unsplash.com nuotrauka

Sezoninė depresija gali būti diagnozuojama, jei dvejus metus iš eilės jos simptomai pasireiškia ir liaujasi tuo pačiu metų laiku, o likusiu metų laikotarpiu jų beveik nelieka, svetainėje psychologytoday.com rašo Nebraskos universiteto (JAV) profesorius psichologas Marvinas G. Knittelis. Be to, pabrėžia jis, nors šio tipo depresija žmones kamuoja rudens ir žiemos laikotarpiu, kartais ji gali pasireikšti ir pavasarį ar vasarą.

Priežastys

Gali būti, kad apie vadinamąjį sezoninį afektinį sutrikimą (kitaip – sezoninę depresiją) jau esate girdėję, tačiau dabar, rudenėjant, neprošal savo žinias atnaujinti. Keičiantis sezonams, kinta ir žmogaus organizme išsiskiriančių hormonų melatonino ir serotonino – natūralių medžiagų, turinčių įtakos miego režimui ir nuotaikai, – gamybos procesas. Pakitus šiems veiksniams, sezoninio afektinio sutrikimo rizika padidėja. Dažniausiai šio tipo depresija žmones kamuoja rudens ir žiemos laikotarpiu, tačiau kartais ji gali pasireikšti ir pavasarį ar vasarą. 

Simptomai

Pagrindiniai sezoninio afektinio sutrikimo simptomai yra šie:

– depresiška nuotaika: liūdesys, kaltės jausmas, pasitikėjimo savimi praradimas, neviltis, domėjimosi bet kokia veikla stoka, desperacija ir apatija;
– nerimas: įtampa ir negebėjimas susidoroti su stresu;
– nuotaikų kaita: nuotaikų kraštutinumai, o kai kuriems žmonėms – manijos protrūkiai pavasarį ir vasarą;
– miego problemos: persimiegojimas ir nuolatinis mieguistumas, o kartais – neramus miegas ir ankstyvas nubudimas rytais;
– nuovargis: nuolatinis jėgų trūkumas ir negebėjimas pakelti įprastos rutinos;
– persivalgymas: krakmolingų ir saldžių maisto produktų manija, kurios rezultatas – didėjantis svoris.

Sezoninė depresija gali būti diagnozuojama tuo atveju, jei dvejus metus iš eilės depresijos simptomai pasireiškia ir liaujasi tuo pačiu metų laiku, o likusiu metų laikotarpiu simptomų beveik nelieka. 

Jurica Koletic/Unsplash.com nuotrauka

Sergamumas

Keturi iš penkių žmonių, kuriems diagnozuojamas sezoninis afektinis sutrikimas, yra moterys. Dažniausiai sezoninės depresijos diagnozę išgirsta 20–30 metų amžiaus asmenys, tačiau simptomai gali pradėti reikštis ir anksčiau. 
Kuo toliau nuo pusiaujo, tuo daugiau rizikos susirgti sezonine depresija. 
Sezoninis afektinis sutrikimas nustatytas maždaug 5 proc. JAV gyventojų.

Gydymas

Vienas veiksmingiausių sezoninės depresijos gydymo metodų – šviesos terapija. Šiuo tikslu naudojamos specialios lempos, kurios, skleisdamos plataus spektro ultravioletinius spindulius, imituoja dienos šviesą. Dažniausiai pacientams skiriami 30 min. rytiniai šviesos terapijos seansai.

Dauguma terapijai skirtomis šviesadėžėmis naudojasi ruošdamiesi dienai: skaitydami rytinį laikraštį ar valgydami pusryčius. Specialistas pažymi, kad, pradėjus šviesos terapijos seansus rudeniui dar tik įsibėgėjant, rizika susirgti sezonine depresija vėlyvesniu laikotarpiu sumažėja.

Sezoninį afektinį sutrikimą padeda įveikti ir medikamentai (kaip gydymo dalis). Jei šis sutrikimas jums buvo diagnozuotas jau anksčiau, pradėję medikamentus vartoti anksti rudenį, nelaukdami, kol dienos visiškai sutrumpės, sumažinsite simptomų pasikartojimo riziką, o jei simptomai ir pasikartos, jie bus ne tokie aštrūs ir truks kur kas trumpiau.

Prevencinės priemonės

Sezoninės depresijos prevencija gali būti labai įvairi. Norintiems išvengti šio negalavimo patariama dar rudeniui neįsibėgėjus ir simptomams nepasireiškus pradėti praktikuoti šviesos terapiją, mažiau laiko leisti prie išmaniųjų įrenginių, būti fiziškai aktyvesniems, pasirūpinti ryškesniu apšvietimu namuose, praktikuoti meditaciją ir kitas streso valdymo technikas, leisti daugiau laiko gryname ore, apsilankyti saulėtuose kraštuose.

Riziką susirgti sezonine depresija galime susimažinti ir savo jėgomis. M. G. Knittelis pataria ištisus metus reguliariai mankštintis, įprasti sveikai ir kokybiškai išsimiegoti, stengtis keltis ir gultis kasdien tuo pačiu laiku, sveikai maitintis ir vartoti mažiau produktų, kurių sudėtyje daug cukraus.

Jei įtariate, kad galbūt ir jūs sergate sezonine depresija, pasikonsultuokite su savo gydytoju – jis patars, ką daryti, kad būklė nesunkėtų, ir pasiūlys priemonių, padėsiančių ją palengvinti. Užtikrinti, kad sezoninio afektinio sutrikimo prevencija visada būtų sėkminga, deja, neįmanoma, tačiau esama išties veiksmingų gydymo metodų, kurie sušvelnina sezoninės depresijos simptomus ir padeda lengviau iškęsti žiemą.

LRT.lt

Zachary Olson/ unsplash.com nuotrauka

Kai Jėzus klausė mokinius: „Kuo mane laiko žmonės?“ (Mk 8, 27), jau buvo apvalęs raupsuotuosius, kad jie ir mes neužmirštume, jog sielos nuodėmių raupsai yra pavojingiausi; raišiesiems suteikęs malonę pasveikti ir vaikščioti tiesos takais; prikeltiesiems iš numirusiųjų – naujas galimybes siekti dangaus... Nors Jo skelbiama Geroji Žinia ir atlikti darbai aiškiai bylojo apie Jo dievišką pasiuntinybę, bet aplinkiniai nepajėgė išsilaisvinti iš savo stereotipinio mąstymo klišių ir manė: neįmanoma, kad, buvęs dailidė būtų Dievu.

Apaštalas Petras nedvejodamas išpažino, kad Jėzus yra Mesijas (pateptasis Viešpats). Tai – Dievo Tėvo jam suteikta apreiškimo dovana (žr. Mt 16, 17). Tačiau kai Išganytojas prabilo apie savo būsimą kančią bei mirtį, Jo mokiniai sutriko, o Petras, net išdrįsęs Jam priešgyniauti, netikėtai išgirdo tokius Mokytojo žodžius: „Eik šalin, šėtone (...)“, kurie beveik pažodžiui įeina į 2014 metais išleisto Romos apeigyno „Egzorcizmai“ formulę. Šie griežti Jėzaus žodžiai – pamoka visiems, kas apie dieviškus dalykus mėgina svarstyti grynai žmogiškai. Apaštalas Paulius sako: „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 14–15).

Verta priminti, kad nepakanka Jėzui pamaldžiai tarti: „Viešpatie, Viešpatie“ (žr. Mt 7, 22) ir net Jo vardu kitus išlaisvinti iš piktojo įvairių varginimų... Tiems, kurie yra tiesiogiai pašaukti tarnauti sielų išganymui, o, deja, savo asmeniniame gyvenime ima elgtis nedorai, gresia atsakomybė (žr. Mt 7, 23). Kas laikosi dvigubų standartų, mėgina daryti du nesuderinamus dalykus: būti Dievo draugu ir keliaklupsčiauti prieš savo egoizmą.   

Apaštalas Petras ne dėl savo nedoro gyvenimo būdo „užsitarnavo“ Jėzaus papeikimą, bet dėl tikėjimo trūkumo – nesugebėjimo ramiai apsvarstyti, ką reiškia paties Dievo Sūnaus žodžiai, kad „Žmogaus Sūnui reikės būti nužudytam ir prisikelti iš numirusių“. Jis pasakė tai, kas slypėjo ne tik jo, bet ir kitų mokinių širdyse. Visas šio klaidingo mąstymo nuosėdas Sekminių dieną sunaikino ant apaštalų nužengusi Šventosios Dvasios ugnis, kuri taip perkeitė jų gyvenimus, kad danguje laimėję kankinystės vainikus, jie mums ir dabar liudija, kad Kristus yra amžinai gyvas ir laukia Jo krauju atpirktosios žmonijos, keliaujančios Namo...

Mūsų žemiškoji kelionė negali būti be išmėginimų, nes jie geriausiai liudija mūsų dorybių tvirtumą bei tikrą atsidavimą Dievui. Kai mums šypsosi nuolatinė sėkmė, lengva sekti Jėzumi, nes mums atrodo, kad ir Jo veide nuolat šviečianti džiaugsmo saulė nemato vakaro sutemų... Bet jei kas nors mums nepelnytai ištartų (be abejo, Dievui leidus) tik vieną neteisingą, blogą žodį ir iš mūsų sielų vidaus bematant imtų veržtis sunkiai suvaldoma nepasitenkinimo, ar net pykčio banga, paaiškėtų, kas iš tikrųjų Jėzus yra man, kuo aš Jį laikau ir ką Jis reiškia mano gyvenime. Tada ir pamatytume, kokia nepakeliama našta užgula  mūsų širdis, kai mėginame eiti paskui Jį nesistengdami atsižadėti savo netikros aš tapatybės.    

Tikras sekimas Kristumi neįsivaizduojamas be kryžiaus ir be vidinio džiaugsmo. Mūsų kasdienis kryžiaus nešimas – apaštalo Petro pavyzdžiu eiti per gyvenimo išmėginimų bangas sutelkus dėmesį į Jį. Prasminga kreiptis: „Viešpatie, padėk man tinkamai šioje situacijoje pasielgti.“ Kitą kartą ir užmiršime pagalvoti, kaip Jis pasielgtų arba kaip nesielgtų, nes pašvenčiamoji malonė savaime skatins budėti ir nedaryti skubių sielos judesių, kad savo nepamatuotais sprendimais nenuliūdintume Dievo Dvasios (Ef 4, 30) ir neįskaudintume Jėzaus širdies. Tikrai Dievas mums padės kaskart labiau gyventi taip, kaip Jis nori, nes iš mielo ryto Jam skyrėme laiko: mąstėme, meldėmės ir buvome paveikti malonės, kad vėlesnių gundymų akivaizdoje, laikydamiesi Jo kelio krypties, savuoju Jėzui „taip“ vis giliau įsileistume Jį savo širdin, o šėtonui – melo tėvui – atsukdami nugarą savaime jį vytume šalin.

Kaip Jėzus, kentėdamas ant kryžiaus, turėjo sutelkti visą kantrybę ir ištvermę, tokia panaši ir mūsų dalia. Geniali rašytoja Simone Weil rašė: „Kai vyksta kova tarp valios, atsidėjusios kokiai nors pareigai, ir netikusio troškimo, eikvojama energija, susijusi su gėriu. Įsikabinusius troškimo dantis reikia iškęsti pasyviai, kaip kančią, kuri verčia mus pajusti savo menkystę, ir išlaikyti dėmesį, nukreiptą į gėrį. Tada pakylama į aukštesnį energijos kokybės lygmenį“.

Tad negailėkime pastangų stengdamiesi tikėjimo darbais atsakyti į šį Jėzaus klausimą: „Kas Aš tau esu?“

Rugsėjo 6-oji – poeto Petro Panavo gimimo diena. Tądien Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje buvo švenčiamos 85-osios jo gimimo metinės. 

Iš labo ryto, dar prieš penktą, išgėręs kavos išsirengiu į kelionę. Rūpi nueiti į Vyžuonas, ten, rašytojų Broniaus Radzevičiaus bei Antano Masionio krašte, surasti gražų akmenuką, kad vėliau padovanočiau jubiliatui. Mano išvyka (ten ir atgal maždaug 20 km) išties romantinė: rūkas, iš pradžių beveik nieko nesimato, vėliau labai įspūdingai ima ryškėti medžių, krūmų kontūrai... Galvoju apie Bronių Radzevičių, daug kartų skubėjusį šiuo keliu, apie anūką Vakarį, apie Veriovkinus ir jų Vyžuonėlių dvarą, apie savo vaikystę, apie... Bet mano mąstymo chaosą nutraukia naujas stiprus įspūdis. Jau beveik beveik išaušo, ir pamatau paauglę mergaitę, kuri tolėliau nuo kelio fotografuoja ar filmuoja voratinklius, išsibarsčiusius mažais kupsteliais, tokius rudeniškus, ilgesingus, švelniai saugančius ryto rasą. Visa ta pieva nušviesta ypatingos šviesos...

