Rimas Šapauskas diskusijoje „Aš ir popiežius“. E. Blaževič/LRT.lt nuotrauka

Popiežius Pranciškus moko, kad blogybių nereikia slėpti. Šiam Bažnyčios vadovui tiesa svarbesnė nei įvaizdžio išlaikymas, diskusijoje „Aš ir popiežius“ sako kunigas Kęstutis Dvareckas. Televizijos laidų ir renginių vedėjas, aktorius Rimas Šapauskas teigia, kad šiandienės Bažnyčios žaizdos yra apnuogintos: „Todėl privalome priimti realybę tokią, kokia ji yra, – su nuodėmėmis, kartais nusišnekančiais kunigais ir katalikais, kurie nėra labai tikintys.“ 

Popiežius kviečia iššūkiui

Diskusijoje apie popiežių Pranciškų ir jo vizitą Lietuvoje dalyvavęs kunigas Kęstutis Dvareckas, pasakodamas apie asmenines patirtis, sako turėjęs dvejonių dėl savo vietos Bažnyčioje. Jis priduria, kad būtent popiežius Pranciškus dažnai provokuoja ir ragina susimąstyti: „Bažnyčia karts nuo karto eina į pakraščius savo etiniais vertinimais, o popiežius kviečia priimti pirminį iššūkį – visų pirma mylėti. O ateiti su išankstinėmis nuostatomis – visuomet labai lengva.“

Anot K. Dvarecko, popiežius Pranciškus ypač įkvepia savo homilijomis ir pasisakymais. „Jis sako, kad nėra vietos, netinkamos melstis. Deja, dažnai mes, kaip Bažnyčia, tampame kalėjimu Viešpačiui. Popiežius kviečia atsiverti nežinant, kas laukia, ir tai – šviežias ir įkvepiantis požiūris“, –  teigia dvasininkas.

Dizainerė Daiva Urbonavičiūtė tvirtina, kad jai popiežiaus Pranciškaus vizitas atrodo nuostabus įvykis. Dizainerė prisimena savo atėjimą į Bažnyčią: „Pradėjau domėtis Bažnyčios istorija, juk gyvename krikščioniškoje erdvėje. Studijuojant dailės akademijoje su tuo teko itin dažnai susidurti, tačiau į religines asmenybes tuomet žvelgta kaip į personažus.“

Kaip pasakoja dizainerė, gilinant žinias apie Bažnyčios istoriją didžiausią įspūdį jai paliko šventasis Pranciškus. „Gilinausi ir pamaniau, kad jei ne šv. Pranciškus, katalikų bažnyčia galėjo ir neišlikti. Net savo sūnų pavadinau šiuo vardu – Pranciškumi. Tikiu, kad popiežius Pranciškus turėjo atvykti į Lietuvą, nes čia jį labai mylime ir laukiame. Žavi šio popiežiaus skatinimas atsigręžti į tai, kas yra Kristus. Be to, jis nūdienos žmogus su atviru, net ekologišku požiūriu“, –  teigia D. Urbonavičiūtė.

Rimas Šapauskas diskusijoje pabrėžia, kad popiežius Pranciškus į Lietuvą atvyksta kaip pranašas, tad ypač svarbu jo klausyti: „Bažnyčios vadovo vizito datos – taip pat neatsitiktinės. Rugsėjo 23 d. – Lietuvos žydų genocido diena, tai žymi jautrią ir skaudžią mūsų šalies praeitį.“

Diskusija „Aš ir popiežius“. E. Blaževič/LRT.lt nuotrauka

Kviečia priimti realybę tokią, kokia ji yra

Svarstydamas apie artėjantį popiežiaus Pranciškaus vizitą, R. Šapauskas sako, kad bet koks popiežiaus pasirodymas viešumoje ir susirinkusieji ten – tikėjimo išraiška. „Susirenka tie, kuriems tikėjimas – gyvas dalykas. Tačiau į susitikimus su popiežiumi ateis ir tie, kuriems tai svetima. Tokie žmonės smalsauja, lenda, stebi... Bet reiškia, kad jie nėra abejingi, jiems įdomu. Popiežiaus vizito metu pamatysime daug įvairių žmonių. Net prisistatantys ateistais ten eis“, –  aiškina diskusijos dalyvis.

Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčioje vis pasitaikančius pedofilijos skandalus, R. Šapauskas primena katalikišką tiesą, kad jei kenčia vienas, kenčia visi: „Tos nelaimės nėra svetimos. Taip, tai Bažnyčios žaizda, ir ji apnuoginta. Mes privalome priimti visą realybę tokią, kokia ji yra, – su nuodėmėmis, kartais nusišnekančiais kunigais ir katalikais, kurie nėra labai tikintys.“

Kunigas K. Dvareckas tvirtina, kad popiežius Pranciškus imponuoja ir požiūriu į Bažnyčios problemas. „Jis moko, kad neturime kažko blogo slėpti po kilimu. Realybė nėra išdabinta rožėmis. Popiežius Pranciškus taip aktyviai kviečia diskutuoti, kad kartais nukenčia pats. Tačiau tiesa šiam popiežiui svarbesnė, nei įvaizdžio išlaikymas“, –  teigia dvasininkas.

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt

Pexels.com nuotrauka

Šiandien vyksta intensyvios diskusijos apie Europos ateitį ir Lietuvos vaidmenį joje. Tampa aišku, jog Europos ir Lietuvos likimai yra persipynę. Gali būti, net ir tapatūs.

Tačiau koks, tada, yra Lietuvos nacionalinio suverenumo likimas? Ar ES vienijimosi procesas iš tiesų veda į jo praradimą? O gal tik į sudėtingesnę, bet tikresnę ir labiau adaptuotą globalizacijos sąlygoms jo realizavimo formą? 

Apskritai, kaip suderinti europietiškumą ir nacionalumą? Ką reiškia būti ir europiečiu, ir lietuviu? Kokia ekonominė, politinė, teisinė, kultūrinė Europos vienybė yra įmanoma, siekiant gerbti ir puoselėti kiekvienos tautos ir nacijos tapatumą? 

Kviečiame apmąstyti šiuos klausimus diskusijoje su žymiais Lietuvos filosofais, politologais, ekonomistais, teisininkais, istorikais ir politikais, rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete, Ateities g. 20 (I-414 auditorijoje), Vilnius, vyksiančioje konferencijoje „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“.

Renginio programa

9:00 — REGISTRACIJA (išankstinė registracija nėra būtina)

9:20 — Mykolo Romerio universiteto Rektoriaus doc. Algirdo Monkevičiaus sveikinimo žodis.

9:30 — I PAGRINDINĖ SESIJA: Europa ir nacionalumas.

Moderuoja:

Paulius Gritėnas (15min.lt)

Pranešimai:

Andrius Kubilius (Lietuvos Respublikos Seimas): „Suverenumo praradimo mitas ir Europos politikos ateitis“

Doc. Nerija Putinaitė (Vilniaus universitetas): „Europietiškumas ir nacionalumas: ar tikrai nesuderinami?“

Diskutuoja:

Andrius Grodis (Vilniaus universitetas)

Benas Brunalas (Mykolo Romerio universitetas)

11:30 — PERTRAUKA

11:45 — PARALELINĖ SESIJA I: Europa kaip ekonominė sąjunga.

Moderuoja:

Justinas Mickus (Princeton University)

Pranešimas:

Dr. Povilas Lastauskas (Lietuvos Bankas): „Konvergencija su ir be ES bendrosios rinkos: ar ir kur konverguoja Europos šalys?“

Diskutuoja:

Prof. Ramūnas Vilpišauskas (Vilniaus universitetas)

Dr. Raimondas Kuodis (Lietuvos Bankas)

11:45 — PARALELINĖ SESIJA II: Europa kaip teisinė sąjunga (I-409 aud.)

Moderuoja:

Dr. Paulius Čelkis (advokatas)

Pranešimas

Prof. Vytautas Šlapkausas (Mykolo Romerio Universitetas): „Teisės vaidmuo formuojantis Lietuvos atvirajai visuomenei“

Diskutuoja:

Doc. Rūta Petkuvienė (Vilniaus Apygardos Teismas)

Doc. Ieva Deviatnikovaitė (Mykolo Romerio universitetas)

13:15 — PIETŪS

14:30 — II PAGRINDINĖ SESIJA: Europos tapatumas.

Moderuoja:

Simona Merkinaitė (Vilniaus universitetas)

Pranešimai:

Prof. Vytautas Ališauskas (Vilniaus universitetas): „Europietiškoji istorija: ar visada buvome europiečiais?“

Doc. Povilas Aleksandravičius (Mykolo Romerio universitetas): „Kodėl atvirumas yra europietiškojo mąstymo konstanta?“

Diskutuoja:

Prof. Dalius Jonkus (Vytauto Didžiojo universitetas)

Prof. Andrius Bielskis (Mykolo Romerio universitetas)

16:30 — Baigiamasis žodis: Laurynas Peluritis (Vilniaus universitetas)

PAPILDOMAS KONFERENCIJOS RENGINYS:

Rugsėjo 21 d., Atviros Lietuvos Fondas, Didžioji g. 5, 17.00-18.30:

Dr. Camille Riquier (Paryžiaus Katalikų Institutas): „Atviroji visuomenė ir krikščionybė“.

Pašto ženklo blokas.

Vokas.

Lietuvos paštas išleidžia pašto ženklo bloką vienam žinomiausių Lietuvos tapytojų Šarūnui Saukai pagerbti. Drąsus, kontroversiškai visuomenės priimtas jo kūrinys „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ vaizduojamas ant 0,99 Eur vertės pašto ženklo, kuris apyvartoje pasirodys rugsėjo 14 d., penktadienį.

„Š. Sauka meno mylėtojų akiratyje yra jau gerus dvidešimt metų, tačiau vis dar nenustoja stebinti – jam užtenka nutapyti vieną paveikslą, ir jis tampa labiausiai aptarinėjamu Lietuvos meno kūriniu. Taip nutiko ir su „Paveikslu Lietuvos vardo tūkstantmečiui“, kuris šiuo metu kabo Lietuvos Prezidentūroje – vienus Š. Saukos paveikslo idėja pašiurpino, kiti liko sužavėti, tačiau abejingo nėra nė vieno. Bet juk tokia ir yra meno paskirtis? – sako Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė. – Lietuvos valstybės šimtmečio kontekste šis paveikslas itin simboliškas, nes meno forma primenama Lietuvos istorija. Paveikslas provokuoja ir priverčia susimąstyti, tad šio pašto ženklo sklaida po visą pasaulį primins, kokį kelią nuėjome kaip valstybė ir visuomenė, atkreips dėmesį į sunkią, bet garbingą Lietuvos praeitį.“

Paveikslo, kuris žiniasklaidoje buvo pakrikštytas „ne silpnų nervų žmonėms“, centre vaizduojami iš žmonių kūnų pastatyti milžiniški rūmai, simbolizuojantys Valstybę – tai mūsų istorija, sudėta iš ją kūrusių žmonių gyvenimų. Šalia rūmų parimęs žaizdotas, pūliais aptekęs Rūpintojėlis Š. Saukos veidu. Po jo kojomis – šią Valstybę kūrę nuogai išrengti paprasti ir vienaip ar kitaip Lietuvai nusipelnę įvairių epochų bei laikotarpių visuomenės veikėjai: rašytoja Žemaitė, poetas Julius Janonis, dainininkas Virgilijus Noreika, poetas Bernardas Brazdžionis, prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, kompozitorius Juozas Naujalis, istorikas Simonas Daukantas, filosofas Vydūnas, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, poetė Salomėja Nėris, kalbininkas Jonas Jablonskis, daktaras Jonas Basanavičius, kunigas ir poetas Maironis, rašytojai Vaižgantas ir Balys Sruoga, poetas Paulius Širvys, kardinolas Vincentas Sladkevičius ir daugybė kitų. Šią sceną kairiame paveikslo kamputyje stebi susimąsčiusi mergaitė ryškia suknele – Lietuvos ateitis.

Su Š. Saukos kūrybai skirtu pašto ženklo bloku „Šiuolaikinis lietuvių menas. Tapyba“ apyvartoje pasirodys pirmosios dienos vokas, o penktadienį pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu, Vilniaus centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu. Pašto ženklo blokas bus išleistas 15 tūkst. egzempliorių tiražu.

Pašto ženklų serijai „Šiuolaikinis lietuvių menas“ pradžią 2015 m. davė dizaineris Juozas Statkevičius – jo kurtas pašto ženklas, skirtas Lietuvos madai, buvo pirmasis. 2016 m. specialiame menui skirtame pašto ženkle buvo pavaizduotas Petro Repšio grafikos darbas „Sėdinti“, o 2017 m. – Algirdo Kuzmos skulptūra „Lozoriau, kelkis“.

Š. Sauka gimė 1958 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje. 1985 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), menininkas stebino produktyvumu ir meistryste, kasmet nutapydamas po didelį arba du mažesnius paveikslus. 1989 m. trisdešimtmetį atšventusiam menininkui už paveikslą „Žalgirio mūšis“ buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Per metus Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus. Lietuvos paštas taip pat teikia kurjerių, logistikos ir finansinio tarpininkavimo paslaugas.

Tado Povilonio nuotrauka

Artūro Areimos teatras ateinančiame sezone žada pristatyti net tris premjeras: spektaklį „Aklieji“, kuriamą bendradarbiaujant su Juozo Miltinio dramos teatru, spektaklį pagal vieno įtakingiausių XX amžiaus pabaigos teatro mąstytojų, vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“, po premjeros Vilniuje keliausiantį tiesiai į Pietų Korėją, ir spektaklį „Elektroninis miestas“ pagal dramaturgo Falko Richterio pjesę.

„Mums svarbu auginti savo žiūrovą, kad jis būtų mąstantis, sąžiningas sau, o ne lankantis teatrą kaip pramogų įstaigą. Nebijome būti maži, klystantys, nepatogūs, nepatinkantys... Mūsų tikslas – būti atviriems net tokiems dalykams, apie kuriuos patys dar nedrįstame kalbėti, kuriuos sprendžiame, tiriame ir ieškome. Kokie esame šiandien ir kokį AAT norėtume matyti ateinantį sezoną, pristatome ne mes, o ištikimas mūsų teatro žiūrovas. Tik taip dar galime suprasti, ar šiandien esame reikalingi“, – teigia režisierius Artūras Areima.

Pristatydama naująjį sezoną, trupė nusprendė užduoti savo teatro žiūrovams kelis klausimus, susijusius su jų asmenine patirtimi, lankantis Artūro Areimos teatre.

Tado Povilonio nuotrauka

Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su Artūro Areimos teatru, ir kokį paliko įspūdį?

Dovilė Valiuškytė, archeologė: Pirmasis susidūrimas su AAT įvyko praėjusių metų rudenį, nukeliavus pasižiūrėti spektaklio „Antikristas”, po kurio smegeninė buvo nusprogusi gerą savaitę. Įspūdis – belenkokio gerumo, tad po šio spektaklio norėjau labiau susipažinti su A. Areimos kūryba. Tuomet sekė spektakliai „Nevykėlis“, „Klamo karas: pradžia“, „Virimo temperatūra 5425“, „Hamletmachine“.

Genadijus Lesiukas: Pirmas matytas AAT spektaklis buvo prieš porą metų pristatytas „Nevykėlis“, su nepakartojamu Valerijaus Kazlausko pasirodymu. Visas klasikinio ir modernaus teatro ribas trinantis spektaklis šovė tikrąjį nonkonformizmą, neigiantį bet kokias klišines idėjas ir masinį prisitaikėliškumą mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Tai spektaklis-provokacija, tiek pat įspūdį palieka ir žiūrovų (bet kokia!) reakcija į vyksmą bei provokatyvias idėjas, to labai trūksta mūsų šiandienos teatre Lietuvoje.

Tomas Lukaševičius, „LRT Opus“ laidų vedėjas: Raktiniai žodžiai, prieš keliaujant į AAT spektaklį „Antikristas“, nuolatos skambėjo mano galvoje: drąsu, atvira, man, apie kažką, ko aplink tiek daug. Po pirmo spektaklio labai džiaugiausi gavęs laisvę ir galimybę įvairias spektaklio vietas išspręsti pats. Kalbu apie tai, kad dabar aplink ir taip yra labai daug įtakų mums, žmonėms, visuomenei, o šių spektaklių metu gaunu atrištus mazgus, kuriuos galiu interpretuoti, priimti taip, kaip man atrodo teisinga. Tai labai artimas man pateikimas, tai labai jautru, aktualu, reikalinga. Atrodo, kad laisvės laisvėje neturėjimas varo laisvės link – ją radau AAT, jos pajusti ten kartkartėmis ir užsuku.

Andy Novo, menininkas/programuotojas: Pirmiausia pamačiau „Antikristą“, jį rodė apleistos bažnyčios bokšte, per „Kultūros naktis“. Gyvenime taip jau kartais būna, kad vėjai suveda žmones ir įvykius laike ir erdvėje, tada vyksta stebuklai, atsiveria čiakros, galima pajausti orgazmą.

Aistė Verpečinskaitė, teatrologė: Pirmas mano susidūrimas su AAT teatru buvo seniai, kai dar KNDT buvo rodomas spektaklis „Kartu“. Paliko įspūdį, kuris neišblėsta iki šiol, šis spektaklis pasirodė man kaip tiksinti, bet taip ir nesusprogstanti bomba, savo energija niekuomet neišsenkantis. Tokius regiu ir kitus teatro spektaklius – veržlius, energingus, kitokius. 

Dalia Juodakytė, menininkė: Pirmiausia pamačiau „Klamo karą“. Nustebino ir patiko.

Tadas Jačiauskas, LRT naujienų laidos „Kultūros diena“ redaktorius: Pirmo karto su Artūro Areimos teatru neatsimenu. Atsimenu tą žmogišką bendravimą po spektaklio...

Tadas Almantas, šokėjas: Žiemą po šokio repeticijos suspėjau į „Nevykėlį“ – labai vykusį, dramaturgijos kanonams nesimeldžiantį spektaklį. Po pjesės ilgai sėdėjau ir niekur nenorėjau eiti – pagaliau pamačiau teatro darbą.

Tado Povilonio nuotrauka

Kuo šis teatras jus žavi, o gal atvirkščiai – atstumia? Ar, jūsų nuomone, toks teatras kaip AAT yra reikalingas šiandienos visuomenei?

Dovilė: AAT mane žavi savo drąsa, tai yra naujos kartos teatras, nebijantis iššūkių, nebijantis nuogo žmogaus kūno. Man patinka, kad jis šokiruoja, patinka, kai sėdėdami žiūrovai jaučiasi nepatogiai. Šis teatras mus provokuoja, o tai kaitina kraują.

Genadijus: AAT žavi savo kitonišku repertuaru, drąsiomis ir aktualiomis temomis, liečiančiomis dabartines individo ir visos visuomenės socialines ir politines aktualijas, bet kartu ir bandančiomis provokuoti žiūrovą, užduoti klausimus, kad tikruosius atsakymus tektų atrasti patiems. Iš aplankytų spektaklių, žiūrėtų Menų spaustuvėje, susidarė įspūdis, kad AAT nelanko atsitiktinis žiūrovas (arba tokia dalis yra mažesnė nei kitų teatrų spektakliuose), AAT žiūrovas yra smalsi, drąsi, reikli, atvira provokuojančiam teatrui auditorija, dominuoja gana jauna auditorija, kuri formuos ateities žiūrovą, reikalaujantį tokio aktualaus teatro, tokios formos ateityje.

Tomas: Šiandienos visuomenei yra reikalingas labai įvairus teatras, o toks kaip AAT pritraukia kiek jaunesnės kartos nei įprastai auditoriją – tai žavu, nes tai laužo nusistovėjusių sienos griuvėsių papuoštą stereotipą. Žavumas slepiasi keliuose arba visuose dalykuose: pateikime, reklamoje, spektaklių priėjimuose, spektakliuose, aktoriuose. Daugelis aktorių vaidina viename spektaklyje po kito, žavus yra jų talentas gebėti itin greitai pasikeisti į reikiamą vaidmenį, tai atliekama taip, kad tu ir patiki, jog tai visai kitas žmogus. Aptariamos temos atrodo viena už kitą aktualesnės ir artimesnės, atrodo, kad jos dabartinei visuomenei tiesmukai parodo dabartinę visuomenę.

Andy: Žavi tuo, kad jis yra tikras, kalba apie tai, kas yra aktualu atlikėjams, ir tai daro pačių atlikėjų žodžiais. O kartais atrodo, kad aktoriai tiesiog linksminasi ant scenos, just having a good time. Į tai smagiau žiūrėti negu į klasikinį teatrą, kur iš savęs aktoriai spaudžia kančias.

Aistė: Žavi mėginimas bendradarbiauti su žiūrovu ir neatskirti jo ketvirtąja siena, gebėjimas įtraukti, pakviesti būti drauge, kartu mąstyti, po spektaklių diskutuoti ir leisti žiūrovui užduoti klausimus, kurie galbūt lieka neatsakyti spektaklio metu. Toks teatras žinoma reikalingas. Manau, tai teatras, kuris žiūri ne tik į parduodamų bilietų skaičių, tačiau labiau į žiūrovą ir į kiekvieną individuliai. Šis teatras paliečia asmeniškai, kartais nepatogiai, versdamas muistytis kėdėje, bet prasmingai ir giliai – išėjus nori nenori turi pažvelgti sau į akis.

Dalia: Žavi tuo, kad AAT kūriniai nėra nušlifuoti, bet kažkuo vis tiek traukia. Žinai, kad bus aštru. Toks teatras yra reikalingas, nes kiekvienas žmogus savo viduje turi mažą panką, kuris nori užsiimti anarchija. Artūro spektakliai susišaukia su tais mažais vidiniais pankais.

Tadas: Nežinau, ko reikia nūdienos visuomenei. Manau, kad ir pati visuomenė negali atsakyti, ko jai reikia. Ir niekada negalėjo ir negalės. Tai bus tik amžinos paieškos – klausimų, spėliojimų, bandymų pavidalu – procesas yra svarbu. AAT mėto akmenis į stovintį vandenį ir kartu su mumis, žiūrovais, stebi, kokio didumo kils bangos. O kas po to? Nežinau. Ar žino AAT? Nežinau.

Tadas: AAT teatras visų pirma yra funkcionalus. Teatras laisvas, apsieina be karikatūrizmo ir nekuria šabloniškų, archetipinių fabulų. Spektakliuose gali būti seksualinės prievartos, ir tai kalba apie šiandieną labiau negu išminties akmuo ar Aleksandro Didžiojo kaspinas. Antra, AAT kvestionuoja teatro, kaip institucijos, suvokimą šių dienų visuomenėje.

Pavyzdžiui, aktoriai kartais nenusilenkia, ar pats pasirodymas yra režisūriškai trūkus – taip vengiama besąlygiškai atsiduoti scenos tradicijoms. Trečia, kaip vizualiojo meno atstovas AAT pirmauja scenografijos sprendimais. Kompozicija scenoje paremta trimatėmis skulptūromis, vietoj įprasto plokščio, šviesų kontrastais paremto vaizdinio sprendimo. Pats režisierius, turėdamas dailininko išsilavinimą, inovatoriškumu sumala į miltus kitus tos pačios krypties teatralus (pavyzdžiui, spektaklyje „Po ledu“).

Tado Povilonio nuotrauka

Ko tikitės iš ateinančio AAT sezono?

Dovilė: Iš ateinančio AAT sezono tikiuosi naujos kūrybos, šokiruojančių provokacijų ir visko, kas atjungtų nuo kasdienybės ir užkaitintų kraują.

Genadijus: Iš dalies sunku atsakyti, ko tikiuosi iš AAT naujojo teatro sezono, nes vienas įdomiausių šio teatro požymių yra būtent netikėtumas. Būtų įdomu išvysti klasikinės pjesės drąsų šiuolaikinį, provokatyvų pastatymą. Žinau, kad AAT jau parengė kelis koprodukcinius pastatymus su kitais šalies teatrais, tai vertinu labai gerai, todėl norėtųsi, kad tokia idėja ir tendencija tęstųsi ir ateityje. Teatrui linkiu skleisti žinią apie save, nes jis vertas tarptautinių festivalių scenų.

Tomas: Manau, kad naujas AAT sezonas pateiks naujienų ne tik spektakliuose, bet ir juos pateikiant, režisūros sprendimuose, plėtojant naratyvus. Akivaizdus augimas ir patirties kaupimas, žmonių, kurie dirba su šiuo projektu, tarptautiškumas, leidžia suprasti, kad augimas yra neišvengiamas. Tikiuosi daugiau skirtingų spektaklių, tikiuosi didesnio visuomenės aktyvumo ir dažnesnių seansų.

Andy: Iš naujo sezono tikiuosi dar daugiau visko – dar daugiau atvirumo ir tikrumo, dar daugiau efektų, lazerių, erotikos, kokybiško garso takelio. Tikiuosi pamatyti ir senus personažus, ir naujus sprendimus. Tikiuosi dar daugiau neatsakytų klausimų.

Aistė: Tikiuosi neišblėstančios drąsos būti kitokiems, kokia iki šiol teatras stebino žiūrovus, dar daugiau netikėtų sprendimų, naujovių ir nepamiršti Kauno publikos – tokio teatro čia labai trūksta.

Dalia: Tikiuosi nežinoti, ko tikėtis.

Tadas: Įsivaizduokime tekančią upę. Pastatykime užtvanką. Galbūt atsiras ežeras. Galbūt upė pakeis vagą. O greičiausiai, nes jūsų užtvanka buvo savadarbė, tėkmė stabtelės ir nusineš užtvanką į nežinią. Ir toliau tekės upė. Iš AAT tikiuosi užtvankos. Noriu spektaklio metu matyti užtvenktą upę ir noriu stebėti, kas gali atsitikti su tėkme. Tikiuosi upės, kurios nesustabdysi.

Tadas: Smagaus katarsio per dar nesurūdijusią AAT formą.

Artimiausi Artūro Areimos teatro spektakliai

NEVYKĖLIS

Lapkričio 10 d. (naktinė teatrinių įvykių sesija „Com moon a“, Alytus)

Lapkričio 25 d. 19 val. („Kablys + Kultūra“, Vilnius)

Gruodžio 18 d. 19 val. („Kablys + Kultūra“, Vilnius)

Kovo 17 d. 19 val. („Kablys + Kultūra“, Vilnius)

AKLIEJI (premjera)

Rugsėjo 21, 22, 29 d. 18 val. (Juozo Miltinio dramos teatras)

Spalio 7 d. 18 val. (Juozo Miltinio dramos teatras)

HAMLETMACHINE (premjera)

Spalio 26, 27 d. 18.30 val. („TSEKH Art Gallery“)

Lapkričio 30 d., gruodžio 1 d. 19 val. (galerija „POST Kaunas“)

Violončelininkas Narekas Hakhnazaryanas.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rugsėjo 14 d. simfoninės muzikos koncertu Lietuvos nacionalinė filharmonija pradeda 78-ąjį koncertų sezoną. Pradžia bus netikėta, mat keičiasi lauktasis koncerto solistas. Vietoje ūmai susirgusio garsiojo italų violončelininko Giovanni Sollimos grieš XIV tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso pirmos premijos ir aukso medalio laimėtojas, vienas ryškiausių savo kartos violončelininkų Narekas Hakhnazaryanas. 

N. Hakhnazaryano pasirodymus kritikai vertina itin aukštai, o įtakingas leidinys „The Strad“ atlikėjo griežimą apibūdina kaip žaviai nuostabų. 2014 m. jis pateko tarp BBC naujosios kartos atlikėjų, o 2016 m. rugpjūtį debiutavo festivalyje „BBC Proms“. 2018–2019 m. koncertų sezoną numatyti N. Hakhnazaryano pasirodymai Šiaurės Amerikos festivaliuose, debiutas Kolorado muzikos festivalyje, diriguojant Peteriui Oundjianui, koncertai renginių serijoje „Music in the Mountains“, pasirodymai su trio Z.E.N Aspeno muzikos festivalyje ir festivalyje „Ottawa Chamberfest“.

Šį sezoną N. Hakhnazaryanas grįžta koncertuoti su Baltimorės simfoniniu orkestru, su juo pagrieš E. Elgaro Koncertą violončelei ir orkestrui, o su Pietų pakrantės kameriniu orkestru atliks C. Saint-Saënso Koncertą violončelei. Tarp pasirodymų Europoje – trys rečitaliai Londono „Wigmore Hall“ su pianistais Pavelu Kolesnikovu ir Oxana Shevchenko.

Violončelininko repertuare – turtinga solo, kamerinės ir koncertinės muzikos paletė nuo W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, A. Dvořáko iki S. Rachmaninovo, A. Chačaturiano ir kt. N. Hakhnazaryanas griežė su tokiais kolektyvais kaip Vienos, Stokholmo karališkosios filharmonijos, Helsinkio, NHK, Taivano filharmonijos, Vakarų Australijos simfoniniai, Miuncheno kamerinis orkestrai.

Solo rečitalius ir trio kamerinės muzikos koncertus jis surengė Londone, Briuselyje, Ženevoje, Amsterdame, Milane ir kt. Šį spalį atlikėjas rengia pasirodymą Violončelininkų bienalėje Amsterdame. Netikėtas N. Hakhnazaryano pasirodymas Vilniuje Lietuvos publikai bus nuostabi proga susipažinti su atlikėju, jau surengusiu pasirodymų visame pasaulyje su svarbiausiais orkestrais ir įsitvirtinusiu kaip vienas ryškiausių savo kartos violončelininkų.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) ir dirigento Modesto Pitrėno koncerte bus ir daugiau pakeitimų. Vietoj programoje skelbto G. Sollimos Koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ („Folktales“) skambės P. Čaikovskio „Variacijos rokoko tema“ violončelei ir orkestrui, op. 33. Būtent šio, aukščiausio profesinio meistriškumo reikalaujančio, kūrinio solo partiją atliks armėnų kilmės violončelininkas N. Hakhnazaryanas. 

Tai, kad Filharmonijos scenoje šįkart dar neišvysime violončelininko G. Sollimos, iš dalies kompensuos koncerte skambėsiantis jo kūrinys – kompozicija violončelėms ir styginiams „Violončelės, vibrato!“ („Violoncelles, vibrez!“). Šį kūrinį, kaip ir žadėta, atliks lietuvių violončelininkas Glebas Pyšniakas, o G. Sollimos partiją perims latvių violončelininkas Ērikas Kiršfeldas. Jis yra Liepojos simfoninio orkestro „Gintaro skambesys“ violončelių koncertmeisteris. Ilgus metus Ē. Kiršfeldas buvo kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ solistas ir violončelių koncertmeisteris. 

LNSO sezono pradžios koncerte dar skambės Aarono Coplando siuita „Apalačų pavasaris“ („Appalachian Spring“) ir jautri lietuvių kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės simfoninė partitūra „Simfonetė“. Tai bus subtili įžanga į 78-ąjį koncertų sezoną, šį pusmetį pratęsiant maestro Modesto Pitrėno sumanymą 2018-ųjų simfoninės muzikos koncertais savaip įprasminti Valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimą.

„Kiekvienoje LNSO programoje yra vienokia ar kitokia su šio valstybei svarbaus įvykio minėjimu mus siejanti gija“, – sako M. Pitrėnas.

LNF 78-ojo sezono pradžios koncertas vyks rugsėjo 14 d., penktadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje.

Buvusi Nyderlandų šokio teatro šokėja Celia Amade. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbis, kuris turėjo nušviesti Prancūzijoje gimusios šokėjos CELIOS AMADE mokymo metodus ir filosofijas, išsiplėtojo į pamąstymus apie tapatybę, mokytojo reikšmę, stereotipus, ego ir daugybę kitų temų. Vilniuje savaitę viešėjusi buvusi Nyderlandų šokio teatro šokėja dalijasi savo patirtimi ir iš Vasaros šokio mokyklos (Lietuvos šokio informacijos centro rengiamo projekto) dalyvių pirmiausia tikisi to paties.

Ar turėjote laiko pasivaikščioti po Vilnių?

Šiek tiek. Pirmą dieną atvykusi į Vilnių miesto centre pamačiau fotosesiją, kurioje dalyvavo pusnuogiai žmonės aprašinėtais kūnais. Man tai buvo neįtikėtina – maniau, kad Lietuva labai konservatyvi šalis! Skaitydama apie Vilnių susidariau įspūdį, kad tai itin krikščioniškas miestas, o atvykusi radau menišką vietą, kur žmonės gali save išreikšti.

Antroji mano patirtis Vilniuje buvo nepažįstamasis, priėjęs ir pradėjęs klausinėti, kaip gyvenu ir iš kur atvykau. Tai buvo normalus vyras, bet aš išsigandau ir buvau labai nedraugiška – tai kvaila, nes paprastai taip nesielgiu. Be to, pamačiusi jo raudoną veidą nueinant supratau, kad priėjimas prie manęs turbūt pareikalavo iš jo daug pastangų. Tiesiog nemažai laiko esu praleidusi Sankt Peterburge ir ten niekada nesusidūriau su tokiais dalykais. Tad to nesitikėjau ir čia, nes iš principo man šie miestai atrodo panašūs.

Daug keliaujate, ilgą laiką negyvenote savo gimtojoje šalyje. Ar vis dar laikote save prancūze?

Gimiau ir užaugau Prancūzijoje, ten gyvena mano šeima, tačiau pati netapatinu savęs tik su prancūzų kultūra. Išskyrus nebent vyną. Vynas, sūris ir duona yra tai, kuo mes didžiuojamės.

Išvykau iš Prancūzijos prieš keturiolika metų būdama dvidešimties. Daug keliavau, be to, mano gyvenimo būdas nebuvo pririštas prie vienos visuomenės ar šeimos tradicijų. Esu paveikta daugybės tradicijų, niekada nebuvau verčiama išpažinti tik prancūziškas, tad matau, kad iš visa to susikūriau savo asmeninį identitetą, nepririštą prie vienos kultūros. Netgi anglų kalba, kurios ilgą laiką vengiau, nes laikiau tai šaunia jaunimo šneka, ilgainiui tapo kalba, kuria mąstau. Keistas jausmas – tampi ateiviu savo pačios kūne.

Ar išvykusi iš Prancūzijos iškart prisijungėte prie Nyderlandų šokio teatro (NDT)?

Iš pradžių išvykau į Barseloną ir prisijungiau prie trupės „IT Dansa Joven“, kuriai vadovavo Catherine Allard. Ji pažinojo daugybę puikių choreografų, tad subūrė stiprią komandą. Čia šokau vienus metus ir čia sutikau Jiří Kyliáną, kurio spektakliuose anksčiau šoko ir Catherine. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau tapti NDT dalimi. Iškart pasakiau „ne“, nes jau dukart dalyvavau teatro atrankoje ir abu kartus nepraėjau pirmo iš trijų etapų, tad supratau, kad nesu jiems tinkamas žmogus.

J. Kyliánas pasakė taip nemanantis. Tais metais sezono pabaigoje viena NDT 2 mergina atsisakė tęsti savo darbą teatre, tad J. Kyliánas parekomendavo mane, suorganizavo vaizdo įrašus ir susitikimus. Tuo metu vadovavusiam Geraldui Tibbsui patiko mano įrašai, tad pakvietė atvykti. Atrankos pabaigoje mane pasikvietė amerikietis choreografas, o aš tuomet nekalbėjau angliškai. Jis paklausė, ar suprantu, kas vyksta, ir, laimė, nieko nesuprasdama sugebėjau atsakyti teisingai – „ne“.

Tuomet jis paskambino telefonu, kažką pasakė ir davė man kalbėti – ten buvo Catherine, kuri pasakė, kad man siūlomas kontraktas, ir klausė, ar sutinku. Pasakiau nedrąsų „taip“, bet iškart susilaikiau – Catherine, aš noriu likti su tavimi, niekur nenoriu važiuoti! Ji šaukė ant manęs – nekvailiok, čiagi gyvenimo pasiūlymas! Taip kurį laiką rėkėme viena kitai ispaniškai ir prancūziškai. Buvo labai juokinga. Galiausiai, žinoma, pasirašiau sutartį ir šokau NDT devynerius metus. 

Celia Amade. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kad ir kaip būtų, vis dar esu mokinė, nes netgi vesdama žmones visų pirma vedu save ir mokausi pati. 

Ar išėjusi iš NDT baigėte savo šokėjos karjerą? Kada pradėjote mokyti?

Iš pradžių maniau, kad išėjusi visiškai nutrauksiu ryšius su šokiu. Man buvo trisdešimt ir norėjau daryti daugybę kitų dalykų – išmokti vairuoti, plaukioti valtimi, nardyti, būti su kitais žmonėmis. Norėjau pabėgti iš šokio bendruomenės ir prisijungti prie kitos, tačiau taip neįvyko.

6–7 mėnesius egocentriškai džiaugiausi gyvenimu nieko neveikdama, tačiau tada man paskambino J. Kyliáno vadybininkė ir pasiūlė prisijungti prie naujausio jo darbo, kuris jam buvo labai svarbus. Aš iškart sutikau – juk jo dėka išvykau į Nyderlandus.

Tuo pačiu metu su manimi susisiekė Nadežda ir Aleksandras Apolonovai, vadovavę „Silent Festival“, ir pasiūlė atvykti dėstyti. Niekuomet neketinau mokyti – tai nesusiję su mano aistra judėti, be to, dar nebuvau pasiruošusi grįžti į šokio rinką. Tačiau pasiūlymu pasinaudojau, pradėjau vesti intensyvius seminarus, ir ilgainiui mano mokiniai mane išmokė, kad jau turiu patirties ir įrankių, kuriais galiu dalintis su kitais. Viskas įvyko natūraliai, ir man labai pasisekė, nes netgi nesireklamuodama iškart sulaukdavau daugybės pasiūlymų dėstyti Europos mokyklose. 

Ar mokymas yra aukštesnis laiptelis šokėjų kūno tyrimo procese?

Žinoma. Nors pati, kaip minėjau, niekad nesiekiau tapti mokytoja – man niekada nepatikdavo statusai: šokėjas, choreografas, mokytojas. Procesus laikiau dalinimusi, lygiaverčių žmonių apsikeitimu informacija. Nesu aukščiau už mokinius, nes tiesiog dalinuosi tuo, ką pati esu patyrusi. Ir nelaikau savęs mokytoja – galbūt aš per daug sureikšminu šį žodį, bet man tai yra žmogus, turintis itin daug patirties ir puikiai suprantantis gyvenimą. Tai milžiniškas titulas ir didžiulė atsakomybė, tad galbūt man tiesiog norisi nuo to pabėgti.

Kad ir kaip būtų, vis dar esu mokinė, nes netgi vesdama žmones visų pirma vedu save ir mokausi pati. 

Ko tikitės iš žmonių, atvykstančių į jūsų seminarą?

Tikiuosi, kad jie pasijus įkvėpti, ners į kūno procesus, pažins save, įgis pasitikėjimo savimi ir jausis saugūs dėl savęs pačių ir dėl to, ko siekia. O iš jų stengiuosi nieko nesitikėti, nors ne visuomet pavyksta. Kai pamatau, kad ne viskas vyksta pagal mano pageidavimus, pradedu kaltinti save ir galvoti, ką darau ne taip. Labai susierzinu ir tuomet suvokiu, kad tikėjausi, jog žmonės darys ką nors labai konkretaus. Čia bandau save stabdyti – turiu kvėpuoti ir išlikti kūrybinga šią akimirką, kad galiausiai nuvesčiau žmones ten, kur ir noriu nuvesti.

Ar Vasaros šokio mokykloje dalyviai suprato, kur juos vedate?

Nežinau, reikia klausti jų. Stengiausi pernelyg jų nespausti ir leisti atrasti savo kelius. Pastebėjau ieškojimą, discipliną ir norą peržengti ribas. Taip pat kartais jaučiau sumišimą. Visuomet drąsinu žmones dalintis, tad sulaukusi klausimų ir komentarų nepaprastai džiaugiuosi. Vilniuje to labai trūko, nors keletas žmonių po užsiėmimų prieidavo – tai išteis džiugino!

Dirbate tik su profesionaliais šokėjais?

Dirbu ir su mėgėjais. Technika susijusi su kūno pažadinimu ir jo sąryšiu su vidiniu žmogaus pasauliu. Mano dėstomai improvizacijai nereikia būti šokėju, užtenka turėti žmogaus kūną. Dar nebandžiau to su gyvūnais – čia gal būtų kitaip.

Mokote įvairiose pasaulio šalyse. Ar pastebite, kad skirtingose valstybėse gyvenantys žmonės judėtų skirtingai, priklausomai nuo jų kūno sandaros?

Jei kalbame apie žmonių kūnų struktūras, tai skirtumai, be abejo, egzistuoja. Pavyzdžiui, afrikiečių pėdos platesnės, nes jie beveik visą dieną praleidžia ant kojų. Panašiai su japonais, kurie pastatų viduje negali dėvėti apavo. Dėl kultūros nulemtų anatominių skirtumų žmonės skirtinguose pasaulio kraštuose juda skirtingai.

Tačiau būdama tarptautinės trupės dalimi supratau, kad nepriklausomai nuo to, iš kurio pasaulio krašto atvykai, gali išmokti daryti bet ką. Be to, žinant žmonijos istoriją, galima stipriai abejoti, ar esame vienos konkrečios kultūros dalis. Dauguma žmonių nuolat keliavo, tad šiandien grynakraujų kurios nors tautos atstovų beveik neturime.

Kitas pavyzdys – joga. Juk galima galvoti, kad ji skirta tik liekniems indams, kurie dažnai sėdi ant grindų, todėl geriau išverčia kojas nei ant kėdžių sėdėti įpratę vakariečiai. Tačiau galiu paliudyti, kad joga tinka ir mano vakarietiškam kūnui, kuris dėl jos įgijo daugiau ištvermės ir greičiau sustiprėdavo po traumų.

Celia Amade. Asmeninio archyvo nuotrauka

Reikia mokytis, kad ego neužgožtų sukauptų žinių ir patirčių. Aš kol kas negaliu likti neutraliu stebėtoju, nes mane erzina, jei šviesos netvarkingos, dramaturgija neaiški, atsiranda technikos klaidų. Esu labai jautri ir mane erzina, kai smegenys neleidžia ignoruoti klaidų.

Ar pastaraisiais metais pastebite žmonių judėjimo scenoje pokyčių?

Pastebiu, kad žmonių gebėjimai ir galimybės šiandien stumiamos už žmogaus struktūros ribų. Kalbėjome su kita Vasaros šokio mokykloje viešinčia mokytoja Florencia Demestri, kad tai turbūt lemia technologijų plėtra. Visa ta „Matricos“ realybė daro įtaką mūsų intelektui ir pamažu įauga į kūnus. Tad kūnai susiduria su kraštutinėmis judėjimo dimensijomis.

Ar tai nėra fiziškai pavojinga?

Neatrodo, kad būtų. Nors man, didelei žmogaus anatomijos gerbėjai, tai sunku priimti. Žiūrint iš žemės traukos ar kūno struktūros kampo viskas vyksta neteisingai. Man patinka idėja, kad galime peržengti savo kūnų ribas, tačiau nepatinka, kai tai pernelyg abstraktu ir nesąmoninga, be to, žymi ryšio su prigimtimi stoką. Toks judėjimas yra įspūdingas, tačiau jame nejusti asmenybės individualumo.

Ar šokdamas didelėje trupėje gali išlaikyti individualumą?

Taip. NDT, kuriame šokau, buvo surinkti įvairiomis kūno galimybėmis pasižymintys žmonės, su kuriais dirbdami dėl bendros idėjos natūraliai tapdavome vieniu. Tačiau drauge choreografai stengėsi išlaikyti ir kiekvieno šokėjo individualumą. Tad nors bendroje masėje atrodėme vienodi, pažiūrėjus atidžiau buvo galima aiškiai pastebėti šokėjų skirtumus. Niekas nenorėjo paversti mūsų klonais, kaip kad būdinga, pavyzdžiui, kordebaletui.

Kokį šokį pati mėgstate žiūrėti?

Nemėgstu žiūrėti šokio, nes tapau pernelyg kritiška spektaklių atžvilgiu. Be to, labiau mėgstu tarpdisciplininius menus – gyvą muziką, videoprojekcijas, o ne gryną šokį. Matyt, per ilgai buvau tame lauke.

Ar įmanoma išlikti paprastu žiūrovu tapus srities profesionalu?

Reikia mokytis, kad ego neužgožtų sukauptų žinių ir patirčių. Aš kol kas negaliu likti neutraliu stebėtoju, nes mane erzina, jei šviesos netvarkingos, dramaturgija neaiški, atsiranda technikos klaidų. Esu labai jautri ir mane erzina, kai smegenys neleidžia ignoruoti klaidų. Pastebėjusi šviesų problemų, meldžiuosi, kad atsakingas žmogus paspaustų reikiamą mygtuką. Jei stringa garsas, pykstu, kodėl jie nesugebėjo iš anksto jo patikrinti.

Regis, galėtumėte būti šokio kritike.

Manau, kad būdama šokio kritike susikoncentruočiau vien į teigiamus dalykus – kadaise buvau viena iš choreografų varžybų teisėjų, ir mano kolegoms dažnai nepatikdavo, kad neieškodavau techninių problemų šokėjų kūnuose ir akcentavau vien žmogaus potencialą išreikšti tai, ką jis nori išreikšti. Toks yra mano šokėjos kelias – rūpintis, kad klaidos mokytų ir padėtų tobulėti. Toks refleksas.

Kokia tuomet yra kritiko funkcija?

Kritikas turi būti objektyvus. Esu skaičiusi tekstų, kuriuose kritikai tiesiog užrašo blogas savo patirtis. Neapčiuopdami komandos darbo užrašo, kaip spektaklyje jie nerado to, ką tikėjosi rasti. Manau, tai nėra konstruktyvu. Tokiais atvejais galima klausti – kodėl šis spektaklis neplėtoja to, ką tikėjausi jame rasti? Kritikas neturėtų būti subjektyvus ir rašyti tekstus apie save. Manau, geras kritikas yra tas, kuris sugeba įvardyti darbo stiprybes ir silpnybes, tačiau siūlo žmogui pačiam nueiti ir įsigyti savo patirčių.

Kadras iš filmo „Bixa Travesty“.

Kadras iš filmo „Mūsų naujas prezidentas“.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ skelbia programą, kuri sudaryta reaguojant į Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstančius aktualius socialinius, politinius ir aplinkosaugos reiškinius. Šiemet festivalis prasidės spalio 4 dieną ir iki mėnesio pabaigos keliaus po dvylika Lietuvos miestų, rodydamas stipriausius pastarųjų metų dokumentinius filmus ir diskutuodamas nepatogiomis temomis. Tradiciškai už įėjimą į filmų seansus „Nepatogus kinas“ kviečia aukoti nuo 1 euro cento. 

„Žemė nėra plokščia“ – šis, atrodytų, savaime suprantamas teiginys tapo pagrindiniu šių metų festivalio šūkiu. Ką jis nurodo? Kad gyvename laike, kuriame vėl reikia įrodinėti akivaizdžius dalykus, pavyzdžiui, kad pagarba žmogaus teisėms – gyvybiškai svarbu kiekvienai bendruomenei ir visos visuomenės saugumui. Kiti festivalio šūkiai – „Melas nėra žodžio laisvė“, „Smurtas nėra auklėjimas“, „Priekabiavimas nėra flirtas“, „Migracija nėra invazija“, „Skurdas nėra pasirinkimas“ – kvies atkreipti dėmesį į konkrečias, mūsų nuomone, labiausiai pastaruoju metu diskutuotas temas, tokias kaip dezinformaciją, smurtą prieš vaikus, seksualinį priekabiavimą, gąsdinimus dėl migracijos ir skurdo vaizdavimą kaip skurstančių žmonių problemą“, – sako festivalio vykdomoji direktorė Justė Zavišaitė.

Netikrų naujienų (angl. fake news) fenomenui tampant vis opesne problema, aktyvėjant informaciniam karui ir plečiantis dezinformacijos skleidimo mastams, vis sunkiau atrasti patikimus žinių šaltinius. „Nepatogus kinas“ kvies susipažinti su šiuo reiškiniu, būti atidesniems ir patiems patikrinti, ar pavyks atskirti melagingą turinį. Festivalio metu bus rodoma specialioji programa „Post-propaganda: nuo sąmokslo teorijų iki suklastotų naujienų“, kuriai filmus atrinko dokumentikos festivalio „Watch Docs“ (Lenkija) meno vadovas Konradas Wirkowskis.

Dar vieną specialiąją programą „Aktyvizmas“ sudaro penki filmai apie išskirtinius asmenis, kurių veikla, mintys ir gyvenimo būdas savitai byloja apie žmogaus teisių reikšmę. Rengdamas šią programą, festivalis bendradarbiavo su Europos Parlamento biuru Lietuvoje, kuris kartu su fotografų asociacija „Magnum Photos“ pristatys fotografijų parodą „Jie gina mūsų laisves“, skirtą 30-osioms Sacharovo premijos už minties laisvę metinėms paminėti ir surengs diskusiją su Rusijos disidentais.

Kadras iš filmo „Išminuotojas“.

Kadras iš filmo „Grožis“.

Daugiau nei penkiasdešimt festivalio dokumentinių filmų suskirstyti į septynias programas. Kaip ir kasmet, aštriausi ir inovatyviausi debiutuojančių režisierių darbai varžysis konkurse, ryškiausia pasaulio dokumentika bus rodoma programoje „Panorama“, aplinkosaugos temos analizuojamos Žaliojoje, o mokiniai bus kviečiami į  bendraamžių problemas sprendžiančią programą „Filmai, padedantys augti“.

Dokumentika leisis į karinių konfliktų užkulisius, ieškos atsakymo, kodėl žmonės trokšta turtų ir šlovės, stebės džihadistų grupuotės narius, į šiuolaikinės vergijos spastus pakliuvusią moterį, nacio kelią į prezidentus ir bandys atskleisti nutylėtus nusikaltimus. Šiemet festivalio programą sudarė Narius Kairys, Vladas Rožėnas, Austė Zdančiūtė ir Dovilė Grigaliūnaitė.

Konkursinę programą vertins tarptautinė žiuri: kino režisierius, vienas iš Berlyno kino festivalio programos „Panorama“ sudarytojų Wielandas Speckas, kino festivalio „Watch Docs“ meno vadovas Konradas Wirkowskis, kanadietis režisierius Dominicas Gagnonas, dėstytoja, kino kritikė ir filmų programų sudarytoja Barbara Wurum, viena iš interneto filmų peržiūros platformos „Doc Alliance Films“ vadovių Diana Tabakov.

Išskirtiniu „Nepatogaus kino“ bruožu jau tapusios diskusijos ir šiais metais kvies žmogaus teisėms neabejingus žiūrovus po dokumentinių filmų seansų pasilikti ilgiau. Kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru festivalis diskutuos apie smurto artimoje aplinkoje prevenciją, „#MeToo“ judėjimą Lietuvoje, diskriminaciją darbe ir universalias bazines pajamas.

„Nepatogus kinas“ vyks spalio 4–14 dienomis Vilniuje, o iki spalio 28 dienos keliaus po vienuolika Lietuvos miestų.

Dalis „Sirenų“ komandos: Viktorija Ivanova, Vytautė Brazdylytė, Audra Žukaitytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Baigiantis pirmajam rudens mėnesiui ilguoju lietuviškų spektaklių savaitgaliu tradiciškai prasidės Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet užsitęsiantis net iki spalio pabaigos. Keturias dienas rugsėjo 27–30 d. truksiančioje lietuviškų spektaklių vitrinoje bus pristatyti įdomiausi 2017–2018 m. Lietuvos scenose sukurti spektakliai, kurių pasižiūrėti atvyks rekordinis skaičius festivalių ir teatrų atstovų, prodiuserių, teatro kritikų ir tyrinėtojų iš įvairių Europos bei pasaulio šalių – jų jau dabar užsiregistravę per šešiasdešimt.

Iškart po lietuviškos vitrinos spalio 1 d. startuos ir tarptautinė festivalio programa, o tarp spektaklių vyks nemokami „Sirenų“ klubo renginiai: ne tik tradiciniai susitikimai su spektaklių kūrėjais, bet ir festivalio 15-ajam jubiliejui skirta paroda, kūrybinės dirbtuvės moksleiviams, anarchistinis Godos Palekaitės performansas „Bakuninas“, pirmą kartą rugsėjo 1 d. pristatytas Venecijos architektūros bienalėje, taip pat kartu su multimedijų pasakojimų platforma „Nanook“ rengiama diskusija. Drauge su Lietuvos kultūros institutu organizuojamoje programoje numatomi atviri tinklaveikos renginiai ir neformalūs lietuvių menininkų susitikimai su festivalyje viešėsiančiais užsienio ekspertais.

Penkioliktasis festivalis taip pat pažymėtas skaudžios netekties ženklu – netekome vienos pagrindinių festivalio rengėjų, lietuviškosios programos kuratorės teatrologės Viktorijos Ivanovos, kuri festivalyje dirbo nuo 2012 metų. Viktorijos indėlis į „Sirenų“ festivalio programos plėtrą, viziją, tarptautinę komunikaciją ir kitas festivalio veiklos sritis yra be galo svarus.

„Šiumetinis „Sirenų“ šūkis „Emocijos iš arti“ tapo ir sukrečiamai pranašingas – pastaruosius mėnesius visa festivalio komanda išgyvena sunkų, skaudžiausių emocijų kupiną etapą. Viktorija ne tik koordinavo festivalio lietuviškąją programą – ji buvo vienas iš festivalio kertinių akmenų. Buvome sutarę, kad 2019 metais Viktorija perims festivalio meno vadovės vairą“, – apie likimo kitaip sudėliotą ateitį sako festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė.

Scena iš rež. Kirilo Glušajevo spektaklio „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš rež. Antano Obcarsko spektaklio „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Jaunas Lietuvos teatras iš arti

„Džiugu, kad ekspertų susidomėjimas Lietuvoje kuriamu teatru ne tik nemažėja, bet ir kasmet auga, – sako festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė. – Galima drąsiai teigti, kad „Sirenų“ rengiama Lietuvos teatro vitrina įtvirtino Vilnių tarptautiniuose rudens festivalių maršrutuose, kuriuos planuodami keletą mėnesių į priekį ekspertai manęs apie programoje pristatomus spektaklius pradeda teirautis jau vasaros pradžioje. Vis daugiau sulaukiu klausimų ne tik apie garsiausius Lietuvos teatro režisierius, kurių užsienyje pristatinėti nebereikia, bet ir apie jaunąją mūsų teatro sceną. Todėl labai džiugu, kad iš devynių programoje esančių spektaklių beveik pusė jų yra jaunų kūrėjų darbai.“

Tarp jaunų kūrėjų darbų, pristatomų šiųmetėje lietuviško teatro vitrinoje – Nacionaliniame Kauno dramos teatre Kamilės Gudmonaitės sukurtas spektaklis „Keturi“ pagal kultinio rusų rašytojo Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištrauką ir vienas iš praeito sezono pabaigoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų programoje pristatytų spektaklių – Georgo Büchnerio apsakymo tuo pat pavadinimu įkvėptas debiutinis Antano Obcarsko spektaklis „Voicekas“.

Juos abu ekspertai turės galimybę pamatyti rugsėjo 28 d. Į pagal Auksinį scenos kryžių šiais metais gavusią Birutės Kapustinskaitės pjesę Kirilo Glušajevo režisuotą spektaklį „Terapijos“ užsienio ekspertai rinksis rugsėjo 29 d.

Dokumentinio teatro ieškojimus Lietuvoje pristatys Manto Jančiausko LNDT scenoje režisuotas spektaklis „Dreamland“, kuriame vaidina ne profesionalūs aktoriai, o penki Lietuvoje gyvenantys imigrantai iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos.

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Pagalvinis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Užsienio ekspertus traukianti dinamiška scena

„Lietuviškos vitrinos programa sudaryta taip, kad atlieptų ir užsienio svečių, kurių šiemet atvyksta daugiau nei šešiasdešimt, poreikius“, – pasakoja Kristina Savickienė, sugrįžusi į festivalio komandą šią vasarą ir koordinuojanti komunikaciją su užsienio svečiais.

Pasako jos, daugiausia tai festivalių ir teatrų prodiuseriai iš Europos šalių ir Azijos, taip pat lietuviška scena besidomintys teatro kritikai (daugiausia jų sulaukiama iš kaimyninių šalių). Kai kurie jų domisi šiuolaikine nacionaline dramaturgija, kitiems aktualūs nauji mūsų garsiausių režisierių spektakliai, jaunieji kūrėjai ar su neprofesionaliais aktoriais kuriamas teatras. Dažniausiai svečiai komentuoja, kad jiems lietuviško teatro scena atrodo labai dinamiška, įvairiapusė ir įdomi, tad į „Sirenas“ važiuoja ne tik kritikai ir prodiuseriai, bet ir jauni kūrėjai – pasisemti idėjų ir užmegzti kontaktų.“

Užsienio svečiai, ieškantys naujų Lietuvos teatro grandų darbų, turės galimybę pamatyti net tris režisieriaus Oskaro Koršunovo darbus, iš kurių vienas – Lietuvos rusų dramos teatre pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę kuriamas „Rusiškas romanas“ – bus ir vienintelė šių metų programos premjera.

Tą pačią rugsėjo 27-ąją OKT Studijoje bus rodomas Eimanto Pakalkos vaidinamas „Pamišėlis“. O. Koršunovo kartu su buvusiais studentais kurtas spektaklis „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal Martino Crimpo pjesę pradės rugsėjo 28 d. programą, o visuomenės ir tautos istoriją per vienos šeimos pasakojimą atskleidžiantis Árpádo Schillingo Valstybiniame jaunimo teatre sukurtas spektaklis „Autonomija“ užbaigs priešpaskutinę, rugsėjo 29 d., programos dieną.

Finalinis vitrinos akordas įvyks rugsėjo 30 d. Menų spaustuvėje, kur iš Kauno specialiai į „Sirenų“ lietuviškąją programą atvyks Kauno kamerinis teatras su Gintaro Varno režisuotu „Pagalviniu“ pagal garsaus airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę.

Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu į vitriną atvykstantiems ekspertams organizuojama plati programa, suteiksianti galimybę geriau pažinti Lietuvos teatro sceną.

„Džiaugiamės, kad partnerystę su „Sirenomis“ jau drąsiai galime vadinti tradicine. Šiemet festivalio lietuviškoje vitrinoje Lietuvos kultūros institutas dalyvauja net intensyviau nei paprastai. Pagal instituto Vizitų programą į „Sirenas“ atvyksta teatro profesionalų iš Italijos, Kinijos, Vokietijos, Šveicarijos, Ukrainos ir Lenkijos. Taip pat šiemet pirmą kartą drauge su kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje Agne Biliūnaite organizuojame Lietuvos ir Pietų Korėjos scenos menų kūrėjų mainų programą, pagal kurią į Lietuvą atvyks šeši korėjiečiai teatralai, o kiek vėliau į Seulą vyks lietuvių grupė.

Mūsų svečiai Lietuvoje ne tik susipažins su Lietuvos teatro scena ir jos kūrėjais „Sirenų“ programoje, bet ir pasakos apie Pietų Korėjos teatrą specialiai rengiamų susitikimų metu“, – pasakojo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Vėlinės“. „Narodowy“ nuotrauka

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Vėlinės“. „Narodowy“ nuotrauka

Spalio pabaigoje – gurmaniška dovana iš Varšuvos

Festivalis šiemet tęsis iki spalio pabaigos – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 29, 30 d. bus parodytos Eimunto Nekrošiaus Varšuvoje pastatytos A. Mickevičiaus „Vėlinės“. Šio spektaklio parodymą šimtmečio proga festivalis organizuoja kartu su Adomo Mickevičiaus institutu, Lenkijos institutu Vilniuje, Varšuvos nacionaliniu teatru ir „Orlen Lietuva“.

Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu, o įtakingiausio Lenkijos teatro žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio apdovanojimas. E. Nekrošius yra vienintelis užsienietis, gavęs šį apdovanojimą.

Poetinė Adomo Mickevičiaus drama, interpretuojama E. Nekrošiaus, išsiskiria dvasingumu, apeigų galia, atsakomybės visuomenei, nacionaliniais, egzistenciniais bei asmenybės tragedijos aspektais. E. Nekrošiaus „Vėlinės“ – tai spektaklis apie tai, su kuo susiduria filosofija, menas, kultūra ir religija jau tūkstančius metų. Apie Dievo paieškas ir bėgantį laiką.

Timothy Muza/unsplash.com

Vilniaus politikos analizės institutas paskelbė 2018 metų Tiriamosios žurnalistikos konkurso laureatus.

„Vilniaus politikos analizės instituto tiriamosios žurnalistikos konkurso tikslas – skatinti nešališkus ir nuodugnius žurnalistinius tyrimus, padedančius visuomenei geriau suprasti Lietuvos socialinius, ekonominius, politinius iššūkius ir problemas, ginančius visuomenės interesą, žmogaus teises, analizuojančius nacionalinio ir regioninio lygmens viešojo valdymo atvirumą, veiksmingumą ir skaidrumą, socialinės atskirties priežastis, visuomenės atsparumą išorės grėsmėms“, – teigiama pranešime.

Konkurso laureatams įteiktos šios premijos: pirmoji premija – 5000 eurų; dvi antrosios premijos – po 3000 eurų; trys trečiosios premijos – po 2000 eurų.

Pirmoji premija skirta Dovydui Pancerovui (15min.lt) už žurnalistinių tyrimų ciklą apie politikos ir verslo ryšius ir jų poveikį viešajai politikai.  

Antroji premija skirta Michailui Maglovui ir Rytui Staseliui už tyrimus ir publikacijas, atskleidžiančias Lietuvos verslininkų veiklą, apeinant tarptautines sankcijas Rusijos aneksuotame Kryme bei verslo ryšius, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui.

Antroji premija atiteko Šarūnui Černiauskui ir Birutei Davidonytei (15min.lt) už žurnalistinį tyrimą dėl neskaidraus ES paramos panaudojimo atliekų rūšiavimo gamyklų projektams. 

Trečioji premija – Vaidai Pilibaitytei (LRT radijas) už radijo dokumentikos plėtojimą ir dviejų dalių dokumentinių laidų ciklą „Arsenas iš giedro dangaus“.  

Trečioji premija  skirta Mindaugui Aušrai, Jurgitai Čeponytei, Ritai Miliūtei (Laisvės TV) už laidą R.I.T.A.„Putino bankininko draugai Lietuvoje“,  stiprinančią valstybės skaidrumą ir visuomenės atsparumą.

Trečioji premija (2 000 eurų)– Birutei Davidonytei ir Šarūnui Černiauskui (15min.lt) už straipsnių ciklą apie Seimo nario ir jo artimųjų verslo saitus bei atskleistas ES pinigų panaudojimo schemas. 

Vilniaus politikos analizės institutotiriamosios žurnalistikos darbų konkursuias darbus galėjo teikti ar nuominuoti žurnalistai, žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos bei visuomenės atstovai. Buvo vertinami tiriamosios žurnalistikos darbai, atitinkantys konkurso tikslą ir tematiką , publikuoti Lietuvos spaudoje, interneto žiniasklaidoje, arba laidos, transliuotos per radiją ar televiziją nuo 2017 m. sausio 1 d. iki šių metų gegužės 15 d.

Apdovanojimams  buvo pasiūlyti 42 tiriamosios žurnalistikos darbai iš 12 žiniasklaidos priemonių. 

Tiriamosios žurnalistikos konkurso vertinimo komisijos nariai - žurnalistai, politologai, akademinių institucijų ir NVO atstovai. Komisijai pirmininkavo  Deimantas Jastramskis, VU docentas.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Jau kitą savaitę virš pagrindinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro įėjimo esanti Stanislovo Kuzmos skulptūra „Mūzų šventė“ bus uždengta, norint ją apsaugoti rekonstrukcijos metu. Kadangi ši skulptūra yra labai mėgstama Vilniaus turistų bei gyventojų ir labai dažnai fotografuojama, teatras sudarė išskirtines sąlygas įsiamžinti prie mūzų prieš prasidėsiančius darbus.

Prie pagrindinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro įėjimo veikė keltuvas, visus norinčiuosius kėlęs arčiau mūzų. Gražių asmenukių norintys praeiviai dėl saugumo keltuve turėjo užsidėti šalmus, po to teliko pasirinkti geriausią rakursą savo nuotraukai.

Nuo rugsėjo 17 dienos aplink skulptūrą bus pradėtos montuoti apsauginės konstrukcijos, o rugsėjo 20 dieną ji bus visiškai paslėpta nuo visuomenės akių.

