Šiandien gausu įvairiomis pasaulėžiūromis paremtų programų, seminarų, skirtų moterims, moteriškumui atskleisti, atrasti. Moterys su didele energija ir užsidegimu ieško savojo tapatumo ir vietos, savojo pašaukimo, misijos, panaudodamos tas savybes, kurios prigimtos. Jaučiame, kad yra kažkas daugiau nei išoriniai bruožai ir vaidmenys, kad kiekvienos savitumas, atsiskleidžiantis per įvairiausias savybes (tvirtumą, stiprybę, drąsą, švelnumą, jautrumą, įžvalgumą, rūpestingumą…) neapsiriboja vienu ar dviem įprastais vaidmenimis šeimoje, darbe ar Bažnyčioje.

Popiežius Pranciškus (taip svarbu ir reikalinga!) savo pontifikato metu daug kartų ragino atsigręžti į moteris, išskleisti moters teologiją. Jis pabrėžia moters kilnumą ir griežtai kritikuoja atvejus, kai moteris nuvertinama iki tarnaitės lygmens, kai ji palenkiama tam tikram „maskulinizmui“. Paklaustas, kaip atrodytų vien vyriška visuomenė, jis atsakė, kad „rūsti, atšiauri ir be šventybės“, tuo tarpu moteris dovanoja pasauliui švelnumą, sutelkia ir palaiko visuomenę, paverčia ją bendruomene. Popiežius sako, jog moterį dar galima pavadinti „dovana“. Jis pabrėžia, kad, nors kunigu tapti gali tik vyras – kaip Jėzus, tačiau nepaprastai svarbios realijos yra moteriškosios giminės: Bažnyčia, siela, ir Marija. Marija – ta, kuri yra svarbesnė už apaštalus! [1]

Prisiminkime ir tai, kad prisikėlęs Jėzus visų pirma pasirodė moterims, pirmiausia – apaštalų apaštale vadinamai, karštai Jį mylinčiai Marijai Magdalietei. 2016 m. popiežius Pranciškus Marijos Magdalietės šventę įtraukė į privalomų Bažnyčios švenčių kalendorių, tuo parodydamas ne tik šios šventosios, bet ir moters reikšmę Bažnyčioje. Regime ir kitas moteris, kurios suvaidino svarbų vaidmenį Išganymo istorijoje, pradedant jau Senuoju Testamentu. Jų misijos buvo kuo įvairiausios. Tai pranašė (Mirjama), teisėja (Debora), karalienė (Estera), namų šeimininkė (Morta), menininkė (Marija, Mortos sesuo), bei kitos. [2] Kiekviena turi šias daugiau ar mažiau išreikštas savybes, savitu būdu atspindėdamos savo prigimtį.

Sustoju ties popiežiaus Pranciškaus paminėtu Mergelės Marijos paveikslu. Žvelgiant į įvairius jos gyvenimo, neatsiejamo ir nuo Viešpaties Jėzaus, įvykius, regime, kad Marija išmintinga, klausanti savo širdies, nepaisanti išorinių reikalavimų ir normų, drąsi, ryžtinga, kenčianti ir ištverianti, stipri, ištikima... Kaip dažnai norėdamos išlikti ištikimos savo nuojautai, besielgdamos drąsiai, ryžtingai ar tiesiog savitai, tampame nepatogios kitiems. Kartais už tai net sumokame didelę kainą. Vis dėlto, jei aplinkiniai yra atviri kaitai, tuomet randasi gyvybė, tėkmė, džiaugsmas. Juk gali būti, kad mūsų pasakytas „taip“ kitoniškumui ar kam naujam, pakeis istoriją. Žinoma, tam reikia ypatingos drąsos ir stiprybės atsispirti nusistovėjusioms normoms.

Matome, kaip Marija, jau būdama nėščia, apsilankė pas Elzbietą, kuri jau taip pat laukėsi kūdikio. Abi moterys gerokai „iškrito“ iš to meto visuomenės konteksto. Viena pastojo neištekėjusi, kita laukėsi kūdikio jau būdama senyvo amžiaus. Galima įsivaizduoti, kokių jausmų ir dvejonių jos išgyveno ir kiek reikėjo ryžto bei stiprybės tai priimti. Vis dėlto matome, kaip susitikusios jos džiaugiasi. Tai susitikimas tiesoje ir laisvėje. Mes taip pat rasime pavyzdžių iš savo gyvenimo, kai tikras susitikimas atnešė džiaugsmo ar kai reikėjo drąsos priimant vienokius ar kitokius sprendimus. Be to, žinome atvejų, kai moterys parodė ypatingą drąsą ir keitė šalies, laikmečio istoriją. Taigi, nuo seniausių laikų jos dalyvauja Marijos arba moteriškumo paslaptyje, jausdamos dalykus, kurie turi būti pakeisti, brandinami, auginami, kad nesustotų gyvybė, judėjimas. Ši savybė priimti drąsius sprendimus ir kažką keisti tiek savo, šeimos, bendruomenės, tiek valstybės, Bažnyčios gyvenime yra neįkainojama.

Tarptautinio fokoliarų judėjimo vadovė Maria Voce viename savo interviu kalba apie moters vietą bažnyčioje, pabrėždama, jog moteriai turi atsirasti vieta Bažnyčios magisteriume, kad būtų labai svarbu moterims įsitraukti į „konsultacinius organus ar sprendimų priėmimo vietas, kurios pamažu randasi Bažnyčioje, ir leisti išgirsti savo moterišką balsą. Juk kiekvienas turime savo specifiką, ir būtent ta specifika reikalinga Bažnyčiai“. [3]

Moteris, atspindėdama įvairiausius Biblijos moterų bruožus, realizuoja juos kiekvienai artimu, išskirtiniu, jai dovanotu pavidalu bei gyvybės dvasia. Kiekviena turi laisvą, neapribotą sielą. Tikiu, kad ta laisvė ir gyvybės dvelksmas ateityje prasibraus toliau, nei jai leidžia šiandien dar esamos ribos.

[1] R. Carello „Popiežius Pranciškus. 80 gyvenimo istorijų“, Vilnius, 2018, p.62

[2] Plg. Jarosch L., GrȕA., Karalienė ir laukinė moteris: būk, kas esi. Vilnius, Dialogo kultūros institutas, 2010.

[3] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-17-maria-voce-baznycia-ir-moteris/114055

Rugsėjo 18 dieną Pranciškoniškoji šeima mini šventąjį Juozapą iš Kupertino.

Šv. Juozapas gimė Neapolio karalystėje, Kupertino mieste, 1603 m. Jo tėvas buvo paprastas dailidė, turėjęs labai didelių skolų ir gyvenęs labai sunkiomis sąlygomis tuo metu, kai gimė Juozapas. Jo motina buvo vaikui labai griežta. Vėliau gyvenime Juozapas mėgo sakyti, kad atliko noviciatą dar tebebūdamas vaikas. Nepaisant to, jis papildomai atgailaudavo ir visaip marindavo savo kūną. Nuo pat vaikystės Juozapas išgyveno artimą santykį su Dievu.

Ūgtelėjęs jis buvo išsiųstas mokytis avalynės prekybos, tačiau greitai suprato, kad tai ne jo pašaukimas. Tuomet Juozapas pasiprašė priimamas į pranciškonų konventualų ordiną, bet šis jo nepriėmė. Vėliau jis prisijungė prie kapucinų, tačiau po aštuonių mėnesių broliai išsiuntė jį lauk, nes atrodė, kad Juozapas nesugeba nuveikti nieko gero. Jis išmesdavo nešamą maistą iš rankų ir pamiršdavo atlikti, ko būdavo prašytas. Jo mama toli gražu nebuvo laiminga aštuoniolikmečiui Juozapui sugrįžus namo. Galiausiai Juozapas įsiprašė priimamas tarnu į pranciškonų vienuolyną.

Jam davė vienuolinį abitą ir paskyrė sunkų darbą – prižiūrėti arklius. Tuo metu Juozapas ėmė keistis. Jis tapo vis nuolankesnis ir romesnis, rūpestingesnis ir geriau atliko savo darbą. Jis taip pat vis daugiau atgailavo. Pagaliau broliai nusprendė, kad jis gali tapti tikru ordino nariu ir pradėti studijuoti ruošdamasis kunigystei.

Kai Juozapas tapo kunigu, Dievas per jį ėmė daryti neįtikėtinų stebuklų. Daugiau nei septyniasdešimt kartų žmonės matė jį pakilusį nuo žemės per šv. Mišias ar meldžiantis. Dažnai jis valandomis kybodavo virš altoriaus, dėl to Juozapas dažniau dalyvaudavo šv. Mišiose konvento koplyčioje nei bažnyčioje. Jis dažnai patirdavo ekstazę ir pasigėrėjimą maldoje kalbėdamasis su Dievu.

Kartą, lankydamas Šv. Pranciškaus baziliką, Juozapas pamatė Dievo Motinos paveikslą aukštai ant bažnyčios skliauto. Tą pat akimirką jo kūnas pakilo į orą, ir jis su atsidavimu pabučiavo Marijos atvaizdą.

Jis tapo toks šventas, kad kiekvienas jį pamatęs mąstė apie Dievą. Juozapas sakė, jog visi šio pasaulio rūpesčiai yra ne daugiau kaip tik vaikiški mūšiai su žaisliniais ginklais. Juozapas taip išgarsėjo dėl savo stebuklų, kad broliai jį laikė paslėpę. Pats Juozapas džiaugėsi galimybe būti vienas su mylimu Dievu. Popiežius Klemensas XIII kanonizavo jį 1767 m. Jis yra pilotų ir keliaujančiųjų oro transportu globėjas.

Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia. 
    Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. 
    O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 
    Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. 
    Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje.

1 Kor 12, 12–14. 27–31a: Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai

Ps 100, 2. 3. 4. 5. P.: Esam jo liaudis, jo kaimenės avys.

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Kiek kartų praktiškai mes pristatome Dievui ilgus, nesibaigiančius sąrašus prašymų. Su kiekvienu reikalu – pas Jį. Netgi kartais su pačiu mažiausiu. Pasitaiko ir tokių, kurie mano, kad, jei Jis padės, tai kam man stengtis? Jis geriau padarys negu aš. Arba prašant mums atrodo, kad Jam reikia priminti, nes pamiršo arba nemato mūsų reikalų. Tarsi be mūsų prašymų Jis nieko nežinotų. Ar iš tikrųjų?

Šios dienos Evangelijos ištrauka mus rodo, kad yra kitaip. Našlė netgi nesuspėjo paprašyti, gal ir nepagalvojo, kad būtų tokia galimybė. Bet irgi neslėpė savo liūdesio, nevaidino. Atsistojo ir žmonių, ir Dievo akyse tokia, kokia ji yra – pilna skausmo dėl savo vienintelio sūnaus netekties, vienintelės pagalbos, savo meilės vaisaus. Gal ir buvo pilna nevilties ar pretenzijų.

Kai esu Dievo akivaizdoje, negaliu vaidinti. Neapsimoka, nes Dievas vis tiek pažįsta mūsų širdis. Verčiau reikia atsistoti priešais Jį tiesoje. Tai svarbu, ypač išpažinties metu. Neslėpti nieko. Nors gėda prisistatyti tokiam, koks esu. Dievas mato mano širdį ir žino mano reikalus anksčiau, negu suspėsime paprašyti (plg. Mt 6, 8). Kaip pas gydytoją – kai, pvz., dėl gėdos paslėpsiu tam tikrus ligos simptomus – gausiu netinkamų vaistų. Taip pat reikia plačiai atverti savo širdies duris ir nieko neslėpti, kad Dievas savo malonė sugebėtų paliesti pačias skausmingiausias vietas. Tiktai tada gali savo širdyse, savo gyvenime patirti Dievo veikimą.

Bernardinai.lt

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Viskam nejautri, šalta XXI amžiaus žmonija, stačia galva nėrusi į virtualybę, narcisizmą ir apatiją – ar apie tokį pasaulį mes svajojome? Kodėl nuolat ko nors tikimės iš likimo, žvaigždžių, valdžios ar religijos, bet išsižadame šalia esančių žmonių? Kodėl nenorime praregėti?

Režisierius Artūras Areima. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Regis, kad apakome

Netrukus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pristatys pirmąją rudens sezono premjerą, spektaklį „Aklieji“. Tai kooprodukcija su Artūro Areimos teatru (AAT). Ne pirmąjį savo darbą panevėžiečiams pristatantis režisierius ir šį kartą kviečia ne vaikščioti vandens paviršiumi, bet nerti į tamsias patyrimo, katarsio gelmes.

Inspiruotas belgų dramaturgo Maurice'o Meterlinko, režisierius jau rugsėjo 21–22 dienomis stos į akistatą su aklumu – blogio ir egoizmo kodu.

Pagal portugalų rašytojo José Saramago romano motyvus paremtas spektaklis „Aklieji“ A. Areimos galvoje ėmė bręsti jau seniai.

„Užsimezgė labai artimas žmonių dialogas su skaitmeninėmis technologijomis. Mūsų pagrindinis partneris – ekranas: televizijos, telefono, kompiuterio“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad skaitmeniniame pasaulyje informacijos kiekiai keičiasi šviesos greičiu ir minčių, informacijos absorbavimas bei fiksacija yra labai netvarus reiškinys. Anot jo, smegenys tokio duomenų srauto negali suklasifikuoti, todėl neretai imame nebevertinti esminių įvykių, prisijaukinome, pripratome prie žiaurumo. Tai, kas anksčiau vertė kūną eiti pagaugais, dabar nebeveikia tikslingai – susirgome vidiniu aklumu.

„Vyksta tam tikra disutopija, filosofinė apokalipsė. Norisi, kad imtumėme pamąstyti, kur link keliaujame ir kas bus, jeigu dar stipriau užsimerksime, pradėsime nebegirdėti ir nebejausti“, – patikina A. Areima.

Tad ir didžiausią dėmesį menininkas žada skirti šiandienos žmonėms, kurie dar nori ir gali pakeisti save, savo mąstymo kultūrą.

Režisierius nebijo teigti, kad kai kurie žiūrovai yra paprasčiausiai mirę ir jų pakeisti jam nepavyks – jie užsidarę praeityje.

„Kadaise buvo šienas, buvo Vaižgantas ir Žemaitė, bet tai nėra aukštos kultūros, intelektualios literatūros pavyzdžiai. Reikėtų nuo to pradėti tolti ir augti, žengti į pasaulio literatūrą“, – sako jis ir čia pat primena, kad puikus pavyzdys yra Nobelio premijos laureatas J. Saramago.

Anot A. Areimos, portugalo kūriniai yra nuostabūs, pažeidžiantys nusistovėjusius kanonus, paliečiantys biblinį siužetą.

„Jie priverčia žiūrėti kitaip, sąmoningai, o ne bukomis veršiuko akimis. Reikia suprasti, kad žmogiškiau gyventi būtina čia ir dabar, pasaulyje, o ne perspektyvoje į dangų.“

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Užsimerkti prieš realybę

Premjerai besiruošiantis režisierius sako, kad „Aklieji“ šių dienų perspektyvoje yra absoliutus esamasis laikas. Pasak jo, spektaklis į tam tikrą retrospektyvą nukelia dėl tam tikrų interjero detalių. Pats pastatymas – šiuolaikinis, atitinkantis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teatrų standartus.

„Bus proga Panevėžiui pasimatuoti, kiek dar yra atitolęs nuo visa to“, – drąsiai teigia kūrėjas.

Simbolikos ir metaforinio M. Maeterlincko veiksmo atsisakęs A. Areima jau nuo pat darbų pradžios į dramaturginę medžiagą įvedinėjo J. Saramago šiandienos ir filosofinį pamatą. Anot jo, romanas sužaidė savo jutiminiu svoriu – jį tereikėjo išgryninti, nušlifuoti, o Maeterlinckui būtų reikėję siūti ir įvilkti į šiandienos drabužį.

Pabandžius parašyti inscenizaciją ir aktoriams paskaičius tekstus, A. Areima sako supratęs, kad šis variantas bus artimesnis ir patiems aktoriams, ir žiūrovams. Valdžia, ministrai, kalėjimai, ligoninės – tai kalba apie šių dienų aktualijas.

„Į nieką neteks žiūrėti per didelį atstumą, nebus filosofijos, kuri mūsų negalėtų nepaliesti. O juk labai dažnai spektaklis būna metaforinis. Pasižiūrime kaip į gražų paveiksliuką, lyg supratome temą ir grįžę namo gyvename lyg niekur nieko“, – sako režisierius.

A. Areimai norisi, kad spektaklis paliestų ir sukrėstų kiekvieną. Kad apsilankymas teatre taptų savaitės diskusijų tema, apmąstymų vertu įvykiu. Kad kūne apsigyvenusi emocija pasiektų jautriausius saugiklius ir įvyktų esminių pokyčių.

„Nėra smagu matyti, kai žmogus bėga iš salės. Bet tai yra suprantama, jeigu nori būti ir toliau aklas, nematyti, kas vyksta aplink. Būna ir bėgančių iš jautrumo, nors būtent šie žmonės viską išgyvena. Dažniausiai bėga tie, kurie viską neigia ir yra įsitikinę, kad gyvenime ir taip daug šūdo. Jie ir yra akli. Pamatysime, kiek salėje yra tokių“, – teigė režisierius.

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Išugdyti elitinį žiūrovą

Nors Aukštaitijos sostinėje A. Areima stato nebe pirmą kartą, save jis vis dar sako laikantis naujoku. Režisierius svarsto, kad nemažai menininkų išsigąsta mažo miesto etiketės, neva skurdžios kultūros.

„Yra baimė, kad mažesniame mieste nebūsi pastebėtas, bet manau, kad kurti galima bet kur. Svarbiausia sukurti gerą meninį darbą, tada tave žinos ir tame pačiame Paryžiuje“, – tvirtą savo nuomonę pabrėžia jis.

Jo akimis, Panevėžys ir Juozo Miltinio dramos teatras gali būti puiki menininkų rezidencija, nes Vilnius pasižymi kūrybinių erdvių stoka.

Spektaklyje „Aklieji“ bus galima išvysti beveik identišką aktorių trupės sudėtį, kaip ir praėjusiame vilniečio darbe „Pabudimas“.

Pasak A. Areimos, leistis į dar vieną kelionę – kur kas smagiau, kai jau nors kiek pažįsti aktorius, o jie pažįsta tave. Pati atranka, kaip sako jis, dažniausiai įvyksta intuityviai.

„Nesinori, kad kažkas stabdytų. Nemėgstu žmonių, kurie nemyli teatro, jame tinginiauja, nesiaukoja. Teatras yra auka – niekas kitur taip neatidavinėja savo organizmo beveik už dyką“, – sako jis.

Režisierius patikina, kad jam pavyko surinkti tokią aktorių komanda, kuri tapo vienalyte mase: nuoširdžiai žaidžiančia, kartu leidžiančia laiką ir po repeticijų. Menininkas pastebi, kad net ir pasibaigus darbams aktoriai neskuba namo, ir tai jį priverčia nuoširdžiai stebėtis.

„Seniai esu matęs tokius dalykus, ypač valstybiniuose teatruose. Dažniausiai visi nori namo, nes repeticijas laiko tik darbu. O čia žmonės nori kurti“, – prisipažįsta.

A. Areima pastebi, kad Panevėžio publika yra įnoringa, ne visuomet aiškiai pasakanti, kuo domisi.

„Susidaro vaizdas, kad labai maža dalis domisi teatru. Čia eina toji vadinamoji teatrali publika vien dėl to, kad užsivilktų kostiumėlį ir čežintų saldainių popierėlius“, – neslepia nusivylimo.

Vis dėlto drąsus ir iššūkių nevengiantis režisierius trokšta sužinoti, kiek dar žmonių gali atvesti į teatrą. Jam suprantama tai, kad yra tokių, kurie mėgsta lėkštą kūrybą, kiti – elitišką. Tad žiūrovų niekada nepavyks suvienyti.

Vilnietis sako nemanantis, kad ir šiame pastatyme sulauks vientisos, švarios žiūrovo pozicijos. Jo manymu, bus pasipiktinimo, bus ir paviršutiniškumo. 

„Teatras nebūtinai turi atrodyti elitiškai, kad išliktų elitas. Pastatymas gali būti „trash“ stiliaus, bet nešti elitinę mintį. Jis gali konkuruoti su europiniu teatru – tai yra visas grožis“, – sako.

Režisierius pastebi, kad kartais žmonės viską priima labai primityviai. Pamatę teatre kultivuojamą nuogumą jie nebegirdi pagrindinės idėjos. „Vadinasi, jų smegenys neabsorbuoja aukštesnių minčių. Tai kaip jiems reikėtų pateikti Fiodorą Dostojevskį ar postmodernistinę kultūrą?“ – retoriškai svarsto. 

Spektaklio „Aklieji“ premjera – rugsėjo 21, 22 dienomis Juozo Miltinio dramos teatre.

Smuikininkas Vadimas Repinas.

Nors šiandien epitetas „žvaigždė“ vartojamas pernelyg dažnai, kai pasisuka kalba apie šią asmenybę, abejonių nekyla. Smuikininkas VADIMAS REPINAS tvirtai stovi pasauliniame klasikos žvaigždžių olimpe, o rugsėjo 21 d. jį galės išgirsti ir Lietuvos klausytojai – maestro Gintaro Rinkevičiaus kvietimu V. Repinas koncertuos jubiliejinio, 30-ojo, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte Vilniaus kongresų rūmuose.

Po gastrolių su V. Repinu legendinis Yahudi Menuhinas pavadino jį tobuliausiu smuikininku, kurį kada nors buvo girdėjęs. Nuo ko viskas prasidėjo?

„Kai buvau trejų, paprašiau mamos, kad nupirktų man vaikiškų instrumentų, – pasakoja V. Repinas. – Ji nupirko mažytį akordeoną ir fleitą, o aš stengdavausi sukelti kuo didesnį triukšmą. Smuikas mano gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai – kai buvau penkerių, mama nuvedė mane į muzikos mokyklą groti akordeonu, tačiau akordeonu norėjo groti visi, ir vienintelė likusi vieta buvo smuiko klasėje. Taip smuikas tapo mano mėgstamiausiu žaislu.“

Būdamas septynerių V. Repinas pradėjo mokytis pas savo pirmąjį mokytoją Zakharą Broną. Jo metodas buvo kaip įmanoma greičiau leisti savo studentams užlipti ant scenos ir koncertuoti prieš publiką.

„Didysis proveržis įvyko mano pirmajame koncerte, kai buvau devynerių. Aš tebuvau vaikas, bet jau tuomet pradėjau apie save mąstyti kaip apie muzikantą“, – prisimena V. Repinas. 

Nuo tada muzika garsaus smuikininko nepaleidžia nė akimirkos. „Aš dieną ir naktį galvoju apie bet kurį muzikos kūrinį, kurį tuo metu ruošiu – niekada nesiliauju, niekada neišsijungiu“, – sako V. Repinas.

O ar tiesa, kad ypatingi dalykai scenoje vyksta dėl įgimtos charizmos? „Ypatingi dalykai vyksta scenoje, bet tai paprastai yra konkretaus koncerto ir tam tikros akimirkos rezultatas“, – įsitikinęs V. Repinas.

Namuose 47-erių smuikininko laukia ne mažiau garsi žmona – Rusijos „Didžiojo baleto“ prima balerina Svetlana Zakharova ir jų aštuonerių metų dukra Anna. Atvirauti apie santykius su žmona V. Repinas nelinkęs – ir iškart paaiškina, kodėl: „Man nepatinka kalbėti apie mūsų santykius, nes nenoriu jų sugadinti. Mes esame labai artimi, kartais net pradedame vienas kito sakinius, tarsi žinotume vienas kito mintis. Ji mane labai daug išmokė apie šokį. Pasirodymai kartu visada yra ypatinga patirtis, nes dialogą kuriu ne su muzikantu, bet su kažkuo, kas istoriją pasakoja judesiais. Juk iš tikrųjų tiek muzika, tiek šokis yra istorijos pasakojimas. Tai yra didžiulis iššūkis, nes turime dirbti dviem ritmais: šokio ir muzikos.“

V. Repinas sako, kad nėra sutikęs tokios meno formos, kuri jo nesudomintų.

„Aš dievinu viską, bet ypač domiuosi architektūra. Iš tikrųjų klasikinė muzika yra tarsi architektūrinė struktūra su garsu. Kūriniai labai logiški ir sukurti pagal griežtas taisykles. Aš net šachmatus laikau atskira meno forma, nors ir nesu labai geras žaidėjas. Vienas mano seniausių draugų Vladimiras Kramnikas yra pasaulio čempionas.“

Tačiau kolekcionuoti meno kūrinius garsus muzikas ambicijų neturi: „Aš netikiu, kad galima pasisavinti meną – kaip ir pasisavinti žmogų. Man asmeniškai didžiausias meno kūrinys yra smuikas, taigi faktas, kad galiu groti vienu gražiausių smuikų planetoje, yra neapsakomas. Jis nėra mano nuosavybė, bet man visiškai pakanka turėti galimybę juo groti ir į jį žiūrėti“, – sako V. Repinas.

O ar yra toks kūrinys, kuris galėtų tapti garsaus smuikininko gyvenimo garso takeliu? „Taip, tai – Johanneso Brahmso pirmoji sonata smuikui. Ji skamba taip, lyg būtų padiktuota Dievo“, – šypsosi V. Repinas.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas, kuriame grieš smuikininkas Vadimas Repinas, įvyks rugsėjo 21 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.

Rugsėjo 15 d. buvo minima pasaulinė kaulų čiulpų donorų diena, prie kurios prisijungia daugiau nei 50 šalių, siekiant padėkoti visiems savanoriams donorams: jau pasidalinusiais savo kaulų čiulpais su kraujo vėžiu sergančiaisiais arba pasiryžusiais tą padaryti.

„Ne vienas kalbintas žmogus, donoro ir kaulų čiulpų transplantacijos dėka gavęs galimybę pasveikti, sakė, jog žodžiais sunku išreikšti dėkingumą, kurį jaučia tam nepažįstamajam, pasiryžusiam pasidalinti savo kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. Minint pasaulinę kaulų čiulpų donorų dieną norime ne tik nuoširdžiai padėkoti kiekvienam kaulų čiulpų donorui, bet ir pasidalinti jaudinančiais padėkos laiškais, kurie atskleidžia donorystės stebuklą“, – sakė kaulų čiulpų donorystę skatinančią iniciatyvą „Būk geras“ įgyvendinančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.

„Brangus donore, norėčiau Jus apkabinti ir padėkoti už tokį kilnų poelgį, kuris mano šeimai suteikė vilties. Esu vyro, kuriam Jūs suteikėte galimybę pasveikti, dukra. Man 26 metai. Iš visos širdies dėkoju Jums. Jeigu ne Jūs, nežinau, kiek ilgai mano tėtis dar būtų šiame pasaulyje. Prieš kelias savaites ištekėjau ir man tikrai pasisekė, kad tėtis galėjo lydėti mane prie altoriaus. Ačiū už suteiktą viltį ir tikiuosi, jog mano tėtis turės galimybę pažinti savo anūkus. Su tėčiu Jus sieja vienas bendras dalykas – Jūs abu esate nesavanaudiškiausi žmonės, kuriuos pažįstu. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą. Visada minėsiu Jus geriausiais žodžiais.“

Tokie jautrūs ir dėkingumo kupini laiškai jau kurį laiką atsiduria Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vyr. ordinatorės gydytojos hematologės Ritos Čekauskienės rankose – pacientai ar jų artimieji raštu išreiškia padėką už suteiktą galimybę pasveikti. Kaulų čiulpų donorystė yra paremta savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo principais, todėl pacientams, kuriems atliekama kaulų čiulpų transplantacija, nėra atskleidžiama jų donoro tapatybė. Norėdami susisiekti su donoru, pacientai gali perduoti laišką Lietuvos nacionalinio kaulų čiulpų donorų registro darbuotojams, tačiau jame negali būti jokios asmeninės informacijos. Praėjus keleriems metams po kaulų čiulpų transplantacijos, pacientas su donoru gali bendrauti be tarpininkų.

„Kartais skaitant laiškus, ašaros rieda ir mums. Pamenu, kai laišką donorui parašė ne tik pacientas, bet visa jo šeima – žmona, dukra, žentas, o anūkai pripiešė piešinių. Visi buvo tokie dėkingi už sugražintą sveikatą jų mylimam žmogui. Sykį donoras pirmas parašė pacientui, linkėdamas jam kuo greičiau pasveikti, o tada jie galės susitikti ir drauge važiuoti motociklu, nes donoras juo važinėja. Pacientas atrašė, jog tai būtų nuostabu, nes jis irgi turi „Harley – Davidson“ ir yra visiškas motociklų gerbėjas“, – pasakojo R. Čekauskienė.

Pasak gydytojos hematologės, VUL Santaros klinikose gydomiems pacientams negiminingo kaulų čiulpų donoro ieškoma visame pasaulyje.

„Tai labai svarbu, kadangi apie 80 proc. visų alogeninių transplantacijų yra atliekama iš negiminingų donorų, iš kurių apie 80 proc. yra užsienio šalių donorai. Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, kuris pradėjo savo veiklą 2004 m., stebimas nuolatinis potencialių donorų skaičiaus augimas ir tuo pačiu didėjantis donacijų skaičius. Šiuo metu Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra beveik 12 000 savanorių, pasiruošusių pasidalinti savo kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. 2017 m. donavo 14 negiminingų kaulų čiulpų donorų – 10 Lietuvos ir 4 užsienio šalių piliečiams“, – sakė Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vyr. ordinatorė.

Negiminingų kaulų čiulpų donorų paieškos ir stebėsenos poskyris – Lietuvos nacionalinis kaulų čiulpų donorų registras, vykdo negiminingų kaulų čiulpų donorų paiešką Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių piliečiams. Kasmet atliekama apie 80 naujų paieškų Lietuvoje besigydantiems suaugusiems ir pediatriniams pacientams, atliekama 50 – 60 negiminingų donorų transplantacijų. Registras tarpininkauja organizuojant šias transplantacijas, ląstelių pargabenimą. Registras yra tarptautinių kaulų čiulpų organizacijų BMDW (Bone Marrow Donors Worldwide) ir WMDA (Pasaulinės kaulų čiulpų donorystės asociacijos) narys.

Kadras iš rež. Stigo Björkmano filmo „Ingmaras Bergmanas“.

Šių metų liepos mėnesį legendinis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas būtų atšventęs 100-ąjį gimtadienį. Prisiminimai apie jo darbą ir asmenybę kruopščiai išsaugoti ne tik jo bendražygių atmintyje, bet ir neprofesionalia kamera įrašytose scenose didžiųjų I. Bergmano šedevrų filmavimo metu.

Ne vieną juostą ir knygą apie režisierių parengęs kino kritikas bei kūrėjas STIGAS BJÖRKMANAS šią archyvinę medžiagą kruopščiai sudėliojo į intriguojantį pasakojimą. Filmai „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ ir „Ingmaras Bergmanas“ atskleidžia ne tik režisūrines, bet ir asmenines kūrėjo paslaptis. S. Björkmanas atvyksta į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (rugsėjo 20–30 d.) susitikti su žiūrovais. 

Režisierius Stigas Björkmanas.

Kaip susitikote su Ingmaru ir ką jums reiškė ši pažintis?

Ingmarą pirmą kartą sutikau drauge su dar dviem kolegomis, kai rengėme jo interviu knygą „Bergmanas apie Bergmaną“. 1969–1970 metais susitikdavome reguliariai, kalbėdavomės apie jo gyvenimą ir darbą. Pažinti Ingmarą asmeniškai, artimiau susipažinti su jo mintimis apie kiną, teatrą ir apskritai gyvenimą buvo nepaprastai praturtinanti patirtis. 

Koks Ingmaro filmas labiausiai patinka jums pačiam ir kodėl?

Mano mėgstamiausia juosta – „Persona”. Man patinka jos drąsa istorijos ir stiliaus prasme. Ir tai, kad Ingmaras tame karjeros laikotarpyje išdrįso sukurti tokį eksperimentinį filmą.

Kaip gimė dokumentiniai filmai „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ ir „…Bet kinas yra mano meilužė“. Kaip jie vystėsi?

Abu filmai gimė Ingmaro Bergmano fondo iniciatyva. Gavau prieigą prie užkadrinės medžiagos, paties režisieriaus ir jo bendražygių įrašytos filmavimo aikštelėse. I. Bergmanas šioms ankstyvoms dokumentacijoms naudojo seną, neprofesionalią, regis, 9 mm kamerą. Ankstyvoji medžiaga tebuvo vos kelios begarsės minutės. Vėlesni įrašai, pavyzdžiui, nufilmuoti filmų „Rudens sonata“ ir „Fani ir Aleksandras“ kūrimo metu, truko kelias valandas. Buvo įdomu šią medžiagą dėlioti į suprantamą ir intriguojančią visumą. Tai buvo nuostabus darbas!

Su Ingmaro kūryba esate susipažinęs kaip kino kritikas, rašytojas ir režisierius. Kuo rašymas apie šį kūrėją skiriasi nuo filmo apie jį kūrimo?

Tekstai apie Ingmarą dažniausiai gimdavo mano paties iniciatyva, iš gilinimosi į tam tikrą temą ar filmą. Kurti dokumentiką apie režisierių buvau pakviestas. Labai džiaugiuosi, kad pasirinko būtent mane, darbas buvo labai įdomus, bet kartu tai nebuvo mano iniciatyva. Kurdamas filmus apie Ingmarą sužinojau šiek tiek daugiau.

Beje, mintis kurti juostą „Fani, Aleksandras ir Aš“ (2013 m.) kilo man. Šioje juostoje užfiksuotas šios pjesės statymas teatre. Buvo įdomu I. Bergmano pasaulį atskleisti iš kitos perspektyvos, įamžinti spektaklio kūrimą.

Kuo I. Bergmanas žavėjo jus patį? Ar tai buvo jo kūryba, asmenybė, ar darbo metodai?

I. Bergmanas, be jokios abejonės, buvo vienas svarbiausių ir garsiausių švedų kino bei teatro kūrėjų. Būti greta, suprasti kai kuriuos jo darbo metodus buvo ne tik įkvepianti patirtis, bet ir savotiška kino mokykla.

Kadras iš rež. Stigo Björkmano filmo „Epizodai iš žaidimų aikštelės“.