Bronius Radzevičius

Šventiniame vakare jaučiau, kad salėje susirinko tie, kuriems šio rašytojo kūryba yra artima, kurie gerbia autorių. Kas man buvo svarbu? Kad pagerbtas ne vien poetas, bet ir geras mokytojas. Galbūt turėčiau kiek patikslinti: rašantis mokytojas. Įspūdingi sveikinusiųjų priėjimai. Tarkim, Audronė Snieganienė, Petro Panavo mokinė, o dabar mokytoja lituanistė, štai ką akcentavo: „Yra graži proga padėkoti auklėtojui už kitoniškumą. Tada mes supratome, kad pasaulis gali būti kitoks, mes jūsų dėka alsavome laisvės oru.“ Jau seniai žinojau, jog Petras Panavas anais laikaissavo mokiniams daug pasakodavo apie Lietuvos istoriją, todėl nenustebino padėkojimas už tai, kad tadadažnai kalbėdavo apie mūsų kunigaikščius. Jau seniai žinojau, kad šio žmogaus pamokos unikalios jau vien dėl to, kad apie rašytojus kalba rašytojas. Tai, be abejo, įdomi tema ateities tyrinėjimams, mat kuriantysis gal kiek kitaip jaučia kuriantįjį. Graži Petro Panavo mintis, jog mokėsi gyventi ir iš Rapolo Šaltenio. Jau ne kartą yra užsiminęs, kokią įtaką darė jam, mokiniui, lituanistė Aldona Kruopytė. Kur buvo jos paslaptis? Nežinau, bet ir aš atsimenu dvasios spindėjimą, atsimenu patikimumą, pakylėtą galvojimą apie literatūrą, mokinius, norą rašyti. Atsimenu jau kaip kolega.

Ir laukdamas šventinio vakaro, ir jo metu, ir vėliau, jau gerdamas kavą su svečiais, vis galvojau apie lituanistus mokykloje: kuo jie kitokie (ar taip turėtų būti?), kokie jų dvasiniai rūpesčiai. Na turbūt toks vardijimas šiek tiek primityvus, bet man vis atrodo, jog galvojimas apie lituanistą mokytoją yra galvojimas apie mokyklos gyvenimą ar net apskritai apie gyvenimą. 

Kai atsidurdavau nepažįstamų pedagogų būryje, vis stengdavausi įspėti, o kurie iš jų lituanistai. Man vis atrodydavo, jog įmanoma pažinti kolegą iš susimąstymo, liūdesio, gilesnio žvilgsnio, buvimo lyg nuošaly triukšmingesnėj kompanijoj. Kitaip įsižiūrintys, kitaip įsiklausantys. „Ką jūs dabar rašot? – ims kas nors juoktis. – Noras išsiskirti? Juk tai tuštybė, negebėjimas įsikomponuoti, mėginimas savo liūdesiu, literatūriniais šnekėjimais gadinti kitiems nuotaiką!“ Na gal taip nesakys, gal žodžio „literatūriniais“ nepavartos, tačiau pasišaipyti gali. Bet... pėdini gatve, žiūri pro langą, o šalia tavęs Skirgaila, Liudas Vasaris, Antanas Garšva, įvairiausių eilėraščių fragmentai. Taip negali būti? Taip jaučiasi tik ligoniai? Kas moksliškiau apibūdins mokytojo lituanisto galimas emocijas, išgyvenamas įvairiausias situacijas, kai monologai, dialogai, aprašymai, pasakojimai, samprotavimai dažnokai greta? Juk būna taip: įsižiūrime į vienišą klevą vidury lauko ir staiga pagalvojame: o iš kurios jis knygos... Juk būna taip: gatvėje sutikę vienišą praeivį imame spėlioti, kas jis, kuo gyvena. Tarsi kurtume naują meninį vaizdą. 

Czeslawas Miloszas Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kai pirmą kartą perskaičiau Česlovo Milošo romaną „Isos slėnis“, stabtelėjau ties šiais sakiniais:

„Taigi gyvename savyje kaip kalėjime. Jeigu kiti iš mūsų tyčiojasi, tai tik todėl, kad nemoka įsiskverbti į mūsų sielą. Nešiojiesi įsivaizduotą save, suaugusį su siela, bet užtenka kokio nors vieno svetimo žvilgsnio – ir ta vienovė jau suardyta, ir pasidaro aišku, kad ne, nesame tokie, kokie norėtume būti. Ir vaikštai po to, glūdėdamas savyje, o tuo pat metu sielvartingai stebėdamas save iš šalies.“  

Koks kontekstas? Knygos veikėjui Tomui sukako dvylika metų ir kartą pajaučia prieštaravimą tarp to, „koks pats viduje jautėsi esąs“, ir išorės. Vis galvodavau, jog panašiai gali jaustis ne vienas jautresnis, gebantis giliau analizuoti žmogus. Tiek mokytojas, tiek mokinys. Bet šį sykį man minėta ištrauka rūpi ir dėl kitų dalykų. Tarkim, mokytojas atidžiai ne kartą skaitė „Isos slėnį“, kalbėjosi su mokiniais. Kokią patirtį įgijo? Kad ne visiems duota tai išgyventi; kad dauguma taip jautėsi; kad apie tai su ugdytiniais verta kalbėtis; kad dauguma tokių minčių paprasčiausiai nesupranta? 

Kai atsidurdavau nepažįstamų pedagogų būryje, vis stengdavausi įspėti, o kurie iš jų lituanistai. Man vis atrodydavo, jog įmanoma pažinti kolegą iš susimąstymo, liūdesio, gilesnio žvilgsnio, buvimo lyg nuošaly triukšmingesnėj kompanijoj. Kitaip įsižiūrintys, kitaip įsiklausantys.

Per dažną pamoką lituanistas gali jaustis nekasdieniškai, nes grožinis tekstas skatina pažiūrėti kitaip. Tai jis yra tarsi aktorius, ateinantis su vis kitokiu vaidmeniu į sceną – į kabinetą? Bet, girdime protingų žmonių balsus, jis turi užmiršti savo išgyvenimus, nes pamoka skirta mokiniui. Ar gali kalbėti apie savo patirtį: kaip prisijaukino dabar aptariamą kūrinį, kokių asociacijų kelia kai kurie vaizdai ar žodžiai? Ar jis turi būti tik dalykiškas pedagogas, kuris profesionaliai (kas tai yra? kas tas neklystantis, kuris gali nustatyti kokybės parametrus?) vykdo keliamus reikalavimus? Atsakydami ir į šiuos klausimus mes jau artėjame prie lituanisto paslapčių, mįslių.

Man rugsėjis asocijuojasi ir su Vytauto Mačernio „Rudens sonetais“. Įsivaizduokime: per pamoką skaitome šio poeto sonetą. Kaip jaučiamės? Na mums patiems jis labai gražus, mes apie šį kūrėją dažnai pagalvojame, bet matome ir mokinių veidus. Kokius? Įvairius: vienas pasinaudojęs proga, nes lyg ir nereikia nieko rašyti, kažko ieško portfelyje, kitas žiopso į savo telefoną, trečias galbūt jau geria žodžius... Bet užteks tokio vardijimo... Norėjau štai ką pasakyti: lituanistui nėra taip jau paprasta 45-iom minutėm paauglį paskatinti pabūti grožinės literatūros pasaulyje. Man atrodo, jog mums svarbu viskas: ar administracijos žmonės skaito grožines knygas, ar kolegos pasišneka apie kūrinius, ar pedagogų pasėdėjimuose pasiremiama, tarkim, Viljamu Šekspyru ar Kristijonu Donelaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, ar rašytojai dažnai prisimena mokytojus lituanistus, ar padeda jiems. Na ar didelė takoskyra tarp kasdienybės veiksmų ir to, ką analizuojame per literatūros pamokas. Gal net ne takoskyra, o ar mūsų bičiuliai, mokiniai pagalvoja apie Joną Biliūną, apie Balį Sruogą ar Henriką Radauską, kai lieka vieni. Ar mokiniams lengviau, įdomiau, prasmingiau gyventi ir dėl to, kad ateina į mūsų pamokas, kad skaito, galvoja, rašo rašinius – galbūt tokia linkme turėčiau kreipti mąstymą... Į išmintingą siekiamybę, nes tikiu mokytojo lituanisto jėga, tikrai tikiu, kadangi mačiau daug filologiškų idealistų, su mokiniais kuriančių tai, kas yra gražu, dora.

Taip jau sutapo, jog galvodamas apie Petrą Panavą (apie jo poeziją, apie naują knygą „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“, kurioje meniniu žodžiu kalbama apie Antaną, Motiejų, Vincą Miškinius) skaičiau ir Valentino Sventicko knygą „Dar gurinių“. Skaičiau ir mąsčiau apie lituanistus: kuo mokykloje esantieji skiriasi nuo kitur dirbančiųjų, kuo panašūs.

Bet... prieš akis vis tas ryto žingsniavimas į Vyžuonas, žiūrėjimas, kaip mergaitė fotografuoja ar filmuoja rasotus voratinklius.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/6dfc8fd0d10973fc03f949da14529143.jpg"},"main_article":{"title":"Sekmadienio meditacija. Kas tau nutiko, kai mane sutikai?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-16-sekmadienio-meditacija-kas-tau-nutiko-kai-mane-sutikai\/171629","article_id":"171629","subtitle":"Kun. Ermes Ronchi"},"sub_1":{"title":"\u0160ventumas pagal Pranci\u0161k\u0173 (14) : Kai kurie \u0161ventumo po\u017eymiai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-16-sventumas-pagal-prancisku-14-kai-kurie-sventumo-pozymiai-siandieniniame-pasaulyje\/171627","article_id":"171627","subtitle":null},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/edf4402bf98cfe32a1d1df7e0d9613c854e16b35.jpg"},"sub_2":{"title":"\u0160alia lituanisto paslapties","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-15-salia-lituanisto-paslapties\/171825","article_id":"171825","subtitle":"Stepas Eitminavi\u010dius"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/54596d9b307d2b73c8f8a4250cbae1d1ce2043ed.jpg"},"sub_3":{"title":"Kaip i\u0161tversime (anti)socialini\u0173 tinkl\u0173 am\u017ei\u0173?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-16-kaip-istversime-anti-socialiniu-tinklu-amziu\/171814","article_id":"171814","subtitle":null},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/3ada2b8cd93029b82f62d1658b5893b87dce4b1f.jpg"},"related":[],"links":[]}

pixabay.com

Interneto eroje pokyčių kaita tokia sparti, kad dažnas, dar nespėjęs įkopti į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, kartais nusistebi, kad idėjos, pažįstamos iš jo praeities, galėjo būti sugalvotos dar anksčiau. Patarimas neskubėti išsiųsti pikto laiško, atidedant šį veiksmą rytdienai, yra aktualus ir šiandien, nors, atrodytų, lyg būtų atkeliavęs iš XIX a. romanų epochos. Rytdienos šviesoje kitaip vertinome situaciją, ir laiškas greičiausiai likdavo neišsiųstas. Dar kartą jį perskaitę, su palengvėjimu suplėšydavome į skutelius ir išmesdavome į šiukšlių dėžę. 

Šiandien nebeturime laiko atidėlioti emocijas – pykčio „atidėjimo“ mygtukas neegzistuoja. Bet kuris delsimas priimti sprendimą iš dorybės jau yra virtęs yda. Feisbuke ir tviteryje karūną gauna tas, kieno atsakas greičiausias ir aštriausias. Sėkmę garantuoja greitis ir šmaikštumas – jų dėka socialinių medijų legendomis, vadinamaisiais influenceriais, tampa niekuo nepasižymėję rašytojai ir politikai. Vietos supratingumui dar yra, bet ši erdvė sąmoningu valios aktu turi būti išskaptuota ir apsupta tvora – panašiai elgiamės su nykstančiomis gyvūnų ar augalų rūšimis. 

Jau pastebima tokio reiškinio įtaka mūsų kasdieniam gyvenimui. Komunikacijų revoliucijos metu iškyla saugaus išlaviravimo klausimas. Kas žino, kokios porevoliucinės taisyklės mūsų laukia? Be to, negalėtume pasigirti, kad viską apie save kaip apie žmogiškąsias būtybes žinojome dar iki internetui įsitvirtinant mūsų gyvenime. Kokią įtaką mums gali padaryti mus supančių draugų ir priešų, be kurių negalime apsieiti, mygtukų kliktelėjimai? Kaip tai mus padrąsina jaustis tokiems, kokie norėtume būti: herojais, aukomis, tiesos gynėjais ir t. t.? 

