Unsplash.com nuotrauka

Bernardinai.lt ieško kūrybinių tekstų rašytojų, galinčių rengti viešinimo, reklamos tekstus bei interviu..

Reikalavimai:

• Labai geros lietuvių kalbos žinios; 
• Puikus gramatikos, skyrybos, kalbos kultūros išmanymas;
• Mokėjimas greitai rašyti taisyklingus tekstus.
• Gali būti ir paskutinių kursų studentas /-ė.

CV ir motyvacinį laišką prašome siųsti administracija@bernardinai.lt arba kreiptis telefonu +370 673 45416. 

Informuosime tik atrinktus kandidatus.

Latvijos nacionalinės operos ir baleto vadovas Zigmaras Liepinis ir LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Martyno Aleksos nuotrauka

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Martyno Aleksos nuotrauka

Į 99-ojo LNOBT sezono atidarymo spaudos konferenciją trečiadienį gausus būrys žurnalistų rinkosi ratu aplenkdami statybininkų užtvaras. Šią vasarą pradėti didžiausio šalies teatro aplinkos atnaujinimo darbai turėtų tęstis iki pat kalendorinės žiemos pradžios, tačiau jau rugsėjo pabaigoje į pirmąją sezono premjerą keliausiantys žiūrovai tikrai pastebės malonių pokyčių.

Kol kas darbininkai tebetriūsia ir didžiojoje LNOBT scenoje, kuri šią vasarą buvo išardyta iki pamatų ir surinkta iš naujo. Jau po savaitės, kaip teigė teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, joje bus pradėtos montuoti pirmosios sezono premjeros – Bélos Bartóko vienaveiksmių kūrinių „Stebuklingas mandarinas“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ dekoracijos.

O jos – nors lakoniškos, bet techniškai sudėtingos, taigi žiūrovų pirmuosiuose sezono spektakliuose lauks ne tik įspūdinga B. Bartóko muzika, bet ir nuostabus reginys. Originaliam skirtingus muzikinius teatro žanrus sujungiančiam pastatymui jėgas suvienijo pajėgi tarptautinė komanda: baletą „Stebuklingas mandarinas“ stato LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras, operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ – režisierius iš Vengrijos Csaba Kaelis.

Lapkričio 7-ąją Vilniuje koncertą surengs Karališkasis „Concertgebouw“ orkestras iš Amsterdamo. Pasaulio orkestrų elitui priklausantis kolektyvas šįmet švenčia 130-ąsias savo įkūrimo metines. Ta proga dar prieš porą metų jis paskelbė apie didingą gastrolių turą, kurio metu su koncertinėmis programomis žadėjo aplankyti visas 28 Europos Sąjungos valstybes. Šį rudenį eilė atėjo Lietuvai, tad pirmą kartą Karališkojo „Concertgebouw“ orkestro skambesio galėsime gyvai klausytis mūsų šalyje.

Ypatinga premjera žiūrovų laukia 2019 m. kovo pradžioje – tai Giacomo Puccini opera „Turandot“, kurią stato garsus amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas. Tai – bendras Madrido „Real“, LNOBT ir Toronto „Canadian Opera Company“ teatrų pastatymas. Pasaulinė jo premjera lapkričio pabaigoje įvyks Madride, pavasarį spektaklis bus perkeltas į Vilnių, o 2019 m. rudenį pasieks Torontą. Vilniuje „Turandot“ muzikos vadovu taps dirigentas Modestas Pitrėnas.

Paskutinė sezono premjera, išeisianti 2019 m. balandžio pabaigoje, leis atsiskleisti trims talentingiems lietuvių choreografams. Nors Živilė Baikštytė, Martynas Rimeikis ir Edita Stundytė pasižymi skirtingu kūrybiniu braižu, tačiau šiame spektaklyje taps vienaveiksmių baletų triptiko bendraautoriais. Visiems jiems subręsti kaip choreografams padėjo LNOBT jau septynerius metus rengiamas „Kūrybinio impulso“ projektas.

Pirmosios šio sezono gastrolės jau spalio 3–5 dienomis numatytos Rygoje. Kaip tvirtino spaudos konferencijoje Vilniuje dalyvavęs Latvijos nacionalinio operos ir baleto vadovas Zigmaras Liepinis, į patį populiariausią Lietuvos artistų atvežamą spektaklį – Mauro Bigonzetti baletą „Piaf“ – Rygoje bilietų jau beveik nebeliko.

Vilniuje tą patį būtų galima pasakyti apie latvių kompozitoriaus Jurio Karlsono baletą vaikams „Karlsonas skrenda...“ , kuris bus rodomas spalio 5–7 dienomis LNOBT vyksiančių Latvijos nacionalinės operos ir baleto gastrolių metu.

Pasak Z. Liepinio, jau penkerius metus šiam baletui netrūksta žiūrovų ir Rygoje: „Visiems patinka afišose skaityti, kad kompozitorius, kurio pavardė Karlsonas, sukūrė muziką baletui apie visų pasaulio vaikų mylimą personažą Karlsoną. Apie kompozitorių J. Karlsoną galiu pasakyti tiek, kad savo gyvenime jis nėra parašęs nei vienos operos, tačiau sukūręs tikrai nemažai baletų. Tikriausiai tai lemia biografinis faktas, kad prieš tapdamas kompozitoriumi J. Karlsonas kurį laiką pats mokėsi choreografijos. Šį pavasarį mūsų teatre įvyko kito jo baleto „Antonija#Silmačiai“, parašyto garsios Rudolfo Blaumanio pjesės „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ motyvais, premjera. Bilietai į šio baleto spektaklius jau dabar parduoti visam artėjančiam sezonui“, – teigė Latvijos operos ir baleto vadovas.

Baletas „Peras Giuntas“, parašytas pagal nuostabią Edvardo Griego muziką, šokio kalba primins liūdną ištikimosios Solveigos ir jos mylimojo Pero Giunto istoriją. Rumunų kilmės choreografas Edwardas Clugas šį spektaklį sukūrė savajam Mariboro teatrui Slovėnijoje, kuriame jau 15 metų dirba baleto meno vadovu. Vėliau šis spektaklis persikėlė į Rygos, Novosibirsko ir Vienos teatrų repertuarus.

Vienintelė šių gastrolių metu rygiečių pristatoma opera – Charles'io Gounod „Faustas“, kurią pastatė Rygoje gyvenantis jaunas armėnų kilmės režisierius Aikas Karapetianas. „Tuo metu, kai nestato operų, šis žmogus kuria siaubo filmus. Ir tai puikiai atsispindi jo režisuoto „Fausto“ estetikoje“, – teigė Z. Liepinis, pridūręs, kad operai reikalingas dekoracijas sunkiai sutalpina 7 didžiuliai vilkikai.

Pasirodęs scenoje 2016 m., Latvijoje šis pastatymas pelnė visus įmanomus operos spektakliui apdovanojimus. Jo įrašas tapo pirmuoju, kurį rygiečiams pavyko parduoti prestižiniam TV kanalui ARTE ir taip atsidurti su šiuo kanalu bendradarbiaujančių garsiausių Europos teatrų dvidešimtuke.

EPA nuotrauka

„Padėkite Bažnyčiai Airijoje padaryti galą šiai istorijai. Ir ką galvoju, kai kalbu apie galą? Ne paprastą puslapio užvertimą, bet vaistų, atitaisymo ieškojimą, viso to, kas būtina žaizdų gydymui ir gyvenimo sugražinimui žmonėms“, – šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai buvo ištarti apaštalinėje nunciatūroje Dubline, susitikime su keliomis dešimtimis airių jėzuitų, rugpjūčio 25 dieną. Šio neformalaus susitikimo apibendrinimas ir išsakytos mintys buvo paskelbti rugsėjo 13 dieną jėzuitų žurnale „Civiltà Cattolica“.

Į susitikimą su jėzuitais Pranciškus atėjo tuoj po susitikimo su aštuoniais lytinius išnaudojimus patyrusiais asmenimis. „Nesename laiške, kurį parašiau Dievo Tautai, kalbama apie gėdą dėl išnaudojimų. Noriu tai pakartoti ir perteikti jums čia, šiandien“, sakė savo klausytojams popiežius.

„Vieną dalyką supratau labai aiškiai: ši išnaudojimų drama, ypač kai yra plačių proporcijų ir sukelia didelį pasipiktinimą, kaip kad atvejai Čilėje ar čia, Airijoje, ar Jungtinėse Valstijose, yra lydima situacijų Bažnyčioje, kurios pasižymi elitizmu ir klerikalizmu, nesugebėjimu būti arti Dievo tautos. Elitizmas ir klerikalizmas palankūs kiekvienai piktnaudžiavimo formai. Dar anksčiau už seksualinį išnaudojimą yra piktnaudžiavimas galia ir sąžine. Dėl to jūsų prašau pagalbos. Drąsos. Būkite drąsūs! Sunku patikėti istorijomis, kurios, mačiau, buvo gerai dokumentuotos. Jas girdėjau čia, kitame kambaryje, ir likau giliai sukrėstas. Tai speciali misija jums: valyti, keisti sąžines, nebijoti dalykų pavadinti jų vardu“, – sakė popiežius, kuris vėliau, atsakydamas į kitą klausimą, papildė: „Turime pranešti teisėsaugai atvejus, apie kuriuos sužinome. Lytinis piktnaudžiavimas yra piktnaudžiavimo galia ir sąžine pasekmė, kaip sakiau pirma. Piktnaudžiavimas galia egzistuoja: kas iš mūsų nepažįsta autoritariško vyskupo? Bažnyčioje visada buvo autoritariškų vyskupų ir vienuolijų vyresniųjų. O autoritarizmas yra klerikalizmas. Kartais autoritarizmas painiojamas su autoritetingu ir ryžtingu siuntimu į misiją. Bet tai du skirtingi dalykai. Reikia įveikti autoritarizmą ir atskleisti siuntimo į misiją paklusnumą“.

[...]

Rugsėjo 13 dieną įvyko popiežiaus ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencijos vadovų susitikimas. Į Romą atvyko Konferencijos pirmininkas kardinolas Danielius DiNardo, vicepirmininkas arkivyskupas Jose Horacio Gomezas ir generalinis sekretorius mons. Brianas Bransfieldas. Kartu su jais atvyko ir kardinolas Seanas Patrickas O’Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas. Šio susitikimo kontekstas yra kova prieš lytinius išnaudojimus ir piktnaudžiavimus bažnytinėje aplinkoje. Katalikų Bažnyčia JAV jau keliolika metų turi labai griežtas ir visapusiškas normas šiuo klausimu, kunigų ir diakonų, nusikaltusių piktnaudžiavimu, laukia nulinė tolerancija. Tačiau pastaraisiais mėnesiais kilęs arkivyskupo Theodore’o McCarricko, iš kurio atimtas kardinolo titulas, skandalas iškėlė naujų klausimų apie hierarchų atskaitomybę.

BFL/Vygintas Skaraitis

2017 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 23 politinės partijos, kurios vienijo 119,6 tūkst. narių. Politinių partijų narių skaičius, palyginti su 2016 m., sumažėjo 2,1 tūkst. (1,7 proc.), ir metų pabaigoje joms priklausė 5,2 proc. visų 18 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Profesinių sąjungų narių skaičius 2017 m. siekė 92,1 tūkst., arba 7,3 proc. darbuotojų. Palyginti su 2016 m., jų skaičius padidėjo 0,6 tūkst. (0,7 proc.).

Verslininkų ir darbdavių asociacijos 2017 m. vienijo 13,4 tūkst. juridinių asmenų (įmonių), tai sudarė 12,9 proc. visų veikiančių ūkio subjektų (2016 m. – 13,1 tūkst., arba 12,6 proc.).

2017 m. politinių partijų lėšos siekė 6,7 mln. EUR, arba 2,9 mln. EUR (30,4 proc.) mažiau nei 2016 m. Daugiausia, arba 76,1 proc. lėšų (2016 m. – 57,1 proc.) buvo gauta iš valstybės biudžeto. Fizinių asmenų paaukoti pinigai sudarė 14,9 proc. visų gautų lėšų (2016 m. – 10,7 proc.), surinkti nario mokesčiai – 6,8 proc. (2016 m. – 5,8 proc.).

Profesinių sąjungų lėšos 2017 m. sumažėjo 4,1 proc. ir siekė 3,4 mln. EUR. Pagrindinis profesinių sąjungų finansavimo šaltinis – nario mokesčiai – sudarė 71,2 proc. jų lėšų (2016 m. – 72,7 proc.).

Verslininkų ir darbdavių asociacijų lėšos 2017 m. siekė 44,5 mln. EUR (2016 m. – 48,2 mln.). Kaip ir ankstesniais metais, pagrindinis jų finansavimo šaltinis buvo nario mokesčiai.

Kitų asociacijų – draugijų, sąjungų, klubų, bendrijų, visuomeninių organizacijų ir kitų organizacijų – lėšos padidėjo 4,4 mln. EUR (5 proc.) ir 2017 m. siekė 93,5 mln. EUR. Lėšos, gautos iš nacionalinio biudžeto (įskaitant lėšas, gautas vykdant valstybės institucijų organizuojamus projektus), ir Europos Sąjungos fondų lėšos sudarė 40,7 proc. visų lėšų (2016 m. – 25,2 proc.). Beveik trečdalį (30,7 proc.) lėšų sudarė labdara, parama bei aukoti pinigai (2016 m. – 34,5 proc.). Surinkti nario mokesčiai sudarė 2,5 proc. visų lėšų (2016 m. – 8,9 proc.).

Palyginti su 2016 m., padidėjo verslininkų ir darbdavių asociacijų (17,5 proc.) bei kitų asociacijų (1,7 proc.) išlaidos, o sumažėjo politinių partijų (65,3 proc.) ir profesinių sąjungų (6,5 proc.) išlaidos. Visos narystės organizacijos didžiąją dalį išlaidų skyrė prekėms ir paslaugoms pirkti.

Lietuvos statistikos departamento informacija

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Septyniasdešimt devintąjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradeda Avinjono festivalyje triumfavęs „Tartiufas“. Šis Oskaro Koršunovo spektaklis rugsėjo 18 ir 19 dienomis bus vaidinamas Lietuvos rusų dramos teatre. Žiūrovai tik du kartus turės galimybę pamatyti tą spektaklio variantą, kuris sužavėjo ir išrankius Prancūzijos kritikus, ir Avinjono festivalio publiką. Vėliau vėl bus vaidinama lietuviškoji šio spektaklio versija.

Kaip lietuvių „Tartiufą“ perskaitė prancūzų teatro profesionalai?

Siūlome ištrauką iš teatro kritiko ir dramaturgo, Marselio universiteto Scenos menų profesoriaus Yannicko Butelio recenzijos.

„Tartiufas yra meilės nuotykių mėgėjas, kitaip tariant, jis pelnosi iš šiknių (visomis šio žodžio prasmėmis), kurių buržuaziniuose namuose yra begalė ir kurie augina asilus (Elmira, Damisas, Valeras, Mariana, Orgonas). Personažas, pasislėpęs už kaukės, žmogus be skrupulų, klastingas (tam tikra prasme), gudruolis Tartiufas primena tipą, kuris žaidžia dvigubą žaidimą su žaisti nemokančia ir taisykles bei įstatymą gerbiančia aplinka.

Tą akimirką, kai Tartiufas atsipeikėja ir suvokia, kad happy endo nebus ir kad šeima, kurią jis susargdino, ruošiasi žengti pro duris, tuo metu įvyksta kažkas... akimirką išvystame besibučiuojančius Putiną iš Raudonosios aikštės ir kitą pamišėlį Trumpą, pirmojo brolį dvynį iš Baltųjų rūmų. Tą akimirką nutinka kažkas, kas veiksmą paverčia juodosiomis mišiomis. Ciao, lėlių teatre.

Tartiufas virsta Mefistofeliu. Tai teatro kirtis, akimirka, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai suvokiame, kad šioms dešimčiai minučių reikėjo groteskiškos komedijos, besitęsusios ligi šiol, idant ši pabrėžtų, jog linksmybių ir tuštybės pasaulis, pasaulis, kuriame mūsų tikrovė tapo virtuali, laisva valia pagrįsta dirbtinumu, veda mus paskutiniųjų dešimties pasaulio minučių link. „Tartiufas“ – tai koridorius mirties link. Ir gali aiškiai girdėti jį klausiant: „Ar nebijote karo?“

Ir regi Mefistofelį vadovaujant marionečių baletui, sudarytam iš visų šios planetos Orgonų. Stebi, kaip jis organizuoja balsavimą savo paties išrinkimui, kurio metu paramos blankai virsta balsavimo biuleteniais, įterpiamais tarp buksmedžių ir permatomo suolo, virtusio bereikalinga urna. Matai, kaip visi Orgonai renkasi, buriasi prie labirinto gyvatvorės. Marionetės, virtusios bedvasiais robotais Mefistofelio politiko akivaizdoje.

Taigi scenoje, kurioje dominuoja Mefistofelis, skambant pragaro ritmams, kuriuose girdėti klavesino skambesys ir pasikartojantys technomuzikos intarpai, pradingsta visos spalvos. Tamsoje paskendęs sodas, supantis Tartiufą/Mefistofelį, apšviestą raudona sietyno šviesa, tėra pelenais virtusio pasaulio atspindys.

Šiame pasaulyje, kuris atsiskleidžia ir transformuojasi, nes buvo suteikęs prieglobstį paskutiniajam vaizdiniui, Tartiufas/Mefistofelis, ištiesta dešine ranka sveikindamas salę, brutaliai primena mums apie tai, kas mums gresia... Tamsus vaiduoklis persekioja Europą, ir O. Koršunovas jį parodo įkaitusių žarijų fone.

Taip, regis, esame pakeliui, jau užuodžiu tą kvapą, mes vis arčiau... Taip, ji jau netoliese; juodoji mirtis jau žygiuoja.“

Yannick Butel „Koršunovas, „Tartiufas“: XX-Heil“ // „l'insensé“, 2018-07-18 

Pixabay.com nuotrauka

Pastaruoju metu plačiai nuskambėjusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės projekto, susitikimai bei interaktyvios protesto akcijos dėl Vilniaus Reformatų parko pertvarkymo rodo, kad visuomenė vis aktyviau reiškia savo nuomonę, nori pasisakyti ir būti išgirsta.

Psichiatro Lino Slušnio teigimu, galimybių pareikšti savo nuomonę, dalyvauti viešose diskusijose ar įvairių projektų aptarimuose dabar yra daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau savo socialumą kol kas pervertiname.

Dvi pagrindinės priežastys

Slušnio nuomone, egzistuoja paradoksas: poreikis aktyviai dalyvauti dažnai atsiranda tada, kai jau yra parengtas projektas ar konkretus siūlymas, o norinčiųjų įsitraukti į procesą nuo pat pradžių yra labai nedaug. Tai rodo, kad pasitarimų bei interesų derinimo etapą ne tik viešųjų reikalų atveju, bet ir savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime esame linkę nuvertinti ar net laikyti laiko švaistymu.

„Pirmoji priežastis, mano galva, pasiklydimas informacijos sraute ir negebėjimas atsirinkti prioritetų, suprasti, kur iš tiesų privalau dalyvauti pats, o ne vien mano rinkti ar į institucijas paskirti atstovai. Gyvename tokiu laiku, kai informacijos daugybė, o dalį funkcijų ir sprendimų esame tiesiog delegavę kitiems – politikams, pareigūnams, įvairioms tarnyboms. Ir kai jos kviečia tartis, diskutuoti, ieškoti bendro sprendimo, kai kam kyla klausimas – kodėl turėčiau. Tačiau jei taip pagalvojate, turite susitaikyti su mintimi, kad beveik nėra galimybių, jog kažkas išpildys jūsų neišsakytus lūkesčius. Tai galioja visada, taip pat ir kalbant apie asmeninius santykius“, - aiškina psichiatras.

Pasak jo, nenoras tartis, įsiklausyti ir ieškoti bendrų sprendimų susijęs su suvokimu, kad tai kainuos laiko ir pastangų.

„Apklausos rodo, kad, pavyzdžiui, Europos Sąjungos projektų viešuosiuose aptarimuose norėtų dalyvauti 55 proc. šalies gyventojų, tačiau realiai dalyvauja vos 10 proc. Šis skirtumas atsiranda dėl to, kad vien norėti dalyvauti nepakanka – realus dalyvavimas reiškia, kad tam teks skirti laiko, gilintis į klausimą, gal net vieną kitą raštą parašyti. Bet tai normalu, kitaip nebūna ne tik demokratinėse šalyse, bet ir šeimose, darbovietėse. Arba sprendžiame patys, arba kažkas nusprendžia už mus“, – įsitikinęs L. Slušnys.

Linas Slušnys

Lietuviai – mažiausiai socialūs Baltijos šalyse

Nenoras įsitraukti į procesą, bet aktyvi kritika rezultato atžvilgiu, pasak L. Slušnio, yra pats nekonstruktyviausias elgesys, nes tai tik išventiliuoja emocijas, tačiau realios vertės neturi. Taip pat, anot psichiatro, remiantis išoriniais vertinimų duomenimis, lietuviai pervertina savo socialumą. Didžiosios Britanijos instituto „Legatum Institute“ ilgalaikiais stebėjimais, socialumo lygis Lietuvoje ne tik kelia nerimą, bet yra mažiausias Baltijos šalyse.

„Naujausiais 2017 metų duomenimis, instituto matuojamo socialinio kapitalo sub-indekso reikšmė Lietuvoje nedžiugina. Pagal šią indekso dalį, nusakančią asmeninių santykių stiprumą, visuomeninius santykius ir visuomenės dalyvavimą valstybės gyvenime, esame 135 vietoje tarp 149 pasaulio šalių. Palyginimui Latvija yra 105-a, o paprastai šalčiausia ir atšiauriausia tarp Baltijos valstybių laikoma Estija – aukščiausiai, net 60-a. Tai rodo, kad turime stengtis išmokti būti aktyvūs ir įsitraukti į mūsų gyvenimą galinčius paveikti procesus, nes pasyvumas gali sukelti neigiamų ilgalaikių pasekmių“, – sako L. Slušnys.

Pasak jo, kad ir kaip žiūrėtume, Lietuvos vertinimuose tokios sritys kaip asmeninė laisvė, sveikata, švietimas, saugumas, verslo aplinka neatrodo taip prastai, kaip socialinis kapitalas.  

„Aktyvus dalyvavimas diskutuojant apie būsimus pokyčius, bendruomenei ar šaliai didina pasitikėjimą, bendruomeniškumo jausmą, nuolat jausti „pulsą“ ir tokiu būdu apsaugo nuo netikėtumų, kurie ne visuomet džiugina“, – sako specialistas.

Anot jo, būtina išmokti du dalykus: žinoti, kad pokalbis, diskusija ir sprendimo paieška yra toks pat vertingas etapas, kaip ir pats rezultatas. Ir gebėti atsirinkti tuos klausimus, kuriais nuomonę pareikšti iš tiesų svarbu ir būtina, nuo tų klausimų, kuriuos spręsti patikime kitiems.

Vyskupas Stephanas Ackermannas. EPA nuotrauka

Rugsėjo 12 d. Spiegel Online ir Die Zeit paviešino Vokietijos vyskupų konferencijos užsakyto tyrimo dėl seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje ataskaitą. Joje teigiama, kad 1946–2014 m. Vokietijoje seksualinę prievartą patyrė 3677 aukos, daugiausia berniukai, iš kurių 969 buvo patarnautojai. Kas šešta auka buvo išžaginta. Seksualiniu išnaudojimu kaltinama 1670 dvasininkų.

Die Zeit pranešė, kad 27 Vokietijos vyskupijos pateikė atsakymus į tyrėjų klausimynus. Pastarieji teigia, kad dalis įkalčių sugadinti arba jais buvo manipuliuojama. Pavyzdžiui, nusikaltę kunigai galėjo nebūti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, įtariamieji galėjo būti perkeliami į kitą vyskupiją, jos neinformuojant apie perkėlimo priežastį.

Ataskaitą buvo numatyta paviešinti rugsėjo 25 d. vyksiančiame Vokietijos vyskupų plenariniame posėdyje. Žiniasklaidai duomenis nutekinus, dalis hierarchų dar nebuvo susipažinę su tyrimų rezultatais. Vyskupų konferencijos atstovas Stephanas Ackermannas teigė, jog ketverius metus vykusiu tyrimu siekta aiškumo ir skaidrumo ne tik dėl nukentėjusiųjų, bet ir siekiant įvertinti dvasininkų nusižengimų mastą, kad būtų galima užkirsti nusikaltimams kelią. S. Ackermannas apgailestauja dėl žurnalistų skubos, teigdamas, kad išankstinis ataskaitos paskelbimas gali būti žalingas aukoms.

Primename, jog „Benardinai.lt“ seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje temomis rašė ir anksčiau:

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė  „Nejauki ta tyla“
David Minot OSB „Ką turėtų daryti Lietuvos katalikai, sužinoję apie lytinę dvasininkų prievartą Pensilvanijoje?“
Kun. Vytenis Vaškelis „Kunigo nuopuolis – asmeninė nelaimė ne tik aukai“

Parengta pagal Crux ir Catholic Herald

Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Pabudimas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Juozo Miltinio dramos teatro vairas, rodos, dar visai neseniai patikėtas jaunajai teatralų kartai, naujiesiems vadovams – Leonui Blėdžiui ir Andriui Jevsejevui. Retrospektyviai mintimis perbėgant per siūlytus draminius pastatymus matyti, kad nuobodžiauta nebuvo – teatrinis sezonas buvo intensyvus ir griežtai sustyguotas.

