Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į jį šimtininkas, maldaudamas:  „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisia kankinasi“.
    Jėzus jam tarė: „Einu, pagydysiu jį“.
    Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“.
    Tai girdėdamas Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.

Skaitiniai KV (9)

Šv. Bibiana. Lorenzo Bernini (17 a.) Wikipedia.org nuotrauka

Gruodžio 2 d. minime šv. Bibijaną (Vivijaną), kankinę.

Bibijanos tėvas Flavijus buvo Romos prefektas ankstyvosios krikščionybės laikais. Jis ir jo žmona buvo žinomi kaip aistringi krikščionys. Kai imperatorius Julijanas ėmė persekioti krikščionis, Flavijus buvo suimtas. Jam ant veido karšta geležimi buvo išdeginta žymė ir jį ištrėmė. 

Po Flavijaus mirties jo žmona Dafrosa buvo įkalinta savo pačios namuose - tik dėl to, kad ji garsėjo kaip dora krikščionė. Vėliau ji taip pat buvo pasmerkta mirti.

Likusi viena su savo seserimi Demetrija, Bibijana stengėsi visa širdimi pasitikėti Dievu ir melstis. Iš jų buvo atimta viskas, ką jos turėjo. Vėliau abi jaunos merginos buvo nuvestos į teismą. Vargšė Demetrija taip išsigando, kad krito negyva prie teisėjo kojų. Bibijana buvo atiduota auklėti nuodėmingai moteriai, tikintis, kad ir ši taps tokia pat pasileidusi, kokia buvo ji. Toji moteris saldžiais žodžiais ir išmoningomis gudrybėmis bandė priversti Bibijaną tapti nusidėjėle.

Tačiau šventoji buvo nepalaužiama. Tuomet ją uždarė į beprotnamį, o vėliau grąžino į teismą ir sumušė. Tačiau ji nenustojo melstis, ir jos tikėjimas buvo toks stiprus kaip niekada.

Šv. Bibijana buvo mirtinai nuplakta švininiais rimbais, o jos kūnas buvo paliktas šunims, tačiau niekas jos nepalietė. Po kelių dienų kunigas palaidojo ją slapta naktį šalia jos motinos ir sesers.

Vėliau virš jos kapo buvo pastatyta bažnyčia. Bažnyčios sode augo vaistažolės, kurios gydydavo nuo galvos skausmo ir epilepsijos.

Kartais mes turime kentėti, nors darome tai, kas, žinome, yra teisinga. Mes galime melsti ištvermės malonės, kad pajėgtume daryti gera savo gyvenimuose.  

Leidyklos „Tyto alba“ nuotrauka

Jeigu jau dairotės kalėdinių dovanų ar ieškote, kaip prasmingai praleisti žiemos vakarus, leidykla „Tyto alba“ dalijasi rekomendacijomis įvairiausiems skaitytojams: ir ieškantiems jaukių istorijų, ir norintiems praplėsti akiratį, ir patiems mažiausiems.

Atverk savo širdis duris

Algirdas Toliatas „Ramybė tau“

Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę? Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis? Kodėl reikia paleisti praeitį? Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo? Pasitelkdamas gyvenimiškus, populiarios kultūros, meno pavyzdžius naujausioje knygoje kunigas Algirdas Toliatas kalba apie santarvę su pačiu savimi ir vidinę ramybę. 

Anne Tyler „Laikrodžio šokis“

Kaip pagaliau išdrįsti pasielgti ne taip, kaip nori kiti, kaip patogiausia, o kaip svarbu tau? Pulitzerio premijos laureatė Anne Tyler labai subtiliai pasakoja istoriją moters, kuri tik į antrą gyvenimo pusę suvokia, dėl ko iš tiesų verta gyventi, ir išdrįsta keisti gyvenimą. Tai istorija apie drąsą, viltį ir visada egzistuojantį antrąjį šansą. Skaitydamas jautiesi, lyg grįžtum namo, kur tavęs laukia.

Algirdas Kaušpėdas „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“

Puikiai pažįstamas muzikantas, architektas Algirdas Kaušpėdas prabyla prozos tekstais. Du knygos herojai – bičas ir kaimynas – aptaria pačias įvairiausias nūdienos temas: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Trumpos novelės – tai gyvenimiškos autoriaus įžvalgos. Ironiškos, šmaikščios, jautrios – labai įvairios. Kaip ir mūsų gyvenimai.

Lucinda Riley „Angelų medis“

Ką atsinešame iš vaikystės? Ką mūsų praeitis pasako apie ateitį? „Septynių seserų“ ciklo autorė Lucinda Riley romane „Angelų medis“ narsto net 40 metų laikotarpį aprėpiančią, painią vienos šeimos istoriją. Pagrindinė veikėja Greta po trisdešimties metų grįžta į namus, kuriuose kadaise rado prieglobstį ir buvo priimta į šeimą. Tačiau grįžusi į Marčmonto dvarą Kalėdoms, ji nebepamena savo praeities.

Karen Swan „Kalėdų šviesos“

Kas slypi už socialinių tinklų glamūro? „Kalėdų šviesų“ veikėjų gyvenimai atrodo kaip svajonė: kelionės aplink pasaulį, meilė ir gražiausi vaizdai instagrame. Tačiau tai reiškia, kad kiekviena jų akimirka tampa vieša. Kalėdas instagramo porelė ketina sutikti Norvegijoje ir gėrėtis Šiaurės pašvaiste, bet, pasirodo, kad atšiaurūs kalnai slepia dideles praeities paslaptis ir tikrąsias gyvenimo aistras. Tai istorija apie gyvenimą nulemiantį pasirinkimą ir Kalėdas – šventę, kuri viską nušviečia ypatinga šviesa. 

Papasakok ir išgirsk istoriją

Carmine Gallo „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“

Idėjos yra šio amžiaus valiuta. Nesvarbu, ar jums reikia ką nors parduoti, lavinti, ieškote lėšų savo projektui įgyvendinti ar tiesiog norite pralinksminti ir sudominti žmones – istorija pati galingiausia priemonė. Nėra nieko galingesnio už talentingai papasakotą gerą istoriją. Komunikacijos specialistas Carmine Gallo knygoje „Storytelling“ dalijasi Steve’o Jobso, Elono Musko, Oprah Winfrey sėkmės istorijomis, įkvepiančiais pavyzdžiais ir patarimais, kaip papasakoti savo istoriją.

Giedrė Milerytė-Japertienė „Kai Kaunas buvo Kaunas“

Ką valgė, kaip rengėsi, ką dirbo ir kaip pramogavo tarpukario kauniečiai? „Kai Kaunas buvo Kaunas“ nukelia į dvi 1938 metų vasaros dienas. Laikinąją sostinę matome tarpukario valdininko, gyvenančio Klaipėdoje ir į gimtąjį miestą atvykusio sutvarkyti reikalų, akimis. Nuo pirmosios šalies poros iki vargingų kvartalų Argentinkos ir Brazilkos, nuo Prisikėlimo bažnyčios iki Nuodėmių gatvės. Kaunas knygoje – jaunas, augantis, modernus ir labai įvairialypis miestas.

Gintaras Beresnevičius „Lietuvių religija ir mitologija“

Senieji dievai, kultai, senoji religija jos reliktai, įvairių papročių pavidalu pasiekę mūsų laikus, atgyja religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“. Knygoje gausu baltų, graikų, skandinavų, slavų ir kitų tautų istorijos, mitologijos, tautosakos pavyzdžių, kuriais autorius grindžia provokuojamus teiginius apie įvairius lietuvių religijos fenomenus. Lengva, patrauklia kalba parašytas tekstas skirtas ir šios srities specialistams, ir visiems besidomintiems lietuvių kultūra.

Simonas, Jurga ir Paulius Jurkevičiai „AmorRoma. Amžinojo miesto gidas“

Knyga tiems, kurie dar nebuvo Romoje, ir tiems, kurie įmetę monetą į Trevi fontaną jau svajoja sugrįžti. Autoriai skaitytoją vedžioja po Amžinąjį miestą ne kaip turistą, o kaip bičiulį ir pasakoja savo Romos istorijas. Profesionalus gidas Simonas atskleidžia kinematografiškąją La Dolce Vita Romos dvasią, mados žurnalistė Jurga aiškina stiliaus ir elegancijos subtilybes, o gastronomijos apžvalgininkas Paulius pasakoja apie unikalų Romos skonį.

Simonas Jurkevičius „AmorRoma. Italų kalbos gidas pradedantiesiems“

Kuo ši knyga skiriasi nuo iki šiol išleistų italų kalbos vadovėlių? Tai paprastas ir praktiškas kalbos gidas: jame nesunkiai perprasite elementarias italų kalbos gaires, jas taikydami nė nepajusite, kaip suvoksite italų kalbos pagrindus. Daugelis su Italija susijusių dalykų yra patrauklūs ir naudingi: kartais net nežinodami kasdien vartojame daug su šia šalimi susijusių žodžių. Todėl pradėti mokytis šią kalbą bus kur kas paprasčiau, nei galima įsivaizduoti!

Sniego sesei ir kitiems mažiesiems

Maja Lunde „Sniego sesė“

„Sniego sesė“ tikrai sukurs šventinę atmosferą namuose ir padės atrasti Kalėdų stebuklą visai šeimai. Nuostabiai iliustruota knyga pasakoja istoriją apie berniuką vardu Julianas, gimusį per Kūčias. Kalėdinis laikotarpis, anksčiau neapsieidavęs be imbierinių sausainių, mandarinų, židinyje pleškančių malkų ir išpuoštos kalėdinės eglutės, šįmet, rodos, atimamas iš Julijano. Šeima gedi mirusios vyresniosios sesers, o pačios Kalėdos, atnešdavusios tiek džiaugsmo, dabar žadina liūdesį ir sielvartą. Julianas nebetiki Kalėdomis, tačiau viskas pasikeis sutikus Kalėdas dievinančią Hedvigą.

Gina Viliūnė „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“

Ruoniukų Smiltės ir Vėjaus nuotykius pasakojanti knyga kviečia vaikus pažinti jūros pasaulį. Ruoniukai, kaip ir vaikai, yra linksmi, draugiški ir smalsūs, tačiau ne visada klauso mamos, todėl pasimeta Baltijos jūroje ir turi įveikti ilgą kelią, kol vėl randa šeimą. Keliaudami jie patiria daugybę nuotykių, susiduria su pavojais, susipažįsta su jūros gyventojais. Smiltės ir Vėjaus nuotykių skaitytojai atras daug įdomių faktų apie jūrą, jos gyventojus ir gamtos saugojimą.

Tomas Dirgėla „Mano tėtis rašo knygą“

Berniukas nesupranta, kodėl jo tėtis nerašo ‒ tik vaikštinėja po savo darbo kambarį pirmyn atgal! Tuo tarpu tėtis neranda įkvėpimo užbaigti pradėtos knygos… Ką daryti, kai nieko nesidaro? Ogi eiti ir pažaisti! Tikra istorija iš rašytojo kasdienybės dar kartą parodo, kiek daug gali duoti su šeima praleistas laikas.

Tomas Dirgėla „Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė“

Naujas Domo ir Tomo detektyvas! Jaunojo poeto Tomo kūrinys laimi eilėraščių apie Vilnių konkursą. Tomas su bendraamžiais ir lietuvių kalbos mokytoju Kęstučiu keliauja į Lietuvos sostinę! Būtų kelionė kaip kelionė, tačiau iš muziejaus dingsta pirmoji lietuviška knyga, o Kajus sudaužo brangų senovinį eksponatą. Direktorius Mėmė nuvaro policijos furgoną ir susitinka su pačiu Dalai Lama. Kaip visada laukia daugybė nuotykių!