Nes tik kiti kuria socialinį susipriešinimą. Mes gi visada teisūs. 

Britų istorikas seras Maksas Hastingsas (Max Hastings), kurio negalėtume pavadinti interneto žmogumi, neseniai puikiai apibūdino šį reiškinį, aprašydamas pietus, kuriuos kartu su žmona surengė Londono klube. Svečių sąrašą nesunku buvo nuspėti: „Mums buvo svarbu užsitikrinti, kad į sąrašą nepaklius Trumpo ir „Brexito“ entuziastai.“ Tačiau labiausiai šokiruoja po poros sakinių sekusi kita jo mintis: „Dėl itin skirtingų politinių pažiūrų, kurios neišvengiamai dar labiau sustiprina socialinį susipriešinimą, daugelis mūsų priversti jaustis aukomis.“ 

Tai tiesiog žanro, kai tam tikrais momentais auka tampa persekiotoju ir atvirkščiai, klasika. Vieną minutę seras Maksas imasi plunksnos, kad pasigirtų, ko jis nepageidautų savo kviestinių svečių sąraše. Šiek tiek vėliau jis jau pats kenčia nuo kitų, naudojančių šią praktiką jo atžvilgiu. Nes tik kiti kuria socialinį susipriešinimą. Mes gi visada teisūs. 

Socialiniai tinklai žmones paskatina susipriešinti dėl menkiausių smulkmenų, nors nuomonės gali sutapti dėl daugybės kitų dalykų. Bendraudami akis į akį elgiamės kitaip – ieškome sąlyčio taškų.

Akivaizdu, kad, nepaisant didžiulio progreso, internetas į paviršių iškelia ir žemiausius mūsų instinktus. Didžiojoje Britanijoje po balsavimo dėl „Brexito“ daugybė žmonių prarado draugus ar netgi nutraukė artimus santykius. Tam didelę įtaką padarė naujasis komunikavimo būdas. Įsikarščiavus lengva pasmerkti draugą ar pažįstamą, kuris balsavo kitaip ar, mūsų požiūriu, reagavo negarbingai ir apgailėtinai. Tokiais atvejais nepagailime itin žeidžiančių pravardžių. Retai į akis kam nors sakome „išdavikas“, suvokdami tokio kaltinimo rimtumą. Tačiau virtualiose politinėse aktualijose svaidymasis šiuo kaltinimu auga tiesiog geometrine progresija. Dar niekuomet „išdavystės“ terminas nebuvo toks populiarus kaip dabar – bent jau nuo pilietinio karo laikų. 

Socialiniai tinklai žmones paskatina susipriešinti dėl menkiausių smulkmenų, nors nuomonės gali sutapti dėl daugybės kitų dalykų. Bendraudami akis į akį elgiamės kitaip – ieškome sąlyčio taškų. Britų žurnalistas Douglas Murray pasakoja apie atvejį, kai, pakviestas pietų pas draugus ir pasodintas greta damos, kuri visuomet balsuoja už liberalus demokratus bei yra didelė Niko Klego (Nick Clegg) gerbėja, jis pasilaikė sau visą paniekos jos herojui užtaisą. Akivaizdu, kad toks nemandagus ginčas – jei jis būtų įvykęs – galėjo sugadinti šeimininkams visą vakarą. Vakaras praėjo maloniai šnekučiuojantis apie daugybę įvairiausių dalykų, kurie domino abu pašnekovus. Jei susidūrimas su šia dama būtų įvykęs virtualiame pasaulyje, neišvengiamai būtų pasipylusi atvira panieka, lydima pačių įvairiausių kaltinimų. 

Apie mus supančius fizinį ir virtualųjį pasaulį kalbame taip, lyg jie nebūtų persidengiantys. Tačiau, norėdami neprarasti mandagumo įgūdžių komunikacijų revoliucijos metu, turėsime grįžti prie įpročių, įgytų praeityje, bendraujant akis į akį. Tai nebūtinai atitiks finansinius tviterio ar feisbuko lūkesčius, neatitiks ir kiekvienos asmenybės ypatybių, bet kiekvienas, nuoširdžiai siekiantis sumažinti egzistuojantį susipriešinimą, gali sugrįžti prie tų pačių išmintingų patarimų. „Jei nori paskelbti piktą žinutę, palauk rytdienos.“ Bus ir blogesnių būdų išlaikyti sveiką protą per besitęsiančią audrą.

Pagal Douglas Murray straipsnį „Can we survive this era of anti-social media?“ (UnHerd.com) parengė Rasa Baškienė

Vilniaus Neries krantinė.

Kraštovaizdžio architektas iš Nyderlandų JEROENAS DE VRIESAS įsitikinęs, kad viešosios erdvės turėtų būti ne tik estetiškos, bet ir mėgstamos žmonių, o miestų žaliosiose erdvėse galima sėkmingai kurti sąlygas nykstančioms biologinėms rūšims gyventi. Vilniuje architektas lankėsi Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusioje konferencijoje „Globalūs ir lokalūs kraštovaizdžio iššūkiai“.

Ką kaip kraštovaizdžio architektas manote apie Vilnių? Lankotės čia ne pirmą kartą – kas jame pasikeitė?

Čia lankiausi prieš trejus metus, dabar matau didelius miesto erdvių pasikeitimus. Matyti, kad daug investuota į gatves, pėsčiųjų zonas, aikštes, žaliąją infrastruktūrą. Kitas labai specifinis dalykas, kuriuo Lietuva išsiskiria iš kitų Europos valstybių, be abejo, yra sovietinio paveldo klausimas – ką palikti ir ką išsaugoti.

Kaip šios diskusijos jums atrodo iš šalies?

Dirbdamas su studentais matau, kad labai smarkiai išsiskiria jaunesnės ir vyresnės kartos nuomonės. Jei nori sukurti projektą, kurį palaikytų vietos gyventojai, turi atsižvelgti į jų visų poreikius, ir tai kartais sudėtinga. Mano paties manymu, labai svarbus paveldo tvarkymo principas yra ne sunaikinti, o perkurti iš naujo. Tačiau kalbant apie sovietinius objektus, jų yra tiek daug, kad neišvengiamai tenka apgalvoti, ką verta išsaugoti, o ko – ne.

Tikriausiai žinote Reformatų parko istoriją ir pastaruoju metu kilusius debatus. Kaip elgtis kraštovaizdžio architektui, kai toje pat vietoje yra tiek daug skirtingų istorijos sluoksnių?

Kaip suprantu, jaunesni žmonės mėgsta kad ir tuos laiptus, nes jie, pavyzdžiui, atsimena, kaip ten žaisdavo vaikystėje. Tačiau vyresnei kartai parkas reiškia visai ką kita, jis yra priespaudos simbolis.

Suderinimas priklauso nuo to, ar tie sluoksniai yra identiškoje vietoje ir ar iš jų galima sukurti veikiančią struktūrą. Manau, kad šiuo atveju įmanoma sukurti veikiantį parką derinant sovietinius elementus ir buvusias kapines. Tačiau jei kalbama, pavyzdžiui, apie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatą, kuris yra didžiulis – tokiais atvejais reikia apsispręsti, ką verta išsaugoti. Juk čia reikia atsižvelgti ir į tvarumą, ir finansines sąnaudas – ar toks objektas gali būti funkcionalus, naudojamas. Žinoma, sunaikinus reikia spręsti klausimą – ką naujo sukurti toje vietoje.

Vilniaus panorama.

Atkuriant istorinę erdvę svarbu ne tik išlaikyti formą, bet ir pritaikyti ją naujam naudojimui, kitu atveju turėsime viso labo statiškų paminklų eilę.

Tačiau šie klausimai – ne vien estetika ar miesto funkcionalumas, bet ir istorinė atmintis.

Šiuo metu ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Olandijoje kalbama apie skulptūras, pastatytas istoriniams veikėjams, kurie palaikė vergovę. Olandijoje dabar daug diskutuojama apie kolonijinį laikotarpį. Aš manau, kad iš esmės nereikėtų stengtis ištrinti visos istorijos. Jei žmonės apie tai kalba, jei visuomenėje vis dar yra istorinė trauma, tam tikro laikotarpio palikti randai, reikia, kad būtų ir vietos, kuriose būtų galima tai prisiminti, kur seneliai galėtų pasakoti istorijas anūkams. Jei yra koks nors ženklas – tai jau pradžia pokalbiui. Mažos detalės turi išlikti vien tam, kad būtų galima pasakyti, kaip istorija neturėtų pasisukti.

Kita vertus, lankydamasis Lietuvoje matau, kad istorijos klausimas čia kelia daugiau problemų ir diskusijų, nes istoriniai įvykiai vis dar labai arti žmonių – viskas nutiko labai neseniai. Vokietijoje ar Prancūzijoje istorija yra daug labiau nutolusi.

Kaip sėkmingai suplanuoti viešąją erdvę – ir istorinę, ir skirtą laisvalaikiui?

Atkuriant istorinę erdvę svarbu ne tik išlaikyti formą, bet ir pritaikyti ją naujam naudojimui, kitu atveju turėsime viso labo statiškų paminklų eilę. Lankiau vieną parką netoli Vilniaus, ir ten buvo diskutuojama, ar atkurti jame baroko elementus. Aš paprieštaravau tokiai idėjai, nes, mano manymu, tai kuria statišką aplinką, tai nėra funkcionalu. Tokiems dalykams reikia daug priežiūros, nors galiausiai nėra nei labai svarbūs istoriškai, nei praktiškai naudojami. Taip viso labo išsaugoma forma.

Vietos turi būti naudojamos žmonių. Miestuose turi būti skirtingo tipo erdvių, taip pat vietų pabūti gamtoje. Kas buvo padaryta Olandijos miestuose – vienu metu buvo nutarta, kad visi parkai atrodo pernelyg vienodai, nors žmonės turi skirtingų poreikių: kartais aktyvios veiklos, kartais ramybės ir taip toliau. Taigi buvo nuspręsta kiekvienam parkui priskirti vertingąsias savybes: vienas parkas turi ramybės ir poilsio savybes, kitas – poilsio prie vandens. Tomis kryptimis parkai plėtojami toliau, siekiama, kad jie nebūtų vienodi.

Architektūros srityje dirbate jau keliasdešimt metų. Kokios svarbiausios kraštovaizdžio architektūros tendencijos šiuo metu?

Kraštovaizdžio architektai daug dirba su gamtos ir biologinės įvairovės saugojimu. Miestuose siekiama priartinti žmones prie gamtos: vos pasodinus daugiau augalų, atsiranda daugiau drugelių ir vabzdžių, o kai kur galima sukurti ištisas nedideles gyvenvietes tam tikroms rūšims. Olandijoje visi miestai turi žaliosios infrastruktūros planus, siekiama kryptingai plėtoti žaliąsias zonas. Man atrodo, kad Vilniaus centre jos gana išsibarsčiusios, o Neries upė irgi gana atskirta nuo žmonių.

Patirti gamtą savaime vertinga – šiuo metu mes esame praradę ryšį su ja. Apskritai daugybė rūšių nyksta, iš dalies ir dėl ūkinės veiklos, dėl pesticidų, naudojamų žemės ūkyje. Kartais miestai ir gyvenamosios zonos būna švaresni nei žemės ūkio paskirties laukai – todėl mieste galima sukurti geras sąlygas apsigyventi tam tikroms biologinėms rūšims.

Žiūrėdamas į studentus matau, kad jie šiandien daug atviresni idėjoms, daug daugiau diskutuoja. Jiems nėra tiek svarbus užsakymas, kiek svarbu rasti problemos sprendimą. Taip pat šiuo metu aktualus tvarumo, tvarios visuomenės klausimas.

Viena iš tendencijų – matyti miestus kaip sistemą. Kad ir lietaus vandens klausimas: dabar ne tik galvojama apie tai, kaip nuo jo saugotis, kur surinkti, bet ir klausiama tokių klausimų, kaip – iš kur ir kaip jis ateina? Kaip nubėga? Ar jis švarus? Ar galima jį kur nors panaudoti? Pavyzdžiui, Roterdame subsidijuojami žalieji stogai, sulaikantys lietaus vandenį. Tai – visai kitas mąstymo apie aplinką būdas.

Jėzus kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. (Iš Mk 8, 27–35)

Jėzus klausinėja saviškius, tarsi rengdamas nuomonių apklausą: ką sako žmonės apie mane? O žmonės sako, kad esi pranašas, vienas iš didžiausių!

Tačiau Jėzus nėra paprastas pranašas, sugrįžtantis iš praeities, net jei būtų ir pats didžiausias. Reikia gilintis toliau: O jūs, kuo jūs mane laikote?

