 |
Galbūt pastebėjote, jog iki šiol sąmoningai vengiau vieno muzikinio stiliaus. Užsimindavau apie jį, bet niekada neplėtodavau temos. Kalbu apie funk muziką. Taip yra ne dėl to, kad šios muzikos nemėgstu, nevertinu, o todėl, kad sakyti funk jau seniai reiškia tą patį, ką ir sakyti rokas, džiazas, popmuzika ir taip toliau. Vadinasi, nereiškia iš esmės nieko. Ilgą laiką delsiau, ieškodamas rakto, kampo, iš kurio priėjus prie funk, atsiskleistų šios labai svarbios, kai kas sako net lemiamos krypties XX amžiuje paslaptys. Kodėl ji tokia svarbi?
Funk muzika praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose tapo tiltu, sujungusiu soul, R&B, džiazą ir populiariąją muziką – disco, vėliau hip-hop (pastarasis išsivystė tiesiogiai iš funk), electro, visų formų šokių muziką ir galiausiai didžiąją dalį to, ką jau XXI amžiuje galime vadinti komercine popmuzika.
Įsijungiau MTV, VIVA, MCM ir pasiklausiau, kas gi madinga šiomis dienomis. 9 iš 10 šiuolaikinių šokių, diskotekų muzikos kūrinių, absoliučiai visas hip-hop ir Rihano-Beyonciškoji „kultūra“ yra persmelkta funk. Atsiverčiau JAV ir kelių Europos šalių pastarųjų savaičių „čartus“ ir paklausiau. Rezultatas lygiai tas pats, net ir didelė dalis mažiau komercinės ar visai nekomercinės muzikos be visų įtakų ir persimaišančių stilių yra paremta funk muzikos ritmika. Ritmika, kuri šlovingajame septintajame dešimtmetyje apvertė muzikos pasaulį aukštyn kojomis.
Yra žmonių, kadaise toks kategoriškas buvau ir aš, kurie funk apskritai nelaiko dėmesio ir tyrimų verta muzika. Todėl, kad funk ir nėra orientuota į harmoniją, muzikalumą, tekstus. Funk yra ritmas. Funk yra šokių muzika. Ir nors ji nėra pirmoji vien į šokį orientuota muzika istorijoje, funk ilgą laiką nemėgau už tai, kad šio žanro plitimo dėka šokių muzika buvo suvulgarinta ir komercializuota iki primityviausių jos formų, už tai, kad radosi draustinas ir iš istorijos griežtai trintinas disco laikotarpis su visomis klaikiomis savo madomis, rytinėmis aerobikomis, už tai, kad funk dėka pasaulyje it skruzdėlių priviso muzikos prodiuserių, grūdančių pigų į primityviausias žmogaus jusles orientuotą komercinį šlamštą, už tai, kad „pajudink užpakaliuką ir viskas bus gerai“, o užvis labiausiai už tai, kad beveik visi didieji funk muzikos mohikanai šiems prodiuseriams galiausiai parsidavė.
Tiesą sakant, dabar mąstau, ar buvo kada muzikoje taip sparčiai ir visuotinai besikomercializuojanti kryptis. Stebėdamas interviu su kadaise didžiais muzikos reformatoriais, regiu gėdą jų akyse, nuleistas galvas, kai žurnalistai klausia: „O kas nutiko aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje?“ Kai kurie prisipažįsta drąsiai – atėjo pinigai, dideli dideli pinigai, ir leidybinių kompanijų buvo pasakyta: „Jei neisite koja kojon su mada, su paklausa, jūsų neleisime. Nebeįdomūs jūsų psichodeliniai eksperimentai ir socialiniai protestai...“
Tačiau taip buvo ne visada. Žanro gimimo ir suklestėjimo metu, šlovingiausiais visos muzikos laikais, funk buvo šis tas daugiau, nei „nusibodo sudėtingos harmonijos? Pakratyk kūną!“ Tai buvo juodaodžių judėjimas už žmogaus teises, prieš rasizmą, tai buvo afrikietiškų šaknų paieškos, savotiški ritminiai ritualai, retkarčiais tokie beprotiški ir psichodeliniai, kad pasislėpti reikėtų ekstravagantiškiausiems pastarojo dešimtmečio skandalistams. Funk buvo sensacija, tarpgalaktinis kultūrinis manifestas, pačios beprotiškiausios mados.
Ir visas šis judėjimas laikėsi ant trijų banginių. Trys kūrėjai, kurių, mano galva, visiškai pakanka tam, kad pajustum ir išgyventum funk dvasią. Žinoma, grupių, istoriškai svarbių albumų yra gerokai daugiau, tačiau taip jau susiklostė, kad visas funk kadaise tebuvo trys skirtingos mokyklos, kurių direktoriai buvo trys praėjusio amžiaus muzikos genijai – Jamesas Brownas, Sly Stone'as ir George'as Clintonas.