Įdomu, kad Stanislovui Kuzmai labai ilgai nesisekė sukurti įdomios kompozicijos. Praradęs viltį menininkas netgi norėjo atsisakyti šio užsakymo. Bet kai laukė susitikimo su architektais, kuriems norėjo tai pasakyti, staiga pagavo įkvėpimą ir nupiešė trijų skarotų damų eskizą. Tada ir suprato, kad to ir ieškojo.

Trys figūros buvo sukurtos iš vario lakštų. Jos vaizduoja tris teatro mūzas: dramą, tragediją ir komediją – Kaliopę, Melpomenę ir Taliją. Vidurinė figūra turi prototipą. S. Kuzma buvo silpnos sveikatos žmogus, skundęsis silpna širdimi. Jam teko atlaikyti rimtas operacijas. Norėdamas atsidėkoti savo gydytojai Irenai Žukauskienei, kuri išgelbėjo jam gyvybę, jos veidą panaudojo vidurinei figūrai kurti.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Eberhard Grossgasteiger nuotrauka

Davidas Jonesas (1895-1974) – britų poetas, kuris nuniokotame Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauke pirmą kartą išvydo aukojamas šv. Mišias. Britams šis kūrėjas yra vienas svarbiausių karo metų literatūros klasikų. Į meno pasaulį įžengęs kaip dalininkas, poeziją pradėjo rašyti tik grįžęs iš karo. Literatūrologė ANNA SVENDSEN teigia, kad jo genialumo šaknys glūdi asmeniškai išgyventoje Kristaus kryžiaus kaip gyvybės medžio teologijoje.

Kodėl ėmėtės tyrinėti šį autorių?

Mane labai patraukė jo pateiktas karo aprašymas – atidumas detalėms ir kalbai bei švelnumas, kurį jis manyje iššaukė. D. Jones  jautrus pačiam žodžiui, jo istorijai, garsui. Jo poezijoje atskiras žodis aprėpia platų žmogaus patirties spektrą.

Man labiausiai patinka sprogimo apkasuose aprašymas – visiško pažeidžiamumo patirtis. Poetas nusako, kaip jam girdėjosi sprogimas, neimituodamas sprogimo garsų, tačiau skaitant žodžius tarsi patiri, kaip apkasuose juda oras. Kartu tai ir visa aprėpiančios tikrovės aprašymas: Pirmąjį pasaulinį karą jis mato giliausios teologijos – Kristaus pasiaukojimo – šviesoje. Liturginio himno Crux fidelis kryžiaus kaip gyvybės medžio įvaizdį jis perkelia į karo lauką. Tai labai tradicinis krikščioniškas mąstymas išsakytas modernia poezijos kalba.

Kaip poezijoje apie karą pasirodo gyvybės medžio įvaizdis?

Knyga „In Parenthesis“ (liet. Skliaustuose) yra jo pirmų šešių mėnesių karo patirties pasakojimas – sudėtas iš žygiavimo, valgymo, sprogimų, kraštovaizdžio aprašymų. Tarp viso to iškyla vienas niekuo neišsiskiriantis pulko kareivis, lyg universalus, lyg pats David Jones, kuris buvo paprastas eilinis. Aprašoma universalaus kareivio vieta istorijoje, ji yra po kryžiumi. Autorius nesako, kad tai kryžius, jis sako Medis, kurio penkių žiedų užtenka mus išgydyti. Jei nežinome himno Crux fidelis (liet. Kryžiau šventas), šie žodžiai mums nieko nesako. O himne sakoma, kad jokia giria neišželdins tokių žiedų, lapų, želmens kaip kryžiaus medis. Tie penki žiedai reiškia Kristaus žaizdas rankose, kojose, šone. Ir nors tai originali David Jones eilutė, ji tiesiogiai kyla iš tradicijos, kuri Kristaus auką ir žaizdas mato kaip gyvybės šaltinį, per kurį vyksta pasaulio atkūrimas.

Kryžius – gyvybės medis. Čikagos Šv. Klemento parapijos nuotrauka

Davido Joneso aprašomas Pirmojo pasaulinio karo dalyvis drauge yra Kristaus nukryžiavime dalyvaujantis romėnų kareivis, jis dėl to kaltas ir drauge kenčia. Šis kareivis yra kūrinijos atkūrimo liudininkas.

Poetas remiasi ir apie 1800 m. parašytu anglišku eilėraščiu Dream of the Rood (liet. Krucifikso sapnas). Jame matoma Didžiojo Penktadienio liturgijos – Kryžiaus pagarbinimo apeigų – įtaka. Eilėraštyje žvelgiama iš kryžiaus perspektyvos: ką reiškia kentėti su Kristumi. Kai kas mano, kad šia poezija siekta išrauti pagonišką medžių garbinimo tradiciją, nes eilėraštyje ąžuolas, kurį žmonės garbindavo, nusilenkia kryžiui. O pats kryžius yra prieštaringoje situacijoje – jis yra ištikimas Kristui, paklūsta, kai Jis liepia stovėti tiesiai ir leisti Jam būti nukryžiuojam, bet kartu supranta, kad pats yra kankinimo įrankis – savo Viešpaties mirties priežastis. Paklusti Kristui – tai priimti Jo auką, kurios priežastimi esame patys dėl savo nuodėmingumo. Tad David Jones Gyvybės medžio įvaizdžiu įžengia į šią tradicija.

Šv. Tomas Akvinietis klausia, ar mes turime garbinti kryžių taip, kaip Dievą? Atrodytų, kad neturime, nes tai daiktas, ne Kristus. Bet Akvinietis teigia, kad kryžius ne tik simbolizuoja Kristų, bet ir yra permirkęs Jo krauju. Svarbu, kad šv. Tomas argumentuoja ne cituodamas Šventąjį Raštą ar Bažnyčios tėvus, bet ištrauką iš liturgijoje giedamo himno Vexilla regis. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi (lot. lex orandi, lex credendi).  

Vexilla regis ir Crux fidelis. Iš kur kilo šie himnai ir kokią jų žinią Davidas Jonesas panaudoja savo poezijoje?

Šie himnai kilo iš IV amžiuje atsiradusios Šventojo Kryžiaus garbinimo tradicijos. Paskatinta vizijų imperatorienė Elena išvyksta į Šventąją Žemę ieškoti Kristaus kryžiaus, kurio atradimas iškilmingai švenčiamas Rytų Bažnyčioje, ta proga Jeruzalėje pastatoma Kristaus Kapo bazilika. Dėl Šventojo Kryžiaus relikvijų susiformuoja Kryžiaus garbinimo liturgija. Į Vakarus kryžiaus išaukštinimo šventė atėjo iš Didžiojo Penktadienio liturgijos, kurioje išliko iš IV amžiaus perimtų elementų: Kryžiaus pagarbinimo apeigose kunigas tris kartu sako – „Štai kryžiaus medis ant kurio kabojo pasaulio atpirkėjas“, o mes atsakome – „Ateikite, pagarbinsime jį“, tuomet vyksta asmeninis kryžiaus pagarbinimas.

Konkrečiai Vexilla regis ir Crux fidelis himnus VI amžiuje sukūrė italas kunigas Venantius Fortunatus Šventojo Kryžiaus relikvijų perkėlimo į Prancūziją ceremonijai. Ilgainiui šie himnai atėjo į Didžiojo penktadienio liturgiją. Himnų tema kyla iš pranašo Izaijo knygos 53 skyriaus: pranašaujama, jog iš Jesės šaknies išaugs atžala, kuri kentės už tautą. Tai susiję su dovydiška giminystės linija iš kurios laukiama Mesijo atėjimo. Šv. Jonas tai sujungia su Pradžios ir Apreiškimo knygų gyvybės medžio ir pergalės ženklo įvaizdžiais ir visi trys jie yra Kristaus kryžiaus įvaizdžiai, nurodantys, kad kryžius teikia gyvybę.

Galime sakyti, kad kryžius yra mūsų vėliava, kurią nešame karo lauke.

Taip. Ir mums labai svarbi vidinė šios pergalės tikrovė – pasaulio atkūrimas, mirties, blogio, nuodėmės sunaikinimas. Pats kryžius atrodo kaip pergalės priešingybė – Kristus miršta, atrodo, kad priešai Jį sutriuškina. Bet tikrovė yra viduje – savo gyvenimu ir krauju Jis atkuria pasaulį. David Jones įsitikinęs, jog kryžius vis dar yra pergalės prieš mirtį ir blogį ženklas – kai esame destrukcijos liudininkai.

Jei pažiūrėtume į Pirmojo pasaulinio karo nuotraukas, matytume ne tik suniokotus kūnus, bet ir suniokotą kraštovaizdį – mūšiai laukus palikdavo plikus, be medžių. Ir štai tokiame suniokotame lauke Davidas Jonesas pirmą kartą pamato aukojamas šv. Mišias. Vėliau reflektuodamas savo patirtį sakė, kad buvo patrauktas kryžiaus kaip gyvybę teikiančio medžio, kuris mirtį paverčia kūrinijos atnaujinimu. Suniokotas karo laukas jam buvo XX amžiaus dvasinio žlugimo ženklas, kuomet suiro kultūra, jos simboliai ir moralę palaikančios prielaidos. Jis regi visišką žlugimą ir jį patraukia kryžius, kuris pats atrodo kaip žlugimas, bet iš tiesų yra kraštovaizdžio – tiek fizinio, tiek dvasinio – atkūrimas. Todėl David Jones taip žavėjosi šiais himnais – tai visiškai kitoks atsakas į Pirmojo pasaulinio karo siaubą.

Pimasis pasaulinis karas. Karo laukas po mūšio tarp Britanijos ir Vokietijos.

Kaip David Jones atsivertė į katalikybę?

Šv. Mišių patirtis karo lauke buvo svarbus įvykis, bet jis atsivertė tik grįžęs į Angliją. Jones labai traukė katalikybės sakramentinis aspektas ir apskritai mums įprasti religiniai veiksmai. Kilęs iš protestantiškos aplinkos jis matė religingumą, kuris buvo tik vidinis. Šv. Mišios jį patraukė ir dėl to, kad jos aukojamos labai apibrėžtu būdu – specialūs judesiai, įrankiai.

Davidas Jonesas žavėjo katalikų įsitikinimas, jog materialūs dalykai gali perteikti dvasinę tikrovę. Jis manė, kad žmogus iš prigimties yra ženklų, sakramentų kūrėjas. Pavyzdžiui, gėlių dovanojimas – visiškai nenaudingas, juk gėlių nevalgome, bet tai turi kitą reikšmę, esančią anapus daikto, kaip ir sakramentai – regimi neregimų dalykų ženklai. Davidas Jonesas teigė, jog toks sakramentinis  gyvenimas žmogui yra įgimtas ir dėl to Kristus mums paliko sakramentus – jie paremti pamatiniu mūsų prigimties aspektu. To jis pasigedo anglikonų bažnyčioje.

Žmogus, daugiausiai turėjęs įtakos Jones atsivertimui, buvo kunigas Johnas O'Connoras, su kuriuo jis daug kalbėjosi apie katalikybę. Galiausiai tėvas O'Connoras oficialiai jį įvesdino į Bažnyčia. Taip jau atsitiko, kad tėvas O'Connoras yra ir Gilberto K. Chestertono detektyvo „Tėvas Braunas“ prototipas. Pats Chestertonas į katalikybę atsivertė dėl to paties kunigo keliais metais vėliau nei David Jones.

David Jones teigė, jog savo poezijoje rėmėsi grigališkuoju choralu. Ką jis tuo turėjo omenyje? Gal šis supratimas padėtų žmonėms, neturintiems santykio su poezija, prie jos prisiartinti?

David Jones teigė nesinaudojęs jokiu rimo šablonu. XIX-XX amžių sandūroje įvyko lūžis, kurio metu atsitolinta nuo klasikinės rimavimo tradicijos. Rašoma baltosiomis eilėmis, ritmo ieškoma pačioje kalboje, o ne bandant jį nenatūraliai konstruoti.

David Jones gilinasi į įvairius žodžio aspektus – etimologiją, istoriją. Su jo poezija reikia išbūti, leisti atskiriems žodžiais prabilti. Kadangi žodžiai nesirimuoja, reikia remtis pačiuose žodžiuose esančiais garsais. Jonesas buvo įsitikinęs, jog ne tik žodžio reikšmė, bet ir jo garsai neša turinį. Joneso amžininkas poetas T. S. Eliotas rašė, kad pirmąkart klausydamas itališkai garsiai skaitomo Dantės, buvo emociškai paliestas nesuprantamo teksto. Kai išmoko italų kalba, jo emocinis ryšis su tekstu pasitvirtino.

Poetas Davidas Jonesas. Poetry foundation nuotrauka

Bet kuris žodis yra sudėtas iš garsų, kirčių, garsesnių, stipresnių, švelnesnių skiemenų. Jonesas siekė žodžius sudėti taip, kad jie lietusi lyg muzika, lyg grigališkasis choralas. Mes negalime tiksliai pasakyti, ar muzika mums suteikia liūdesį ar džiaugsmą, bet joje yra kažkokia objektyvi emocija, kurią mes patiriame. Tad vienas iš geriausių būdų artintis prie poezijos yra ją skaityti garsiai ir priimti kaip muziką.

Ar galėtume sakyti, kad panaši prieiga būtina ir liturgijai? Gerai suprasti, kas joje vyksta, bet galiausiai reikia sau leisti joje tiesiog būti.

Taip, liturgija save esme yra kontempliatyvi veikla. Mes, Apšvietos suformuoti žmonės, siekiame viską suprasti moksliškai – išskaidyti dalimis ir išnarstyti. Bet liturgija yra lyg meno forma. Tai nėra tik žmogaus saviraiška, tai jo kūrinys. Pats Jones manė, jog liturgija, ir ypatingai šv. Mišios, yra aukščiausia meno forma, nes daro tai, ko siekia menas, bet tai pakylėja į aukštesnį  lygmenį, nes Dievas iš tiesų yra esantis Mišių metu. Esama ryšio tarp to, kaip mes priimame meno kūrinį, ir kaip dalyvaujame liturgijoje – abiem atvejais būtinas atsivėrimas, kontempliacija.

Man tai primena Gilberto K. Chestertono mintį, jog beprotis stengiasi į galvą sutalpinti dangų, o poetas pasitenkina prie jo prisiliesdamas savo pakaušiu.

Man patinka šis palyginimas. Manome, jog suprasti reiškia dalykus pritaikyti prie mūsų supratimo lygmens, tuo tarpu kontempliacija yra tik prisilietimas prie mums atsiveriančios tikrovės. Tai būdinga tiek menui, tiek liturgijai. Visgi liturgija yra garbinimo aktas, ko negalime pasakyti apie meną. Nors David Jones manymu, menas yra neatsiejama žmogaus religinės prigimties dalis, tad jis pasakytų, jog meno kūrimas yra ir religinis, garbinimo aktas.

Davidas Jonesas. Vexilla Regis (1948). The Estate of David Jones nuotrauka. Miške išsiskiria trys medžiai. Centre yra Kristaus medis. Kairėje – gerasis plėšikas, jo šaknys suleistos į žemę, todėl jis auga, dešinėje – blogasis vagis, kuris kartu yra ir romėnų kariuomenės simbolis. Šis medis negyvas, tai nukirsta kolona. Centriniame medyje keturios deimanto formos vinys, tiesioginė nuoroda į kryžiaus vinis  ir į Velykine žvakę – kryžius yra Kristaus mirties instrumentas, bet ir Velykų pergalė. Jonesas bando šią dvilypę teologinę prasmę perteikti drauge. Miškas gyvas, tad čia ne tiek Pirmojo pasaulinio karo, kiek dvasinės tikrovės atvaizdavimas.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/9c4f2456cdd421f9340daa6f4873eaea.jpg"},"main_article":{"title":"Pirmosios Mi\u0161ios \u2013 karo lauke. Poeto Davido Joneso patirtis","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-14-pirmosios-misios-karo-lauke-poeto-davido-joneso-patirtis\/171799","article_id":"171799","subtitle":"Milda Vitkut\u0117"},"sub_1":{"title":"Ko paklaus\u010diau Pranci\u0161kaus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-14-ko-paklausciau-pranciskaus\/171791","article_id":"171791","subtitle":"Vytautas Landsbergis"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5624e89af50f6327fce4c231e72854c213b708d8.jpg"},"sub_2":{"title":"Trispalv\u0117s ir herbo gimimas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-14-trispalves-ir-herbo-gimimas\/171661","article_id":"171661","subtitle":"Rosita Gar\u0161kait\u0117, Gediminas \u0160ulcas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d698e981022c1ad480b414fd89c3ba84687fea7c.jpg"},"sub_3":{"title":"Gil\u0117janti praraja tarp Vengrijos ir ES","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-09-14-gilejanti-praraja-tarp-vengrijos-ir-es\/171792","article_id":"171792","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c4341e7329720013748009e1f079993e94440b59.jpg"},"related":[],"links":[]}

Jauniaus Gumbio knygų kolekcijos rinkinio dalis. Fotografas A. Lukšėnas

„Senosios knygos išskirtinės ir išore, ir turiniu, paliečiančiu beveik visas gyvenimo sritis. Jose galime rasti ne tik istorinę, religinę, teisinę, bet ir geografinę Lietuvą. Kolekcijos knygos – tai religinės ir pasaulietinės tematikos meno kūriniai, kurie leidžia simboliškai, iš naujo, specifiškai ir intelektualiai atrasti Lietuvos istoriją“, – pasakoja teisės mokslų daktaras Jaunius Gumbis, į Lietuvą sugrąžinęs vertingus leidinius ir juos pristatantis Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje.

Grafinių portretų albumas Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos.

Išlikusios knygos – pagrindas didžiuotis savo valstybe

J. Gumbio teigimu, senos ir retos knygos per karus ir okupacijas buvo išgrobstytos, tad beveik 90 procentų visų kolekcijos knygų, – kurių dalį išvys parodos lankytojai, – įsigyta užsienyje. „Lietuviškų ar su Lietuva susijusių knygų yra visur – Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose. Pavyzdžiui, knygos, kuriose yra Sapiegų šeimos ar Platelių dvaro ekslibrisas, Vilniaus universiteto spaudas. Jaučiu pareigą tokias knygas sugrąžinti. Žmonės turi matyti, kad šie leidiniai egzistuoja, istorikams turi būti suteikta galimybė šias knygas skaityti ir tyrinėti. Tik išnagrinėję visus šaltinius turėsime išsamią Lietuvos istoriją, kuria galėtume vertai didžiuotis.“

Jono Bretkūno pamokslų rinkinys Postilė. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos. Fotografas A. Lukšėnas

Didžioji parodos „Advokato J. Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ dalis – žymių Lietuvos autorių veikalai, parengti ir išspausdinti Lietuvos ar kituose Europos miestuose. Taip pat eksponuojami užsienio autorių veikalai, kuriuose yra istorinių duomenų apie Lietuvą. Chronologinės parodos ribos – nuo XV a. pabaigos, ankstyvojo spaudos periodo, iki 1904 metų, kai buvo panaikintas Rusijos valdžios įvestas lietuviškos spaudos draudimas.

Anot J. Gumbio, parodoje eksponuojami leidiniai leidžia pažvelgti į šalies istoriją ne tik iš šiandienos taško, bet ir iš praeities – to laiko – perspektyvos. Kiekviena parodoje pristatoma knyga – unikali informacijos apie savo epochą saugotoja ir skleidėja. „Knygose atspindėta Lietuvos istorija mums sukuria tikrą, neišgalvotą, faktinį pagrindą didžiuotis savo valstybe. Mes turime išties puikių lietuvių, kurie kūrė karo meną, fortus, rašė pasaulinio lygio poemas, teisinius veikalus. Pavyzdžiui, europinio masto asmenybė – Lietuvos bajoras Kazimieras Semenavičius, kurio veikalas apie didįjį artilerijos meną dar kelis šimtus metų buvo pagrindinis artilerijos mokslo pirminis šaltinis, pranokęs visus to meto tokio pobūdžio leidinius. Pats autorius raketų aprašymuose neturėjo lygių beveik iki pat XIX amžiaus. Žvelgiant į kolekcijos senųjų knygų įvairovę, galima drąsiai teigti, kad Lietuvos istorijoje knygos vaidmuo kuriant visuomenę ir išsaugant tautinį tapatumą yra neabejotinai fundamentalus.“

Puslapis iš K. Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos. Fotografas A. Lukšėnas

Parodoje – vertingiausios ir rečiausios knygos

Parodos lankytojai galės išvysti vieną pirmųjų spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių – Hartmano Šedelio „Kronikų knygą“, vokiečių kalba išleistą 1496 metais. Taip pat bus pristatyti minėto Kazimiero Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“ leidimai net keturiomis kalbomis. Parodoje ir vieno žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos baroko epochos poetų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“. Svarbiausia iš eksponuojamų senųjų knygų lietuvių kalba – žymaus lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno pamokslų rinkinys „Postilė“.

Puslapis iš knygos Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos. Fotografas A. Lukšėnas

J. Gumbio teigimu, konkurencija tarp knygų kolekcininkų šiuo metu milžiniška. Mūsų kaimynės – Baltarusija, Rusija, Ukraina ir Lenkija – tokiu būdu kovoja, kam atiteks svarbiausias istorinis vaidmuo. „Pasigendu mūsų kovojimo už Lietuvos istoriją. Mes kaunamės už Lietuvą, bet Lietuvos istorijos, iki 1918 metų, neginame. Jei nuvažiuotumėte į Baltarusiją, ten apie didikus Radvilas jie kalba kaip apie jų – ir niekieno kito. Todėl istorinis, vienas iš kelių pasaulyje išlikusių egzempliorių, portretų albumas „Kunigaikščių Radvilų šeimos atvaizdai“ yra tarsi vienas iš parodos akcentų, bylojantis, kad ir mes turime saugoti Lietuvos istoriją. Nacionalinės pareigos idėja skatina mus į savo valstybės istoriją žiūrėti su pagarba, pasididžiavimu ir jautrumu.“

„Greičiausiai žmogus, atėjęs į parodą ir už stiklo pamatęs seną knygą, kurios negalės pavartyti, daug nesužinos, bet svarbiausia, kad jis pajustų, jog gali didžiuotis valstybe, kurioje gyvena. Kad turistai, užėję pažiūrėti parodos, suprastų, jog jų lankoma šalis – Lietuva – turi turtingą, plačią, spalvingą istoriją. Ir šios šalies žmonės turi kuo didžiuotis“, – sako senų ir itin retų leidinių globėjas J. Gumbis.

Kazimiero Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas frontispisas. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos. Fotografas A. Lukšėnas

Paroda „Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks iki spalio 21 dienos. Parodos laikotarpiu Lietuvos nacionalinis muziejus pristatys ir to paties pavadinimo albumą, supažindinantį su J. Gumbio senųjų knygų kolekcija. Taip pat bus rengiamos edukacinės ekskursijos: vienos skirtos šeimoms, kitos – moksleiviams ir mokytojams.

Viktoras Orbanas EPA nuotrauka

Rugsėjo 12 dieną Europos Parlamentas balsavimu pritarė septintame Europos Sąjungos sutarties straipsnyje numatytos procedūros taikymui Vengrijai. Ką tai reiškia? Kokios to priežastys ir galimos pasekmės? Į klausimus atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius GEDIMINAS VITKUS ir Seimo narys, tarptautinės politikos ekspertas LAURYNAS KASČIŪNAS.

Kokios pasekmės lauktų Vengrijos, jeigu jai būtų pritaikytas septintas Europos Sąjungos sutarties straipsnis?

Gediminas Vitkus: Straipsnis gali būti taikomas, jeigu „iškyla pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti antrame Europos Sąjungos sutarties straipsnyje nurodytas vertybes“. Kokios tos antrame straipsnyje nurodytos vertybės? Jas verta pakartoti: tai pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė. Jeigu straipsnis būtų pritaikytas, tai reikštų, kad Vengrija nebeturėtų balso teisės priimant ES sprendimus, bet jai ir toliau liktų prievolė tuos sprendimus vykdyti ir jų laikytis. Iš esmės tai pati didžiausia sankcija, kurią Europos Sąjunga gali taikyti savo valstybei narei. Sankcijos būtų nutrauktos tik tada, kai „prasižengusi“ valstybė ištaisytų nustatytus pažeidimus.

Laurynas Kasčiūnas: Teisiškai septinto ES sutarties straipsnio pritaikymas Vengrijai suspenduotų šios šalies balsavimo teisę ES Taryboje. Tačiau, kad toks sprendimas būtų priimtas laukia ilgos procedūros. Politines pasekmes prognozuoti sunku – manau, Vengrija suras užtarėjų tarp ES valstybių, ir nebūtinai tokių, kurie pritaria tam, kas dedasi Vengrijoje. Daug valstybių, ypač senbuvių, yra prieš didesnį ES galių (net jau numatytų sutartyse) panaudojimą, todėl tikėtina, kad bus prieštaraujama tokio precedento įtvirtinimui.

Dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta pradėti šią procedūrą?

G. V.: Nėra vienos priežasties – jų visas kompleksas, pasireiškiantis per dabartinės Vengrijos valdančios partijos Fidesz ir jos kontroliuojamos vyriausybės vykdomą politiką, kuri pažeidinėja teismų nepriklausomumą, akademinę ir spaudos laisves, spaudžia opoziciją ir tautines mažumas, atsisako vykdyti ES sprendimus dėl pabėgėlių prieglobsčio naštos pasidalinimo ir t. t. Europos Parlamento sprendimas iš esmės remiasi Parlamento narės iš Nyderlandų Judith Sargentini pranešime išdėstytais argumentais.

L. K.: Vyko tyrimas, kurio metu nustatyti galimi ES teisės ir teisės viršenybės principo pažeidimai. Vengrijos premjero V. Orbano vyriausybė yra kaltinama dėl nepriklausomos žiniasklaidos suvaržymo, įstatymo viršenybės, teismų nepriklausomumo pažeidimų Vengrijoje. Kita vertus, neatmeskime ir to, kad spaudimas Vengrijai sustiprėjo ir dėl ideologinių priežasčių - procedūrą iniciavo Europos politinė kairė, kuri negali pakęsti Orbano akcentuojamų nacionalinės valstybės stiprinimo idėjų, jo migracijos politikos.

EP nariai balsuoja dėl Vengrijos. EPA nuotrauka

Kaip vertinate Europos Parlamento sprendimą pritarti septinto ES sutarties straipsnio Vengrijai taikymui?

L. K.: Vertinu rezervuotai, kadangi tokios ES politikų intervencijos kelia neigiamas ES gyventojų, ne tik Vengrijoje, reakcijas. Svarbu pabrėžti, kad ES politikų požiūris į Vengriją yra šiek tiek iškreiptas (jokiu būdu nesakau, kad šalyje nėra problemų) tendencingos viešosios nuomonės apie „sienas statantį“, „autoritarą“ Orbaną. Galiausiai tokie veiksmai tik dar labiau įtvirtina V. Orbano pozicijas pačioje Vengrijoje, nes sudaromas įspūdis, kad Vengrija yra puolama ES biurokratų, kišamasi į jos vidaus reikalus.

G. V.: Tai yra vienos iš svarbiausių Europos institucijų politinis sprendimas, kuris turi galios pradėti prieš šalį narę 7 straipsnio taikymo procedūrą. Tokią galią be Europos Parlamento turi arba Europos Komisija, arba 1/3 valstybių narių. Tai svarbus sprendimas, nes iki šiol tokios procedūros kiti veikėjai neinicijavo. Manyčiau, kad šis sprendimas siunčia labai stiprų signalą Vengrijos politikams ir reiškia kvietimą keisti dabartinį putinišką politikos stilių.

Jeigu reiktų prognozuoti kuo ši istorija pasibaigs, ko manytumėte, kad reiktų tikėtis?

L. K.: Turime Lenkijos pavyzdį, kurios atžvilgiu tokį procesą iniciavo Europos Komisija, Vengrijos atveju inicijuoti procesą nusprendė Europos Parlamentas. Lenkijos atvejis rodo, kad šie procesai užtrunka ilgai. Po Europos Komisijos priimto iššūkio jau praėjo metai, tačiau jokių esminių sprendimų dar neturime ir greičiausiu metu neturėsime. Nemanau, jog šis sprendimas bus įgyvendintas, juolab kad sprendimą priims pačios Sąjungos narės, kurios tam, kad Vengrijai būtų pritaikytas 7 straipsnis turėtų vienbalsiai pasisakyti už.

G. V.: Septinto straipsnio procedūros inicijavimas yra tik kelių etapų proceso pradžia. Kitas žingsnis būtų Europos vadovų tarybos vieningas sprendimas, kad Vengrija tikrai šiurkščiai ir nuolat pažeidžia antrame straipsnyje nurodytas vertybes. Jeigu toks sprendimas būtų priimtas, būtų didelė tikimybė, kad straipsnis tikrai būtų pritaikytas. Kita vertus, tai gali tapti ir neįveikiama kliūtimi, jeigu bent viena valstybė tokio sprendimo nepalaikytų. Tai labiausiai tikėtinas variantas, turint omenyje kad panaši procedūra, tik šį kartą Europos Komisijos iniciatyva, pradėta prieš Lenkiją. Galiausiai reikia turėti omenyje, kad Europos Sąjungos tikslas nėra būtinai taikyti sankciją ir bausti valstybę. Tikrasis tikslas yra spausti pagrindinių principų nesilaikančios valstybės valdžią vėl pradėti juos gerbti. Jeigu Vengrijai ir Lenkijai tokį pavojų pavyktų neutralizuoti, tuomet ES galimai ieškotų kitokių poveikio būdų ir instrumentų, įskaitant ir finansinius. Tuo tarpu Vengrijos būsimą laikyseną sunkiau prognozuoti. Negalima atmesti ir tokio varianto, kad konsolidavęs savo valdžią Orbanas ieškos kompromisinių sprendimų.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

1. Apie Kūriniją ir jos šventumą. Duonvalgių neapykanta Kūrinijai, fundamentalus jos niekinimas ir naikinimas yra panašus į giliausią naktį, kai Žmogus buvo išduotas. Pati Kūrinija spjaudoma, atitekusi ar atiduota tolydiniam nuplakimui ir patyčiai, vedama į mirtį kančioje – ar tai nepanašu į Jėzaus kelią?

2. Apie Kūrinijos kryžiaus kelio stebėtojus ir plepius fariziejus. Nusidedame abejingumu, kuris yra didysis apsileidimas. Atrodo, Dievas negali būti ir nėra abejingas, Jis siunčia vis didesnius katastrofų signalus. Galbūt nori gelbėti savo projektą. Kaip Jam padėti, kad tai būtų išgirsta?

3. Apie ryšį arba požiūrį į Dalai Lamą. Judu abudu keliate minčių apie Dvasią, kalbėdavusią per pranašus. Prašau atleisti už tokį privatų pagalvojimą. Materialiosios „gerovės“ beprasmybė, kai blogėja dvasia – čia matau didelį jūsų, vienišųjų, bendrumą. Ar susitinkate su Dalai Lama sąmonės tiltuose?

Kaip atsirado geltona-žalia-raudona Lietuvos trispalvė ir herbas su Vyčiu? Pasakoja parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ iki rugsėjo 30 d. veikiančios Nacionalinėje dailės galerijoje kuratoriai dr. Giedrė Jankevičiūtė ir Ernestas Parulskis. 

Dailės istorikė G. Jankevičiūtė pasakoja, kad apie nacionalinę vėliavą pradėta galvoti 1905 metais, sušaukus Didįjį Vilniaus Seimą, dar nelabai įsivaizduojant, kokia bus Lietuvos valstybė. Aiškesnį pavidalą trispalvė įgijo 1917-aisiais. Vilniuje, lenkų teatre, kur šiandien įsikūręs Rusų dramos teatras, vyko Vilniaus (Lietuvių) konferencija, kurios metu salė buvo dekoruota dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sugalvotomis raudonos ir žalios spalvos vėliavomis. Jos nuvylė renginio dalyvius, nes atrodė niūrios. Tuomet heraldikos specialistas dailininkas Tadas Daugirdas pasiūlė jas atskirti geltonos juostele. Juo labiau kad geltona – saulė, viltis, optimistinis ateities pažadas. Vėliava buvo patvirtinta 1918 m., jau susikūrus Lietuvos valstybei. Tiesa, pašnekovė atkreipia dėmesį, jog T. Daugirdas siūlė kitokį spalvų išdėstymą nei šiandien esame įpratę: raudona, geltona, žalia. Jis sakė, kad Lietuva – miškų ir pievų šalis, žalumos kraštas, geltona – kylanti saulė, nurausvinanti dangų.

