmojoje ciklo diskusijoje „MES IR JIE: dar kartą apie nacionalizmą ir patriotizmą“ dalyvavo dr. A. Gelūnas (filosofas, menininkas ir politikas, L. Donskio ir V. Kavolio tekstų vertėjas, diskusijų ciklo iniciatorius), Jolanta Donskienė (psichologė, Leonido Donskio fondo vadovė), Anna Avidan (psichologė, NVO „Šiaurės Jeruzalė“ vykdančioji direktorė), dr. Alvydas Nikžentaitis (istorikas, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras), dr. Irmina Matonytė (politologė ir sociologė, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto politikos mokslų profesorė), dr. Andrius Navickas (filosofas, religijotyrininkas, žurnalistas ir politikas).

Pranešėjai pateikė savo refleksijas apie sąvokas „nacionalizmas“ ir „patriotizmas“, dalinosi, kaip jie suprato L. Donskio (žydo ir lenko palikuonio, gimusio ir gyvenusio Lietuvoje) šių sąvokų traktavimą, kvietė šviesti visuomenę, kad išvengtume agresyvumo. Pasak L. Donskio, norint kalbėti „be pykčio“ būtina matyti ne tik juoda–balta, bet ir pilka. Vertybė yra tai, kas atveria pustonius ir suteikia balsą žmonėms, kurie iki tol buvo nebylūs. Todėl reikia kalbėti, reikia laužyti stereotipus ir toleranciją keisti atvirumu. „Kai tu teigi, kad esi tolerantiškas kitokiam, tai tu tiesiog jį tyliai pakenti arba nekreipi dėmesio, o reikia, kad taptume atviri tiems kitiems, kad įsijaustume ir suprastume jų esmę, jų kitoniškumą“, – sakė psichologė A. Avidan.

Istorikas dr. A. Nikžentaitis pabrėžė, kad praeities nesuprantantis žmogus visada save vadina patriotu, o nacionalizmas pavojingas tampa tada, kai susiduria su totalitarinėmis aspiracijomis. „Mes ir Jie išlieka, bet jau ne per nacionalinius skirtumus, o per pasaulėžiūros. Visame pasaulyje nacionalizmas įgauna vis globalesnes formas ir tampa dar pavojingesnis“, – tvirtino istorikas.

Renginio akimirka. Nacionalinės bibliotekos nuotrauka

Dr. I. Matonytė pristatė dalies palyginamojo lietuvių tapatybės tyrimo rezultatus. Mokslininkai gilinosi į kolektyvinės atminties, sentimentų ir vaizduotės struktūros niuansus. „Gera žinia, kad tiek Lietuvos gyventojai, tiek politinis elitas vienodai didžiuojamės savo šalies istorija (93 proc.). Dar labiau mus vienija kolektyvinės sporto pergalės (net 96 proc.). Didžiausi nesutarimai dėl Lietuvos ekonomikos pasiekimų. 83 proc. elito respondentų jie atrodo verti pasididžiavimo, o gyventojų nuomonė siekia vos 23 procentus. Dideli nesutarimai ir vertinant demokratijos veikimą Lietuvoje. Tik 24 proc. gyventojų mano, kad demokratija puikiai veikia, kai elito atstovų rodiklis yra 69 procentų“, – įdomios statistikos pateikė dr. I. Matonytė. Tačiau mokslininkams nerimą kelia tai, kad daugiau nei 50 proc. visų apklaustųjų pritarė teiginiui, kad žmonės turi palaikyti savo šalį, net jei ji yra neteisingame kelyje. „Išsivysčiusiose demokratinėse valstybėse tokiam teiginiui pritaria apie 20, 30 procentų“, – sakė sociologė.

Kaip teigė patys prelegentai, nebuvo kokių nors supertezių, tačiau pats kalbėjimosi būdas, atspalvių ryškinimas, problemų daugiabriauniškumo pripažinimas yra itin svarbus dalykas. Pasak dr. A. Navicko, diskusija nebuvo nei niūri, nei čaižoma apokaliptinių nuotaikų. „Kalbėjomės, o atmintyje atgijo Leonido intonacijos ir laikysena. Tikrai nebuvome nei patys protingiausi, įžvalgiausi, įtaigiausi. Paprasčiausiai buvome kartu ir tam buvo prasmės. Vis dar mąstau apie klausimą, ko galime tikėtis ateityje. Atsakau atvirai – nors nematau jokio pagrindo nebūti pesimistu ir, vertinant racionaliai, mes vis giliau klimpstame idiokratijos pelkėje, tačiau tai nėra pagrindas apleisti mūsų partizanines laisvės kovas. A. Nikžentaitis priminė populiarų sovietų disidentų tostą: „Už beviltišką mūsų reikalą!“ Todėl tikiu, kad po mėnesio, kai vėl rinksimės Nacionalinėje bibliotekoje į antrąjį „Donskiškųjų pokalbių“ diskusijų ciklą, mūsų bus dar daugiau“, – sakė ir A. Navickas. 

Vilijos Karaliūnaitės nuotrauka

Sekmadienį, rugsėjo 16 d. Šiluvoje baigėsi Mergelės Marijos gimimo (Šilinių) atlaidai.

„Nesiliaukime skaičiuoti Dievo dovanų ir už jas dėkoti bei jomis dalytis“, – sakė kun. Artūras Kazlauskas pabrėždamas, jog sekmadienis krikščionims yra esminė, pirmoji savaitės diena. Tai šviesos sukūrimo diena. Tai tuščio Jėzaus kapo ir Jo prisikėlimo diena. Šią dieną krikščionys turi sueiti draugėn, kad švęstų Viešpaties Prisikėlimą – jo šviesoje žmogui atsiveria visai kita gyvenimo perspektyva. Tai dėkojimo šventė – pasak kun. A. Kazlausko, krikščioniui nėra svarbesnio akto, kaip dėkoti.

„Tai diena, kai norisi tarti „ačiū“ už tas begalines Dievo dovanas, kurias patyrėme atlaiduose, „ačiū“ atlaidus organizavusiems, „ačiū“ į juos atvykusiems per visas dešimt jų dienų“, – sakė Eucharistijos liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Ganytojas kvietė šiais metais, kai švenčiame Lietuvos valstybės 100-metį, Šilinėse malda apkabinti ir visame pasaulyje pasklidusius mūsų tautiečius, sveikino prelatą Edmundą Putrimą, atsakingą už užsienio lietuvių sielovadą, atvykusį į Šiluvą melstis už mūsų tautiečius pasaulyje.

Vilijos Karaliūnaitės nuotrauka

„Jėzaus klausimas Evangelijoje: „O jūs kuo mane laikote?“ (plg. Mk 8, 29) – tai klausimas mums“, – sakė prel. E. Putrimas, kviesdamas kartu su apaštalu Petru atsakyti, jog Viešpats yra mums Mesijas, o ne dvasinis mokytojas, psichologas, o gal net priešas, varžantis mūsų laisvę. Pasak prelato, ne krikšto liudijimas ar rožančius stalčiuje, bet mūsų elgesys, geri darbai, Dievo garbinimas, šventų dienų ir švenčių gerbimas rodo katalikiškas vertybes.

Atlaidai tęsėsi 10 dienų ir tapo pasirengimo laiku vis labiau artėjančiai popiežiaus Pranciškaus ganytojiškajai kelionei Baltijos kraštuose, meldžiantis už Šventąjį Tėvą ir laukiant jo žinios mūsų kraštui ir Bažnyčiai Lietuvoje.

Vilijos Karaliūnaitės nuotrauka

Nijolė Gelžinytė. LRT laidos stop kadras

Eidama 81-uosius metus mirė teatro ir kino aktorė Nijolė Gelžinytė.

Šiauliuose gimusi aktorė dirbo Jaunimo teatre, Lietuvos radijuje ir televizijoje, dėstė Lietuvos konservatorijoje bei Vilniaus universitete. Universitete įkūrė teatro studiją „Teatriukas“. Aktorė taip pat sukūrė daug vaidmenų teatro bei televizijos spektakliuose ir vaikams. N. Gelžinytė vaidino Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“, „Atžalos“.

Su velione bus galima atsisveikinti nuo trečiadienio 15 val. laidojimo namuose Olandų gatvėje. Laidotuvės – ketvirtadienį 13 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Radijo teatras. Nijolė Gelžinytė, Janina Berūkštytė, Petras Likša. LRT archyvo nuotrauka

Nešė gilią paslaptį

Prisiminimai apie aktorę Nijolę Gelžinytę – labai šviesūs, LRT RADIJUI sako aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas: „Būdavo labai įdomu stebėti, kaip ji kuria įvairius vaidmenis. N. Gelžinytė labai padėdavo jauniems aktoriams, svarbi jos pedagoginė veikla. Teatrui ji paliko labai daug.“

A. Latėnas atvirauja, kad N. Gelžinytės mirtis – labai liūdnas įvykis. „Per gyvenimą esu daug su ja bendravęs. Aš į mirtį žiūriu labai savotiškai. Manau, kad išeina tik žmogaus kūnas, bet tam tikri asmenys man niekur nedingsta, aš juos prisimenu, su jais kalbuosi. Nijolė ir toliau bus su manimi“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak A. Latėno, N. Gelžinytė buvo ne tik aktorė: „Ji nešė gilią paslaptį, atrodė, kad ji daro kažkokią įtaką, dvasinį masažą – su ja pabuvus būdavo gera, Nijolė skleidė daug šviesos.“

Pirmadienį, 19 val., per LRT KULTŪRĄ N. Gelžinytei atminti transliuojamas režisieriaus Edmundo Zubavičiaus filmas „Kambariai be durų“.

LRT RADIJAS, LRT.lt

Šį savaitgalį į susitikimą su katalikų popiežiumi Pranciškumi planuoja atvykti dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje popiežiaus vizitu besirūpinančios institucijos pristatė planą, kaip miestas gyvens neeilinį savaitgalį.

Siekiant užtikrinti, kad vizitas praeitų sklandžiai, o kauniečiams kiltų kuo mažiau nepatogumų, jėgas suvienijo net kelios institucijos, kurios rūpinsis miestiečių saugumu.

„Popiežiaus vizito metu dirbs gausios policijos pajėgos, kurias papildys pareigūnai iš kitų apskričių, rezerviniai pareigūnai, Mykolo Riomerio universiteto studentai. Užtikrinsime kauniečių ir miesto svečių saugumą be viešąją tvarką viso vizito metu“, - pabrėžė  Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Darius Pliavga.

Pasak Kauno arkivyskupijos atstovės Vaidos Spangelevičūtės-Kneižienės, šiai dienai išdalinta daugiau nei 90 tūkstančių kvietimų į Santakos parke vyksiančias šv. Mišias. Tikslus skaičius tikinčiųjų paaiškės tik sekmadienį.

„Tai istorinis įvykis tiek Bažnyčiai, tiek valstybei. Sekmadienį į susitikimą su popiežiumi bus galima ateiti jau nuo 5 valandos ryto. Galima su savimi neštis kėdutę, maisto, vandens, taip pat nepamirškite lietpalčių“, - patarimus dalino V. Kneižienė.

Nemokamas viešasis transportas

Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, viešuoju transportu kauniečiai galės naudotis nemokamai. Dėl popiežiaus vizito į miesto gatves išvažiuos papildomi autobusai ir troleibusai, kurie važiuos 5-10 minučių intervalu.

„Nuo šeštadienio 22 val. iki pat sekmadienio vakaro mieste kursuos 10 specialių maršrutų, pažymėtų raide „P“, o viešasis transportas nesustodamas važiuos tiek dieną, tiek naktį. Tokiu būdu užtikrinsime, jog į Santakos parką visi galėtų atvykti sklandžiai ir laiku“, - sakė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas.

Kauniečiai  į miesto centrą raginami vykti būtent viešuoju transportu, automobilius paliekant namuose. Miesto svečiams rekomenduojame palikti automobilius specialiai tam skirtose parkavimo vietose atokiau nuo miesto centro. Visą informaciją apie specialius „P“ maršrutus galima rasti internetinėje svetainėjehttp://www.kaunas.lt/2018/09/svarbi-informacija/autobusu-ir-troleibusu-eismas-rugsejo-22-23-dienomis

Masinės parkavimo vietos

„Iš kitų šalies miestų atvykstančių vairuotojų automobilius prašome palikti atokiau nuo centro esančiose mikrorajonuose. Tam puikiai tiks ir prekybos centro „Mega“ aikštelė, ar Aleksandro Stulginskio universiteto miestelis. Pagrindinė parkavimo vieta bus S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas. Esant tinkamoms oro sąlygoms čia galės tilpti apie 30 tūkstančių automobilių“, - patarimus vairuotojams skyrė Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Paulius Keras.

Pasistatę automobilius aerodromo teritorijoje žmonės į Santakos parką pėsčiomis per Veiverių ar V. Čepinskio gatves galės nueiti per 15–25 minutes. P. Kero teigimu, nuo Alytaus ir Marijampolės atvykstantiems žmonėms rekomenduojama automobilius statyti prie A. Stulginskio universiteto. Nuo Vilniaus ar Klaipėdos atvažiuojantys savo transporto priemones turėtų palikti prekybos centro „Mega“ aikštelėje arba Šilainiuose. Tiek iš A. Stulginskio universiteto, tiek iš „Megos“ kas 5–10 min. važiuos specialių maršrutų autobusai.

Ribos eismą centre

Vizito koordinavimu besirūpinantys specialistai pabrėžia, jog jau rugsėjo 22 dieną, šeštadienį, Senamiestyje budės gausios policijos pajėgos, kurios blokuos automobilių įvažiavimą į Senamiestį nuo 8 val. ryto iki pat rugsėjo 23 d., 17 val. Tuo metu čia įvažiuoti negalės nei gyventojai, nei aptarnaujantis transportas – automobiliai bus tik išleidžiami.

„Nei taksi, nei pavežėjimo paslaugas teikiantys vairuotojai nebus įleidžiami į saugomą Senamiesčio perimetrą. Senamiesčio gyventojai su automobiliais turės galimybę išvykti iš namų, tačiau atgal bus įleidžiami tik pasibaigus vizitui – sekmadienio pavakarę. Kavinės ir barai taip pat informuoti apie laukiančius nepatogumus. Savanorių prospektu artėjantį sekmadienį taip pat geriau net nevažiuoti ir nebandyti jo kirsti. Pėsčiųjų prašome laikytis kelių eismo taisyklių ir neiti važiuojamąja dalimi“, - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių kuopos vadas Ramūnas Kemzūra.

Rugsėjo 22 dieną, šeštadienį, nuo 23 val., policijos pareigūnai budės Savanorių prospekte. Eismo ribojimai didžiausioje miesto gatvėje vyks keliais etapais, kuomet numatoma popiežiaus kortežo kelionė link Santakos parko, sekmadienį iš ryto bei popiežiaus kelionė iš Kauno apie 16 valandą.

Ryšių su visuomene skyriaus informacija

Aktorius Rytis Saladžius. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

„Tai, kas dabar daroma su kultūra, yra elementarus kultūros genocidas. Kultūra Lietuvoje yra naikinama. Ir naikinama kryptingai, nuosekliai. Tiek valstybiniu, tiek savivaldybių lygiu“, – tokia grėsminga frazė nuskambėjo iš Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus, teatrų bendruomenės atstovo Henriko Savickio lūpų spaudos konferencijoje prieš pirmadienį prie Vyriausybės rūmų surengtą kultūros darbuotojų protestą dėl nekeliamų atlyginimų.

Esminis reikalavimas – kultūros darbuotojų atlyginimai turi padidėti bent 150 eurų per ateinančius trejus metus. Daugelio protesto dalyvių žodžiais, jų atlyginimas nėra augęs ilgiau nei dešimtmetį ar kelis, jie teigė, kad jis vienas mažiausių viešajame sektoriuje.

Po piketo kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson patikino, kad kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimai ženkliau didės jau nuo kitų metų. „Algų kėlimo klausimą spręsime kompleksiškai kartu su savivaldybėmis, kad susidarytų apie 75 eurų suma. Vyriausybės jau atliktos reformos ir Kultūros ministerijai skiriamos lėšos leis padidinti darbo užmokestį 50 eurų, tačiau tikimės ir savivaldybių finansinio indėlio, nes kultūra yra ir savarankiška savivaldos funkcija“, – tuoj po protesto paskelbė kultūros ministrė.

Nors į piketą „Deklaracijų laikas baigėsi – kultūros darbuotojai nori gyventi oriai!“ Vinco Kudirkos aikštėje susirinko keli šimtai kultūros lauko atstovų iš įvairių Lietuvos miestų, grotažymė #alkanakultura, tapusi šio protesto moto socialiniuose tinkluose, toli gražu neatskleidė to, kaip įsivaizduojame alkaną kultūrininką.

Alkani žmonės – pikti, įsikarščiavę – lyg ir tokio vaizdo buvo galima tikėtis. O buvo atvirkščiai. Žmonės ramiai stoviniavo, šnekučiavosi, geras oras, gera nuotaika, neskraidė nei kiaušiniai, nei pomidorai. Saikingą švilpimą ir pavienius šūksnius „Gėda, gėda!“ nustelbė gausios stilizuotos užstalės ir gedulingosios giesmės, paįvairinamos pučiamųjų ir armonikų skambesiu. Tokia beveik šventė, o ne išbadėjusiųjų protestas. Nepraėjus nė valandai mitingo dalyviai išsiskirstė kas sau.

BIRUTĖ VAGRIENĖ: Būna liūdna, kai ateina jaunas muziejininkas ir sako: direktore, man širdis plyšta, kad turiu išeiti iš muziejaus, bet negaliu išlaikyti šeimos. Tai ar toks turi būti valstybės požiūris? Kultūros srities specialistai neprilyginami kitiems specialistams mūsų valstybėje. Labai gražu, kad mums nori pakelti algą 21 euru ar 30-ia, bet pirma pakelkite algą ženkliai, kad prisivytume kitas sritis.

Atlyginimo pakėlimas 21 euru – trupiniai

Kultūros lauko bendruomenė protestą inicijavo nusivylusi derybomis su Kultūros ministerija ir kitomis valdžios institucijomis dėl kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimo 2019 metais. Nevykdomas ir Vyriausybės programos pažadas suvienodinti kultūros ir švietimo sektorių atlyginimų vidurkius. 2017 metais Lietuvoje kultūros srities darbuotojų vidutinis darbo užmokestis buvo 593 eurai atskaičius mokesčius, o tuo pat laikotarpiu šalies vidurkis – 747 eurai po mokesčių.

Atlyginimai kultūros ir meno darbuotojams nedidinti nuo 2016-ųjų ir yra mažiausi visame viešajame sektoriuje Lietuvoje, o vidutinis kultūros srities darbuotojų darbo užmokestis yra trečias mažiausias visoje Europos Sąjungoje.

Spaudos konferencijoje prieš protestą jo iniciatorės Trišalės tarybos Kultūros komiteto pirmininkė, bibliotekų bendruomenės atstovė Vida Garunkštytė teigė, kad ši Vyriausybė teikė daug vilties ir žadėjo kultūros darbuotojų atlyginimus padaryti analogiško dydžio kaip švietimo darbuotojų.

„Ir todėl mes esame čia. Beveik visus metus susirašinėjome, ėjome, diskutavome ir su kultūros ministre, ir su premjeru. Jis patikino, kad žingsniai daromi. Deja, rugpjūčio 3 dieną Kultūros ministerija mums atsakė raštu parodydama, kaip kels algas. 2019 metais buvo numatytas atlyginimo pakėlimas 21 euru, 2020-aisiais – 30 eurų ir 2021 metais – dar 30. Viskas būtų gerai, bet, sudėjus visus skaičius ir baigus finansavimą, mes ir vėl atsiliekame 43 procentais, – teigė komiteto pirmininkė. – Bet šviesa šiose derybose pasirodė jau penktadienį. Kultūros ministrė patikino, kad palaiko mus ir visą kultūros bendruomenę. Mes tikimės ne tik jos, bet ir visos Vyriausybės palaikymo. Biudžetas dar nepatvirtintas. Tikimės, kad derybos bus atnaujintos.“

Konferencijos dalyvė, muziejų bendruomenės atstovė Birutė Vagrienė kalbėjo apie nelengvą plataus profilio muziejų specialistų paruošimą ir sudėtingas sąlygas jiems mėginant sudurti galą su galu.

„Viskas baigiasi tuo, kad jie išeina. Būna liūdna, kai ateina jaunas muziejininkas ir sako: direktore, man širdis plyšta, kad turiu išeiti iš muziejaus, bet negaliu išlaikyti šeimos. Tai ar toks turi būti valstybės požiūris? – retoriškai teiravosi B. Vagrienė. – Jaučiame neteisybę, kad kultūros srities specialistai neprilyginami kitiems specialistams mūsų valstybėje. Labai gražu, kad mums nori pakelti algą 21 euru ar 30-ia, bet pirma pakelkite algą ženkliai, kad prisivytume kitas sritis.“

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, režisierius, teatrų bendruomenės atstovas Vytautas Kupšys tvirtino pastebintis Lietuvoje protu nesuvokiamus dalykus: „21 euras netenkina, tai yra trupiniai. Aš už 21 eurą iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro nuvažiuoju iki Vilniaus ir atgal. Dar lieka kavos puodeliui. Viskas.“

Pasak teatralo, apsileidimas, kad kultūros srities darbuotojai nesugeba gauti oraus atlyginimo: „Teatre faktiškai visur situacija panaši. Maksimalus etatinis uždarbis į rankas mūsų teatre yra 649 eurai. Mažiausias – 422 eurai, jaunų aktorių. Įsivaizduokite, atvažiuoja aktorius iš Vilniaus ar Kauno į Panevėžį, išsinuomoja butą, moka komunalinius mokesčius, kiek jam lieka? Geriausiu atveju 200 eurų.“

V. Kupšys stebėjosi nesuprantantis, ar tai valdančiųjų nekompetencija, ar nenorėjimas girdėti, ir teigė nematantis ministerijos dedančios pastangas atlyginimus, kaip buvo žadėta, didinti.

„Atvirai pasakius, būtų mano valia, griežtai reikalaučiau juos bent padvigubinti, – sakė jis. – Esu įsitikinęs, kad viskas teatruose daroma tam, kad jie liktų ne teatrai, o kultūrnamiai. Su administracija be aktorių. Nes repertuarinis teatras šitai valdžiai yra tikrai nereikalingas.“ 

HENRIKAS SAVICKIS: Jeigu pasikviesite užsienietį, ką jam rodysite? Miškus, kuriuos dabar pjauna? Ar laukus? Ar gamyklas? Mes jiems giriamės savo kultūra, savo nacionaline vertybe. Kodėl ji yra naikinama? Norėčiau pasakyti prezidentės citatą: sugrąžinkime kultūrai jos pinigus.

Regionus nuvargino skylių lopymo politika

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, teatrų bendruomenės atstovas Henrikas Savickis užsiminė apie apgailėtiną Kauno chorų ir teatrų situaciją.

„Aštuonių pagrindinių Kauno chorų vadovai negauna atlyginimo. Uždarytas Kauno mažasis teatras, Kauno kamerinio teatro aktoriai atleisti, dirba tik pagal sutartį. Čia savivaldybės lygiu. Valstybės lygiu irgi vyksta sistemingas kultūros darbuotojų skurdinimas, – kalbėjo H. Savickis. – Mes kažkodėl visada ištiesę ranką prašome: duokite mums, duokite. Pakelkit nors kažkiek.“

Nors, pasak jo, 2010–2011 metais buvo apskaičiuota, kiek Lietuvoje uždirba kultūra. Per metus tuo laikotarpiu grynojo pelno uždirbta 5,6 mlrd. litų. Atskaičius mokesčius, tai yra pusę tos sumos, kultūra gavo 300 tūkst. litų, t. y. 20 proc. grynojo pelno.

Teatrų bendruomenės atstovo nuomone, kultūros darbuotojai nėra išlaikytiniai. Tad kodėl turi ištiesę ranką prašyti ir mėginti kažką įrodyti? „Mes uždirbame normalius pinigus ir atnešame valstybei“, – teigė jis ir pridūrė, kad į kultūrą valdantieji tarsi specialiai nekreipia dėmesio. Jo manymu, ji naikinama.

„Jeigu pasikviesite užsienietį, ką jam rodysite? Miškus, kuriuos dabar pjauna? Ar laukus? Ar gamyklas? – retorinį klausimą kėlė aktorius H. Savickis. – Mes jiems giriamės savo kultūra, savo nacionaline vertybe. Kodėl ji yra naikinama? Norėčiau pasakyti prezidentės citatą: sugrąžinkime kultūrai jos pinigus.“

Kultūros centrų bendruomenės atstovas Romas Matulis pabrėžė valstybės kultūros, kaip vieno svarbiausių segmentų, matomumo didžiuosiuose miestuose svarbą, nes, pasak jo, kai kultūros židiniai gyvi didžiuosiuose miestuose, jais gali pasimaitinti ir mažesni Lietuvos miesteliai.

„Lietuvos regionai šiandien kaip niekas pradeda stokoti profesionalių kūrėjų. Kalbame apie profesionalus, o ne apie bet ką, kas galėtų užkaišioti skyles, – svarstė R. Matulis. – Lietuvos kūrėjai, šviesuoliai, kurie turėtų kurti, tenkinti bendruomenių poreikius, priversti nuolat kažkam kažką įrodinėti. Taip niekada nėra buvę, taip negali būti. Apie kokį kultūros rezultatą mes tada kalbame? Išeina iškreiptas dalykas.“

Kultūros centrų bendruomenės atstovas konstatavo, kad žmonės, gyvenantys regionuose, tiesiog pavargo. Ir šiandien ši varginanti situacija, anot spaudos konferencijos dalyvio, susijusi ne su gerovės užtikrinimu, o su skylių lopymo politika.

„Žmonės tiesiog išeina, neateina, – sakė jis. – Aš pats dirbu akademijoje, esu akademijos docentas, rengiu specialistus ir žinau, ką reiškia parengti kultūros kūrėją. Beje, jis parengiamas brangiausiai valstybėje, už tiek pat kiek medikas – 12–14 tūkst. eurų. Ir mes norime, kad jis vyktų į mažą miestelį dirbti už 500 eurų?“

Turi būti aiškus politinis susitarimas, žmonės turi gyventi oriai, reikalavo R. Matulis.

„Aš suprantu premjero nusiteikimą atlyginimą pakelti 21 euru. Tačiau šiandien situacija yra kaip su batais: kol avi, gali užlopyti, suremti. Bet ateina laikas, kai batai suplyšta ir reikia pirkti naujus. Taip ir visi tie palopymai galbūt gelbėjo, galbūt vienas kitas pakėlimas palaikė minimalią situaciją, kad žmonės neišeitų duonos prašyti. Bet šiandien tai jau nebegelbsti, reikalingas normalus sprendimas“, – įsitikinęs Kultūros centrų bendruomenės atstovas R. Matulis.

LIANA RUOKYTĖ-JONSSON: Dar pavasarį kalbėjomės su savivaldybių vadovais ir raginome prisidėti prie algų didinimo. Taigi ir savivalda turėtų plačiau praverti piniginę, nes geri, motyvuoti kultūros darbuotojai savo veikla labai svariai prisideda prie regiono kultūrinės, socialinės ir net ekonominės gerovės kūrimo.

Kultūros ministrė: savivalda turėtų plačiau praverti piniginę

Penktadienį Kultūros ministerijoje įvykusiame Trišalės tarybos kultūros komiteto narių, kultūros darbuotojų profesinių sąjungų atstovų, savivaldybių asociacijos atstovų ir ministerijos vadovybės susitikime kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson pažymėjo, kad Vyriausybės atliktos reformos ir būtinos pertvarkos jau leido padidinti atlyginimus mažas bei vidutines pajamas gaunantiems žmonėms, o Kultūros ministerija sieksianti, kad būtų įgyvendinti įsipareigojimai kultūros ir meno sektoriaus darbuotojams.

„Mūsų didžiausia siekiamybė – bendras sutarimas. Savaime suprantama, kad atsiradęs didelis darbo užmokesčio finansinis atotrūkis nuo kitų sektorių netenkina kultūros darbuotojų, tačiau šį atotrūkį sunku išlyginti per vienus metus. Todėl darbo užmokesčio didinimą tikslinga išdėlioti per trejus metus“, – kalbėjo L. Ruokytė-Jonsson.

Ministrės teigimu, prie kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimo galėtų prisidėti ir savivaldybės, nes kultūros sritis yra savarankiška savivaldos funkcija. Juo labiau šiemet savivaldybių biudžetai gavo daugiau pajamų. Formuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerija ieškos svarių argumentų, nuo kurių priklausytų tolesnis kultūros sektoriaus darbuotojų algų augimas.

Po pirmadienį įvykusio protesto kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson teigė, kad bus sudaryta darbo grupė, kuri iki lapkričio 1 dienos pateiks siūlymų ir galimų sprendimų, kaip prie kultūros ir meno darbuotojų atlyginimų didinimo turėtų prisidėti savivaldybės.

„Dauguma jų šiemet turi nemenkų papildomų finansinių resursų. Šiemet sausio–liepos mėnesiais savivaldybių biudžetai pajamų gavo 21,5 mln. eurų daugiau, negu planuota, ir 131,5 mln. eurų daugiau nei pernai tą patį laikotarpį. Dar pavasarį kalbėjomės su savivaldybių vadovais ir raginome prisidėti prie algų didinimo. Taigi ir savivalda turėtų plačiau praverti piniginę, nes geri, motyvuoti kultūros darbuotojai savo veikla labai svariai prisideda prie regiono kultūrinės, socialinės ir net ekonominės gerovės kūrimo“, – feisbuko paskyroje paskelbė ministrė.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Aktorė Larisa Kalpokaitė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Eseistas Ernestas Parulskis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/2cc7357f9a67e78015f283ca0621fbcf.jpg"},"main_article":{"title":"Moralinis pasiprie\u0161inimas sovietme\u010diu ir dabar. Pokalbis su kun. Robertu Grigu","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-18-moralinis-pasipriesinimas-sovietmeciu-ir-dabar-pokalbis-su-kun-robertu-grigu\/171853","article_id":"171853","subtitle":"Rasa \u010cepaitien\u0117"},"sub_1":{"title":"\u0160v. Jurgio Kankinio ba\u017eny\u010dia pasitiks popie\u017ei\u0173 atsinaujinusi","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-18-sv-jurgio-kankinio-baznycia-pasitiks-popieziu-atsinaujinusi\/171842","article_id":"171842","subtitle":"Monika Midveryt\u0117 OFS - MBO Lietuvos \u0160v. Kazimiero provincija"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/aa8ed5785c49fe958867fe1abc279dc76750ab36.jpg"},"sub_2":{"title":"Svarbesn\u0117 u\u017e apa\u0161talus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-18-svarbesne-uz-apastalus\/171832","article_id":"171832","subtitle":"Jurgita Vaitkut\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/00322534238a24a12bd86df00ba61a9bafe3cc2a.jpg"},"sub_3":{"title":"Pa\u017eadais maitinama kult\u016bra nebenori elgetauti","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-18-pazadais-maitinama-kultura-nebenori-elgetauti\/171855","article_id":"171855","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/da18fd7ae88ff4a9efd16c996bae9d86316ec76e.jpg"},"related":[],"links":[]}

Kun. Robertas Grigas Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Nors istorikė RASA ČEPAITIENĖ jau seniai buvo girdėjusi apie disidento kunigo ROBERTO GRIGO 1993 metais išleistą knygą „Rekrūto atsiminimai“, ją perskaitė visai neseniai ir liko sukrėsta autentiško liudijimo. Tai ne tik vėlyvojo sovietmečio visuomenės dvasinės būklės paveikslas, bet ir vertinga pamoka nūdienai, padedanti atpažinti ir atsilaikyti prieš melą.

Neseniai teko bendrauti su jaunu vyru, kuris, teigdamas, kad yra agnostikas, kartu nevengė svaidytis gana tipiškais kaltinimais Bažnyčiai, jos atžvilgiu parodydamas nemažai pagiežos. Vienas iš jo priekaištų, pateiktų norint įrodyti religijos dogmose slypinčius vidinius prieštaravimas, buvo tas, esą krikščionys nevykdo Senojo Testamento priesako nesidirbdinti Dievo atvaizdo ir tuo jį pažeidžia. Bandydama jam atsakyti, kiek mano teologinės žinios leido, atkreipiau dėmesį į šio draudimo esmę - stabmeldystės pavojų ir pagundą. Sovietmečiu, kaip žinome, tokio stabo vietą buvo užėmusi valstybė, šiandien – pinigų kultas. Tuomet nejučia prisiminiau ir jam paminėjau Jūsų knygoje aprašytą istoriją. Ar galima sakyti, kad Jūsų atsisakymas prisiekti sovietinėje kariuomenėje pirmiausia buvo atsisakymas pagarbinti ir pažadėti ištikimybę stabui? Kitaip tariant, bandau eiti prie šio Jūsų poelgio, apie kurį sukasi visa prasminė knygos ašis, giluminių motyvų – ar jie labiausiai buvo religiniai, o gal veikiau tautiniai, patriotiniai? Juk tuomet ištarėte: „Aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietis...“, o gal tiesiog egzistenciniai (nemeluoti sau ir kitiems), ar visa tai kartu?

Iš tiesų mano atsisakymas prisiekti okupacinei sovietų kariuomenei 1982 m. apėmė visą Jūsų įžvalgiai suminėtų priežasčių spektrą. Bet svarbiausias buvo religinis, etinis motyvas – nedalyvauti mele. Nesileisti, kad valstybinė prievarta viešpatautų mano sąžinei, kad priverstų viešai sakyti žodžius ir tekstus, kurių nė vienu netikiu ir suprantu tikrovę visiškai priešingai. Juk prieš paimamas rekrūtauti į sovietinę armiją, jau buvau ne vienus metus dalyvavęs katalikiškojo ir tautinio lietuvių pogrindžio veikloje – dauginau ir platinau savilaidą, rašiau jai straipsnius ir eilėraščius, kuriuose reikalavau laisvės Lietuvai, vadinau jos buvimą SSSR-e kolonijine padėtimi, o tą armiją – okupacine. Ir ką, dabar, atsidūręs toje svetimoje armijoje, turėjau savo lūpomis pasakyti, kad prisiekiu jai ištikimybę, pažadu nepriekaištingai vykdyti jos įsakymus?! Jaučiau, kad tai būtų kažkokia žiauri savo žmogiškojo orumo išdavystė, tarsi moralinis išprievartavimas. Prašiau Dievą, kad duotų jėgų to nepadaryti, ir, ačiū Jam, pasielgiau ne pagal svetimos armijos reglamentą, o pagal savo krikščionišką ir lietuvišką sąžinę. Man labai stiprų poveikį buvo padaręs (ir iki šiol tebedaro) dar studentiškais metais mūsų pogrindžio atgimusioje „Aušroje“ perskaitytas A. Solženicyno straipsnis „Gyventi be melo“. Sužavėjo tuo asmeninės rezistencijos galimybės paprastumu – pasirodo, nebūtinos minios sukilėlių ar kokie suokalbiai esamai valdžiai versti – tik asmeniškai nedalyvauk meluojančios ir smurtaujančios valdžios veiksmuose. Neparemk jos nei savo balsavimu, nei rankos pakėlimu „už“. Nei dalyvaudamas jos mitinguose. Nei pagarbindamas jos melagingus autoritetus. Nei savo parašu „kaip ir visa sovietinė liaudis“ aukštindamas jos nusikaltimus ir padėdamas uiti nekaltuosius. Paprasčiausiai būk sąžiningas. Dėl to dažnusyk netgi nenukentėsi labai smarkiai (na, aukštos karjeros, žinia, taip pat nepadarysi). Ir jeigu taip pradės elgtis milijonai – melu ir baime pagrįsta sistema subyrės savaime, be jokių revoliucijų. Įžvalga, aktuali visais laikais ir prie visų santvarkų. Ir jei mes tikrai norime užkardyti totalitarizmo recidyvus, reikėtų šį tekstą dėstyti mokyklose. Manuoju karinės priesaikos sovietų armijai atsisakymo atveju tai buvo praktinis šio moralinio išsilaisvinimo manifesto pritaikymas.

Knygą parašėte iškart grįžęs iš kariuomenės, kol dar šie sunkūs ir skausmingi prisiminimai nebuvo išblukę iš atminties. Toks skubėjimas mane ganėtinai nustebino. Ne tik dėl to, kad tai daryti tuomet, 1984-aisiais, kai rankraštis bet kada galėjo būti kratos metu paimtas ir sunaikintas „organų“ ar tapti svariu „įkalčiu“ tolesniam persekiojimui, gal net baudžiamajai bylai, atrodė mažų mažiausia neapdairu, net kvaila. Bet ir todėl, kad net tokių baisių išbandymų, kurie teko Jūsų daliai, nepatyrusiems vyrams, kiek žinau, tarnyba sovietų kariuomenėje dažniausiai buvo giliai traumuojanti patirtis, apie kurią nesinori nei kalbėti, nei prisiminti net po daugelio metų. Antai vienas mano artimas bičiulis, apie tai užklaustas, tąsyk tik trumpai numykė, kad, atseit viskas buvo gerai ir nelabai yra ką pasakoti, ir tik vėliau, kartą, matyt, išgerto alkoholio paskatintas įveikti gėdą, išdrįso plačiau papasakoti apie dedovščiną ir patirtus pažeminimus. Prisimenu ir kolegą, žinomą latvių istoriką, kuris kažkada mūsų neformalioje kompanijoje pasakojo į kariuomenę pašauktas po pirmojo universiteto kurso, ten patirtų išgyvenimų buvęs taip giliai sukrėstas, kad grįžus jam prireikė bent metų vien psichologiškai atsitiesti ir pajėgti toliau tęsti mokslus. Jūsų atveju lyg ir nieko panašaus nejusti. Ar šių prisiminimų rašymą galima laikyti savotiška psichoterapija? Ar tikite skausmingų patirčių atviro ir sąžiningo perteikimo galia gydyti? Papasakokite, prašau, apie patį sumanymą rašyti ir „Rekrūto“ rašymo bei vėlesnio slėpimo aplinkybes.

Su knygos „Rekrūto atsiminimai“ rašymu buvo kaip tik atvirkščiai, negu dabar galima pagalvoti. Grįžus iš priverstinės tarnybos, kurioje patirti absurdai ir nesiskaitymas su elementariu žmogiškumu tik sutvirtino mano antisovietinius įsitikinimus, pasiryžimą siekti Lietuvos laisvės, manyje virte virė tos visos patirtys ir išgyvenimai. Galvojau, kad pasidalijimas savo laikysenos liudijimu – kad galima apginti savąją sąžinę net ir represinės struktūros viduje – ir tiesiog faktinių aplinkybių aprašymas, kaip ten yra, kaip viskas vyksta, ko galima laukti ten patekusiam lietuviui – gali būti naudingas po manęs rekrūtystėn pateksiantiems jaunuoliams. Ypač tikintiems Dievą, turintiems kokius nors moralaus gyvenimo siekius ir mylintiems Lietuvą, o ne mums peršamą „didžiąją tėvynę“. Tai tiesiog veržėsi iš manęs, tas noras išsakyti jau ne knyginę, o savo paties spalvingą SSRS tikrovės specifinės srities patirtį. Rašiau naktimis, Druskininkų „Eglės“ sanatorijos automobilių aikštelės sargo būdelėje, kur po kariuomenės trumpam įsidarbinau (niekur kitur manęs su tokia biografija ir nebūtų priėmę į darbą). Vėliau, jau pradėjęs studijuoti pogrindžio kunigų seminarijoje, atliekamu laiku rašiau Kiauklių (Širvintų rajonas) klebonijoje, pas kun. Roką Puzoną, kur tuo metu gyvenau. Taip per 1984–1985 m. ir užbaigiau. Didžiausias mano rūpestis buvo, ne kad įkliūsiu ir dėl to nukentėsiu, o kad susikaupusių rankraščių KGB per kratą neatrastų pirma, negu spėsiu užbaigti ir atiduosiu dauginti bei platinti lietuviškajai pogrindžio savilaidai. O tada – jau gaudyk vėją laukuose, sąmoningi patriotai ir neprašomi įdomesnį leidinį savo ruožtu daugindavo ir skleisdavo per rankas toliau, tad praktiškai jo jau nebuvo galima sunaikinti. Kas man už tai bus iš okupacinės valdžios pusės – mažai rūpėjo, vis tiek, jų požiūriu, buvau įmerkęs visas uodegas, taigi prarasti nelabai ką turėjau. Labiau rūpinausi išsaugoti rašomą knygą, kol ji nebuvo baigta, kol jos neatidaviau necenzūruojamai, KGB nesuvaikomai, visoje Lietuvoje slapta dirbančiai pogrindžio rašomųjų mašinėlių leidybai. Taigi, kol rašiau, iš šviežios atminties ar pagal tėvams siųstus laiškus, užrašus (nemaža jų dėl sovietijai būdingos betvarkės prasprūdo pro karinių patikrų tinklus) atkūrinėjau pusmečio senumo įvykius, parašytas knygos dalis slapsčiau Kiauklių klebonijoje kažkur po grindimis, palubėse ar tarpusieniuose. Šie įgūdžiai knygnešių šalies vaikams, matyt, jau genetiškai persiduoda. Gerai, kad pradėjau rašyti tuojau pat sugrįžęs, kol išgyvenimai buvo labai karšti, taip sakant, kraujuojantys. Išėjo tikrai autentiškas pasakojimas. Tikriausiai jis toks nebūtų, jei būčiau ėmęsis rašyti vėliau. Kai baigiau, parodžiau kunigui Juozui Zdebskiui /1929–1986/, kuris man, kaip ir daugeliui to meto nonkonformistinio jaunimo, buvo moralinis autoritetas, ir paklausiau – ar verta platinti? Ar čia nėra vien tuščia autorinė ambicija – noras pasirodyti, puikybė, dėl kurios katalikiškai vis įspėdavo dvasiniai mūsų mokytojai. Tiesą sakant, jaučiau savo darbo tam tikrą unikalumą – bent jau apie vėlyvojo sovietmečio kariuomenę tokio dokumentinio liudijimo iš savo patirties lietuvių kalba, kiek žinau, niekas nebuvo rašęs. Taigi norėjau platinti jį ir kaip mus pavergusios sistemos demaskavimą.

Apsidžiaugiau pajutęs, kad kunigui Juozui pirmasis rimtas mano prozos bandymas patiko, tik su jam būdingu mąsliu susirūpinimu jis pasakė – ar aš žinąs, kad už tokios knygos paviešinimą j i e  man nedovanos? Ar esu tam pasiruošęs? (Juk nesislėpiau, knygoje įsivardinau tikru vardu ir pavarde). Kita vertus, mus visus stiprino jau turima viešumo jėgos praktika – sovietų slaptosios tarnybos vėlyvuoju laikotarpiu drąsiau terorizuodavo besislapstančius, prisibijančius savo opoziciškumo veikėjus (rusų demokratų vartotas taiklus terminas – „disidenstvujuščije“ – disidentuojantys...) Tuos, kurie atsistodavo kaip atmetantys komunistinę ideologiją viešai, jų tvirtumas ir pasiviešinimas netgi savotiškai gynė. Valdžia žinojo, kad, jei jiems atsitiks kas blogo, visuomenė ir pasaulio opinija kaltins valdžią ir KGB. O kadangi tuomet kviečiai sovietinei duonai jau užaugdavo Kanadoje, ta viešoji Vakarų opinija jiems truputį pradėjo rūpėti... Žinoma, tokia apsauga buvo reliatyvi – matyt, kol aukščiausiu lygiu nebūdavo priimtas sprendimas kurį nors itin neparankų disidentą įkalinti arba nužudyti... Taigi atidaviau rankraštį dauginti – pirmiausia, atrodo, vilkaviškiečių Danutės ir Antano Kelmelių šeimai. Per jų rankas ėjo, jų bute buvo slepiama ir dalijama daug įvairios pogrindžio spaudos, vyko slapti jaunimo, Eucharistijos bičiulių susirinkimai, rekolekcijos. Pasitikėjau, kad jie suras būdų, kaip multiplikuoti mano rekrūtišką rankraštį, ir neapsirikau. Tik knygos pasirodymas mašinraštiniu pavidalu, savilaidai įprastu keliasdešimties egzempliorių tiražu, skaudžiai sutapo ir persipynė su didele mūsų Pasipriešinimo judėjimo netektimi. 1986 m. vasario 5 d. Lietuvą sukrėtė žinia, kad autoavarijoje įtartinomis aplinkybėmis žuvo žmogaus ir tautos teisių gynėjas kun. Juozas Zdebskis. Tuo pat metu bičiuliai pranešė, kad kažkur per kratą KGB paėmė ir mano knygą. Įspėjo ruoštis šaukimams į tą kontorą ir tardymams, bet tada ne itin tuo rūpinausi. Visa nustelbė kun. Juozo laidotuvių skausmas, kažkoks skausmingas ryžtas nepasiduoti. O paskui prasidėjo perestroika, KGB, matyt, turėjo didesnių rūpesčių, ir dėl knygos paliko ramybėje, nors terorizavo dėl kitų veiklų. Atgimimo metais, vartydamas man užvestos bylos aplankus KGB rūmuose, tarp įkalčių atradau ir kaltinimą dėl „Rekrūto atsiminimų“ parašymo – „šmeižtiškų tendencingų prasimanymų apie Tarybinę Armiją nelegaliai platinamo opuso“. Iš man ir kitiems jaunosios kartos taikios rezistencijos veiklesniems dalyviams sudarytų bylų buvo akivaizdu, kad KGB ruošėsi dideliam suėmimų vajui, bet atėjo lemtingi 1988-ieji, ir daug kam sumaišė kortas...

Jūsų minimų sovietinę armiją iškentusių vyrų trauminės patirtys mane paradoksaliu būdu aplenkė, kiek galiu numanyti, dėl dviejų priežasčių. Viena jų psichologinė – nors patyriau daug smurto ir pažeminimų, jie juk vis dėlto nepalaužė manęs, priesaikos jiems nedaviau. Ir dabar tebeturiu rusišką karinį bilietą su armijos įrašu grafoje apie priesaiką – „ne prinimal“ (rusų k. „nedavė“, „nepriėmė“). Todėl, kai daugybė lietuvių vyrų po Sausio 13-osios movė sovietinius karinius savo bilietus ant armatūros strypų prie Parlamento barikadų, aš jo neišmečiau, pasilikau – kaip savo laimėtos kovos liudijimą.

Taigi, jaučiausi neįveiktas prievartos sistemos, su Dievo pagalba ją nugalėjęs – o tai gerokai pakelia nuotaiką. Vaizdžiai romantiškai sakant, vienaip išgyveni žaizdas, kurios privertė tave kapituliuoti, priimti smurtautojo sąlygas, o visai kitaip – žaizdas, kurių dėka virš tavo laisvės bokšto plevėsuoja tavo žmoniškumo, tavo sąžinės vėliava... Antroji priežastis buvo jau mano minėtoji viešumo apsaugos galia. Ir armijoje, ir po armijos girdėjau apie neįsivaizduojamą ankstesniojo šaukimo, vyresniųjų kareivių smurtą prieš jaunesnius, patyčias, išnaudojimą ir kankinimus, kurie dažnai baigdavosi terorizuojamų naujokų šauktinių mirtimis (karinių dalinių vadovybės, siekiančios užglaistyti skandalus, nurašomomis kaip nelaimingi atsitikimai ar savižudybės). Oficialiu eufemizmu tai buvo vadinama nestatutiniais santykiais, kariuomenės žargonu – diedovščina /senių valdžia/. Tokių žuvusiųjų per „nelaimingus atsitikimus“ karstus į tėviškę paprastai parlydėdavo kuris nors dalinio karininkas, cinko karstai būdavo užlituoti, ir artimiesiems griežčiausiai drausdavo juos atidaryti, gąsdinant visokiomis karinėmis paslaptimis ir sankcijomis. Lietuvoje iš sielvarto nieko jau nepaisantys tėvai dažniausiai nusispjaudavo į tokius draudimus, nugirdydavo lydintį karininką, arba, nekreipdami į jį dėmesio, atplėšdavo karstus, kad paskutinį kartą pamatytų sūnus, ir įsitikindavo, kokie iš tikrųjų buvo tie „nelaimingi atsitikimai“. Prisimenu ypač skaudų įvykį, kai šitaip karste iš sovietinės armijos grįžo tikinčios, beje, ir Tėvynės darbuose dalyvavusios kybartiečių Griškaičių šeimos sūnus. Artimieji prieš palaidojant kirviu atidarė užlituotą karstą ir pamatė mušimo, akivaizdžių kankinimų sužalotą sūnaus kūną, aiškias pakorimo žymes. O ieškoti kokių nors teisybių tada būtų reiškę tą patį, kaip skųstis vilkų vedliui dėl jo gaujos sudraskytų avių... Tai va nuo šito vadinamojo buitinio sovietinės kariuomenės papročių teroro mane neregimu skydu ir saugojo antisovietinio, liaudies priešo reputacija. Brežnevo laikais sovietai jau buvo priversti bent kiek atsižvelgti į pasaulio viešąją nuomonę. Ir ypač po to, kai per mane aplankiusį kunigą Zdebskį žinios apie priesaikos atsisakymą pateko į pogrindžio spaudą, pasiekė Vakarų radijo stotis, jaučiau, kad karininkai kažkaip lyg prisibijo manęs. Pulkininkai, majorai ir visokie osobistai (Osobyj otdel – ypatingasis skyrius) tardė, gąsdino įkišti į urano kasyklas, išsiuntė į nusikaltusių karių neoficialų bausmės dalinį, kur beveik visą tarnybos laiką sekino katorginiu darbu prieštvaninėje plytų gamykloje. Bet įtariu, kad savotiškai ir saugojo nuo „atsitiktinių“ ekscesų. Žinojo, kad mano mirties atveju niekas to nesupras kitaip, kaip susidorojimo už viešai pareikštas nesovietines pažiūras. Taigi neįtikėtino Apvaizdos ėjimo dėka tai, kas turėjo būti mano žūties priežastimi, tapo man apsauga. Knygos rašymas nebuvo man psichoterapija, nes nesijaučiau palaužtas – greičiau priešingai, išėjęs iš dvikovos su sovietija – nugalėtoju. Buvo tik karštas noras demaskuoti nežmoniškumą, tuo galbūt pasitarnaujant ir būsimiesiems rekrūtams. O knygos rankraštį atidavus į laisvosios savilaidos daugintojų rankas, jos gyvenimas – kaip ir paauginto ir pasaulin išleisto vaiko – vyko jau nepriklausomai nuo manęs. Kas norėjo, ją multiplikavo ir slapstė, kaip ir visą kitą pogrindžio spaudą. Autorius anomis sąlygomis dėl to tik džiaugėsi ir jokių pretenzijų dėl autorinių teisių neketino reikšti. Taip „Rekrūto atsiminimai“ išgyveno iki Lietuvos atgimimo, o Nepriklausomybės metais leidyklų „Caritas“ (1993) ir „Katalikų akademija“ (1999) jau legaliai buvo išleisti spaustuviniai pakartotiniai leidimai.     

...Ar gydo skausmingų patirčių atviras išsakymas? Manau, kad gydo – pagal Kristaus mintį „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Lietuvos Laisvės Lygos mitingas. Iš dešinės: 1. kunigas Robertas Grigas, 2. Nijolė Felicija Sadūnaitė. Vilnius, Gedimino (dabar – Katedros) aikštė. 1989 m. vasario 7 d. Kapočiaus nuotrauka. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.

Tais pačiais 1984-aisiais metais (žymioji orveliška data!), kai grįžote iš Kazachstano ir ėmėtės plunksnos, gimęs žurnalistas, istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta, tyrinėdamas tą epochą, sovietinius žmones yra apibūdinęs kaip nuobodulio visuomenę. Esą gyventojai ir režimas, po ilgų represijų ir milžiniško ideologinio spaudimo metų, buvo pagaliau vieni prie kitų „prisitrynę“, nieko naujo ir svarbaus viens iš kito nebesitikintys, tad, viena vertus, sugyvenimo konsensusas tarp jų jau buvo pasiektas, nusistovėjęs, bet, kita vertus, jį nuolat reikėjo vis patvirtinti tuomet jau ganėtinai tuščiaviduriais tapusiais ištikimybės sistemai demonstravimo ritualais. Tai formavo ir diegė garsiąją sovietinę dvimintę – darbų, žodžių ir minčių neatitikimą, – kitaip tariant, prievartą nuolat, norom nenorom gyventi mele, net jei jis ir būtų visiškai nedidelis, nereikšmingas, lyg ir dvasiškai nepavojingas. Tačiau skaitant „Rekrūto atsiminimus“ nesusidaro įspūdis, kad Jūsų aplinką tiek Lietuvoje, tiek vėliau armijoje būtų galima pavadinti „nuobodžia“ ar „pilka“. Priešingai, slaptas tikinčiųjų gyvenimas, konspiracinis susirašinėjimas su Eucharistijos bičiuliais ir artimaisiais, galiausiai knygos puslapiuose atskleista intensyvi dvasios kelionė, nepaisant tam itin nepalankių aplinkybių, aprašyti kaip dėmesį prikaustantis ne mažiau nei išoriniai įspūdingų vidinių nuotykių kupinas romanas. Knyga sudaro įspūdį, kad gyventa visiškai paralelinį sovietiniam gyvenimą, kurio lyg ir nepalietė totalitarinės ideologijos ir minėtosios dvimintės – kone kiekvieną sovietinį žmogų kamavusio psichologinės schizofrenijos – užkratas. Kuris, beje, liko varginti ir posovietinio žmogaus, nepaisant visų nūdienių realios ar menamos laisvės teikiamų galimybių. Juk net ir giliai tikintieji dažnai vengia priimti Kristaus Tiesą iki galo ir ja pilnai gyventi, o tai reiškia, išdrįsti priimti ir neišvengiamai kartu duodamą kryžių, taip sąmoningai ar ne, patys sau ir kitiems veidmainiaudami, tad tas egzistencinis plyšys ir toliau lieka žiojėti, o gal net ir didėja... Kas gi lėmė, kad tikėjimas Jumyse galėjo rastis, skleistis ir augti kaip nepertraukiamai autentiška Žodžio ir Veiksmų vienovė, taip giliai asmeniškai paliudyta tuometinėje kiaurai veidmainyste bei melu persmelktoje atmosferoje?

