Mėsinių gatvė. Nuotrauka iš Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 22)

Bet kas, nors mažumėlę apsišvietęs, atpažins, koks čia miestas ir kuri jo vieta. Tos dvi arkos, pakibusios virš siauros gatvelės, visame pasaulyje tapo kelrodžiu į Šiaurės Jeruzalę. Garsiausia žydiškojo Vilniaus – Vilne – ikona. Paveiksluose, knygų viršeliuose, emblemose, atminties saugyklose. Nėra šiandien nei gatvės, nei arkų, nei juo labiau – nuotraukoje pavaizduotų žmonių, o ikona vis tiek žiūri į tave ir kažko lyg laukia, tikisi. Kaip ir dera ikonai. Pravoslavai išskiria ypatingą jų rūšį – nerukotvornaja. Reiškia, kad ne žmogaus rankų darbas. Nusileidę iš debesų ar iš po žemių išdygę. Ši ikona priklauso tai kategorijai.

Pats vaizdas dingo iš Vilniaus peizažo karui baigiantis ar pirmaisiais pokario metais. Šiaurinė Mėsinių gatvės atkarpa ėjo nuo senosios Stiklių turgavietės iki Vokiečių gatvės. Prieš karą ji buvo gavusi XIX amžiaus lenkų poeto ir vertėjo Juliano Klaczkos vardą (labai įdomus vilnietis personažas, atsivertėlis iš judaizmo į katalikybę, tikro europietiško mentaliteto). Mano vaikystės laikais ta gatvės dalis vadinta Stiklių skersgatviu. Dabar tai Antokolskio gatvė, tiksliau – akligatvis, nes baigiasi vos prasidėjusi. Už jos kaip ir anksčiau drykso kiemų plynė su automobilių stovėjimo aikštelėmis, supama stalininių bunkerių grandinės.

1944 metais tėvo ir sūnaus Bułhakų darytose fotografijose parodyti išdegę, ištuštėję Mėsinių gatvės namai. Didžioji arka tebestovėjo. Mažesnioji, ta, kuri arčiau Vokiečių gatvės, neatlaikė, matosi tik griuvėsių kalnas. Tarybinio Vilniaus statytojai nušlavė viską. Keli išlikę pastatai kitapus didžiosios arkos, ties Stiklių turgaviete, dabar žymi buvusios Mėsinių gatvės kryptį. Yra čia ir arka, bet labiau kaip dekoracija, atsiradusi pokario metais, visai ne ten, kur būta senųjų.

Jau kitą rudenį visai kitoje Vilniaus gatvėje gurkšnoju kavą. Gražiame įsaulyje kaip ir anie iš fotografijos. Matau gatve leidžiantis žydų ortodoksų šeimą, skrybėlėtą vyrą su keliais vaikais. Vienas jų, paauglys, taip pat skrybėlėtas, atsiskiria ir pasuka link mano staliuko. Iš tolo jis man panašus į Marių Martynenko, pamanau, gal čia kokia programa ar filmavimas. Todėl šypsausi kaip pažįstamam.

Ši maža nuotraukėlė aukcione pristatyta kaip vermachto kariškio darbas. Kitoje pusėje paskubomis pakeverzotas žodis Wilna ir dar kažin kas vokiškai. Nuotrauka išplėšta iš albumo kartu su kitais Vilniaus vaizdais. Fotografas turėjo neblogą akį, gal buvo profesionalas. Okupacinė valdžia ne bet kam ir leisdavo išsitraukti fotokamerą. 1941-ųjų vasara. Galima pasakyti dar tiksliau – liepa arba rugpjūtis. Pirmame plane į mus einanti moteris jau prisisegusi ant krūtinės Dovydo žvaigždę. Keturiolikmetis Icikas Rudaševskis savo dienoraštyje liepos 8 d. užrašo: „Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių.“ Berniukui gėda pasirodyti gatvėje. Dėl savo bejėgiškumo. Bet paskui jis pasitaiso: „Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas juos mums užkabino.“ Miesto komendantas kelis kartus keitė nurodymus, kokie turį būti žydų kilmės asmenų antsiuvai. Menkiausias netikslumas leido bausti ar pasiųsti į Lukiškes. Kartu jau galiojo ir draudimas vaikščioti žydams šaligatviu.

Tiesi ir liekna moters su antsiuvu figūra, eisena, žemyn nuleistos akys išreiškia visa, kas svarbu šiam paveikslui. Pasmerktosios orumo, pasididžiavimo, laisvės žygis. Taip ji turėjo eiti ir prie Panerių duobės. Lyg iš Anos Achmatovos eilėraščių. Moters veidą ir Mėsinių gatvę nutvieskusi pietinė saulė. Rodos, žengiama jos pasitikti. Grakščiu kankinių žingsniu. Pasipuošus. Tvarkingi vasariniai drabužiai, basutės. Išeinant iš namų nusiprausta ir susišukuota. Gal dvelktelėtų kvepalais, jeigu prasilenktum? Gal net vermachto kariškiui? Mistikai yra apgiedoję nuostabų šventųjų kvapsnį. O dar tarytum sidabrinis Aušros vartų votas švyti širdies pusėje Dovydo žvaigždė. Ar nuotraukos autorius juto, kad fotografuoja didį grožį ir triumfą?

Moteriai iš paskos – du berniukai, sustoję gatvės viduryje. Kaip matyti iš senų nuotraukų ar atvirukų, vaikų čia netrūkdavo visais laikais. Gal todėl buvusios sinagogos vietoje sovietmečiu pastatytas vaikų darželis. Vokietis, apžiūrinėjęs miestą Pirmojo pasaulinio karo metais, rašė: „Prekybiniai krepšiai ir vaikai – toks vaizdas pamažu susilieja į vieną daiktą vaikštinėjant po žydų kvartalą. Visur laipinėja, ropinėja šių gyvenimo nelepintų žmonių atžalos, ropščiasi per nutekamuosius griovius ar nerūpestingai kniūbso ant medinio šaligatvio.“ Vienplaukiai berniukai Mėsinių gatvės įsaulyje žaidžia. Vyresnysis, nuleidęs galvą, kažin ką tyrinėja paėmęs į rankas. Mažasis atsigręžęs tiesiai į objektyvą. Šypsosi – berniukiška gatvės padaužų šypsena. Atrodo, kad jiems abiem negalioja joks karas ir okupacija. Ar jie, kaip ir greta einanti moteris, irgi tie, kuriems neleista vaikščioti šaligatviais? Ano geltonojo lopo ant vaikų drabužių nesimato. Bet jeigu jie – irgi tie, kodėl nebijo dviese? Vilniaus komendantas buvo uždraudęs žydams vaikščioti po du. Spjauti į visus draudimus ir su šypsena pozuoti vermachto fotografui? Ta pati neįveikiama laisvė.

Praeis 1941-ųjų vasara, ir rugsėjo pradžioje šiame Vilniaus kampelyje atsiras uždara, saugoma teritorija, pavadinta Mažuoju getu. Nebeliks čia nė vieno, kuris turėtų teisę vaikščioti šaligatviu. O dar po pusantro mėnesio, spaliui baigiantis, jau nebus nei geto, nei jo gyventojų. Pro geto vartus, kuriuos greičiausiai saugojo lietuviai policininkai, išvaryta daugiau kaip 11 tūkstančių žydų. Kaip dabar skelbia memorialinė lenta – į mirtį. Mėsinių gatvė buvo talpi. Su daugybe atvirų langų.

Jau kitą rudenį visai kitoje Vilniaus gatvėje gurkšnoju kavą. Gražiame įsaulyje kaip ir anie iš fotografijos. Matau gatve leidžiantis žydų ortodoksų šeimą, skrybėlėtą vyrą su keliais vaikais. Vienas jų, paauglys, taip pat skrybėlėtas, atsiskiria ir pasuka link mano staliuko. Iš tolo jis man panašus į Marių Martynenko, pamanau, gal čia kokia programa ar filmavimas. Todėl šypsausi kaip pažįstamam. Jaunuolis priėjęs sveikinasi, jau matau, kad ne Marius. Klausia angliškai: „Are you Jewish?“ Sutrinku kaip reikiant, juk dar niekas gyvenime nebuvo palaikęs manęs žydu. Bet pašnekovas nenusimena ir sveikina su švente. „Sukot“, – atsako jis, kai paklausiu šventės pavadinimo. Linkiu jaunikaičiui Dievo palaimos ir šypsausi iš naujo, pirmąsyk pasveikintas giminaičio žydo. Kuris irgi man šypsosi.

Paulius Garbačiauskas. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: „Hubris“, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

PAULIUS GARBAČIAUSKAS yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas, greta kitų dalykų dėstantis klasikines kalbas bei antikinę literatūrą. Jis taip pat yra vertėjas ir redaktorius, verčiantis iš senosios graikų ir prancūzų kalbų. Į lietuvių kalbą yra išvertęs Arato Soliečio „Reiškinius“, Paulio Ricoeuro „Apie vertimą“ ir kt.

Nelengva apibrėžti, kas yra melomanija. Dar didesnis iššūkis pasakyti, kas yra melomanija šiandien, nes mėgavimąsi muzika iki garso įrašymo technologijų epochos įsivaizduojame visiškai kitaip. Kitados muzika buvo gyvas, ypatingas reiškinys, neturintis veik nieko bendra su kasdienybe. Nūdienos pasaulis yra perpildytas muzikinės – kaip, beje, ir vaizdinės – informacijos, ir čia galima prisiminti oksimoronišką žodžių junginį „vaizdinis triukšmas“. Lygiai taip pat pagal šiuolaikinę akademinę muziką galime kalbėti apie „triukšminį vaizdą“ – ir netgi simboliškai nuskamba daugiabriaunis nuostabios Alexo Rosso monografijos apie šiuolaikinę muziką pavadinimas The Rest is Noise („Visa kita – triukšmas“).

Be jokios abejonės, įvairiausio triukšmo pripildytame laike dar aktualesnės ir įdomesnės tampa kokybiško garso ir kokybiškos muzikos sankirtos.

Audiofilinė melomanija. Tik audiofilinėje teritorijoje stebuklų nebūna – ne tik muzikos garsas, bet ir muzikos tyla tampa tikra tyla tik rodžiu ir auksu dengtų jungčių, vario folijos kondensatorių, juvelyrinės kokybės sidabro vijų transformatorių, ruporinių garsiakalbių ir pokario laikais pagamintų lempų pasaulyje – inžinerinėje teritorijoje. Tikrasis stebuklas yra muzika – ir teisūs buvo Nietzsche su Mannu, muziką laikę aukščiausia, emociškai ir intelektualiai paveikiausia, tobuliausia meno forma.

Garsus sovietmečio laikų rusų altininkas Fiodoras Družininas, kartu su Bethoveno styginių kvartetu 1946 m. grojęs Dmitrijaus Šostakovičiaus kvartetą Nr. 3 F dur (Op. 73), prisimena (Elisabeth Wilson, Shostakovich: a Life Remembered, London: Faber & Faber, 1994, p. 442):

„Vienintelį kartą matėme Šostakovičių, pastebimai sukrėstą savo paties muzikos. Repetavome jo Trečiąjį kvartetą. Jis pažadėjo mus sustabdyti, jei turėsiąs kokių nors pastabų. Dmitrijus Dmitrijevičius sėdėjo krėsle su atversta partitūra. Tačiau po kiekvienos dalies jis tiesiog mostelėdavo sakydamas: „Grokite toliau!“ Taip mes sugrojome visą kvartetą. Kai baigėme, jis taip ir liko sėdėti tyloje kaip sužeistas paukštis, jo veidu sruvo ašaros. Tai buvo vienintelis kartas, kada mačiau Šostakovičių tokį atvirą ir pažeidžiamą.“

Galima tik įsivaizduoti 1946-uosius – gūdų pokarį, groteskišką stalinizmo klaikybę ir jos mėsmalėje kiek daugiau nei prieš dešimtmetį tik per plauką iki galo nesutraiškytą patį Šostakovičių – visko mačiusį genialų kompozitorių, intelektualą, kuris geriau už bet ką kitą žinojo, kad tais laikais emocijų neišduodantis veidas ir bet kokiomis aplinkybėmis neprarasta savitvarda gali išgelbėti gyvybę.

Ne kitokio muzikos paveikumo būta ir senovėje. Antikos epocha apskritai buvo itin muzikali. Graikų literatūroje būtų nelengva rasti tokį žanrą, kuris su muzika neturėtų išvis nieko bendra – nuo su styginio instrumento pritarimu recituojamo Homero, monodinės lyrikos, ditirambų, epinikijų ir tragedijų chorų iki pat puotų privačių žmonių namuose, kur būdavo kviečiamos fleitininkės, ir iki kraštutinumų rafinuotos retorikos tradicijos, kur įgudęs kalbėtojas išnaudojo visas kalbos teikiamas ritmikos ir dinamikos, chromatines ir rezonansines galimybes. Galiausiai pats žodžio kirtis graikų kalboje, pasak senovės gramatikų, buvo muzikinis – dabar jau tai tegalime įsivaizduoti, tačiau jie ir kalbėdavo kone dainuodami.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Sudėtingas ir permainų pilnas buvo šv. Augustino laikmetis, kuriame jau daugelis užuodė ore tvyrančią galutinio neaprėpiamos ir inertiškos imperijos – o drauge ir viso Vakarų antikos pasaulio – subyrėjimo nuojautą. Augustinas buvo įgudęs oratorius – galėtume sakyti, profesionalas, kuris netrumpą gyvenimo tarpą iš tos pačios seniausios antikinės tradicijos valgė duoną ir, vėliau tapęs ganytoju – Hipono vyskupu, – šį savo talentą įstabiai išnaudojo Dievo žodžiui skleisti ir savosioms avelėms telkti. Augustinas mums ir Bažnyčiai paliko didžiulį korpusą tekstų, kurie visi pasižymi ne tik neįtikėtina teologine gelme bei įžvalga, bet ir – pirmiausia kaip tekstai – nuostabiu stiliumi ir iškalba. Didinga augustiniška iškalba. Lygiai kaip klausydamasis muzikos šedevro nebemąstai apie laikmetį, kuriuo jis buvo sukurtas ir kokių įtakų paveiktas – ar tai barokas, ar tai ankstyvasis barokas, o gal vėlyvasis Renesansas, – lygiai taip ir skaitydamas Augustiną visai nenori telktis į apmąstymus, kad čia štai vėlyva lotynų kalba, kitokia sintaksė, nebe Ciceronas, kažin ar dar laikytinas Antika ir t. t. Visa tai tiesiog nebeturi jokios reikšmės.

Augustinas neabejotinai turėjo būti muzikalus žmogus. Jis neabejotinai mąstė apie muziką ir jos vietą žmogaus gyvenime. Labai svarbu ir įdomu tai, kad jis vienas pirmųjų Vakarų kultūroje – jei ne pats pirmasis – artikuliuotai svarstė apie pasaulio muzikos ir Dievo muzikos skirtį, kuri buvo esminė daugelį vėlesnių šimtmečių.

Dešimtojoje savo „Išpažinimų“ knygoje (XXXIII. 50) Augustinas sako: „Tačiau kartais aš […] klystu dėl pernelyg didelio griežtumo (bet tai būna labai retai): noriu, kad bet koks saldžių priedainių, dažnai lydinčių Dovydo psalmes, skambesys būtų atitrauktas nuo mano ir pačios Bažnyčios ausų, ir man atrodo, kad saugiau yra tai, kas, pamenu, dažnai man buvo pasakojama apie Aleksandrijos vyskupą Atanazą, kuris liepdavo psalmės skaitovui skaityti taip saikingai moduliuojant balsą, kad tas skaitovas buvo panašesnis į garsiai skaitantį nei į giedantį. Tačiau kai prisimenu savo ašaras, kurias, ką tik atgavęs tikėjimą, liejau klausydamasis bažnytinių giesmių, ir kai būtent dabar esu jaudinamas ne giedojimo, bet to, kas giedama, kai giedama skaidriu balsu ir kuo tinkamiausiai moduliuojant, vėl pripažįstu didelę šio papročio naudą. Taip ir blaškausi tarp malonumo pavojaus ir išganingos patirties ir, nors ir nepareikšdamas nepakeičiamos nuomonės, vis labiau linkstu pritarti papročiui giedoti bažnyčioje, idant silpnesnė siela ausimis patirto malonumo dėka pakiltų į pamaldumo būseną.“

Muzikalumas yra viena iš didelės gausybės Dievo malonių žmogui – kaip ir pats tikėjimas.

Šiuolaikinio pasaulio audiofilinę-melomaninę terpę – kaip ir visas kitas aukštojo meno vartojimo formas – turbūt pirmiausia reikėtų reflektuoti kaip kultūros ribų atpažinimo teritoriją (su dėkingumu skolinuosi itin vykusią vieno savo bičiulio frazę). Dabar toks iš Augustino lūpų skambantis vertinimas skamba radikaliai ir netgi fundamentalistiškai – ir, akivaizdu, jau nebepavyks visai negirdėti pasaulio muzikos.

Tačiau, mano įsitikinimu, vienintelis kažkur vedantis kelias yra į meilę muzikai žvelgti tikėjimo ir Gerosios Naujienos šviesoje – kaip kūrinijos ir malonės slėpinių santykį. Štai čia neišvengiamai grįžtame prie Augustino ir turime nulenkti galvą jo pusantro tūkstantmečio senumo įžvalgai. Kad ir kaip būtų, muzikalumas – tiek paprastąja prasme, kai kalbama apie žmogaus klausą ir gebėjimą nenusidainuoti, tiek sudėtingesne, kultūriškai įtarpinta prasme, kai kalbama apie žmogaus skonį ir atrankos prioritetus bei strategiją, – yra viena iš didelės gausybės Dievo malonių žmogui – kaip ir pats tikėjimas.

Šiuo guodžiančiu požiūriu, visa išties su įkvėpimu ir kūrybiniu polėkiu sukurta muzika – o iš esmės tik tokia yra verta melomano ausies – turi kažkokią dalelę sakralumo, kuris tam tikru metafiziniu lygmeniu nutrina ilgus amžius griežtai neperžengtą ribą tarp sakralinės / liturginės ir dvaro / gatvės muzikos teritorijų. Tokia muzika išties yra stebuklas, slėpinys ir malonė.

Muziejaus ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobynas. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Gruodžio 7 d. nuo 17 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia švęsti 10-metį.

Lygiai prieš 10 metų Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblyje duris visuomenei atvėrė Bažnytinio paveldo muziejus. Kaip teigė steigimo dekretą pasirašęs tuometinis Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis: „Bažnytinis paveldas (architektūros paminklai ir dailės kūriniai, amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos etc.) sudaro didelę ir ypač reikšmingą kultūros paveldo dalį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa. Pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu, bažnytinis paveldas buvo smarkiai niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose.“

Naujojo muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas, kuriame 2009 m. atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus. Muziejaus archyvo nuotrauka

2009 m. gegužės 21 d., Bažnytinio paveldo muziejaus idėjos pristatymas pirmojoje spaudos konferencijoje. Muziejaus archyvo nuotrauka

Unikalios nuolatinės ekspozicijos šerdimi tapo Vilniaus katedros lobynas. Jį sudaro 988 liturginės vertybės: stebuklais garsėjantys atvaizdai, relikvijoriai, bažnytiniai indai, dauguma iš jų yra votai, šiandien kabantys Vilniaus katedroje. Nuo to laiko muziejaus fondai ženklai prasiplėtė. Šiuo metu juose sukaupta daugiau kaip 5500 eksponatų, dalis jų buvo pristatyta 50 parodų.

Didžiausia ir Lietuvos mastu vertingiausia liturginės tekstilės dalis saugoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus saugyklose. 2013 m. pradėjo veikti Bažnytinio paveldo muziejaus tekstilės restauravimo dirbtuvės. 10-mečio proga atidaroma Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų paroda, liudijanti restauratorių darbo svarbą: iš sudilusių skutų atkurta XIX a. procesijų vėliava, iš nebūties prikelti XVIII a. relikvijoriai ir į vieną visumą sugrąžintos, sovietmečiu padalintos kontušo juostos dalys, kiti objektai.

Nauja ekspozicija „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Šventės proga atidaroma nauja pastovi ekspozicija „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“, pristatanti septyniolikos Vilniaus vienuolijų istoriją ir meno vertybes: nuo pirmųjų XIV a. įsikūrusių vienuolijų – pranciškonų ir dominikonų – iki XVIII a. vid. į sostinę atvykusių šaričių. Kai kurių vienuolijų, tarp jų bazilijonų, vizičių, regulinių atgailos kanauninkų, palikimas menkiau išlikęs, ekspozicijoje iliustruojamas tik pavieniais objektais, o benediktinų, bernardinų, jėzuitų istoriją liudija dešimtys eksponatų.

Šnipiškių koplyčios Jėzaus skulptūra. 1850 m. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Paveikslas „Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės“. 1760–1765 m. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Būtina pamatyti 2017 m. netikėtai atrastą, jėzuitų iniciatyva 1850 m. sukurtą Šnipiškių koplyčios Jėzaus skulptūrą, per stebuklą Karmelitų ordinui priklausiusioje Šv. Jurgio bažnyčioje išlikusį 1760–1765 m. paveikslą „Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės“ ir didžiąją Bernardinų bažnyčios monstranciją (XVI a. II pusė – XVII a. pradžia), kuri, užkasta vienuolyno darže, pergyveno 1655 m. rusų kariuomenės šeimininkavimą Vilniuje.

Gimtadienio proga atveriama paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Joje pristatoma mažiausiai pažįstama ir vertinama bažnytinio paveldo dalis, gvildenamos vienuolijų, kunigų ir pasauliečių mecenatų iniciatyvos, atvėrusios šiuolaikinio meno kūrinių kelius į Lietuvos bažnyčias. Keliami klausimai apie sakralaus meno suvokimą, poreikį, funkcijas ir ką sudėtingi keliai ir procesai pasako apie Lietuvos visuomenę.

Šv. Placido, šv. Roko, šv. Agnietės ir pal. Mauro relikvijorius. Vilnius, 1742 m. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Rimantas Sakalauskas. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios kriptos altoriaus eskizas, 2004 m. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Eksponuojami itin retai viešumoje rodomi Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Rimanto Sakalausko, Alfonso Vauros, Vlado Vildžiūno skulptūrų modeliai, Algirdo Dovydėno, Antano Kmieliausko, Nijolės Vilutytės eskizai. Aptariami bažnyčioms skirti kūriniai: Salvinijos Giedrimienės „Pal. Jurgis Matulaitis“ (1992), Patricijos Jurkšaitytės „Pal. Teofilis Matulionis“ (2017), Vaidoto Kvašio ir Vaidoto Žuko „Kryžiaus kelio stotys“ (1995 ir 1996), Petro Repšio Varnių altoriaus reljefų modeliai (2007), sunaikintu laikytas Vlado Urbanavičiaus altorius (1993), Andriaus Zakarausko „Šv. Motina Teresė“ (2017). Kalbėti visuomenei apie krikščionišką paveldą, padėti atrasti ir suprasti jo turtingumą – tokia Bažnytinio paveldo muziejaus misija ir kitam dešimtmečiui.

Per dešimtmetį muziejus išsiplėtė: 2012 m. Vilniaus katedros požemiai tapo pirmuoju muziejaus lankytinu objektu už jo paties ribų. 2014 m. po ilgų restauracijos darbų vilniečiams ir miesto svečiams atverta katedros varpinė. Šių metų rudenį atidaryti nauji katedros požemių maršrutai. Prijungus naujas erdves, lankytojų srautas išaugo dešimteriopai: nuo 4 tūkst. iki 65 tūkst. per metus. Per dešimtmetį jame apsilankė apie 455 tūkstančiai lankytojų.

Bažnytinio paveldo muziejus gruodžio 7 d. lankytojams atidaromas nuo 16.30 val. Lankymas nemokamas. 

Restauruotas šv. Teresės relikvijorius. Vilnius, XVIII a. II ketv. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Restauruota procesijų vėliava. XIX a vid.–XIX a. II p. Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Programa

17 val. – ekspozicijos „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“ ir parodų „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias. 1990–2019“ bei „Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų“ atidarymas

19 val. – choro „Aidija“ koncertas „Dovana muziejui“

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Kelno arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, UAB „Baltisches Haus“. Informaciniai rėmėjai: „Clear Channel“, Bernardinai.lt. 

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija

EPA nuotrauka

Pirmojo advento sekmadienio popietę popiežius aplankė Grečo pranciškonų vienuolyną ir šventovę. Tai vieta, kurioje šv. Pranciškus Asyžietis įrengė savo pirmąją prakartėlę. Advento pradžioje Šventasis Tėvas pakvietė šeimų namuose ir kitose vietose įrengti prakartėles ir paskelbė laišką apie prakartėlės vertę bei prasmę.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

„Nuostabus prakartėles ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada žadina nuostabą ir žavesį. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį prilygsta paprastam ir džiugiam Dievo Sūnaus įsikūnijimo skelbimui. Prakartėlė yra gyvoji Evangelija, kuri gimsta iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Kalėdų sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelią, patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad sutiktų kiekvieną žmogų. Ir suvokiame, jog Jis mus myli taip, kad prisijungia prie mūsų, kad ir mes galėtume prisijungti prie Jo“, – rašo popiežius Pranciškus apaštaliniame laiške Admirabile signum („Nuostabus ženklas“).  

Freska Grečo pranciškonų vienuolyne ir šventovėje. Vatican News nuotrauka

Grečo kaimelyje šv. Pranciškus aplankė turbūt grįždamas iš Romos, kur 1223 lapkričio 29 dieną gavo iš popiežiaus Honorijaus III pranciškonų regulos patvirtinimą. Galima spėti, kad Grečo grotos jam pasirodė panašios į tas, kurias matė savo kelionės Šventojoje Žemėje ir Betliejaus apylinkėse metu. Galima manyti, jog įspūdį jam padarė ir Didžiosios Marijos bazilikos Romoje mozaikos, vaizduojančios Jėzaus gimimą, ir Betliejaus grotos ėdžių relikvija. Pranciškoniškuose šaltiniuose, priminė popiežius, išliko tų dienų aprašymai. 

Likus 15 dienų iki Kalėdų, šv. Pranciškus paprašė vieno vyro, vardu Jonas, įrengti grotą tokiu būdu, kad būtų galima „kūno akimis“ pamatyti tą varganą aplinką, kurioje gimė Jėzus, prie jaučio ir asilėlio. Gruodžio 25 dieną susirinko daug brolių ir aplinkinių gyventojų, nešinų deglais ir žvakėmis, o šv. Kalėdų Mišias aukojęs kunigas kalbėjo apie ryšį tarp Įsikūnijimo ir Eucharistijos. Tai buvo ypatinga naktis, kurios dalyviai, pripildyti džiaugsmo, nebejautė atstumo nuo švenčiamo įvykio, bet, stebėdami paprastą ir jaudinančią prakartėles sceną, tapo jo dalyviais. Su tokiu džiaugsmu, rašo šv. Pranciškaus biografas Tomas Celanietis, visi grįžo į namus. Taip gimė mus pasiekusi tradicija, taip šv. Pranciškus atliko didelį evangelizavimo darbą.  

EPA nuotrauka

Kodėl prakartėlė stebina ir jaudina? „Pirmiausia todėl, kad parodo Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, pasilenkia iki mūsų mažumo“, – rašo popiežius. Duodamas Jėzų Tėvas mums davė brolį, kuris eina mūsų ieškoti, kai pasimetame; ištikimą draugą, kuris visada arti mūsų; Sūnų, kuris atleidžia kaltes ir pakelia iš nuodėmės. 

Evangelija yra pagrindinis šaltinis, kuris leidžia tai sužinoti ir suprasti, tačiau prakartėlė padeda tai geriau įsivaizduoti, įsijausti, įsitraukti. Ji leidžia „paliesti“ neturtą, kurį Dievas pasirinko savo įsikūnijimui ir tuo pat metu yra kvietimas eiti nuolankumo keliu.

EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus aptarė, ką reiškia prakartėles sudarančios detalės.  Žvaigždėtos ir tylios nakties skliauto vaizdavimas skatina mus pagalvoti apie tuos momentus, kai mes esame apgaubiami tamsos, kurioje Dievas nepalieka mūsų vienų ir padeda atsakyti į esminius klausimus: kas aš? Iš kur ateinu? Kodėl myliu? Kodėl gimiau? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu? 

Aplink Betliejaus grotą dažnai sukuriamas sugriuvusių rūmų ar namų peizažas, kuris, rodos, yra įkvėptas viduramžių legendos apie tai, kad Marijai pagimdžius Romoje sugriuvo pagoniška šventykla. Šiuose griuvėsiuose galime matyti žmonijos nuosmukį, liūdesį ir sugedimą. Jėzus atėjo tam, kad išgydytų ir atstatytų, sugražintų pasauliui pirminį spindesį.

Daug emocijų sužadina prakartėlės fone vaizduojami kalnai, upeliai, piemenys su avių kaimenėmis. Visa kūrinija dalyvauja Mesijo atėjimo šventėje. Prakartėlė primena, jog neturtingi piemenys pirmieji buvo pakviesti tapti Įsikūnijimo liudytojais, pirmieji priėmė kvietimą eiti į šį meilės susitikimą. Tai išreiškia ir aplink prakartėlę išdėliojamos elgetų ir vargšų statulėlės. 

Ne turtai ir kiti viliojantys pažadai užtikrina laimę. Retkarčiais už prakartėlės regime Erodo rūmus su užvertais langais ir durimis, kurčiais džiugiai naujienai. Gimdamas ėdžiose Dievas pradeda vienintelę tikrą revoliuciją, kuri teikia viltį ir orumą visiems to stokojantiems: švelnumo revoliuciją.

Dažnai pasitaiko, kad prakartėlės scenoje išdėstoma daug kitų veikėjų skulptūrėlių, nors Evangelijoje apie juos nekalbama: kalvio, duonkepio, moterų su vandens ąsočiais, žaidžiančių vaikų. Tai simbolizuoja, kad naujajame Jėzaus pasaulyje yra vietos viskam, kas žmogiška, kiekvienam kūriniui, kasdieniam džiaugsmui ir šventumui. 

Prakartėlės centras yra pati grota, kurioje yra Marijos ir Juozapo statulėlės. Marija yra mama, kuri kontempliuoja savo kūdikį ir jį rodo atėjusiems pasveikinti. Ji yra ta mergaitė, kuri atvėrė savo nekaltosios širdies duris, kai į jas pasibeldė Dievas, pasitikėjo Juo ir pakluso Jo valiai. Gimimo akimirką Mariją ir kūdikį saugo Juozapas, kuris tą darė ir vėliau. Jis yra teisus žmogus, kuris taip pat pasitiki Dievo valia ir ją pildo. 

EPA nuotrauka

Prakartėlės širdis pradeda pulsuoti, kai į ėdžias paguldome Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę. Dievas tampa kūdikiu, kad jį paimtume į savo rankas, jo visą kurianti ir keičianti galybė slepiasi vaiko trapume. Naujagimių tėvai gali gerai suprasti džiaugsmą ir nuostabą atsidūrus prieš didį gyvybės slėpinį, kuriuos jautė Marija ir Juozapas. Tokiu būdu Dievas įžengė į jų ir mūsų gyvenimą, tokiu būdu mūsų gyvenimas buvo įterptas į Dievo. 

Artėjant arba atėjus Apsireiškimo šventei, prakartėlėje pastatomos trijų karalių skulptūrėlės. Iš toli atvykę išminčiai neišsigąsta skurdžios aplinkos, nedvejodami priklaupia pagarbinti, stebėdamiesi Dievo išmintimi. Jų dovanos taip pat simbolinės: auksu pripažįstamas Kristaus karališkumas, smilkalais – dieviškumas, o mira – žmogiškumas. O kaip mes priėmėme ir perduodame Gerąją naujieną? 

„Visur ir visada prakartėlė pasakoja apie meilę Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, jog yra arti kiekvienos žmogiškos būtybės, bet kokiomis aplinkybėmis“, – rašo popiežius Pranciškus.  Prakartėlė yra mielo ir reiklaus tikėjimo perdavimo dalis. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje ji moko jausti Dievo meilę, tikėti, kad Jis su mumis. 

Šv. Antano Paduviečio relikvijorius. Telšių vyskupijos Kurijos nuotrauka

Gruodžio 14–23 d. iš Paduvos (Italija) į Lietuvą bus atvežta šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija, lotyniškai vadinama „massa corporis“ (kūno dalis). Tai išties ypatinga, vadinamoji I klasės, relikvija.

Ji Lietuvoje viešės gruodžio 14–23 d. Tikintieji galės prieiti prie šventojo relikvijos, uždėjus ranką melstis, prašyti šv. Antano užtarimo.

Pagrindinė iškilmė – Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje gruodžio 14–15 dienomis. Tą savaitgalį vyks katedros atnaujinimo darbų užbaigimo iškilmė, kurios metu taip pat sugrįš jau restauruotas šv. Antano paveikslas. Gruodžio 15 d. 12 val. iškilmingas šv. Mišias aukos popiežiaus Pranciškaus atstovas Baltijos šalims Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius.

Relikvijų kelionė Lietuvoje tęsis:

Gruodžio 16 d. Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje;

Gruodžio 17 d. Rietavo šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje;

Gruodžio 18 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje;

Gruodžio 19 d. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje;

Gruodžio 20 d. Marijampolės šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje;

Gruodžio 21 d. Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje;

Gruodžio 22–23 d. Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje.

Marco Antonio Bassetti. „Šv. Antanas Paduvietis“ (fragmentas), XVII a. pr. Wikipedia.org nuotrauka

Gyvas pamaldumas

Šv. Antano Paduviečio didžiąją relikviją šioje kelionėje lydės du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje. Vienuoliai pasakos apie šią relikvijų kelionę, skaitys paskaitą apie pamaldumą šventiesiems.

Jei kas lankėsi Paduvoje, įspūdingoje bazilikoje, kuroje šventasis yra palaidotas, galėjo aiškiai pastebėti, kaip tikintieji įžengę į bažnyčią tuoj dairosi, kur yra šventojo kapas. Jis, beje, buvo atvertas tik 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines. Kape rasti trys apdangalai: viename buvo šventojo kaulai, antrame – abitas (vienuolinis drabužis), trečiame – mumifikuoti „massa corporis“ palaikai.

Eidami aplink Paduvos bazilikos altorių, tikintieji sustoja kitoje jo pusėje, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. Telšių katedroje šalia paveikslo taip pat matysime votus, liudijančius apie patirtus stebuklus, prašant šv. Antano užtarimo.

Kaip „viso pasaulio šventasis“, šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jo užtarimo meldžia nevaisingos šeimos. Šv. Antano garbei skirti antradieniai, minint jo mirties dieną.

Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas įvairiai: su knyga, lelija ar liepsna, laikoma rankoje. Jis tapytas ir pamokslaujantis žuvims ar laikantis monstranciją su Švč. Sakramentu, o fone – klūpantis asilaitis; taip pat nemažai šv. Antano atvaizdų, kur jis pamokslauja miesto aikštėje ar iš riešutmedžio. Tačiau nuo XVII a. dažniausiai sutinkamas šventojo atvaizdas, kur jis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų; kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, kurią laiko šventasis.

Strozzi. „Šv. Antanas Paduvietis laiko Kūdikėlį Jėzų“, 1625. Wikipedia.org nuotrauka

Trumpa šv. Antano biografija

Šv. Antanas, kurį popiežius Leonas XIII pavadino „viso pasaulio šventuoju“, gimė Portugalijoje, Lisabonoje, 1195 m. Per krikštą gavo Ferdinando vardą. Jo tėvas Martynas buvo riteris; motina, vardu Marija, taip pat kilusi iš kilmingos šeimos. Sulaukęs 15-os metų, įstojo į šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną šv. Vincento vienuolyne netoli Lisabonos. Po dviejų metų perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Šiame vienuolyne jis galėjo naudotis turtinga biblioteka ir klausytis garsių Paryžiaus ir Lisabonos profesorių paskaitų. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-erių buvo įšventintas kunigu.

Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 mažesnieji broliai misionieriai. Kai kankinių relikvijos buvo atvežtos į Koimbrą, Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai pasipriešino jo troškimui pereiti į mažesniųjų brolių ordiną, bet visgi gavęs vyresniųjų sutikimą, Ferdinandas įstojo į Šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir netrukus, tų pačių metų rudenį, jam prašant, gavo leidimą išvykti į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija.

Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus kviečiamą kapitulą Asyžiuje, kur jis su kitais broliais ir iškeliavo. 1223 m. kartu su broliais jis nuėjo į kunigų šventimų iškilmę. Ten dalyvavę pranciškonai ir dominikonai nusprendė eiti lažybų, kurio ordino pamokslininkai geresni. Pirmenybė sakyti pamokslą atiteko pranciškonams, bet niekas nedrįso rungtis su pamokslininkų ordinu. Tuomet tėvas Gracijanas, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasiūlė Antanui pasakyti pamokslą. Visų nuostabai jis pasirodė esąs talentingas oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir Dievo išmintimi. Broliai įvertino jo sugebėjimus, ir šv. Antanas vėliau buvo paskirtas teologijos profesoriumi. Taigi 1231 m. pavasarį, prieš tai atsisakęs Romanijos provincijolo pareigų, Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką visiškai susikaupęs ir susijungęs su Dievu.

Šv. Antano Paduviečio bazilika, Paduva (Italija). Wikipedia.org nuotrauka

Jausdamas, kad artėja mirtis, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą, į mažytį Dievo Motinos vienuolyną. Dėl karščių ir silpnumo jis sustojo mažame Arčelo vienuolyne, Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13 d. vidudienį. „Matau savo Viešpatį“, – tokie buvo paskutiniai šv. Antano žodžiai šioje žemėje. 1263 m. šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują baziliką, kurią Antano garbei pastatė Paduvos gyventojai. Atidarius karstą, paaiškėjo, kad šventojo liežuvis išliko nesugedęs. Bonaventūra, tuometinis Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras, šio stebuklo įkvėptas, sušuko: „O palaimintas liežuvi, kuris visuomet garbinai Viešpatį ir kitus mokei jįšlovinti, tu dar kartąįrodei, kaip malonus Viešpačiui buvo tavo darbas!“

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorius kan. Vygintas Gudeliūnas

Pianistė Guoda Gedvilaitė. Rolanos Kunske nuotrauka

Prieš vieną iš šiųmečio Vilniaus fortepijono festivalio koncertų jo meno vadovė Mūza Rubackytė prisiminė jos šviesaus atminimo mamos Taïsos Teresės Gomolickaitės-Rubackienės kadaise ištartą linkėjimą: „Neik kažkieno jau pramintu keliu, ieškok savo kelio ir jame palik pėdsaką.“ Šis linkėjimas su kaupu pildosi festivalyje Lietuvos publikai pristatant mūsų šalyje dar nekoncertavusius pianistus, į Didžiąją sceną pakviečiant muzikuoti talentingus Lietuvos jaunuolius, atveriant ne vien populiariojo rašytinio muzikos palikimo klodus. Nardinęs į įdomiausius muzikinius potyrius ir pažintis, VI Vilniaus fortepijono festivalis artėja finalo link, visa vainikuosiančio trijų romantikų – bene žymiausios muzikos istorijoje muzikantų poros Claros ir Roberto Schumannų ir jų bičiulio Johanneso Brahmso – kūryba.

Gruodžio 7 d.Filharmonijos Didžiojoje salėje vyksiantis festivalio pabaigos koncertas „Trys portretai“ ryškiai primins šiųmetę dedikaciją – festivalis skirtas pianistės ir kompozitorės Claros Schumann gimimo 200-osioms metinėms. „Pagerbdami vieną iškiliausių moterų pianisčių ir kompozitorių, pagerbsime ir ją įkvėpusius bei jos įkvėptus genialius šią moterį mylėjusius vyrus – Robertą Schumanną ir Johannesą Brahmsą, taip pat daug kitų iškilių romantizmo epochos asmenybių“, – žadėjo festivalio meno vadovė M. Rubackytė. Taigi baigiamamjame koncerte simboliškai susitiks Clara ir Robertas Schumannai bei jų bičiulis Johannesas Brahmsas. Šiuos tris menininkus siejo itin glaudus žmogiškosios ir kūrybinės partnerystės ryšys. Neretai Clara, Robertas ir Johannesas save vadino „Mes trys“. Koncerte skambės R. Schumanno Pirmoji simfonija B-dur, op. 38 („Pavasario“), J. Brahmso Variacijos J. Haydno tema orkestrui, op. 56, ir C. Schumann Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 7.

Prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto stos Lietuvos klausytojams pažįstamas austrų batutos maestro Georgas Markas, jo vadovaujamas LNSO pagrieš Schumanno ir Brahmso simfonines kompozicijas. Ypatinga koncerto kulminacija ir svariu festivalio baigiamuoju akordu taps Claros Schumann Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll. Klausytojai turės progą išgirsti šį koncertų salėse retai skambantį kūrinį, o jį fortepijonu skambins lietuvių pianistė Guoda Gedvilaitė, niekada nestokojanti ryškių muzikinių idėjų, mielai eksperimentuojanti ir drįstanti laužyti nusistovėjusias klasikinės muzikos taisykles. Jos originalios programos žavi fantazija ir laisve, o scenos partneriai – ne tik žymūs klasikos atlikėjai, bet ir aktoriai, baleto artistai ar džiazo muzikantai.

Šiais metais minint 200-ąsias gimimo metines Claros Schumann vardas muzikos pasaulyje skamba itin plačiai. Bet taip buvo ne visada. Neretai kaip kompozitorė likdavusi savo vyro Roberto Schumanno šešėlyje, ir pati Clara esą yra sakiusi, kad „moteris nėra gimusi kurti muziką“. Vis dėlto per visą savo gyvenimą ši menininkė paliko pluoštą kūrinių, daugiausia – be galo subtilių ir romantizmo estetika dvelkiančių fortepijono solo ir kamerinių kompozicijų. Claros kompozicinį talentą vertino ir jos vyras Robertas, buvęs išties profesionaliu savo meto muzikos kritiku. Jis apie naujausias Claros kompozicijas štai ką kartą prasitarė: „Clara parašė kelis nedidelių pjesių ciklus, ir jai pirmąkart pavyko perteikti muzikinį išradingumą ir subtilumą. Vis dėlto sunku auginti vaikus ir rūpintis vyru, kuris gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, o šalia to kurti muziką. Ji negali atsidėti vien kūrybai, ir man neramu, kiek daug prarandama gilių idėjų, kurių ji tiesiog neturi kaip įgyvendinti.“

VI Vilniaus fortepijono festivalį pabaigsiantis C. Schumann Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 7, ženklina vieną ankstyvųjų Claros kūrybinių eksperimentų su simfoniniu orkestru ir buvo rašomas 1833–1835 metais. Pati pianistė buvo ir savo koncerto pirmoji atlikėja – kūrinio premjera tais pačiais metais įvyko legendinėje Leipcigo salėje „Gewandhaus“, diriguojant Felixui Mendelssohnui-Bartholdy.

Turint galvoje, kad šią muziką rašė vos 14 metų mergaitė, Koncertas savo įsimintinomis ir nuostabaus grožio melodijomis palieka neišdildomą įspūdį. Kartu tai gana tipiškas XIX a. pirmos pusės fortepijoninės muzikos pavyzdys – kaip ir būdinga to meto instrumentiniams koncertams, Claros kūrinyje dominuoja virtuozinė fortepijono partija, be to, galima išgirsti sąsajų su Chopino fortepijoniniais koncertais. Vis dėlto esama ir gana originalaus autorės sprendimo – antra dalis traktuojama tarsi kamerinės muzikos intarpas. Romanso pradžioje gana ilgai skambina vien fortepijonas, paskui įstoja jį palydinti ir dialogu muzikuojanti violončelė.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, pianistės Guodos Gedvilaitės ir dirigento Georgo Marko atliekamas VI Vilniaus fortepijono festivalio pabaigos koncertas „Trys portretai“ vyks gruodžio 7 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. 

LNF informacija

Juozo Budraičio fotografija

Gruodžio 10 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma kino fotografijų paroda „24 kadrai per sekundę ir lėčiau“.

Paroda konstruojama dvejopai: remiantis kino aikštelėse fotografavusių autorių darbais bei pirmuoju lietuvišku filmu, sukurtu naudojantis tik fotoaparatu, „Nerutina“ (2007). Į ekspoziciją patenka ir klasikais vadinami autoriai, tokie kaip Algimantas Mockus ar Audriaus Zavadskis, ir iki šiol niekur nepublikuoti operatoriaus Viktoro Radzevičiaus aktorių ir kino veikėjų portretai.

Rodomos ir rečiau eksponuotos Juozo Budraičio fiksuotos kino aikštelės, kuriose kuriama pietų pertraukos, laukimo ar darbo dienos pabaigos nuotaika. Neseniai anapilin iškeliavusio Audriaus Zavadskio fotografijos komponuojamos su jo sūnaus Pauliaus Zavadskio šiandieninėmis kino aikštelės nuotraukomis – taip atsiranda iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet puikiai vienas kitą papildantis duetas. O Pauliaus Makausko ir Audriaus Solomino instaliatyvi kino fotografijos kompozicija tampa lyg atsvara anų laikų lėtajai fotografijai ir tikriausiai gyvenimo būdui. Šia instaliacija stengtasi sukurti simbolinį autoriaus darbastalį, kurį turi kiekvienas menininkas, darydamas savo darbų atranką.

Parodos autoriai: Juozas Budraitis, Paulius Makauskas, Algimantas Mockus, Viktoras Radzevičius, Audrius Zavadskis, Paulius Zavadskis. Parodos metu bus rodomas režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“ (2007), įvertintas „Sidabrinės gervės“ kino apdovanojimu trumpametražių filmų kategorijoje.

Miglės Narbutaitės fotografija

Algimanto Mockaus fotografija

Ši paroda – Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalo „Fotografija“ dalis. Periodinis leidinys yra leidžiamas nuo 2000 m., kiekvienais metais parengiant du numerius. Pirmasis metų numeris yra sudaromas pagal tam tikrą tematiką, o antrasis paprastai būna skirtas apibendrinti metų įvykius, perspausdinant parodų, festivalių, renginių recenzijas.

2019 m. žurnalo „Fotografija“ Nr. 37(1) tema – „Kinas ir fotografija“. Leidinį sudaro moksliniai tiriamieji straipsniai, interviu su menininkais, dirbančiais kino ir fotografijos srityse, bei kūrinių apžvalga.

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 11 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos informacija

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel Photography“ nuotrauka

Klaipėdos dramos teatre įvyko spaudos konferencija, kurioje pristatyta būsimoji premjera – lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė, lėlių kūrėja – Julija Skuratova, kompozitorius – Gintaras Sodeika, chormeisteris – Alfonsas Vildžiūnas, vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, režisieriaus padėjėjai: Urtė Sėjūnaitė, Augtumas Danielius Harner, Deivydas Valenta, režisieriaus asistentas – Marius Pažereckas.

Spektaklyje vaidina Justina Vanžodytė, Eglė Jackaitė, Regina Šaltenytė, Eglė Barauskaitė, Jonas Viršilas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Arnoldas Eisimantas, Igoris Reklaitis, Aurimas Pintulis, Mikalojus Urbonas, Liudas Vyšniauskas. Spektaklio premjera – gruodžio 5 ir 6 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2). 

1941-aisiais mažame Jedvabnės kaime Lenkijoje įvyko protu sunkiai suvokiamas dalykas: vietiniai žydai, Jedvabnės gyventojai, buvo uždaryti daržinėje ir gyvi sudeginti. Jų žudikai nebuvo kokie nors specialiai iš pragaro atvykę monstrai, o patys paprasčiausi žmonės – žydų kaimynai ir bendraklasiai, kadaise galbūt sėdėję viename suole. Kartu žaidę, krėtę išdaigas, kartu svajoję, kuo bus užaugę.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Algirdo Kubaičio nuotrauka

Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatre statantis jau ketvirtą spektaklį, sako, kad T. Słobodzianeko pjesė yra išskirtinė – kartu ir labai lakoniška, ir be galo daug atverianti. Aktoriai, vaidinantys personažus, vaidina realius žmones. Kai kurie iš jų netgi išliko įamžinti dokumentiniuose kadruose. Jedvabnės istorija pasakoja apie vienos klasės gyvenimą, bet per ją atskleidžiama viso XX a. istorija – kaip keitėsi valdžios, ideologijos, kaip veikė totalitarizmo propaganda, kaip žmonės buvo įstumiami į tokias situacijas, kuriose prarasdavo žmoniškumą. Apie tai reikia kalbėti nuolatos – nes grėsmė, kad panaši tragedija gali pasikartoti, niekur nedingo.

Jedvabnės tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo T. Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paprastai ir be patoso klausia mūsų visų: kaip apskritai nutinka, kad lyg ir geri bei padorūs žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, staiga tampa negailestingais žudikais? Ar ir dabar kiekviename civilizuotame ir kultūringame žmoguje tebegyvena po demoną? Kaip panašioje situacijoje pasielgtumėme mes patys?

„Mūsų klasė“ nėra įprasta pjesė apie gėrį ir blogį, apie aukas ir budelius. Čia kiekvienas personažas vertas kad ir nedidelės žmogiškos užuojautos. Ir kiekvienas neša vis sunkėjančią savo gyvenimo klaidų naštą. Nuo vaikiško pasipuikavimo, nenoro pažvelgti į kitą žmogų kaip į sau lygų iki masinių žudynių – ne toks jau ilgas kelias, kaip galėtų atrodyti.

T. Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė“ veiksmas apima ilgą laiko tarpą – nuo 1925 m. iki šių dienų. Aštuoniasdešimt metų – tokios apimties medžiaga literatūroje natūraliai prašytųsi storo epinio romano. T. Słobodzianekas sugebėjo ją sukoncentruoti į neilgą pjesę, ir per vienos klasės mokinių gyvenimus parodyti visą XX amžių. Jis nebando nieko smerkti ar teisinti – tiesiog bešališku balsu pasakoja apie sudėtingus žmonių gyvenimus, ir tas pasakojimas staiga tampa universaliu, kalbančiu apie žmogaus prigimtį, apie visos žmonijos istoriją: praeitį, dabartį, ir – deja, bet visai tikėtina – ateitį.

Pjesės autorius T. Słobodzianekas (g. 1955) – lenkų teatro kritikas, dramaturgas, režisierius. Nuo 2012 m. – Varšuvos dramos teatro direktorius ir meno vadovas. Kaip dramaturgas debiutavo 1981 m., 1982 m. ėmėsi ir režisūros. Dirbo Varšuvos, Krokuvos, Lodzės, Poznanės, Gdansko teatruose literatūrinės dalies vedėju, režisieriumi ir dramaturgu.

„Mūsų klasė“ – dažniausiai pasaulyje statoma lenkiška pjesė. Nuo jos pirmojo pastatymo Londone, Nacionaliniame teatre 2009 m., ji buvo suvaidinta Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Danijoje. Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, ją pastatė režisierė Yanna Ross. Oskaras Koršunovas pjesę pastatė Norvegijoje, Osle (2015). Spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų visame pasaulyje, o pati pjesė „Mūsų klasė“ tapo pirmuoju dramos kūriniu Lenkijoje, apdovanotu prestižine literatūrine „Nikės“ premija (2010). 

Premjerai skirta spaudos konferencija. „Kemel Photography“ nuotrauka

„Nežinau, kur prasideda šita istorija. Žinau, kur ji nepasibaigia“.

(Tadeuszas Słobodzianekas)

„Viena iš stipriausių pjesių, kokios tik buvo rodomos Norvegijos scenose. Kas ypač svarbu pačiam Koršunovui – tai ne tik mėginimas suvokti, kaip tai apskritai galėjo nutikti. Bet visų pirma ir tai, kaip įmanoma, jog tie, kurie buvo tų įvykių dalyviais ar liudininkais, ir tie, kuriems pavyko išgyventi, galėjo su visu tuo gyventi toliau. (...) Koršunovo intervencijos atima žiūrovams žadą. Visų pirma todėl, kad parodo tai, nuo ko jūs negalite apsiginti – kad patys baisiausi įvykiai užgimsta tame pačiame kasdieniame gyvenime, kuriame tų įvykių prisiminimas laikui bėgant išblėsta. Ir būtent todėl jie nepaliaujamai kartojasi, vos tik prasidėjus karui – Ruandoje, Kosove ar Sirijoje.“

(Mode Steinkjer, Novergijos teatro ir kino kritikas, apie O. Koršunovo „Mūsų klasė“ premjerą Osle) 

Klaipėdos dramos teatro informacija

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/cc7bab0266b96d0b759bfa26f1aed101.jpg"},"main_article":{"title":"Jeruzal\u0117s \u017eem\u0117, kai kunigaik\u0161tis Radvila j\u0105 lank\u0117...","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-04-jeruzales-zeme-kai-kunigaikstis-radvila-ja-lanke\/178283","article_id":"178283","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"O. Kor\u0161unovas: \u201eNekro\u0161iaus teatr\u0105 suvokiau kaip dvasin\u012f apsivalym\u0105\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-04-o-korsunovas-nekrosiaus-teatra-suvokiau-kaip-dvasini-apsivalyma\/178288","article_id":"178288","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/63b1e0bd3238b81b307ae3804d8c6af277747244.jpg"},"sub_2":{"title":"Met\u0173 knygos rinkimai: ko apie save nepasakys kritika","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-04-metu-knygos-rinkimai-ko-apie-save-nepasakys-kritika\/178287","article_id":"178287","subtitle":"Neringa Butnori\u016bt\u0117 - Metai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/0d3e1337333ab68190daf40e05e74956e4657c48.jpg"},"sub_3":{"title":"A\u010di\u016b \u0160. Bartui \u2013 partizanai \u201eSutemose\u201c urapatriotams nepatiks","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-03-aciu-s-bartui-partizanai-sutemose-urapatriotams-nepatiks\/178270","article_id":"178270","subtitle":"Darius Indri\u0161ionis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ecce8059450f340b9ee077aa03c3fdd864196b6b.jpg"},"related":[],"links":[]}

Režisierius Oskaras Koršunovas Eimunto Nekrošiaus kūrybai skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Eimuntas Nekrošius DABAR“. Lauros Vansevičienės / Jaunimo teatro nuotrauka

Vienam iškiliausių šiuolaikinės Lietuvos kultūros kūrėjų Eimuntui Nekrošiui tarptautinį pripažinimą pelnė jo unikalus, į nieką nepanašus meninis mąstymas, iš kurio gimė šiuolaikinio scenos meno žodyne jau prieš kelis dešimtmečius prigijęs terminas „Nekrošiaus teatras“. Šie žodžiai lydėjo lapkričio 29 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje pirmą kartą surengtą E. Nekrošiaus kūrybai skirtą tarptautinę konferenciją „Eimuntas Nekrošius DABAR“. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė žinomi teatro teoretikai iš Lenkijos, Rusijos, Italijos, Lietuvos. 

Konferencijoje pranešimą skaitęs režisierius OSKARAS KORŠUNOVAS teigė, kad jam Nekrošiaus teatras buvo stipresnis už realybę. „Jo spektakliai buvo kaip pasinėrimas į sapną, iš kurio sunku išeiti, – kalbėjo režisierius. – Iš tikrųjų Nekrošiaus spektakliuose buvo kuriama kitokia realybė, o tikroji joje atsispindėdavo labai netikėtu kampu, sublimuotai, koncentruotai. Nebuvo visiško atitrūkimo nuo realybės – atvirkščiai, ji atsidurdavo toje kitoje realybėje, tik tarsi ant koturnų – kur kas stipresnė, paveikesnė.“

Siūlome perskaityti režisieriaus O. Koršunovo mintis, nuskambėjusias konferencijoje, apie jam įtaką padariusį Nekrošiaus teatrą. 

Režisierius Oskaras Koršunovas Eimunto Nekrošiaus kūrybai skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Eimuntas Nekrošius DABAR“. Lauros Vansevičienės / Jaunimo teatro nuotrauka

Nekrošiaus aktoriai man buvo kaip žyniai, kaip antžmogiai, kaip visažiniai. Man atrodo, matydavau aureoles virš jų. Konkrečiai virš Vilkaičio ir Smorigino. Ir dar virš Latėno, kai giesmėmis kalbėdavo. Buvo toks įspūdis, kad jie yra daugiau žinantys.

Nekrošiaus teatras pilnas žmogiškumo. Įsimylėdavau spektaklių ar personažus, ar aktorius – dabar jau sunku pasakyti, jų likimus. Žiūrėdavau visus Nekrošiaus spektaklius, kiek tik juos rodydavo, dešimtimis kartų. Tuo metu patekti į teatrą būdavo neįmanoma. Buvo neįmanoma gauti bilietų. Daug kartų esu pasakojęs populiariose medijose istoriją, kad su draugu apsimesdavome nematomi ir taip praeidavome. Tai irgi buvo Nekrošiaus įtaka – kad galima perkurti realybę, pavyzdžiui, susikurti save nematomą. Po to supratau, kad kasininkės apsimesdavo, kad mes nematomi, ir mus praleisdavo, nes matė, kad mums labai reikia patekti. 

Nekrošius man padarė didžiulę įtaką, kuri, manau, atsispindi ir mano spektakliuose. Nuo pirmojo „Ten būti čia“ iki dabar esu dialoge su Nekrošiumi, o gal tiksliau – su savo pirmais įspūdžiais ir teatro suvokimu, kurie atėjo per Nekrošiaus spektaklius. Taigi apie įtaką: ką iš jo paveldėjau ar tikiuosi paveldėjęs. 

Nekrošius man visuomet buvo paradoksalistas. Paradoksas, netikėtumas, stebinimas, keistumas kaip būtinas atributas. Paradoksas, paradoksalizmas kaip esminis teatro dėsnis. Nekrošiaus spektakliai buvo labai netikėti ir paradoksalūs. Kaip vienas Jaunimo teatro aktorius man sakė ironizuodamas (ar Vilkaitis, ar Smoriginas – dabar neprisimenu), Nekrošiaus teatras yra toks: jeigu reikia pakrapštyti dešinę ausį, tai ne dešine ranka, o kaire. Reikia viską daryti atvirkščiai. Buvo negalima nematyti, kaip kartais Nekrošius sąmoningai išversdavo pasaulį, jis neveikė, jeigu jame nebuvo sceninio, egzistencinio paradokso.

Mano pirmas spektaklis „Ten būti čia“ visas buvo iš paradoksų. Ir man labai padėjo Daniilas Charmsas, kuris rašė, kad tikras menas yra apversta tikėjimo aritmetika. Taip yra ir „Ten būti čia“, ir „Senėje“, ir „Labas Sonia Nauji metai“, ir kituose mano spektakliuose. 

Kitas mane paveikęs dalykas ir perėjęs į mano spektaklius – mirtis kaip vienas svarbiausių gyvenime dalykų. Mirtis kaip vienintelis, sakralinis įvykis. Apskritai Nekrošiaus spektakliai buvo persunkti mirties. Čia vėlgi paralelė su Charmsu, kuris rašė, kad gyvenime yra tiktai vienintelis ką nors reiškiantis įvykis – mirtis. Iš pradžių visi mano spektakliai baigdavosi mirtimi, tai buvo vienintelis įsivaizduojamas finalas. Teatras kažkuria prasme yra būtent apie mirtį, mūsų mirtingumą. Galbūt tik teatre ir galima su mirtimi susitaikyti. 

Nekrošiaus spektakliai buvo neįtikėtinai vizualūs laikams, kai gyvenome antivizualiame pasaulyje: nei televizija, nei kinas, nei kiti menai, o ką kalbėti apie eksterjerus, interjerus ir peizažą, nebuvo vizualūs. Nekrošiaus vizualumas buvo kuriamas tarsi iš nieko. Tai irgi paveldėjau iš jo – maksimumo kūrimą iš minimumo. Kad ir tas jo garsusis cukraus gabaliukas... Scenoje mažomis, skurdžiomis priemonėmis (čia galima kalbėti apie skurdųjį teatrą) kuriami stiprūs įvaizdžiai. Taip pat supratau, kad teatras kuriamas ne scenoje, o žiūrovų vaizduotėje. Dėl to, jeigu vizualiai perkrauname sceną, atimame galimybę žiūrovui įsivaizduoti ir vaizduotis. Tai buvo Nekrošiaus pamoka – kad vizualumas sukuriamas ne scenoje, o paties žiūrovo vaizduotėje. 

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Kvadratas“. Jaunimo teatro archyvo nuotrauka

Man Nekrošius (be to, kaip Marina Davydova sakė, kad jis buvo demiurgas), buvo kaip mokslininkas, dirbantis laboratorijoje (beje, toks buvo ir Faustas) ir tiriantis objektyviuosius teatro dėsnius. Aš iš jo mokiausi, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius. 

Politinis užtaisas Nekrošiaus teatre man irgi padarė didelį poveikį. O tas politinis užtaisas buvo labai stiprus tiems laikams. Pavyzdžiui, spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ staiga atsivertęs stalas su Stalino paveikslu. Tai buvo gal 1986 metai, stalinizmas nebuvo taip plačiai žinomas, nes apie tai nebuvo daug kalbama. Tas atsivertęs stalas su Stalino portretu ir atėjusi kaip mirtis juoda moteris visiems džiaugiantis man paliko labai stiprų pojūtį. Po to „Meistre ir Margaritoje“ savotiškai pakartojau tą sceną, tai buvo citata, kai staiga pakyla užuolaida ir Anuška iš tamsos išplėšia didžiulį Stalino paveikslą. 

Arba „Kvadrate“ per kvadratą ir pagrindinį veikėją, kurį vaidino Smoriginas, kaip kalėjimas suvokiamas pasaulis. Arba „Ilgoje kaip šimtmečiai dienoje“ – visa mankurtizmo istorija, paralelės su užmankurtintu sovietiniu žmogumi. Tokie politiniai pasisakymai teatrine kalba buvo labai stiprūs ir giliai suprantami. Tada aš juos galbūt ne iki galo supratau, bet jie man išliko, paskui aš juos iš naujo permąsčiau.

Esminis dalykas galvojant apie Nekrošiaus teatrą – tai savotiškas vaizdo ir teksto konfliktas. Kuriama tarp jų įtampa ir paradoksas. Scenoje vyksta veiksmas, kuris niekaip neiliustruoja teksto, kaip priimta literatūriniame teatre. Tarsi tekstas vystosi viename naratyve, o veiksmas – visiškai kitame. Ir toje įtampos zonoje tarp veiksmo ir teksto gimsta trečia dimensija, suvokiama tiktai dvasia – protu ir žodžiais to nebepaaiškinsi. Nes jeigu bandytum, neišvengiamai būtum priverstas arba nusikalbėti, arba viską supaprastinti ir subanalinti. 

Galima pateikti daug pavyzdžių, bet aiškiausias ir visiems žinomiausias – Hamletas, stovintis ant ledo gabalo. Ant jo lyja, jo marškiniai tirpsta, Hamletas kalba „Būti ar nebūti“ monologą. Bet vaizdas čia neturi nieko bendra su jokiomis hamletiškomis aplinkybėmis. Hamletas nesėdi krėsle, nestovi ant sienos krašto, kaip įprasta matyti – jis visai kitoje teatrinėje realybėje, kuri nepavaldi teksto ir literatūros nusakomoms aplinkybėms. Atvirkščiai – ji diktuoja aktoriui, kaip jis turėtų sakyti tekstą. Pirminis čia impulsas – teatrinis, sceninis, o ne tekstinis ir literatūrinis. 

Man Nekrošiaus teatras visą laiką buvo užžodinis. Niekada negalėčiau pasakyti, kad jo teatras – literatūrinis, ypač kalbant apie tokius spektaklius kaip „Kvadratas“ ar „Pirosmani, Pirosmani...“, kurių literatūroje iš viso nebuvo. Jeigu atskirai paimtume tekstus, jų net nesuprastume. Pirmu smuiku čia griežia sukurta teatrinė, sceninė realybė, o tekstas – nieko nepaaiškinantis, tiesiog kaip jos priedas. 

Čia svarbus dalykas – atmintis. Ne kartą apie tai, ką gali duoti tekstas, teko kalbėti su Nekrošiumi, ir jis sakė, kad nieko jis neduoda, žiūrovas teksto prisimena labai nedaug. Žiūrovų širdžių rezervuaruose pasilieka vizualumas, vaizdas. 

Nekrošiaus teatrą tuo metu suvokiau kaip meną, kaip dvasinį apsivalymą. O viso likusio teatro tuo metu tiesiogiai jaunatviškai nekenčiau ir ignoravau. Nekrošiaus spektaklių net nelaikiau teatru – tai man buvo visiškai kitoks dalykas. Aišku, buvo Vaitkus ir jo „Literatūros pamokos“, bet daugiau ir matytus, ir žiūrimus jo spektaklius supratau, kai jis tapo mano mokytoju. Visa kita manęs absoliučiai neveikė. Bet įdomu, kad su pirmu savo spektakliu „Ten būti čia“ savotiškai jau ginčijausi su Nekrošiumi, ir jame buvo daug ironizavimo. 

Galvojimas apie Nekrošiaus teatrą kaip apie metaforinį – ne visai tinkamas terminas, nes suvedimas tik į metaforinį teatrą tikrai neišsemia ir nepaaiškina Nekrošiaus fenomeno. Tai tas pat, kas šį teatrą vadinti simbolistiniu ar dar kokiu nors. Metafora – pernelyg silpnas reiškinys kalbant apie tą dvasinę patirtį, tą ontologiją, su kuria susiduri žiūrėdamas Nekrošiaus spektaklius. Man Nekrošius (be to, kaip Marina Davydova sakė, kad jis buvo demiurgas), buvo kaip mokslininkas, dirbantis laboratorijoje (beje, toks buvo ir Faustas) ir tiriantis objektyviuosius teatro dėsnius. Aš iš jo mokiausi, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius. 

Pabaigai papasakosiu dar vieną nuotykį, kuris įvyko, kai „Meno forte“ buvo pašarvotas Nekrošius, o mes tuo metu vaidinome „Hamletą“ Menų spaustuvėje. Kai kurie aktoriai atėjo vaidinti tiesiai iš „Meno forto“, ir tas paralelizmas buvo akivaizdus. Mirties akivaizdoje žmonės tampa labai prietaringi. Buvo slogu, bet kartu reikėjo vaidinti. Bet kad įvyks toks drastiškas paralelizmas, aš neįsivaizdavau. Net neprimečiau, kas nutiks, kai Meškauskas, vaidinantis Hamletą, pamatys Šmėklą. O ją jis pamato žiūrovams už nugarų, ir taip jau išėjo, kad jis žiūrėjo įrėmęs akis tiesiai į „Meno fortą“, kuris yra už šimto metrų. Ir tokiu atveju sienos ir šimtas ar truputį daugiau metrų jau nieko nebereiškia. Vektorius buvo labai aiškus. Likimas sumizanscenavo, kad jis kalbėdamas su Šmėkla išpūstomis akimis žiūrėjo tiesiai į pašarvotą Nekrošių, pats tai suvokdamas su nesuvaidinta baime. Nuo to laiko Nekrošiaus Šmėkla tarsi apsigyveno. Ji visada mane persekios ir visada scenoje su diržu lups būgną.

Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Literatūros mėnraštis „Metai“ (2019 m. Nr. 11)

Rugsėjo pabaigoje paskelbti Metų knygų rinkimų penketukai net ir daugeliui lietuvių literatūrai abejingų žmonių atskleidė, kad šis konkursas yra šis tas daugiau nei paprasta skaitymo skatinimo akcija, finišuojanti Vilniaus knygų mugėje. Tai – procesas, veikiamas daugybės interesų, stereotipų, ambicijų, interpretacijų ir (suinteresuotų) personažų.

Per keturiolika akcijos įdirbio metų keitėsi, plėtėsi ir laukas, ir turinys. Šiandien po skaitymo skatinimo vėliava telpa ne tik kilniai skambanti misija užkrėsti skaitymo virusu, siūlyti rekomenduojamas knygas, lavinti skonį ir populiarinti naujausią lietuvių literatūrą, bet ir atstovavimas rinkos dalyviams, kuris žodžių junginiui „dėmesio vertos knygos“ suteikia papildomų konotacijų.

Šiųmetinius penketukus lydėjęs skandalas parodė, kaip skirtingai knygos „gerumą“ ir jos vertę suvokia literatūros bendruomenė, ir kaip – plačiajai publikai neva atstovaujantys influenceriai. Šių pastangomis garsiau nei įprastai apmaudauta, kad į suaugusiųjų prozos sąrašą neįtraukta Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ pirma dalis, ir mėginta įvairiais kanalais įtikinti, kad kalbėti apie šį sprendimą – visų svarbiausia.

Penketukų paskelbimą lydėjo supriešinanti retorika, kuri sąmoningai skatino literatūros kūrėjus skirstyti į „lyderius“, „tautos balsą“ ir „tuos kitus“, t. y. kažkokį mailių. Ir argumentacijos (tiksliau, pasiteisinimų) norėta tik dėl „Petro imperatorės“, bet ne išgirsti, kodėl atrinkta devyniolika knygų, ir apskritai, koks yra lietuvių literatūros – suaugusiųjų, poezijos, paauglių ir vaikų – žemėlapis. Galimybę konstruktyviai diskutuoti apie knygų kokybę užgožė triukšmas, neišradingos patyčios iš ekspertų, kurios atskleidė, kad skaitymo skatinimo akcija Metų knygos rinkimai suvokiama kaip galios įrankis, tinkamas perkonstruoti literatūros suvokimo ribas, eliminuoti kriterijus ir didinti pardavimus. Tokiu atveju labiausiai pralaimi skaitytojas, kurį bandoma įtikinti, kad visa tai – vis dar apie skaitymą.

Vis dėlto verta kritiškai pasižiūrėti ir į savo lauką. Ar nėra taip, kad už šį skandalą (ir galimus būsimus panašius) dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo – literatūrai ir viešiesiems ryšiams – „misijas“ laikė savaime suprantamu prasilenkiančiu dalyku, o kai kuriuos publikos numylėtinius apskritai apleido ir paliko savarankiškai veikti rinkoje padedant jų piarui? Toks klausimas kyla toli gražu ne kritikos krizės akivaizdoje, bet tada, kai tikrai netrūksta knygas leidžiančių, apie jas įvairiai publikai rašančių ir lydinčių vertimų publikacijas, kai gausu literatūros renginių ir festivalių.

Jau seniai netikiu, kad skaitymas dėl skaitymo ugdo, kad lengvo turinio knyga prikvies imtis sudėtingesnių tekstų (tai būtų, bet ne taip jau visuotina). Iliuzija atrodo ir tai, kad masė hibridinių tekstų apie knygas prisideda prie geresnio literatūros suvokimo – vargu ar daugelis pradėjo labiau skirti reklaminę anotaciją nuo apžvalgos, nėra atsikratę požiūrio, kad recenzijos – nepaskaitomos.

Tolerancija vidutiniškoms knygoms (ir vidutiniškumui apskritai) mūsų angažuotai kultūrai buvo būdinga visą laiką, tačiau šiandieną vertinimo vengimą, teigiamų pusių ieškojimą, siekiant sudominti skaitytoją, stengiamasi parodyti kaip kritikos misijos esminę dalį. Tai – didelė problema. Studijų metais pradėjusi reguliariai rašyti knygų apžvalgas, pyktelėjau, kad kultūrinė spauda (tada didžiųjų portalų „Kultūros“ rubrikos ne itin domėjosi literatūra) nepastebi nemažos dalies knygų. Anuomet tai siejau su bendruomenės susireikšminimu ir savotišku apsnūdimu, todėl pradėjau remtis „maištinga“ nuostata, kad verta stebėti visus lietuvių autorius, būti supratingai visokiausioms knygas išleidusių rašytojų intencijoms ir apžvalgoje būtent joms skirti adekvatų dėmesį, aprašyti jų sumanymus. Tikėjausi, kad tuomet atsivers daugiabalsė literatūrinių atradimų ir galimybių erdvė.

Iš tiesų per pustrečių metų atsivėrė varginanti, inertiška vidutinybių dykra. Ją pažinti ir dabar atrodo naudinga patirtis, net jei kritiko dėmesio ir viešo teksto verta pasirodo mažoji tekstų dalis (nebūtinai laureatų). Pasirodė, kad vis dažniau tenka aptarinėti vidutinišką ar prastą, tačiau idėjiškai daugelį kabinantį, aktualių temų (norintį įtikinti, kad „reikalingą ir teisingą“) tekstą, o jį kritikuoti yra sunkiau ir neparankiau negu pakankamai gerą, tačiau šiais elementais nepasižymintį. Argi tai svarbu, kai juntama įsivaizduojama būtinybė kritikui pirmiausia dirbti ne vertintojo darbą, bet rasti palankių žodžių, lengvai viešaryšiškai kilnojamų iš vieno konteksto į kitą? Kai kūrėjų ratuose egzistuoja įprotis garbinti vienam kitą, o iš kritikos labiausiai laukiama gerosios žinios – autoritetingų įrodymų ar patvirtinimų, kad jie yra neklystantys?

Todėl tokiu metu, kai kiekvienas reiškinys pristatomas kaip tautos / kartos balsas ir aktualija, unikalumas, pripažinto autoriaus genialumą tik patvirtinantis tęsinys, vien tolerancijos ir supratingumo besilaikančiam kritikui lengva tapti ne autoritetu, bet ruporu, kuris kalbėtų tai, ką autoriai ir leidėjai nori girdėti, pristatydami bet kokį leidinį kaip literatūros Ženklą. Tai nėra vien spėlionės: jau kelerius metus stebiu, kaip recenzijas mėginantys rašyti studentai literatūrą natūraliai pozicionuoja kaip prekę, kuri būtinai kam nors patiks, net jei patiems tekstas atrodo prastokas.

Esu tikra, kad literatūros kritika prasideda ne tada, kai visus teksto sumanymus ir lygmenis transliuoji, bet kai juos vertini ir esi laisva savarankiškai bei profesionaliai juos kvestionuoti viešumoje. Nors visi esame industrijos dalyviai, čia prireikia ne charizmos, nuomonės, džiaugsmo ir cinizmo šuorų, nuolat pasirodančių socialiniuose tinkluose, o gerokai daugiau – tokių viešųjų ryšių laikais nemadingų dalykų: nuovokos ir skonio, susidomėjimo sritimi ir konteksto, lėto skaitymo ir... kriterijų. Pozityvių atsiliepimų be kriterijų, įvairių dėmesį į knygą atkreipiančių nuomonių sugyvenimą įtvirtinusioje industrijoje tai netgi atrodo įžūliai ir, kaip rodo skandalas, dėl to yra diskredituotina.

Sugrįždama prie Metų knygos rinkimų, pridėčiau nuostabą tik dėl to, kad skandalingomis situacijomis lengvai apsinuogina jau kurį laiką brendęs menkinamas požiūris į eksperto ir apskritai profesionalaus kritiko darbą. Kritikos, suvoktos kaip instancijos, kuri teikia bendradarbiavimą, supratingumą, atvirumą, rekomendacijas (ir asmenines), ir vartotojų laukai staiga nesutapo, nors ir neprivalėjo sutapti. Logiškas ir teisėtas, bet rinkai nepalankus teiginys, kad dideli knygų pardavimai negarantuoja vietos penketuke, pažeidė liaupsėmis išcenzūruoto eterio diskursą: medijose išsivertė į skambų „atkirtį“ autorei. Ši persūdyta retorika iškėlė patyčių vėzdą, kuris, kaip parodė Rimvydo Valatkos, Andriaus Tapino ir Algio Ramanausko pasisakymai, iš principo sąmoningai pažemino skaitymą ir bet kokias pastangas suvokti knygą, o kartu ir ydingai stereotipizavo nepaklusnią literatūrologų bendruomenę ir apskritai filologijos įvaizdį. Tačiau taip ir nesuteikė realybės pojūčio.

Todėl visą šią situaciją matau tik kaip vertingą ir supurtantį paskatinimą aktyviau tą realybės pojūtį suteikti: drąsiau brėžti ribas tarp žanrų, stilių, net jei jos reikš ir tokią nemėgstamą skirtį tarp popso ir elitizmo, aiškiau vertinti ir kalbėtis apie literatūrą, net jei norėsis remtis ne vien geraisiais pavyzdžiais. Jau seniai netikiu, kad skaitymas dėl skaitymo ugdo, kad lengvo turinio knyga prikvies imtis sudėtingesnių tekstų (tai būtų, bet ne taip jau visuotina). Iliuzija atrodo ir tai, kad masė hibridinių tekstų apie knygas prisideda prie geresnio literatūros suvokimo – vargu ar daugelis pradėjo labiau skirti reklaminę anotaciją nuo apžvalgos, nėra atsikratę požiūrio, kad recenzijos – nepaskaitomos.

Nieko čia tragiško. Juk ne priešpriešomis laukas gyvas, o atidumu literatūros pokyčiams ir aktyviomis paieškomis, kokiomis formomis ir būdais kalbėti apie reikiamus kriterijus, kaip patraukliai jais remtis apibūdinant teksto vertę. Juolab kad egzistuoja smagios platformos, nemenksta skaitytojų ratelių ir vertinimams atvirų recenzijų rubrikų, kuriose pasirodančių tekstų verta laukti, tačiau nebūtina su viskuo sutikti. Tad dažniau ekspertuokime, kalbėkime, siūlydami pamatyti daugiau. Daugelio dalykų pati literatūra nematys ir apie save nepasakys.

Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) portretas. Nežinomas dailininkas, XIX a. II p. Motiejaus Radvilos privati kolekcija

Apie garsiąją kunigaikščių Radvilų giminę sakydavo, kad „šiame varde atpažįstama visa Lietuva“. Jie patys teigdavo, kad keliauti po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galėtų apsistodami tik savo rūmuose ir dvaruose. Radvilos – iškili giminė, pretendavusi į valdovo statusą, gynusi tradicinį Lietuvos valstybingumą santykiuose su Lenkija, prieštaravusi sąjungoms, kuriomis stengtasi inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Radviloms priklausė aukščiausios pozicijos Lietuvoje: jie buvo etmonai, kancleriai, maršalkos – pirmieji pareigūnai po valdovo. Trys Radvilų giminės atstovai buvo tapę Katalikų Bažnyčios vyskupais, o vienas jų– Jurgis Radvila – buvo kardinolas. Radvilos giminiavosi su Europos valdančiosiomis giminėmis, o garsiesiems pusbroliams Mikalojui Radvilai Juodajam ir Mikalojui Radvilai Rudajam buvo suteikti Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulai.

Š. m. spalį nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje pristatomi daugiau kaip 400 Radvilų giminės veiklos ženklų. Parodos veidu pasirinktas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) yra laikomas iškiliausiu Radvilų giminės atstovu, pirmuoju LDK piligrimu į Šventąją Žemę, išgarsėjusiu visoje Europoje savo bestseleriu „Kelionė į Jeruzalę“.

Hierosolymitana Peregrinatio Illustrissimi Principis Nicolai Christophori Radzivili... Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) pasakojimas apie kelionę į Jeruzalę Braunsbergas, 1601 Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaišktystės valdovų rūmai, VR-1092

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis vaikystėje augo protestantiškoje tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinkoje. Kalbama, kad savo pravardę vaikystėje buvo gavęs iš valdovo Žygimanto Augusto, kuris, kartą pamatęs verkiantį paliktą vaiką, pavadinęs jį „vargšu našlaitėliu“… Sulaukęs keturiolikos M. K. Radvila Našlaitėlis išvyko studijuoti į užsienį, tačiau, po dviejų metų mirus tėvui, jam teko grįžti namo rūpintis palikimu ir jaunesniaisiais broliais bei seserimis. Vėliau jis keliavo po Prancūziją, Italiją, dalyvavo karinėse LDK operacijose Livonijoje. 1569 m. Žygimantas Augustas M. K. Radvilai Našlaitėliui suteikė didžiojo kunigaikščio rūmų maršalo urėdą, ir taip prasidėjo politinė jaunuolio karjera. 1578 m. M. K. Radvila Našlaitėlis tapo Lietuvos didžiuoju maršalu, 1590–1604 buvo Trakų vaivada, nuo 1604 m. – Vilniaus vaivada.

Spėjama, kad tarp 1567–1575 metų M. K. Radvila Našlaitėlis atsisakė tėvų įdiegto kalvinizmo ir tapo kataliku. Manoma, kad tam įtakos turėjęs ir Romoje sutiktas jėzuitas Petras Skarga. Šis apsisprendimas nulėmęs M. K. Radvilos Našlaitėlio pasiryžimą aplankyti Šventąją Žemę. Kaip jis pats teigė, jaunystėje praradęs sveikatą kreipėsi į Dievą, melsdamas išgydyti kūną ir sielą, pasižadėdamas savo išpažinties klausytojui: „...jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties karstą, nenurodydamas šios kelionės laiko...“

Tais laikais nedaugelis ryždavosi šiai kelionei, nes vykstančius sausuma puldinėjo arabų plėšikai, o keliauti jūra būdavo rizikinga dėl audrų ir siautėjančių piratų. Tačiau M. K. Radvila Našlaitėlis 1578 m. pranešė popiežiui Grigaliui XIII, kad yra visiškai pasiryžęs aplankyti Viešpaties Karstą. Gavęs apaštališkąjį palaiminimą pradėjo rengtis kelionei, ketindamas išplaukti iš Venecijos. Tačiau visus užmojus sustabdė žinios apie Graikijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte siaučiantį marą. Kelionę teko atidėti bent dvejiems metams. Aplinkiniai – tarp jų ir karalius Steponas Batoras – visaip atkalbinėjo Našlaitėlį nuo pasiryžimo aplankyti Jeruzalę, bet šis kartojo, kad atsisakydamas savo pasižadėjimo užsitrauktų įžeisto Dievo rūstybę, jau nekalbant apie žmones…

Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) portretas Lukas Kilijanas (1579-1637), Dominykas Kustosas (1560–1612); apie 1620 Motiejaus Radvilos privati kolekcija

Gavęs valdovo leidimą išvykti, M. K. Radvila Našlaitėlis grįžo namo į Nesvyžių, sutvarkė visus reikalus ir surašė paskutinės valios testamentą, nes nelabai tikėjosi sugrįžti į tėvynę. 1582 m. rugsėjo 16 d., lydimas Jurgio Koso ir Mykolo Konarskio, Andriaus Skarulskio, Petro Bylinos, Jono Šulco, jėzuito Leonardo Pacifiko, virėjo Jeremijaus Germeko, išvyko į Veneciją, kur apsirūpino Venecijos prefektų Graikijoje rekomendacijomis ir susitiko su Šventosios Žemės prokuratoriumi. Vėl teko kreiptis į popiežių leidimo piligrimystei į Šventąją Žemę. Apie tai jis taip rašo savo „Kelionėje į Jeruzalę“: „Mat yra toks paprotys, kad tas, kuris leidžiasi į šią šventą piligrimo kelionę, turi turėti raštą popiežiaus arba tų, kurie paskirti tokį leidimą duoti, nes katalikai Jeruzalėje vengia bendrauti su atvykusiais be leidimo: vietos vienuolių būna įtariamas, kad nėra tikras Katalikų Bažnyčios sūnus.“

Popiežius M. K. Radvilai Našlaitėliui atsiuntė naują raštą ir rožinį, paprašęs kelionėje pasimelsti ir už jį. 1583 m. balandžio 17 d. Radvila Našlaitėlis, lydimas savo palydovų, sėdo į laivą Malamokos uoste ir išplaukė į Graikiją. Išsilaipinęs Kretos saloje apžiūrėjo garsųjį Labirintą, vėliau, lankydamasis turkų valdomame Kipre, aprašė keistą susitikimą su vienu fanatiku, kuris, pribėgęs prie keliautojų, pažadėjo susižaloti, jei už tai gaus pinigų. Piligrimai pinigų jam davę, tik paprašę nesižaloti, tačiau šis vis tiek peiliu smogęs sau į krūtinę. „Iš to matyti, kokie bjaurūs, krikščionims pasišlykštėtini tų barbarų papročiai. Iš pradžių, nekreipdami dėmesio į jo kalbą apie susižeidimą, norėjome tam žvėriui nieko neduoti, bet minėtasis pirklys paragino jam duoti tokį pinigą, kad, mums atsisakius, jis ko nors peiliu nesužeistų, nes tie nenaudėliai, nuduodami esą pamišę, daugeliui krikščionių tą padaro.“

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) pasas, išduotas sultono Murado III (1546–1595) 1583 Archiwum Główne Akt Dawnych, sygn. ks. 69/15, s. 2 © Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Šis epizodas, taip pat daugybė kitų, kuriuose M. K. Radvila Našlaitėlis aprašo arabų plėšikus, nuogus jodinėjančius ant savo žirgų ir puldinėjančius keliautojus bei pirklius (ypač turkus!), atskleidžia neperžengiamą bedugnę, žiojėjusią tarp skirtingų kultūrų. Netgi Osmanų sultono Murado III išduotas pasas M. K. Radvilos Našlaitėlio svitos kelionei nedarė jokio įspūdžio arabams, o gal greičiau net kėlė pavojų, nes arabai labai nemėgo turkų ir žydų. Keliaudami piligrimai samdėsi vietinius raitus ir pėsčius sargybinius, puikiai išmaniusius vietinius papročius ir gebėjusius susitarti tiek su turkų sangiachais (sultono valdininkais), tiek su arabų plėšikais, kurių, kaip spėjama, tais laikais buvę arti dviejų šimtų tūkstančių.

Pasiekę Šventąją Žemę, piligrimai aplankė daugybę vietų, minimų Senajame ir Naujajame testamentuose: šulinį Samarijoje, prie kurio Jėzus kalbėjosi su moterimi samariete, tekančio vandens šaltinį Judėjoje, šalia kurio sėdėjo Švenčiausioji Mergelė Marija, pastebėjusi, kad tarp kartu einančiųjų nėra Jėzaus. „Nuo čia paėję apie dvi mylias, po dvidešimt pirmos valandos pamatėme šventąjį Jeruzalės miestą. Padėkojome Dievui, kad Jis suteikė malonę jį pamatyti. Kiekvienas sukalbėjome Viešpaties maldą ir Angelo pasveikinimą, sielose priimdami visuotinius atlaidus, kuriuos popiežius suteikia pirmąkart matantiems šį miestą“, – tokį įspūdį, 1583 m. birželio 25 d. pamatęs Jeruzalę, aprašo M. K. Radvila Našlaitėlis.

Apsistoję Jeruzalėje pas pranciškonus, piligrimai pirmiausia aplankė Šventojo Kapo baziliką, kurioje meldėsi ir dalyvavo procesijoje su uždegtomis žvakėmis. M. K. Radvila Našlaitėlis smulkiai aprašė koplytėles ir maldos vietas, pastebėdamas, kad jas turi kiekviena krikščioniškoji konfesija. Lankėsi vietoje, kurioje šv. Elena atrado Šventąjį Kryžių ir kurioje pastatė koplytėlę. Lipo į Kalvarijos kalną, meldėsi prie Šv. Kapo koplyčios. Jeruzalės pranciškonai Radvilai Našlaitėliui ir jo palydovams įteikė specialius raštus, patvirtinančius jų priėmimą į Šventojo Kapo riterių ordiną.

Kristaus Kapo riterio titulo suteikimo Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui (1549–1616) aktas 1583 m. birželio 29 d. Archiwum Główne Akt Dawnych, sygn. 7898

Matydamas didžiulius Jeruzalės vienuolyno brolių nepriteklius, stengiantis išlaikyti nepaliestas šventąsias vietas, M. K. Radvila Našlaitėlis įsipareigojo remti pranciškonų vienuolyną kasmetine šimto dvidešimt penkių auksinių suma. Jėzaus Kapo bazilikai jis padovanojo auksinę taurę ir pateną su išraižytu jo giminės vardu ir herbu. Kita sidabrinė paauksuota taurė su sidabrine paauksuota patena buvo padovanota Jėzaus Kristaus gimimo vietai – Betliejui. Pastarąją taurę kartu su patena šiomis dienomis galima išvysti Valdovų rūmų parodoje. Pasak šio muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko, nuo tada, kai taurė ir patena buvo padovanotos, niekas Europoje jų nebematė ir nežinojo, kad jos išlikusios. Apie Betliejui padovanotąją taurę ir pateną žinojo tik keli žmonės Lenkijoje, vienas pranciškonas Šventojoje Žemėje ir menotyrininkas, laikęs ją savo rankose. Auksinė taurė su patena, skirta Kristaus Kapo bazilikai, neišliko. Spėjama, kad taurės buvo sukurtos Vilniuje, ir jas M. K. Radvila Našlaitėlis pasiėmė su savimi, nes kelionės metu išraižyti gana ilgą tekstą ir herbus būtų buvę sudėtinga. Šie dirbiniai yra vieni iš nedaugelio išlikusių XVI a. Vilniaus auksakalių darbų.

Taurė ir patena, kuriuos Šventajai Žemei dovanojo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549 – 1616) Vilnius, 1583 Custodia Terrae Sanctae – Terra Santa Museum, Jerusalem © Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Iš Šventosios Žemės Našlaitėlis parsivežė venecijietiško stiklo rožinį su relikvijomis kapsulėse. Tradicija sako, kad šį rožinį ir piligrimo lazdą jis padovanojo kaip votus Čenstachavos Dievo Motinai. Parodoje galima pamatyti ir medinį perlamutro technika papuoštą kryžių su Jeruzalės karalystės herbu – M. K. Radvilos Našlaitėlio atsigabentą suvenyrą, neaišku, kada atsiradusį Vilniaus arkikatedros bazilikos lobyne. Tokie suvenyrai Šventojoje Žemėje gaminami iki šiol. Jeruzalės karalystės penkiagubas kryžius buvo tapęs M. K. Radvilos Našlaitėlio asmeninio herbo neatsiejamu priedu.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) rožančius Nežinomas meistras Lenkija (?), XVI a. IV ketv. Zbiory Sztuki Wotywnej Jasnej Góry. Klasztor OO. Paulinów na Jasnej Górze, Częstochowa © Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė užtruko beveik dvejus metus. Aplankęs Šventąją Žemę, jis pasuko į Egiptą, iš kurio, vykdamas per Italiją, 1584-ųjų liepos 7 d. pasiekė Nesvyžių.

Grįžęs iš kelionės, M. K. Radvila Našlaitėlis ėmėsi plunksnos ir aprašė matytus kraštus. Pirmasis „Kelionės į Jeruzalę“ leidimas, teologo Tomo Treterio išverstas į lotynų kalbą, pasirodė 1601 m. ir susilaukė didžiulio amžininkų susidomėjimo. Tyrinėtojams iki šiol kyla klausimų, ar šis vertimas buvo autentiškas, mat tikrasis rankraštis, iš kurio buvo padarytas vertimas, yra dingęs. Svarstoma, ar pats M. K. Radvila Našlaitėlis, ar jo diktuojamas sekretorius jį rašė, nėra aišku, ar knyga parašyta kelionės metu, ar po kelionės. Nesutariama ir dėl teksto formos: ar tai buvę užrašai, ar laiškai. 1607 m. knygą į lenkų kalbą išvertė kunigas A. Vargockis.

„Kelionė į Jeruzalę“ iki šiol laikoma vienu geriausių vadovų į Šventąją Žemę, ji praverčia ir mūsų laikų piligrimams. M. K. Radvila Našlaitėlis buvo išskirtinė savo laikmečio asmenybė, kurio interesų laukas aprėpė įvairių šalių ir tautų kultūras, istoriją, geografiją. Didelis jo nuopelnas mokslui, švietimui, kultūrai buvo XVII a. pradžioje parengtas LDK žemėlapis, kuriuo naudotasi iki XIX a. pabaigos.

1990 m. knyga „Kelionė į Jeruzalę“ buvo išleista lietuvių kalba, iš lotynų kalbos ją išvertė Ona Matusevičiūtė.

Krucifiksas galimai dovanotas Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus VIII Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) Šventoji žemė, XVI a. pab. – XVII a. pr Bažnytinio paveldo muziejus, BP-268 © Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Jo­no Da­mas­kie­čio, pa­gal kil­mę ara­bo, tik­ra­sis var­das bu­vo Yahia ibn Sar­gun ibn Man­sur. Jis gi­mė maž­daug VII am­žiaus vi­du­ry­je Da­mas­ke, mies­te, ku­ria­me ma­lo­nės apa­kin­tas Pau­lius iš krikš­čio­nių per­se­kio­to­jo vir­to aist­rin­gu Kris­taus se­kė­ju. Jo­no šei­ma bu­vo krikš­čio­niš­ka ir jo tė­vai jį ug­dė rem­da­mie­si bū­tent šia re­li­gi­ja.

Tais lai­kais Pa­les­ti­na ir Si­ri­ja bu­vo pa­verg­tos ara­bų, bet jų val­dy­mas bu­vo li­be­ra­lus ir to­le­ran­tiš­kas, nes mies­to ka­li­fas į vie­ną iš aukš­čiau­sių vals­ty­bi­nių pa­rei­gų (gal­būt į fi­nan­sų mi­nist­ro pos­tą) bu­vo pa­sky­ręs krikš­čio­nį Jo­no tė­vą. Vė­liau di­džiuo­ju vi­zi­riu pa­skir­tas ir pats Jo­nas, ka­li­fo drau­gas ir pa­ta­rė­jas.

Ta­čiau kar­tą tą idi­lę kaž­kas su­grio­vė. Ka­li­fas, gal­būt ko­kių nors bai­mių ge­na­mas, stai­ga pa­kei­tė sa­vo li­be­ra­lią po­li­ti­ką ir iš­lei­do krikš­čio­nis en­gian­čius įsta­ty­mus. Tad pa­si­kei­tus at­mo­sfe­rai, ne­pa­pras­tai li­te­ra­tū­ro­je ir fi­lo­so­fi­jo­je iš­pru­sęs Jo­nas tu­rė­jo pa­lik­ti dva­rą bei jo tei­kia­mus pa­to­gu­mus ir su sa­vo bro­liu, bū­si­muo­ju Ma­ju­mos vys­ku­pu, pa­si­trau­kė į Šv. Sa­bo ko­lo­ni­ją – ne­di­de­lį vie­nuo­ly­ną ne­to­li Je­ru­za­lės.

Tuo me­tu Kon­stan­ti­no­po­ly­je val­din­gai nu­si­tei­kęs im­pe­ra­to­rius Le­o­nas III, va­di­na­mas Izau­ru, at­vaiz­dų kul­tą pa­va­di­nęs stab­mel­diš­ku už­drau­dė juos sa­vo im­pe­ri­jos val­do­se ir iš­lei­do net­gi be­pro­tiš­ką ir švent­va­giš­ką įsa­ky­mą at­vaiz­dus nai­kin­ti.

Prieš des­po­tiš­ką im­pe­ra­to­riaus įsi­ki­ši­mą į te­olo­gi­jos bei dog­mos sri­tį pa­si­sa­kė Ro­mo­je po­pie­žius Gri­ga­lius II, Kon­stan­ti­no­po­ly­je – šven­ta­sis pa­triar­chas Ger­ma­nas, o Je­ru­za­lė­je – nie­kam ne­ži­no­mas vie­nuo­lis, t. y. Jo­nas. Nuo tos aki­mir­kos jis jau ne­be­bu­vo nežino­mas.

Vien­bal­siai pa­lai­ky­da­mi at­vaiz­dų kul­to tei­sė­tu­mą, jie aiški­no, jog tik­ra­sis gar­bi­ni­mo ob­jek­tas yra Die­vas, o ne pats at­vaiz­das. La­biau­siai tam pa­si­ren­gęs ir su­ma­niau­sias iš vi­sų tri­jų pa­si­ro­dė esąs Jo­nas, ku­ris, už­si­da­ręs Šv. Sa­bos vie­nuo­ly­ne, dar la­biau pa­gi­li­no te­olo­gi­jos ir Bib­li­jos žinias. Taip į jo „Tris gi­na­mą­sias šven­tų­jų at­vaiz­dų kal­bas“ dė­me­sį at­krei­pė ir jo­mis su­si­ža­vė­jo krikš­čio­niš­ka­sis pa­sau­lis.

Jį įsi­dė­mė­jo ir im­pe­ra­to­rius Le­o­nas III, jau spė­jęs nu­vers­ti pa­triar­chą Ger­ma­ną, taip at­ker­šy­da­mas už drą­sų prieš­ta­ra­vi­mą. Ta­čiau im­pe­ra­to­riaus įtū­žis ne­ga­lė­jo pa­siek­ti ara­bų ka­li­fo pa­val­di­nio Jo­no. Tad jis pa­si­tel­kė niek­šiš­ką šmeiž­tą.

Pa­dirb­da­mas (ar­ba liep­da­mas pa­dirb­ti) vie­nuo­lio ra­šy­se­ną, su­ra­šė laiš­ką, iš ku­rio bu­vo ma­ty­ti, jog Jo­nas slap­ta rez­gė kės­lus, kad Da­mas­ko mies­tas vėl grįž­tų Kon­stan­ti­no­po­lio valdžion.

Tas laiš­kas pa­kliu­vo į ka­li­fo ran­kas. Jis, kaip pa­sa­ko­ja le­gen­da, ta­ria­mą laiš­ko au­to­rių nu­bau­dė va­di­na­muo­ju at­pil­do įsta­ty­mu ir nu­kirs­di­no jam de­ši­ni­ą­ją ran­ką. Ta­čiau Šven­čiau­sio­ji Mer­ge­lė Ma­ri­ja nak­tį ne­lai­mė­liui pa­dė­jo ir ste­buk­lin­gai jį iš­gy­dė. Dėl šio ste­buk­lo Jo­nas sau pa­si­ža­dė­jo gra­žiau­sius sa­vo krikš­čio­niš­kuo­sius vei­ka­lus de­di­kuo­ti Ma­ri­jai. Ta­čiau ir ne­ti­kint šia le­gen­da, Jo­nas Da­mas­kie­tis – be ga­lo pro­duk­ty­vus ir įvai­ria­pu­sis ra­šy­to­jas – kai ku­riuos sa­vo gra­žiau­sius kū­ri­nius iš tie­sų de­di­ka­vo Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai.

Ki­tų jo kū­ri­nių te­mos ap­ima pa­čias įvai­riau­sias re­li­gi­nių moks­lų sri­tis: dog­mą, apo­lo­ge­ti­ką, as­ke­zę, eg­ze­ge­zę. Iš pa­moks­lų ir po­ezi­jos ma­ty­ti, kad jis bu­vo vie­nas la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sių ir ap­sišvie­tu­sių to me­to ra­šy­to­jų. Dėl vie­no jo mo­nu­men­ta­laus kū­ri­nio – „Tik­ra­sis ti­kė­ji­mas“, – ku­ris yra gal­būt ge­riau­sia, įti­ki­na­miau­sia ir iš­sa­miau­sia vi­sos grai­kų te­olo­gi­nės tra­di­ci­jos sin­te­zė, kai kas jį net­gi yra pa­va­di­nęs šv. Ry­tų To­mu Ak­vi­nie­čiu.

Jo­no mir­ties da­ta nė­ra tiks­liai ži­no­ma. Kai kur yra pa­sa­ko­ja­ma, jog jis mi­rė 749 me­tais.

787 me­tų vi­suo­ti­nis Ni­kė­jos II Su­si­rin­ki­mas, pa­da­ręs ga­lą iko­nok­laz­mui, ati­tai­sė jam im­pe­ra­to­riaus pa­da­ry­tą skriau­dą ir pri­pa­ži­no jo iš­min­tį bei šven­tu­mą, o 1890 me­tais Le­o­nas XIII pa­skel­bė jį Baž­ny­čios mo­ky­to­ju.

Piero Lazzarin Mažoji enciklopedija „Šventųjų knyga“ Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

    Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis pagydė juos. Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišus tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.
    Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.
    Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“
    Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“
    Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.
    Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms. Ir visi pavalgė, prisisotino. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso septynias pilnas pintines.

Skaitiniai KV (14)

Aktorius Kostas Smoriginas ir dirigentas Vytautas Lukočius. Sauliaus Barasos nuotrauka

Kartais repeticiją stebėti dar smagiau, negu klausyti koncerto. Ypač kai scenoje susitinka du maestro – aktorius, dainų autorius ir atlikėjas KOSTAS SMORIGINAS ir dirigentas VYTAUTAS LUKOČIUS. Dvi legendos, du humoro strėlėmis besilaidantys ir beprotiškai muziką įsimylėję žmonės.

Vytautai, Kostai, kas nutinka, kai scenoje susitinka dirigentas ir aktorius?

K. Smoriginas: Įvyksta gera chemija. Seniai svajojau padainuoti su orkestru ir štai atsirado Vytauto Lukočiaus vadovaujama „Vilniaus Sinfonietta“ bei Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras. Tiesą sakant, mano svajonė gal ir būtų likusi svajone, jei ne koncertų organizatoriai „BardaiLT“. Tai jie mane įkalbėjo pamėginti su orkestru.

V. Lukočius: O aš net nežinau, ar Kostą galima įvilkti į žodį „aktorius“, o mane – į žodį „dirigentas“. Jei šiandien nebūčiau dirigentas, tikrai būčiau muzikantas ar aktorius. Nereikėtų diriguoti, tikrai mieliau sėsčiau prie pianino.

Mane visada žavi partnerystė scenoje. Tikrai mielai Kostui atneščiau padėklą kokį į sceną.

K. Smoriginas: Jūs net neįsivaizduojate, ką reiškia, kai dainoje „Paukščiai“ pasigirsta styginiai instrumentai! Atrodo tarsi du skirtingi pasauliai, bet iš tiesų jie – visai šalia.

Ar buvo daug nesutarimų ruošiant programą? Vytautai, Kostas jums nemojavo pirštu?

K. Smoriginas: Nesu toks kompetetingas, kad aiškinčiau Vytautui apie aranžuotes. Svarbu, kad ausyje niekas netrukdo, o veža mane visai kas kita. Kartais pagalvoju, kad mano dainos, kurias lydi ritmo grupės muzika, darosi panašios į estradines, ir man tai visai nepatinka. Kai dainuoju su styginiais, dainos tarsi pakimba ore, plazdena, pakyla ir sukuria miražą.

V. Lukočius: Nepaprastai jos skamba ir su pučiamaisiais. Mes Kosto dainas tarsi aprengiame skirtingomis suknelėmis.

Aktorius Kostas Smoriginas. Sauliaus Barasos nuotrauka

Dirigentas Vytautas Lukočius ir aktorius Vladas Bagdonas. Sauliaus Barasos nuotrauka

Vytautai, kada jūs susipažinote su Kostu? Kada jį pirmą kartą pamatėte scenoje?

V. Lukočius: Buvo teatro legenda – režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Atbėgdavome su draugais iš čiurlionkės, į teatrą eidavome, kai tik gaudavome kontramarkių – tokiame amžiuje pinigus yra kur geriau išleisti, negu pirkti teatro bilietus. „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Dėdė Vania“... Tada tai buvo ne žvaigždžių, o režisieriaus teatras.

K. Smoriginas: Gerai pasakei: visi mes buvome vieno režisieriaus kareiviai.

V. Lukočius: Vėliau mudu susitikome didžioje scenoje, per koncertus. Iškart ėmėme arenas, ir su Kostu ne vienus Naujuosius metus esame kartu atšventę.

Banalus, bet labai svarbus klausimas – ką jums reiškia muzika?

K. Smoriginas: Kad nešliaužiočiau gatvėmis, tėvai mane atidavė į muzikos mokyklą. Šančiuose gyvenome gana vargingai, pinigų pianinui jie neturėjo, taigi nupirko akordeoną. Iki šiol jo nekenčiu – nieko sunkesnio nesu nešiojęs. Vienu metu įsigudrinau akordeoną uždaryti Kauno centrinio pašto saugojimo kameroje ir eiti ne į pamokas, o į kiną. Mokytojas, žinoma, paskambino tėvui, ir mano simuliavimas baigėsi, teko grįžti į mokyklą, ir ją baigiau penketais. Dar prisimenu mamos jubiliejų, gimtadienius, tėvas pakelia vidury nakties, pastato ant kėdės ir liepia groti svečiams. Groju, ašaros byra, tėvas apsalęs iš pasididžiavimo, tetos leipsta – koks talentingas vaikas. Muzika man yra šitie prisiminimai, ji buvo šalia visų mano meilių, lydėjo mane nuolat ir dabar lydi. Atsikeliu be nuotaikos, užsidedu „The Beatles“ ir geriau. Neneigiu šių dienų alternatyvos, tačiau tai, ką daro jaunimas, ne visada suprantu.

V. Lukočius: Mano tėvai net kyšiui pinigų rado, kad tik man pianiną nupirktų. Vaikystės prisiminimuose, žinoma, yra ir ašarų, ir neapykantos. Blioviau ir pirštus daužiausi, kad tik nereikėtų groti. Ir tas baisus vaikiškas egoizmas – kodėl turiu groti tėvų svečiams, juk tai mano pasaulis! Vieną kartą išdrįsau pasakyti „ne“, likau opozicijoje.

Visada tai, kas sunkiai einasi, išgrynina džiaugsmą ir nusivylimus. Kartais save pervertini, kartais galvoji, kad visi kiti gali už tave geriau, kad jiems žvaigždės palankesnės. Kai muzika tampa darbu, ji nebėra tokia sakrali, kaip gali atrodyti iš šalies. Muzikanto užduotis – nepasiduoti rutinai. Kai muzika pagauna, aš pamirštu visus skambučius ir tai, kad noriu valgyti, kad šuo neišvestas, kad žmona pyksta.

Kostas Smoriginas ir Vladas Bagdonas. Sauliaus Barasos nuotrauka

Kosto žmona Dalia sakė, kad Kostas labai jaudinasi prieš kiekvieną koncertą. Vytautai, ar jums pavyksta išvengti jaudulio?

K. Smoriginas: Ketvirtąjį šimtą kartų vaidindamas tą patį spektaklį jaudinuosi lygiai taip pat, kaip ir dešimtąjį. Man svarbu, kaip mano pasirodymą priims žiūrovas, svarbu, kad prisibelsčiau į žmonių širdis. Jaudinuosi ne dėl to, ar laiku pradėsiu dainuoti, ne, pasitikiu muzikantais, jie žinos, kaip ištaisyti mano klaidą. Gal tik Tėvynę gerbiu labiau nei savo žiūrovus ir klausytojus. Žemai lenkiu prieš juos galvą, jie yra mano lakmuso popierėlis, visą gyvenimą mane maitinantis. Nedainuočiau, jei žiūrovams neaptiktų, kam kankintis?!

V. Lukočius: Aš scenoje jaudinuosi ne dėl savęs, jaudinuosi dėl Kosto. Bet juk taip ir turi būti koncerte – vienas už visus ir visi už vieną.

Kosto Smorigino ir Vytauto Lukočiaus vadovaujamos „Vilniaus Sinfoniettos“ bei VDU kamerinio orkestro pasirodymai vyks gruodžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose, gruodžio 11 d. Šiaulių arenos amfiteatre, gruodžio 19 d. Kauno VDU Didžiojoje salėje.

Jėzuitas t. Nicolaas Sintobinas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

Trijų dalykų nežino net Dievas:

• kiek yra moterų vienuolijų;

• kiek pinigų slepia pranciškonai;

• ką iš tiesų galvoja jėzuitai ir kokie artimiausi jų planai.

Šį ir daugiau anekdotų – taip pat ir konkrečių, dalykiškų pasakojimų – galima rasti neseniai pasirodžiusioje „Magnificat leidinių“ knygelėje „Apie jėzuitus – ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“. Autorius – flamandų jėzuitas t. Nicolaas SINTOBINAS SJ, kuris vasarą lankėsi Lietuvoje. Knygos vertėjai Jūratei Grabytei jis papasakojo, kodėl pasirinko tokį netikėtą jėzuitų ir ignaciškojo dvasingumo pristatymo būdą. Tekstas pirmąkart publikuotas jėzuitų leidinyje „Laiškai bičiuliams“, 2019 m. ruduo–žiema.

Apie knygą

Daugiausia dirbu internete, esu sukūręs įvairių svetainių, kuriose skelbiame vaizdo medžiagą ar tekstus, padedančius žmonėms melstis bei įgyti įvairios ignaciškosios dvasinės patirties (pvz., mūsų rengiamose gavėnios ar advento rekolekcijose vienu metu dalyvauja apie 15 tūkst. žmonių). Skaitmeninėje erdvėje, kuri vis labiau dominuoja, informaciją reikia pateikti trumpai ir originaliai. Tuo rėmiausi ir rašydamas šią knygelę.

„Magnificat leidinių“ iliustracija

Pirmiausia parinkau 20 juokingų pasakojimų, kurie egzistuoja jau seniai ir, galima sakyti, priklauso Katalikų Bažnyčios lobynui. Dažnai šie pasakojimai iš tiesų yra labai rimti, atskleidžiantys kai ką gilaus, tik juoko forma. Pasakojimų apie jėzuitus parinkau ir teigiamų, ir šiek tiek jų atžvilgiu kritiškų. Svarsčiau, su kokiu jėzuitų gyvenimo aspektu jie siejasi, į kokią ignaciškojo dvasingumo patirtį skatina atkreipti dėmesį, ką per juos galėsiu papasakoti apie Jėzaus Draugijos istoriją, jėzuitų gyvenimo būdą, tam suteikdamas šiek tiek lengvesnę prieigą. Tačiau, nepaisant to, pati knyga yra labai rimta, ji atskleidžia, kokia yra ignaciškoji malda, jėzuitiškas dvasingumas, pedagogika, požiūris į pasaulį, padėtis, užimama Bažnyčioje, gyvenimas klusnumo įžadu, tyla – itin rimtus dalykus, tačiau, jeigu apie tai kalbėdamas esi pernelyg rimtas, daugeliui žmonių daraisi neįdomus. Kitas reikalas – jeigu siūlai žaismingą prieigą. Tam, žinoma, padeda ir piešiniai. Vienas iš mano sūnėnų vien dėl jų perskaitė knygą. Peržiūrėjo piešinius, perskaitė juokingus pasakojimus, o paskui – jau ir patį tekstą. Šv. Ignacas sako: jeigu nori pasiekti žmones, reikia eiti pro tas duris, kurios yra atviros. Mūsų laikais – per humoro, lakoniškos minties, kūrybingo jos pateikimo duris. Dabar kaip tik šios durys yra atviros. O kartą pro jas įėjęs, patraukęs žmogaus dėmesį, gali eiti tolyn. Knyga jau išversta į 6 ar 7 kalbas, išėjo JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje; Libane ji išleista arabų kalba, iš ten pasiekė Libaną ir net Siriją. Vadinasi, žmonėms ji patraukli.

Pirmiausia knyga skirta tiems, kurie šiek tiek pažįsta jėzuitus. Tiems, kurie nemano, kad jėzuitas yra automobilio markė, nekelia klausimo, ar jėzuitai išvis yra krikščionys (juokiasi). Tačiau jos tikslas nėra pašlovinti Jėzaus Draugiją – aš kalbu ir apie kritiškus dalykus, kai kurie juokai jėzuitams nėra labai malonūs. Taip norėjau išlaikyti pusiausvyrą, o ne vien teigti, kokie mes šaunūs ar patys geriausi iš visų. Jėzuitai yra tokie pat žmonės kaip kiti, jie turi silpnybių, bet jeigu apsimetame, kad jų nematome, esame neįtikinami. Pats geriausias būdas nuginkluoti žmones, kurie turi neigiamą nuostatą jėzuitų atžvilgiu – o tokių tikrai yra – humoru bei saviironija. Pasišaipymas iš savęs žmogų išlaisvina, humoras padeda kalbėti apie rimtus dalykus pačiam nesidedant pernelyg dideliu rimtuoliu. Tai atpažįstame ir popiežiaus Pranciškaus elgesyje. Popiežius labai mėgsta juoktis, o saviironija, sugebėjimas pasijuokti iš savęs yra pasitikėjimo savimi ženklas.

„Magnificat leidinių“ iliustracija

Apie save...

Studijavau ekonomiką, nes norėjau įgyti svarią profesiją. Baigęs studijas, kurį laiką vidurinėje mokykloje dėsčiau ekonomiką ir religiją. Kai turi „rimtą“ profesiją, ir dėstydamas religiją esi mokinių kitaip vertinamas, nes gali kalbėti su jais, pvz., apie finansų rinką ar panašius dalykus. Ilgainiui susidomėjau ignaciškąja pedagogika ir dvasingumu, po ugdymo laiko pas jėzuitus dirbau dvasiniame centre, o dabar misija, kurią man patikėjo jėzuitai, yra internetas, apaštalavimas skaitmeninėje erdvėje. Taip pat nemažai rašau, jau esu išleidęs tris knygeles. Viena iš jų vadinasi „Ką Dievas veikė prieš pasaulio sukūrimą“, paantraštė: „Penkiasdešimt vienas, ir dar papildomas, klausimas apie krikščionių tikėjimą“. Taigi 52 klausimai, pvz.: ar Dievas buvo žmogus? ar Jėzus iš tiesų gyveno? ar Jėzus juokėsi?, Marija – mergelė; ką tai reiškia? Į kiekvieną klausimą atsakoma daugiausia 300 žodžių, t. y. labai trumpai, teologiškai teisingai (knygą įvertino rimti teologai), bet be specifinių terminų, kad galėtų suprasti visi. Yra piešinių – kaipgi be jų? Jie ir rimti, ir juokingi.

Taip pat ieškau internete įvairių filmuotų siužetų ir siūlau juos kaip medžiagą maldai. Neseniai jais remdamasis vedžiau rekolekcijas vienuoliams benediktinams ir labai gerai pavyko. O kur jauni žmonės šiandien leidžia laiką? Internete. Ir daug kas peržiūri tai, kas paskelbta Youtube. Taigi čia tam tikra inkultūracija, aš einu per tas duris, kurias tie žmonės atveria. Ne ignoruodamas šiandienos kultūrą, ne jos nepaisydamas, bet joje ir per ją.

Savo interneto svetainėje turiu apie 500 įvairiausių trumpų siužetų iš Youtube'o. Prie kiekvieno pateikiu klausimų ignaciškajai meditacijai. Tie siužetai visiškai nekalba nei apie Dievą, nei apie Jėzų. Mano šalyje, kviesdamas žmones kartu skaityti Šventąjį Raštą, retą sudominsi, bet jeigu pakviesi pažiūrėti Youtube'ą, jie sutiks. Tokioje situacijoje aš darau, ką galiu, matau, kad tai sulaukia atgarsio, o paskui sakau: Viešpatie, tai Tavo darbas. Tavo Bažnyčia. Šventoji Dvasia, parodyk mums kelią...

 Pvz., vedžiau konferenciją apie populizmą. Dauguma dalykų, apie kuriuos kalba populistai, yra tiesa. Dėl to jie tokie patrauklūs ir sėkmingi. Bet nereikia pasiduoti jų bauginimams – tai yra neteisinga. Juk ir Jėzus mums sako: nebijokite! Jeigu leisi baimei tave užvaldyti, nieko negalėsi padaryti. Darykime viską, ką galime, tikėdami, kad Dievas irgi darbuojasi ir šiais laikais, tik kitokiu būdu.

 ...ir Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę

Esu jėzuitų alumnas, bet ignaciškąjį dvasingumą atradau per Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę. Baigdamas universitetą, tapau jos nariu. O po dvejų metų tai mane nuvedė pas jėzuitus. Būdamas bendruomenėje, atlikau dvasines pratybas, labiau pažinau ignaciškąjį dvasingumą. Dabar esu bendruomenės grupelės palydėtojas ir daug prisidedu prie jos narių ugdymo tiek Olandijoje, tiek ir visoje Europoje. Šią vasarą vedžiau 5 ar 6 ugdymo sesijas.

Šios bendruomenės stiprioji pusė ta, kad žmonės kartu keliaudami vis labiau susipažįsta su ignaciškosiomis priemonėmis, padedančiomis jiems atrasti Dievą kasdieniame gyvenime. Ir tai daro ne pavieniui, bet kartu, palaikydami vieni kitus bendruomenėje, kuri yra dar ir ugdymo vieta. Labai svarbu, kad krikščionis ugdytų savo tikėjimą, dvasingumą. Patirtis svarbi, bet žinių irgi reikia. Antra vertus, aplink mus – labai daug vienišų žmonių. Netgi savo šeimose jie yra vieniši kaip krikščionys. O čia jiems atveriama bendruomenė, Bažnyčia, tai, ko parapijos ne visada gali pasiūlyti, ypač – jeigu yra negyvos, neveiklios.

 Aš vedu labai daug konferencijų apie ignaciškąjį dvasingumą ir visada baigdamas pabrėžiu, kad jis tinka ne visiems. Nuolatinė peržvalga ir įžvalga kai kam kelia didelę įtampą. Laimei, Bažnyčioje yra daug įvairių dvasingumų, tinkančių įvairiems žmonėms. Ignaciškoji tradicija didinga, ja susidomėjo ir protestantai, bet suabsoliutinti jos nederėtų. Būkime laisvi jos atžvilgiu.

Organizatorių nuotrauka

Broliai pranciškonai kviečia į tradicinį šv. Kalėdų koncertą, vyksiantį gruodžio 28 d., 19 val., Bernardinų bažnyčioje. Šių koncertų tradicijai – jau 15 metų. Koncerte „Dievas mums gimė“ dalyvaus Neda Malūnavičiūtė, Vygantas Kazlauskas, Judita Leitaitė, Veronika Povilionienė, choras „Langas“, choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, Artūro Chalikovo instrumentinė grupė, džiazo meistrai – instrumentalistai. Koncertą ves aktorius Gabrielius Zapalskis; režisierė – Vilija Grigonytė, dirigentė – Rita Kraucevičiūtė. Koncertą prodiusuoja „Pax et Bonum“. Renginio mecenatas – UAB „Garsų pasaulis“. 

Organizatorių informacija

D. Matvejevo nuotrauka

Gruodžio 11 d., trečiadienį, 18 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje skambės nuostabi šventinė programa „Šv. Kalėdų belaukiant“. Ją atliks choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) ir Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras, vadovaujamas Rimanto Valančausko.

Prie dirigento pulto stos net trys dirigentai – Latvijos J. Vitolio muzikos akademijos profesorius, dirigentas Janis Purinš, mokytojas ekspertas Rimantas Valančauskas bei choro „Vilnius“ dirigentas Giedrius Pavilionis.

D. Matvejevo nuotrauka

Renginys taps trečiuoju KĮ valstybinio choro „Vilnius“ rengiamo edukacinio projekto „Choras „Vilnius“ ir jaunieji talentai“ koncertu. Projekto metu skirtingų miestų vaikų chorai ir orkestrai rengia bei atlieka bendrus kūrinius kartu su profesionaliais Lietuvos solistais ir kolektyvais. Jaunieji atlikėjai, būdami scenoje drauge su patyrusiais choro dainininkais, orkestro muzikantais ir solistais, turi puikią galimybę lavinti kūrybiškumą bei įgyti neįkainojamos patirties.

„Šv. Kalėdų belaukiant“ skambės keturi unikalūs kūriniai – tarptautinį pripažinimą pelniusio olandų kompozitoriaus Jacob‘o de Haan‘o „Lietuvos širdis“ ir „La Storia“, latvių kompozitorės Anitros Tumševicos „Missa brevis“ ir koncerto kulminacija tapsiantis lietuvių kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“.

D. Matvejevo nuotrauka

„Magnificat“ pagrindinė idėja – Šventė ir Džiaugsmas – atskleidžia esminę kompozitorės vidinę pasaulėjautą. Jos optimistiška, aiškios struktūros, universali emocinė kalba suprantama visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar geografijos, o kartu – savita. Kompozicijoje nėra nesuprantamų galvosūkių, manierizmo, išraiškos priemonės pasirenkamos tikslingai, lyg nukreiptų žmogaus mintis į Kūrėją ir garsais perteiktų svarbiausias jo Kūrinijos savybes – darną, grožį, tikėjimą, šviesą, dėkingumą ir meilę. Todėl kūrinyje vyrauja ilgos natos, kompaktiškos formos, išbandytos amžių ir modernų žmogų veikiančios lygiai taip pat, kaip prieš šimtmečius – harmonizuojančiai ir gydančiai sielas.“ – mintimis apie kūrinį dalinosi muzikologė Daiva Tamošaitytė.

D. Matvejevo nuotrauka

Renginys prasidės iškilmingomis šv. Mišiomis, kuriose skambės choro „Vilnius“ ir Broniaus Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro atliekama latvių kompozitorės Anitros Tumševicos kompozicija „Missa brevis“. Kūrinys įprasmins religijos ir muzikos sintezę bei kvies prisiminti tikrąją advento prasmę – susikaupimo, dvasios, kūno apsivalymo laikotarpį ir Jėzaus Kristaus gimimo laukimą.

Organizatorių informacija

Dažnai šventuosius įsivaizduojame nusaldintus, pakylėtus, paskendusius ramybėje... O popiežius Pranciškus savo laišką-padrąsinimą „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ užbaigia sakydamas, kad žmonių, kurie trokšta būti šventi, gyvenimas yra nuolatinė kova... Prieš ką, už ką, dėl ko?.. 

Gruodžio Artumoje daugiausia dėmesio tam ir skiriame, nes jei nori kovoti gerą kovą, turi būti įžvalgus ir budrus. Tačiau nuolat išlikti tokiems nėra paprasta. Kaip reguliariai pasitikrinti, ar sąmoningai ir sąžiningai gyveni? Nėra geresnio būdo, kaip įžvalgumą ugdytis, nei sąžinės tyrimas, – įsitikinęs kunigas Artūras Kazlauskas. Jis pateikia septynių žingsnių planą, kaip nuosekliai atlikti sąžinės peržvalgą. Tai padeda ne tik pasiruošti gerai išpažinčiai, bet ir išlikti atviram Dievo dovanoms.

O kaip kovoti? Tokį klausimą užduoda brolis pranciškonas Ramūnas Mizgiris OFM ir išsyk primena Biblijos raginimą: „Būkite blaivūs, budėkite!“ Vienuolis pataria neiti į dialogą su nuodėmėmis ir pateikia ne vieną šventųjų tekstų ištrauką. O Šventraščio žinovas kunigas Algirdas Akelaitis primena, kad nors kasdienybėje šėtoną dažnai minime ir jo veikimui priskiriame įvairius blogus darbus, tačiau pačioje Biblijoje blogio kilmė nutylima... 

Apie tai, kaip prieš tamsos angelus atsilaikyti, Artumos skaitytojams pasakoja jau 15 metų Lietuvoje gyvenantis ir tarnaujantis argentinietis kunigas Domingo Avellaneda IVE, šįmet paskirtas ir Panevėžio vyskupijos egzorcistu. Prieš ką kovojame savo viduje? Kaip atpažinti apsėdimą? Ir kaip iš tiesų atrodo egzorcizmai, daugeliui vis dar esantys tarsi šydo dengiami? 

Šiame žurnalo numeryje ir itin atviras žvilgsnis į depresiją, baisų šios ligos šešėlį, ir sykiu padrąsinimas apie tai kalbėtis, užuot slėpus, liudijimas, kaip galima kovoti šią, regis, beviltišką kovą. 

Itin daug dėmesio gruodžio Artuma skiria vaikams. Kaip apsaugoti šiuos Dievo siųstus mažuosius žmones? Kaip parodyti jiems tinkamą dėmesį ir kreipti sveiku sąžinės keliu? Dr. Rūta Butkevičienė ragina visus, pažįstančius bent vieną vargingai gyvenančią ar socialinių įgūdžių stokojančią šeimą, pradėti nuo savęs – surengti susitikimą ar Kūčias bendruomenėje, padėti ir su meile priimti tai į savo šeimos ratą. 

Apie Kalėdų gėrį kalba ir kiti autoriai. 

„Kaip teisingai gyventi? Visi žinome, tik nedarome. Evangelijose juodu ant balto parašyta. Bukesniems yra trumpesnis variantas – Dekalogas“, – kaip visad nešykštėdama humoro primena Vanda Ibianska. 

Aptariamas ir vienas svarbiausių metų įvykių – Amazonijos sinodas, kurio akiratyje – kur kas daugiau nei konkretus geografinis regionas, tad įvykis susilaukė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Akcentuojami keturi dalykai, šį Sinodą išsiskyrę iš kitų, – dėl jų autorė Saulena Žiugždaitė Amazonijos sinodą vadina naujos epochos ženklu.

Tėvo Antano Saulaičio SJ apžvalgoje aptariamas pavienių Amazonijos genčių lankymas, pažindinimasis su jų atstovais siekiant paskiepyti ir apsaugoti nuo išnykimo. Pats misionierystė ir jėzuitų misija gvildenama viešoje ir drąsioje tėvų jėzuitų diskusijoje, į kurią juos pakvietė Artumos redakcija, taip užbaigdama savo bandymą pasigilinti į visas popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje pasakytas kalbas. 

Žiemiškame Artumos numeryje rasite ir popiežiaus pietų Lietuvoje šeimininkės šventinių receptų, ir net... kunigo kulinarinio šou šeimoms pristatymą. 

Gyvenkime sąžiningai, žvelkime drąsiai savo kasdienybei į akis, kad būtume budrūs ir švariomis širdimis pasitiktume Kūdikėlio Jėzaus Gimimo šventę. 

Šilto Jums švenčių laukimo jaukiai skaitant ir įžvalgiai budint! 

(Beje, nepamirškime ir galimybės prenumeruoti Artumą – taip kas mėnesį mūsų namus pasieks šis puikus straipsnių ir apmąstymų rinkinys.)

Andriaus Zakarausko darbas.

„Šiandieninis Lietuvos menas – ne beprasmis eksperimentas, o stebinantis ir autentiškas grynosios kūrybos modelis. Jaunatviškas menas, kuriantis įtampą ir sugebantis atsiriboti nuo pasaulyje plintančio hypermodernumo. Lietuvos menininkai neturi ko pavydėti vakariečių tapybai“, – įsitikinęs prancūzų meno kritikas Christianas Noorbergenas.

Gruodžio 7 dieną Paryžiaus „Espace Commines“ ekspozicijų erdvėje jis drauge su Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje Nerijumi Aleksiejūnu atidarys Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečiui skirtą šiuolaikinių Lietuvos menininkų parodą.

„Menas yra tvirčiausias tiltas Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimui. Paryžiuje atidaroma Lietuvos šiuolaikinio meno paroda ne tik puikiai įprasmina artėjantį abiejų šalių diplomatinių santykių šimtmetį, bet ir suteikia aiškią perspektyvą ateičiai“, – šiltai lietuvius menininkus Paryžiuje priimti pasirengęs Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje N. Aleksiejūnas.

Stasio Eidrigevičiaus darbas.

Vilmanto Marcinkevičiaus darbas.

Šiuolaikinio lietuvių meno parodą įkvėpė Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių sukūrimo 100-asis jubiliejus. 1919 metais gruodžio 1 dieną Paryžiuje buvo įkurta pirmoji Lietuvos diplomatinė atstovybė. Jos vadovu tapo Oskaras Milašius – Lietuvos diplomatas, politinis bei visuomenės veikėjas, poetas, rašęs prancūzų kalba. O. Milašius aktyviai propagavo lietuvių kultūrą visoje Vakarų Europoje.

Idėja tokią svarbią Lietuvos ir Prancūzijos draugystei progą paminėti lietuvių menininkų paroda kilo Jono ir Živilės Garbaravičių įkurtam Meno fondui bei Vilniaus galerijos „Menų tiltas“ darbuotojams. Jų sumanymui Paryžiuje pristatyti šiuolaikinius Lietuvos menininkus pritarė Lietuvos ambasada Prancūzijoje.

Tapti parodos kuratoriais pakviesti žymus prancūzų meno kritikas Christianas Noorbergenas ir menotyrininkė, habilituota mokslų daktarė Nijolė Tumėnienė.

2017 metais Lietuvoje surengęs prancūzų ekspresionistų parodą, kurioje dalyvavo penkiolika Prancūzijos ir Belgijos menininkų – nuo Serge Labégorre iki Marc Petit, meno kritikas, parodų kuratorius, dėstytojas ir rašytojas Ch. Noorbergenas žadėjo, kad tai – ne paskutinis jo susidūrimas su Lietuva.

Į Lietuvą su asistentais atvykęs Christianas Noorbergenas pats atrinko ir į „Espace Commines“ parodų salę pakvietė 17 Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių menininkų: Arvydą Ališanką, Ray Bartkų, Stasį Eidrigevičių, Patriciją Jurkšaitytę, Vidmantą Jusionį, Rūtą Jusionytę, Vytenį Lingį, Indrą Marcinkevičienę, Vilmantą Marcinkevičių, Dalią Matulaitę, Vygantą Paukštę, Nomedą Saukienę, Šarūną Sauką, Mykolą Sauką, Mindaugą Šnipą, Andrių Zakarauską, Kęstutį Zapkų.

Meno kritikas pasistengė, kad apie lietuvių parodą Paryžiuje parašytų garsiausi ir įtakingiausi Prancūzijos meno žurnalai.

Lietuvių menininkų darbai bus eksponuojami „Espace Commines“ erdvėje pačiame Paryžiaus centre. Anksčiau čia buvo industrinės patalpos, XIX amžiaus pabaigoje pastatytos Kalvarijos Seserų vienuolyno soduose. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo „Espace Commines“ sieta su anksčiau gyvavusia „Salon de Mai“ menininkų asociacija, kurios nariais buvo pasaulyje garsūs menininkai Pablo Picasso, Francis Baconas, Antoni Tàpies‘as, René Magritte, Zao Wou-Ki, Robertas Couturieras, Marcelis Gili. Šiandien „Espace Commines“ erdvėje eksponuojamos įvairios meno ir aukštosios mados parodos.

„Ši erdvė yra kupina nepaprastos estetikos, o darbštūs gyvuojančios Europos menininkai joje mina praėjusio šimtmečio kelius. Ačiū Lietuvos menininkams už gyvybiškai svarbų autentiškumą“, – besirengdamas lietuvių parodai Paryžiuje kalbėjo parodos kuratorius Ch. Noorbergenas.

Parodos atidarymas – gruodžio 7 dieną 17 val. ekspozicijų salėje „Espace Commines“.

Paroda veiks iki gruodžio 14 dienos. Lietuvos meno mylėtojai su šia paroda susipažinti galės 2020 metų sausio 3–11 dienomis Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos dailės galerijoje „Arka“.