Scena iš rež. Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“. Tado Povilonio nuotrauka

Scena iš rež. Aliaus Veverskio darbo „Giminės arba kam zrazų pakartot“. Tado Povilonio nuotrauka

Išlaisvinti potencialą

Per du mėnesius miestui pristatytos net penkių spektaklių premjeros, sukėlusios diskusijų ne tik tarp pačių teatralų, bet ir visuomenėje. Nenutrūkstamai vykusios alinančios repeticijos atnešė saldžių vaisių savo kadenciją pradėjusiems ir teatrą naujam gyvenimui prikelti pasišovusiems vadovams.

Debiutinį sezoną jie atidarė su jauno režisieriaus Aliaus Veverskio darbu „Giminės arba kam zrazų pakartot“. Bandydami į teatrą sugrąžinti jaunus žmones – ir tarp žiūrovų, ir tarp režisierių – jie plačiai atvėrė duris apie kartų santykių problemas ir nusistovėjusias klišes nenorinčiam tylėti kūrėjui. Kartu su režisieriumi, kaip sako A. Jevsejevas, jiems norėjosi pasvarstyti apie tai, kaip šių dienų jaunimas žiūri į savo tėvų, senelių kartą: jų gyvenimo dogmas, puoselėjamas tradicijas, šventes ir tarpusavio bendravimą.

Nuo jaunosios kartos pozicijų nebuvo nutolta ir Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Roberto Zucco“. Tai – sarkastiškas bandymas pasvarstyti, kam šiais laikais galima kabinti herojaus etiketę ir kaip heroizmas paliečia dviejų skirtingų retkarčiais konfliktuojančių kartų pasaulius.

„Herojų turime apsčiai – nespėjame memorialinių lentų ir paminklų kalti. Tačiau tikras paradoksas yra tai, kad jaunoji karta to nebegali vertinti rimtai, kad ir, pavyzdžiui, Vyčio paminklo Vilniaus Lukiškių aikštėje“, – įsitikinęs A. Jevsejevas.

Jo nuomone, į dviejų tarpusavyje nesusikalbančių pusių kovos lauką įsivelia tam tikra polemika. Jaunoji karta jau nesupranta Vyčio prasmės, o tie, kuriems tai aktualu, nesupranta, ką sako jaunas žmogus: kokioje šalyje jis nori gyventi, ką matyti, kodėl priimti vieną ar kitą sprendimą. Lygiai tą pačią problemą bandyta iškelti ir A. Gornatkevičiaus darbe, kuris, jo akimis, kviečia suklusti ne tik jaunimą, bet ir tuos, kuriems smalsu pamatyti, apie ką mąsto jų vaikai.

Bene daugiausia retorikos ir sukrečiančių istorijos, kurios net ir norėdamas neatsikratysi, fragmentų dramos teatro auditorijai pateikė drąsus ir scenos maištininku vadinamas režisierius Artūras Areima. Pasitelkęs sunkiąją kūrybinę artileriją, jis stojo į akistatą su Lietuvos istorija. Spektaklyje narpliojamas siauras NKVD, KGB veiklos kontekstas. Vis dėlto į spektaklį nepažiūrėta vienaplaniškai.

„Režisierius gan gudriai sudėliojo tam tikrus akcentus, tad spektaklyje kyla daugiau klausimų, negu randama atsakymų. Tai ir yra tikroji teatro stiprybė“, – mano A. Jevsejevas.

Kartais teatro neaplenkia ir kandžios replikos apie 2019-ųjų metų rudenį planuojamą statyti spektaklį pagal rašytojos Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“.

Meno vadovas griežtas: jam keista, kad, viešajame diskurse iškėlus holokausto temą ir aktyvų lietuvių dalyvavimą, metamas užantyje laikytas koziris: „O kiek žydų dalyvavo tremiant lietuvius ar NKVD veikloje?!“

„Pabudimas“ ir nagrinėja tą nemalonią, kartais nudelbti akis priverčiančią temą.

Būtent šiuo spektakliu siekta praplėsti žiūrovų mąstymo horizontą – teatro misija nėra siekis atstovauti konkrečiai politinei linijai ar idealogijai.

Dalį duoklės teatro meno vadovas atidavė ir mažiesiems žiūrovams. Gegužę pristatytas vienos dalies spektaklis vaikams pagal eiliuotas H. Hoffmanno pasakas „Pats baisiausias spektaklis“. Jį pristatė režisierius iš Serbijos Luka Kurjački.

Kūrinys kalba apie baimes ir apie tai, kaip jas nugalėti, kaip suprasti ir prisijaukinti tai, kas kelia nepasitikėjimą. Kartais su baimėmis ne tik galima, bet ir reikia užmegzti draugystę, nes tai, kas atrodė esant didelis blogis, dažniausiai slepia absoliutų gėrį.

Praėjusį sezoną uždarė režisieriaus Martyno Tiškaus darbas „Gyvenimas gali gerėti“, taip pat nagrinėjęs laisvės sąlygomis augusių, jau po 1990-ųjų gimusių jaunų žmonių santykį su gimdytojais, sovietmečio ir jo artefaktų, ženklų, kurių mūsų visuomenėje vis dar gausu, suvokimą.

„Visi, kad ir kaip nenorėtume, suvokiame, kad to dar yra. Tuo spektakliu ir bandyta apie tai svarstyti tam tikra, labai specifine teatro kalba, kurią režisierius atsivežė iš Prancūzijos“, – sako A. Jevsejevas. 

Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Andrius Jevsejevas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Norisi, kad natūraliai susiformuotų branduoliai, kurie galėtų kartu judėti į priekį. Būtų fantastiška, jeigu režisieriams pavyktų suburti aktorių grupę, kurie norėtų su jais eiti kad ir į patį pragarą.

Dar didesni iššūkiai

O kas laukia dabar, kartelę iškėlus gerokai aukščiau, negu tikėtasi?

Anot teatro meno vadovo A. Jevsejevo, penkmečio darbų perspektyvoje numatyta daug tikslų – vieni jų mažesni, kiti – grandioziški. Andrius šyptelėja, kad kol laiko save jaunu žmogumi, norisi sau kelti vis didesnius iššūkius.

Artimiausių planų sąraše puikuojasi troškimas atnaujinti repertuarą ir aistra rampų šviesose skęstančiam pasauliui užkrėsti net ir didžiausią skeptiką.

Tai jau 78-asis Juozo Miltinio dramos teatro sezonas, kurio spalvomis ir pulsavimu rūpinasi jaunoji menininkų karta.

Intensyviems naujųjų premjerų darbams, kaip sako A. Jevsejevas, buvo tyčia pasirinktas pavasaris, kad atkeliavęs kalendorinis ruduo visa gerkle skalambytų ir apie naująjį sezoną. Dabar beliko atsiduoti į glostančias arba baudžiančias žiūrovų rankas, nuolat klausimus keliančių ir atsakymų ieškančių asmenybių teismui.

Teatrinė kūryba, sako A. Jevsejevas, yra specifinė jau vien dėl to, kad ji vyksta čia ir dabar. Didžioji dalis teatre dirbančių režisierių yra atvykę iš kitų miestų, tad ir aktorių trupė nėra jiems pažįstama. Būtent dėl šios priežasties nuspręsta nenutraukti jau užsimezgusio bendravimo su režisieriais ir pasiūlyta pratęsti darbus mažiausiai dar dviem pastatymams.

Repeticijos įsismarkavusios jau kelių kūrėjų stovyklose, netrukus prie jų prisijungs ir kiti režisieriai. Teatro meno vadovas patikina, kad toks sprendimas leidžia jiems geriau pažinti publiką, trupę, erdves ir teatro technines galimybes.

Kur link eis ir ar bus išlaikytas tęstinumas, A. Jevsejevas neskuba prognozuoti, nes teatras – gyvas, kunkuliuojantis organizmas.

Viena didžiausių teatro vadovų siekiamybių suformuoti tvirtą, o ne chaotišką trupę, patikrinti jos kūrybines galimybes ir pajėgumus, pamiršti įvairių skandalų vajų.

„Norisi, kad natūraliai susiformuotų branduoliai, kurie galėtų kartu judėti į priekį. Būtų fantastiška, jeigu režisieriams pavyktų suburti aktorių grupę, kurie norėtų su jais eiti kad ir į patį pragarą“, – sako A. Jevsejevas. 

Rež. Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Drąsiai paskui mitą

Tad praėjusį sezoną stačiusius režisierius bus galima pamatyti ir šįmet. Iki Naujųjų metų planuojama pristatyti šešis naujus darbus.

Artimiausia laukianti premjera – spektaklis „Aklieji“. Tai – bendra Juozo Miltinio dramos teatro ir Artūro Areimos teatro kooprodukcija. Režisierius ėmėsi statyti šį spektaklį inspiruotas to paties pavadinimo belgų dramaturgo Maurice'o Maeterlincko pjesės. Galiausiai spektaklyje jo tekstų beveik nebeliko, o spektaklio pamatu tapo portugalų dramaturgo José Saramago romanas „Aklumas“.

Spektaklyje dominuoja egzistencialistinė filosofija. Tai yra pasakojimas apie žmogaus vienatvę, žmonių vienas kito paieškas, aklumą, nepaisant kur kas didesnių galimybių regėti, girdėti ir suprasti nei prieš kelias dešimtis metų.

„Turbūt daugelis jaučia, kad žmonės darosi vis svetimesni, vienišesni. Nors gyvename labai arti vienas kito, komunikacijos užtušuoja elementarų žmogišką kontaktą. Šis spektaklis ir yra bandymas svarstyti – o kas bus toliau?“ – sako A. Jevsejevas.

Žmonijos likimas bus nagrinėjamas ir jaunosios režisierės Agnės Leonovos monospektaklyje „Sapiens“. Kartu su plataus profilio meniniu sindikatu „Bad rabbits“, J. Miltinio dramos teatras iškels drąsią hipotezę, kad homo sapiens rūšiai jau yra parašytas mirties nuosprendis – ji yra pasmerkta išnykti.

Spektaklis paremtas žymiąją rašytojo Yuval Harario knyga „Homo deus: trumpa rytojaus istorija“. Autorius tiksliai nepaaiškina, kaip įvyks žmonijos susinaikinimas, jis aptakiai žaidžia ir leidžia pafantazuoti. Aktorė Adelė Šuminskaitė spektaklyje bandys ieškoti atsakymų apie artimos ateities žmogų ir mus supančius algoritmus. Kur tai nuves? Į superintelektą, kuris sugrauš žmoniją? Ar keistas žmogaus fiziologines transformacijas?

Pjesę spektakliui „Kokia graži saulė“ pagal Ramutės Skučaitės eiles ir panevėžietės mokytojos Dainoros Urbonienės knygą „Sibiras vaiko akimis“ rašo ir ilgametė dramos teatro aktorė Eleonora Matulaitė. Spektaklyje bus apžvelgiamas skaudus Lietuvai tarpsnis – tremtys į Sibiro gūdumas.

Teatre repeticijas jau pradėjo ir režisierius Alius Veverskis. Jis ruošia pastatymą pagal slovakų dramaturgo Viliamo Klimačeko pjesę „Čechovas boksininkas“.

Pagrindinis veikėjas po pirmosios savo nesėkmingos premjeros yra nusivylęs visuomene, kūryba ir savimi. Tad režisierius daro drąsų ekscesą – Čechovui užmauna bokso pirštines. Taip jis tarsi atsisako imti plunksną į rankas ir stoja į dvikovą prieš jo nesuprantančią visuomenę.

„Režisierius nori V. Klimačeko tekstų ironiją, šmaikštumą kiek įmanoma aktualizuoti, padaryti dinamišką, nes juose labai daug ironijos“, – pabrėžia A. Jevsejevas.

Visai neseniai Varėnoje vykusiame Dalios Tamulevičiūtės dramaturgijos eskizų konkurse J. Miltinio dramos teatro pateiktas projektas laimėjo pagrindinį prizą. Pergalę pelnė kauniečio režisieriaus Gildo Aleksos darbas. Režisierius teatre statys spektaklį „Zygfridas“ pagal rašytojo Igno Šeiniaus mokslinės fantastikos romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“.

Tai – dar viena kolaboracija, užsimezgusi tarp Kauno menininkų grupuotės „Teatronas“ ir panevėžiečių.

Paskutinis šių metų pastatymas numatomas gruodžio mėnesį. Pagal austrų dramaturgo Tomo Bernhardo pjesę „Teatralas“ spektaklį stato režisierius Jonas Tertelis.

„J. Tertelis nežino klišių, nes į teatrą pasuko iš televizijos pasaulio, tad ieško savo asmeninių prieigų. Man atrodo, jog aktoriams su juo bus įdomu ir naudinga dirbti. Jis priverčia juos pakratyti savo pačių žinių bagažą, sugriauti įprastas mąstymo struktūras“, – gerų žodžių negaili meno vadovas.

