 |
Virginia Woolf savo paskutinį romaną „Tarp veiksmų“ parašė likus nedaug laiko iki jos mirties. Kūrinys gimė karo ir sumaišties fone. Praėjus 75-eriems metams po jos mirties pasaulyje iš naujo persvarstomas šios rašytojos palikimas.
Šiuo metu jos paskutinysis romanas yra iš visų jos knygų mažiausiai žinomas, bet pastebimai išsiskiriantis tiek jos kūrybos, tiek jos laiko kontekste. 1941-ųjų kovo 27-ąją Virginia Woolf parašė savo leidėjui Johnui Lehnannui ir prisipažino, kad jaudinasi dėl savo tuo metu rašyto romano.
Rašytoja manė, jog jos knyga yra pernelyg „kvaila ir banali“, kad ją būtų galima leisti esama forma. Vietoje to ji norėjo peržiūrėti savo kūrinį ir dar kartą pasiūlyti leidybai po metų. Dieną po to, kai Lehmannas gavo laišką, Virginia Woolf prisipildė savo kišenes akmenų ir pasiskandino Ouse upėje. Tuo metu ji kentėjo nuo atsinaujinusios depresijos, kurią stiprino artėjantis karas.
 |
Tada jai buvo 59-eri, jau buvo žinoma kaip „Orlando“, „Ponios Dalovej“, „Į švyturį“, taip pat daugybės negrožinės literatūros kūrinių autorė. Tiek leidėjas, tiek jos vyras Leonardas Woolfas įtikinėjo autorę dėl „Tarp veiksmų“ kokybės. Kai kūrinys tų pačių metų liepą buvo išleistas po rašytojos mirties, Leonardas pridėjo raštelį, paaiškinantį, kad žmona prieš mirtį nespėjo iki galo peržiūrėti rankraščio.
Tačiau jis teigė, jog, jo manymu, Virginia Woolf nebūtų dariusi jokių didelių ar esminių pataisymų. Nors ir neįmanoma dabar sužinoti, kaip paskutinės peržiūros būtų keitusios kūrinį, mes be jokios abejonės galime pasakyti, kad romanas nėra nei kvailas, nei banalus. Romano veiksmas rutuliojamas pagal komedijos principus, viskas vyksta kaimo name, kuris priima, kaip pati Woolf svajojo, „visą gyvenimą, visą meną, visus benamius ir beglobius“.
 |
| Sodyba, kurioje Virginia Woolf rašė savo paskutinį romaną. |
Šio kūrinio ambicija ir vystymas, sukomplektuotas iš fragmentiškų akimirkų, poetinės prozos gabaliukų ir tiesiog staiga iššaunančių veikėjų sąmonės lūžių, yra labai originalus, drąsus ir organiškas. Nenuostabu, kad rašytoja Alexandra Harris savo nuostabioje knygoje „Romantic Moderns“ romaną „Tarp veiksmų“ apibūdina kaip itin turtingą, drąsų, savarankišką ir tikrai anglišką kūrinį. Karas dėl moterų Kritikai pastebėjo Woolf tendenciją į savo vėlesnius darbus įtraukti diskusijas dėl socialinių sąlygų ir pokyčių galimybių.
Šiai rašytojai ypač rūpėjo su moterų padėtimi susijusios problemos. 1937-aisiais ji išleido bestseleriu tapusį romaną „Metai“, kuriame penkis dešimtmečius stebimas Pargiterių šeimos gyvenimas, daugiausia nagrinėjami personažių moterų suvaržymai ir perspektyvos. Po metų išėjo kartu su šiuo romanu sumanytas poleminis negrožinis šios rašytojos tekstas.
Laiško korespondentui vyrui forma parašytas „Trys ginėjos“ kalbėjo apie daug skirtingų būdų, kaip būtų galima išvengti karo, kaip socialinė moterų pozicija riboja jas nuo galimybės vaidinti visapusišką vaidmenį. „Mums rūpi, kaip galime Jums padėti saugant kultūrą ir intelektualinę laisvę. Mes, kurioms buvo daug kartų uždaryti universitetai, tik dabar galime pradėti apie tai kalbėti. Mes, kurios ilgai negavome jokio finansavimo, arba gavome jo tiek nedaug, jog galėjome kalbėti ir rašyti tik savo gimtąja kalba.