Filmą pavadinau „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ dėl medžiagoje įamžintų scenų žaismingumo. Nežinau, koks būtų Ingmaro mėgstamiausias žaidimas. Galbūt jis atsakytų: „Kurti filmus“?

Išleidote net kelias knygas su I. Bergmano interviu.

Būti taip arti I. Bergmano ir jo idėjų buvo didžiulė privilegija. Pirmoji knyga vadinosi „Bergmanas apie Bergmaną“ (1971 m.), o antroji – „Trys dienos su Bergmanu“ (1990 m.), parengta drauge su prancūzų režisieriumi Olivier Assayasu.

Kodėl nusprendėte filmo „Vaizdai iš žaidimų aikštelės“ pasakojimą konstruoti remdamasis jo mūzų – aktorių – prisiminimais?

Medžiaga, kurią gavau, buvo begarsė. Pamaniau, kad natūraliausias dalykas būtų paprašyti aktorių – Harriet Andersson ir Bibi Andersson – papasakoti apie scenas, kurias jos filmavo kartu su I. Bergmanu, surinkti juokelius, pasakojimus apie jų asmeninius santykius.

Tarp vaizdinės medžiagos ir interviu – nemažas laiko tarpas. Ką ta kelionė laike atskleidžia apie I. Bergmano ir jo aktorių santykį?

Tikra tiesa. Trumpi filmuotos medžiagos gabaliukai, kuriuos gavau, buvo užfiksuoti 50-aisiais, o komentarai įrašyti 2009-aisiais. Tai tėra trumpi prisiminimai apie seniai prabėgusį laiką.

Filme I. Bergmanas savo darbą lygina su žaidimų aikštele vaikystėje. Kaip manote, koks buvo jo paties mėgstamiausias žaidimas?

Filmą pavadinau „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ dėl medžiagoje įamžintų scenų žaismingumo. Nežinau, koks būtų Ingmaro mėgstamiausias žaidimas. Galbūt jis atsakytų: „Kurti filmus“? „Laterna Magica“ aparatą jis gavo dar būdamas labai jaunas, gal dešimties. Tai jam buvo vienas brangiausių objektų. Pasitelkęs šį techninį žaislą jis pradėjo kurti trumpus filmus, rodyti juos kitiems.

Kaip gimė filmas „Ingmaras Bergmanas“?

Jį užsakė švedų filmų institutas. Buvęs jo vadovas Harry Scheinas žinojo, kad režisierių pažįstu gan artimai, tad paprašė, kad apie jį sukurčiau filmą. Produkcijai turėjome, regis, 20 dienų. Jas padalinau į I. Bergmano pasirengimą filmavimui ir filmo „Prisilietimas” gamybą. Buvo nepaprastai įdomu iš taip arti stebėti I. Bergmano darbą. Tai buvo tikra mokykla. Stebėdamas Ingmarą darbe labai daug sužinojau apie kiną.

Šioje juostoje užsimenama apie ritmus, kuriuos I. Bergmanas sukuria savo juostose, apie jo darbo muzikalumą. Koks buvo jo asmeninis ryšys su muzika?  

I. Bergmanas muzika labai domėjosi ir daug apie ją žinojo. Daugiausia – klasikinę. Šis susidomėjimas išaugo po to, kai jis vedė ketvirtą kartą, tarptautinio pripažinimo sulaukusią pianistę Kabi Laretei. Ji veikiausiai buvo labai išmani ir jautri I. Bergmano klasikinės muzikos gidė.

Kitaip nei „Žaidimų aikštelėjeĻ, I. Bergmanas šioje juostoje lyderis, problemų sprendėjas. Tačiau ir šiame filme daug žaismingumo, improvizacijos elementų, taip būdingų jo kūrybos procesui. Filmai taip pat atskleidžia, kad apie I. Bergmaną neįmanoma kalbėti be jo konteksto – aktorių ir bendradarbių.

Tiesa. Jūs tuo pasakėte viską.

Kas I. Bergmanas buvo be aktorių, kameros, be žaidimų aikštelės?

I. Bergmanui jo aktoriai labai patiko, kine ir teatre jie buvo jo instrumentai. Baigęs karjerą režisierius gyveno savo namuose Forės saloje. Jis ne kartą buvo paklaustas, ar nieko nepasiilgsta iš gyvenimo Stokholme. Jo atsakymas visuomet buvo tas pats: „Vienintelis dalykas, ko pasiilgstu, yra mano aktoriai.“ Tai piktino kai kuriuos jo vaikus. Šie sakė: „Kodėl negali bent kartą pasakyti, kad pasiilgsti mūsų, savo vaikų?“  

Viename interviu užsiminėte apie Švedų filmų instituto išleistą „Chaplin“ numerį, kuris buvo skirtas I. Bergmano kritikai. Žiauriausias jo kritikas buvo pats I. Bergmanas. 

Taip, vienas „Chaplin“ numeris buvo skirtas prieš I. Bergmaną nukreiptai temai. Keletas žymių kino kritikų anuomet apie jį parašė gana aštrius straipsnius. I. Bergmanas tuo metu kaip tik sulaukė tarptautinio pripažinimo. Juostos „Septintasis antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“ buvo liaupsinamos kritikų ir apdovanotos prestižiniuose Kanų bei Berlyno kino festivaliuose. Tačiau pats žiauriausias straipsnis buvo sukurtas paties I. Bergmano ir pasirašytas Ernesto Riffe (žmonos kirpėjo) vardu. Šis straipsnis sulaukė daug dėmesio. Po dar dviejų numerių apie šį straipsnį atskleidėme tiesą.

Jei yra vienas dalykas, ko jauni režisieriai turėtų pasimokyti iš šio kūrėjo, kas tai būtų?

Išmok amatą, nevėluok, nekeisk savo idėjų, neik į kompromisus!

Pixabay.com nuotrauka

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2018-uosius paskelbė prancūzų literatūros metais, taip siekdama atkreipti skaitytojų dėmesį į gausius visame pasaulyje itin populiarios prancūziškai parašytos literatūros klodus. Šia proga sąjungos ekspertai nutarė sudaryti šimto geriausių prancūzų grožinės literatūros knygų, išverstų į lietuvių kalbą, sąrašą.

Atlikus šį nemenką darbą paaiškėjo, kad sumanymas buvo vis dėlto ne iki galo įgyvendintas, nes nuošalyje liko nė kiek ne mažiau vertingas prancūzų humanitarinės literatūros vertimų masyvas, kuriame ne tik epochiniai prancūzų filosofijos ir kultūrologijos perlai, bet ir pasaulinės semiotikos žvaigždės Algirdo Juliaus Greimo tekstai. Taigi buvo nutarta atrinkti ir sudaryti, tik šįsyk ne šimtuką, bet penkiasdešimtuką – proporciškai mažesnį svariausių ir didžiausią įtaką Lietuvos kultūrai padariusių leidinių sąrašą.

Pirminį vertimų publikacijų sąrašą vėlgi sudarė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai, jo apimtis – apie 600 pozicijų iš tokių teminių sričių kaip filosofija, istorija, kalbotyra, kultūrologija, literatūros mokslas, menas, religija, sociologija ir teisė. Bendrojo sąrašo sudarymo principai lėmė sprendimą penkiasdešimtuką rinkti tik iš publikuotų knygų, neįtraukiant periodinių leidinių, su vienintele išimtimi. Sąrašo priekyje nurodomas vienas periodinio leidinio pavadinimas – tai garsusis Baltų lankų žurnalas, pasižymintis milžiniška svarių prancūziškų humanitarinių tekstų vertimų konsteliacija. Be to, nutarta visus Greimo veikalus ir jų vertimus išskirti kaip vieną atskirą poziciją su nuoroda į A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro puslapyje pateiktą išsamią bibliografiją.

Pakartotina ir pabrėžtina, kad penkiasdešimtuke nėra jokio hierarchiškumo: sąrašas sudėtas abėcėlės tvarka ir nenumeruotas.

Šį sąrašą sudarė garsūs humanitarai, neabejotini savo mokslo srities autoritetai: meno istorikė, dailėtyrininkė, tapytoja dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, istorikas, filosofas, religijotyrininkas, diplomatas prof. dr. Vytautas Ališauskas, literatūrologas, tekstologas, Bažnyčios istorikas prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius ir istorikas medievistas, akademikas prof. dr. Rimvydas Petrauskas. Projektą koordinavo Paulius Garbačiauskas.

Becca Tapert/Unsplash.com nuotr.

• Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, serialinis leidinys; red. Vytautas Kavolis, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas ir kt.; Nr. 1–39. Vilnius: Baltos lankos, 1991–2013.
• Greimas, Algirdas Julius. Lietuviškų publikacijų bibliografija ir atviros prieigos archyvas: http://www.semiotika.lt/greimo/bibliografija/

• Ariès, Philippe. „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje: esė rinkinys“ [Essais sur l’histoire de la mort en Occident: du Moyen Âge à nos jours]; iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Dalia Šarkūnaitė. Vilnius: Baltos lankos, 1993.
• Baltrušaitis, Jurgis. „Fantastiškieji viduramžiai: Antika ir egzotizmai gotikos mene“ [Le Moyen Âge fantastique: Antiquités et exotismes dans l’art gothique]; iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė. Vilnius: Vaga (Atviros Lietuvos knyga), 2001.
• Barthes, Roland. „Camera lucida: pastabos apie fotografiją“ [La chambre claire : Note sur la photographie]; iš prancūzų kalbos vertė Agnė Narušytė. Kaunas: Kitos knygos, 2012.
• Baudrillard, Jean. „Simuliakrai ir simuliacija“ [Simulacres et simulation]; iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, 2-oji patais. laida. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2009.
• Bergson, Henri. „Kūrybinė evoliucija“ [L’Évolution créatrice]; iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Margi raštai (Atviros Lietuvos knyga), 2004.
• Bourdieu, Pierre; Wacquant, Loïc J. D. „Įvadas į refleksyviąją sociologiją“ [versta iš: An Invitation to Reflexive Sociology; orig. antr.: Réponses : pour une anthropologie réflexive]; iš anglų kalbos vertė Vilija Poviliūnienė. Vilnius: Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 2003.
• Brague, Rémi. „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ [Europe, la voie romaine]; iš prancūzų kalbos vertė Regina Matuzevičiūtė, Kristina Kazakevičiūtė. Vilnius: Aidai, 2001.
• Braudel, Fernand. „Kapitalizmo dinamika“ [La dynamique du capitalisme]; iš prancūzų kalbos vertė Agnė Nastopkaitė. Vilnius, Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 1995.
• Camus, Albert. Rinktiniai esė [Essais]: „Išvirkščioji ir geroji pusės“ [L’Envers et l’Endroit]; „Jungtuvės“ [Noces]; „Sizifo mitas“ [Le Mythe de Sisyphe]; „Laiškai bičiuliui vokiečiui“ [Lettres à un ami allemand (1943-1944)]; „Aktualijos I: 1944–1948 metų kronika“ [Actuelles I, chroniques 1944-1948]; „Aktualijos II: 1948–1953 metų kronika“ [Actuelles II, chroniques 1948-1953]; „Vasara“ [L’Été]; „Kalbos, pasakytos Švedijoje“ [Discours de Suède (1957)]; „Atsakymai Jeanui Claude’ui Brisville’ui“ [Réponses à Jean-Claude Brisville]; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius: Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 1993.
  Taip pat: „Maištaujantis žmogus“ [L’Homme révolté]; iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, Vilnius: Kronta, 2006.
• Chagall, Marc. „Mano gyvenimas“ [Ma vie]; iš prancūzų kalbos vertė Irena Ubienė. Vilnius: Versus aureus, 2011.
• Derrida, Jacques. „Apie gramatologiją“ [De la grammatologie]; iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba (Atviros Lietuvos knyga), 2006.
• Descartes, René. „Sielos aistros“ [Passions de l’âme]; iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis. Vilnius: Pradai, 2002.
• Descartes, René. Rinktiniai raštai: „Proto vadovavimo taisyklės“ [Regulae ad directionem ingenii (Règles pour la direction de l’esprit)]; „Samprotavimas apie metodą [Discours de la méthode]“; „Metafiziniai apmąstymai“ [Meditationes de prima philosophia (Méditations métaphysiques)]; „Filosofijos pradai“ [Principia philosophiae (Les Principes de la philosophie)]; iš prancūzų kalbos vertė Gvidonas Bartkus, Petras Račius. Vilnius: Mintis, 1978.
  Taip pat: „Samprotavimas apie metodą: teisingai nukreipti savo protą ir ieškoti tiesos moksluose“ [Discours de la méthode: pour bien conduire sa raison, et chercher la vérité dans les sciences]; dalis teksto gretut. liet., pranc.; į lietuvių kalbą vertė Gvidonas Aloizas Bartkus. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017.
• Duby, Georges. „Katedrų laikai: menas ir visuomenė, 980–1420“ [Le Temps des cathédrales. L’Art et la société (980-1420)]; iš prancūzų kalbos vertė Simona Skaisgirytė-Makselienė ir Rasius Makselis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla (Atviros Lietuvos knyga), 2004.
• Durkheim, Émile. „Elementarios religinio gyvenimo formos: toteminė sistema Australijoje“ [Les Formes élémentaires de la vie religieuse: le système totémique en Australie]; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Jonė Ramunytė. Vilnius: Vaga (Atviros Lietuvos knyga), 1999.
• Eliade, Mircea. „Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė“ [Le Mythe de l’éternel retour]; iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Mintis (Atviros Lietuvos knyga).
• Foucault, Michel. „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ [Surveiller et punir. Naissance de la prison]; iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 1998.
• Foucault, Michel. „Diskurso tvarka: inauguracinė paskaita Collège de France, perskaityta 1970 metų gruodžio 2 dieną“ [L’Ordre du discours]; iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 1998.
• Frank, Joseph. „Atsiminimai apie Vilnių“ [Mémoires biographiques], 2 t.; iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2001–2015.
• Grabar, André. „Krikščioniškoji ikonografija: Antika ir Viduramžiai“ [Les Voies de la création en iconographie chrétienne: Antiquité et Moyen Age]; iš prancūzų kalbos vertė Aušra Grigaravičiūtė. Vilnius: Aidai, 2003.
• Hadot, Pierre. „Antikos filosofija – kas tai?“ [Qu’est-ce que la philosophie antique?]; iš prancūzų kalbos vertė Aušra Grigaravičiūtė. Vilnius: Aidai, 2005.
• La Rochefoucauld, François de. „Įvairūs apmąstymai“ [Réflexions ou sentences et maximes morales]; iš prancūzų kalbos vertė Danutė Povilavičiūtė ir Vytautas Povilaitis. Vilnius: Mintis, 2002.
• Laurentin, René. „Bernadetos gyvenimas“ [Vie de Bernadette]; iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis. Vilnius: Aidai, 2000.
• Le Goff, Jacques. „Skaistyklos gimimas“ [La Naissance du purgatoire]; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Skersytė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2005.
• Le Goff, Jacques. „Viduramžių vaizduotė: esė“ [L’Imaginaire médiéval]; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė. Vilnius: Alma littera (Atviros Lietuvos knyga), 2003.
• Le Roy Ladurie, Emmanuel. Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324 metai [Montaillou, village occitan de 1294 à 1324]; iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė, Virginijus Baranauskas. Vilnius: Algimantas (Atviros Lietuvos knyga), 2005.
• Levinas, Emmanuel. „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“ [De Dieu qui vient à l’idée]; iš prancūzų kalbos vertė Agnė Judžentytė, Nijolė Keršytė, Regina Matuzevičiūtė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: Aidai (Atviros Lietuvos knyga), 2001.
• Levinas, Emmanuel. „Laikas ir Kitas“ [Le Temps et l’Autre]; iš prancūzų kalbos vertė Viktoras Bachmetjevas. Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017.
• Lévi-Strauss, Claude. „Laukinis mąstymas“ [La Pensée sauvage]; iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos, 1997.
• Lyotard, Jean-François. „Postmodernus būvis: ataskaita apie žinojimą“ [La Condition postmoderne. Rapport sur le savoir]; iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, vertimą peržiūrėjo ir pataisė Nijolė Keršytė; 2-asis patais. ir papild. leid. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010.
• Maalouf, Amin. „Kryžiaus žygiai arabų akimis“ [Les Croisades vues par les Arabes]; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya. Vilnius: Aidai, 2006.
• Manent, Pierre. „Žmogaus miestas“ [La Cité de l’homme]; iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Margi raštai (Atviros Lietuvos knyga), 2005.
• Marion, Jean-Luc. „Atvaizdo dovana: žiūrėjimo meno metmenys“ [La Croisée du visible]; iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė. Vilnius: Aidai, 2002.
• Merleau-Ponty, Maurice. „Akis ir dvasia“ [L’œil et l’esprit]; iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2005.
• Merleau-Ponty, Maurice. „Juslinio suvokimo fenomenologija“ [La Phénoménologie de la perception]; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Skersytė ir Nijolė Keršytė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2018.
• Montaigne, Michel de. „Esė“ [Les essais]; iš prancūzų kalbos vertė Danguolė Droblytė; 2-oji patais. ir papild. laida. Vilnius: Tyto alba, 2011.
• Montesquieu, Charles-Louis de Secondat. „Apie įstatymų dvasią“ [De l’esprit des loix]; iš prancūzų kalbos vertė Vita Malinauskienė. Vilnius: Mintis, 2004.
• Pascal, Blaise. „Mintys“ [Pensées]; iš prancūzų kalbos vertė Anicetas Tamošaitis; specialioji redaktorė Nijolė Keršytė. Vilnius: Aidai, 1997.
• Piaget, Jean. „Vaiko kalba ir mąstymas: vaiko logikos tyrinėjimai“ [Le Langage et la pensée chez l’enfant]; iš prancūzų kalbos vertė Aušra Grigaravičiūtė. Vilnius: Aidai, 2002.
• Pranciškus Salezas, šventasis. „Išganymo kelias: Filiotėja“ [Introduction à la vie dévote]; naują laidą paruošė K. A. Matulaitis. Chicago, Ill.: Lietuviškos knygos klubas, 1967 (Kaunas : Marijonų talkininkų centro l-kla, 2002).
• Ricœur, Paul. „Apie vertimą“ [Sur la traduction]; iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas. Aidai, 2010.
• Ricœur, Paul. „Egzistencija ir hermeneutika: interpretacijų konfliktas“ [Le Conflit des interprétations. Essais d’herméneutique]; sudarė, iš prancūzų kalbos vertė ir įvadinį straipsnį parašė Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos (Atviros Lietuvos knyga), 2001.
• Rousseau, Jean-Jacques. Rinktiniai raštai: „Samprotavimas Dižono akademijos pateiktu klausimu ‘Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?’“ [Discours qui a remporté le prix à l’Académie de Dijon. En l’année 1750. Sur cette Question proposée par la même Académie : Si le rétablissement des Sciences et des Arts a contribué à épurer les mœurs]; „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ [Discours sur l’origine et les fondements de l’inégalité parmi les hommes]; „Apie visuomenės sutartį, arba politinės teisės principai“ [Du contrat social, ou Principes du droit politique]; iš prancūzų kalbos vertė Laurynas Algimantas Skūpas. Vilnius: Mintis, 1979.
• Sartre, Jean-Paul. „Egzistencializmas – tai humanizmas“ [L’existentialisme est un humanisme]; iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. Vilnius: Vaga, 2016.
• Saussure, Ferdinand de. „Bendrosios kalbotyros kursas“ [Cours de linguistique générale]; parengė, redagavo, komentavo ir įvadinį straipsnį parašė Bonifacas Stundžia; iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
• Taine, Hippolyte. „Meno filosofija“ [Philosophie de l’art], 2 t.; vertė Kazimieras Masiliūnas. Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, 1938–1940. T. 1: „Apie meno kūrinio esmę“; „Apie meno kūrinio gaminimą“; „Renesanso tapyba Italijoje“; „Niderlandų tapyba“. T. 2: „Graikų skulptūra“; „Apie idealą mene“.
• Teilhard de Chardin, Pierre. „Žmogaus fenomenas“ [Le Phénomène humain]; iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius. Vilnius: Mintis, 1995.
• Teresė, Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido, šventoji. „Žengiu į gyvenimą: paskutiniai pokalbiai“ [J’entre dans la vie: derniers entretiens]; iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis. Vilnius: Aidai, 1999.
  Taip pat: „Vienos sielos istorija: autobiografiniai rankraščiai“ [Histoire d’une âme: Manuscrits autobiographiques]; iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis; 3-iasis leid. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

Rugsėjo 25 d., antradienį, 16 val. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) vyks doc. dr. Artūro Grickevičiaus mokslinės monografijos „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ sutiktuvės.

Pristatyme dalyvaus knygos autorius, LVK delegatas užsienio lietuviams katalikams prel. Edmundas Putrimas, Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Ilona Strumickienė, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM ir pats vyskupas t. Paulius Baltakis OFM. Muzikinę programą atliks VDU choras. Po oficialios renginio dalies visi bus kviečiami pasivaišinti.

Pixabay.com nuotrauka

Psichikos liga sergantis asmuo dėl fiziologinių sutrikimų jaučia neigiamus jausmus, kurie lemia jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Nors daugeliu gyvenimo momentų, išskyrus psichozę, asmuo gali adekvačiai įvertinti esamą situaciją, savo jausmų pasireiškimo įtakas, žmonių, su kuriais bendrauja, emocinę būseną ir mąstymo ypatumus, šis pažinimas ne visada suteikia ramybės potyrį, skatinantį vidinį harmoningumą.

Asmuo, atsainiai reaguodamas į ligos eigą, neatsižvelgdamas į pojūčių lydimus fiziologinius ir psichinius pasikeitimus, suardo dvasinę pusiausvyrą, išbalansuoja santykį su aplinka, savimi ir Dievu. Jis ima vengti artimesnio kontakto, dėl elgsenos pakitimų ir dėl to sukeliamų neigiamų reakcijų, aplinkiniai atsiriboja nuo emociškai žalojančios bendrystės su ligoniu. Sergantis asmuo, dėl kurio veiksmų išbalansuojami asmeniniai santykiai su šeimos nariais, draugais, darbo kolektyvu, atsiduria vienatvėje, todėl iškreiptai suvokia save ir aplinką.

Psichikos liga sergantis žmogus, pajutęs savyje vykstančius psichologinius pakitimus, privalo sąmoningai reaguoti į savo būseną. Atkreipdamas dėmesį į pasireiškiantį nervų išsekimą, kurio metu atsiranda psichosomatinių sutrikimų, ligonis turi galimybę medikamentiniu, psichoterapiniu būdu, psichologinės-dvasinės pusiausvyros atkūrimo formomis subalansuoti savo psichinę ir fizinę pusiausvyrą. Nors psichinis išsekimas formuoja suvokimą, turėdamas žinių, patirties, poreikių, interesų, asmuo gali prisiimti atsakomybę už savo ateitį bei kryptingai dirbti, siekdamas susigyventi su savo būsenomis ir taip jas stabilizuoti.