Jamesas Brownas yra funk tėvas, krikštatėvis, pradžių pradžia, vadinkite, kaip norite. Bet iki Jameso Browno jokio funk nebuvo, ir tai jis, absoliučiai vienas pats šią muziką sugalvojo ir ėmė groti. Ir jis vienas pakeitė tai, kaip žmonės JAV šnekėjo, kaip elgėsi, kaip rengėsi (nors prie aprangos ne mažiau prisidėjo ir ponas Clintonas su savo „Parliament Funkadelic“), nekalbant jau apie tai, kad jis sukūrė ištisą šokio mokyklą. Net ne mokyklą, Brownas iš esmės pasuko visą populiariojo šokio istoriją šiek tiek kita kryptimi, nei ji keliavo iki jo. Nesu šokių ekspertas, bet iš to, ką matau, aiškiai suvokiu, kad lygiai taip pat kaip muzika visos šiuolaikinio šokio formos kiaurai persmelktos funk, o Browno mokiniu save laikė tokie judesio madų diktatoriai kaip Michaelas Jacksonas.
Jei reikia dar daugiau genialumo įrodymų, Brownas sukūrė naują mušamųjų ir bosinės gitaros grojimo techniką ir galiausiai tapo labiausiai per visą muzikos istoriją „semplinamu“ atlikėju. Tai reiškia, kad būtent Browno sukurtos ritminės figūros, šūktelėjimai, ištraukos iš jo kūrinių yra plačiausiai naudojami DJ, hip-hop ir šokių muzikos kūrėjų istorijoje.
Browno dėka funk tapo ne vien muzika, bet ir mąstymo būdu, taip pat ypač galingu juodaodžių ginklu jų sunkioje kovoje su rasizmu, rasine segregacija, socialine neteisybe. Ši kova niekada nesibaigė, kaip niekada JAV neišnyko rasizmas bei segregacija. Ir hip-hop, tiesioginis funk palikuonis, funk muzikos sūnus šią kovą aktyviai tęsia dabar.
Pirmuosius ritminius eksperimentus Jamesas Brownas pradėjo apie 1960-uosius, tačiau dar keletą metų jų neviešino nei albumuose, nei gyvai. Tuo metu būdamas svaiginamai populiarus soul ir R&B atlikėjas, Brownas samdėsi geriausius prieinamus muzikantus, tačiau visus kūrinius kūrė pats, labai griežtai nurodydamas, ką kurioje vietoje kuris muzikantas turi groti.
Su Brownu groję instrumentalistai prisimena maestro kaip gana autoritarišką personą repeticijų metu – jis galėdavo prieiti prie tavęs ir neaiškiai paniūniuoti temą, ritminę figūrą, ir visa grupė laukdavo, kol tu ją sugrosi taip tiksliai, kaip jis nori, nors tu net nelabai supranti, ką jis ten paniūniavo. Beveik jokių improvizacijų ir savivaliavimų.
Visas soul ir R&B, taip pat rokenrolas rėmėsi gana sudėtingomis harmonijomis, akordų progresijomis ir ritmu „į antrą“, tai reiškia akcentuota antrąja ir ketvirtąja takto dalimi. Brownas kartą priėjo prie būgnininko Clyde'o Stubblefieldo ir pasakė: „grok į pirmą“ („on the one“). Iš čia radosi religinė, mistinė funk muzikos interpretacija – tai pirmojo, arba vienintelio, aukščiausiojo ritmas („The Rhythm of The One“).
Priešingai nei soul ir R&B, funk muziką Brownas kūrė vienu ar keliais akordais, buvo kūrinių, kur tas pats akordas išvis nesikeisdavo. Ir visi instrumentai veikdavo dėl to Vienintelio Ritmo. Dūdos tarnavo ritmui, elektrinė gitara tarnavo ritmui savo minimaliais sinkopuotais pabarstymais, o bosas iš esmės viso kūrinio metu grodavo vieną ir tą pačią liniją, sudarytą iš trumpų kapotų natų. Taip buvo sukuriamas ritualo pojūtis. Taip kompozicijos tapdavo sunkesnės, labiau įtemptos, kartais net nervingos. Tokių kompozicijų metu atsiskleisti instrumentalistui buvo nelengva, nes visa grupė dirbo tik dėl ritmo. Tačiau būtent pas Browną užaugo tokios legendos kaip saksofonininkas Maceo Parkeris, bosininkas Bootsy Collinsas, trombonininkas Fredas Wesley.