Mes, kurios faktiškai nesame intelektualinės bendruomenės dalis.“ Baigus šį darbą ir gedint dėl savo sūnėno Juliano Bello, kuris buvo nužudytas Ispanų pilietiniame kare 1937-aisiais, Woolf galvoje pradėjo suktis knygos „Tarp veiksmų“ idėjos. Ties šiuo veikalu ji dirbo nuo 1938-ųjų, kai karas dar tik grėsė, iki 1941-ųjų, kai buvo užpultas Londonas. Iš pradžių Woolf šį romaną galvojo pavadinti „Pointz Hall“, pagal vietą, kur viskas vyksta. Romanas prasideda vidutinio dydžio kaimo name prieš šešias savaites iki karo išsiveržimo.
Dabartiniam skaitytojui namo kaime momentas gali nuskambėti tiesiog idiliškai, bet pastatas aprašytas kaip pernelyg negražus, kad galėtų būti įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą. Be išvaizdos aprašymų, keliamas ir namo statuso klausimas, bet paaiškėja, kad jis Oliverių šeimai priklauso vos truputėlį daugiau nei šimtą metų. Tačiau vaikštant šio namo laiptais galima suprasti, kad kadaise jis priklausė kilmingai šeimai. „Pusę kelio lipant buvo matomi ilgi, geltoni brokatai, o užlipęs į viršų galėjai išvysti nedidelį nupudruotą veidelį, peruką, dabintą perlais.
Tokie name gyvenusių protėvių ženklai. Koridoriuje buvo šešių ar septynių miegamųjų durys. Liokajus buvo karys, jis vedė ponios tarnaitę, o po stiklu buvo saugomas laikrodis, kuris apsaugojo nuo kulkos Vaterlo mūšyje.“ Bet visa tai yra praeityje.
 |
| Virginios Woolf sodybos svetainė |
Dabar name gyvenantys Oliveriai yra visai kitokie. Išėjęs į pensiją iš Indijos valstybinės tarnybos tėvas Bartholomewus, jo sesuo Lucy Swithin – našlė, kuri vasaroja šioje viloje, jos sūnus Gilesas, kuris dirba miestelyje, jo žmona Isa bei du šios poros vaikai. Iš veikėjų vienintelė Isa nėra Oliverių kilmės. Jos ilgesingas žvilgsnis į džentelmeną vietos ūkininką skaitytojui iš karto išduoda, kad santuoka nėra sėkminga.
Tylos garsas
Romano jėga sklinda iš garsų – klegesio ir spengiančios tylos – perteikimo. Vaza stovi „pačioje namų širdyje. Alebastrinė, glotni, šalta, išsaugojusi tylią ir išgrynintą tuštumą“. O lauke tuo pat metu vyksta pasirengimas popiečio ūžavimams. Ponios Swithin mintys nuolat jaukia protą, sukelia sumaištį ir padaro ją tiesiog neįgalią apibūdinti savo jausenas. Kartą ji tai išsako ir savo broliui. „Mes neturime žodžių, mes neturime žodžių, – protestuoja ponia Swithin. – jie yra kažkur gilumoje, bet ne lūpose.“
„Mintys be žodžių, – jos brolis susimąstė. – Ar gali taip būti?“ Tačiau į namo sienas įsigėrusi tyluma supurtoma netikėto efektingosios ponios Manresos atvykimo, kuri į savo tinklą pagauna jauną vaikiną Williamą Dodgą.
 |
| Virginia ir Leonardas Woolfai |
„Norėjosi atskleisti viską taip, kaip buvo, aplieti juos dabartinių laikų realybe. Tačiau kažkas šiame bandyme nepavyko. Kartą ji pašnabždėjo, kad realybė yra per stipri. Prakeikimas! Ji jautė viską, ką jie išgyveno. Auditorija buvo tikras blogis. O kad būtų galima parašyti pjesę be jokios auditorijos“, – rašė Woolf. Baigusi romaną, Woolf išgyveno dar vieną vidinį lūžį.
Tą ji pažymėjo paskutiniame prieš mirtį laiške savo vyrui. „Mielasis, esu tikra, kad vėl išprotėsiu. Jaučiu, kad negalime dar kartą išgyventi tokių baisių laikų. Nenoriu, kad viskas kartotųsi.“
Tuo pat metu ir visai visuomenei grėsė palūžimas. Menas, kaip atskleidžiama ir rašytojos, neatrodė turintis pakankamai jėgų viską išsaugoti. Kad Woolf sugebėjo sukurti tokią dinamišką, daugiaprasmę dramą savo paskutiniame romane, rodo, jog ji buvo rašytoja, siekusi įsiskverbti į giliausias žmogaus charakterio ir sąmonės paslaptis.
Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė