 |
„Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!“ (2 Tim 3, 1–5)
„[…] Vieną kartą, išvargintas medžioklės ir ištroškęs baisioje kaitroje, Narcizas pasilenkė virš miško šaltinio ir vandenyje pamatė savo atspindį. Ir deivė Afroditė, įsižeidusių dievaičių priprašyta, uždegė Narcizui meilę pačiam sau.
Užmiršo jis medžioklę ir greitakojus elnius, užmiršo žygio draugus ir tik dienų dienas žiūrėjosi į virpantį šaltinio paviršių. Galų gale jis numirė iš ilgesio ir meilės savo atspindžiui. Ant jo kapo užaugo gėlė, kurios žiedas buvo baltas kaip sniegas ir skleidė stebuklingą kvapą. Ir toji gėlė buvo pavadinta jaunikaičio vadu – narcizu. […]“ (V. Markovska. Graikų mitai –Vilnius: Vaga, 1971. – 49 psl.)
Žmonės taip stengiasi viską pamatyti ir užfiksuoti, jog nemato to, ką iš tikrųjų reikėtų matyti... Gyvenimas kaip koks prašalaitis nuolat slampinėja aplink, tikėdamasis ir vildamasis, kad jį kas nors pastebės, pavalgydins ar perrengs. Bet jis taip ir valkatauja neskalbtais ir nudėvėtais rūbais, kol vieną dieną pamatai jį visiškai nuogą ir pagalvoji: „O ką iš tiesų aš turiu šiame pasaulyje?“ Tuziną internetinių paskyrų su tuzinu netikrų draugų, tuziną šiems draugams paaukoto laiko ir dar tuziną minčių, kaip tapti DAR labiau populiaresniam. Taip, išties didūs pasiekimai. Sakyčiau, skeveldros. Atplaišos. Skutai. Ką galima iš jų pasisiūti? O ir pasisisiuvus… Kokia tikimybė, kad šis rūbas mums tiks?
Šiandien galima turėti viską ir bet ką. Bet kaip turėti patį svarbiausią dalyką: supratimą, kas iš tiesų vertinga? Žmonės pernelyg susikoncentruoja į save stengdamiesi tapti pasaulio centru, siekdami įtvirtinti savąjį egocentrizmą kaip kokį dieviškos būtybės kultą, kuriuo privalu žavėtis arba jį niekinti (tai puikiai įgyvendina facebook ir visi kiti socialiniai tinklai). Susikoncentruoja ne vien į savąjį atvaizdą, bet ir aplinką, daiktus, kurie šiai išvaizdai suteikia dar daugiau „grožio“ ir „prasmės“.
Fotografijos skirtos ne prisiminimams, bet fragmentuotai dabarčiai kurti ir jai „įprasminti“. Tik kiek maža joje prasmės. Kokia šalta ir tuščia ji tampa tuomet, kai netikėtai perskaitai: „no internet connection“. Ir ne tik internet, bet ir apskritai – life connection.
Skaitmeniniai žmonės. Skaitmeninis maistas. Laisvalaikis. Kelionės. Įspūdžiai. Jausmai… Visa dėl virtualumo. Paradoksalu, tačiau būdami atskirai/virtualiai mes trokštame prisiglausti prie vienas kito, bet būdami kūniški stengiamės šį kūniškumą perkelti atgal į virtualumo sferą. Kyla klausimas: ko iš tiesų mums trūksta – artumo ar nuošalumo, draugijos ar vienumos?
Mes kuriame akimirkas tam, kad jomis pasidalintume su kitais, o ne pasiliktume sau (žinoma, ne visuomet. Juk akimirkos ir pačios save kuria, ir dažniausiai daugelis jų lieka „už kadro”, tačiau nepriklausomai nuo to, ar jos fiksuojamos „dirbtinai“, ar „natūraliai“, kartą pasiekusios Facebook ar kitą socialinį tinklą, siekia vieno tikslo – surinkti kuo daugiau like’ų). Mes ne gyvename, tik nuolat bandome parodyti ir įrodyti, kad tai darome. Tai primena vaikščiojimą podiumu, kada vietoj mėtomų ar gaunamų gėlių renkame ir skaičiuojame like’us, tapdami like'ų narcicistais.