Kažkuria prasme visos statomos pjesės tarsi aktualizuoja J. Miltinio mitą, ant kurio stovi ir teatras, ir pats Panevėžio miestas.

„Miestas buvo pasiekęs mirties tašką, bet vėl pradeda judėti. Nenorime mito atkurti, norime apie jį pamąstyti savaip“, – patikina A. Jevsejevas.

Scena iš rež. Lukos Kurjačkio spektaklio vaikams „Pats baisiausias spektaklis“. Tado Povilonio nuotrauka

Scena iš rež. Martyno Tiškaus spektaklio „Gyvenimas gali gerėti“. Tado Povilonio nuotrauka

Aušros vartai. Go Vilnius nuotrauka

Likus savaitei iki popiežiaus Pranciškaus vizito Vilniuje pristatomas naujas kelionių maršrutas „Patirk savąją piligrimystės istoriją“, skirtas piligrimams, ir visiems besidominantiems Vilniaus sakraliniu paveldu.

Leidinyje „Patirk savąją piligrimystės istoriją“ žemėlapis ir trumpos ypatingų piligriminių vietų istorijos kviečia pažinti Vilnių, kokio dažnai nepastebi net miesto gyventojai. Už dailių fasadų slypi ypatingos istorijos, kviečiančios patirti tikėjimo stebuklą.

Pasak Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės, popiežiaus apsilankymas traukia pasaulio piligrimų dėmesį į Lietuvos sostinę. Tai – gera paskata plėtoti šios krypties turizmą, garsinti svarbiausias Vilniaus sakralines vietas. Specialus Vilniaus maršrutas piligrimams – vienas iš žingsnių šia kryptimi.

„Vilniuje per metus apsilanko apie 30 tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio. Piligrimai atranda pasaulyje garsias Vilniaus ikonas, kartu auga ir poreikis patirti Vilniui ypatingą sakralinę atmosferą. Turime, kuo didžiuotis ir skatiname tikinčiuosius iš visų pasaulio kraštų atrasti sakralinius mūsų miesto perlus. Popiežiaus vizitas – tai proga parodyti ir miestiečiams, ir svečiams, kad Vilniuje piligrimų laukia daug neatrastų ypatingų vietų“, – sakė I. Romanovskienė.

Gailestingumo paveikslas. Go Vilnius nuotrauka

Pavyzdžiui, stebuklais garsėjantį Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą žino daugelis. Tačiau ar žinojote, kad piligrimai įveikia tūkstančius kilometrų, norėdami pamatyti Dievo Gailestingumo šventovėje esantį vieną garsiausių Katalikų bažnyčioje paveikslą – Dievo Gailestingumo paveikslą. Vilniuje 1934 m. nutapytas paveikslas ir jo kopijos pasaulyje šlove prilygsta Mona Lizai – kasmet tūkstančiai turistų atvyksta jo aplankyti ir gauti Dievo gailestingumo malonių. Kartu su vilnietiškos kilmės Dievo gailestingumo kultu po pasaulį plačiai plinta ir paties paveikslo kopijos.

„Jono Pauliaus II išpopuliarintas Dievo gailestingumo kultas yra vilnietiškos kilmės. O Vilniaus Dievo Gailestingumo ikoną žino kone kiekvienas milijardinės katalikų bendruomenės narys.  Tai yra pats didžiausias Lietuvos sostinės žinomumo potencialas, kurį tiesiog privalu išnaudoti mūsų miesto ir visos valstybės labui“, - tvirtina Vilniaus meras Remigijus Šimašius. 

Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė džiaugiasi, kad Vilnius turi neįkainojamą lobį: „Dievo Gailestingumo paveikslo pasaulyje jau nebereikia pristatinėti. Žmonės žino šį atvaizdą, bet nežino jo istorijos, kuri prasideda būtent Vilniuje, čia yra paveikslo originalas. Daugelį veda troškimas prisiliesti prie tikrų dalykų, kurių istorija keičia pasaulį. Toks yra Dievo Gailestingumo paveikslas. Tereikia visame pasaulyje išdėlioti rodykles į Vilnių ir atsiliepti į šv. Jono Pauliaus II kvietimą Lietuvos žmonėms būti gailestingumo apaštalais.“

Maršrutas pasiūlys ir daugiau netikėtų atradimų. Leidinį lietuvių, anglų, lenkų, rusų, vokiečių ir italų kalbomis galima nemokamai pasiimti Vilniaus turizmo informacijos centruose arba atsisiųsti internetu. 

Pexels.com nuotrauka

„Kataliko balsas“ pristato paskutiniąją popiežiaus Pranciškaus bendrosios audiencijos katecheze paremtą meditaciją apie viltį bei kviečia sutikti Šventąjį Tėvą jo viešnagės Lietuvoje metu. O Tą, kurio vietininkas žemėje popiežius yra, raginame ir toliau gyvai sutikti maldoje bei per sakramentus. Jis juk yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. balandžio 12 d. bendrosios audiencijos katechezės Kryžiaus viltis (plg. Jn 12, 24–25):

[...] mes tikime, kad būtent Nukryžiuotajame mūsų viltis atgimsta. Žemiškos viltys žlunga prieš kryžių, tačiau gimsta naujos viltys, išliekančios amžinai. Iš kryžiaus gimusi viltis yra kitokia, ji skiriasi nuo žlungančių vilčių, iš pasaulio kylančių vilčių. Tačiau kokia tai viltis? Kokia viltis gimsta ant kryžiaus?

Tai suprasti gali padėti Jėzaus žodžiai, pasakyti vos įžengus į Jeruzalę: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Pabandykime įsivaizduoti grūdą ar mažą sėklą, nukrentančią į dirvą. Jei ji neprasiveria, niekas neįvyksta; tačiau jeigu prasiskleidžia, subrandina varpą, išleidžia daigą, po to ūglį, o augalas duoda vaisių.

Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė panašiai kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus. Jėzus „nukrito į žemę“. Tačiau to dar nepakako. Idant atneštų vaisių, Jėzus išgyveno meilę iki galo ir leidosi praveriamas mirties, panašiai kaip grūdas atsiveria po žeme. Būtent ten, pačiame giliausiame jo pažeminimo taške, kuris taip pat yra iškiliausias meilės taškas, prasiskleidžia viltis. Jei kas nors paklaustų: „Kaip kyla viltis?“ – „Nuo kryžiaus. Pažvelk į kryžių, žvelk į nukryžiuotą Kristų, iš ten kyla viltis, kuri niekuomet nepraeina, kuri tęsiasi iki amžinojo gyvenimo. Ši viltis išdygo iš pačios meilės galios: nes meilė „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Meilė yra Dievo gyvenimas ir atnaujina visa, ką pasiekia. Per Velykas Jėzus mūsų nuodėmę perkeitė į atleidimą, prisiimdamas ją sau. Tačiau gerai paklausykite, kuo grindžiamas Velykų slėpinio perkeitimas: Jėzus perkeitė mūsų nuodėmę į atleidimą; mūsų mirtį į prisikėlimą, mūsų baimę į pasitikėjimą. Štai kodėl ant kryžiaus gimė mūsų viltis, ten ji nuolat gimsta iš naujo. Todėl su Jėzumi visos mūsų tamsybės gali būti perkeistos į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Kiekvienas, taip, kiekvienas. Viltis viską nugali, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės, – Jėzaus, kuris tapo kviečio grūdu, nukrito į žemę, mirė, kad duotų gyvybę, o iš to meilės kupino gyvenimo kyla viltis.

Kai pasirenkame Jėzaus viltį, palengva suvokiame, kad gyvenimo sėkmės kelias yra panašus į tą grūdą, jis grindžiamas nuolankia meile. Nėra kito būdo, kaip nugalėti blogį ir teikti viltį pasauliui. Tačiau jūs galėtumėte man sakyti: „Ne, tai pralaimėtojo logika!“ Gali atrodyti, kad tai pralaimėtojo logika, nes tas, kas myli, praranda galią. Ar jūs tai apmąstėte? Tas, kas myli, praranda valdžią, kas duoda, kažko netenka, nes meilė yra dovana. Iš tikrųjų mirštančio grūdo ir nuolankios meilės logika yra dieviškas būdas, ir tik jis atneša vaisių. Matome tai taip pat savyje. Kai ką nors turime, visuomet kyla troškimas turėti daugiau. Kažką įsigijau ir tuoj pat noriu kažko dar didesnio, tai tęsiasi, ir man niekuomet nepakanka. Tai blogas troškimas! Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Besotis niekuomet nebūna sotus. Jėzus aiškiai nusako: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12, 25). Esi nepasotinamas, sieki turėti daugybę dalykų, bet…viską prarasi, net savo gyvybę. Tai reiškia: kas myli savo nuosavybę ir gyvena dėl savo interesų, prisipildo savęs ir žlunga. O kas priima, yra pasirengęs padėti ir tarnauja, tas gyvena pagal Dievo valią: jis tampa nugalėtoju, išsaugo save ir kitus, tampa vilties sėkla pasauliui. Malonu padėti tarnauti kitiems... Galbūt pavargsime! Tačiau toks yra gyvenimas, o širdis kupina džiaugsmo ir vilties. Tai yra drauge meilė ir viltis: tarnauti ir duoti.

Iš tikrųjų šios tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus. Kryžius yra būtinas perėjimas, tačiau jis nėra tikslas, tai perėjimo etapas. Tikslas yra šlovė, ir tai atskleidžia mums Velykos. Čia mums į pagalbą ateina kitas gražus įvaizdis, kurį Jėzus pateikia mokiniams per Paskutinę vakarienę. Jis sako: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Taigi dovanoti gyvybę, o ne ją pasilaikyti. Taip daro motinos: duoda gyvybę, kenčia, bet po to džiaugiasi, būna laimingos, kad pasauliui davė naują gyvybę. Tai teikia džiaugsmo; meilė duoda pasauliui gyvybę ir netgi skausmui suteikia prasmės. Meilė yra mūsų vilties variklis. Kartoju: meilė mūsų vilties variklis. Kiekvienas galime paklausti savęs: „Ar aš myliu? Ar išmokau mylėti? Ar mokausi kasdien mylėti vis labiau?“, nes meilė mūsų vilties variklis.

Brangūs broliai, [...] leiskimės apgaubiami Jėzaus slėpinio: Jėzus panašiai kaip kviečio grūdas teikia gyvybę mirdamas. Jis yra mūsų vilties sėkla. Kontempliuokime Nukryžiuotąjį, kuris yra vilties versmė. Palengva suprasime, jog puoselėti viltį su Jėzumi reiškia mokytis įžvelgti augalą sėkloje, Velykas kryžiuje, gyvybę mirtyje. Norėčiau užduoti Jums namų darbą. Mums visiems gera stabtelėti prieš Nukryžiuotąjį – namie visi turite jo atvaizdą – pažvelgti į jį ir ištarti: „Su Tavimi niekas neprarasta. Su Tavimi visuomet galiu turėti viltį. Tu esi mano viltis.“ Dabar įsivaizduokime Nukryžiuotąjį ir drauge tris kartus ištarkime nukryžiuotam Jėzui: „Tu esi mano viltis.“ Visi: „Tu esi mano viltis.“ Garsiau! „Tu esi mano viltis.“ Dėkoju.

Cathopic.com nuotrauka

Klausimai meditacijai:

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Ką man reiškia tai, jog Jėzus paaukojo savo gyvybę dėl manęs? Kokio atsako į savo meilę Jis trokšta?

Jėzus savo žemiškojo gyvenimo dienomis pašventino kiekvieną buvimo žmogumi aspektą ir nepaprastai išaukštino žmogiškąją prigimtį, nes įžengė į dangų ir karaliauja visai visatai būdamas žmogus. Jam nėra svetima niekas, kas žmogiška, išskyrus nuodėmę (o ir pačiam žmogui ji - „svetimkūnis“ - tai, kas nedera ir žeidžia - ką matome iš žmogaus nuopuolio padarinių, kuriuos atpažįstame savo pačių gyvenimuose). Tad Jėzus nepaprastai mums artimas: Jis atėjo į šį pasaulį, gyveno kaip ir visi kiti ir net mirė kaip kiti, ko būdamas be nuodėmės neprivalėjo, bet pasirinko iš meilės mums. Ir todėl nebegalime sakyti, jog niekas mūsų nesupranta, niekas negali mūsų paguosti, niekas nejautė mūsų kančios - Jėzus pats prisiėmė visas viso pasaulio nuodėmes ir jų padarinius ant Kryžiaus ir atkentėjo už mus visus kartu paėmus. Jis tikrai žino, ir net geriau už mus, ką reiškia būti nesuprastam ir ką reiškia kentėti. Dar daugiau, prisikeldamas iš numirusių ir gyvendamas kaip žmogus danguje bei per Bažnyčią veikdamas čia, žemėje, savo malone Jis realiai, iš tikrųjų susivienija su kiekvienu iš mūsų, gyvena mumyse, su mumis. Ir atvirkščiai: mes gyvename Jame, nes per Krikštą tampame Jo Mistinio Kūno - Bažnyčios - nariais, ir nuo to laiko priklausome Jam. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip vaisingai ši gyvenimą teikianti „priklausomybė“ mumyse pasireikš. Ar stengiuosi, kad Kristus būtų mano gyvenimo ašis ir savo kasdienybę, tokią, kokia ji yra, gyvenu išvien su Jėzumi?