Klausia ne abstraktaus apibrėžimo, bet asmeninio kiekvieno iš jų įsitraukimo: „o jūs...“ Tarsi sakytų: noriu ne dalykų, apie kuriuos tu kažkur girdėjai, bet gyvenimo patirties: kas tau nutiko, kai mane sutikai?

O čia kiekvienas yra pašauktas atsakyti. Kiekvienas turėtų užversti visas knygas bei katekizmus ir atversti gyvenimą.

Jėzus mokė klausdamas, klausimais ugdė tikėti, nuo pat pirmųjų savo žodžių: ko ieškote? (Jn 1, 38). Klausimai, tokie žmogiški žodžiai, atveriantys takus ir neuždarantys aptvarų. Vaikų žodžiai, gal pirmieji mūsų žodžiai, yra ištroškusi ir išalkusi burna, per kurią mūsų gyvenimai išreiškia troškimus, kvėpuoja, valgo, bučiuoja.

O jūs, kuo jūs mane laikote? Jėzus stimuliavo žmonių protus, kad paskatintų jų vidinę kelionę ir perkeistų jų gyvenimą. Jis buvo egzistencijos mokytojas ir norėjo, kad jo žmonės būtų gyvenimo mąstytojai ir poetai.

Petras atsako: tu esi Kristus. Čia pasakojimas pasiekia virsmo tašką: įsakė jiems niekam apie jį nekalbėti. Nes jie dar nematė lemtingojo dalyko. Išties: jis pradėjo juos mokyti, kad žmogaus Sūnui teks daug kentėti, būti nužudytam, o po trijų dienų jis prisikels.

Norite tikrai ką nors sužinoti apie mane ir apie save? Skiriu jums pasimatymą: nukryžiuotas vyras. Prieš tai pasimatymas su Kristumi bus dar kitoks: jis bus tasai, kuris pasilenkia plauti kojų saviesiems.

Kas yra Kristus? Mano „kojų plovėjas“. Prieš mane sulenktas kelis. Jo rankos ant mano pėdų. Išties taip kaip Petrui norisi sakyti: mesijas juk taip negali.

O Jis: esu kaip vergas, kuris tavęs laukia, o tau grįžus, nuplauna kojas. Paulius buvo teisus: krikščionybė yra papiktinimas ir beprotybė.

Dabar jau suprantame, kas yra Jėzus: tai bučinys tam, kuris jį išduoda; jis nepalaužia nieko, perlaužia pats save; neišlieja niekieno kraujo, išlieja savąjį.

Paskui Velykų pasimatymas. Kai pagauna visus į savo prisikėlimą, patraukdamas į aukštybes.

Tu, ką sakai apie mane? Aš irgi išsakau savo tikėjimo išpažinimą, gražiausiais, kokius tik turiu, žodžiais.

Tu, ką sakai apie mane? Aš irgi išsakau savo tikėjimo išpažinimą, gražiausiais, kokius tik turiu, žodžiais: tu buvai geriausias mano gyvenimo sandoris. Man tu esi tai, kas gėlėms – pavasaris, kas aitvarui – vėjas. Tu atėjai ir mano gyvenimas suspindėjo.

Neįmanoma tavęs mylėti ir nemėginti į tave panašėti, tavimi virtus / kaip sėklai gėle (G. Centore).

Italų teologas ir biblistas kun. Ermes Ronchi (g. 1947 m.) yra Marijos tarnų kongregacijos narys, knygų bei straipsnių autorius, religinių televizijos laidų vedėjas. 

Iš Qumran2.net vertė S. Žiugždaitė

Plačiame šventumo kontekste, pateiktame Palaiminimų ir Mt 25, 31–46 teksto, norėčiau įvardyti keletą požymių ar dvasinių išraiškų, kurių, mano akimis, neturėtų stigti norint suprasti, kokiai gyvensenai mus kviečia Viešpats. Negaišiu aiškindamas mums jau žinomas šventėjimo priemones – įvairius maldos metodus, svarbius Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentus, aukų atnašavimą, įvairias pamaldumo formas, dvasinį vadovavimą ir daug kitų. Čia aptarsiu kelis pašaukimo į šventumą aspektus tikėdamasis, kad tai sulauks ypatingo atgarsio.

Požymiai, kuriuos noriu išryškinti, jokiu būdu nėra visi, galintys sudaryti šventumo modelį. Tai penkios didelės meilės Dievui ir artimui apraiškos, kurias laikau itin svarbiomis dėl tam tikrų šiandienės kultūros grėsmių bei trūkumų. Joje reiškiasi mus sekinantis ir silpninantis nervingas bei intensyvus nerimas; negatyvumas ir prislėgtumas; patogus vartotojiškas ir egoistinis vangumas; individualizmas ir gausybė klaidingo dvasingumo, neturinčio nieko bendro su Dievu, formų, vyraujančių dabartinėje religijos rinkoje.

Ištvermingumas, kantrumas ir romumas

Pirmas iš šių didžiųjų požymių yra tvirtas rėmimasis Dievu, kuris mus myli ir palaiko. Remiantis šiuo vidiniu tvirtumu galima pakelti, išverti nemalonumus, gyvenimo vingius, taip pat kitų agresyvumą, neištikimybę ir trūkumus: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 3, 81). Tai – taikos, pasireiškiančios šventojo elgesiu, šaltinis. Remiantis tokiu vidiniu tvirtumu šventumas mūsų pagreitėjusiame, nepastoviame ir agresyviame pasaulyje liudijamas kantriu ir nuolatiniu gėrio laikymusi. Tai – meilės ištikimybė, nes tas, kas kliaujasi Dievu (πίστις), tas gali būti ištikimas ir broliams (πιστóς), nepalieka jų likimo valiai sunkiomis akimirkomis, neužsikrečia baime ir ištvermingai lydi juos net tada, kai tai neteikia tiesioginio pasitenkinimo.

Šventasis Paulius kvietė romiečius niekam neatmokėti „piktu už pikta“ (Rom 12, 17), netrokšti keršyti (plg. 19 eil.) ir nesiduoti būti nugalimam pikto, bet nugalėti pikta gerumu (plg. 21 eil.). Tokia nuostata yra ne silpnumo, bet tikrosios jėgos ženklas, nes pats Dievas yra „kantrus“, bet „didis galybe!“ (Nah 1, 3). Dievo žodis mus įspėja: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31).

Būtina kovoti su savo agresyviais bei egocentriškais polinkiais ir jų saugotis, kad jie nesuleistų šaknų: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Kai prislegia aplinkybės, visada galime griebtis maldavimo inkaro, vėl sugrąžinančio mus į Dievo rankas ir priartinančio prie ramybės šaltinio: „Niekada per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis“ (Fil 4, 6–7).

Žodinio smurto tinklai per internetą ir įvairias kitas skaitmeninio komunikavimo aplinkas ar erdves gali pagauti ir krikščionis. 

Žodinio smurto tinklai per internetą ir įvairias kitas skaitmeninio komunikavimo aplinkas ar erdves gali pagauti ir krikščionis. Net katalikiškoji žiniasklaida gali peržengti ribas, toleruoti diskreditaciją bei šmeižtus ir, regis, nepaisyti jokios etikos bei pagarbos kito geram vardui. Taip randasi pavojingas dualizmas, nes tuose tinkluose sakomi dalykai netoleruojami viešajame gyvenime ir savo nepasitenkinimą mėginama kompensuoti piktomis noro atkeršyti iškrovomis. Iškalbinga, kad ginant kitus įsakymus kartais iš akių visiškai išleidžiamas aštuntasis: „Melagingai neliudyk“, ir kiti juodinami be gailesčio. Iš to aiškiai matome, kad liežuvis yra „nedorybės visetas“ ir „padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas“ (Jok 3, 6).

Vidinis tvirtumas, kuris yra malonės vaisius, neleidžia mums įsitraukti į smurtą, persmelkusį socialinį gyvenimą, nes malonė slopina tuštybę ir įgalina širdies romumą. Šventasis nešvaisto jėgų aimanuodamas dėl kitų žmonių klaidų, geba patylėti matydamas brolių trūkumus ir vengia griaunančio bei gniuždančio žodinio smurto, nes nemano, jog šiurkščiai elgtis su kitais yra kilnu, bet laiko kitą „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3).

Negerai žvelgti į kitus iš aukšto kaip beširdžiam teisėjui, laikyti kitus nieko vertais ir nuolatos mėginti pamokyti. Šitai yra subtili smurto forma. Šventasis Kryžiaus Jonas siūlė kitką: „Visada būk labiau linkęs būti visų mokomas, nei pats mokyti mažiausią iš visų“. Ir dar patarė, kaip laikytis atokiai nuo demono: „Džiaukis kitų gėriu tarsi savuoju ir nuoširdžiai trokšk, kad jiems visuose dalykuose būtų teikiama pirmenybė. Taip nugalėsi pikta gerumu, toli nuginsi nuo savęs demoną ir patirsi dvasinį džiaugsmą. Stenkis tai daryti pirmiausia atžvilgiu tų, kurie tau mažiausiai patinka. Žinok, kad jei šioje srityje nesilavinsi, tai nei pasieksi tikros meilės, nei darysi kokios nors pažangos“.

Jei negebi pakelti ir paaukoti pažeminimų, nesi nei nuolankus, nei žengi šventumo keliu. 

Nusižeminimas širdyje įsišaknyti gali tik per pažeminimus. Be to nėra nei nuolankumo, nei šventumo. Jei negebi pakelti ir paaukoti pažeminimų, nesi nei nuolankus, nei žengi šventumo keliu. Šventumas, Dievo dovanojamas savo Bažnyčiai, ateina per Jo Sūnaus pažeminimą: toks yra kelias. Pažeminimas daro tave panašų į Kristų, yra neatsiejama sekimo Kristumi dalis: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21). Jis savo ruožtu parodo Tėvo nusižeminimą: Jis nusižemino, kad keliautų su savo tauta pakeldamas pastarosios neištikimybę bei murmėjimą (plg. Iš 34, 6–9; Išm 11, 23–12, 2; Lk 6, 36). Todėl apaštalai pažeminti „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41).

Galvoje turiu ne vien smurtines kankinystės situacijas, bet ir visus kasdienius pažeminimus, pakeliamus gelbėjant savo šeimą, giriant ne save, o kitus, imantis mažiau garbingų užduočių ir kartais pasirenkant iškęsti kokią nors neteisybę kaip auką Viešpačiui: „Kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse“ (1 Pt 2, 20). Tai nereiškia vaikščioti nunarinus galvą, būti nekalbiam ar šalintis visuomenės. Kartais, kai yra išsilaisvinęs iš egocentrizmo, kiekvienas gali išdrįsti maloniai padiskutuoti, reikalauti teisingumo ar ginti silpnuosius nuo galingųjų, net jei tai ir turėtų neigiamų padarinių jo įvaizdžiui.

Nesakau, kad pažeminimas yra malonus dalykas, nes tai būtų mazochizmas, bet tai yra būdas, kaip sekti Jėzumi ir augti vienybe su Juo. Šitai yra nesuprantama prigimtiniu lygmeniu ir pasaulis tokį pasiūlymą išjuokia. Tai – malonė, kurios turime prašyti: „Viešpatie, jei susidursiu su pažeminimais, padėk man pajusti, kad seku Tavimi, einu Tavo keliu.“

Tokia nuostata būdinga Kristaus nuramintai širdžiai, išlaisvintai iš agresyvumo, kuris trykšta iš per didelio „aš“. Tas nuraminimas, kuris yra malonės vaisius, leidžia mums išlaikyti vidinį saugumą ir išlikti, ištverti gėryje, net ir einant „per tamsiausią slėnį“ (Ps 23, 4) ir kariuomenei apgulus (plg. Ps 27, 3). Tvirtai stovėdami Viešpatyje, ant Uolos, galime giedoti: „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9).

Galiausiai Kristus yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) ir atėjo, „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės taką“ (Lk 1, 79). Šv. Faustinai Kowalskai Jis pasakė: „Žmonija nesuras taikos, kol, kupina pasitikėjimo, neatsigręš į mano gailestingumą“. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti saugumo sėkmėje, tuščiose pramogose, nuosavybėje, valdžioje ar socialiniame įvaizdyje: „Duodu jums savo ramybę“, bet ne taip, „kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27).

B.d.

Milda Kukulskienė su vaikais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi planuoja vykti ir jaunos šeimos su mažais vaikais. Apie pasiruošimą, kylančius klausimus ir idėjas, kaip palengvinti šiuos susitikimus savo šeimai pasakoja tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė MILDA KUKULSKIENĖ.

Dalyvauti susitikime su popiežiumi kartu su mažais vaikais. Už ar prieš?