Kodėl žmogus, ką nors darydamas, nuolat teisinasi, jog tai jo gyvenimas, jog tai jis yra atsakingas už savo sprendimus, tačiau tylomis laukia, kol jo sprendimus pamėgs kiti? Kodėl, būdamas laisvas, žmogus pats susikuria sau nelaisvę ir užsidaro tokiame siaurame kvadratėlyje kaip langelis, fiksuojantis „patinka“ paspaudimus? Ar be jų mes negalime gyventi? Negalime jaustis laimingi ir visaverčiai? Galime. Viskas prasideda nuo mūsų mąstymo, todėl tai ne Facebook, bet kiekvieno mūsų problema ir priklausomybė, kurios dėka žmogus neretai praranda ne tik savo savivertę, bet ir pasitikėjimą savimi (ne veltui mitas apie Narcizą baigiasi jo žūtimi...).
Neseniai poros mokslininkų[1] atliktas tyrimas įrodė, jog bent trečdalis socialiniuose tinkluose apsilankančių žmonių galiausiai patiria psichologinį diskomfortą ir nepasitenkinimą gyvenimu. Kodėl taip nutinka? Visų pirma, matydami linksmų, įspūdingų ir visokių kitokių „-ingų“ savo virtualių draugų fotografijų, žmonės pasijunta menkesni ir jaučia pavydą, o kartais galbūt ir panieką ar pyktį. Antra, visi socialiniai tinklai sukelia depresiją. Daugelis žmonių paprasčiausiai nemoka džiaugtis kitų žmonių sėkme bei laime, visų pirma savanaudiškai nepagalvodami apie savo pačių gėrį (kaip jiems nesiseka, kaip jiems sunku, kokie jie nuskriausti ir nelaimingi ), todėl, matydami, kaip sekasi jų draugams ar pažįstamiems, jie pradeda savęs gailėtis, nuvertinti, kol galiausiai suserga depresija. Trečia, virtualus bendravimas sukelia liūdesį, nusivylimą, savidestrukciją. To priežastimi tampa nepakomentuota nauja fotografija, nepastebėta gimimo diena, neatsakyta žinutė. Atrodo, jog tai tėra infantilumas, priklausomybė, tačiau žmogui, kuris visai neturi arba turi vos keletą draugų, tai sukelia beviltiškumo jausmą. Paradoksalu tai, jog, galėdami bendrauti „gyvai“, žmonės to vengia, nenori, o gal jau ir nebesugeba. Visiems lengviau ir paprasčiau tiesiog „pasidalinti” savimi, nei iš tiesų būti.
Prieš porą metų Lietuvoje viešėjęs amerikiečių psichologas Johnas Carlsonas minėjo, jog įvairių išmaniųjų technologijų dėka keičiasi mūsų smegenys. Žmonės naudojasi telefonais vieni prieš kitus, užuot bendravę tarpusavyje (technology like a new conversation killer, liet. – technologijos kaip naujasis bendravimo žudikas). Mes kalbame su tam tikrais prietaisais, ir šie prietaisai kalba su mumis. Būtent. Prietaisai, o ne žmogiškumas. Taip, kažkas turi surinkti klaviatūroje žodžius, kažkas turi pakelti telefono ragelį, tačiau tarp mūsų visuomet yra tarpas. Visuomet tvyro skylė, esti atstumas ir kito žmogaus nepasiekiamumas. Mes bendraujame ir jaučiamės vieniši, o pagaliau galintys būti kartu nesugebame perteikti savo minčių, nes nebelieka ne tik visų paveikslėlių, bet ir gebėjimo bendrauti be jų. Mes norime pabėgti, nutolti, pasislėpti, tačiau visur matome tik save ir dar daugiau savęs... Įsimylėję save norime, kad ir kiti mus mylėtų, tačiau kas gali likti mylėtino tuomet, kai nelieka pačių mūsų, kai visas mūsų gyvenimas tėra vien atspindys, slepiantis dugną?