Geltona-žalia-raudona vėliava prigijo, bet, pasak parodos kuratorės, ne visi amžininkai ja buvo patenkinti. 1936 metais kilo diskusijų banga, kad tokia vėliava ne visiškai atitinka klasikinius heraldikos reikalavimus. Tada dailininkas Mstislavas Dobužinskis pasiūlė keisti vėliavą, panaudojant sidabrą ir auksą, t. y. tradicinę heraldinę raudoną, aprėmintą sidabrinėmis ir auksinėmis juostomis. Tačiau šis pasiūlymas buvo svarstomas 1940 metų pavasarį ir greitai neliko galimybių nei pasiūlymą įgyvendinti, nei pačią trispalvę naudoti. Tik 1988 metų pabaigoje valstybės vėliava buvo pripažinta geltona-žalia-raudona trispalvė vietoj Lietuvos SSR raudonos-baltos-žalios su kūju ir pjautuvu.   

G. Jankevičiūtė teigia, kad parodoje eksponuojamą trispalvę, pasiskolintą iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, verta pamatyti. Tai autentiška, vilnonė, šiek tiek kandžių apgraužta, bet nepaprastai sodrias spalvas išsaugojusi vėliava. Ji nedažnai ištraukiama iš saugyklų tamsos į dienos šviesą, o ir apskritai tarpukario vėliavų išlikę nedaug.

Menotyrininkas Ernestas Parulskis susidomėjusiems Lietuvos herbo gimimu siūlo skaityti profesoriaus Juozo Galkaus knygą „Lietuvos Vytis“. Anot pašnekovo, parodos tekstas ir eksponatai šia tema yra minėtos studijos esencija, sutraukta iki istorinio anekdoto.

Šešis šimtmečius iki tol sidabrinis raitelis vaizduotas labai įvairiai: stovintis piestu arba šuoliuojantis, apdengtas gūnios arba ne ir pan. Pirmosiose diskusijose dėl herbo 1918 metais dalyvavo tie patys žmonės, kurie sukūrė ir vėliavą – Antanas Žmuidzinavičius, Tadas Daugirdas, kalbėję apie stabilesnį, mažiau judrų Vytį. Tuo metu Juozas Zikaras siūlė energingą ir šuoliuojantį, koks buvo pavaizduotas ant lito monetų. Kova tarp stambesniojo ir energingesniojo vyčių tęsėsi per visus tarpukario metus ir vėl pasikartojo 1990 metais, pasakoja E. Parulskis, kol 1991 m. patvirtintas Arvydo Každailio heraldinis dizainas. Elementus iš Žmuidzinavičiaus ir Daugirdo stabilesnio vyčio jis sujungė su Zikaro energingesniuoju. Tiesa, ant euro monetų pavaizduotas Vytis energingesnis už esantį herbe.

Parodoje rodomas ir kiek netikėtas eksponatas – medinis herbas, padarytas kaip dovana kompozitoriui Jonui Švedui. Menotyrininkas paaiškina, kad jis buvo padovanotas „Lietuvos“ ansamblio vadovui 1942-aisiais. Ansamblis, įkurtas 1940 metais kaip sovietinė pramoga, gerai funkcionavo ir vokiečių okupacijos laikais, sovietų reokupacijos laikais ir iki šiol. Medinis Vytis iliustruoja norą „padaryti“ kokybišką istoriją, kuri priimta įvairiausiais istoriniais laikotarpiais.

Krystianas Lupa. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pranešimas, perskaitytas Jaunimo teatro surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“ 2018 m. balandžio 28 d. Parengė Audronis Liuga.

Stipriai išgyvenu Jeano-Paulio Sartre’o teiginį apie atskirų žmonių ar jų grupės, puoselėjančios troškimą gyventi laisvą ir kūrybingą gyvenimą, priklausomybę nuo valstybės aparato. Žmogus siekia laimingos raidos harmonijoje su tuo, ką jaučia savyje: būtent raidos proceso, kuris yra reikalingas, kuriam esi reikalingas pats, bet taip pat reikalinga tinkama aplinka, kurią galima pavadinti kraštu, kuriame gyvenu. Tai gali būti ne viena valstybė, bet kažkas plačiau. Sakykime, Europa. Taigi, Sartre’as teigė, kad egzistuoja ribinė poliarizacija tarp valdžios, kuri nori išlaikyti status quo, kai valdžią gauna, ir menininko. Valdžia siekia padidinti savo saugumą ir sustiprinti galias. Tai visada yra judėjimas atgal, ne į pokyčius, o į esamos situacijos išsaugojimą. Nepaisant to, kokiu būdu valdžia buvo pasiekta. Tai būdinga ir reformatoriams, nes kai jie atsiduria valdžioje, kažkaip tampa konservatoriais. Nors šiandieniniame pasaulyje politinė kairė ir dešinė praranda savo prasmę, kokia buvo anksčiau, menininkas išlieka kairėje pusėje, jis siekia pokyčių. Siekia iš esmės to paties, ko ir visa žmonija, nes pokyčių siekis įrašytas žmogaus genetikoje.

Menininkai siekia pokyčių, nori suvokti, kas yra tiesa, kas netiesa, o valdžia, kuri gina savo turimas galias, meluoja ir vis labiau grimzta į melą. Taigi, galima sakyti, kad menininkas visados bus valdžios priešas. Nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku. Prisimenu, buvo toks įvykis, kai politinei dešinei atstovaujantis Prancūzijos vadovas de Gaulle’is  pasirinko politinei kairei atstovaujantį kultūros ministrą rašytoją André Malraux. Net komunistą. Žinoma, Prancūzijos komunistai nebuvo tokie kaip Rusijoje, nors prancūzai beatodairiškai žavėjosi Rusija. Bet tai buvo klaidingas žavesys, nes iš tikrųjų jie nežinojo, kas ten vyksta. Malraux teigė, kad būti kultūros ministru ne tas pats, kas būti ūkio ar pramonės ministru: kultūra ir menas yra visai kita veiklos sritis, kuriai vadovaujant reikia turėti fantazijos ir drąsos duoti menininkams kūrybos laisvę, nevaržyti jų. Jis sakė: „Aš būsiu vagis. Vogsiu menui.“ Nes, pratęsiant Sartre’o mintį, valdžia neturi mokėti arba nemokėti menininkui, kaip savo darbuotojui, bet turi menininką maitinti ir jį toleruoti. Leisti jam būti savo pačios priešininku. Galima įsivaizduoti tokį draugišką valdžios ir menininko sandėrį, kai valdžia supranta, kad menininkas bus jos priešininkas, bet sugeba jį toleruoti. Tai reiškia, kad valdžios žmogus gali suprasti, jog menininkas yra pavojingas, jis gali sakyti tiesą ir valdžią sukompromituoti. Bet jeigu valdžia jam leidžia tai daryti, ji veikia išmintingai valstybės labui, nes galimybė turėti priešininką suteikia didelį šansą išsaugoti šalyje demokratiją ir nenusiristi į autoritarizmą. Visoms valdžioms, kurios tampa autoritarinės, kokia buvo komunistų valdžia ir kokia yra dabar mano tėvynėje Lenkijoje, atstovauja žmonės, neturintys gebėjimų vesti šalį link jos pačios svajonių. Šie žmonės turi tam tikrą kompleksą: nesijaučia subrendę tam, ką ėmėsi daryti. Jie bijo, todėl apsisupa silpnais žmonėmis. Tokie žmonės visada bijos stipraus priešininko. Ir tai yra visų autoritarinių valdžių panašumas, nepaisant to, iš kokios idėjos jos kyla.

Reikia užduoti klausimą: iš kokių žmonių kyla ta grupė, kuri paima valdžią, ir kokia yra jų humanistinė svajonė? Ar labai jie nori kažko daugiau, nei patenkinti savo interesus? Ir kaip to siekia? Kovojome su komunizmu, kaip totalitarine santvarka, ir iškovojome kito tipo santvarką, kurią pavadinome demokratija. Demokratija – tai idėja, turinti daug utopijos elementų. Demokratijos prielaida – kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai? Galbūt jie yra nuskriausti, mušami, neturintys savimonės, nesubrendę? Jeigu šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt procentų žmonių šalyje yra tokie, tai jie tikrai negali kurti demokratijos. Demokratiją galime įsivaizduoti valstybėse, turinčiose pilietinės visuomenės tradicijas. Mes Lenkijoje, panašiai kaip Rusijoje ir visame buvusiame Rytų bloke, daugelį metų buvome auklėjami humanistinių idealų dvasia, bet iš tikrųjų buvome tik nuolatos niekinami, žeminami ir mums nebuvo leidžiama subręsti. Tokie žmonės kūrė šeimas ir auklėjo vaikus savo pačių baimių ir stereotipų užnuodytoje atmosferoje. Vaikas per tėvus gaudavo žinią, kad yra kažkoks priešas, kuriam reikia „duoti į snukį“. Jeigu vaikas išauga su tokia savimone, tai kaip jis gali tapti piliečiu? Ir jeigu tokioje visuomenėje atsiranda populistas, kuris tam tikru momentu paskelbia, kad „mes atkeršysime“ dėl kažkokios nacionalinės idėjos, jis lengvai gauna keturiasdešimt ar penkiasdešimt procentų rinkėjų balsų ir ateina į valdžią... Bet juk jis yra toks pat niekingas, tik vaidina, kad turi kažkokią svajonę, kad jo svajonė yra šalies gerovė ir t.t.

Lenkijoje demokratijos idėja, tiksliau, demokratijos svajonė, įgyvendinama taip mėgėjiškai, kad labiau primena laukinę demokratiją. Tai yra tokia demokratijos parodija. Jeigu tai suvoksime, galbūt mums iš tos parodijos pavyks sukurti kažką tikra. Sukurti, išauklėti pilietinę visuomenę. Bet atkūrę laisvę mes to nepadarėme. Nes iškart metėmės į vartojimą: atsirado daug parduotuvių. Tad bet koks rimtas diskursas ir bet kokia galimybė pilietinei visuomenei bręsti nuėjo perniek. Ir pradėjo dominuoti naujoji visuomenė, kuri iš namų atsinešė tą patį šūkį, kad reikia kažkam atkeršyti, ir ji vis auga. Tas mechanizmas yra labai tikslus, kai per kiekvienus rinkimus laimi vis mažesnių, niekingesnių žmonių balsas. Todėl demokratija tampa vis melagingesnė, populistiškesnė ir žmogiškąja prasme vis prastesnė. Prisidirbome iki to, kad į valdžią atėjo „Teisės ir teisingumo“ partija...

Atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal čia labiau tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... 

Atsimenu, kai iškovojome nepriklausomybę, didis lenkų menininkas Tadeuszas Kantoras, kurį galima vadinti ir pranašu (jis buvo egocentriškas, bet būna taip, kad egocentrikai tampa pranašais), labai daug tikėjosi iš to pokyčio, santvarkos lūžio. Tada buvo 9-ojo dešimtmečio pradžia, laikotarpis, kai Lenkija turėjo galimybę pasikeisti. Kantoras sakė: „Aš įdėmiai stebiu, žiūriu televizorių ir klausau, ką tie gerieji žmonės, kurie atėjo į valdžią, pasakys. Labai laukiau, kada jie pradės kalbėti apie kultūrą ir meną. Ir ką? Jie nė sykio nieko apie tai nepasakė.“ Tuomet Kantoras pradėjo viešai kalbėti, kad jie to pasigailės, valdžia pralaimės, nes nemato kultūros srities, nemato mūsų svajonių, mūsų bendruomenės. Kai atsiras ta svajonių bendruomenė iš kultūros ir meno, tada atsiras, išsikristalizuos struktūra, kuri užkrės kitus žmones, ir tik tada visuomenėje gims kažkas gyva. Yra tokia mokslininkų įžvalga, kad į miestus, kuriuose veikia kultūrinis avangardas, kaip piligrimai plūsta žmonės. Tokie miestai tampa kultūrinio, dvasinio gyvenimo centrais, o tada prasideda ir ekonominis augimas. Tai tarpusavyje susiję dalykai. Buvo tokia partija, vadinama Piliečių platforma. Pilietis yra sąmoningas žmogus, mąstantis ne tik apie kasdienį funkcionavimą ar pinigų uždirbimą, bet ir apie ateitį. Turintis didesnių svajonių. Gyvenimo tikslą. Kokį tikslą turi mūsų gyvenimas, pagrįstas noru, kad būtų gerai? Juk žinome: jeigu siekiame tik to, kad mums būtų gerai, tai vis viena anksčiau ar vėliau susidursime su tuštuma ir patirsime nusivylimą. Taigi, ta pirmoji naujosios Lenkijos valdžia pralaimėjo, kaip ir pranašavo Kantoras. Pralaimėjo todėl, kad nekreipė dėmesio į kultūrą.

Tad kokie yra dabartinės mūsų situacijos panašumai, palyginti su nepriklausomybės pradžia? Atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal čia labiau tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai. Vadinasi, ji turi tikslą. Ji tiki, kad tam tikra ideologija gali tapti meno propagavimo įrankiu. Tokia šiandieninės Lenkijos valdžios vertybių sistema, hierarchija. Net atsirado planas, kurį paskelbė mūsų vadovas (jau garbinamas panašiai kaip prieš karą Piłsudskis): reikia sukurti naują menininkų elitą, senuosius iššluoti, išmesti, nes jie yra kenkėjai, atstovaujantys supuvusiai Vakarų ideologijai (atsimename, iš kur tai kyla). Tikrasis menininkas šiuo metu, žinoma, neturi kurti socializmo, bet turi apdainuoti Lenkijos didybę, puoselėti nacionalines vertybes, skelbti katalikiškas idėjas. Reikia padaryti didelį Holivudo klasės filmą, kuris taps geriausiu sezono filmu pasaulyje, „susišluos“ visus „Oskarus“, ir šitaip Lenkija parodys visą savo galybę... Tai liudija to mažo žmogaus megalomaniją. Manau, geriausias toks filmas būtų apie paties Jarosławo Kaczyńskio biografiją, ką jis pats joje nutylėjo...

Tokia yra dabartinės valdžios svajonė, ir mes, menininkai, esame kviečiami ją įgyvendinti. O tie, kurie nenori to daryti, visų pirma negaus pinigų, o antra – susidurs su administraciniais valdymo metodais. Toks likimas ištiko Vroclavo valstybinį teatrą Dramatyczny, kuris buvo vienas įdomiausių Lenkijoje ir pastebimas pasaulyje. Teatro vadovas pateko į kultūros ministro nemalonę ir buvo atleistas. Ministras užsirūstino dėl šiame teatre repetuojamo spektaklio „Mirtis ir mergelė“ meninės interpretacijos. Tada teatro vadovas pasakė, kad kultūros ministras turi atsistatydinti, nes demokratinėje visuomenėje negali būti cenzūros. Deja, ministras yra kerštingas žmogus, jis tai prisiminė. Vėliau šiame teatre pradėjau repetuoti Kafkos „Procesą“, bet darbą turėjau nutraukti. Ir tik po pusantrų metų pertraukos, padedant keliems Varšuvos teatrams, man pavyko užbaigti šį spektaklį.

Tame pačiame teatre Vroclave kiek anksčiau pastačiau spektaklį pagal Bernhardo kūrinį „Iškirtimas“. Jame, be kita ko, buvo pasakojama apie keistą menininko ir valdžios santykį. Yra kažkas tokio, kad menininkai siekia garbės, pinigų… Žinoma, kad menininką galima nupirkti už kažkokius įvertinimus, apdovanojimus. Taip kažkada buvo komunistinėje Rusijoje. Buvo daugybė menininkų, kuriuos valdžia nupirko, kurie jai tarnavo.

Neįtikėtina, kad per tūkstančius metų ant religijos pagrindo gimė Bacho kūriniai, kiti nepaprasti meno kūriniai, o dabar karaliauja tiesiog religinis kičas. Daugeliui žmonių patinka tas modernus bažnytinis kičas, ir tai parodo nesubrendusį, nesuaugusį žmogų.