Malda: Dieve, švęsdami Kryžiaus Išaukštinimo šventę ir laukdami Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje, prašome parengti mus artimesniam „susitikimui“ su Tavimi. Tegul ši Apaštališkoji kelionė Lietuvos žmonėms bus postūmis atverti Tau širdis ir priimti Tavo paruoštas gausias dovanas. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

Kai pasitaiko proga, „apmirti“ sau iš meilės Dievui. Pavyzdžiui, kai kyla puikybės pilnos mintys, paklausti savęs, ko nesu gavęs/-usi iš Dievo ir ar tai, kad kažką turiu, moku, padarau, taip pat nėra Jo dovana; jei kas mane užgavo ar pažemino, nesistengti žūtbūt „atsiteisti“, bet paaukoti tai Jėzui, paniekintam ir kentėjusiam dėl mūsų visų ant Kryžiaus, - Jis nesigynė ir nemaištavo, o laisva valia savo kančią priėmė dėl mūsų išganymo; kai kas nors blogai kalba apie kokį pažįstamą, paaukoti savo norą prisidėti ir nepasakyti nieko arba pasakyti apie tą žmogų ką nors gero.

Prašyti Dievą daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo Juo, kad nesupykčiau ir nenusivilčiau, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėčiau. Pavesti tai Dievui ir veikti taip, kaip maldoje Jis skatina. Juk Dievas niekada neužmiršta nė vieno iš mūsų („... aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49:15), pažįsta mus labai giliai ir visada yra „prieinamas“ maldos bei sakramentų dėka. Mums tereikia norėti pas Jį ateiti!

Parengė Indrė Zapolskytė

Režisierius Oskaras Koršunovas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Gretos Skaraitienės nuotrauka

Režisieriaus OSKARO KORŠUNOVO ir dramaturgo MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS tandemas yra tapęs lūžtančių nuo žiūrovų salių sinonimu. Jųdviejų sukurtas „Išvarymas“, praėjusį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas šimtąjį kartą, yra pats populiariausias šio teatro spektaklis. Kol „Išvarymo“ laukia iššūkis užkariauti tūkstantines arenas, į kurias šiemet jis keliasi, O. Koršunovas ir M. Ivaškevičius šiomis dienomis, rugsėjo 15-ąją ir 16-ąją, pristato ilgiau kaip dvejus metus brandintą naują darbą Lietuvos rusų dramos teatre – „Rusišką romaną“. 

Ši dramaturgo M. Ivaškevičiaus rusų kalba parašyta pjesė 2017 metais pelnė reikšmingiausią Rusijos teatro „Auksinės kaukės“ apdovanojimą kaip geriausias to sezono Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys – Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre jį pastatė režisierius Mindaugas Karbauskis. Tai pjesė apie rusų ir pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828–1910 m.) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – klasiko žmona Sofja Andrejevna ir jos dramatiškas likimas tapus genijaus žmona. Abiem kūrėjams L. Tolstojaus žmonos personažas tapo sujungiantis rašytojo kūrinių moterų personažių (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus. 

Spektakliui „Rusiškas romanas“ skirtoje konferencijoje režisierius O. Koršunovas teigė: „Darbo procesas buvo ilgas, ir tai yra gerai. Tokią medžiagą negali greitai statyti. Aš vis atidėdavau premjeras, nes norėjau, kad viskas būtų paruošta maksimaliai gerai.“

Dramaturgas M. Ivaškevičius, nors tą akimirką, kai tai ištarė, dar nebuvo matęs pastatymo, sakė: „Mano nuojauta – bus triumfas.“

Iš O. Koršunovo lūpų pasigirdo ir tokia frazė, skirta šiuolaikiniam lietuvių dramaturgijos lyderiui: „Jeigu šitas spektaklis būtų pastatytas Maskvoje, tave ištiktų Kirilo Serebrenikovo likimas, o ne „Auksinės kaukės“, taip pat – režisieriaus ateities prognozės: „Šis spektaklis važinės po A kategorijos festivalius – aš tuo tikiu.“ 

Iš kairės: Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, kompozitorius Antanas Jasenka, režisierius Oskaras Koršunovas, dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktoriai Vytautas Anužis, Inga Jankauskaitė, Nelė Savičenko. Gretos Skaraitienės nuotrauka

Spektaklis – ir nežinantiems L. Tolstojaus kūrybos 

Net jeigu ir nesate geri rašytojo L. Tolstojaus kūrybos žinovai, tai jums neturėtų sutrukdyti žiūrėti spektaklio – taip teigė ir režisierius O. Koršunovas, ir dramaturgas M. Ivaškevičius. 

„Žinoma, kad suprastumėte pjesę, reikia perskaityti „Aną Kareniną“. Jeigu neperskaitysite, pasižiūrėkite filmus – yra puikus filmas su Tatjana Samoilova. O tie, kurie nenori senų rusiškų filmų – yra naujesnis angliškas. Verta pažiūrėti, nes labai įdomiai susipina paskutinės L. Tolstojaus gyvenimo dienos ir jo mirtis su romano veiksmu. Matysite, kaip visa tai traktuojama spektaklyje, kaip pateikiama Sofjos gyvenimo retrospektyva“, – pristatydamas spektaklį kalbėjo režisierius O. Koršunovas. 

Dramaturgo M. Ivaškevičiaus nuomone, neskaičiusieji „Anos Kareninos“, žinoma, tam tikras prasmes praras.

„Vis dėlto pjesė ir spektaklis yra savarankiški, nors ir susieti su L. Tolstojaus „Ana Karenina“. Pjesėje – ne vien „Ana Karenina“, yra daugiau kūrinių. Paties L. Tolstojaus ten – kelios frazės, – sakė M. Ivaškevičius. – Iš tiesų tai, kas vyksta su „Anos Kareninos“ personažais, yra perrašytas L. Tolstojus. Iš nedidelių romano fragmentų sukurtos scenos tarsi stilizuojant paties L. Tolstojaus kalbą ir rašymą. Taip kad į spektaklį drąsiai gali eiti ir nepasiruošęs žiūrovas.“ 

Kaip ir kodėl kilo idėja statyti „Rusišką romaną“ ne kokiame kitame, o būtent Lietuvos rusų dramos teatre, dramaturgas M. Ivaškevičius pasakojo prieš dvejus metus ir tris mėnesius gavęs iš tuomečio šio teatro vadovo Jono Vaitkaus pasiūlymą šią pjesę čia statyti su kitu režisieriumi: „Pasakiau, kad galiu pabandyti prikalbinti O. Koršunovą. Šis man tada pasakė: taip, būtų labai įdomu, jeigu tai įmanoma. 2016 metų birželio 29 dieną mudu susitikome su Oskaru Rūdninkų gatvėje ir pradėjome šį ilgą kelią iki premjeros. Kelias buvo tiek ilgas, kad spektaklis negali būti blogas.“

Režisierius Oskaras Koršunovas. Gretos Skaraitienės nuotrauka

OSKARAS KORŠUNOVAS MARIUI IVAŠKEVIČIUI: Jeigu šitas spektaklis būtų pastatytas Maskvoje, tave ištiktų Kirilo Serebrenikovo likimas, o ne „Auksinės kaukės“.

Galingi vaidmenys – talentingi aktoriai 

Spektaklis „Rusiškas romanas“ visų pirma yra apie moterį, moterystę, apie tai, ką reiškia gyventi su genijumi ir ką genijui reiškia gyventi su moterimi.

„Levas Tolstojus ir Sofja – viena vertus, jųdviejų branda susipina su jaunyste iš romano. Kita vertus – kalbama, kaip kūryba susipynusi su realiu gyvenimu: kiek gyvenimas veikia kūrybą ir kiek kūryba – gyvenimą. Tai be galo įdomi tema, – įsitikinęs režisierius. – Čia paliesti ir asmeniniai, labai gyvenimiški dalykai. Įdomiai ateinanti iš romano Ana Karenina. Gilus, su daug sluoksnių Sofjos virsmas. Buvo labai įdomu dirbti.“ 

O. Koršunovas buvo nuoširdus kalbėdamas apie aktorių motyvaciją dirbant ir statant šį spektaklį: „Rusų dramos teatro trupė yra tiesiog unikali. Aktoriai susivienijo ir dirbo savarankiškai. Vieną kartą atėjau patikrinti, kaip dirba, ir buvau pritrenktas – to nemačiau jokiame teatre! Aktoriai prie manęs dirbo visa koja: ne stovėjo, ne aiškinosi – jie ėjo iš visos jėgos. Tik dėl to išėjo toks stiprus spektaklis.“ 

Pasak „Rusiško romano“ režisieriaus, šio spektaklio vaidmenys – galingi, ir juos gali atlikti tik tokio masto aktoriai kaip Nelė Savičenko ar Vytautas Anužis. 

„Tokį mastelį gali išvystyti tik Nelė – jos vaidmuo yra be galo įdomus, ji čia – kitokia. Šįkart – radikaliai, – teigė O. Koršunovas. – Tas pats yra ir su Vytautu. Ir Ingos Jankauskaitės atėjimas labai svarbus.“

Pjesėje – aktuali politiškai Čertkovo linija

Režisierius O. Koršunovas užsiminė paskatinęs M. Ivaškevičiaus pjesėje atsirasti ir tam tikrų, jo manymu, svarbių dalykų – pavyzdžiui, Čertkovo (vaidina Vytautas Anužis) liniją (Vladimiras Čertkovas – L. Tolstojaus knygų redaktorius, jo idėjų puoselėtojas – aut. past.). 

„Čertkovas išveda šį spektaklį į labai aktualią politinę temą. Ir į Lietuvą, ir į visą Europą atėjo dešinysis nacionalistinis populizmas. Mes matome, kaip griūva Europa. Griūva ant pagrindo, ant kurio kadaise prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mes gyvename akivaizdžiai priešfašistinį laikotarpį – tai, kas vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, tai, kas įvyko su breksitu. Šiame kontekste L. Tolstojaus mintys kalba labai aktualiai, – svarstė režisierius O. Koršunovas. – Čertkovo linijos Rusijoje pastatytame spektaklyje nėra, ji buvo specialiai sukurta šiam pastatymui. Dėl to ji tokia įdomi.“

NELĖ SAVIČENKO: Kalbėti apie savo vaidmenį, patikėkit, yra labai sunku: tiek daug įvairiausių briaunų. Vien tai, kaip Sofja apibūdinta – labiausiai nevykusi žmona genijų istorijoje. Ir kaip jai reikėjo gyventi su tuo, kad jos mylimas vyras buvo atimamas iš jos, tiesiog išdraskomas, paverstas Jėzumi Kristumi?

N. Savičenko: kapitališkai sunkus vaidmuo 

Aktorė Nelė Savičenko, aplink kurios personažę Sofją Tolstają sukasi spektaklio ašis, kalbėjo norinti didžiulę dėkingumo dozę atiduoti savo partneriams, kolegoms – jai šis darbas buvęs didelis iššūkis. Aktorė dėkojo už tai, kaip jai su humoru buvo padedama rusų kalba statomame spektaklyje susidoroti su lietuvišku akcentu.

„Buvo labai gera dirbti – visi kaip šeima ir draugai, ir aš už tai dėkinga. Be abejo, dėkinga Oskarui – už repeticijas, už tai, ką turime dabar – kokią prabangą, analizę, kokią drąsą. Ir, žinoma, be Mariaus pjesės tai būtų kitkas, – sakė N. Savičenko. – Kalbėti apie savo vaidmenį, patikėkit, yra labai sunku: tiek daug įvairiausių briaunų. Vien tai, kaip Sofja apibūdinta – labiausiai nevykusi žmona genijų istorijoje. Ir kaip jai reikėjo gyventi su tuo, kad jos mylimas vyras buvo atimamas iš jos, tiesiog išdraskomas, paverstas Jėzumi Kristumi?“ 

Pagrindinį vaidmenį „Rusiškame romane“ atlikusios N. Savičenko manymu, premjerai šis vaidmuo dar nebus iki galo paruoštas („Bus bus“, – nuskamba fone O. Koršunovo komentaras – aut. past.).

„Bet man patinka tokie iššūkių vaidmenys. Gali metus vaidinti, ir ateina diena, kai naują briauną pamatai, dar vieną gylį įveiki. Tai vienas tų klasikinių, kapitališkai sunkių vaidmenų, kai visada bus ką veikti“, – svarstė N. Savičenko.