Vėliau šiam afrikietiško ritminio ritualo pojūčiui sustiprinti Brownas pridėdavo ir tradicinę afrikietišką perkusiją. Pats vokalistas nedainuodavo tekstų, jis greičiau šūkaudavo, užvedinėdavo publiką, demonstruodavo beprotiškus judesius, kartodavo tas pačias kelias frazes. Tais laikais toks vokalisto vaidmuo grupėje prilygo seksualinei revoliucijai.
Muzikos istorikai sutaria, kad pirmą kartą funk stiliaus kūrinys viešumoje pasirodė 1965 metais – tai buvo gabalas „Papa's Got a Brand New Bag“ iš to paties pavadinimo albumo. Nors akivaizdžių užuomazgų buvo ir ankstesniame 1964 metų Browno albume „Out of Sight“. O štai pirmasis funk grynuolis, visus instrumentus pavertęs vienu mušamuoju instrumentu – 1967 metų 7 minučių trukmės kūrinys „Cold Sweat“, visiems laikams pakeitęs muzikos istoriją. Beje, šiame kūrinyje pirmą kartą ryškiai sužibėjo garsiausias funk saksofonininkas Maceo Parkeris.
Su šiais kūriniais muzikos teorijoje radosi „backbeat“ ir „downbeat“ perskyra. „Backbeat“ nuo tada imtas vadinti tradicinis rokenrolo, vėliau ir apskritai roko muzikos ritmas, kai akcentuojamos antra ir ketvirta takto dalys, o štai „downbeat“ ėmė reikšti išskirtinai funk'inį skambesį su akcentu į pirmą ritmo dalį. Terminas „downbeat“ gimė iš dirigento mosto lazdele žemyn, taip užduodant ritmą. Lietuvių kalboje šių muzikinių terminų atitikmenų aš nežinau, tačiau roko ir popmuzikos istorijoje tai šiaip jau svarbūs ir dažnai sutinkami epitetai, nusakantys ne tiek žanrą, kiek ritminį muzikos pobūdį, kartais nuotaiką. Beje, beveik tuo pačiu metu Jamaikoje vyko muzikinis procesas, ska muzikos evoliucija, paremta trečiosios takto dalies akcentavimu ir pavadinta reggae.
Pradėjęs funk Jamesas Brownas iš žvaigždės tapo tarpgalaktinio populiarumo ikona tarp JAV juodaodžių. Dešimtys tūkstančių stadionuose, skanduojančių „I'm Black and I'm proud“ iškart po Martino Lutherio Kingo nužudymo reiškė revoliuciją juodaodžių muzikoje ir gyvenime. Brownas tarsi išlupo šimtmečius diegtą juodaodžių atnrarūšiškumo kompleksą ir pirmą kartą sukūrė kažką, kuo užguitieji galėjo didžiuotis ir natūraliai džiaugtis, švęsti. Džiazas ir bliuzas, priešingai, buvo labiau rauda, nelengvo gyvenimo refleksija, muzika, kurią vargiai transliavo populiarios radijo stotys, o funk tapo nevaržoma švente.
Beje, stebitės, iš kur ta parodomoji reperių trauka auksinėms grandinėms, brangioms mašinoms, laikrodžiams, dailioms damoms? Klausimas taip pat Jamesui Brownui. Būtent jis pirmasis susitikimuose su juodaodžių bendruomene ėmė mokyti, jog vienintelis kelias juodaodžiui apginti save visuomenėje, vienintelis kelias kažko pasiekti yra pinigai. Tai reiškė ne tik tapti finansiškai nepriklausomam nuo baltųjų darbdavių, baltųjų korporacijų, bet ir aiškiai, nedviprasmiškai pademonstruoti, kad gali užsidirbti pats, gali būti turtingas ir nepriklausomas. Ir, aišku, moki džiaugtis gyvenimu. Auksinės grandinės – jau funk klestėjimo laikų atributas.
Taigi 1967-aisiais JAV užkariavęs Jameso Browno funk tapošvente. Šios šventės centre – afrikietiškos juoaodžių muzikos ištakos – ritmas. Ir tas neišverčiamas žodis „grūvas“ („groove“), reiškiantis tai, kaip tas ritmas veikia žmogų. Jameso Browno dėka Žemė pradėjo „grūvinti“.
Antroje straipsnio, skirto funk muzikos gigantams, dalyje pristatysiu du absoliučiai savitus Browno mokinius – Sly Stone'ą ir mano asmeninį favoritą, kosminį reiškinį, vardu George'as Clintonas. Šie ponai šventę padarė dar įspūdingesnę, dar keistesnę.
Švęskime pavasarį!