Tomo Vaisetos atrastas nuobodulio visuomenės apibūdinimas man atrodo labai tikslus – labai gerai prisimenu tą slogią visa persmelkiančią atmosferą, nuo pilkų vienodų daugiabučių eilių, kreivai suklotų šaligatvių, iki pilkumos mene, literatūroje ir melu persunktuose kasdieniuose žmonių santykiuose. Žvelgdamas į mus supusią sovietmečio aplinką dažnai pagalvodavau apie taiklią Antano Maceinos įžvalgą – „Grožio stoka liudija idėjos bejėgiškumą“... Kad dalis Lietuvos žmonių – sunku tiksliai pasakyti, kokio didumo dalis, bet ji buvo – nesileidome tos bedvasės pilkumos praryjami, tai, matyt, todėl, kad aktyviai kūrėme savo, kitokią tikrovę ir kitokią Lietuvą. Dėsningai toje, kaip sakote, paralelinėje, visuotinio prisitaikymo ir apsimetinėjimo išvengusioje visuomenės dalyje buvo daug Dievą tikinčių, Lietuvoje – Katalikų Bažnyčiai iš įsitikinimo, ne vien dėl tradicijos priklausančių žmonių. Jie jau savaime, dėl pasaulėžiūrinio nesuderinamumo, buvo opozicija totalitarinei materialistinei valstybei ir jos jėga primetinėjamai ideologijai. Kaip tuometiniai visuomenės perauklėtojai, etatiniai valdžios agitatoriai, teisingai ir suprato, mėgindami kiek įmanoma silpninti, riboti Bažnyčios įtaką. Todėl žmonėms, anuomet gyvenusiems sąmoningoje opozicijoje sovietiniam režimui, ir šiandien sunku suprasti nuobodaus pa(si)vergimo tikrovę kaip savą, vienintelę ir neišvengiamą priėmusius bendrapiliečius. Jų pasakojimus, kaip jie Ezopo kalba po komunistinės retorikos frazėmis „patriotiškai“ stengėsi išsakyti daugiau, negu leista, arba „disidentiškai“ per Kūčias į kasdienį racioną įtraukdavo ir patiekalus iš silkės... Kai žmogus už jame gyvenančią Tėvynės laisvės viziją ar kelis išspausdintus pogrindžio leidinio puslapius (kaip sesuo Nijolė Sadūnaitė) ryžtasi eiti į katorgą – gyvenimas tampa labai spalvingas ir įdomus. Ir jokio nuobodulio nelieka.

Jei šiandien užduotume sau klausimą, dėl ko yra ar būtų galima didžiuotis būnant lietuviu, sąmoningai įsipareigoti priklausyti ir dirbti šios tautos bendruomenei, tai man pirmiausia tai būtų taurūs pavydžiai žmonių, kurie išdrįso, nieko nepaisydami, likti ištikimi savo sąžinei ir tiesai. Ir nesenas laikas, XX amžius, teikia mums daugybę tokių pavyzdžių, žinomų ir nežinomų vardų, kuriuos mums, istorikams, dar teks atrasti ir deramai įvertinti. Pradedant mūsų savanoriais, ar vėliau partizanais, stalininių represijų aukomis – politiniais kaliniais ir tremtiniais, galiausiai, baigiant sąžinės disidentais, kurie nepasidavė blogiui, nepalūžo dvasioje, išlaikė skirtį tarp Tiesos ir Melo. To nebūtų buvę įmanoma padaryti be Tikėjimo. Prieš kurį laiką A. Solženicyno, kurį Jūs irgi knygoje nesyk minite, našlės interviu perskaičiau įdomų faktą. Pasirodo, situacijoje, kai jam kalint buvo draudžiama rašyti, o norėjosi atmintyje išsaugoti didelius kiekius informacijos, kad vėliau ji sugultų į Gulago archipelago ir kitų jo kūrinių puslapius, jam padėjo... lietuviškas rožinis. Matydamas lietuvius tokiu būdu meldžiantis, jis sumąstė sistemą, kaip virvelės su mazgeliais pagalba būtų įmanoma įsidėmėti visus tuos vardus ir faktus, kuriuos jis jautė pareigą išplėšti iš užmaršties ir įamžinti. Ar ne panašia intencija Jūs prisiminimuose minite tiek savo skriaudikų, tiek irbičiulių vardus, tiek ir tą vargšą kareivėlį, nukankintą nepakeliamo darbo ir nuolatinių patyčių?

Skaičiau apie tą Solženicyno sugalvotą, lageryje kalint, tekstų, net ilgų poemų, įsiminimo sistemą, ir su nuostaba mąsčiau apie neįsivaizduojamas žmogaus proto galimybes. Turbūt reikia turėti ypatingų matematinių sugebėjimų, o man su matematika visada buvo problemų... Kariuomenėje, tarp niekad nenutylančios materščinos (keiksmų) ir paromis / kai griūdavo gamybos planai / rankomis stumdomų plytų vagonečių, sukūriau eilėraščių rinkinį „Kelias Lietuvon“. Kad išsaugočiau juos, kol pavykdavo užrašyti ant kokios skiautės, išsiųsti ar kitaip perduoti į Tėvynę, tiesiog išmokdavau mintinai, dažnai sugalvodavau nuotaiką atitinkančią melodiją ir niūniuodavau sau, kol eilutės neištrinamai įsigerdavo į smegenų rieves. O savo knygoje vardus, faktus ir svarbesnius įvykius miniu dėl dokumentinio tikslumo. Ir kad išliktų, būtų paminėta tai, ko tikriausiai niekas daugiau nepaminės.

Pirmasis viešas LLL mitingas, skirtas paminėti 1941 m. masinių trėmimų aukas. Pirmoje eilėje Antanas Terleckas. Antroje eilėje iš kairės: 1. kunigas Robertas Grigas. Ant pakylos stovi iš kairės: 3. Vytautas Bogušis, 4. Vytautas Vaineikis, 5. Algimantas Andreika, 6. Stasys Pancerna. Vilnius, Gedimino (dabar – Katedros) aikštė. 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos ypatingasis archyvas

Kažkada, asmeniškai susidūrus su to, kas krikščioniškoje tradicijoje vadinama „dykuma“ arba „tamsiąja naktimi“ išbandymais, skausmingiausi mane kamavę klausimai buvo: „už ką?“ „kodėl man?“, „vardan ko?“. Veikiausiai Jums toks klausimas tuomet, kariuomenėje, nekilo. Juk pats pasirinkote nerti tiesiai į tamsą ir nežinią, aklai pasitikėdamas vien Dievo globa ir pagalba, tad aiškiai matėte tame prasmę. Tuo stipresnis ir įtaigesnis ir jūsiškio „hepiendo“ paliudijimas... Dabar jau žinau, kad šios baisios patirtys ir išbandymai duodami neveltui, nors tuomet, kai tai vyksta, to įžvelgti beveik neįmanoma. Visgi deramai atlaikyta „tamsioji naktis“ neišvengiamai subrandina ir dvasios vaisių bei malonių. Ar tokia malone Jums asmeniškai tapo pašvęstoji kunigystė, apie kurią armijoje tikriausiai dar nė nesvajojote, o visuotinai - atgautoji Lietuvos nepriklausomybė, ar dar kas nors? O gal „naktis“ nėra vien prisiminimai? Klausiu, nes, manding, ši, net krikščionių tarpe giliau beveik neaptariama, tema yra labai svarbi kiekvienam, kurį vienaip ar kitaip paliečia fizinė ar dvasinė kančia bei dažnos jos palydovės – beprasmybė ir neviltis? Ką pirmiausia turėtume daryti susidūrę su kančia ir dvasios bei kūno išbandymais? Kaip tokiose situacijoje „atstovėti“, neprarasti ryžto ir vilties? Ar vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos, čia įmanoma atsilaikyti? Gal čia pakaktų tik artimųjų meilės ir nuoširdaus draugų rūpesčio?

Klausimas „vardan ko?“ nekilo, atsakymą į jį sau suformulavau prieš įvykdydamas savo apsisprendimą. Ir sunkios, ir viltingos patirtys, susidūrimai su nužmoginta tikrove iš tikrųjų paskatino mąstyti apie kunigystę – kaip alternatyvą ar atoveiksmį tai nužmoginančiai tikrovei. „Tamsioji naktis“, „dykuma“ (savo naują eilėraščių rinkinį būtent ta prasme pavadinau „Dangus ir Dykuma“) visokiomis individualiomis formomis turbūt pereina per kiekvieno žmogaus gyvenimą. Manau, kad tai siunčiama mūsų brandai ir augina mumyse tą tikresnį žmogiškumą pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ne vien krikščioniškąją sielos nakties mistiką kiek pažįstantiems, bet ir agnostikams ar save ateistais laikantiesiems. Esminė sąlyga, kad skaudžios patirtys neliktų vien griaunančios, slopinančios gyvenimą ir kūrybingumą mumyse – neleisti joms konvertuotis į Jūsų minimas neviltį ir beprasmybę. Kaip neleisti? – turbūt vienas svarbiausių žmogiškosios būties klausimų. Kas nulemia, kad vieni iš savo traumų pakylame sustiprėję ir tarsi skaidresni, apsivalę, o kiti sugniuždomi? Vargu, ar kada nors mūsų žemiškojoje tikrovėje bus galutinai į tai atsakyta. Tikime, kad ne vien mes savo jėgomis, bet ir Dievo meilė, kartais neregimai, neišsyk pajuntamai kovoja mūsų pusėje tą vilties kovą. Pasitelkdama ir artimųjų meilę, ir draugų rūpestį. Viena, kas tikra – kad , kiek suprantame ir įžvelgiame, patys turėtume pasistengti, kad mūsų bendralaikių tamsiosios naktys būtų ne visai bežvaigždės ir beširdės.