Juozas Erlickas „Bijau varlės“

„Bijau varlės“ – geriausi Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko eilėraščiai, su kuriais užaugo ne viena karta, kurie tapo ir puikiai žinomomis dainomis. Įvairaus amžiaus skaitytojų mėgstamose eilėse – satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystę, gamtą, pasaulį. Tai eilėraščiai visam žmogaus gyvenimui.

„Tyto alba“ informacija

Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Architektūra mus supa nuolat, ir mes neišvengiamai susiduriame su ja: ar tai būtų parkas mieste, naujas biurų pastatas, ar bažnyčia užmiestyje. Tačiau kaip apie architektūrą mes kalbame viešojoje erdvėje? Ar turime profesionalios architektūros kritikos tradiciją? Atsakyti į šiuos klausimus pasikvietėme Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros istorijos ir teorijos profesorių ALMANTĄ LIUDĄ SAMALAVIČIŲ.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros istorijos ir teorijos profesorius Almantas Liudas Samalavičius. Kęstučio Vanago nuotrauka

Tiek architektūra, tiek jos kritika yra sudėtingas reiškinys, kurį sunku apibūdinti keliais žodžiais. Vis dėlto gal galėtumėte pamėginti glaustai pristatyti, kas jums yra architektūros kritika?

Teisingai sakote, kad architektūros kritika kaip reiškinys yra gana sudėtingas. Taip yra dėl labai įvairių priežasčių, šiame kontekste galiu aptarti tik kai kurias. Iš dalies taip susiklostė dėl formaliojo lavinimo sistemos ypatumų. Pavyzdžiui, dabartiniais laikais vidurinėje mokykloje (ar gimnazijoje) yra dėstoma literatūros ar muzikos istorija, moksleiviai taip pat supažindinami ir su šiuolaikine literatūra ar muzika, tačiau jų galimybės geriau pažinti juos supančią architektūrą (su kuria, beje, kaip jau atkreipė dėmesį architektūros estetikas Rogeris Scrutonas, susiduria visa visuomenė incorpore, skirtingai nuo kitų meno rūšių, kur, pavyzdžiui, egzistuoja tarpusavyje atsieti tam tikrų stilių, krypčių ar meno sąjūdžių gerbėjų ir mėgėjų – poparto, avangardinio modernizmo, elektroninės ar konceptualiosios muzikos ir kt. būreliai) yra labiau ribotos dėl programų apimties netolygumų, nes mokyklų programose daugiau vietos skirta ne architektūrai, bet, pavyzdžiui, dailės (arba vizualinio meno) istorijai.

Todėl visai nenuostabu, kad žmonės, įgiję šiokį tokį gebėjimą skirti aukštos prabos literatūrą nuo prastos ar masėms skirto vidutinio lygio skaitalo, mažai arba išvis nieko negali pasakyti apie juos supančią architektūrą, kurią dažnai vertina arba labai impulsyviai, remdamiesi „patinka–nepatinka“ kategorijomis, arba kartoja tai, ką jiems ideologiškai įbruka įvairūs vartotojams skirti reklaminiai nekilnojamojo turto žurnalai, kurie kiekvieną naują objektą pristato kaip „išskirtinį“, didžiai „novatorišką“ ar „neprilygstamą“, nors dažniausiai už tokių būdvardžių kyšo nekilnojamojo turto verslo interesų ausys.

Man architektūros kritika yra pirmiausia profesionali rimto pasirengimo ir nemenko specialaus bei bendro išsilavinimo reikalaujanti veikla, atsieta nuo tarnystės kokių nors verslo struktūrų ar statybos industrijos merkantiliniams interesams. Architektūros kritika nelaikau jokių tekstų, kurie skirti reklamuoti statybos ar statinių interjerų naujoves, medžiagas ar kokias nors madingas šiuolaikinės statybos tendencijas, nors tokiais leidinėliais ir tekstais užversta įvairių šalių rinka, įskaitant ir Lietuvą.

Suprantama, architektūros kritika gali turėti įvairių formų: būti akademinė, skirta tik architektūros tyrinėtojams ir studentams, ir neakademinė, kurios tikslas – pažintinis arba lavinamasis. Kartais tokia kritika susipina: tas pačias skaidriu stiliumi parašytas knygas ar straipsnius gali skaityti ir suprasti tiek akademikai ar profesionalai, tiek visi kiti, profesiniu požiūriu nesusiję su architektūra.

Gera architektūros kritika iš jos autoriaus reikalauja daugybės dalykų: gero išsilavinimo ir apsiskaitymo, estetinės pajautos, gebėjimo atlikti analizę ir įžvalgiai interpretuoti architektūros reiškinius bei objektus, taip pat gero intelektualinio (ar bendrakultūrinio) akiračio, t. y. gebėjimo suprasti architektūrą ne kaip izoliuotą reiškinį, bet per jo sąsajas su kitais kultūros objektais ir reiškiniais. O ypač pastarojo aspekto, deja, architektūros kritikoje neretai pasigendu.

Rūpi suvokti, kas ir dėl kokių priežasčių vyko ir vyksta šiose srityse, ir savo analize bei interpretacijomis pasidalinti su kitais. O kartu plėsti architektūros ir urbanistikos diskurso akiračius. Turbūt kiekvienas norime palikti kultūroje tam tikrą pėdsaką, savo apmąstymų ir supratimo liudijimą... Toks siekis nesvetimas ir man.

Kiek žinau, esate baigęs anglų kalbos studijas, o architektūra jūsų gyvenime atsirado laikui bėgant. Kas jus paskatino pradėti viešai rašyti ir kalbėti architektūros bei urbanistikos klausimais?

Susidomėjimas architektūra buvo mažiau atsitiktinis nei anglistikos studijos. Dar studijuodamas anglų kalbą ėmiausi su tėvu, žinomu istoriku, XVII–XVIII a. miesto kultūros ir architektūros tyrinėtoju rengti mokslo monografiją apie Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tam reikėjo labai rimto pasirengimo. Teko pasukti tuo keliu, kurį rinkdavosi viduramžių meistrai: rinktis meistro dirbtuvę ir tapti mokiniu, o vėliau pameistriu. Tuo meistru tapo mano tėvas Stasys Samalavičius, tyrinėjęs Vilniaus miestiečių materialinę kultūrą, architektūrą ir kasdienybę.

Nuo 1986 metų rašiau ir teberašiau literatūros kritikos ir kultūrologinio pobūdžio tekstus, o akiratį plėčiau dalyvaudamas tarptautiniuose seminaruose, konferencijose, simpoziumuose ir dirbtuvėse už Lietuvos ribų. Tarpdisciplininių interesų akiratį labai praplėtė Vardo salos studijų seminaras, kuriame dalyvavau daugiau nei 20 metų. Jame kas metus ar dvejus susitikdavo ir pranešimais keisdavosi europinio kalibro menotyrininkai, meno kritikai, menininkai, taip pat fizikai.

Ten susidomėjau chaoso teorijos implikacijomis kultūrai ir architektūrai. 1995 metais buvau pakviestas dėstyti kelias kultūros disciplinas VGTU Architektūros fakultete ir ėmiau kryptingiau domėtis architektūra bei urbanistika, suvokęs didžiulę šiuose srityse žiojėjusią teorinių žinių spragą. Visą laiką mokiausi iš tų autorių, kuriuos laikiau geriausiais, pavyzdžiui, Lewiso Mumfordo, Jane Jacobs ar tokių iškilių modernybės kritikų kaip filosofas ir istorikas Ivanas Illichas bei sociologas Jacques'as Ellulis bei kai kurių kitų skvarbių, nonkonformistinių autorių raštų.

Kas apie juos rašyti motyvuoja šiandien?

Dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kadaise – rūpi suvokti, kas ir dėl kokių priežasčių vyko ir vyksta šiose srityse, ir savo analize bei interpretacijomis pasidalinti su kitais. O kartu plėsti architektūros ir urbanistikos diskurso akiračius. Turbūt kiekvienas norime palikti kultūroje tam tikrą pėdsaką, savo apmąstymų ir supratimo liudijimą... Toks siekis nesvetimas ir man.

Kokią architektūros kritikos ar žurnalistikos tradiciją ir tuometę situaciją Lietuvoje jūs atsimenate iki jums pačiam pradedant aktyviai joje dalyvauti?

Architektūros kritika sovietmečiu neturėjo ir negalėjo turėti jokios tradicijos. Iš esmės ji neegzistavo, nebent sukarikatūrintu pavidalu. Retsykiais kritiškesnį straipsnelį parašydavo koks nors valdžios stogą užsitikrinęs sovietinis architektas, bet šios temos svarstymas galėtų būti atskiro pokalbio objektas... Vienas kitas leidinys, mėginantis aptarti kultūros reiškinius, vis dėlto egzistavo – pavyzdžiui, „Kultūros barai“, su kuriais ėmiau bendradarbiauti nuo 1987 metų. Tačiau dėl savo bandymo būti atviresnis žurnalas buvo ne sykį valdžios užpultas, iš darbo buvo išguiti keli drąsesni redaktoriai ir darbuotojai. Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais ėmė drąsiau reikštis anuometinis savaitraštis „Literatūra ir menas“, su kuriuo bendradarbiavau gerą dešimtmetį, deja, ilgainiui šis savaitraštis išsikvėpė, tad jame publikuotis nustojau.

Kokie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos leidiniai, jūsų manymu, yra prisidėję prie kritinio architektūros vertinimo Lietuvoje? Ar apskritai yra architektūros kritikos poreikis Lietuvoje?

Profesionaliai architektūrai angažuota spauda atsirado tik po nepriklausomybės atkūrimo. Tai, suprantama, yra svarbus dalykas. Kitas reikalas yra tų leidinių intelektinis akiratis, profesionalumo ir kompetencijos lygis, gebėjimas kurti kontekstą intelektinių idėjų raidai ir aukštesnės prabos diskusijoms. Kad ir kaip būtų apmaudu, pastaruoju metu nematau šioje srityje didelio proveržio. O architektūros kritikos poreikis, be jokios abejonės, egzistuoja.

Per kelis dešimtmečius teko pastebėti, kaip plečiasi architektūra, urbanistika, miesto kultūra besidominčių žmonių ratas. Architektūros ir urbanistikos (beje, akcentuoju ypač pastarąją) diskursą Lietuvoje privalu plėsti, nes nuo jo lygio bent iš dalies priklausys mūsų miestų ateitis. Nedrąsiai viliuosi, gal per artimiausią dešimtmetį ar porą pavyks padėti žmonėms suvokti, kad stiklo ir gelžbetonio ekranai nėra jokia naujovė, juo labiau didis estetinis pasiekimas.

Laimė, modernizmo ideologija vis dažniau ir kryptingiau apmąstoma ir kritikuojama. Tiesa, kritikos raiškai kliuvinių netrūksta ir Vakaruose: kritiką riboja ne tik dominuojantis modernistinis diskursas, neigiantis kitas architektūros kalbas ir niekinantis tradiciją, bet ir stambusis statybos verslas, kuris pasitelkia juridines priemonės kritikai pažaboti ir netgi eliminuoti. Tai bene didžiausia mūsų laikų drama srityje, apie kurią kalbame.

Kokia Lietuvos architektūros kritikos šiandienė situacija palyginti su užsienio valstybėmis? Kaip atrodome Baltijos šalių regione ir Europoje?

Nesiimčiau lyginamosios analizės be specialių studijų. Su Europa lygintis sunku, nes vakarinėje jos dalyje architektūros kritikos raida ir sklaida vyko gerokai sparčiau ir intensyviau dėl to, kad žodžio laisvė buvo varžoma mažiau, o leidiniai turėjo geresnes sąlygas atsirasti ir daryti poveikį visuomenei. Bendra problema laikyčiau modernistinio diskurso įsigalėjimą, kuris agresyviai išstūmė ir marginalizavo kitus požiūrius į architektūrą ir dirbtinę aplinką.