Dėl išsekimo nukenčia žmogaus motyvacija, todėl tokiam asmeniui reikalingas artimųjų palaikymas, kuris skleistų nefiktyvų pozityvumą, viltį, tikėjimą ir meilę. Psichikos liga sergančiam asmeniui patartina nuolat atsižvelgti į savo mintis, analizuoti jų pasireiškimo įtakas, išmokti jas priimti, bendradarbiauti su šeimos gydytoju, psichiatru, psichologu, dvasiniu palydėtoju, kurie profesionaliai suteikia reikiamą pagalbą susivokti savyje. Žmogus privalo susidaryti dienotvarkę – laiku eiti miegoti, reguliariai maitintis, skirti pakankamai laiko fiziniam aktyvumui palaikyti, poilsiui, gilinti savo žinias, domėtis savo liga ir sveikimo būdais.

Patartina apriboti išorinę, neigiamą informaciją, vengti sunkaus pobūdžio filmų, knygų, muzikos, meno, kompiuterinių žaidimų. Atsižvelgiant į savo organizmo reakcijas, saikingai vartoti alkoholį, dalyvauti pasilinksminimuose, žmonių susibūrimuose. Reikėtų dažniau būti gamtoje, dalyvauti meno parodose, spektakliuose. Ligonis privalo įsisąmoninti, jog kiti bendruomenės asmenys nėra priešiškai nusiteikę prieš jį, o įkyrios mintys apie grėsmę yra vidinio suvokimo darinys.

Nik Shuliahin/ unsplasho.com nuotrauka

Jeigu yra galimybė, asmuo turėtų dalyvauti grupinėse terapijose, kuriose sutikdamas žmonių, susiduriančių su panašaus pobūdžio problemomis, turi galimybę suvokti, jog jis nėra vienas, patiriantis tokias reakcijas. Esant atkritimo galimybei – gydytis stacionariu būdu. Asmuo turėtų domėtis veikla, kuri atitolintų mintis apie ligą ir duotų teigiamą rezultatą – teiktų džiaugsmą ir ramybės pojūtį.

Sergantysis turi pajusti, jog jis yra unikalus Dievo kūrinys, kuris, kaip ir visi, yra Jo mylimas ir turi savo tikslą. Suvokdamas, jog ir kiti nėra apsaugoti nuo nelaimių, nepasisekimų, rūpesčių, įvairių sunkumų, žmogus pajunta artumą ir rūpestį, kuris skatina jo meilės jausmą. Reikia nepamiršti šių akimirkų, kurios, nors ir trumpos, suartina visuomenės narius, įžvelgiant tikėjimo ir bendruomeniškumo principus. Rekomenduojama atsižvelgti į autoritetingų žmonių pastebėjimus, kaip atsiliepimą į požiūrio išraiškas ir veikseną. Stengtis kritiškai pažvelgti į save ir racionaliai apsvarstyti išgirstus pastebėjimus.

Nors kiekvienas žmogus kasdien patiria daugybę emocijų ir jos ne visos yra džiuginančios, pravartu įsisąmoninti, jog kiekviena diena yra duota kaip dovana, nepriklausomai nuo aplinkybių įtakos, kaip galimybė ją padaryti prasmingą. Esant „juodoms dienoms“ prisiminti džiaugsmingas akimirkas ir jų teikiamą privalumą, o esant šviesioms emocijoms, įsisąmoninti jų prasmę gyvenimo kokybei, kaip suvokimą apie tai, kas daro gyvenimą gražų.

Artimieji turi nepamiršti savęs, nes tik harmoningas žmogus gali suteikti tinkamą pagalbą sergantiesiems. Todėl privaloma neapleisti savo kasdienės veiklos, dalintis rūpesčiais su artimaisiais kaip pagalba vieno kitam, suvokti esamą situaciją kaip asmeninio augimo galimybę, nepasiduoti apatijai ir beprasmiškumui, išlaikyti viltį. Tikintis žmogus gali išgirsti jam skirtą Dievo planą, dalyvauti bendrame Dievo ir žmogaus plane. Žvelgdamas į artimą žmogų, jo transformaciją, privalo nepamiršti, jog tai, kas vyksta su sergančiu žmogumi per jo pasireiškiančius veiksmus, yra ne paties žmogaus tikroji veikla, bet ligos pasekmė. Nesusikoncentruoti ties neigiamomis reakcijomis, kurios paaštrina emocijų neadekvatumą, bet dėmesį orientuoti į tuos laimėjimus, kurie pasiekiami bendrystėje ir užtikrina sveikus žmogiškus santykius. Tik suvokdami pasaulį, žmogų ir save patį turime galimybę pasiekti darnos ir santykių kokybę.

Kuriant asmeninius santykius, būtina išsikalbėti ir išklausyti. Todėl reikia leisti sergančiajam išsakyti savo mintis bei pastebėjimus, neskubėti kritikuoti „neteisingo“ požiūrio, diskutuojant atrasti tinkamų sprendimų ir veikimo būdų. Priimti savo artimąjį, nežvelgiant į jį kaip į ligonį, bet matyti jį kaip mylimą žmogų.

Teksto autorius yra dvasinis konsultantas

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Planuokite savo kelionę į Vilnių ir Kauną rugsėjo 22–23 dienomis jau dabar! Kviečiame keliauti į istorinį susitikimą su Šventuoju Tėvu traukiniais.

„Lietuvos geležinkeliai“ primena, jog traukinių išvykimo ir atvykimo laikai priderinti prie dviejų didžiųjų susitikimų su popiežiumi Vilniuje ir Kaune.

Maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius kursuos dviaukščiai traukiniai, juose bus ir sėdimų, ir stovimų vietų.

Baleto šokėjai Olesia Šatanova ir Kipras Chlebinskas premjeros repeticijoje. Martyno Aleksos nuotrauka

„Dabar man visiškai aišku, kad gyvas būdamas šios operos neišgirsiu. Prašei, kad tau ją pagročiau, – bijau, kad nesugebėsiu. Bet pabandysiu, vien tam, kad galėtume drauge ją apraudoti“, – nusivylęs savo kūrinių lemtimi, 1915 m. kompozitorius Béla Bartókas (1881–1945) laiške liejo širdį žmonai Mártai Ziegler.

Vis dėlto apraudoti 1911 m. sukurtos „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ jiedviem neteko: vos po kelerių metų, 1918 m. gegužę, opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ pirmą kartą nuskambėjo Budapešte, Vengrijos karališkajame operos teatre. Kompozitoriui tebesant gyvam, operos pastatymai taip pat pasirodė Frankfurte (1922 m.), Berlyne (1929 m.) ir Italijoje rengiamame festivalyje „Maggio Musicale Fiorentino“ (1938 m.). Tačiau savo džiaugsmais kompozitorius dalijosi jau su kita moterimi: 1923 m. B. Bartókas išsiskyrė su Márta, kuriai buvo dedikavęs „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, ir vedė savo fortepijono klasės studentę Dittą Pasztory.

Pokariu jo operą vėl prisiminė italai: 1951 m. „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ pastatė Neapolio „Teatro di San Carlo“, 1954 m. – Milano „Teatro alla Scala“. Galiausiai 1974 m. B. Bartóko kūrinys buvo pristatytas ir „Metropolitan“ operoje Niujorke – mieste, kuriame nutrūko kompozitoriaus gyvenimo kelionė.

O „Stebuklingo mandarino“ partitūros rankraštis buvo pradėtas 1919 m., taigi jau po „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ pasaulinės premjeros. Betgi ir šio kūrinio kelias į sceną nebuvo paprastas: iš pradžių savo nepabaigtą rankraštį penkerius metus atidėliojo pats autorius, o vėliau, po pirmųjų modernaus baleto spektaklių Kelne (1926 m.) ir Prahoje (1927 m.), konservatyvios publikos paraginti įsikišo cenzoriai. Baleto žiūrovai prieš 90 metų dar nebuvo pasirengę scenoje stebėti kriminalinę didmiesčio gyvenimo realybę su prostitutėmis, jų klientais bei negailestingais suteneriais. 

1929 m. Londone duotame interviu kompozitorius skundėsi: „Vos perskaitę spektaklio siužetą žmonės iškart nusprendė, kad veikalas netinkamas rodyti. Nuo pat pirmųjų garsų iki finalo spektaklio tempas tiesiog gniaužia kvapą, ir iš to kylantis efektas yra visiškai kitoks, negu galima buvo įsivaizduoti.“

Budapešto, į kurį taip svajojo, bet nebespėjo iš emigracijos sugrįžti pats kompozitorius, teatre „Stebuklingo mandarino“ premjera įvyko tik 1946-aisiais – prabėgus metams po B. Bartóko mirties. Vėliau jį pamatė Lenkijos, Čekijos, kitų šalių žiūrovai, pavadinimu „Naktinis miestas“ jis buvo atliekamas Maskvos Didžiajame teatre.

LNOBT baletas „Stebuklingas mandarinas“ pirmąkart buvo pastatytas 1978 m. Spektaklį kūrė choreografė iš Estijos Mai Murdmaa, dirigentas Jonas Aleksa ir dailininkė Regina Songailaitė. O štai opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ mūsų šalyje kol kas tebuvo pristatyta kaip TV filmas: jį 1983 m. Lietuvos televizijoje sukūrė režisierė Jadvyga Janulevičiūtė. Filmo fonogramoje skambančiam teatro orkestrui dirigavo J. Aleksa, o pagrindinius vaidmenis atliko tuometinės operos žvaigždės Gražina Apanavičiūtė ir Eduardas Kaniava. 

Ir štai artėja naujasis, istorinis, lietuvių publikos susitikimas su B. Bartóko muzika. Kokia ji atrodo šiandienos spektaklio statytojams? 

Robertas Šervenikas, dirigentas, spektaklio muzikos vadovas: „Abu B. Bartóko kūrinius vienija meilės ir aistros tema. Operos muzika – tai psichologinė drama, užburianti savo paslaptimi, spalvingais orkestriniais paveikslais. Vieni iš jų kelia šiurpą, kiti – nuostabą, tačiau visi paženklinti krauju ir prievarta. Operoje impresionistiškai perteiktos Juditos būsenos tarsi įrėmina ekspresyvius veikėjų dialogus, jų meilės istorijos dramatizmą, kurį atskleisti padeda kompozitoriaus pasitelkiami vengrų liaudies baladžių motyvai. O baleto veikėjų charakteriai atskleidžiami pulsuojančiais laužytais ritmais, sudėtingomis harmonijomis. Daugybė skirtingų tembrų kuria žiūrovą įtraukiantį pasakojimą apie amžiną meilės ir kančios kovą.“

Krzysztofas Pastoras, „Stebuklingo mandarino“ choreografas: „B. Bartókas kartu su kitais XX amžiaus pradžios kompozitoriais novatoriais (tokiais kaip Igoris Stravinskis, Paulis Hindemithas, Maurice‘as Ravelis, Claude‘as Debussy, Richardas Straussas) išsiveržė iš tradicinio požiūrio į šokio meną. „Stebuklingas mandarinas“ yra vienas labiausiai bauginančių kada nors parašytų kūrinių. Baleto muzika šokiruojamai smurtinė ir erotiška. Tai išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo padariniai: to laikotarpio kompozitorius veikė žmogiškųjų vertybių krizė, skurdas, socialinės nelygybės augimas. Muzika buvo išsakomas protestas prieš pasenusius idealus ir civilizacijos nežmoniškumą.“

Csaba Káelis, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ režisierius: „B. Bartókas reprezentuoja ne tik Vengriją, bet ir visą pasaulį pasiūlydamas tam tikrą modernizmo kryptį, įkvėptą mūsų praeities šaknų. „Hercogo Mėlynbardzdžio pilis“ – nepaprastai jaudinantis kūrinys, atskleidžiantis moters ir vyro tapatybės, ryšių ir lūkesčių problematiką. Šioje operoje kalbama apie dalykus, kurie yra gyvenimo pagrindas. Juos galėčiau apibrėžti ikonine žymaus vengrų rašytojo Frigyeso Karinthy citata: „Kaipgi galėtų vyras ir moteris vienas kitą suprasti?! Jie juk nori visiškai skirtingų dalykų: vyrai – moterų, o moterys – vyrų.“

B. Bartóko vienaveiksmiai kūriniai – baletas „Stebuklingas mandarinas“ ir opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ LNOBT scenoje bus pristatyti žiūrovams jau rugsėjo 28 ir 29 d. Ši neįprasta, skirtingus scenos žanrus jungianti premjera pradės naująjį teatro sezoną.

Dirigentas Robertas Šervenikas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rugsėjo 24 dieną, pirmadienį, 18 val. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje tęsiame susitikimus su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Šį kartą „Šiandieninę Lietuvos viziją pro Čiurlionio namų langą“ filosofas Nerijus Milerius tyrinės drauge su dirigentu Robertu Šerveniku, ypač vertinamu už aktyvią ir įvairialypę kūrybinę raišką – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras ir įtaigias, brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas. 

Nuo 1993 m. R. Šervenikas dirba su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (šiuo metu yra antrasis dirigentas). Nuo 1996 m. vadovauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui. 2008 m. paskirtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovu, taip pat dirba valstybinėje Miuncheno operoje.

R. Šervenikas yra kviečiamas diriguoti Izraelio „Cameratai“, Sankt Peterburgo filharmonijos, Slovėnijos nacionalinės operos, Rusijos valstybiniam simfoniniam, Karališkosios filharmonijos (Didžioji Britanija) ir kitiems užsienio orkestrams. Su įvairiais kolektyvais dirigentas koncertavo beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Meksikoje, Omane, Izraelyje, Rusijoje, yra dirigavęs Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Amsterdamo „Concertgebouw“, Madrido „Auditorium de nationale“, Frankfurto „Alte Oper“, Londono „Cadogan Hall“, Berlyno „Konzerthaus“, Osakos „Festival Hall“ ir „Symphony Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, „Metropolitan Art Space“, Kelno, Hamburgo, Sankt Peterburgo filharmonijos salėse. 

R. Šervenikas nuolat dalyvauja visuose Lietuvoje rengiamuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, aktyviai propaguoja šiuolaikinę lietuvių muziką užsienyje. Įrašytos penkios dabarties lietuvių kompozitorių kūrinių kompaktinės plokštelės liudija dirigento interpretacijų tikslumą ir puikią muzikinio stiliaus pajautą.

Vokietijos dienraštis „Der Tagesspiegel“ rašė: „Tai, kaip R. Šervenikas nuskaidrina faktūros tankmę, niuansuoja perėjimus ir įaudrina plėtotę iki paties paskutinio įtempčiausio protrūkio, rodo išties tarptautinę klasę. Kaip ir tai, kaip tiksliai orkestras jo klauso ir derina aistrą su profesionalia precizija.“

Intensyvi kūrybinė maestro veikla 2005 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline premija. 

Vakaro M. K. Čiurlionio namuose metu taip pat bus pristatyta nauja kompaktinė plokštelė „Čiurlionis. Simfoninės poemos“ – pirmą kartą įrašas parengtas pagal Petronio išleistas nuo papildomų redakcijų išvalytas kompozitoriaus partitūras.

Susitikimą galėsite gyvai stebėti ir internete M. K. Čiurlionio namų feisbuko paskyroje.

Daugiau informacijos www.mkcnamai.lt. Įėjimas nemokamas. 

Džojos Barysaitės nuotrauka

Šį rudenį Lietuvos kultūros instituto (LKI) vykdomos Vizitų programos svarbiausias dalykas – scenos menų profesionalai. Apie dvi dešimtys tarptautinių festivalių, užsienio teatrų ir kitų įtakingų organizacijų vadovų iš Europos ir Azijos šalių atvyks susipažinti su žanriškai ir geografiškai išaugusia Lietuvos scenos menų panorama. Atvykstantys ekspertai mūsų šalies teatro lauką rugsėjį tyrinės ne tik tradicinėje Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškoje programoje Vilniuje, bet ir pirmą kartą rengiamoje Lietuvos lėlių teatro vitrinoje „Materia Magica“ Klaipėdoje.

LKI Vizitų programa sukūrė galimybes Lietuvos lėlių teatrų spektaklius įvertinti Jungtinės Karalystės, Kinijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos profesionalams. Jie susirenka į Klaipėdą rugsėjo 20–23 dienomis. Į „Sirenų“ publikos būrį rugsėjo 27–30 dienomis įsilies reikšmingi globalaus scenos menų lauko žaidėjai iš Italijos, Lenkijos, Kinijos, Vokietijos, Italijos, Ukrainos.

„Džiaugiamės jau tradiciniu tapusiu Lietuvos kultūros instituto ir festivalio „Sirenos“ bendradarbiavimu, taip pat Vizitų programos indėliu į partnerystę su pirmą kartą rengiama Lietuvos lėlių teatro vitrina Klaipėdoje. Galbūt galima daryti prielaidą, kad sėkmės istorijos, susiklosčiusios po ekspertų vizitų „Sirenose“ – inicijuotos gastrolės, koprodukcijos ir kiti tarptautiniai mūsų teatro pripažinimo ženklai – įkvėpė ir kitas platformas atrasti šį puikų įrankį. Klaipėdos lėlių teatro festivalio rengėjų aktyvumas ir pasiryžimas jau su pirmuoju renginiu patekti į globalų scenos menų žemėlapį – puikus pavyzdys, kad ambicingos iniciatyvos gimsta ne tik sostinėse“, – svarstė Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

„Ne tik vitrinos organizatoriui Klaipėdos lėlių teatrui, bet ir Lietuvos lėlių teatrui apskritai didžiulis užsienio ekspertų susidomėjimas ir noras atvykti į pirmąją „Materia Magica LT“ vitriną yra ženklas, kad tokio kvietimo iš Lietuvos pusės tikrai reikėjo. Vis dėlto jei ne užsimezgęs gražus bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros institutu, nebūtų pavykę pasikviesti tiek svarbių ekspertų ir iš kaimyninių šalių, ir iš tolimesniųjų Kinijos, Japonijos, Izraelio, Turkijos. Labai tikimės, kad ši mūsų partnerystė ne tik tęsis, bet ir atneš visų taip laukiamų vaisių: gims bendri Lietuvos ir užsienio menininkų projektai, Lietuvos lėlininkai bus kviečiami į festivalius užsienyje, lietuviškas lėlių teatras taps plačiau žinomas tarptautinėje bendruomenėje“, – teigė festivalio „Materia Magica“ direktorė Aušra Juknevičienė.

Jubiliejinio, penkioliktojo, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai taip pat vertina ilgametį bendradarbiavimą su LKI Vizitų programa: „Atvykstantys tarptautinių festivalių programų sudarytojai, prodiuseriai, teatro kritikai ir tyrinėtojai iš įvairių šalių turi puikią progą susipažinti ne tik su naujais garsiausių režisierių darbais, bet ir su jauna mūsų šalies teatro scena. Šiemet užsienio ekspertai pamatys devynis įvairiuose Lietuvos teatruose sukurtus spektaklius. Festivalio metu taip pat numatomi net keturi tinklaveikos renginiai, kuriuose lietuviškų scenos menų organizacijų atstovai galės susitikti su užsienio svečiais ir užmegzti naujus profesinius ryšius“, – sakė „Sirenų“ lietuviškos programos koordinatorė Kristina Savickienė.

Lietuvos kultūros instituto nuo 2015 m. vykdoma Vizitų programa yra vienas efektyviausių būdų pristatyti ir populiarinti Lietuvos kultūrą užsienyje, taip pat stiprinti Lietuvos menininkų ir kultūros profesionalų įsitvirtinimą tarptautiniuose tinkluose. Programa yra skirta įvairių sričių šiuolaikinio meno kuratoriams, festivalių ir rezidencijų atstovams, kultūros apžvalgininkams, leidėjams, kuriems suteikia galimybę iš arti susipažinti su Lietuvos menų scena, atrasti Lietuvos kūrėjus, institucijas ir operatorius, užmegzti ir stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą. Vizitų programa taip pat Lietuvos kultūros lauką supažindina su naujomis kultūros vadybos praktikomis ir skatina idėjų mainus.

Pagal Vizitų programą, kurios kasmetinis biudžetas tesiekia 50 tūkst. eurų, Lietuvoje jau apsilankė apie 400 kultūros profesionalų iš 25 skirtingų pasaulio valstybių, jiems Lietuvos kultūros institutas kartu su Lietuvos kultūros atašė suorganizavo daugiau nei 1500 susitikimų su mūsų šalies kūrėjais bei kultūros operatoriais. Avinjono festivalis, Seulo scenos menų festivalis, Jeruzalės šokio savaitė – tai tik keletas garsiausių platformų, kuriose po pirmosios pažinties per Vizitų programą jau pasirodė Lietuvos menininkai. Kasmet įvyksta teatro, šokio, vizualiųjų menų bendri projektai ir koprodukcijos, solidžiose užsienio leidyklose pasirodo Lietuvos rašytojų knygos.

Organizatorių nuotrauka

Vasarai einant į pabaigą, rugpjūčio 17 d., jau septintą kartą į Pašušvio miestelį (Radviliškio r.) sugūžėjo pilietinis jaunimas iš visos Lietuvos. Nuo 2012 m. Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio rengiamos akademinio jaunimo ir vyresnių klasių moksleivių vasaros stovyklos, skirtos laisvės kovų paveldo tyrimams, jų sklaidai, pilietiniam jaunimo ugdymui. Ypatingas dėmesys skiriamas partizanų rėmėjų ir ryšininkų Sajų sodybai Balandiškyje bei aplinkiniuose kaimuose ir miškuose kovojusiems partizanams. Dalinamės su Jumis Tauragės „Versmės“ gimnazijos dvyliktokės Gabrielės Aputytės įspūdžiais apie šių metų stovyklą.

Organizatorių nuotrauka

Ar žinote tą jausmą, kai pravėrus duris, už kurių jau senokai nebeverda gyvenimas, pasijunti taip lyg būtum sugrįžęs namo? Taip gera matyti žmones, kurie iš pažiūros gali pasirodyti net gana skirtingi (ir kas gi juos visus galėtų sieti?) ir žinoti, jog jie jaučiasi taip pat. Vieni jų šio atvykimo laukė ilgai ir su nekantrumu, kiti bėgo čia darbo kalendoriuje atlaisvinę bent kelias dienas. Ir visi jie su šypsena žvelgia vieni kitiems į akis, o senbuviai neslėpdami susikaupusių emocijų meiliai glėbesčiuojasi. Galbūt tai skamba pernelyg banaliai, tačiau būtent taip pasijaučiau aš ir vėl įžengusi pro Pašušvio mokyklos duris. Balandiškis, stovykla „Laisvės kovų atmintis“, partizanai, Lietuva – tai raktiniai žodžiai, norint suprasti, kas už šių durų įvyksta.

2017-ųjų vasaros pradžioje „veidaknygėje“ atradau puslapio „Balandiškis: dar kartą žygis bus“ rengiamą stovyklą. „Kokia nereali stovykla!“– pamaniau, tačiau nė nepasvarsčiau, kad galėčiau į ją patekti. Neįtikėtina, bet vasaros pabaigoje aš jau važiavau į Balandiškį. Dar labiau džiugina tai, kad šiais metais sugrįžau čia ir vėl.

Meilė Lietuvai – štai kas mus atveda į Balandiškį. Norint suprasti sunkų Tėvynės kelią į nepriklausomybę, reikia prisiliesti prie jos žaizdų. Ir partizaninis karas yra viena jų. Turbūt tik stovėdamas ant praėjusį amžių apleistų sodybos, kuri išaugino ne vieną partizaną, pamatų ir dainuodamas: „Tavo sodyboj vingiuoti grioviai / Namų griuvėsiai apsamanoję“, gali suprasti tragišką žmogaus (ir visos tautos) likimą. Ir šalia augantys berželiai, tarp kurių, anot dainos, „trys kapai stovi“, šį jausmą tik sustiprina. Tokiais momentais supranti, kad tai nėra tik istorijos, tik žuvusiųjų, ištremtųjų statistiniai duomenys. Juk partizanas buvo sūnus, brolis, vyras, kuris norėjo ilgo ir laimingo gyvenimo. Tačiau karas griauna viską. Ir tik ant tokių žmonių pečių gyvenimas gali vėl iš naujo statytis. Deja, tai reikalauja daugybės aukų.

Galbūt ne visi atvykę į Balandiškį yra istorikai, partizaninio karo tyrinėtojai, galbūt ne visi tokiais ir taps, tačiau svarbiausia, kad kiekvienas iš čia išvažiuoja su naujomis žiniomis, pasisėmę jėgų bei motyvacijos ieškoti ir kurti, o svarbiausia, dar labiau pamilę savo šalį. Mes klausėme paskaitų apie partizanų tapatybę, jų švenčių kalendorių, susipažinome su ekspedicija „Misija Sibiras“, diskutavome „Kodėl ir kam reikalingas partizaninio karo mitas?“, lankėmės memoriale skirtame kovotojams už laisvę. Bendravimas su žmonėmis, kuriuos yra palietęs partizaninis karas, kurie domisi juo, praturtina mūsų vidinį pasaulį ir skatina į istoriją žvelgti kitomis akimis.

Organizatorių nuotrauka

Braudamasi pro eglių šakas, kurios taip „maloniai“ glosto man veidą, galiu bent trumpam įsijausti į partizanės vaidmenį. Jie juda naktimis. Ir mes tamsoje žengiam vora vienas paskui kitą. Už rankos laikau savo draugę. Mes taip nenorim atsilikti nuo visų, tačiau aš jau nebematau kelio todėl šiek tiek išsigandusi šūkteliu. „Mes čia!“ – išgirstu. Atsiliepęs draugiškas balsas kaip niekad sukelia daug džiaugsmo. 

Balandiškyje išmoksti priimti ir mylėti kitus žmones. Neįtikėtina, ką gali padaryti žmogus, kai jis yra ne vienas, kai šalia jo – bendraminčių būrys. Žygiuoti tamsoje yra kur kas lengviau, kai paimi draugą už rankos, dainuoti yra kur kas smagiau, kai užplūdus emocijoms gali apkabinti šalia esantįjį. Bunkeriai, žeminės atgijo kartu su mūsų kalbomis, juoku ir rimtomis tylos akimirkomis. Kiekviena nunešta šakelė, pakelta šiukšlė ne tik gražino aplinką, bet ir rodė, kad šios vietos yra mums svarbios.

Vieną vėlų vakarą mes stovėjome aplink žeminę (tiksliau aplink tai, kas iš jos likę) Legečių miške. Tąnakt miškas atrodė magiškai. Žvaigždės kilo tiesiai iš žolynų ir tyliai skriejo virš mūsų. O mes dainavom: „Oi neverk, motušėle“... Dainavom kiekvienai čia žuvusio motinai, kiekvienam čia kritusiam. Balsai virpino degančias žvakes ir pro dainų užliūliuotą mišką skriejo tiesiai pas partizanus.

Organizatorių nuotrauka

Jaučiu pareigą atsidėkoti partizanams, nes jei ne jie, galbūt dar ir dabar bijotume dėl savo saugumo bei privatumo, o per valstybines šventes neplevėsuotų trispalvės ir istorinės vėliavos. Svarbiausia, kad esu ne viena tokia. Kiekvienas, atvykęs į Balandiškį, jaučiasi taip pat. Mes vertiname kovotojus už laisvę, gerbiame juos ir jaučiamės dėkingi. Turbūt todėl kiekvienoje partizaninį karą menančioje vietoje skambėjo kovotojams skirtos dainos.

Sunku įsivaizduoti, kokį didelį žingsnį turėjo žengti partizanai išeidami į miškus. Jie negailėjo ne tik savo gyvybės, bet į pavojų statė ir savo artimuosius vien tam, kad taip mylėta Tėvynė vėl būtų laisva ir kuo mažiau lietuvių šeimų nukentėtų nuo priešo rankos. „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkali“, – rašė B. Krivickas. Ir tikrai, kol gyvuoja bent vienas Lietuvos patriotas, kova vis dar tęsiasi.

Tikiu, jog mūsų nuveikti darbai nėra beprasmiai. Su kiekvienu nueitu žygiu, iškelta vėliava, sudainuota daina mes parodome, kad vis dar yra žmonių, kuriems rūpi Lietuva, jos likimas ir jos skaudi istorija. Ieškomi bunkeriai, pasakojamos istorijos, lankomi kapai neleidžia pamiršti partizaninio karo, jį įamžina. „Laisvės kovų atmintis“ ne tik buria bendraminčius ir neša partizaninio karo žinią, bet ir prikelia partizanus naujam gyvenimui – naujam gyvenimui laisvoje Lietuvoje. Jaučiu, kad jie žiūri į mus ir šypsosi.

Organizatorių nuotrauka

popieziausvizitas.lt

Likus keturioms dienoms iki popiežiaus Pranciškaus vizito, organizatoriai praneša, kad kviečia visus – net ir neturinčius nemokamų kvietimų – į Kauno Santakos parką, kur rugsėjo 23 d. šventąsias Mišias aukos pats Šventasis Tėvas.

„Atveriame papildomą sektorių, kuris bus netoli Kauno Laisvės kario skulptūros. Į jį patekti galės neturintys nemokamai dalintų kvietimų – praėję patikros vartelius jie galės stebėti šv. Mišias specialiai šiam sektoriui skirtame ekrane“, – sakė Popiežiaus vizito koordinatorė Kaune Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Ji pridūrė, kad informacijos palapinėse taip pat bus dalinami iš visos Lietuvos surinkti nepanaudoti kvietimai, leisiantys patekti į ir kitus Santakos sektorius.

„Kaunas yra pasiruošęs šiai didelei šventei. Numatytos aikštelės automobiliams parkuoti, mieste važinės nemokamas viešasis transportas ir specialiai popiežiaus vizitui skirti maršrutai, pažymėti „P“ raide. Tai bus vienas iš įvykių, kuris įsirašys į Kauno miesto istoriją. Šventasis Tėvas atvyksta tam, kad mes galėtume kartu su juo patirti Evangelijos džiaugsmą, todėl siekiame, kad šioje šventėje galėtų dalyvauti kiekvienas, kuris atvyks“, – sakė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

Ji priminė, kad Kaune Šventąjį Tėvą bus galima pasveikinti ne tik Mišiose Santakos parke, bet ir važiuojantį papamobiliu iš Kauno arkivyskupijos kurijos į Kauno arkikatedrą baziliką, kur popiežius Pranciškus susitiks su dvasininkais, pašvęstojo gyvenimo žmonėmis ir seminaristais.

Sušilti bus galima Jėzuitų bažnyčioje, Santakoje vyks laukimo programa

Atvykti į Kauno Santakos parką bus galima jau nuo šeštadienio vakaro 22 val., o nuo 5 val. ryto čia prasidės laukimo programa – žmonės liudys, kaip jie atrado viltį savo gyvenime, bus giedama, meldžiamasi, žiūrimi trumpi vaizdo įrašai, prisimenama ir šv. Jono Pauliaus II kelionė, nešusi Lietuvai laisvės žinią prieš 25-erius metus. Atvykti į Kauno Santakos parką reikia iki 8 val. ryto, o šventąsias Mišias popiežius aukos 10 val.

Visą naktį žmonės bus laukiami ir Kauno Rotušės aikštėje esančioje Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, kur jau nuo penktadienio vakaro vyks nepertraukiamas maldos budėjimas, jaunimas giedos šlovinimo giesmes, bus galima atlikti išpažintį ar tiesiog sušilti.

Nemokamas viešasis transportas

Sekmadienį, rugsėjo 23 d., viešuoju transportu kauniečiai ir miesto svečiai galės naudotis nemokamai. Į miesto gatves išvažiuos papildomi autobusai ir troleibusai, kurie važiuos 5–10 minučių intervalu. „Nuo šeštadienio 22 val. iki pat sekmadienio vakaro mieste kursuos 10 specialių maršrutų, pažymėtų raide „P“, o viešasis transportas nesustodamas važiuos tiek dieną, tiek naktį. Tokiu būdu užtikrinsime, jog į Santakos parką visi galėtų atvykti sklandžiai ir laiku“, – teigia Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas.

Parkavimo aikštelės

Iš toliau automobiliais atvykusiems piligrimams Kauno savivaldybė yra numačiusi nemokamų parkavimo aikštelių. Pagrindinė parkavimo vieta bus S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas Aleksote. Esant tinkamoms oro sąlygoms čia galės tilpti apie 30 tūkstančių automobilių. Numatytos ir kitos aikštelės – prekybos centro „Mega“ aikštelė ar Aleksandro Stulginskio universiteto miestelis. Nuo aikštelių prie „Megos“ ir Aleksandro Stulginskio universiteto žmonės bus vežami nemokamu viešuoju transportu.  

EPA nuotrauka

Rugsėjo 14 d. Olandijos dienraštyje „NRC Handelsblad“ pasirodė pranešimas, jog 1945–2010 m. 20 iš 39 Olandijos vyskupų dangstė seksualiai nepilnamečius išnaudojusius dvasininkus. Keturi vyskupai šiuo nusikaltimu įtariami patys.

Bažnyčios atstovė Daphne van Roosendaal teigė, jog dalis „NRC Handelsblad“ ataskaitoje minimų vyskupų jau buvo įvardinti 2010 m. Bažnyčios atlikto tyrimo ataskaitoje. Trys kaltinami vyskupai yra mirę, visų bylų atveju suėjęs senaties terminas. Vis dar gyvas vyskupas Philippe Bäras Rotterdamas yra kaltinamas turėjęs lytinių santykių su seminaristais. Kiti 16 vyskupų kaltinami dvasininkų dangstymu: nusikaltę kunigai ir vyskupai buvo kilnojami po parapijas ir vyskupijas, kartais priimančiųjų neinformuojant apie perkėlimo priežastį. „NRC Handelsblad“ ataskaitoje teigiama, jog dvasininkų perkėlimo priežasties nežinomas Bažnyčios neatleidžia nuo atsakomybės, nes hierarchai turėjo užtikrinti tinkamą komunikaciją.

Komentuodama pranešimą Olandijos vyskupų konferencija teigė, jog nuo 2011 m. ėmėsi priemonių užkirsti kelią tokių atvejų pasikartojimui – seksualiniu išnaudojimu kaltinami kunigai pašalinami nuo pastoracinės veiklos.

Reaguojant į seksaulinio išnaudojimo atvejų mastą Bažnyčioje rugsėjo 12 d. popiežius Pranciškus sušaukė viso pasaulio katalikų vyskupų konferencijų vadovų susitikimą nepilnamečių apsaugos tema, vyksiantį Vatikane 2019 metų vasario 21–24 dienomis.

Parengta pagal Crux