Bene labiausiai palietę Jūsų knygos žodžiai man buvo šie: „Tuos, kurie skaitys, labai prašau maldoje prisiminti visus aprašytuosius, ypač tuos, kurie itin reikalingi Dievo gailestingumo, taip pat ir autorių“ (p. 238). Taigi, apie atleidimą. Kankintojams. Puikiai žinau, kad labai sunku, beveik neįmanoma atleisti net už žymiai mažesnes skriaudas ir nuoskaudas nei Jums teko patirti. O visgi. Kaip tai padaryti? Ir kodėl taip svarbu, tiesiog būtina atleisti? Ar turime atleisti ir tiems, kurie atleidimo neprašo, gal net toliau mums slapta ar atvirai kenkia? Ir atvirkščiai, ar turime atleisti tiems, kurie prašo atleidimo, jei širdyje ant jų vis dar pykstame? Ar toks atleidimas nebus nenuoširdus, tuščia veidmainystė? Kita vertus, ar atleidimas įmanomas tik individualiai, ar ir kolektyviai?

Tie žodžiai – kvietimas maldai už visus knygos herojus, ne vien už geriečius, yra mano mokytojų, katalikiškojo lietuvių pogrindžio, nuopelnas. Mūsų dvasiniai vadovai – kun. Tamkevičiaus, Zdebskio, ar seserų Gemos Stanelytės, Nijolės Sadūnaitės tipo asmenybės, nors savo pavyzdžiu ir darbais mano kartos tikintįjį jaunimą skatino veikliai priešintis neteisybei, nuolat pabrėždavo, kad neturime sutapatinti blogio, kuris reiškiasi per žmones, su pačiais konkrečiais žmonėmis. Čia ta krikščioniškoji skirtis – smerkti nusikaltimus, bet drauge laikyti, kad juos vykdantys žmonės yra tarsi ligoniai, apsėsti, įveikti tos vidinės negalios, ir jei tavo mylinti laikysena padėtų jiems išsivaduoti, pasveikti – tai būtų bendras visų laimėjimas. Žmoniškumo žemėje būtų daugiau. Juk, kovodami su tuberkulioze ar vėžiu, nepradedame neapkęsti jais sergančių asmenų. Todėl, manau, sesuo Nijolė Sadūnaitė, visą gyvenimą atidavusi kovai su KGB teroru, yra nuoširdi ir neapsimetinėja, kai anuomet, atvesdinama į tardymus, ir nūdienos debatuose savo persekiotojus vadina „broliais kagėbistais“ ir sako, kad juos myli (t. y. linki jiems gero). Be abejo, praktiškai nėra lengva tą skirtį daryti, visi tai žinome iš asmeninės patirties, tačiau tai turėtų būti mūsų žmogiškos brandos siekiamybė. Kad išaugtume iš užkeiktojo „kaip tu man, taip aš tau“ rato, žmonijos nesibaigiančios savigriovos prielaidos. Atleisti prasminga ir verta ne vien dėl pastangos padėti nusikaltusiajam, bet ir dėl savęs pačių, nes nešiojamas dvasioje neatleidimas labiausiai kenkia mums patiems, nuodija mūsų širdį, neleidžia vėl alsuoti laisvai. Kai žmonės išpažintyse klausia, kaip jie galėtų atleisti skriaudėjams dideles nuoskaudas, visada kviečiu pamąstyti – o ar verta metų metais nešioti kaip kuprą tą nuoskaudą su savimi, taip tarsi padarant save amžinai susietu, priklausomu nuo to kaltininko pikto darbo. Ar verta? Už ką jam tokia garbė? Ar ne labiau išlaisvinanti būtų nuostata – Dieve, pakreipk ir to žmogaus (žmonių) protą ir širdį į gera. Nepalik jų tamsoje... Ir jei tokiomis nuostatomis įstengtų gyventi ne tik paskiri asmenys, o ir bendruomenė (kaip pirmųjų amžių krikščionys), turbūt būtų įmanomas ir kolektyvinis atleidimas.

Kun. Robertas Grigas iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime 2016 m. Seimo kanceliarijos/ Džojos Barysaitės nuotrauka

Pereikime prie aktualijų. Tikiuosi, sutiksite, kad sovietmetis vis ar yra mūsų dabartis. Tuomet patirtos kolektyvinės ir asmeninės skriaudos, traumos, kančios vis dar gyvos, šaukiasi tiesos, teisingumo, atpildo, bet dažnai jo nesulaukia, tad vis dar murkdomės toje košėje. Tai taip pat ir istorijos periodas, kurio vertinimuose iki šiol bene daugiausia manipuliacijų, nesąžiningumo, nutylėjimų. Ar homo sovieticus vis dar gyvas? Ar jis sėkmingai išnyko su Sovietų Sąjungos žlugimu? O gal priešingai, sėkmingai mutavo į homo postsovieticus, kuris kai kuriais atžvilgiais net žiauresnis ir klastingesnis nei jo pirmtakas? Kiek pastebėjau, mūsų visuomenė ir ypač žiniasklaida nelinkusi atleisti, nepripažįsta asmenybės vidinės kaitos galimybės, netiki, kad „blogiukai“ galėtų pasikeisti, pasitaisyti, tuo tarpu paslydusių „gerųjų“ nuopuolį čiaumoja su pasitenkinimu... O juk ši samprata visiškai priešinga krikščioniškai, liudijančiai, kad žmogus visuomet yra tapsmo būsenoje ir net paskutinę akimirką, kaip antai tas latras ant kryžiaus, gali panorėti būti išplėštas iš nuodėmės nagų. Taigi, kokia sovietmečio pamoka Jums atrodytų svarbiausia?

Homo sovieticus neabejotinai mutavo į homo postsovieticus, ir to virsmo liguistas pasekmes akivaizdžiai matome visose gyvenimo srityse, nuo besaikio godumo ir džiunglių „rinkos santykių“ persunktos ekonomikos, iki besielio meno ir pagiežos kupinos žiniasklaidos. Krikščioniškumo pėdsakų ten nė su žiburiu nesurasi, arba jis suvokiamas be galo primityviai, kaip kunigai ir apeigos (ne dvasia, ne gyvenimo būdas, ne sąmoningai pasirinktos vertybės). Bet realiai įgyvendinamos krikščionybės visais laikais ir prie visų santvarkų nebuvo labai daug, tad šis laikas nėra kažkoks išskirtinis. Ką galėtume padaryti, tai, kaip ir sovietmečiu, tiesiog mėginti gyventi be melo – tie, kurie esame patyrę gyvenimą atnaujinančią Kristaus Evangelijos vertę ir kurie norime dalytis ja su kitais. Naujomis sąlygomis pritaikant rusų disidentės Liudmilos Aleksejevos įžvalgą: „Didžiausias disidentinio judėjimo laimėjimas yra tai, kad nelaisvoje visuomenėje mes pradėjome gyventi kaip laisvi žmonės“. Manau, tai galėtų būti viena iš svarbių sovietmečio pamokų dabarčiai.

Knygoje nekart minite, kad armijoje veikiausiai nebūtumėte atsilaikęs be tiesioginės ar netiesioginės artimųjų ir bičiulių paramos bei per jų maldas gautų malonių. Vėlyvuoju, „nuobodžiuoju“ sovietmečiu Bažnyčia buvo likusi bene vieninteliu, paskutiniu kovotoju su nužmoginančia sistema, nepaisant toliau besitęsusių represijų. Kai kurie iš tuometinių kovotojų, įskaitant Jus, vis dar yra priekinėse fronto linijose ir šiandien, nepaisant jiems rodomos sovietinės ateizacijos ar nūdienių „pažangių europietiškų vertybių“ paveiktųjų paniekos, pašaipų ar net atviros agresijos, nors pati oficialioji Bažnyčios vadovybė atrodo akivaizdžiai pritilus, nelinkusi plačiau pasisakyti aktualiaisiais visuomeninio gyvenimo klausimais, aiškiai įvardinant dabartinės ideologijos skleidžiamo blogio ir melo šaknis, gal net susitaikiusi su Bažnyčios kaip proginio „ritualinio aptarnautojo“ vaidmeniu... Kita vertus, drungna tikinčiųjų reakcija į išpuolius prieš jiems šventus dalykus, kurie, panašu, linkę tik stiprėti, lyg ir rodytų, kad šios kovos dvasia gerokai prislopusi ir krikščionių-pasauliečių tarpe... O gal šis įspūdis klaidingas? Ar šiandien krikščioniui nebėra dėl ko kovoti, kam liudyti Tiesą?

Sutinku, kad tų Jūsų minimų apatijos simptomų yra gausu tiek dabartinės Bažnyčios vadovybės, tiek eilinių tikinčiųjų viešoje laikysenoje. Ir turbūt dėsninga, kad prieš juos tiesmukiau ar delikačiau nuolat pasisakė, pasisako anuometinės mūsų „mažutėlių revoliucijos“ (kun. Juliaus Sasnausko vykusiu žodžiu tariant) lyderiai – a. a. mons. A. Svarinskas, arkiv. S. Tamkevičius, vysk. J. Kauneckas. Kai mąstau apie šio reiškinio priežastis, įžvelgiu jų dvi – vieną pavadinčiau teologine metodine, kitą – sąlygota visuomenės psichologijos bendro klimato. Matau, kad teologijoje, vyraujančioje Bažnyčios santykių su pasauliu savivokoje, įsigali tokia, sakyčiau, švelnioji kryptis: gink Dieve, nieko nepeikti, per daug griežtai nevertinti, nekritikuoti begėdiškai visuomenei ant sprando lipančių tariamai „diskriminuojamų“ seksualinių mažumų, per daug garsiai nekalbėti apie žmogaus prigimtį ir visuomenę dekonstruojančių iškrypimų – abortų, eutanazijos, šeimos institucijos griovimo – blogį. Tokia laikysena pateisinama dialogo su sekuliarizuota visuomene, pozityvių dalykų akcentavimo, socialinio ir sielovadinio jautrumo prioritetais ir daugeliu kitų gerų dalykų. Visa tai iš tiesų yra gerai, jei nenueinama už ribos, kai nebelieka stuburo ir išplaunamas krikščionybės doktrininis turinys. Ir hierarchai, ir sąmoningi tikintieji turėtų budėti, kad tai neįvyktų. O bendra visuomenės nuotaika padeda dvasinės snūdos įsigalėjimui, matyt, todėl, kad puolimas prieš Tikėjimo ir krikščioniškos gyvensenos vertybes nevyksta taip drastiškai, brutaliai, kaip sovietinio režimo atveju (na, išskyrus kai kuriuos pavienius neapykantos ekscesus). Taikoma palaipsniško Bažnyčios diskreditavimo, stūmimo iš viešumos, uždarymo į „apeigų atlikimo teisės“ getą taktika nėra tokia pastebima ir nesukelia adekvataus pasipriešinimo, kaip okupacijos metais valdiško buldozerinio ateizmo represijos. Kad Bažnyčia ir Tauta pabustų savęs teigimui, matyt, reikia, kaip mons. Svarinskas sakydavo, kad geras būrys kunigų ir ištikimų savo principams krikščionių dėl gyvenimo pagal Evangeliją būtų nuteisti ir pasėdėtų kalėjimuose. Žvelgiant į šiandienos tendencijas, negalėtume tvirtinti, kad taip niekad neatsitiks. Bet Kryžiaus slėpinį kaip kelią į Prisikėlimą gerbiančiai bendruomenei tai neturtėtų būti labai netikėta.

„Tai buvo pirmas mūrinis gyvenamasis pastatas Kaune, kuris savo apimtimi tarp vienaaukščių medinių pastatėlių atrodė kaip dabartinis „Akropolis“, – sako architektė Asta Prikockienė. – Tai buvo viso Kauno mūrinės architektūros pradžia. Iš jo miestiečiai ėmė pavyzdį, mokėsi ir statė kitus namus.“

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir vienuolynas yra vienas didžiausių Lietuvoje taip gerai išsilaikiusių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios ansamblių, išsaugojęs savo pirminę istoriją. Tuo jis labai įdomus ir svarbus tiek Kauno, tiek visos Lietuvos architektūros istorijai. „Žiūrėdami į šitas formas, kaip jos vystėsi, kaip kito, galime daryti tam tikrus apibendrinimus ir visoje Lietuvos architektūros raidoje“, – sako vienuolyno ansamblį nuo 1983 m. tyrinėjanti architektė A. Prikockienė. 

Santakoje stovintis vienuolynas ir bažnyčia iki popiežiaus Pranciškaus vizito atsivers naujomis spalvomis – baigiamas antrasis ansamblio tvarkymo etapas, kurį įgyvendina viešoji įstaiga „Domus Pacis“ (direktorius brolis Linas Voročinskis OFM), su Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA). Projekto darbams parama skirta iš Europos regioninės plėtros fondo. Tokiu būdu Šventasis Tėvas ir į Kauną atvykę piligrimai galės pamatyti atkurtą autentišką XVII a. bažnyčios interjerą. Daugiau nei penkis šimtmečius menantys pastatai po sovietmečio buvo kritinės būklės, todėl jiems sutvarkyti reikalingos didelės investicijos. Tačiau, kaip teigia architektė, tai ne vien brolių pranciškonų, bet visos Lietuvos garbės reikalas.

Architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi

„Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra tikras architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi, – teigia Asta Prikockienė. – Šiame ansamblyje matome praktiškai visus laikotarpius ir tuo jis yra labai įdomus. Kai pastatas stovi jau daugiau kaip 500 metų, natūralu, kad jis yra daug ko matęs ir patyręs. Todėl nesinori tos patirties iš jo atimti, nesinori tą pastatą padaryti kaip vakar gimusį. Galima sutvarkyti taip, kad jis būtų lygus, gražus, nutinkuotas ir nesimatytų jo amžiaus, tačiau šio darbo tikslas buvo išsaugoti autentiką ir sutvarkyti pažeidimus, kad jis būtų sveikas ir prižiūrėtas.“

XV a. pabaigoje (1471 m.) broliai bernardinai iš LDK didiko Stanislovo Sudivojaičio gavo dovanų sklypą vienuolyno statybai nuo Kauno pilies iki pat Nemuno, t. y. visą santaką, bet tuo metu ji buvo užliejama ir praktiškai visą statybinę teritoriją užėmė šis ansamblis. Šv. Jurgio bažnyčia yra viena iš trijų seniausių bažnyčių Kaune, statyta vienu metu su Arkikatedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia. Nuo XV a. pabaigos iki XIX a. vidurio tai buvo vienuolynas, ir nekeitė savo paskirties. 

XIX a. viduryje, carinės Rusijos įsakymu uždarius vienuolyną, prasidėjo svarstymai, ką šitame dideliame ansamblyje daryti. Buvo svarstoma steigti ir ligoninę, ir mokyklą, tačiau galiausiai vienuolynas buvo perduotas kunigų seminarijos dispozicijai ir priklausė jai iki pat II pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu drastiškų veiksmų pirmame ir antrame vienuolyno aukštuose nebuvo daryta, tačiau pristatytas trečias barokinio stiliaus aukštas. Taip pat buvo praktiškai visiškai užstatytas vidinis vienuolyno kiemelis. „1995-aisiais susigrąžinę vienuolyną broliai pirmiausia išardė tuos vėlyvus priestatus ir atvėrė vidinį kiemelį, įleido į jį šviesą. Tuo tarpu 2005-aisiais atgavę bažnyčią iškart pradėjo tvarkymo darbus ir atnaujino Mišių šventimą“, – pasakoja A. Prikockienė. 

Stabilizavo būklę su galimybe tęsti restauraciją ateityje

Liepos 17 dieną buvo pradėti bažnyčios interjero restauravimo darbai, kurių pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti ir stabilizuoti skliautų, presbiterijos ir pagrindinės erdvės būklę, pašalinti byrančius nevertingus paviršinius sluoksnius, o visa, kas yra giliau, konservuoti, kad bet kada ateityje būtų galima atverti ir išlikusią sieninę tapybą. Taip pat buvo restauruota lipdyba iš stiuko (kalkinio tinko). „Restauravome augalinių motyvų nerviūrų lipdybą: kolonų, piliastrų kapitelius, virš kapitelių esančią lipdybą ir visos bažnyčios sienų autentišką tinką, – pasakoja darbams vadovaujanti restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. – Šalinome netinkamas ankstesnėse restauracijose naudotas medžiagas, cementinius užtaisymus, senus elektros instaliacijos laidus, atstatėme lipdybos ir tinko netektis. Šių darbų specifika ta, kad lipdoma vietoje, dešimties metrų aukštyje, nėra jokių išankstinių liejimo formų.“ Lipdiniams atkurti buvo naudota cheminių tyrimų metu nustatyta originalių lipdinių sudėtis. 

Pasak restauratorės, vykdant darbus buvo aptikta ir ankstyvosios tapybos žymių.„Valydami sienas nuo voratinklių ir seno tinko atsitiktinai radome ankstyvosios tapybos gabaliukų virš piliastrų, taip pat sienose ir kolonose virš kapitelių, – pasakoja R. Balandžiūnienė. – Tos vietos ir ankstyva tapyba buvo tiesiog užkonservuotos, sutvirtintas jų pagrindas ir palikta galimybė ateityje atidengti ir restauruoti senąsias freskas. Tai ilgas, kruopštus ir ne kelis mėnesius, o metus užtrunkantis darbas, kurio nebuvome numatę šiame etape.“

Restauruoti lipdiniai iš stiuko.

Dažant bažnyčios sienas ir kolonas buvo pasirinkti autentiški XVII amžiuje naudoti atspalviai. Kadangi XVII a. bažnyčia net tris kartus degė, dabartinės kolonos yra statytos jau po gaisrų. Atliekant polichromijos tyrimus buvo atrasti autentiški jų atspalviai – pilka ir kalkinė balta, tad interjero restauracijai ir buvo pasirinktos to laikmečio spalvos.

Tikintieji bažnyčioje jausis jaukiau

„Bažnyčia viduje labai autentiška, graži ir neperpuošta, todėl labai mėgstama žmonių, tačiau žiemos periodu joje būdavo tiesiog neįmanoma išbūti, – sako architektė Asta Prikockienė. – Kadangi šildančios infraraudonųjų spindulių lempos visiškai negelbėjo, jau baigiami montuoti suolai, po kuriais bus instaliuota suolų šildymo sistema. Norime, kad žmonės čia atrastų ne tik dvasinę ramybę, bet pajustų ir fizinę šilumą bei jaukumą. Tokiam šildymui nereikia didelių išlaidų, jis nedaro neigiamo poveikio polichromijai bei mūrui. Kitaip tariant, suolų šildymas išlaikys 500 metų bažnyčioje buvusį mikroklimatą, tačiau žmonėms per Mišias bus daug maloniau.“

Naujos Šv. Jurgio bažnyčios šoninės durys.

Šiuos ąžuolinius suolus ir naujas šonines bažnyčios duris suprojektavo liaudies meistras Henrikas Ratautas. „Norėjosi, kad suolai atrodytų ir šiuolaikiškai ir neišsiskirtų iš bendros dvasios. Taip pat yra šiek tiek prieškario Kauno architektūros elementų. Juose dera solidumas ir patogumas“, – teigia meistras. Ne mažiau įdirbio prireikė ruošiant ir durų projektą. „Pateikiau keletą durų drožybos eskizų, kuriuos apsvarstė komisija, sudaryta iš brolių pranciškonų, menotyrininkų ir architektų, – pasakoja H. Ratautas. – Iš ketvirto karto pavyko prieiti prie dabartinio siužeto. Pavaizdavau šv. Pranciškų, kuris stovi iškeltomis rankomis ir laimina pas jį ateinančius avinėlius, stirnas bei paukščius, yra atviras ir laukiantis visų.“ Pasak H. Ratauto, yra numatyta ir dvivėrių durų vidinės pusės drožyba, kuri galbūt bus išpildyta ateityje: „Buvo sumanyta ir vidinė durų pusė, kuriai paimtas siužetas iš popiežiaus Inocento III sapno, kuriame jis matė, kaip Pranciškus laiko griūvančią Laterano baziliką. Tad vienoje dvivėrių durų pusėje būtų vaizduojamas bažnyčią parėmęs Pranciškus, o kitoje pusėje – miegantis Inocentas III ir Asyžiaus panorama bei Kauno bernardinų ansamblis.“ 

Architektūros ansamblis galės pats save išlaikyti

„Pastatas nėra toks organizmas, kad vieną kartą pastatei ir pamiršai – jį reikia nuolat prižiūrėti, – teigia architektė A. Prikockienė. – Broliai pranciškonai labai myli savo vienuolyną, labai stengiasi ir ieško rėmėjų, kad būtų galima jį sutvarkyti, nes 3500 kv. m. ploto patalpas restauruoti vien savo jėgomis jie būtų nepajėgūs. Todėl džiaugiuosi, kad trečiajame vienuolyno aukšte ir pastogėje (kurie buvo pristatyti XX amžiuje ir neturi istorinės vertės) galėjome įrengti patalpas kultūrinėms ir kitoms veikloms.“ Pasak architektės, broliai pranciškonai galės ten organizuoti konferencijas, rekolekcijas ir tokiu būdu visą ansamblį atgaivinti.

„Norėčiau labai pagirti restauratorius ir statybininkus MB „Virmalda“, kurie iš tikrųjų labai nuoširdžiai dirbo, labai stengėsi, – džiaugiasi Asta Prikockienė. – Restauruojamuose objektuose niekada negali numatyti visko iš anksto, nes nežinai, ką atrasi. Stengėmės suspėti sutvarkyti pagrindines erdves, kuriose lankysis popiežius ir piligrimai, kad ten jau būtų nuimti pastoliai, sutvarkyta aplinka, ir jie galėtų pamatyti, kokį grožį turime Kaune.“

Parengė Monika Midverytė OFS