Laimė, modernizmo ideologija vis dažniau ir kryptingiau apmąstoma ir kritikuojama. Tiesa, kritikos raiškai kliuvinių netrūksta ir Vakaruose: kritiką riboja ne tik dominuojantis modernistinis diskursas, neigiantis kitas architektūros kalbas ir niekinantis tradiciją, bet ir stambusis statybos verslas, kuris pasitelkia juridines priemonės kritikai pažaboti ir netgi eliminuoti. Tai bene didžiausia mūsų laikų drama srityje, apie kurią kalbame.

Kaip įsivaizduojate architektūros kritiko vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje? Ar jis yra tik pasyvus stebėtojas, fiksuojantis kitų kuriamas erdves ir pastatus, ar savo tekstais gali kurti naujas tendencijas architektūroje?

Architektūros kritikas yra kritikas, tai suponuoja, kad jis pirmiausia turi apmąstyti ir suvokti savo tyrimų objektus. Tam neretai reikia tylos, vienatvės ir susikaupimo. Iš dalies tai galima pavadinti vita contemplativa. Kita vertus, dalyvavimas spaudoje ar kitose medijose jį ar ją verčia praktikuoti vita activa, t. y. kreiptis į visuomenę ar bendruomenes aktualiais svarstomais klausimais, kurstyti diskusijų erdvę ir pačiam provokuoti diskusijas. Gana geras abiejų kraštutinumų pavyzdys – Jane Jacobs, kuri su bloknotu ir rašikliu rankose ne vienus metus praleido Niujorko ir kitų JAV miestų gatvėse stebėdama ir fiksuodama procesus, vėliau juos gvildenama savo knygose, o kartu drąsiai dalyvaudama įvairiose visuomeninėse bei pilietinėse akcijose, pavyzdžiui, mesdama iššūkį Niujorko plėtros ideologui ir vykdytojui Robertui Mosesui.

Apie kitą iškilų kritiką Lewisą Mumfordą sakoma, kad jis pralaimėjo visus mūšius, kuriuose dalyvavo, bet laimėjo kovą išmokydamas savo tėvynainius suprasti, kas yra miestas... Tam tikrai išskirtiniais atvejais kritikui gali pasisekti ir sukurti naujo mąstymo paradigmą, o kartu galbūt padaryti įtaką ir praktikai, tačiau tai priklauso nuo daugelio aplinkybių sumos. Tapti ideologu, atveriančiu kelią naujoms ir dar labiau agresyvioms ideologijoms, yra nemenkas architektūros kritiko pavojus ir kartu pagunda. Prisiminkime įžvalgią rytietišką pasakaitę „drakonas mirė, šlovė drakonui“... 

Šį rudenį vyko 25-asis Architektūros fondo paskaitų ciklas, skirtas architektūros kritikos temai. Penkiose nemokamose ir atvirose paskaitose MO muziejuje organizatoriai kvietė atrasti, kaip prasmingai ir konstruktyviai kalbėti ir diskutuoti apie mus visus supančią architektūrą. Paskaitų įrašus galite rasti puslapyje www.archfondas.lt.

Algis Griškevičius „Jų kariuomenė“.

Gruodžio 3 d. 17.30 val. „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Algio Griškevičiaus paroda „Jų apeigos“. Atidarymo metu bus pristatytas naujas autoriaus albumas „Scenos“.

A. Griškevičiaus kūryboje itin gyvas skirtingų meno žanrų persipynimas. Menotyrininkas Tomas Pabedinskas teigia: „Fotografijų ir piešinių sugretinimas tampa užuomina į vieną įdomiausių šio menininko kūrybos aspektų – tarpdiscipliniškumą, susijusį ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kuriose išlieka svarbi meistrystė ir kūrinio unikalumas. A. Griškevičiaus – profesionalaus dailininko – kūrybinis kelias prasidėjo nuo tapybos, menininkas taip pat turi patirties knygų iliustravimo, plakatų kūrimo ir scenografijos srityse. Net tuomet, kai pasitelkia fotografiją, A. Griškevičius kuria labiau kaip dailininkas ar skulptorius. Autorius mintyse sumodeliuoja, eskizuoja ir vėliau kruopščiai režisuoja fotografuojamas situacijas bei pats konstruoja joms dekoracijas. A. Griškevičius neapsiriboja įprasta fotografo, kaip akylaus stebėtojo, pozicija – jis imasi aktyvaus kūrėjo vaidmens ir sujungia skirtingas meno sritis: fotografiją, skulptūrą bei teatrą.“

Algis Griškevičius „Kvietimas“.

Algis Griškevičius „Ieva“.

A. Griškevičius formuoja laiką ir jį supantį pasaulį, fotografijose atsirandant simboliams ar nuorodoms į kitą, privatų menininko, pasaulį.

„Laimingo žmogaus pasaulis yra kitoks nei nelaimingo“, – sako Ludwigas Wittgensteinas.

„Žaidžiančiojo žmogaus pasaulis yra kitoks nei nežaidžiančiojo“, – tarytum atliepia A. Griškevičiaus vizualumo ritualai. Algio kūryba yra akivaizdi žaidžiančio žmogaus – homo ludens – manifestacija. Kiekviename žaidime žaidimo pobūdis geriausiai atsiveria ne vien stebint, bet ir aktyviai įsitraukiant. Taip veikia ir užfiksuotų Algio ritualų fotografijos – jos užkrečia kūrybiškumu, paversdamos stebėjimo procedūrą vaizduotės ribų praplėtimo pratybomis“, – teigia filosofas Nerijus Milerius.

Algis Griškevičius „Šventė“.

Algis Griškevičius „Vandens žadintojai“.

Algis Griškevičius (g. 1954) gimė Vilniuje, 1985 m. baigė tapybos studijas, nuo 1986 m. dalyvauja parodose. Jo darbus yra įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai, privačios kolekcijos. 

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 25 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos informacija

Režisierė Anna Smolar ir aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos nacionalinis dramos teatras gruodžio 5 d. pristatys spektaklio „Sulėtintai“ premjerą. Šįkart ji įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje. Spektaklio apie smurtą darbo vietoje režisierė – Anna Smolar, scenarijaus autoriai – Michałas Buszewiczius, Anna Smolar bei aktoriai, dramaturgai – Michałas Buszewiczius, Anna Smolar, vaizdo menininkė – Anna Met, kompozitorė – Małgorzata Penkałła, muzikos atlikėja – Lora Kmieliauskaitė. 

Kuo ypatingas šis spektaklis, kaip gimsta dramaturgija, kokie šios režisierės darbo principai, kuo svarbi ši tema, kokios slinktys atsirado berepetuojant? Į šiuos klausimus mielai sutiko atsakyti aktoriai Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius.

Aktorė Monika Bičiūnaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Monika Bičiūnaitė: Pati pirmoji reakcija nuėjus į aktorių atranką, kurioje praleidau tik keletą minučių: pajutau, kad, nepriklausomai nuo to, dirbsime ar nedirbsime kartu, sutikau labai artimą žmogų. Kūryboje tai įvyksta labai retai. Būna, kad artimos kai kurios dalys – pavyzdžiui, idėja, tačiau šįkart priėmiau viską. Kai sužinojau, kad esu atrinkta, sureagavau kaip į savaiminį dalyką, lyg jau būčiau žinojusi, jog taip įvyks.

Labai vertinu šio darbo procesą – tai tikrai procesas. Darbą su šia labai nepatogia, sudėtinga tema, kurioje mes kapstomės, ieškome, improvizuojame, detalizuojame, keliame skaudulius į paviršių, supa dvasinis, kūrybinis komfortas. Viskas labai įdomu. Seniai taip buvo, kad skubėtum į repeticijas. Visą laiką junti režisierės pagarbą ne tik temai, bet pagarbą tau asmeniškai – kaip žmogui, kaip aktoriui. Jai viskas svarbu: tavo mintys, tavo reakcijos. Jai svarbūs žmonės, su kuriais ji dirba. Be to, ji puikiai žino, kokio rezultato siekia. Tai irgi sukelia didelį pasitikėjimą. Visa atmosfera trupėje yra puiki, o tai yra labai svarbu.

Aišku, kad, nagrinėjant psichologinio ir psichofizinio smurto temą, kyla ypač daug klausimų, kuriuos išspręsti gana sudėtinga. Bet mes pasiryžę klausti.

Aktorė Gailė Butvilaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gailė Butvilaitė: Dirbame improvizuodami. Su mumis visada yra ir dramaturgas. Iš pradžių daugiau kalbėjomės, aiškinomės, nagrinėjome prievartos temą, taip pat „didžiojo menininko“ klausimą – ar menas gali būti atsiejamas nuo žmogaus, padariusio kažką blogo, ar galime ir toliau vertinti tokio žmogaus meną. Tai įdomūs klausimai, kuriuos pirmiausia ir nagrinėjome. Režisierė pateikė užduotis, pagal kurias improvizavome. Iš mūsų pokalbių, iš mūsų improvizacijų gimė dramaturgija. Akivaizdu, kad režisierė kelia tokias užduotis, kurios padės jai pasiekti tai, ko siekia.

Režisierei labiausiai rūpi išryškinti diskusinį momentą. Juk žmonės dažniausiai turi labai radikalią nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia, ignoruodami visai kitokią pusę. Tad svarbu, kad vyktų diskusija, nes lazda turi du galus. Būtina išgirsti abi puses, suformuoti diskusiją, kurioje apie tai būtų kalbama, o ne vyktų teismas. Todėl šis darbas labai jautrus. Čia daug nepasakytų dalykų, nes kitaip ir neįmanoma.

Aktorė Miglė Polikevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Miglė Polikevičiūtė: Įdomiausias buvo improvizacijų procesas, nes beveik visas spektaklis sukurtas iš improvizuotų scenų. Režisierė kartu su dramaturgu atsirinko, kas jiems atrodo tikslingiausia.

Man be galo graži Anos intencija sujungti ir integruoti tai, kas tarsi prieštarauja vienas kitam. Neteisti, bet ir netylėti. To siekia ir mano personažas. Šį kartą dramatinis krūvis teko kitiems nuostabiems kolegoms, o mano herojė yra labiau stebėtoja, balansuojanti tarp įvairių ugnių ir tikslingai siekianti taikios pozicijos visa ko atžvilgiu. Ilgą laiką norėjosi kurti labiau šaržuotą, idėjinę menininkę, tačiau ilgainiui teko „susimažinti“, nes spektaklis – tai visuma, ir galų gale viskas turi tarnauti šiai visumai.

Aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Martynas Nedzinskas: Man asmeniškai labai įdomi ribos tarp asmeninių dalykų ir meno tema. Spektaklyje atsispindės klausimai apie savęs eikvojimą darbe, apie „šaltanosį“, apie racionalumą. Ar racionalus dalykas prisiliečiant prie temos gali tapti įdomus be tos energijos, kuri yra reikalinga ir kuri ateina iš vidinių išgyvenimų, problemų, nepasitenkinimų? Šie dalykai yra labai įdomūs, nes glaudžiai susiję su aktoriaus prigimtimi: atsiriboti nuo viso to ir racionaliai, techniškai, protingai visa tai suvaidinti. Juk didelis skirtumas, jei tai tave liečia, jei jauti problemą visu savo kūnu, visu savimi kasdienybėje, ir negali racionaliai ir paprastai apie tai kalbėti. Kur yra profesionalumo ir neprigalvoto autentiškumo riba?

Fabula paprasta: galerijoje vizualaus meno atstovai kuria meną, vyksta atvira repeticija, atviras kūrybinis procesas, kurio metu ir iškyla tos visos problemos, išryškėja visos ribos, dažnai kyla absurdiškos situacijos. Bandome susikurti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi bandysime sukurti kažką tokio, kas nepaklūsta jokioms taisyklėms. O juk taip dažniausiai ir būna.

Kalbant apie partnerius teatre, svarbu apčiuopti vaidybos su partneriu ribas. Juk žmogus taip kasdien nesielgtų. Fizinis arba emocinis artumas... Ar tai yra verta, to kas vyksta, ar be to gali kažkas apskritai įvykti?

Viskas išryškės, kai į spektaklį ateis žiūrovai. Juk spektaklis tik tada atsiranda. Sakoma, kad dažnai žiūrovai spektaklį pasidaro tokį, kokio jiems reikia.

Aktorius Gediminas Rimeika. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gediminas Rimeika: Dar atrankos metu smurto tema labai daug diskutavome su režisiere ir dramaturgu. Sulaukiau klausimo, ar esu patyręs smurtą darbe. Įdomu tai, kad nuo pradžios iki dabar mano nuomonė nepasikeitė, nors praėjo beveik metai. Ėjau į šią atranką, diskutavau...

Man patiko režisierės ir dramaturgo pasaulėžiūra. Jie neturi griežtų nuostatų – vieną ar kitą pusę palaikyti. Jų požiūris į vieną ar kitą nutinkančią situaciją, į tai, kas vyksta, yra platesnis, jautresnis. Ir nepriklausomai nuo įvykių Lietuvoje ar užsienyje, kritiškai mąstau: pastaruoju metu medijų nušviesti įvykiai dažniausiai yra reklamos dalis. Tai mane labiausiai ir glumino. Įdomu, kad, kai pradėjome dirbti, išbandėme daug įvairių personažų, kurie apie šias temas pasakoja iš savo asmeninės patirties. Todėl išsakoma ne tik aukos, bet ir priekabiautojo pozicija.

Meno politkorektiškumas neišlaiko būtino kūrybinio variklio; lieka tik bandymas tarpusavyje susitarti. Laikas, kuris turi būti skiriamas kūrybai, tarsi išnyksta. Anksčiau spektakliai būdavo kuriami metus, net dvejus, o dabar – porą mėnesių.

Galvojant apie tai, kas yra jau atsitikę, apie pasekmes, labai sunku tai vienaip ar kitaip įvertinti, nes tarp dviejų pusių – labai plona riba. Kurdami dirbame su savo kūnais ir emocijomis. Ši tema įdomi, kai ji atsiduria mene. Kalbame apie žmogų, kuris yra ir visa ko kūrėjas, ir naikintojas. Jeigu egzistuotų kažkoks algoritmas, sprendžiantis šiuos klausimus, gal būtų paprasčiau, bet kartu ir sintetiška.

Rež. Annos Smolar spektaklio „Sulėtintai“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rytis Saladžius: Pradėčiau nuo to, kad tikriausiai atėjo laikas, kai Lietuvoje ėmė populiarėti dokumentinis teatras. Šiandien menininkai kuria iš to, kas vyksta kasdienybėje, jau ne iš klasikos – Shakespeare‘o arba Čechovo. Dabar mėgstama nagrinėti visai kitus dalykus ir aspektus: žmogaus būties, tarpusavio santykių arba laikmečio problemas. Anna Smolar yra būtent tokio teatro atstovė. Man neteko daug dirbti su dokumentinio teatro režisieriais, tad aš stebiu šį procesą, jame dalyvauju, man įdomu, kas iš to išeis. O darbo principas nėra sudėtingas. Mes daug analizuojame, bandome suprasti, kur slypi problemų ištakos.

Kai baigiasi „užstalinis“ periodas, kai pasidaliname savo nuomonėmis, ateina laikas improvizacijai. Improvizuodami mes naudojame savo tekstą ar remiamės kokiu nors pavyzdžiu, bandydami jį personalizuoti, pasidaryti sau suprantamą ir perkelti jį į sceną kuo organiškiau. Jei situacijos ir tekstai organiški, jaučiame, kad jie teisingi, naudojame juos spektaklyje. O jei tokių pritrūksta, dramaturgas bei režisierė papildo mus.

Mūsų spektaklis bus apie prievartos ištakas, apie santykius darbo aplinkoje, apie žmones, kurie kuria kartu, ir apie tarp jų gimstančią emocinę, psichologinę, fizinę prievartą, kuri kartais atrodo visiškai nepastebima. Mes kalbėsime apie jautrius dalykus, apie tai, kas jaudina dabartinę mūsų visuomenę, tad ir žiūrovo norėtųsi atviro ir jautraus. Norėtųsi, kad ir šis spektaklis, kaip kiekvienas meno kūrinys, inspiruotų mąstymą. Mums svarbu, kad, kalbėdami apie šią temą, nedalintume visko į juoda ar balta, todėl kalbėsime apie tą pilkąją zoną, kurioje užsimezga dviprasmiškos situacijos.

Jau vien pavadinimas „Sulėtintai“ daug ką pasako. Čia panašiai, lyg žiūrėtum filmą, kadrą po kadro. Tuomet pradedi matyti detales. Tarkime, žmogus griuvo, ir tu matai tą vietą, kur jis ne taip koją pastatė, tu matai griuvimo priežastį. Spektaklyje bandysime atkurti tą momentą – klaidos užuomazgą. Reflektuojant šį darbą, manau, kad bandysime parodyti, jog darbo erdvėje vis dėlto įmanoma susitarti ir aiškiai įvardinti santykius, kad agresijos ir prievartos būtų kuo mažiau.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Sulėtintai“ premjera įvyks gruodžio 5, 7 ir 8 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22).

Unsplash.com nuotrauka

„Per beveik keturis su sunkumais susiduriančių porų konsultavimo dešimtmečius man pasidarė aišku, kad daugybė tarp partnerių kylančių konfliktų ir skausmo, kurį jie sukelia vienas kitam, prasideda nuo paprastų skirtumų nesupratimo, – interneto portale PsychologyToday rašo psichologas Stevenas Stosny. Anot jo, dažniausiai santykius gadina vienodumo iliuzija, kai manoma, jog įvairūs įvykiai ar veiksmai reiškia ar turi reikšti tą patį jam ir jai. Tačiau taip retai būna dviem žmonėms, kurie skiriasi savo temperamentu, turi skirtingų patirčių, šeimos istoriją, yra jautrūs skirtingiems dalykams.

„Kaip jis galėjo taip pasielgti? Kaip gali būti, kad ji taip jaučiasi?“ lengvai virsta į „Aš taip nereaguočiau į šią problemą, tad turbūt ji – nenormali“ arba „Neįtikėtina! Jam turbūt koks nors sutrikimas!“

Unsplash.com nuotrauka

Anot psichologo, yra keletas dažniausiai pasitaikančių tokių konfliktų priežasčių. Viena iš jų – skirtingas būdas tvarkytis su informacija.

Pavyzdžiui, ji (arba jis) gali būti linkusi viską suskirstyti į kategorijas: gėlės yra viena, rūbai – kita. Gali būti, kad jai bus būdingas deklaratyvus kalbėjimo stilius („Yra kaip yra“), kuris kartais gali atrodyti arogantiškas, dogmatiškas arba linkęs viską supaprastinti.

Tačiau antra pusė gali būti linkusi pasaulį suvokti visai kitaip – ne taip svarbu, kad gėlės ir rūbai priklauso skirtingoms kategorijoms, svarbiau, kad orchidėja ir suknelė yra tos pačios spalvos. Toks žmogus viską suvokia remdamasis ryšiais ir santykiais, o ne skirtumais.

Taip pat gali skirtis ir bendravimo įpročiai. Vieni žmonės pradžioje pagalvoja, o po to pasidalina mintimis. Kitiems reikia dalintis mintimis tam, kad pavyktų jas surikiuoti. Pirmieji gali atrodyti perdėm lakoniški, o antrieji – plepūs.

Unsplash.com nuotrauka

Santykiuose gali būti svarbūs ir temperamento skirtumai. Anot S. Stosny, temperamento skirtumai lemia daugybę skirtingų dalykų, tačiau dažniausiai tai susiję su skirtingais energijos, nerimo ir ramybės lygiais.

Dažnai būna taip, kad nerimą sutuoktiniams kelia priešingi dalykai: tai, kas kelia nerimą vienam, kitam padeda nusiraminti. Pavyzdžiui, vienas yra linkęs koncentruotis į detales, o kitas – bandyti suprasti visumą. Susitelkimas į detales pirmajam padeda nurimti – jis jaučiasi saugiai ir tvirtai stovįs ant žemės. Tačiau antrajam, linkusiam koncentruotis į visumą, dėmesio nukreipimas į detales ir smulkmenas kelia nerimą – per smulkmenas jis nebemato to, kas svarbu. Pirmasis su nerimu kovoja organizuotumu, tvarka ir punktualumu. Tačiau antrajam visi šie dalykai gali tik kelti nepatogumą.

Unsplash.com nuotrauka

Psichologas teigia, kad santykių pradžioje tokie skirtumai gali žavėti – vienam patinka kito spontaniškumas, kitam – antrosios pusės gebėjimas „tvirtai stovėti ant kojų“. Tačiau gyvenant kartu dėl to kyla nesusipratimų. Vienas negali suprasti, kodėl vėluodamas į darbą kitas nesijaudina („juk tai gali turėti rimtų pasekmių!“), o kitam nesuprantamas pirmojo nerimas („juk nebus geriau, jei dabar visi gausime širdies smūgius!“). Tačiau kai, užuot prašę pakeisti elgesį, pradedame reikalauti, kad kitas pakeistų temperamentą, kyla sunkiai išsprendžiamų konfliktų. Anot S. Stosny, tokios situacijos dažnai yra paradoksalios, nes žmonės nori, kad jų sutuoktiniai pakeistų tuos pačius savo asmenybės bruožus, kurie iš pradžių juos patraukė.

Santykiai, kuriuose abi pusės viena kitą kaltina dėl asmeninių savybių, mato vienas kitą kaip varžovus ar priešininkus, negali būti laimingi. Ką daryti? Psichologas S. Stosny duoda kelis patarimus: džiaukitės skirtumais, kuriais galite džiaugtis, ir toleruokite tuos, kuriais džiaugtis negalite; prašykite keisti elgesį, o ne būdo savybes; stenkitės bendradarbiauti išnaudodami savo stiprybes; stenkitės tobulėti, o ne kaltinti.

Unsplash.com nuotrauka

Poros turi išmokti priimti ir gerbti skirtingus temperamentus, mąstymo ir bendravimo stilius. Skirtingi gebėjimai gali būti naudingi bendrame gyvenime: vieni žmonės gali gyvenimui suteikti spontaniškumo, o kiti – atsargiai apmąstyti bendrus sprendimus. Tačiau, anot psichologo S. Stosny, privalumai prarandami, kai poroje prasideda kova, kurio mąstymo ar bendravimo stilius turi dominuoti.

„Nėra klausimo, kuris stilius geresnis už kitą. Kartu jie geresni nei bet kuris pavieniui“, – teigia psichologas.

Parengta pagal PsychologyToday

Eglė Pranckūnienė. „Litexpo“ nuotrauka

Trumpas pokalbis su dr. Egle Pranckūniene, VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ ir programos „Renkuosi mokyti!“ steigėja, švietimo eksperte apie gruodžio 3-ąją dieną pasirodysiančius tarptautinių pasiekimų testo PISA rezultatus.  

Naujausio PISA tyrimo belaukiant: ką padarėme, kad rezultatai pasikeistų?

PISA tyrimas atskleidžia įsisenėjusias švietimo bėdas, kurios yra pripažįstamos, tačiau, deja, nesprendžiamos. Jau 2015 m. PISA tyrimas, kaip ir kiti nacionaliniai bei tarptautiniai tyrimai, atskleidė, kad Lietuvos mokinių mokymosi motyvacija ir pažanga yra stipriai nulemta jų socialinio bei ekonominio statuso. Augantys socialiniai skirtumai, pajamų nelygybė, socialinė atskirtis yra didžiausios Lietuvos bėdos, skaldančios visuomenę, keliančios socialinę įtampą, ir vien mokykla šių problemų negali išspręsti, joms reikia didelių ir sutelktų pastangų. Mokykla nebepajėgia suteikti pakankamo socialinio lifto, padedančio mokiniams įveikti skurdo, žemo socialinio statuso stigmą, kai dažnas net nebando siekti geresnio išsilavinimo, nemato šviesesnių gyvenimo perspektyvų.

Ar tikrai išspręsime problemą uždarę kaimo mokyklas?

Švietimo projekto „Lyderių laikas 3“ vienas iš tyrimų atskleidė gana didelį mokytojų profesinio pesimizmo lygį, kai mokytojai netiki, kad gali išmokyti kiekvieną vaiką, o ypač tuos, kurie nesulaukia pagalbos šeimoje. Labai įprastas ir paplitęs naratyvas mokyklose apie prastėjantį genofondą, nemokytinus, nieko nenorinčius bei negebančius vaikus, apie nusvirusias mokytojų rankas, nuleidžiamą kartelę, praradus viltį išmokyti. Taip dažniausiai atsitinka kaimo ar mažų miestelių mokyklose, kur didesnė koncentracija vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, o mokytojai yra palikti likimo valiai, nesulaukdami pagalbos iš specialistų bei įvairių tarnybų, nes vaikų skaičius per mažas. Žiniasklaida ir kai kurie politikai eskaluoja kaimo mokyklų uždarymo temą, esą jos dirba nekokybiškai ir per brangiai kainuoja. Ar tikrai išspręsime ugdymo kokybės problemą uždarę kaimo mokyklas? Mokykla nėra izoliuotas darinys, daug kur tai yra vienintelis centras, buriantis bendruomenę. Nuo mokyklos priklauso vietovės kultūrinė, ekonominė, socialinė gyvybė ir gerovė. V. Baranauskienė, tyrinėjanti demografinius švietimo pokyčius, teigia, kad, uždarius mokyklą, sparčiai ima kristi vietovės investicinis patrauklumas, dar labiau didėja socialinė atskirtis, vaikams dar sunkiau pasiekti kitas mokyklas, nes išnyksta viešasis transportas, prapuola sveikatos priežiūros bei daugelis kitų gyvybiškai svarbių paslaugų. Mokyklos uždaromos dažniausiai dėl ekonominių interesų, bet tai dar labiau pablogina kaimo ar miestelio ekonominę ir socialinę situaciją. Kur uždaroma mokykla, ten mažėja gyventojų, taip ištuštėja kaimai bei miesteliai. Kol nesuprasime, kad mokykla nešvaisto pinigų, o užtikrina regionų gyvybingumą ir ekonominę plėtrą, tol skatinsime regionų tuštėjimą. Žinoma, kad mažos mokyklos yra labai brangios, bet jas brangu išlaikyti dėl to, kad jos priverstos veikti pagal tą patį modelį, kaip ir didelės mokyklos. Jeigu mokyklos ir savivaldybės būtų skatinamos bendradarbiauti su įvairiais partneriais ir ieškoti naujų kūrybiškų veiklos modelių, tai atgytų ne tik mokyklos, bet ir kaimų bei miestelių bendruomenės, sutraukiančios jaunas šeimas ir net grįžtančius emigrantus kaip, pavyzdžiui, Aukštelkės mokykla-daugiafunkcis centras Šiaulių r. Tokios mokyklos pritrauktų ir jaunų mokytojų, kurie, matydami savo darbo perspektyvą, atvažiuotų dirbti iš didmiesčių ir prisidėtų prie mokyklos ir visos bendruomenės atgimimo.

Geresni akademiniai rezultatai – tik priimant kiekvieno vaiko skirtybę

2015 m. PISA tyrimas taip pat atskleidė, kad kas ketvirtas mokinys Lietuvoje nepasiekia antro iš šešių pasiekimų lygmens ir tik labai maža Lietuvos mokinių dalis pasiekia aukščiausius – penktą ir šeštą – pasiekimų lygmenis ir gali atlikti sudėtingiausias matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų užduotis (Dukynaitė R., Stundžia M., 2016).
Įdomu, ar ši tendencija pasikeis. Nes ji rodo, kad ugdymo organizavimas mokykloje yra orientuotas į standartinį mokinį, per mažai dėmesio skiriama kiekvienam mokiniui, jo mokymosi stipriosioms bei tobulintinoms pusėms atskleisti. Užuot stiprinus pagalbos sistemą, einama priešingu keliu, mažinant finansavimą pagalbos specialistams. Pasak Savivaldybių asociacijos patarėjo švietimo ir kultūros klausimais J. Mickaus, šiai sričiai trūksta daugiau kaip 16 mln. eurų. Programa „Renkuosi mokyti!“ 2017–2019 m. 14 mokyklų išbandė darbo su mokyklomis modelį, besiremiantį įtraukiojo ugdymo samprata. Programos tyrimas atskleidė, kad mokinių vidinė mokymosi motyvacija auga, kai mokytojai daugiau dėmesio skiria vaiko asmenybei pažinti, dažniau suteikia reikiamą pagalbą, taiko daugiau į mokymąsi įtraukiančių metodų. Kai mokiniai sulaukia intensyvesnės ir individualizuotos pagalbos, jie įveikia mokymosi sunkumus ir dažniau patiria mokymosi sėkmę. Tyrimas patvirtino, kad svarbiausia mokinių mokymosi pažangos prielaida yra didesnis dėmesys kiekvienam mokiniui, pabrėžiant pagarbą kiekvieno asmenybei, pripažįstant besimokančiųjų skirtybes kaip duotybę, o ne problemą, stiprinant mokyklos bendruomenės toleranciją įvairovei. Kai šios nuostatos persismelkia į mokyklos kultūrą, politiką bei praktiką, galima tikėtis kiekvieno mokinio mokymosi pažangos. Programos „Renkuosi mokyti!“ patirtis rodo, kad sistemingai įgyvendinamos įtraukiojo ugdymo nuostatos gali padėti geriau mokytis ir žemų, ir aukštų pasiekimų mokiniams. Daug kas priklauso nuo mokyklos, jos vadovų ir mokytojų, steigėjo paramos, tačiau būtina ir ryžtinga politinė valia įgyvendinti įtraukiojo ugdymo politiką visais lygmenimis. Turėtų būti visokeriopai remiamos tos mokyklos, kurios stengiasi kokybiškai ugdyti visus, o ne tik mokyklai patogius vaikus. Reikėtų atsisakyti mokyklų, klasių, mokytojų ir mokinių reitingavimo pagal besimokančiųjų akademinius pasiekimus, nes lieka neįvertinamos mokyklos realios pastangos kiekvieno vaiko labui. Be to, būtina užtikrinti mokykloms reikalingą pagalbą ir resursus steigti specialistų etatams, kurti ugdymo aplinką, tobulinti mokytojų kompetenciją. Mokyklos turi lanksčiai ir pagal mokinių poreikius organizuoti ugdymą ir pagalbą mokykloje, nevengiant atskaitomybės už įtraukiojo ugdymo tikslų įgyvendinimą. Tik tada galėsime džiaugtis ir mokinių mokymosi pažanga. 

Dr. Eglė Pranckūnienė yra VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ ir programos „Renkuosi mokyti!“ steigėja, švietimo ekspertė. 

Programos „Renkuosi mokyti!“ informacija

Eduardas Balsys ir moterys. LMTA archyvo nuotrauka

Artėjant tikrajai XX a. lietuvių muzikos klasiko, kompozitoriaus ir pedagogo Eduardo Balsio gimtadienio datai, Lietuvos muzikos ir teatro akademija atiduoda duoklę savo garbiam profesoriui ir gruodžio 4–5 d. kviečia į renginių maratoną „Balsiada“. Įvairias LMTA Centrinių rūmų erdves užpildys atviri koncertai, filmų peržiūros, muzikos kūrinių premjeros, edukaciniai renginiai ir diskusijos.

Tikrąjį Eduardo Balsio (1919–1984) šimtmetį švęsime gruodžio 20 d., tačiau visi šie metai skirti šio universalaus ir daugiaplaniško kompozitoriaus jubiliejui. O Lietuvos muzikos ir teatro akademija, jau kurį laiką mininti savo ilgamečio kompozicijos profesoriaus sukaktį įvairiais projektais ir programomis, šventės kulminaciją sutelkė į gruodžio 4 ir 5 d. numatytus renginius.

Gruodžio 4 d. 14 val. muzikologas Viktoras Gerulaitis ir LMTA Simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, kviečia į atvirą orkestro repeticiją – paskaitą LMTA Didžiojoje salėje. Su Eduardu Balsiu, kaip mokytoju, supažindins 16 val. LMTA Muzikos inovacijų ir studijų centro Garso sferoje vyksianti diskusija „Kūrybos pamoka pas Eduardą Balsį“ su buvusiais kompozitoriaus mokiniais, šiandien – žinomais muzikos kūrėjais Algirdu Martinaičiu ir Arūnu Navaku.

Vakaro koncerte 20 val. LMTA Garso sferoje klausytojams bus pristatomi reaktualizuoti Eduardo Balsio kūriniai erdvinei garso sferai. Tai – naujai skambančios originalios E. Balsio kompozicijos bei šiuolaikinės muzikos kūrėjų – Ričardo Kabelio, Mantauto Krukausko, Gintaro Samsono, A. Navako ir A. Martinaičio atliktos E. Balsio kūrinių rekompozicijos, atliekamos elektrinių styginių kvarteto.

Gruodžio 5 d. LMTA tęsia „Balsiados“ maratoną, primindama apie dar vieną Eduardo Balsio kūrybos kryptį – kino muziką. 16 val. LMTA Balkono teatre kompozitorius Mindaugas Urbaitis ir kino kritikė Rasa Paukštytė pristatys režisieriaus Vytauto Mikalausko filmą „Žydrasis horizontas“ (1957) ir jam kurtą E. Balsio garso takelį. Nuo 19 val. LMTA antro aukšto fojė prie Balkono teatro veiks nuo rugsėjo mėn. vykusių kūrybinių dirbtuvių „Eduardo Balsio muzika kine“ rezultatų (kino filmų ištraukų ir joms naujai sukurtų garso takelių) ekspozicija.

Gruodžio 5-osios vakarą, 18 val., Didžiojoje salėje skambės LMTA simfoninio orkestro atliekami žinomi E. Balsio orkestriniai kūriniai: poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 bei fragmentai iš baleto „Eglė žalčių karalienė“. Grieš solistai Klementina Venciūte, Agne Pilkauskaitė, Marija Pranskutė (smuikai), Deividas Dumčius (violončelė), diriguos orkestro meno vadovas Martynas Staškus.

Renginių ciklą užbaigs „afterBALSYS“ – Eduardo Balsio populiariųjų estrados dainų „Elektrėnų žiburiai“, „Senas jūrininkas“, „Habanera“ ir kitų rekompozicijos, sukurtos elektroninės muzikos kūrėjų – Ryčio Koreniuko, Marijos Paškevičiūtės, Andriaus Šiūrio, Mantauto Krukausko (Covarnis) ir Kristupo Giko.

„Tarp daugybės unikalių kūrybos bruožų, Balsio muzikoje man ypač gražu nenuspėjamumas, kuris dažnai pasireiškia dramatiškais muzikinės minties pokyčiais, nukreipiant muzikos eigą naujais keliais ar suteikiant jai visai naujas reikšmes. Toks muzikos dinamiškumas lengvai įtraukia klausytoją kartu keliauti su muzikiniu naratyvu. Jaučiasi, jog jis buvo labai atviras kompozitorius, ieškantis, randantis ir priimantis naujus garsynus bei muzikines išraiškas“, – mintimis dalinasi vienas iš vakaro autorių Kristupas Gikas.

Visi renginiai yra atviri bei nemokami.

BALSIADOS programa (2019 m. gruodžio 4–5 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose (Gedimino pr. 42, Vilnius) 

2019 m. gruodžio 4 d., trečiadienį

14 val. (LMTA Didžiojoje salėje)

LMTA Simfoninio orkestro atvira paskaita-repeticija

Lektorius muzikologas Viktoras Gerulaitis

Dirigentas Martynas Staškus

Programoje: Eduardo Balsio kūriniai simfoniniam orkestrui

16 val. (LMTA Erdvinio garso sferoje)

Diskusija „Kūrybos pamoka pas Eduardą Balsį“

Dalyvauja: Eduardo Balsio mokiniai – Arūnas Navakas ir Algirdas Martinaitis

Diskusijos moderatorius kompozitorius Mantautas Krukauskas

20 val. (LMTA Erdvinio garso sferoje)

Sferinės muzikos koncertas

Eduardo Balsio kūrinių reaktualizavimas erdvėje

Programoje: Arūno Navako „Išardytas solo“ (2019), Gintaro Samsono „Fauno popietės poilsis prie Baltijos jūros, prisiklausius Balsio“ (2019), Mantauto Krukausko „Jūros atspindžių atspindžiai“ (2019), Ričardo Kabelio „Balsys-Hába-Habanera“ (2019), Algirdo Martinaičio „Nelieskite. Himnas varlei“ (2019) erdvinio garso sferai

Dalyvauja elektrinių styginių kvartetas

2019 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienį

16 val. (LMTA Balkono teatre)

Kino filmo „Žydrasis horizontas“ peržiūra

Režisierius Vytautas Mikalauskas, kompozitorius Eduardas Balsys (1957)

Filmą pristato kompozitorius Mindaugas Urbaitis ir kino kritikė Rasa Paukštytė

18 val. (LMTA Didžiojoje salėje)

Simfoninės muzikos koncertas

Programoje – Eduardo Balsio kūriniai:

Poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“

Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1

Du fragmentai iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ styginių orkestrui (aranžuotė violončelei ir styginių orkestrui D. Geringo)

Dirigentas Martynas Staškus

Solistai: Klementina Venciūtė (smuikas), Agnė Pilkauskaitė (smuikas), Marija Pranskutė (smuikas), Deividas Dumčius (violončelė)

Koncerto vedėja Lukrecija Stonkutė

19:30 val. (LMTA Balkono teatre)

afterBALSYS

afterBALSYS – tai atsigręžimas į šiek tiek primirštą Eduardo Balsio kūrybos kryptį – populiariosios muzikos dainas, jų perteikimas nauju formatu, per jaunesniųjų kartų kūrėjų prizmę

Rekompozicijų autoriai: Andrius Šiūrys, Rytis Koreniukas, Maria Paškevičiūtė, Kristupas Gikas, Covarnis

Atlikėjai: Paulina Simutytė (vokalas), Justinas Žilys (el. gitara), Mantvydas Pranulis (trimitas), Džiugas Daugirda (perkusija), Vladas Zacharov (kontrabosas)

Nuo 19 val. (II aukšto fojė prie Balkono teatro)

Eduardo Balsio kino muzikos rekompozicijos

Kūrybinių dirbtuvių „Eduardo Balsio muzika kine“ rezultatų (kino filmų ištraukų ir joms naujai sukurtų garso takelių) ekspozicija

Garso takelių autoriai: Laurynas Kamarauskas, Rūta Girnytė, Povilas Strumila, Marius Pakštas

LMTA informacija

Akimirka iš Sue Mayo kūrybinių dirbtuvių. BATS archyvo nuotrauka

Menų agentūra „Artscape“, jau ne vienus metus sėkmingai vykdanti socialinius pokyčius skatinančias meno veiklas, pradeda didelį tarptautinį projektą BATS (Baltic Applied Theatre School). „Šikšnosparniai“, naviguojantys po bendruomenių menus, susiburs Baltijos taikomojo teatro mokykloje. Tai – tęstinė mokymų programa, truksianti visą pirmąjį 2020 m. pusmetį ir apimsianti visas tris Baltijos valstybes.

Projektas BATS yra menų agentūros „Artscape“ pernai keliuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose įgyvendinto taikomojo teatro projekto „Namai“ tąsa. Tarp projekto „Namai“ rezultatų – ne tik kūrybiniai darbai, jaunų scenos menininkų kartu su moksleiviais sukurti nedidelėse bendruomenėse, bet ir mokslinis socialinio poveikio įvertinimas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad bendruomenių teatro projekto pabaigoje jo dalyviai tapo drąsesni, atviresni ir sąmoningesni, lengviau bendravo tarpusavyje ir pradėjo labiau vertinti santykius bei tikėti kiekvieno žmogaus galia keisti pasaulį.

Šįkart su nedidele scenos menų profesionalų ir edukatorių grupe dirbs keturios garsios taikomojo teatro kūrėjos ir mokytojos – Sue Mayo (Didžioji Britanija), Tara Hawk (Vokietija/JAV), Nazha Harb (Libanas) ir Kristina Werner (Vokietija). Kūrybinėse dirbtuvėse, sujungsiančiose teoriją ir praktiką, menininkės pristatys unikalius savo kūrybos metodus, kuriuos jos naudoja dirbdamos skirtingose bendruomenėse. Po mokymų dirbtuvių dalyviai, prižiūrimi mentorių, imsis savarankiškai įgyvendinti taikomojo teatro projektus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir taip turės galimybę įsitraukti į šiuo metu pasaulyje itin aktyvų taikomojo teatro tinklą.

Norintieji mokytis ir kurti Baltijos taikomojo teatro mokykloje kviečiami iki gruodžio 13 d. registruotis per projekto svetainę https://bats-school.eu.

Menų agentūros „Artscape“ informacija

Moteriškoji kontrkultūros klasiko Charleso Bukowski atsvara, šiuolaikinės poezijos ir laisvųjų eilių tėvas, protingiausiu laikomas pasaulio žmogus ir „International Booker“ premijos laureatas. Tokia kompanija iki metų pabaigos pasieks Lietuvos skaitytojų lentynas.

Leidykla „Kitos knygos“ iki gruodžio pabaigos lietuviškai pirmą kartą išleis amerikiečių rašytojos Lucios Berlin novelių rinkinį, 200-osioms amerikiečių poeto Walto Whitmano gimimo metinėms skirtą jo poezijos rinktinės „Žolės lapai“ leidimą, fiziko Stepheno Hawkingo paskutinę knygą „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“ ir vengrų rašytojo, apokaliptiškojo László Krasznahorkai romaną „Šėtoniškasis tango“. Fantastikos mėgėjus nudžiugins naujas kultinio JAV autoriaus Philipo K. Dicko klasikinio romano „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ vertimas.

S. Hawkingo paskutinė knyga

Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas atvėrė ne vieną Visatos paslaptį ir sugebėjo visa tai suprantamai paaiškinti plačiajai visuomenei. Būdamas 21-erių išgirdo lemtingą diagnozę – jis sirgo amiotrofine lateraline skleroze, kuri progresuodama lėmė beveik visišką paralyžių, prikaustė prie neįgaliojo vežimėlio ir galiausiai atėmė gebėjimą kalbėti. Vis dėlto mokslininkas sugebėjo pasipriešinti ligai ir iki pat mirties 2018-aisiais liko Kembridžo profesoriumi.

Po mirties išleistoje paskutinėje savo knygoje „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“ S. Hawkingas apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas? Atsakymas į kiekvieną klausimą išsamprotaujamas pasitelkiant mokslo žinias. Nuo kitos lietuviškai išleisto mokslininko knygos „Trumpa laiko istorija“ ši skiriasi savo apžvelgiamų klausimų platumu ir dar paprastesniu dėstymu.

„Tai ne mokslinė, o labiau filosofinė knyga“, – sako leidyklos projektų vadovė Aira Niauronytė.

Kultinė rašytoja

JAV rašytoja Lucia Berlin (1936–2004) – atradimas ir patiems amerikiečiams. 2015-aisiais, jau po autorės mirties, pasirodžius autobiografinių novelių rinktinei „Namų tvarkytojos vadovas“, pagaliau suvokta šių kūrinių vertė. Vieni L. Berlin lygina su A. Čechovu, kiti – su Ch. Bukowskiu, tačiau jos pasakojimo tonas ir matymas išlieka saviti. Rašytoja ypač simpatizuoja protingoms moterims, kurių nelepina gyvenimas.

Didmiesčio gatvėse skleidžiasi visas žmogiškos patirties spektras, kasdien kovojant dėl išgyvenimo ištinka spontaniški praregėjimai. Pati L. Berlin, sulaukusi 32-ejų, jau buvo tris kartus išsiskyrusi, turėjo keturis sūnus, kuriuos reikėjo išlaikyti pačiai, ir kovojo su priklausomybe nuo alkoholio. Rašytoja dirbo įvairiausius darbus: medicinos sesuo, namų tvarkytoja, sekretorė, pavaduojanti mokytoja. Novelėse L. Berlin kasdienius savo ir aplinkinių sunkumus supina su humoru, o liūdesį – su nenuilstamu kovingumu. „Namų tvarkytojos vadovas“ – pirmoji talentingos JAV rašytojos knyga lietuvių kalba.

Poezijos revoliucionierius

Waltas Whitmanas (1819–1892) – verlibro revoliucionierius, vienas pačių svarbiausių amerikiečių poetų. Jo gyvenimo knyga, poezijos rinkinys „Žolės lapai“, pirmąkart pasirodė 1855-aisiais. Jame tebuvo 12 eilėraščių. Autorius knygą nuolat pildė ir taisė ir ji tapo esminiu modernistinės poezijos rinkiniu. W. Whitmano rinktinė lietuviškai buvo išleista 1959-aisiais, išversta Antano Miškinio, ir padarė didžiulę įtaką lietuvių poezijai.

Bebaimis klajūnas ir jautrus stebėtojas W. Whitmanas savo eilėmis skelbia laisvę ir lygybę, pastebi tai, dėl ko kiekvienas gyvenimas tampa išties ypatingas. Jis – kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, miestiečių, jūreivių, darbininkų ir žemės žmonių poetas, bet kartu ir lapo, skruzdės, jūros, saulės dainius – jam viskas vienodai svarbu. Bet kokia doktrina ar tikėjimas poetui per ankšti, jis savyje sutalpina viską. 

W. Whitmano poezija šiandien yra tokia pat šiuolaikiška, artima ir išlaisvinanti, kokia buvo ir prieš daugiau nei šimtmetį. Naujoje lietuviškoje „Žolės lapų“ rinktinėje skelbiami Mariaus Buroko ir Kasparo Pociaus atrinktų tekstų vertimai. Įvadą parašė poetas ir vertėjas Rimas Užgiris.

Vengrų invazija

Bekompromisis stilius, paprasti gyvenimai, iškylantys iki archetipų lygmens, pasaulio literatūros kontekstas, iracionalumo protrūkiai. Vengrų rašytojas László Krasznahorkai – vienas garsiausių Vidurio Europos rašytojų, vadinamas „gyvuoju klasiku“. Dėl savo bekompromisio stiliaus žinomas autorius yra pelnęs daugybę įvairių šalių literatūrinių apdovanojimų, svarbiausias – tarptautinė Bukerio („Booker International Prize“) premija.

Pirmasis ir vienas žymiausių autoriaus romanų „Šėtoniškas tango“ – tai į devynias kalbas išverstas žmogaus vizijų, svajonių sudužimo romanas: dabartis nepalieka nė menkiausių vilčių, o ateitis daugiau negu miglota. Visą romaną persmelkęs laukimas: žmonės ko nors laukia, bet nuolatos nesulaukia to, ko tikėjosi. Jame yra ir nenusakomo paslaptingumo, ir žmogaus, palikto vieno su nuožmiu pasauliu.

Romaną kino justa pavertė vengrų režisierius Béla Tarras. Daugiau nei septynių valandų filmas „Sátántangó“ išrinktas vienu iš svarbiausių kada nors sukurtų filmų.

Fantastikos klasika

Kino mylėtojai apsidžiaus ir dėl Philipo K. Dicko klasikinio romano „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ naujo Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimo. Pagal šią knygą sukurta kultinį statusą pelniusi kino juosta „Bėgantis skutuvo ašmenimis“.

Philipas K. Dickas (1928–1982) – vienas svarbiausių XX a. amerikiečių rašytojų. Jis buvo pirmasis mokslinės fantastikos kūrėjas, įtrauktas į prestižinę Amerikos klasikinių knygų seriją „Amerikos biblioteka" (Library of America).

Romano „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ veiksmas vyksta Žemėje po branduolinio karo. Tvyro radioaktyviosios dulkės, gyvūnai ir augalai beveik išnykę, o dauguma žmonių pasitraukę į kolonizuotas kitas planetas. Iš vergystės Marse į Žemę pasprunka aštuoni androidai – trumpaamžiai dirbtinės kilmės humanoidai. Rasti ir sunaikinti bėglius įpareigotas jaunas policininkas, galvų medžiotojas Rikas Dekardas. Jeigu jam pavyks, vietoj nekenčiamos savo dirbtinės avies pagaliau galės įsigyti tikrą gyvūną – aukščiausio statuso ženklą apmirusioje planetoje. Tačiau naujo tipo androidai vos atskiriami nuo žmonių, o empatijos testo, naudojamo jiems demaskuoti, kartais neišlaiko ir žmonės.

Leidyklos „Kitos knygos“ informacija

Leidyklos „Baltos lankos“ nuotrauka

Leidykla „Baltos lankos“ metų pabaigą pasitinka solidžiai – knygynus pasiekė net 10 naujienų: nuo skaitytojų jau pamėgtų autorių Haruki Murakami, Lauren Groff ar Jo Nesbø naujausių knygų, ilgiems vakarams tinkamų detektyvų iki negrožinių veikalų, skirtų kiekvienam smalsiam skaitytojui, norinčiam geriau suprasti šiuolaikinį pasaulį.

„Metų pabaigos leidiniai tikrai neeiliniai. Tarp laukiamiausių naujienų – Haruki Murakami „Komandoro nužudymas I“, Lietuvoje pamėgto romano „Moiros ir Furijos“ autorės Lauren Groff naujas apsakymų rinkinys „Florida“, naujausias Jo Nesbø detektyvas „Peilis“, tęsiantis Hario Hūlės knygų ciklą. Taip pat džiaugiamės skaitytojams pristatydami ir negrožinės literatūros veikalus, ypač aktualius šių dienų žmogui, – tai Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knyga „Kaip miršta demokratijos“, mokslininkės Anne Sverdrup-Thygeson veikalas „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų“ bei buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright knyga „Fašizmas. Įspėjimas“, – sako leidyklos direktorė Kotryna Žukaitė.

Susipažinkite su „Baltų lankų“ metų pabaigos naujienomis.

Laukiamiausi vardai

Jo Nesbø „Peilis“ (iš norvegų k. vertė Giedrė Rakauskaitė)

„Peilis“ – jau dvyliktas skaitytojų itin pamėgto knygų ciklo apie detektyvą Harį Hūlę romanas. 

Haris Hūlė dar niekada nebuvo taip arti prarajos. Rakelė – vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo, – nutraukė su juo santykius. Oslo policijoje jis peržiūri užšaldytas bylas ir rūšiuoja dokumentus, užuot daręs tai, ką geba geriausiai, – tyręs žmogžudystes, kurios gali būti susijusios su Sveinu Finu, seksualiniu nusikaltėliu, serijiniu žudiku ir Hūlės priešu, kuris po daugiau kaip dešimtmečio kalėjime išėjo į laisvę ir yra pasiryžęs atkeršyti. 

Ir viskas tik į bloga. Vieną rytą Haris atsibunda sunkiai pagiringas, visiškai neprisimindamas nakties, kruvinomis rankomis. Ir tai – tik veriančio lyg išgaląsti peilio ašmenys košmaro pradžia. 

Lauren Groff „Florida“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Naujausias didžiulio dėmesio sulaukusio romano „Moiros ir Furijos“ autorės kūrinys. Amerikiečių rašytojos Lauren Groff apsakymų rinkinyje kuriamas gaivališkas pasaulis, kur kasdienybės pakraščiuose tyko audros, panteros, smegduobės ir gyvatės, bet didžiąsias paslaptis ir pavojus slepia pati žmogaus prigimtis. Autorei būdingu poetiniu stiliumi pasakojama apie skirtingus likimus, žmogiškąjį malonumą ir džiaugsmą, apie ne visada jaukius prisipažinti jausmus – visa tai, iš ko susideda žmogus.

Visuose apsakymuose nuolat išnyra nepamirštama, vis pasirodanti ir vėl pranykstanti pagrindinė knygos veikėja – stipri ir ryžtinga moteris, žmona ir motina. Ji kas vakarą išeina klajoti po nakties miestą, kurio languose, kiemuose ir gatvėse skleidžiasi tūkstančiai istorijų. 

Haruki Murakami „Komandoro nužudymas I“ (iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė) 

Haruki Murakami romanas „Komandoro nužudymas I“ skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Ilgiems vakarams

Stefan Ahnhem „9 kapas“ (Iš švedų k. vertė Eglė Voidogienė)

Į Vilniaus knygų mugę jau vasarį atvykstantis Stefanas Anhemas – vienas svarbiausių šiuolaikinių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Jo „9 kapas“ – antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis. 

Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam.

Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas. Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus.

Daniel Cole „Korikas“ (iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė)

„Korikas“ – antroji detektyvo Viljamo Foko serijos knyga. Po Skudurinės lėlės žmogžudysčių praėjo aštuoniolika mėnesių. Niujorke ant Bruklino tilto rastas kadaruojantis negyvėlis su krūtinėje išraižytu žodžiu JAUKAS. O jį ten pakabinęs nusikaltėlis ištraukiamas iš upės – taip pat suraižyta krūtine, tik žodis kitas: LĖLĖ. Netrukus Londone atkartojamas nusikaltimas, identiškas įvykdytajam Niujorke: detektyvų akivaizdoje žūsta jaukas, o jį nužudžiusi lėlė pati atima sau gyvybę. Vis daugiau ženklų rodo, kad šie nusikaltimai susiję su Skudurinės lėlės žmogžudystėmis.

Tad kam vilioti skirtas JAUKAS, kaip pasirenkamos LĖLĖS, o visų svarbiausia – kas timpčioja tas lėles už virvučių? 

Jørn Lier Horst „Aklas spėjimas“ (iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė)

Norvegijos pietuose esančiame Staverno uostamiestyje be žinios dingsta taksi vairuotojas. Policija netekusi vilties, tačiau detektyvas Viljamas Vistingas dar nesiruošia nuleisti rankų: jau pusę metų jis viliasi aptikti bent menkiausią užuominą, kuri padėtų jam išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko tą šaltą žiemos naktį. 

Netrukus dingusio taksisto paieškos pasisuka kita linkme ir atveda Vistingą prie naujos bylos: vieno iš prabangiausių miesto namų rūsyje rastas pinigų prigrūstas seifas. Šalia jų – šautuvas, kuriuo šauta lygiai prieš pusę metų. Kai tyrimo sūkuryje neplanuotai atsiduria nėščia detektyvo dukra Lina, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nebe tik policijos tyrimas, tai – asmeninė detektyvo kova. 

Sofia Lundberg „Klaustukas – tai pusė širdies“ (iš švedų k. vertė Eglė Voidogienė) 

Sėkminga fotografė Elina Boals gyvena laimingą gyvenimą Niujorke su vyru ir dukra. Tačiau jų gražios šeimos portrete, rodos, kažko stinga. 

Vieną dieną Elina gauna laišką iš Fredriko – vienintelio tikro draugo iš skurdžios vaikystės Gotlando saloje. Tai nelauktas balsas iš praeities, kurį Elina metų metus bandė ištrinti iš atminties ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių. Ją vėl ima graužti kaltė dėl paslapties, privertusios bėgti iš gimtosios salos ir niekados ten negrįžti. Galiausiai Elina suvokia: kad išsaugotų tai, ką turi dabartyje, ji privalo atsigręžti į praeitį, ir išsiruošia kelionei ne tik į kitą žemyną, bet ir į kitą laikotarpį, kitą gyvenimą. 

Sofijos Lundberg „Klaustukas – tai pusė širdies“ – šiltas, jautrus ir viltingas pasakojimas apie savęs suvokimą, tiesos paieškas, susitaikymą su praeitimi, gebėjimą nugalėti gėdą ir kaltę ir pamilti iš naujo. 

Suprasti šiuolaikinį pasaulį

Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt „Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai“(iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė)

Ar šiandien demokratijai gresia pavojus? Harvardo universiteto profesoriai Styvenas Levitskis ir Denielis Ziblatas šį klausimą nagrinėja didžiulio dėmesio sulaukusiame veikale „Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai“.

Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu. 

Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių. 

Madeleine Albright „Fašizmas. Įspėjimas“(iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui. 

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussoliniʼo pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos. 

Anne Sverdrup-Thygeson „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė)

„Vabzdžių planeta“ – pirma populiariuoju stiliumi parašyta Norvegijos biologijos mokslų universiteto profesorės knyga, stulbinamais faktais ir aktualiomis temomis patrauksianti ne tik vyresnius, bet ir jaunus skaitytojus. 

Kiekvienam šiandien gyvenančiam žmogui tenka daugiau nei 200 milijonų šių mažų padarėlių. Jų esama visur: aukštai Himalajų kalnuose, kompiuteriuose ar net kitų gyvūnų ausyse ir nosyse. Ir nors šiltas vasaros vakaras prie ežero daug kam atrodytų kur kas malonesnis be kraujasiurbių uodų, turime susitaikyti su mintimi, kad Žemė – ne žmonių, o vabzdžių planeta. Vabzdžiai valdo mūsų pasaulį, ir mūsų pareiga – suprasti, kaip tai vyksta ir ką galime padaryti, kad mūsų planeta nesunyktų, kad joje išliktų pusiausvyra.