Artėjantis susitikimas su popiežiumi mūsų šeimai yra labai ypatingas ir išskirtinis įvykis. Manau, kad tai bus reikšmingas istorinis momentas Lietuvai ir visiems dalyviams, nesvarbu, koks jų amžius ir kaip jie geba sąmoningai suprasti, kas vyksta. Šiuo metu man ir aplinkiniams labai trūksta gyvo, tikro džiaugsmo, trokštame pajusti besąlyginę meilę ir ramybę, kurią liudija popiežius Pranciškus. Tad mudu su vyru ir savo mergytėmis (vienų ir dvejų metukų) norime dalyvauti ir jį susitikti.

Jau dabar suku galvą, kaip geriau pasiruošti patiems ir paruošti vaikus. Natūralu, kad šiek tiek nerimo kelia renginių trukmė, ankstyvas atvykimo į šv. Mišias laikas, svarstau, ką reikės daryti, jei pliaups lietus, jei bus šalta ar nepatogu, jei vaikai pervargs ir zirs, jei kas nors iš mūsų prieš tai susirgs ar pan.

Kita vertus, žinau, kad mūsų vaikai užgrūdinti – daug keliaujame, esame ne sykį visi kartu skridę lėktuvu, būname tarp žmonių didesniuose renginiuose ir mokame susikurti žaismingą bei šiltą nuotaiką ir ne visai patogiomis aplinkybėmis. Be to, kasdienybėje atrandu, kad daug krizių išvengti padeda grynas oras, kas nors įdomaus, kas vyksta aplinkui, ir mamos kuprinėje telpantys įvairūs užkandžiai, pvz., geriamosios tyrelės.

Neabejoju šio renginio prasmingumu. Tikiu, kad jis padės mums pagyvinti tikėjimą, labai smalsu išgirsti popiežiaus mintis. Taip pat aiškiai jaučiu, kad čia laukiami visi – ir maži, ir dideli.

Kukulskių šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie ką reikėtų pagalvoti einant į tokį renginį su vaikais?

Kartais, žvelgdama į savo ir kitas šeimas pastebiu, kad iš savo vaikų tikimės nuostabių dalykų, o patys elgiamės visai priešingai. Tačiau vaikai mokosi iš pavyzdžio ir tik būdami šalia mums svarbiais momentais jie pajaus, kokios yra mūsų vertybės.

Gali atrodyti, kad mažas vaikas nieko konkretaus neatsimins, bet jis tikrai pajaus ir išgyvens svarbų įvykį kartu su savo šeima. Tereikia pasitikėti mažų vaikų gebėjimais, ir jie pranoksta lūkesčius. Viena mano draugė, būdama trejų metukų, su šeima dalyvavo Jono Pauliaus II aukotose šv. Mišiose Santakoje ir jas puikiai atsimena.

Manau, kad vaikų nusiteikimas dažnai priklauso nuo tėvų gebėjimo gerai apgalvoti aplinkybes. Aš pati ruošiuosi taip: įsivaizduoju konkrečią vietą, didžiulį kiekį žmonių, apgalvoju trukmę, permąstau, kuo tokia diena skirtųsi nuo įprasto mūsų ritmo (pvz., kada organizuoti valgymą ar pietų miegą).

Neseniai buvo paskelbta detali popiežiaus vizito programa, kurioje surašyta  kur ir kada bus galima išvysti popiežių, važiuojantį papamobiliu.

Manau, vertėtų šeimoje iš anksto aptarti to savaitgalio planą ir nuspręsti, kur dalyvausite. Neprošal apmąstyti ir praktinius dalykus: kaip nuvažiuoti iki vietos, kur pasistatyti mašiną, kaip nukeliauti iki galutinio tikslo, kokią „amuniciją“ pasitelkti.

Kukulskių šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip galima kūrybiškai pasiruošti susitikimui su popiežiumi, kai dalyvauja visa šeima su atžalomis?

Pirmiausia, manau, reikėtų vaikams paaiškinti, kas yra popiežius ir kuo išskirtinis bus šis susitikimo savaitgalis. Galima apie tai per jutubą parodyti filmukų, papasakoti istoriją pasakos forma, pažaisti žaidimą, imituojant šv. Mišias (mūsų dukrytė kartais sugalvoja pažaisti panašų žaidimą, tik kunigus dažnai vadina „dievuliais“). Reikėtų paaiškinti, kad laukiant šv. Mišių bus galima žaisti, dūkti, net ir šiek tiek patriukšmauti, tačiau jų metu reikės elgtis ramiai, pagarbiai ir tyliai.

Šeimoms, kurios negyvena Kaune ir ketina dalyvauti šv. Mišiose su vaikais, būtų prasminga pernakvoti pas pažįstamus ar draugus, kad tądien patirtų kuo mažiau kelioninio nuovargio.

Turint omenyje, kad ryte Santakoje belaukiant šv. Mišių gali būti vėsoka ar drėgna, būtų pravartu pasiimti termosą su kava ar arbata, patiesalų, sulankstomų kėdučių, botų, lietpalčių, šiltų pledukų ir maisto.

Visada gelbsti vaikams dar nepabodusios knygutės, žurnaliukai, lipdukai, žaidimai ar filmukai telefone. Kuo smagiau ir įdomiau bus laukti, tuo lengviau bus susikaupti Mišių metu.

Galima susigalvoti įvairiausių šeimyninių žaidimų, istorijų, juokų pasakojimų, piknikauti ir tiesiog pažvelgti į šį savaitgalį kaip į puikią progą smagiai pabūti vieniems su kitais.

Ar jūs pati su šeima dalyvausite susitikimuose su Šventuoju Tėvu?

Vienas iš reikšmingų mūsų su vyru draugystės pradžios momentų buvo dalyvauti popiežiaus Benedikto XVI aukotose šv. Mišiose Madride per Pasaulio jaunimo dienas.

Savo gyvenime turbūt dar nesu pajautusi tokio stipraus vienybės, šviesos, šilumos jausmo kaip tąsyk, kai du milijonai jaunų žmonių nakvojo oro uosto laukuose, belaukdami susitikimo su popiežiumi.

Dabar jau esame šeima, turime du vaikus, bendrus namus ir daug dalykų, už kuriuos galime dėkoti.

Susitikimas su popiežiumi Pranciškumi dar ypatingesnis, nes jis vyksta čia, prie pat mūsų namų, toje pievoje, kur ne sykį vasarą stebėjome kylančius oro balionus su savo vaikais.

Šio susitikimo metu popiežius kalbės būtent mums, lietuviams, atsižvelgdamas į mūsų istorinę, politinę situaciją, mūsų poreikius. Manau, net jei nebūčiau praktikuojanti katalikė, norėčiau gyvai išgirsti šią ryškią asmenybę. O kadangi esu – priimu tai kaip asmeninį kvietimą atvykti. Ir iš anksto atsiprašau, jei mūsų garsi šeima pridės šurmulio. Šurmulys mums dažnai yra džiaugsmo išraiška.

Daugiau apie popiežiaus vizitą Lietuvoje rugsėjo 22–23 d.

„Švelnios tėvystės“ įžvalgų galima rasti čia 

 Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ 
    Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. 
    Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. 
    Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. 
    Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ 
    Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. 

Iz 50, 5–9a: Daviau savo nugarą mušantiems

Ps 116, 1–2. 3–4. 5–6. 8–9. P.: Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų.

Jok 2, 14–18: Tikėjimas, jei neturi darbų, yra miręs

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Gediminas Jankūnas

Kaip dažnai norisi pakartoti Viešpaties žodžius, pasakytus Petrui: „Eik, šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“ ir...nepakartojame. O gal ne taip dažnai ir norisi juos kartoti. Ar šiandien daug žmonių turi užtektinai dvasios jėgų ir įžvalgumo pastebėti tokį šėtono veikimą. Juk čia reikalingi įsiklausimas ir malda bei tylos laikas apmąstyti Viešpaties duodamas gyvenimo nuorodas. Susidaro įspūdis, kad šėtonas – Melo kunigaikštis, mėgsta greitį, ir jeigu jis kur nors valgo, tai tik greito maisto restoranuose, nes skubant sunku aptikti melo pėdsakus. Melui laikas nėra sąjungininkas, greičiau, atvirkščiai, prokuroras, išaiškinantis tikruosius motyvus ir priežastis.

Kada pasiduodame skubotumui gyvendami ir vertindami savo bei kitų gyvenimus, neišvengiamai susiduriame su noru, kaip įmanoma greičiau ir lengviau ir kuo mažiausiai skausmingiau išspręsti susidariusias problemas. Mintis apie auką ar galimybę iškęsti, ištverti, išbūti tokia atgrasi ir nešiuolaikiška.

Šios dienos Evangelijoje tinkamai atsakyti reikia į abu klausimus: ir kas man yra Jėzus, ir kas man yra šėtonas? Nuo kiekvieno iš mūsų atsakymų ir priklausys, ką pavarysime šalin, susidūrę su dar viena gyvenimo problema. Tegul pavaromas šalin bus „greito veikimo“ šėtonas, o ne „lėtai, kantriai ir ištikimai“ mylintis Viešpats.

Bernardinai.lt archyvas

Šv. Kornelijus (m. 253 m. ), popiežius ir kankinys.

Romietis kunigas buvo išrinktas popiežiumi praėjus 14 mėnesių po popiežiaus Fabijono nužudymo. Po 5 savaičių 3 vyskupai išsirinko antipopiežių Novacijoną. Šis teigė, kad Bažnyčia neturi galios atleisti tiems, kurie padarė tam tikras nuodėmes, o ypač tiems, kurie atsimetė. Kornelijus 251 m. sušaukė Romoje susirinkimą, kuriame dalyvavo 60 vyskupų. Jame buvo patvirtinti nutarimai, sušvelninę atgailos discipliną persekiojamiems krikščionims. Susirinkimas taip pat išskyrė iš Bažnyčios Novacijoną ir jo šalininkus.

Imperatoriui Galiui ėmus persekioti krikščionis, Kornelijus buvo ištremtas į Civita Vecchia, Italijoje, kur birželio mėnesį mirė. Jo kūnas 258 m. buvo atgabentas į Romą ir palaidotas Kaliksto katakombose.

Šv. Kiprijonas (200-258), vyskupas ir kankinys.

Tėvų pagonių išauklėtas jis iš pradžių dėstė retoriką. Apie 246 m. tapo krikščioniu, o 249 m. - Kartaginos vyskupu. Decijaus persekiojimų laikais jis buvo pasislėpęs ir savo bendruomenei vadovavo laiškais. Valerijaus persekiojimų metu,  257 m., buvo ištremtas, vėliau grąžintas į Kartaginą ir prokonsulo Galerijaus nukirsdintas.

Peterio Liechti knyga.

Rugsėjo 20 d. „Skalvijos“ kino centre atidaromas 15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šventiniame seanse bus parodytas šveicarų kino dokumentininko Peterio Liechti filmas „Signerio lagaminas. Kelyje su Romanu Signeriu“ (Signers Koffer – Unterwegs mit Roman Signer, 1996 m.).

Šiais metais viena iš VDFF retrospektyvų skirta P. Liechti kūrybai. Po atidarymo filmo festivalio rengėjos kvies į ką tik „Skalvijai“ grąžintą antrąją salę, kurioje menininkės Jolanda Gsponer ir Annette Brütsch pristatys videoinstaliaciją „Dedikacijos. Nebaigtas Peterio Liechti filmas“ (Dedications – Peter Liechtis unvollendeter Film, 2016 m.).

„Tai dedikacija gyvenimui – svaigiai vaizdų ir garsų tėkmei ir veržliai minčių srovei“, – pabrėžia P. Liechti, savo paskutiniame kūrinyje prieš kamerą skaitydamas ligoninėse rašytus dienoraščius. „Dedikacijas“ šveicarų dokumentikos eksperimentatorius kūrė kaip kino esė iš atrinktos ir specialiai šiam sumanymui filmuotos medžiagos. Jo našlė ir kūrybinė partnerė Jolanda Gsponer įgyvendino menininko sumanymą, paversdama jį trijų dalių instaliacija. Ją sudaro – P. Liechti dienoraštis, kurį jis filmavo būdamas ligoninėje, filmuota medžiaga iš projekto „Dedikacijos“ ir knyga – P. Liechti dienoraštis, iliustruotas kadrais iš filmo. 

Trijuose pusiau permatomuose ekranuose plėtojamos atskiros temos: „Pasivaikščiojimai ir sapnai“, „Ligoninė“ ir „Archyvai / Kelionė laiku“. Vaizdas ir garsas kuria nuorodų tinklą, įtraukiantį žiūrovus į kūrybinį procesą.

„P. Liechti visą gyvenimą rašė. Tai buvo jo kasdienybės dalis. Dažnai tvirtindavo, kad rašyti privalo, norėdamas išsaugoti minčių elastingumą. Gebėjo minimaliomis priemonėmis atskleisti reiškinio, situacijos, atmosferos esmę. Sužinojęs, kad jo laikas baigėsi, P. Liechti apsisprendė kurti filmą, tačiau jame matome jo kūrybai įprastą vaizdo, žodžio ir garso sintezę“, – teigia J. Gsponer.