V. Anužis: rusų teatro žmonės – „zaduševni“

„Dėl to, kad tokia pjesė, dėl to, kad toks režisierius, dėl to, kad visi tie rusų teatro žmonės – tokie zaduševni (sielos žmonės – aut. past.), ir tiek juose yra gerumo, – kalbėjo Čertkovo vaidmenį atliksiantis aktorius Vytautas Anužis. – Jie suteikia laisvę tavo protui ir širdžiai prieiti prie tam tikrų išvadų. Mano išvada viena: kad ir kokios būtų gražios, kilnios idėjos – ar jos socialinės, ar žmogiškos, ar paprotinės – jeigu jos suabsoliutinamos, – aš netgi turiu nuojautą, kad jeigu brolybės idėją suabsoliutinsi ir pradėsi barti, stumti kitą už tai, kad neišpažįsti brolybės idėjos, į ką tada žmogui orientuotis? Turbūt į įdėtą sąžinę, žmogiškumą. Dėl jokios idėjos negalima žudyti, žeminti, prievartauti žmogaus. Vadinasi, mums visiems reikia gražiuoju susitarti.“ 

I. Jankauskaitė: Ana Karenina – reali moteris

Aktorė Inga Jankauskaitė, spektaklyje atliksianti Anos Kareninos vaidmenį ir prisipažinusi į šią trupę patekusi express būdu, tikino, kad teatras be žmonių – tuščia vieta: „Jeigu trupė nebūtų buvusi tokia sukaupta, motyvuota, tokia mylinti ir atsidavusi, tai būtų buvę neįmanoma padaryti.“ 

I. Jankauskaitė, repetuodama savo personažę – Aną Kareniną, sakė negalėjusi apie ją galvoti kaip apie moterį, kurios nebuvo: „Ji buvo, absoliučiai reali. Ji yra. Ir jos didžiausia nelaimė – jos įkalinimas romane, negalint sau sugalvoti naujo likimo ir naujos baigties. Todėl tas amžinas košmaras, įstrigimas bandant atsakyti sau į klausimą, kas yra aistra, kas yra meilė, kas yra auka, kas yra egoizmas, kas yra pavydas – visi šie dalykai – amžina moteriška tema – yra jos pragaras.“

A. Jasenka: mano gyvenimo piko muzika 

Ilgus metus su režisieriumi O. Koršunovu bendradarbiaujantis kompozitorius Antanas Jasenka (jo muzika skamba spektakliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“, „Dugne“ – aut. past.) teigė, kad muzika „Rusiškam romanui“ neatsirado per vieną dieną.

„Tai, ką sudėjau čia – viso mano gyvenimo pikas. Tai, ką sukaupi per gyvenimą – įdedi į vieną svarbų įvykį. Ir dėkingas esu Mariui, kad atvėrė man Tolstojų, – sakė kompozitorius A. Jasenka ir pasidžiaugė: – Nė vieno priekaišto neišgirdau repetuojant, nors labai pavargdavome. Reikia pakartot – prašom pakartot... Pabandysim, paieškosim... Tai labai darbštūs ir talentingi žmonės. Oskaro magija.“

***

Oskaro magija. Puikus šiandienos „Rusiško romano“ premjeros raktažodis.

unsplash.com nuotrauka

Tarp visų gausybės didesnių ir smulkesnių pasirengimo vestuvėms darbų vis grįždavau prie klausimų, o ką gi man reiškia santuoka, kada ir kaip supratau, kad esu pasirengęs šeimai. Šie apmąstymai ir meditacijos vis mintyse kartojantis santuokos priesaiką suteikė visam pasirengimo procesui savotišką centrą. Juk visame rūpesčių sūkuryje yra taip lengva pabirti ir pamesti esmę. O be jos lieka tik greitai danguje išsisklaidantys fejerverkai.

Taigi, kada nusprendžiau, kad jau metas pirštis? Jei atvirai, tai po vieno iš apsižodžiavimų, kai apsipykome dėl kažkokios smulkmenos, kurios dabar nė nepamenu. Tada labai aiškiai suvokiau, kad šios meilės neslopina jokie barniai. Priešingai, meilė ragina ne bėgti nuo jų, ne užsisklęsti, ne pulti ieškoti krislo kito akyje, kaip kartais esu linkęs daryti, o ieškoti sprendimo, kuris grąžintų santarvę ir ramybę. Lengva su žmogumi išbūti džiugiomis akimirkomis. Tačiau santuokinė priesaika kalba apie pasiryžimą išbūti ir mylėti net tada, kai suspaudžia vargas ar suima ligos. Meilę geriausiai išbando nemalonios smulkmenos, kurios, jei ta meilė nėra pakankamai stipri, galiausiai išauga į didžiules problemas, suardančias santykius.

Ne kartą įvairioje katalikiškoje literatūroje, o ypač dvasinėse pratybose skaičiau apie savęs atsižadėjimą. Prisipažinsiu, kartais būdavo sunku visa tai virškinti, nes daugiau galvodavau apie savęs įtvirtinimą, saviraišką. Galima sakyti, kad nesupratau viso to, kol nepajutau to labai praktiškai – savo meilės kelionėje šeimos link. Atsižadėti savęs reiškia palikti vietos kitai, kurios nereikia užgožti savo šešėlyje, kurios nedera traktuoti žvelgiant tik į savo troškimus ir norus. Tai reiškia stengtis dėl kitos, kad ji galėtų skleistis, dovanoti Dievo jai patikėtus talentus. Tai reiškia pastangą į pirmąjį planą iškelti ne save, o santykį, kurį lygia dalimi abu kuriame kaip bendrus dvasinius namus. Ši pastanga iš pradžių galinti atrodyti kaip tiesiog savęs apiplėšimas galiausiai apdovanoja gausiais dvasiniais turtais. Iš viso to išauga tai, ko vienas niekaip neišauginsi.

Dabar visa tai suvokiu, tačiau vien tik suvokti neužtenka – reikia tuo vadovaujantis gyventi. Žinau, kad šeštadienio priesaika būti ištikimam visą gyvenimą, visados gerbti ir mylėtis nėra finišas, o tik kelio pradžia. Ne veltui užsiminiau apie santuoką kaip bendrus dvasinius namus. Manding, tai taikli metafora, padedanti susivokti, kad neprižiūrimi, netvarkomi, neremontuojami namai ilgainiui tampa griuvėsiais. Tad santuokinė priesaika čia tarnauja ne kaip vienkartinis veiksmas, o kaip kelrodė žvaigždė, suteikianti gaires, ant kokių pamatų dera statyti šiuos namus. 

Kai šiandien dažnai girdžiu kalbas apie tai, kad viešojoje erdvėje vis rečiau girdime sąvoką bendrasis gėris, o jei ir girdime, tai dažnai nebeapčiuopiame jos turinio, dažniausiai pagalvoju apie šeimą. Juk šeima yra ar bent galėtų būti ta vieta, kurioje ne direktyvomis, pamokslavimais, apibrėžimais, o konkrečiu asmeniniu liudijimu yra atskleidžiamas bendrojo gėrio suvokimas. Šeima gimsta iš noro kurti bendrąjį gėrį, kuris pranoksta kiekvieną santuokos dėmenį atskirai. Bendrasis gėris kuriamas iš sąmoningo apsisprendimo ne tik akcentuoti savo teises, bet ir prisiimti pareigas dėl bendro tikslo. Priklausau tiek, kiek duodu. Būtent savanoriškas davimas, o ne kas kita yra pagrindinis mane apibrėžiantis kriterijus. Duodame, nes mylime, ir mylime tai, kas nuostabaus gimsta iš šio abipusio davimo ir atsidavimo. 

Taip, kartais sunku tai priimti, nes kas gi bus, jei duosiu, bet negausiu. Gali būti ir taip, nes gali garantuoti tik už save, ir tai ne visada, kaip kad rodo net ir Evangelijos istorijos, vaizduojančios šventuosius. Tačiau, jei nežengsi, jei nerizikuosi, jei tik lauksi, ką darys kitas, tai realiausia likti su suskilusia gelda.

Pradedu savo kaip šeimos vyro kelią. Pradedu su giliu džiaugsmu ir padėka už tai, kad vieną gražią 2016 metų balandžio dieną į Bernardinų redakcijos duris pasibeldė architektė Vita, kurią tada kalbinau apie „Open House Vilnius“ festivalį. Tada dar nenumaniau, kad po kiek daugiau nei dvejų metų mudu jau belsimės ne į Bernardinų dienraščio, o zakristijos duris prašydami mudu paruošti santuokai ir galiausiai sutuokti. Ačiū Dievui už Vitą ir tepadeda Jis man mylėti ir gerbti savo sutuoktinę iki mirtis mus išskirs. 

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/d323b86c1546f257709617e922c4ad20.jpg"},"main_article":{"title":"Santuokos d\u017eiaugsmas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-15-santuokos-dziaugsmas\/171824","article_id":"171824","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1":{"title":"O. Kor\u0161unovo ir M. Iva\u0161kevi\u010diaus \u201eRusi\u0161kas romanas\u201c. Pasikartos \u201eI\u0161varymo\u201c s\u0117km\u0117?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-15-o-korsunovo-ir-m-ivaskeviciaus-rusiskas-romanas-pasikartos-isvarymo-sekme\/171826","article_id":"171826","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d64ac5ae8dd03ad3fa7b8e9b65ac2546a5ac3ef1.jpg"},"sub_2":{"title":"Ne\u012fdomi, bet visada pulsuojanti gyvybe","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-15-neidomi-bet-visada-pulsuojanti-gyvybe\/171815","article_id":"171815","subtitle":null},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e32e9aafef4881ba5d15f0ce038252b71154b734.png"},"sub_3":{"title":"Kun. Julius Sasnauskas atsako \u012f devynme\u010di\u0173 klausimus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-14-kun-julius-sasnauskas-atsako-i-devynmeciu-klausimus\/171772","article_id":"171772","subtitle":"Magnificat vaikams"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/dc99b27a9c59f52d97aaf261c39c053d89382563.jpg"},"related":[],"links":[]}

Varputėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Varputėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios istorijos pradžia susijusi su viena įdomia legenda. Išeikite iš šventoriaus ir pažvelkite į tiesų kelią – kadaise ši tiesė už pusantro kilometro buvo dvaras. Būtent jo savininko dėka Varputėnuose 1792 metais ir atsirado bažnyčia. Tačiau savininkas norėjo, kad maldos namai iškiltų jo dvaro teritorijoje, kad galėtų matyti net altorių.

Bažnyčios architektūra nėra įdomi – tai liaudies architektūros darinys, tačiau stovėdama kapinių viduryje bažnyčia visuomet pulsuoja gyvybe, gerumu ir šiluma.

Žiūrėkite videoreportažą.

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Vilniaus Šv. Juozapo mokyklos trečiokų Bernadetos, Paulinos, Rido, Jokūbo ir Pauliaus susitikimas su kunigu JULIUMI SASNAUSKU OFM buvo ypatingas. Devynmečiai, pamiršę paruoštus ant popierėlių klausimus, sulaikę kvėpavimą klausėsi pranciškono Juliaus pasakojimo, kaip jis, vos šešeriais metais už juos vyresnis, stojo į kovą su didžiule sovietine sistema. Kokia didelė dovana ir įkvėpimas ilgam gali tapti tokios mažos pamokos po Bernardinų bažnyčios skliautais, kai išmoksti, kad kova gali būti ne tik su ginklais, bet ir su žodžiu ir netgi tyliu ir atkaklesniu už akmenį įsitikinimu. Vaikams su J. Sasnausku susitikti padėjo susitikti ir pokalbį parengė „Magnificat vaikams“.

Jokūbas. Jūs kovojot už Lietuvos laisvę. Jei atsuktumėte laiką ir galėtumėte sugrįžti į savo praeitį, ar pasiryžtumėte vėl tokiai kovai ir kančiai?

Na, jūs skaitot knygas ir žinot, kad senovėje lietuviai kovojo su kryžiuočiais, totoriais, rusais... Tai kaip jie kovojo?

Vaikai. Su ginklais, ant arklių... Vykdavo mūšiai su kardais...

Taip, jie turėjo kardus, skydus, ietis. Visi kovėsi, mušėsi – tokia kova buvo. Paskui jūs girdėjot, kad, rusams okupavus Lietuvą, partizanai būrėsi miškuose ir kovojo už Lietuvos laisvę. O 1918 metais, kai Lietuvą paskelbė nepriklausoma, ar buvo kokia nors kova?

Vaikai.???

Nebuvo kovos. Kai mes kovojome 1970–1980 metais, irgi nebuvo jokių mūšių, tai pirmiausia buvo nusistatymas gyvenime, požiūris. Daugiausia kovojome per žodį, stengėmės sakyti, kiek įmanoma, tiesą. Nes ji buvo uždrausta. Galėdavai patekti į kalėjimą už vieną parašytą lapelį. Tuomet nebuvo kompiuterių, spausdintuvų. Rašydavome rašomąja mašinėle, į kurią įsuki popierių ir muši klavišus. Ta mašinėlė labai garsiai spausdindavo, todėl ją buvo lengva susekti. Tais laikais priklausėm didelei Rusijos valstybei – Tarybų Sąjungai, kuri tuo metu turėjo vieną galingiausių kariuomenių pasaulyje – tai mes negalėjom kovoti ginklu, o tų, kurie priešinosi okupacijai, buvo labai nedaug. Partizanų mūšiai jau buvo seniai pasibaigę, gyvenimas nurimęs, bet išliko tam tikra tradicija, žmonių įsitikinimas, kad Lietuva turi būti laisva. Ne dalis svetimos valstybės, o galim turėti savo valstybę. Ir šias mintis tie žmonės stengėsi platinti. Ir aš, būdamas šiek tiek vyresnis už jus, išgirdau namie iš vyresniųjų, paskui iš knygų, kad kažkada Lietuva buvo didelė, laisva ir laiminga valstybė, bet įvyko okupacija, ją užgrobė kita šalis. Tuomet 15–16 metų su savo bendraamžiais pasirinkome kovą. Ar daryčiau dabar tą patį, jei laikas grįžtų atgal, turbūt. Taip atsitiko ir gerai.

Bernadeta. Vadinasi, kovoti galima ne tik su ginklu, bet ir su spausdintu žodžiu?

Galima kovoti ir visai be žodžių, tik su tam tikru įsitikinimu. Kai turi tvirtą įsitikinimą ir jo laikaisi, jau esi kitoks ir kovoji savo viduje. Turėti savyje idėją irgi yra kova. Dabar mums gali atrodyti keista, bet seniau kovojom, kad žmogus galėtų kalbėti, ką nori, kad galėtų išvažiuoti ir važinėti po pasaulį, kad galėtų gauti visą informaciją, skaityti knygas, kurias nori – tai seniau buvo uždrausta, ir žmonės kovojo už tas teises. Kad galima būtų laisvai eiti į bažnyčią, kad nepersekiotų tikinčiųjų – viso to reikėjo siekti. Ginklų mes neturėjome, bet jei ir būtume turėję? Visokių kovų buvo Lietuvoje, mokysitės istorijos ir sužinosite, kad buvo sukilimų, kai žmonės su dalgiais ėjo prieš daug stipresnę rusų kariuomenę. Tie sukilėliai turėjo idėją, buvo drąsūs. Svarbiausia idėja, mintis, didelė svajonė, kuri yra bendra visų žmonių ar tautos labui, ir kurią stengiamasi pasiekti. Ne visiems pasisekė, pavyzdžiui, partizanai, kurie kovojo po karo iki 1954 metų, tai jie visi arba žuvo, arba buvo uždaryti kalėjimuose, išvežti į Sibirą. Jie nebepamatė laisvos Lietuvos, o mums pasisekė. Praėjus dešimčiai metų nuo mūsų kovos, Lietuva tapo laisva.

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Jokūbas. Tai jūs laimėjote?                            

Mes tik tęsėm partizanų kovą, o laimėjo visa Lietuva. 1990 metais paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimas – tai buvo visų žmonių valia ir troškimas. Kaip 1918 metais Taryboje buvo tik 20 vyrų, kurie susirinko ir pasirašė Nepriklausomybės aktą, kad Lietuva būtų laisva. Nebuvo trys ar keturi milijonai, tik 20, kurie suprato žmonių valią. Jūs nematėt nelaisvės, bet galit įsivaizduoti, kas yra nelaisvė: kai negali daryti to, kas tau svarbu, kai negali kalbėti, skaityti arba eiti į bažnyčią, ar susitikti su kitais žmonėmis. Laisvė yra gėris. Ir mes tęsėm partizanų kovą, tik ne miške, o spausdindami tekstus apie Lietuvos praeitį, faktus apie Lietuvos pavergimą, apie partizanų kovas, apie žmonių teises. Pagamindavom mažus atspausdintus mašinėle laikraštėlius ir paskui juos slapta platindavome. Slaptoji policija arba saugumas kaip sekliai nuolat sekė tuos žmones, rengdavo kratas, tardydavo juos, gąsdindavo, uždarydavo į kalėjimus.

Jokūbas. Kovodamas už laisvę jūs buvot suimtas, kiek metų kalėjote?

Kalėjime praleidau pusantrų metų, o paskui penkerius metus buvau Sibire, tremtyje. Kalėjime uždarė mane mažame kambarėlyje, kur telpa tik dvi lovos. Buvo langas su grotomis ir durys su langeliu maistui paduoti. Leisdavo uždarame kieme pasivaikščioti vieną valandą per dieną. Dieną naktį degdavo elektros lemputė, tai man patikdavo ilgai skaityti, net ir naktimis. Iš kalėjimo bibliotekos galėdavau paprašyti knygų. Ir galėjau melstis. Tie du dalykai ir padėjo kalėjime tuos pusantrų metų išgyventi. Ir visada žinojau, kad sėdžiu kalėjime už gerą dalyką, juk nieko nepavogiau, neužmušiau, nepadariau jokios suktybės, bet stovėjau už tiesą, už gerus dalykus – tai duoda jėgos. Greta kitoje kameroje sėdėjo mano draugas Antanas Terleckas. Tai man irgi buvo svarbu, kad esu kartu su draugu. Jis buvo ir mokytojas, ir draugas.

Bernadeta. O ką duodavo valgyti?

Duodavo labai mažai. Rytą – juodos duonos, per pietus būdavo sriubos ir košės, vakare dar kokios nors sriubos. Bet kalėjime per mėnesį galėdavau gauti vieną siuntinį iki 1 kg, tai artimieji įdėdavo dešros, sviesto, saldainių.

Paulina. Jums ten buvo baisu?

Labai baisu pirmą savaitę, paskui pripranti.

Jokūbas. O kai išėjot iš kalėjimo, ar buvo sunku gyventi?

Po kalėjimo mane išvežė į tremtį. Į Sibirą daugiau nei 4 tūkstančius kilometrų skraidino lėktuvu, lydėjo trys kareiviai, rankas man surakinę antrankiais. Tai laisvę aš pamačiau tik po šešerių su puse metų.

Paulina. Kai buvot Sibire, jūs galėjot išeiti į lauką?

Galėjau. Gyvenau ten tokiame bendrabutyje kartu su kitais. Dirbau ir galėjau vaikščioti. Ten labai graži gamta: didelės upės, miškai. Žiemą ten labai šalta – iki -30 ar -40°C. Tik apsirengęs kailiniais gali išeiti į lauką. Kartais per didelius šalčius užsimerkęs nebegali atsimerkti, nes prie akių prišąla blakstienos. Tuomet turi užeiti į patalpą. Bet vasarą labai karšta. Galėjau daug maudytis, po langais tekėjo upelis. Susiradau ten draugų, žaisdavom stalo tenisą.

Bernadeta. O kur baisiau, kalėjime ar Sibire?

Kalėjime esi uždarytas, esi vienas, atskirtas nuo kitų – tai baisiau. O tremtyje buvo mokykla, galėjau susirasti draugų. Ėjau į mokyklą, draugavau su mokytojais, mokiniais. Labai mėgau fotografuoti, pats pasidarydavau nuotraukų. Dabar tai daro kompiuteris.

Bernadeta. Papasakokite apie laimingiausią dieną Sibire.

Vienos tokios gal nebuvo, bet buvo laimingos, kai kas nors atvažiuodavo iš Lietuvos. Leisdavo aplankyti tremtinius. Buvo atvažiavęs brolis ir abi seserys, ir mama, ir draugai. Gal kokių dešimt kartų kas nors lankė mane. Galėdavau susitikti, kalbėtis, atveždavo ko nors skanaus – tada jaučiausi laimingas. Dar turėjau šalia draugą, gyveno kitame name, irgi buvau laimingas, kai su juo susitikdavau.

Ridas. Ar patyrė kokių nors sunkumų jūsų šeima?

Kai pradėjo daryti namuose kratas, aišku, kad kviesdavo šeimą. Kaltindavo, bet tuomet jau buvo kiti laikai ir jau nesodino visos šeimos į kalėjimą. Po karo, jei pagaunamas ar nušaunamas sūnus partizanas, tai tuomet visą šeimą išveždavo į Sibirą. Bet 1980-iaisias to jau nebuvo. Politika buvo kitokia, ir artimųjų nelietė. Juos tik stengdavosi palenkti į savo pusę, gauti informacijos.

Ridas. O kaip jums užteko tiek drąsos leisti pogrindinius leidinius ir juos dalinti žmonėms?

Apie tai negalvoji. Galvoji, kad darai gera, kad tai reikalinga, ir eini. Aišku, kartais būdavo baisu. Mes žinojom, kad už tokią veiklą anksčiau ar vėliau galim patekti į kalėjimą. Mokykloje turbūt skaitėt ar girdėjot pasakojimų apie kankinius, net vaikų kankinių būta, kurie taip mylėjo Dievą, gynė tikėjimą, kad nieko nebijojo. Jie pakildavo aukščiau už baimę. Kiekvieną kartą, kai reikėjo atlaikyti sunkius išbandymus, visad gaudavau jėgų, vilties. Tai nėra vienas kartas, kai, pavyzdžiui, reikia drąsos šokti iš parašiuto. Pogrindinėje kovoje reikia turėti ir kantrybės, ir ištvermės, ir vilties, žinoma, ir drąsos, nes kovojom prieš didžiulę sistemą.

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Paulius. Kas jus paskatino kovoti prieš Tarybų valdžią?

Norėjau, kad Lietuva būtų laisva. Ta valdžia buvo neteisinga. Kai man buvo 10 metų, aš nepastebėdavau, kad ji neteisinga, man, vaikui, buvo gražu skrendantys į kosmosą kosmonautai ir raudonos vėliavos – aš nieko blogo nemačiau. Paskui augdamas pamačiau, kad valdžia meluoja, skaitydamas istoriją sužinojau, jog ta valdžia persekiojo žmones ir dabar persekioja, kad kitur skatina karus, išnaudoja. Sužinojęs, kad ta valdžia negera, nori savo kraštui, savo tėvynei gėrio.

Jokūbas. O kai sugrįžote iš tremties, kaip jūs išlaisvinote Lietuvą? Konkrečiau.

Kai mane suėmė, man buvo 20, o kai sugrįžau iš tremties 1986-aisiais, man buvo 27-eri. Buvo likę ketveri metai iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Jau tik grįžęs iš tremties pajutau, kad Lietuvoje yra kitaip: žmonės tapę laisvesni, drąsesni. Nuėjęs į grupės „Antis“ koncertą pamačiau, kaip jaunimas drąsiai elgiasi, ir matėsi, kad ateina galas tai valdžiai. Pamažu ta drąsa atėjo iki Sąjūdžio. Žmonės pajuto daugiau drąsos, sužinojo istoriją. Labai svarbu žinoti savo istoriją ir pasirinkti.

Bernadeta. O jūs ištremtas į Rusiją nepamiršote lietuvių kalbos?

Rusiškai aš mokėjau, mokykloje mokė, bet ne taip laisvai kaip lietuviškai. Pradėjęs gyventi Rusijoje, daug kalbėjau ir skaičiau ta kalba. Galima pasitikrinti, jei gali skaityti kita kalba eilėraščius, tai jau tą kalbą moki gerai. Tremtyje, kai nuvažiuodavau į darbą, tai pats su savimi kalbėdavau rusiškai. Grįžus namo, rusų kalba išsijungia, ir tada pradedu galvoti lietuviškai. Bet sapnuodavau visada lietuviškai. Man patiko rusų kalba, ji graži, ta kalba skaičiau knygas, mano draugas ja kalbėjo.

Jokūbas. Jūs parašėt nemažai knygų, esat rašytojas. Apie ką yra jūsų knygos?

Na, kaip kunigas, tai dalį knygų parašiau apie šventus reikalus: apie maldą, apie Šventąjį Raštą, apie dvasinį gyvenimą. O naujausia knyga, kuri pasirodys šį rudenį, tai apie kasdienybę. Apie tai, ką matau, su kuo susitinku. Gal ir apie jus parašysiu: apie jūsų žalius džemperius. Rašytojas turi žiūrėti į pasaulį ir matyti kažką įdomaus, gražaus ir iš to parašo apsakymą ar romaną.

Jokūbas. Kiek jūs esate parašęs knygų?

Kokias penkias ar šešias. Nerašau knygų ištisai. Mokykloje kai reikėdavo perskaityti storą knygą – baisu. Galvodavau seniau, kaip tie rašytojai tokias storas knygas parašo su daugybe puslapių. Paskui supratau, kad rašo po truputį ir parašo. Tai ir aš rašau kas savaitę, kas dvi. Pavyzdžiui, rašau į laikraštį „Šiaurės Atėnai“. Taip prisirenka rašinių, paskui per kokius trejus metus juos sudedu į knygą. Dar norėčiau romaną parašyti, bet turbūt jau nespėsiu. Apie kunigus būtų, apie ką gi daugiau.