Kaip menininkas pradėjau savo kūrybinį kelią komunizmo santvarkoje. Buvau jaunas, apolitiškas. Taigi, paliktas ramybėje, iki kol pastačiau spektaklį pagal Stanisławą Ignacy Witkiewiczių. Tada valdžia manimi susidomėjo kaip galimu priešininku, kuris nebuvo galutinai poliarizuotas ar pasiskelbęs opozicija. Mums buvo leista kovoti dėl humanizmo ir naujojo žmogaus, nes iš tikrųjų valdžiai tai nerūpėjo. Po Stalino mirties kūrėsi tokia elito grupė. Taip pat Lenkijoje 1957-aisiais vyko pokyčiai: į šalį buvo įsileista Vakarų kultūra. Taigi, tas elitas, kuris kūrėsi komunistinės santvarkos viduje, negalvojo kovoti, nes žinojo, kad bus sunaikintas. Elitas buvo kaip kokia valstybė valstybėje. Jis egzistavo tos sistemos ribose, tam tikro kompromiso pagrindu. Ir iš tikrųjų tai yra konformizmas. Mes, taip pat kaip Sartre’as ir visi kiti komunistai iš Vakarų Europos, į viską žiūrėjome per daug atlaidžiai. Prisiminkime, kas vyko 1968-aisiais Prancūzijoje, kai daug jaunų žmonių patikėjo Mao ir nešiojosi raudonas knygeles. Jie vaikščiojo tomis knygelėmis mosikuodami. Šitaip jie reiškė žmonių lygybės idėją, neigdami tai, kas buvo anksčiau. Tačiau šie jauni žmonės nežinojo, kad toje šalyje, kurioje raudonos knygutės atsirado, buvo masiškai žudomi žmonės. Kaip tik dabar dirbu Kinijoje ir ieškau informacijos apie tuos kultūrinės revoliucijos metus. Iš suaugusių žmonių sužinojau, kad tada, kai jie buvo jauni, vyravo toks įsitikinimas, tarsi vyriškumo įrodymas: „Užmušk savo mokytoją.“ Jis buvo tos senosios kultūros atstovas, kurį reikia nubraukti ir viską pradėti iš naujo. Taigi, maoizmas Europoje buvo tarsi „atsiraugėjimas“ po futurizmo. Dabar bandau dirbti su amžiaus pradžios kinišku tekstu apie kanibalizmą. Mums, europiečiams, ši tema yra nežinoma, absurdiška. Bet, kaip žinome, kultūrinė revoliucija Kinijoje buvo tiesiogiai susijusi su kanibalizmu. Tada dažnai buvo žudomi mokytojai, priešai, suvalgoma jų širdis. Tai vyko visuomenėje, kuri buvo neapsaugota. Iš tokio egocentrizmo gimė tironija, kuri peržengė visas ribas ir prasidėjo absurdas. Toks absurdas, kokį pamačiau spektaklyje „Autonomija“ Jaunimo teatro scenoje. Antroji dalis man atrodė kaip Kafkos absurdo ir paranojos vizija šeimoje. Ne tik šeimoje, bet ir pačioje valstybėje, gyvenimą paverčiant blogio mašina. Spektaklis parodo, kad toks kelias mūsų visuomenėse vis dar galimas. Mūsų, menininkų, pareiga yra nemiegoti ir neparsiduoti blogiui, nes tuo atveju tampame nereikalingi, ir tada mus reikėtų užmušti, o mūsų širdį suvalgyti.

Neseniai įkurta Lenkijos režisierių gildija. Į ją įstojo kone visi Lenkijos režisieriai. Viena naujausių gildijos iniciatyvų – boikotuoti Senąjį teatrą (Krokuvos Senasis teatras – vienas žinomiausių Lenkijoje, per daugelį metų pelnęs tarptautinę reputaciją, čia savo kūrybinį kelią pradėjo ir Krystianas Lupa. Šiuo metu jam vadovauja dabartinės Lenkijos valdžios statytinis – A. L.). Noriu pasakyti, kad Senajame teatre nebėra kam dirbti. Tai savaip labai gera padėtis. Ji reiškia, kad tie kultūros centrai, kuriuos perima valdžia, kompromituojasi šalies kultūros elito akyse. O kompromitacija yra geras ginklas. Kompromitavimo keliu galima daug ką pasiekti. Sakykime, teigti, kad toje pusėje yra kuriamas kičas. Kai menininkas pradeda daryti kažką netikra, kažką nupirkta, gimsta kičas. Neįtikėtina, kad per tūkstančius metų ant religijos pagrindo gimė Bacho kūriniai, kiti nepaprasti meno kūriniai, o dabar karaliauja tiesiog religinis kičas. Daugeliui žmonių patinka tas modernus bažnytinis kičas, ir tai parodo nesubrendusį, nesuaugusį žmogų. Yra toks pavojus, visi sau keliame klausimą: kas toliau? Taigi, Senojo teatro aktoriai kreipiasi į mus, į Režisierių gildiją, su klausimu: „Kas toliau? Jūs padarėte tokį politinį gestą ir mus apleidote, teatras miršta.“ Jie mūsų prašo ką nors daryti. Kartojasi tas pats klausimas, kurį kėliau savo spektaklyje „Iškirtimas“: ar menininkas turėtų savo opozicinę būseną paslėpti kišenėje ir trumpam parsiduoti, o po to vėl išeiti į sceną ir pradėti kovoti? Turėjau statyti du spektaklius Rusijoje – Sankt Peterburge ir Maskvoje. Buvau besirengiąs pasirašyti sutartį, bet tuomet įvyko Krymo okupacija, ir susitarimus nutraukiau. Man tai buvo natūralu, bet sulaukiau kritikos, kad nekovoju. Tačiau vėlgi klausimas: ar man pavyktų Sankt Peterburge pastatyti spektaklį, kuriame kalbėčiau apie Krymą? Norėčiau ten pastatyti spektaklį apie Krymą, tačiau tai būtų neįmanoma. Tokioje situacijoje negalėčiau šia tema kalbėti, pavyzdžiui, statydamas „Hamletą“, nes nebūčiau sąžiningas aktorių atžvilgiu.

Kita to paties klausimo dalis: ar menininkai yra subrendę kovoti su juos supančia pavojinga aplinka? Ar jų kūriniai bus pakankamai svarbūs visuomenei, bus autentiški, rodys tiesą toje kovoje? Prieš dvejus metus, kai Lenkijoje prasidėjo ryškūs pokyčiai, man kilo toks jausmas, kad viskas mūsų šalyje nuvertėjo. Dingo pats tiesos kriterijus, visi tapo priklausomi nuo melo. Visas mūsų diskursas yra paskendęs mele. Taigi, iš tikrųjų menininko balsas tokiu metu praranda bet kokią svarbą. Mes galime kalbėti ką norime, bet niekas į tai nekreipia dėmesio, niekas to neklauso. Pajutau poreikį parašyti tekstą, kad menininkas turi išgyventi nusivylimo etapą, per kurį jis gali subręsti. Neužtenka subręsti ideologiškai, idėjiškai ir gaminti kažkokias opozicines šiukšles. Daug kas žavisi tokiais aktais, bet iš tikrųjų jie nieko nekeičia. Tik tuo momentu kažkaip džiugina, suteikia pasitenkinimo jausmą, kad visi bendrai dalyvauja rezistencijoje. Man šis nusivylimo etapas yra kaip procesas, per kurį galima bręsti kaip menininkui, rengtis susidūrimui su realybe. Neseniai baigiau kurti spektaklį pagal Kafkos „Procesą“. Kafkos „Procesas“, vaizduojantis teismo procesą, tapo šiandieninių bendražmogiškųjų procesų pavadinimu. Bet tas procesas, apie kurį kalbu, man nepasibaigė su šiuo spektakliu.

Manau, turime būti žmogiškai jautrūs, kurdami savo meną, atskleisdami žmogišką įsipareigojimą  realybei. Galima sakyti, kad esame to judėjimo avangarde.

Amando Trujillo Cano, TOR. Kryžiaus triumfas

Kryžiaus išaukštinimo šventė ar kitaip Kryžiaus triumfas pagal Romos katalikų liturginį kalendorių yra švenčiama rugsėjo 14 d. Šios liturginės šventės istorija yra labai įdomi ir įvairi savo apeigomis bei netgi regionais, kuriuose ji minima kitu laiku. Pasak kai kurių legendų, šio minėjimo kilmė siekia 326 metus, kai šventoji Elena, romėnų imperatoriaus Konstantino motina, išėjo į piligrimystę į Šventąją Žemę ir paruošiamojo kasinėjimo naujos bažnyčios statybai Šventojo kapo vietoje metu atrado Kristaus kryžių. Kai kas šventės datą priskiria šios bažnyčios pašventinimui 335 m.

Kita tradicija aiškina, jog persai pagrobė kryžiaus dalis 614 m. per įsiveržimą į Jeruzalę ir kad relikvijos buvo atgautos 628 metais Bizantijos imperatoriaus Heraklio, kuris pirmiausia jas nugabeno į Konstantinopolį, o atgal į Jeruzalę grąžino 629 m.

Po šių įvykių buvo ginčijamasi, ar ši šventė yra išugdyta ir aktualesnė Vakarų Bažnyčiai.

Galicijos tradicijoje Kryžiaus išaukštinimo šventė nuo septintojo amžiaus buvo minima gegužės 3 d., ir kai ši praktika buvo sujungta su Romos tradicija, abi datos išliko, kol 1960 m. Popiežius Jonas XXII panaikino datų dubliavimąsi iš Romos katalikų liturginio kalendoriaus. Tačiau gegužės 3 d. kai kuriose šalyse vis dar yra švenčiama dėl istorinių priežasčių bei laikantis specialių vyskupų konferencijų nuostatų.

Kryžiaus išaukštinimo šventimas primena mums, jog esame atpirkti ir kad mums buvo atleista dėl Kristaus kančios, mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška. Tai yra begalinės vilties ženklas, metantis iššūkį pasaulio jėgoms ir guodžiantis kenčiančiuosius, kuris atskleidžia žmogaus didybės trapumą ir neapsakomą Dievo meilės jėgą kiekvienam iš mūsų.

Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška.

Dabartiniame sekuliarizmo ir moralinio bei dvasinio reliatyvizmo kontekste Kristaus kryžius yra stiprus pareiškimas, kurio daugelis negali suprasti ar priimti.

Jau savo laikais apaštalas Paulius rašė: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. (1Kor 1, 18). Kristaus kryžiaus išaukštinimas yra mūsų dėkingumo išraiška, garbinimas asmeninėje maldoje, liturginių švenčių minėjimuose, bet labiausiai kasdieniame gyvenime.

Mes esame pašaukti apkabinti nukryžiuotąjį Kristų kaip mūsų vienintelį Išganytoją ir nešti savo kasdienį kryžių, idant sektume Juo ir dalyvautume Jo prisikėlimo galybėje, veikiančioje šiame pasaulyje.

Kai kurie įstatymai gali drausti viešai rodyti kryžiaus ženklą, bet niekas negali užkirsti kelio krikščionims rodyti meilę Dievui bei artimui. Kristaus kryžius apšviečia širdis ir mintis tų, kurie ieško tikrosios gyvenimo ir mirties, meilės ir kančios prasmės.

Išaukštinkime Kristaus kryžių! Ir tuomet evangelizuokime pasaulį visomis keturiomis kryptimis, kurias nurodo pats kryžius, lygiai kaip šv. Pranciškus išsiuntė savo brolius skelbti Gerąją Naujieną visai Žemei.

Parengė Monika Midverytė OFS

 Jėzus pasakė Nikodemui: 
    „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. 
    Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.

Sk 21, 4b–9: Kas įgeltas pažvelgdavo – išlikdavo gyvas

   arba Fil 2, 6–11: Jis nusižemino, todėl ir Dievas jį išaukštino

Ps 78, 1–2. 34–35. 36–37. 38. P.: Neužmirškime Dievo stebuklų!

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandien – Kryžiaus Išaukštinimo šventė. Tai labai sena šventė, datuojama Romos imperatoriaus Konstantino laikais. Jo motina, šventoji Elena, keliavo kaip piligrimė į Šventąją Žemę aplankyti svarbių Kristaus gyvenimo įvykių vietas ir išsaugoti relikvijas. Vienas jos tikslų buvo rasti nukryžiavimo vietą ir kryžių, ant kurio mirė Jėzus. Ji surado vietą ir tikrą kryžių, kuris buvo slapstomas, o jo tapatumą patvirtino stebuklas: mirštanti moteris atgavo sveikatą, prisilietusi kryžiaus medžio.

Mums, krikščionims, kryžius yra gyvenimo ženklas, nes Jėzus mirė ant jo, idant mus išgelbėtų. Skaitiniai kalba apie Dievo galybę: žalčio ženklas dykumoje ir Jėzaus žodžiai Evangelijoje. Kalbėdamas su Nikodemu Jėzus save pristato kaip nužengusį iš dangaus Žmogaus Sūnų. Jėzus sako, kad, žvelgdami į Jį ir tikėdami, mes gyvensime. Jėzus palygina šią tiesą su Mozės paliepimu žmonėms žvelgti į varinį žaltį. Tikėdami ir savo viltį sudėdami į Jėzų gausime amžinojo gyvenimo dovaną – užgimsime Dvasia. Koks nuostabus Jėzaus pažadas Evangelijoje, toks viltingas: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“

Kryžius yra mūsų tikėjimo, vilties ir meilės simbolis, Jėzus mirė, idant dovanotų mums gyvenimą. Kasdienio gyvenimo sėkmėse ir nesėkmėse žvelkime į Jėzų. Žvelkime į kryžių, kad išvystume, kaip esame mylimi. Pasitikėdami prašykime Dievo pagalbos nešti savo kasdienybės kryžių, kad ištvertume visus išmėginimus, nusivylimus, ligą ir sielvartą. Jėzus yra mūsų viltis.

Bernardinai.lt

„Chimeros karoliai“. Martyno Aleksos nuotrauka

Daugiau nei 30 metų paskyrusi šiuolaikiniam šokiui choreografė Aira Naginevičiūtė prieš penkerius metus įkūrė savo teatrą, kurio trumpą istoriją ženklina Airos Naginevičiūtės keturių spektaklių repertuaras, teatro dalyvavimas atidarant prestižinius Azijos, Europos ir Afrikos festivalius, Auksinio scenos kryžių nominacijos ir apdovanojimai, talentingos jaunosios kartos choreografės Agnietės Lisičkinaitės įsiliejimas į šokio teatro AIROS gyvenimą.

Penktasis šokio teatras AIROS sezonas žada nemažai dovanų. Pirmiausia Auksiniams scenos kryžiams nominuotą spektaklį „Chimeros karoliai“ pagaliau pamatys ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Alytaus žiūrovai. Šiame šokio spektaklyje penkios skirtingų patirčių, amžiaus, likimų herojės, kuriamos Erikos Vizbaraitės, Godos Laurinavičiūtės, Gretos Grinevičiūtės, Sigitos Juraškaitės bei Agnietės Lisičkinaitės, eina savuoju virsmų ciklu, kiekviena išlaikydama savitą ritmą ir judesio tėkmę. Lyg karolius jos veria savo troškimus, iliuzijas ir patirtis, palieka išgyventos patirties išnarą ir augina naują odą, kaip gyvatės, kurioms egzistuoja tik viena – amžinas gyvybės cikliškumas.

Rudenį žiūrovų laukia ir jaunos choreografės ir šokėjos Agnietės Lisičkinaitės šokio spektaklio „Z+“ rodymai. Kritikų teigiamai įvertintas spektaklis – tai į jaunesniąją auditoriją orientuotas socialinėje medijoje apsigyvenusios Z kartos tyrimas, pasižymintis interaktyvumu ir šalta, bet efektinga ir išjudinančia estetika. Spektaklyje šoka Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Airida Gudaitė. Spektaklį bus galima išvysti Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje.

Apsukus ratą Lietuvoje, šokio teatro AIROS vėlyvą rudenį laukia išvyka į Švediją – festivalį „IndepenDANCE“, skirtą Baltijos šalių šimtmečiui paminėti. Kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos Giotenburgo mieste, AIROS šokio teatro komanda dalyvaus seminaruose ir dirbtuvėse bei pasirodys su spektakliu „Chimeros karoliai“.

„Chimeros karolius“ išvysti galėsite spalio 24 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramose teatre, spalio 25 d. 19.00 val. Menų spaustuvėje, Vilniuje, gruodžio 13 d. 18.30 val. Alytaus miesto teatre. Alytuje planuojami improvizacijos ir šiuolaikinio šokio technikos edukaciniai seminarai, kuriuose laukiami visi, besidomintys šiuolaikiniu šokiu ir judesiu.

„Z+“ spektaklis bus rodomas lapkričio 3 d. 18.00 val. Menų spaustuvėje Vilniuje, lapkričio 22 d. 18.00 val. Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje, ir gruodžio 6 d. 19.00 val. Kaune, lofte „Gargaras“.