„Dedikacijos“ turėjo tapti gyvųjų pokalbiais su mirusiaisiais – šveicarų poetu Robertu Walseriu, olandų tapytoju Vincentu van Goghu ir nepažįstamu dinkų genties vadu iš Pietų Sudano. Paskutinį autonomiškiausiu šveicarų kino kūrėju vadinamo P. Liechti darbą galima vadinti literatūros ir meno istorijos komentaru arba asmenine literatūros ir meno istorija. 

„Dedikacijos“ kuria įrašą apie nedalijamą gyvenimo ir mirties sąjungą. Jame keičiasi vaizdai, filmuoti P. Liechti studijoje ir ligoninėse, ir atrinktos medžiagos kadrai, persmelkti laisvėje gyvenančių laukinių žvėrių orumo ir Afrikos karščio. „Dedikacijų“ struktūra netvarkinga ir asimetriška, estetika pabrėžia tariamai prastą vaizdą ir garsą. Tokie sprendimai priartina kūrinį prie fragmentiško ir nesurežisuojamo gyvenimo. Tekstuose fiksuojamas aplinkinis pasaulis, o stojus į akistatą su laikinumu prieglobsčio ieškoma ironijoje. Tai asmeninis P. Liechti testamentas ir kūrėjo žvilgsnis į atliktus ir nespėtus atlikti darbus.

„P. Liechti buvo labai kritiškas, bet niekada ciniškas. Jo pesimizmas persmelktas humoro. Minčių kirčiai aštrūs, bet visada saviironiški. Jis buvo pilnas meilės paprastam žmogui ir nepastebimam gyvenimo grožiui“, – prisimena J. Gsponer.

Menininkė J. Gsponer taip pat pristatys ir keletą P. Liechti retrospektyvos filmų.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20–30 d., Kaune – spalio 2–4 d., Ukmergėje – spalio 5–7 d.

Daugiau www.vdff.lt.

EPA nuotrauka

Rugsėjo 10 d. buvo paskelbtos „naujos priemonės“ skirtos kontroliuoti religinio pobūdžio svetaines internete. Valstybės religinių reikalų administracija paskelbė taisykles, reglamentuojančias religinę veiklą internete: evangelizacija internete bus draudžiama.

Uždraustos tiesioginės religinių ceremonijų transliacijos internete, maldos, pamokslai. Naujos taisyklės draudžia skelbti ir jautraus pobūdžio turinį: net mažiausią kritiką partijos vadovybės ir oficialios religinės politikos atžvilgiu; draudžiama skatinti nepilnamečių dalyvavimą religinėse apeigose, naudoti religiją siekiant nuversti socialistinę sistemą.

Naujos taisyklės, kinų vyriausybės paskelbtos juridinės informacijos svetainėje, pavadintos „priemonės valdyti religinę informaciją internete“, pateikiamos kaip projektas ir laukiama visuomenės komentarų, tačiau kaip dažnai nutinka, projektas beveik tolygus galutiniam tekstui.  Priemonės suskirstytos į penkis skyrius, jas sudaro 35 straipsniai.  Nuo šiol kiekvienas, kas  norės sukurti religinę svetainę, turės gauti valdžios patvirtinimą, turės būti laikomas sveiku bei politiškai patikimu. Negalima atsiversti, platinti religinės medžiagos.

Organizacijos ir mokyklos, kurios gauna licenciją, gali platinti savo instrukcijas tik savo vietiniame tinkle, kuris prieinamas registruotiems vartotojams. Taisyklėse pabrėžiama, kad tokios organizacijos negali mėginti nieko atversti nei skleisti religinio pobūdžio informacijos.

Naujos priemonės numato daugiau apribojimų nei reglamentas dėl religinės veiklos, įsigaliojęs 2018 m. vasarį.  Jis draudė publikuoti turinį, kuris grasina „sugyvenimui tarp tikinčiųjų ir netikinčių“, draudė svetaines,  skatinančias religinį ekstremizmą ar kurios nepalaikė laisvės ir religijų savivaldos principų, tačiau leido publikuoti religinę informaciją atsižvelgiant į įstatymus.

Naujomis priemonėmis siekiama sustabdyti religinio mokymo platinimą internete ir blokuoti augantį dvasinį susidomėjimą kinų visuomenėje.

Norėdamas jį sukontroliuoti prezidentas Xi Jinping jau prieš eilę metų pradėjo kampaniją, kuri turėjo asimiliuoti kinų kultūros religijas ir jas pajungti komunistų partijos hegemonijai,  paversdama jas politiniu instrumentu. Vis tik religinis prabudimas Kinijoje nebesuvaldomas. Kinija – šalis, kurioje internetas paplitęs labiausiai, tačiau kartu čia ir didžiulė informacijos kontrolė.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

„Man bus įdomu pamatyti, kas kine suprasta ir perteikta kitaip“, – sako rašytoja, knygos „Kvėpavimas į marmurą“ autorė LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ. Prieš 12 metų išleistas jos romanas šiomis dienomis tarsi pradeda naują gyvenimą – leidykla „Alma littera“ pakartojo knygos leidimą, o nuo rugsėjo 28 dienos Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti to paties pavadinimo Giedrės Beinoriūtės filmas. 

Daugiau nei dešimt metų praėjo nuo dienos, kai pasirodė jūsų knyga „Kvėpavimas į marmurą“. Šiomis dienomis romanas perleistas dar kartą, o kino salėse pasirodo jūsų romano ekranizacija. Ką jaučia rašytojas, kai jo sena knyga pradeda naują gyvenimą?

Naują kvėpavimą? Šiurpą? Jaudulį? Atrodo, panašiai jaučiausi žiūrėdama filmą pirmąjį kartą. Bet tai – emocijos. Dabar laukiu premjeros, noriu pamatyti filmą dar kartą, šalčiau. Tik, man regis, tas naujas gyvenimas – filmo, ne knygos.

Ar kada skaitote iš spaustuvės parsineštą savo naują knygą?

Būtinai. Tik tada bent kiek suprantu, kokia iš tiesų ji. Kartais nespėju net iki namų parsinešti – praryju pakeliui, stabčiodama po medeliais ir sėsčiodama ant suolelių. Kai knyga įgauna kūną, gali ją pamatyti naujai, iš didesnio atstumo. 

Kaip jums iš laiko perspektyvos atrodo „Kvėpavimo į marmurą“ istorija?

Gal kiek naivoka? Drąsoka? Vietomis – per daug egzaltuota. Dabar tokios neparašyčiau. Bet mane gelbėjo jaunystė paikystė ir tai, kad pati dorai nesupratau, ką ir kodėl rašau. Tai buvo, kaip sakoma, grynasis įkvėpimas.

Nuo ko šita istorija prasidėjo? Ar nuo tikros istorijos, tikrame gyvenime?

Ji prasidėjo nuo mano vyro pasakojimų apie save. Tačiau jokių tiesioginių biografinių ryšių joje su žiburiu nerasite. Konkrečios istorijos tikrame gyvenime nebuvo.

Į kokį savo klausimą gavote atsakymą parašiusi šią knygą?

Man tiesiog trumpam palengvėjo.

Ką visada atsakote žmonėms, kai jie tikina, kad šitaip tikrame gyvenime nebūna?

Į akis man taip nesako. Gal sako už nugaros? Ieškoti knygoje tikro gyvenimo – prastas užsiėmimas. Į knygas sugula meninė tikrovė, kurią arba priimi, arba – ne. Arba tai tiesiog prasta knyga... Gal tokiais atvejais ir sakoma: taip nebūna? Nes prastai knygai trūksta ne tikroviškumo, bet gyvybės, ir skaitytojas tą jaučia.

Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose – per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę.

Kiek ir kokios į knygą sudėjote savosios patirties?

Gal kažką pasiėmiau iš bendravimo su savo vaiku? Tada turėjau tik pirmąjį... Maždaug prieš penkiolika metų, rengdama straipsnį apie vaikų globą ir įvaikinimą, kalbėjausi su viena įvaikinimo įstaigos darbuotoja. Ji prasitarė, kad kai kurios šeimos neapskaičiuoja savo jėgų ir grąžina net įvaikintus vaikus. Įvaikinimo procesas yra netrumpas, per tą laiką tarsi turėtum spėti ir vaiką pažinti, ir, padedamas psichologų, pats susivokti.

Ir vis dėlto tokie faktai stebina. Iš to, ką kalbėjo darbuotoja, supratau, kad taip neretai nutinka. Bent jau taip buvo tada. Tikėkimės, dabar situacija geresnė, vaikų globos namų naikinimo politika atrodo graži, tik neturiu žinių, kaip ji iš tiesų veikia gyvenime, ar pasiteisina.

Mane kartais suerzina mėginimas supaprastinti ir sudėlioti tokią sudėtingą, daugialypę būtybę kaip žmogus, į kažkokias kažkokių specialistų išgalvotas lentynėles. Pasitaiko ypač keistų išimčių, kai vaikas, jau gimdamas, atsineša sudėtingą duotybę, kurią sunku paaiškinti. Tai supras tik tie, kurie susidūrė su tokiais vaikais. Mano Ilja iš „Kvėpavimo į marmurą“ ir yra toks. Kitų požiūriu – blogas, beviltiškas. Izabelė jam – akivaizdžiai per silpna įmotė, per daug susijaukusi, pakrikusi. Bet gal būtent todėl jie ir traukia vienas kitą nepaaiškinamai, net ne kaip motina ir vaikas, bet kaip esybės, kurios potencialiai turi ką viena kitai duoti...

Tik abu visiškai nežino, kaip tai padaryti. Knygoje tarp Izabelės ir Iljos užsimezga vos juntamas, laukinis, sunkiai apčiuopiamas ryšys. Ir nors iš vienos pusės viskas baigiasi tragiškai, Ilja iš Izabelės gauna maksimaliai daug, tik ne taip, kaip abu tikėjosi. Manau, kad jis tai supras pamažu, bręsdamas, ir tai galbūt pakreips jo gyvenimą geresne linkme. Galbūt suaugęs jis net grįš pas Izabelę padėkoti, užmegzti naujo ryšio, parodyti savo vaikų. Pastebite, kalbu apie jį kaip apie tikrai egzistuojantį žmogų (šypsosi)?

Ar filmą jau matėte? Ar jis atspindi tai, kas vyko jūsų vaizduotėje?

Jis atspindi knygos atmosferą. Tai – visai nemažai. Tikėtis, kad filmas atspindės tik mano vaizduotę – naivu. Ir neįdomu. Man pačiai įdomu pamatyti, kas suprasta ir parodyta kitaip, įvairiapusiškiau, negu mano pačios rašyta.

Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose – per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę. Ji perdėliojo istorijos akcentus, nes filmas – ne knyga, jis reikalauja kitoniškumo. Man patiko, kaip jautriai, subtiliai ji naudojosi knygos medžiaga.

Ar kinas pratęsia knygos gyvenimą? Ar tai jau – kita istorija?

Kinas pratęsia komercinį knygos gyvenimą, to turbūt tikisi leidykla (juokiasi). O šiaip skaityti knygą ir žiūrėti filmą – du skirtingi dalykai ir nesvarbu, kad istorija – ta pati. Manau, kad tai yra dvi skirtingos meninės tikrovės.

Filmo anonsas:

Filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas” režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą” Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.

Evgenios Levin nuotrauka

Rengiant šią užsienio spaudos apžvalgą penktadienio popietę, Vilniuje baigėsi Vokietijos kanclerės A. Merkel susitikimas su Lietuvos prezidente D. Grybauskaite, kurios viena kitą tujino ir vadino vardais, ir dviem kitų Baltijos valstybių premjerais. Išskyrus tik sausus faktus pateikiančius agentūrinius pranešimus, jokių analitinių komentarų šia tema dar nebuvo. Todėl šioje apžvalgoje – apie kitą, bet patį svarbiausią pastarųjų dienų poslinkį Europos Sąjungoje.   

Madrido dienraštis „Pais“ rašė, kad trečiadienį Europos Parlamentas pasiūlė prieš Vengriją taikyti septintąjį Europos Sąjungos sutarčių straipsnį. Tai galėtų vesti prie balso teisių iš Budapešto atėmimo. Tai pats  pirmas kartas, kai Europos Parlamentas įveda tokį procesą prieš šalį, kurios vyriausybė rodo nuslydimą autoritarinio valdymo link, pažymėjo Ispanijos sostinės kairiųjų laikraštis.

O Slovakijos sostinės laikraščio „Sme“ žodžiais, ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija mutavosi į autokratui tinkamą demokratiją, bet šitokio varianto Europos parlamentarai nepriėmė.

Jie suvokė, kad jeigu jie dabar nepasisakys už visų vengrų pilietines ir žmogaus teises, tai reikštų principinį pasidavimą ir kartu žalią šviesą visokiems kitiems Europos autokratams, rašė Bratislavos dienraštis.

Visiškai priešingą nuomonę išsakė Budapešto dienraštis „Magyar Idok“: per 2019 m. Europos rinkimus „tuos garbę praradusius nenaudėlius iš Europos Sąjungos institucijų išmesime ir jose demokratiją atkursime“.

Leisimės į aljansus su savo bičiuliais ir ateinančiame Europos Parlamente sudarysime didžiausią frakciją. Tai bus normaliųjų frakciją – tokios šiuo metu verkiant reikia, pareiškė Vengrijos sostinės laikraštis.

Kitas jos dienraštis, „Nepszava“, pažymėjo, kad valdančioji partija „Fidesz“, kurioje paskutinis žodis priklauso ministrui pirmininkui V. Orbanui, Europos Parlamento balsavimą ignoruoja.

Vengrija dabar paleis į darbą visas įmanomas teisines priemones prieš bet kokias sankcijas, ir tai turėtų atsakingas Europos Sąjungos institucijas užimti metų metus“.

Pasak Maskvos dienraščio „Gazeta“, reikia suprasti, jog Europos Parlamento nutarimas nereiškia, kad Vengrijai tuoj pat bus taikomi apribojimai ir kad jai iš karto bus atimta balsavimo teisė Europos Sąjungoje. Tam reikia visų jos šalių narių pritarimo.  

„Europos Sąjunga ir vėl priėjo takoskyrą“, – rašė Varšuvos dienraštis „Rzeczopospolita“ ir tęsė: „tą liudija balsų pasidalijimas šiuo klausimu  Europos liaudies partijos viduje“.

Po ilgo delsimo frakcijos vadovas Martinas Weberis, kurio kandidatūrą į Europos Komisijos prezidento Jeano-Claude`o Junckerio įpėdinius palaiko kanclerė A. Merkel, pasisakė už sankcijas Vengrijai.

Dabar M. Weberiui bus sunku V. Orbano partiją „Fidesz“ išlaikyti Europos liaudies partijos gretose. Bet jei „Fidesz“ iš Europos liaudies partijos išlėks, tai M. Weberio šansai kitąmet perimti Europos Komisijos vairą sumažės, pažymėjo vienas iš Lenkijos sostinės laikraščių.

Anot Londono „Times‘o“, Budapeštas ir Varšuva čia įžiūri konfliktą tarp Paryžiuje ir Berlyne sėdinčių taisyklių kūrėjų, iš vienos pusės, ir šių taisyklių laikytis įpareigotų mažesniųjų šalių, iš kitos.

Europos Komisijos prezidentas J.-C. Junckeris būtų turėjęs tarp šių pozicijų nutiesti tiltus. Vietoj to jis juos sudegino.

Jis, atrodo, įsivaizduoja, kad gali Europą privesti prie daugiašalės vizijos ir alternatyvios vertybų sistemos kaip atsvaros D. Trumpo vyriausybei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau rezultatas tas, kad jis Europos Komisiją veda aklavietėn ir knisasi po Vakarų aljanso pamatais, rašė Jungtinės Karalystės sostinės dienraštis.

Barcelonos dienraštis „Periodico de Catalunya“ komentavo paskutinę J.-C. Junckerio kalbą Europos Parlamente. Visų pirma tai buvo atsišaukimas. Atėjo Europos suverenumo laikas, sakė jis ir pareikalavo, kad jos šalys narės savo susiskaldymą įveiktų.

Žinoma, šis atsišaukimas suskambo truputį per vėlai ir kaip tik labai gilios krizės Sąjungoje metu. Atskiros šalys narės labai vangiai ir nenoriai perleidinėja savo kompetencijas ir kai kuriais atvejais netgi stengiasi jau pasiektus laimėjimus vieningos Europos link vėl atšaukti, apgailestavo Katalonijos sostinės laikraštis.

Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainė pacitavo net Rygos laikraštį „Diena“, kuris teigė, kad „V. Orbano vyriausybės nusižengimų sąrašas yra ilgas ir apsiriboja ne tik kategorišku atsisakymu priimti pabėgėlius“. 

Vis dėlto Europos Parlamento balsavimo rezultatas Vengrijos premjerui turėjo būti nemaloni staigmena. Jis, galima manyti, tikėjosi, kad jį parems Europos liaudies partijos, kuriai priklauso ir jo paties partija, deputatai.

Tačiau daugiau nei du trečdaliai Europos parlamentarų balsavo už įvedimą proceso, kurio pabaigoje Vengrija galėtų prarasti savo balsą Europos Taryboje, rašė Latvijos sostinės dienraštis.

Prancūzijos sostinės dienraštis „Monde“ patenkintas, jog „balsavimo rezultatas toks vienareikšmiškas – tai labai gerai Europos demokratijos ateičiai“.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Scena iš rež. Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“. Mikko Waltari nuotrauka

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“ išvyko į Rumunijos sostinę Bukareštą. Spektaklis įtrauktas į Šimtmečio valstybių sostinių festivalio programą, kurioje pristatomi spektakliai, parodos, kino seansai, poezijos skaitymai, muzikos koncertai. „Mūsų klasė“ vaidinama rugsėjo 16 d. Nacionaliniame teatre. 

Šis žinomo lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko kūrinys, kurį pastatė režisierė Yana Ross, 2013 m. pripažintas ryškiausiu Lietuvos teatro sezono įvykiu – Auksinius scenos kryžius pelnė spektaklio režisierė, scenografas Marijus Jacovskis, aktoriai Aldona Janušauskaitė ir Danius Jankauskas. 

Į teatro programą kartu su „Mūsų klase“ įtrauktas spektaklis „Vėlinės“ (režisierius – Piotras Tomaszukas, Vieršalino teatras, Lenkija), Svetlanos Aleksijevič „Nemoteriškas karo veidas“ (režisierius Marianas Pecko, Slovakijos kamerinis teatras), Yanos Dobrevos „Lapkričio karštis“ (režisierius – Petru Vutcărău, Eugene Ionescu teatras, Moldova).

Festivalio, kuris vyksta rugsėjo 10–17 dienomis, metu surengta Tarptautinės teatro kritikų asociacijos konferencija. 

Festivalyje bus pristatyta ir kitų Lietuvos menininkų kūryba: parodoje „Confluențe 100“ dalyvauja Rimas Sakalauskas ir Kristina Sereikaitė, į poezijos programą įtraukti Mariaus Buroko skaitymai, muzikinėje programoje pasirodys Liudo Mockūno trio.

EPA nuotrauka

Šeštadienį popiežius keliavo į Siciliją, kur aplankė Piazza Armerina miestelį pačiame salos centre, o po to Palermą – didžiausią salos miestą.

Susitikime su Piazza Armerina vyskupijos tikinčiaisiais Pranciškus kalbėjo apie sinodinę ir Žodžio Bažnyčią, apie eucharistinę bendruomenę ir, ypač, apie misionierišką meilę.

Atvykęs į Palermą, Šventasis Tėvas pirmiausia aukojo prieš 25 metus mafijos nužudyto ir prieš penkerius metus palaimintuoju paskelbto kunigo Giuseppe Puglisi liturginio minėjimo Mišias. Po to jis aplankė Palermo Šv. Kajetono parapiją, kurioje dvasininkas tarnavo ir namus, kuriuose jis gyveno. Popiežius taip pat trumpai stabtelėjo ir pasimeldė toje vietoje, kur kunigas buvo nušautas. Po to Palermo katedroje vyko susitikimas su kunigais ir pašvęstaisiais.

Popiežiaus vizitas Sicilijoje baigėsi šeštadienio pavakare Palermo centre, Politeama teatro aikštėje, vykusiu susitikimu su jaunimu.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

„Neįmanoma sėdint fotelyje girdėti ką Viešpats mums sako, – kreipsi Pranciškus į jaunimą. Sėdėjimas nesuderinamas su Dievo Žodžiu, kuris yra dinamiškas. Dievą surandame keliaudami. Viešpats visada kviečia jaunus žmones. Jam patinka jiems kalbėti kelyje“, sakė Pranciškus, primindamas Emauso mokinių susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi ir Dovydą, kurį Dievas pašaukė ganantį bandą, kai tuo metu jo broliai ramiai sau sėdėjo namuose.

„Dievas nemėgsta tingumo; Dievui patinka veikla, judėjimas“, sakė popiežius, patikslindamas, kad čia kalba ne apie fizinę veiklą, ne apie kūno mankštą, bet apie širdies lavinimą. „Jėzus sako: „Ieškokite, ir rasite“. Bet kur gi ieškoti? Tikrai ne išmaniajame telefone. Ne televizijoje. Ne kurtinančioje muzikoje. Taip pat ir ne prieš veidrodį, nes stovėdami prieš veidrodį galite nusivilti, kad nesate tokie, kokiais norėtumėt atrodyti. Dievas kalba kai užmezgame su juo asmeninį ryšį. Neužsidarykite savyje, – ragino popiežius. Pasitikėkite juo. Ieškokite jo maldoje“.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Kiekvieną žmogų Jėzus kviečia juo sekti. Kiekvieną kviečia keliauti, ieškoti, svajoti. Tačiau, pasak Pranciškaus, yra dar vienas svarbus žodis, padedantis mums keliauti su Viešpačiu. Tas žodis – tarnauti.

Taip pat ir kalbėdamas Sicilijos jaunimui popiežius dar kartą pasmerkė mafiją, nelegalumą, pakantumą nusikaltimams, visus tuos nuodus, kurie kenkia žmogaus orumui. Reikia tikrų žmonių, drąsių vyrų ir moterų, kurie smerktų nusikaltimus ir išnaudojimą, kurie gyvenime būtų tikrai laisvi žmonės, padėtų silpniesiems, mylėtų teisėtumą, kuris yra vidinio sąžiningumo atspindys. „Reikia žmonių, – sakė popiežius, kurie daro ką sako“. Popiežius kvietė jaunimą drąsiai keisti savo aplinkos, Sicilijos visuomenės gyvenimą. Nėra neįmanomų dalykų. Viską įmanoma atnaujinti, pakeisti!

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Parengta pagal Vatican News pranešimus

Kaip jaunimas ruošiasi popiežiaus Pranciškaus atvykimui jau šį savaitgalį ir ką jauni žmonės mąsto apie viltį, tikėjimą ir Bažnyčią?

Kalba „Gailestingumo ansamblis“, giedosiantis jaunimo susitikime su popiežiumi, ir popiežiaus vizito savanoriai: kodėl aš laukiu Šventojo Tėvo apsilankymo, kodėl tapau savanoriu, kas man yra viltis, o kas, jei pats Jėzus atvyktų į Lietuvą?

„Savanoriauju popiežiaus vizito renginyje, nes mes esame namuose ir turėtume priimti savo svečius. Tai labai didelis įvykis. Renginio šūkis yra „Kristus Jėzus – mūsų viltis!“ – tai žinutė, kurią popiežius atneša į Lietuvą, ir tai yra svarbiausia žinutė, nes mes tarnaujam ne kūriniams, bet kūrėjui“, – sako savanoris Martynas.

Donato Stankevičiaus nuotrauka

Rugsėjo pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Gintaras Varnas kviečia į pirmąją sezono premjerą – spektaklį „Getas“. Jis sukurtas pagal to paties pavadinimo Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę. Prieš daugiau nei 30 metų pirmąkart pastatytame veikale pasakojama apie gyvenimą Vilniaus gete. Jame, o ir kituose getuose Europoje, įkalinti žydai įvairiais būdais stengėsi neprarasti dvasinės stiprybės. Viena išeičių – menas. Vilniaus gete susibūrusi teatro trupė ir tapo pjesės „Getas“ objektu. Dramaturgas pjesę parašė nesilankęs Vilniuje, taigi remdamasis ne savo patirtimi – jis 1939 m. gimė Izraelyje.

Spektaklio kostiumų dailininkė ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ gimė 1945 m. lapkričio 1 d., praėjus vos daugiau nei dvejiems metams nuo Vilniaus geto likvidavimo. Nuo vienuolikos metų žmones fotografuojančios vilnietės biografijoje – ir grafika bei scenografija. Daug, daug scenų. Teatro, televizijos, koncertų. Peržvelgus darbų ir įvertinimų sąrašą, kuriame – ir „Auksinis scenos kryžius“, būtų klaidinga, net įžūlu manyti, kad A. Jacovskytę G. Varnas dirbti „Gete“ pakvietė tik todėl, kad ji gimusi žydų šeimoje. Čia galima pacituoti pačios menininkės prieš porą metų žurnale „Veidas“, diskutuojant apie buvimą žydu šiuolaikiniame Vilniuje, išsakytą mintį, kad žmogus neturi būti vertinamas pagal tautybę: „[namuose] ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes“. Visgi tiesa, kad apie Vilniaus getą A. Jacovskytė žino daugiau nei daugelis „Getą“ repetuojančių jaunosios kartos aktorių. Juk ji dirba Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.