Bernadeta. Kaip jūs tapote vienuoliu pranciškonu?

Kai sugrįžau iš tremties, tuomet vienuolynai dar veikė slapta. Kažkada Kretingoje buvo vienuolių pranciškonų centras. Per karą vienuolynas sugriuvo, daug vienuolių pabėgo į Ameriką, kiti kitur išsisklaidė, bet keli broliai buvo likę ir gyveno Kretingoje, o keli jauni – ką tik įstoję. Ir aš su jais susipažinau. Man labai patiko jų slapta veikla ir noras išsaugoti vienuoliją, ją atkurti. Tie broliai tikėjo, kad kada nors vienuolynai Lietuvoje atsigaus. Man patiko tų žmonių idėja, ir aš prie jų prisijungiau.

Bernadeta. Jau visai netrukus į Lietuvą atvažiuos popiežius Pranciškus. Kaip ruošiatės popiežiaus atvykimui?

Gavau kelis kvietimus dalyvauti susitikime su popiežiumi. Aš priklausau Lietuvos prezidentės pradėtam judėjimui „Už saugią Lietuvą“. Tad prezidentė išsiuntė visiems šio judėjimo dalyviams kvietimus atvykti į S. Daukanto aikštę, kai ten lankysis popiežius ir susitiks su prezidente, su Seimo nariais, su Vyriausybe ir kitais žmonėmis. Tai ten mane pakvietė dalyvauti. Paskui sekmadienio vakarą, sugrįžęs iš Kauno, popiežius aplankys kalėjimą, kur sėdėjau pusantrų metų. Ten taip pat kalėjo tokie žymūs žmonės kaip palaimintasis Teofilius Matulionis ir kiti.

Bernadeta. Kokią turėjot svajonę, kai buvot mažas?

Kai esi mažas, tai nori užaugti ir kažkuo tapti, pamatyti jūrą. Aš labai norėjau tapti dailininku, bet nuo 15–16 metų pradėjau svajoti, kad būsiu kunigas. Kadangi pažinojau nemažai kunigų, kurie man buvo pavyzdys, kaip A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Lauriūnas ir kiti.

Paulina. Ar turėjot gyvūnėlį vaikystėje?

Mes namie turėjom katiną ir šunį laikėm. Net buvom prisijaukinę du balandžius. Sykį žaisdami su draugais radom du sužeistus balandžius, jie negalėjo skristi, tai parsinešiau namo. Kai jie pasveiko, išleidom. Bet įdomu, kad po kurio laiko jie atskrido ir keista, kad susirado mūsų duris, ne langą. Vieną vakarą atidariau duris ir radau juos įskridusius į laiptinę. Dar ežį buvom parsinešę, bet paskui reikėjo jį paleisti, nes jam nepatiko namie gyventi.

   Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė. 
    Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. 

Žyd 5, 7–9: Išmoko klusnumo ir tapo amžinojo išganymo priežastimi

Ps 31, 2–3b. 3c–4. 5–6. 15–16. 20. P.: Viešpatie, gelbėk mane; esi gailestingas!

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienėje Evangelijos ištraukoje girdime išskirtinius Jėzaus žodžius Jonui. Jis nesako „ mano motina“, bet „tavo motina“. Jėzus merdi, Jo misija jau baigiasi ir nuo kryžiaus Jis perduoda misiją savo motinai: priimti Joną kaip savo sūnų, priimti kaip priėmė Jėzų ir Jonui perduoti Jėzaus gyvenimą. O Jonas bus Jėzumi Marijai, Jo motinai.

Tai naujas ryšys. Kai susivienijame su Jėzumi, esame vienybėje ir vieni su kitais. Jei įsisąmonintume šią tiesą, nebūtų tiek daug pavydo, pykčio, godulystės kasdieniame gyvenime. Esame viena šeima Jėzuje. Niekas taip artimai nepažino Jėzaus kaip Marija, Jo motina.

Mes taip pat trokštame tokio meilės santykio su Jėzumi kaip Marija, todėl eikime pas Ją, skausme stovinčią po Jėzaus kryžiumi. Ji parems mus kasdieniniuose sielvartuose, tamsiausiomis mūsų gyvenimo valandomis kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną. Ji užtars mus pas Jėzų, išmels pagalbos mūsų skausme, netektyse ir širdgėloj.

Marija nuolat gyveno Jėzaus artumoje – prašykime, kad Ji padėtų mums atsiminti Jėzų kiekvieną gyvenimo dieną. Lai išmoko mylėti Jėzų kaip Ji mylėjo, Juo pasitikėti. Lai Ji padeda pasitikėti Dievu, ištarti fiat, taip Dievui ir viskam, kas iš Jo ateina.

Lai Ji padeda mums gyventi Dievui, ateinant į pagalbą visiems, kam reikia, dalijantis su stokojančiaisiais. Lai Ji padeda mums būti maloniems, mylintiems ir supratingiems, nes visa, ką padarome kitiems, padarome pačiam Jėzui, kad šlovintume Viešpatį ir Jam dėkotume drauge su Marija.

Bernardinai.lt

Pixabay.com nuotrauka

Diena, kai minime Mariją Sopulingąją, skatina mus atsigręžti į lemtingą išganymo istorijos įvykį: Marija stovi po kryžiumi, jungdamasi su savo Sūnaus kančia. Būtent dabar ji tampa visos Žmonijos Motina ir Atpirkėjo bendradarbė. Šį tikėjimo faktą žinome iš Evangelijų.

XI amžiuje pradėjęs formuotis savitas liturginis pamaldumas, apmąstantis šį Marijos gyvenimo įvykį, vėliau paplito ir įsitvirtino visuotinai. Vienas šio pamaldumo pavyzdžių yra populiarioji lotyniška giesmė ‚Stabat mater‘, priskiriama Jacoponei iš Todi, kuris vulgata tarme sukūrė ir garsiąsias ‘Laudi’. Iš šio pamaldumo kilo „Švč. M. Marijos Septynių Skausmų“ šventė.

XIII amžiaus viduryje, 1233 metais, Florencijoje kilo „Marijos tarnų“ ordinas, kurį Mergelės Marijos įkvėpti įsteigė Septyni Šventieji Steigėjai. Būtent jų dėka plačiai paplito Marijos Sopulingosios kultas.

XV amžiuje ši Marijos, stovinčios po kryžiumi ant Kalvarijos kalno, patirtis buvo įtraukta į Gavėnios liturgiją.

1692 m. popiežius Inocentas XII įteisino Septynių Marijos Skausmų šventę trečią rugsėjo sekmadienį.

Po įvairių etapų, 1814 metais rugsėjo 18 d., Pijus VII nustatė, jog ši liturginė šventė būtų švenčiama visoje Bažnyčioje. Kol galiausiai Pijus X (1904-1914) įtvirtino rugsėjo 15 dieną, iškart po Kryžiaus Išaukštinimo šventės (rugsėjo 14 d.). Minime jau ne „Septynis Skausmus“, o „Sopulingąją Mergelę Mariją“.

Kadras iš rež. Astridos Bussink filmo „Išklausyk“ (2017 m.).

Geriau pažinti save ir kitą vaikams gali padėti neišgalvotos istorijos apie bendraamžius – tuo įsitikinę 15-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai, kurie jau trečius metus kviečia jaunuosius žiūrovus į specialiąją dokumentikos programą vaikams. Šią programą bus galima išvysti du paskutinius rugsėjo šeštadienius (23 d. ir 29 d.) „Skalvijos“ kino centre.

„Sudarydami dokumentinių filmų programą vaikams stengiamės, kad filmai būtų įdomūs abiem kartoms – ir tėvams, ir vaikams. Nors programoje ne pačios linksmiausios istorijos, tačiau filmai labai viltingi ir šviesūs. Vaikams jie padės geriau pažinti save ir artimą, o suaugusiuosius paskatins labiau palaikyti mažuosius ir padėti jiems įveikti iššūkius, – teigia edukacinių programų koordinatorė Vėjūnė Dūdėnienė.

Šiais metais VDFF programą vaikams pavadinimu „Išklausyk“ sudaro trys trumpametražiai pasakojimai, kuriuose nagrinėjamos vaikams ir jaunimui aktualios temos.

Vaiko, paauglio pasaulis kartais gali tapti kupinas problemų, kurias ne visada lengva atskleisti tėvams ar draugams. Kad ir kaip būtų keista, drąsiau ir laisviau savo sunkumais ir išgyvenimais pasidalinti tampa su nepažįstamaisiais. Apie tai pasakoja pirmasis programos filmas „Išklausyk“ (rež. Astrida Bussink, 2017 m.) – šviesus pagalbos vaikams telefono linijos skambučių koliažas. Vieni skambina, nes jaučiasi vieniši, kiti graužiasi dėl tėvų skyrybų ar bando suprasti savo seksualinę orientaciją. Tarp skausmo, pykčio bei liūdesio pasigirsta ir pokštai ar mielos istorijos apie naminius gyvūnus.

„Tai universalus pasakojimas apie meilę ir baimę, vienatvę ir, žinoma, picą“, – yra sakiusi filmo režisierė A. Bussink, kuriai šis filmas pelnė vieno didžiausių dokumentinių filmų festivalio Amsterdame (IDFA) žiuri prizą už geriausią dokumentinį filmą.

Kadras iš rež. Astridos Bussink filmo „Išklausyk“ (2017 m.).

Kadras iš rež. Shamiros Raphaëlos filmo „Leno ir jūrų angelas“ (2017 m.).

Programos žiūrovai taip pat susipažins su dešimtmečio Leno („Leno ir jūrų angelas“, rež. Shamira Raphaëla, 2017 m.) ir keturiolikmetės Džamilos („Jei mane paliksi“, rež. Eef Hilgers, 2018 m.) istorijomis. Pirmojo pasakojimo herojus Leno nenustygsta vietoje ir nuolat gauna pylos už tai, kad erzina aplinkinius. Berniukas pykstasi su tėčiu, kumščiuojasi su broliu, užsisklendžia sulaukęs kritikos, tačiau impulsyvus ir piktas mušeika kartais būna labai jautrus. Ypač kai trūksta mamos, kuri su šeima negyvena. „Leno ir jūrų angelas“ – tai pasakojimas apie berniuką, kuris bando elgtis tinkamai, tačiau nežino, kaip tapti „geru berniuku“.

O štai kito filmo „Jei mane paliksi“ herojė Džamila yra priversta gyventi globos centre, nes tėvai negalėjo pasirūpinti mergaite. Čia ji gyvena jau keletą metų. Nepaisant skaudžios praeities, Džamila ilgisi savo šeimos. Jai sunku atsiverti žmonėms, su jais suartėti ir susirasti draugų. Vis dėlto gyvendama su atsidavusiais pedagogais ir vaikais, turinčiais panašios patirties, Džamila yra priversta išmokti pasikeisti. 

Festivalio programa skirta 10–14 metų vaikams. Pasibaigus festivaliui, šiuos filmus galės pamatyti 5–8 klasių moksleiviai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose užsakydami edukacinio projekto „Mokausi iš kino“ (www.mokausiiskino.lt) peržiūras.

Festivalis vyks Vilniuje rugsėjo 20–30 d., Kaune spalio 2-4 d. ir Ukmergėje – spalio 5–7 d.

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Rugsėjo 14 d. Lietuvoje viešėjo Vokietijos Federalinė Kanclerė Angela Merkel.

Su prezidente ji aptarė tolesnes dvišalių Lietuvos ir Vokietijos ryšių stiprinimo perspektyvas bei aktualius ES darbotvarkės klausimus. 

Šalies vadovės teigimu, Lietuva su Vokietija dar niekada nebuvo tokios artimos sąjungininkės ir partnerės. Abi valstybes sieja itin glaudus politinis, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas. 

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Prezidentė padėkojo Kanclerei už Vokietijos apsisprendimą vadovauti NATO batalionui Lietuvoje. Pasak šalies vadovės, tai yra tvirtas Aljanso vienybės ženklas. Būtent šis NATO sprendimas dislokuoti 4 priešakinių pajėgų batalionus Baltijos valstybėse ir Lenkijoje iš esmės buvo nulemtas tik iškirtinės Vokietijos lyderystės dėka. 

Valstybių vadovės lankėsi Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, kur susitiko su Vokietijos ir kitų sąjungininkų kariais, tarnaujančiai NATO priešakinių pajėgų batalione.  

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Su Lietuvos prezidente ir Latvijos bei Estijos ministrais pirmininkais A. Merkel aptarė aktualiausius Europos Sąjungos darbotvarkės klausimus. Prasidedant naujam svarbiam ES politiniam sezonui vadovų dėmesio reikalauja Bendrijos saugumo stiprinimas, derybos dėl naujo daugiamečio ES biudžeto, atsakas tarptautinės prekybos, migracijos, „Brexit“ iššūkiams.

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Lietuvos R Prezidento kanceliarijos/ Roberto Dačkaus nuotraukos

Parengta pagal Prezidentės spaudos tarnybos informaciją