Apie sceną ir joje atkuriamą juodžiausią XX a. istorijos tarpsnį su „Geto“ kostiumų dailininke kalbamės Laisvės alėjoje, beveik priešais Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Aleksandrą Jacovskytę kalbino Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys. 

Aleksandra, jūs Nacionaliniame Kauno dramos teatre – ne pati dažniausia viešnia. Kaip prisijungėte prie „Geto“ kūrybinės grupės?

Su Gintaru Varnu jau ne kartą dirbau – statant „Edipo mitą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Maxo Frischo „Biografiją: vaidinimą“ Kaune. Taigi kai Gintaras šįkart pasakė, kad bus darbo, iš karto sutikau. Net nežinojau, kokio – man tiesiog patinka su juo dirbti. Apskritai man įdomu dirbti, ir tiek. Nebent nejaučiu režisieriaus, netikiu juo – tuomet atsisakau.

O kai sužinojau, kad spektaklis – apie Vilniaus getą, tuo labiau – epochą žinau, įvykius žinau, filmo (Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ – red. past.) nemačiau, pjesės nebuvau skaičiusi. Ir nesu mačiusi to spektaklio, apie kurį visi, net patys skirtingiausi žmonės sako, kad prastas. Atrodo, 1991 m. Vilniuje jį pastatė Jonas Vaitkus.

Spėjote atsakyti ir į kitą mano klausimą – ar buvote skaičiusi pjesę. Ar pradėjusi dirbti filmą visgi pažiūrėjote?

Taip, pasidomėjau, kaip filme išspręstas kostiumų klausimas. Ten kostiumų dailininke, beje, dirbo mano draugė Eglė Kvintienė. Ir man labai patinka, kaip ji dirba. Žinoma, skiriasi teatro ir kino specifika. Vėliau su režisieriumi ir scenografu Gintaru Makarevičiumi sėdome žiūrėti eskizų. Žinote, retro motyvai kostiumui iškart suteikia sceniškumo ir padeda išvengti buitiškumo. O buitiškumo scenoje vengiu ne tik aš.

„Geto“ kontekste įdomi ir jūsų, kaip Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos, patirtis. Ar teko teatre panaudoti muziejuje įgytas žinias, pasikelti archyvus, dokumentus?

Pasikelti nereikėjo, nes tai muziejuje man visuomet prieš akis. Muziejuje dabar dirbu puse etato kaip dailininkė ir parodų kuratorė. Su dizainere kuriame plakatus laikinosioms parodoms, kartu apgalvojame eksponavimą.

Žinoma, prireikus istorines detales muziejuje galiu pasitikslinti. Apskritai dirbdama su „Getu“ peržiūrėjau daug dokumentinės medžiagos, varčiau daug žurnalų, knygų muziejaus bibliotekoje. Kad nebūtų abejonių, ar kokia nors kepurė tinka tai epochai. Įsigilinęs pamatai, kad jau tada žmonės įvairiai rengdavosi, nevaikščiojo visi kaip uniformuoti.

Dar labai gerai prisimenu Romano Polanskio filmą „Pianistas“. Manau, kiekvienam žmogui, nieko nežinojusiam apie Holokaustą kaip procesą, jis turėjo atverti akis. Kaip žmogus nustumiamas: pirmiausiai privalo prisisiūti geltoną žvaigždę, kad būtų atpažįstamas. Tuomet neturi teisės vaikščioti šaligatviu, tik gatve. Vėliau žmonės išvaromi iš namų, suvaromi į getą, keletas šeimų į vieną butą, ir taip toliau. Kai pamatai procesą palaipsniui, viskas tampa aišku.

Donato Stankevičiaus nuotrauka

Nužmoginimo procesas?

Taip, žmogus tampa beteisis, valstybės neapsaugotas.

Matyt, todėl jaunesniajai kartai neretai nuostabą sukelia informacija apie Kauno gete veikusį orkestrą, Vilniaus geto teatrą. Beprotiškai sunku suvokti, kaip, netekus teisių, namų, giminių, neturint pakankamai maisto, dar galima rasti jėgų veikti kažką daugiau, nei tiesiog egzistuoti.

Išlikę nemažai Vilniaus geto plakatų. Ne tik teatro. Taigi žinome, kad ten vykdavo ir paskaitos, ir literatūros, poezijos, muzikos vakarai. Tiesiog iš pradžių žmonės netikėjo, kad bus sunaikinti, kad nėra jokios vilties. Manau, kad taip siekta išvengti dvasinės degradacijos. Juk gete buvo daug vaikų, jaunimo.

Taip pat skaičiau daug atsiminimų, interviu su Holokaustą išgyvenusiais. Pavyzdžiui, įsiminė lenkų kalba išleisti Varšuvos geto gydytojos prisiminimai. Jokių kaltinimų ar graudenimų, kaip buvo sunku. Tik faktai. Taigi gydytojai, dirbę geto ligoninėje, turėdavo – paradoksalus vokiškas tvarkos supratimas! – spirito darbo reikmėms. Ir jie vakarais tą spiritą gerdavo. Pirma, tai buvo kalorijos, taigi jie nebadavo. Antra, tai padėjo ištverti psichologiškai. Taigi tokie faktai, jokių spekuliacijų. Man toks istorijos pateikimas atrodo tinkamiausias.

Kaip manote, ar daugiau istorijų iš Vilniaus, Kauno, kitų getų galėtų tapti įkvėpimu naujiems lietuviškiems spektakliams, knygoms, filmams?

Reikėtų klausti literatų. Visgi, manau, dokumentika tam tikrais atvejais stipresnė nei meninė kalba. Ši pjesė, tiesa, taip pat parašyta žmogaus, nebuvusio gete, bet paremta prisiminimais, dokumentais, liudijimais – ne emocijomis.

Ar sutinkate, kad nuo per didelio emocijų kiekio menas gali tapti spekuliacija?

Taip. Ir to reikia vengti. Iš visų jėgų. Kitaip nebus įtaigu. Nebus netgi informatyvu.

Ar su „Geto“ aktoriais bendraujate tik kaip kostiumų dailininkė, ar pasikalbate ir apie spektaklio kontekstą?

Na, pasidaliname įspūdžiais. Kiek pastebėjau, jie labai noriai vaidina, noriai dalyvauja, jiems įdomu. Galbūt kai kurie tiesiog pirmą kartą išgirdo apie getą, Holokaustą. Galbūt girdėjo, bet nebuvo artimiau susidūrę. Lietuviai, natūralu, daugiau žino apie trėmimus. Na, bet žinote, kai tokios asmenybės kaip Janas Karskis (Holokausto liudininkas, Lenkijos ir JAV pilietis, Izraelio garbės pilietis, teisininkas ir diplomatas, istorikas – red. past.) pradėjo kalbėti sąjungininkams apie tai, kas vyksta Lenkijos getuose, juo niekas negalėjo patikėti. Net politikai. Manė, kad tai išsigalvojimai. Bet kaip galima tai sugalvoti? Neišgalvosi to, kad iki karo žydų gyvenimas Lietuvoje buvo pilnavertis, o vokiečiai juos sunaikino fiziškai. Sovietai – dvasiškai. Juk netrukus po karo uždarytos žydų mokyklos, laikraščiai, žurnalai, muziejus. Dėl vaizdo palikta viena – iš daugelio – veikianti sinagoga…

Grįžtu prie klausimo. Su aktoriais kalbamės visada. Klausiu, ar patogu, ar kostiumas netrukdo judėti. Ar jaučia, kad tai jo daiktas? Geriausia, kad scenoje apie kostiumą aktorius nebegalvotų. Ir, žinoma, man svarbu, kaip jie įsivaizduoja savo vaidmenį, tai man padeda. Kiekvieną kostiumą aptariu su režisieriumi. Bet jei matau, kad koks nors sprendimas rėžia akį, iškrenta iš konteksto, nesutinku. Tikiuosi, minkštai, bet kategoriškai.

Ar turite visas galimybes, taip pat ir finansines, įgyvendinti savo idėjas kostiumams?

Turi būti gerai. Dėl to visi ir stengiamės. Tikrai daug perkame „secondhanduose“. Žinote, kodėl? Daug pigiau, bet ne tik – naujai pasiūtas kostiumas gali atrodyti kiek dirbtinas, ypač tokiame spektaklyje. Per repeticijas aktorius nespėja tiek dažnai kostiumą pavilkėti, kad šis įgautų jo kūno formą. Tuo atžvilgiu dėvėtų rūbų parduotuvės – labai gerai. Apžiūrėdama rūbą jau žinau, ką iš jo padaryti, ką pridėti, ką atimti, ar prie jo tiks vienas ar kitas jau turimas daiktas. Tai labai įdomu, tai – kūryba.

Beje, teatre visad trūksta geros kokybės juodų vyriškų skrybėlių. Užvakar, pasirodžius naujoms prekėms, nupirkau tris! Angliškas, unikalias. Vilniuje yra dvi vintažinėmis vadinamos dėvėtų rūbų parduotuvės, ten tikrai galima rasti senamadiškų stilingų daiktų.

Darbo „Gete“ daug. Daug veikėjų, dauguma jų turi po porą visiškai skirtingų kostiumų. Juk tai spektaklis apie teatrą.

Ar esate teatro mėgėja? Na, kai nedirbate jame?

Esu gero teatro mėgėja. Atmosferinio, netikėto, kai spektaklio nepamiršti, tik išėjęs. Kartais žiūri ir matai: taip, labai profesionalu, labai gerai sugalvota. Bet… neveikia. Neatveria naujo pasaulio. Bet čia – aš. Manau, jaunimui reikia visokio teatro.

Beje, „Getą“ svarbiau pamatyti jaunimui ar vyresnei auditorijai?

Manau, visiems. Vyresni daugiau apie tą laiką žino, turi savo nuomonę, jiems irgi turėtų būti įdomu. Visgi ypatinga tema.

„Ypatinga“ – švelnus žodis. Sergate už savo spektaklius?

Aišku, tai man labai svarbu. Spektaklio, aktorių, režisieriaus, komandos sėkmė.

Nesinori po premjeros ką nors kostiumuose keisti? Esate savikritiška?

Baisiausias dalykas – kai visi apsivilkę kostiumus pirmąkart išeina į sceną repetuoti. Kai dirbi su vienu aktoriumi, matai jį iš arti, be sceninio apšvietimo – visai kas kita. Taigi per pirmąją peržiūrą su kostiumais labai nejauku. O per premjerą… viskas jau būna padaryta. Žinoma, nutinka, kad scenoje pamatau, ką galėjau padaryti geriau. Ir tai mane persekioja metų metus.

Vienas kostiumas?

Vienas kostiumas.

Spektaklio „Getas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks rugsėjo 21 d., 22 d., 23 d., spalio 21 d. ir lapkričio 2 d. Bilietai jau parduodami.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/4cf05aea2e57627196bed7b27d175d2b.jpg"},"main_article":{"title":"\u201eJei J\u0117zus atvykt\u0173 \u012f Lietuv\u0105...\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-17-jei-jezus-atvyktu-i-lietuva\/171840","article_id":"171840","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas, Milda Vitkut\u0117"},"sub_1":{"title":"Savitikslio \u017emogaus nuos\u0117dos, arba Orumo netektis \u0161vietime","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-12-savitikslio-zmogaus-nuosedos-arba-orumo-netektis-svietime\/171665","article_id":"171665","subtitle":"Paulius Suba\u010dius - Naujasis \u017eidinys"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/fa2900bc043797977188f0f6e7a9b844d353ab91.jpg"},"sub_2":{"title":"Petron\u0117l\u0117 Gerlikien\u0117 \u2013 gyvenimas ir k\u016bryba","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-18-petronele-gerlikiene-gyvenimas-ir-kuryba\/171801","article_id":"171801","subtitle":"Jurgita Gerlikait\u0117 - Liaudies kult\u016bra"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/620a1dd2369e8799f470058da94495ba0bf8a50b.jpg"},"sub_3":{"title":"Apie \u201eGet\u0105\u201c su Aleksandra Jacovskyte","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-17-apie-geta-su-aleksandra-jacovskyte\/171839","article_id":"171839","subtitle":"Kaunas pilnas kult\u016bros"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/fddb9da63613c7e2e02148f1e2acd89cc514d258.jpg"},"related":[],"links":[]}