Leidyklos „Baltos lankos“ informacija

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/439082da5587fb1c96190d3193321b16.jpg"},"main_article":{"title":"A\u010di\u016b \u0160. Bartui \u2013 partizanai \u201eSutemose\u201c urapatriotams nepatiks","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-03-aciu-s-bartui-partizanai-sutemose-urapatriotams-nepatiks\/178270","article_id":"178270","subtitle":"Darius Indri\u0161ionis"},"sub_1":{"title":"Sudu\u017eusi \u0161eimos viltis","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-03-suduzusi-seimos-viltis\/178199","article_id":"178199","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas, Vytautas Ra\u0161kauskas"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/579c32fbe45d9e8adf2ca6e93f9161be9af00623.jpg"},"sub_2":{"title":"Baltai pra\u017eydusiam: moterys apie Vai\u017egant\u0105 (II)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-03-baltai-prazydusiam-moterys-apie-vaizganta-ii\/178268","article_id":"178268","subtitle":"Lietuvos ra\u0161ytoj\u0173 s\u0105jungos Kauno skyrius"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/86811f7a7ef88d69807bdef82537ffd7a8e1b1ad.jpg"},"sub_3":{"title":"Patirti advent\u0105. Zacharijo tyla","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-03-patirti-adventa-zacharijo-tyla\/178273","article_id":"178273","subtitle":"Kun. Robertas Urbonavi\u010dius"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/4231f73d0201458e473ec37081c31c34861157ec.jpg"},"related":[],"links":[]}

Aleksandras Ivanovas. Arkangelas Gabrielius ištinka Zachariją nebylumu (1824) Wikiart.org nuotrauka

(Lk 1, 5–25; Lk 1, 57–79)

Turbūt niekada nebuvai toks laimingas, Zacharijau, kaip tuos devynis tylos mėnesius iki meto, kol tavoji žmona pagimdė sūnų, kurį paėmęs pragydai šlovinimo giesme.

Iki tol visą tą laiką girdėdavai, kaip tave lankantieji tau už nugaros kuždėjosi kraipydami galvas – nes jie manė, kad Aukščiausiojo ranka ištiko tave, kuomet buvai Šventykloje, Jo Artume.

„Tikrai jis turi kokią nors slaptą nedorybę, kurios mes nežinome, nes jisai ne tik bevaikis, bet dabar ir nebylys. Visagalio rūstybė ištiko jį“, – taip jie tarpusavyje šnekėdavosi.

Tačiau tai girdėdamas tu tik juokdavaisi širdyje iš jų paikystės – nes iš tiesų pirmąkart gyvenime buvai laimingas.

Pagaliau tu supratai, kas yra malda. Nes Viešpaties angelas Gabrielius, Aukščiausiojo Pasiuntinys, tau užverdamas lūpas, atvėrė širdį.

Savo tyloje pagaliau atradai Dievą, arba teisingiau – leidaisi Dievo atrandamas.

Ilgai spyriojaisi, Zacharijau – kaip Adomas, kuris žaidė slėpynių su Dievu; taip ir tu daugelį metų slapsteisi nuo Viešpaties, užlįsdamas už savo kunigiškos tarnystės, Įstatymo mokymo, nesuskaičiuojamų aukų bei permaldavimų.

Apie Dievą žinojai viską, bet Jo Paties nepažinai.

Iš tiesų buvai nevaisingas. Ne kūnu, bet dvasia. Buvai kaip išdžiūvusi vandens talpykla ar nudžiūvęs vynmedis.

Net ir išvydęs spindinčia šviesa apsisiautusį Gabrielių, tu širdyje nepatikėjai Jo pažadu, nes tavoji širdis jau daugybę metų buvo kurčia ir nebyli.

Ir štai dabar kaip Mozė priešais nesudegantį krūmą tu gėriesi Izraelio Šventuoju, Tuo, kuris yra Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, – ir nuo šiol tavo Dievas, o Zacharijau.

Išmokyk mus tylos, Zacharijau.

Padėk mums ją atrasti, nes joje atrasime Dievą,

O teisingiau, tai leisimės Jo atrandami.

Mes irgi, kaip ir tu, Zacharijau, esame įsitraukę į Adomo pradėtą žaidimą –

Slėpynes su Dievu.

Mes taip puikiai pasislėpėme, jog nebesitikime, kad būsime surasti

Ir jau patys nebežinome kelio atgal.

Esame pavargę tikėti bei pasitikėti.

Bijome nutilti ir sustoti,

Nes suprasime, jog nieko gero nepasakome

Ir nežinome, kur link einame.

Išmokyk mus tylos, Zacharijau.

Kadras iš rež. Šarūno Barto filmo „Sutemose“ (2019 m., Lietuva, Prancūzija, Čekijos Respublika, Serbija, Portugalija, Latvija).

Tekste atskleidžiamos Šarūno Barto filmo „Sutemose“ siužeto detalės. 

„Dialogai – nei penki, nei devyni, – sušnabždėjo žmona. – Bet dėl istorijos neturiu prie ko kibti.“ Filmas ėjo į pabaigą, o mes, jaunų istorikų pora, išties neturėjome prie ko kibti. Salė skendėjo sutemose – filmas, beje, vadinosi taip pat.

1948-ųjų žiema, Lietuvos kaimas. Pats partizanų kovos įkarštis. Laikantis tam tikruose visuomenės sluoksniuose įsitvirtinusio Lietuvos partizanų vaizdavimo kanono, jie turėtų vilkėti naujutėlaites uniformas, būti neperšaunami ir nenukaunami, ginti gyventojus nuo okupantų siautėjimo, o laisvalaikiu be perstojo dainuoti liaudies dainas ir samprotauti, kokią laisvą ir demokratišką Lietuvą sukurs.

Šarūno Barto filmo „Sutemose“ partizanai – kitokie. Apspurę, apiplyšę, randuoti, sušalę. Grobiantys gyventojų turtą, prievartaujantys moteris, žudantys išdavikus, kulkomis sprendžiantys savo šeimynines problemas. Ir tik viena liaudies daina (o ir ta – labai liūdna) bei Vakarų radijo stočių klausymas (nesiryžtu spėlioti, kokios anglakalbės radijo stoties partizanai galėjo klausytis tuo laikotarpiu) daro „Sutemose“ partizanus bent šiek tiek panašius į tą, deja, nusistovėjusį partizanų-angelų-superherojų vaizdinį.

Nepaisant visko, nekyla abejonių, kad filmo „Sutemose“ partizanai irgi kovojo už laisvą Lietuvą. Galbūt jie pavaizduoti kaip praradę viltį, skaldomi vidinių konfliktų ir išdavysčių, tačiau jie miške – jie kovoja. Jiems nuolat gresia mirtis – partizanu apsimetusio išdaviko ar emgėbisto kulka. Juos kamuoja šaltis (įsižiūrėkite į tas palapines – kur ir kaip jie gyveno!), badas, sunkiai gyjantys seni randai. Ir tik labai naivus žmogus galėtų patikėti, kad tokiomis sąlygomis galima ilgainiui nesužvėrėti. Tik labai naivus kūrėjas gali miške gyvenančius partizanus vaizduoti švariomis uniformomis, rankomis ir sąžinėmis. Tai buvo karas – žiaurus, brolžudiškas, bet teisingas karas. Karo dalyviai – ne angelai. Čia – pirma didelė, nuoširdi padėka Šarūnui Bartui: už tai, kad pirmąsyk Nepriklausomos Lietuvos istoriniame kine partizanus pavaizdavo kaip žmones – kaip kruvino ir žiauraus karo, negalėjusio nepaveikti jų psichikos, dalyvius ir aukas – viename asmenyje.

Kadras iš rež. Šarūno Barto filmo „Sutemose“ (2019 m., Lietuva, Prancūzija, Čekijos Respublika, Serbija, Portugalija, Latvija).

Giliai atmintin įsirėžia pavieniai „Sutemose“ epizodai. Prie vyro lavono pusnuogė moteris apdraskytu veidu. Vargani valstiečiai, prievartaujami pirkti valstybinės paskolos lakštus. Sutemose žygiuojantis partizanų būrys. Karo lauko teismas ir pravirkę pasmerktieji. Žuvys, šokinėjančios dugne valties, kurios savininką tuoj pervers išdaviko kulka. Ir galiausiai – išprotėjęs senasis Pliauga, besivoliojantis ant rūsio, atstojančio kalėjimą, grindų. „Sutemose“ vaizdai iškalbingesni nei pats siužetas.

Yra trūkumų. Dauguma pašnekesių – išties nei penki, nei devyni. Filmas labai lėtas (bet čia slypi ir teigiama pusė – nuosekliai plėtojamas siužetas, sklandžiai atskleidžiami pagrindinių veikėjų portretai). Lėti ir veikėjai: atrodo, kad anų laikų Lietuvoje visi buvo jei ne flegmatikai, tai bent jau visiški melancholikai. Gerokai gyvybingesni, išraiškingesni atrodo priešai – emgėbistai. Vienintelis gyvesnis lietuviškas vaizdelis – kai įsiūčio pagauta Pliaugos žmona išveja prie krosnies besišildžiusias pusnuoges mergaites. Dar ir senasis Pliauga pačioje pabaigoje tampa ekspresyvus ir gyvybingas – kai emgėbistas plaktuku suskaldo jam kelio girnelę. O be šito – visiška melancholija. Bent vieno gyvybingo, aktyvaus, nenuspėjamo veikėjo filmui „Sutemose“ labai trūksta.

Kalbant apie pagrindinius veikėjus, verta pagirti puikią Arvydo Dapšio, suvaidinusio tėvą Pliaugą, vaidybą. Senasis Pliauga – neabejotinai pagrindinis „Sutemose“ herojus: darbštus valstietis, saugantis savo ūkį (nenori atiduoti sklypo samdiniui) ir įsūnį (nenori, kad šis eitų pas partizanus). Sovietiniu supratimu, Pliauga – tikrų tikriausias buožė. Nors tai tik žodžių žaismas, bet buožė iš tikrųjų – šautuvo buožė, kuria į Lietuvos žemę rėmėsi partizanai: tik dėl tokių kaip Pliauga laisvės kovotojai turėjo maisto, šiltesnių drabužių ir prieglobstį. Kitą herojų – Pliaugos įsūnį Untę – suvaidinęs Marius Povilas Elijas Martynenko – gerokai silpnesnis: mažai išraiškingas, į viską žvelgiantis vienoda veido išraiška – tarytum viską jau nekart matęs ir nuo visko seniai pavargęs.

Giliai atmintin įsirėžia pavieniai „Sutemose“ epizodai. Prie vyro lavono pusnuogė moteris apdraskytu veidu. Vargani valstiečiai, prievartaujami pirkti valstybinės paskolos lakštus. Sutemose žygiuojantis partizanų būrys. Karo lauko teismas ir pravirkę pasmerktieji. Žuvys, šokinėjančios dugne valties, kurios savininką tuoj pervers išdaviko kulka. Ir galiausiai – išprotėjęs senasis Pliauga, besivoliojantis ant rūsio, atstojančio kalėjimą, grindų. „Sutemose“ vaizdai iškalbingesni nei pats siužetas. Jis išties gan paprastas – netgi banalus. Jame dominuoja du motyvai: tėvo, saugančio sūnų nuo karo, tragedija ir degraduojančio partizanų būrio išdavystės istorija. Toks siužetas gali paskęsti užmaršties sutemose – vien dėl jau minėtos melancholijos. Tačiau vaizdai – pavieniai, bet raiškūs – atmintin įsirėš ilgam.

Šio filmo nenorėčiau žiūrėti antrąkart – „Sutemose“ nėra lengvas ir malonus pasivaikščiojimas – mūsų istorija nėra širdį glostanti. Bet vienąkart – būtinai. Šis filmas nepatiks tiems, kurie pratę į istoriją žiūrėti vien kaip į juodos ir baltos spalvos žaismą. Š. Barto „Sutemose“ – lėtas ir sudėtingas filmas, kuriame tragiška praėjusio amžiaus vidurio Lietuvos istorija pavaizduota pastelinėmis spalvomis. Filmas, kuriame partizanai – tiesiog žmonės: su savo silpnybėmis ir klaidomis. Ne demonai, bet ir ne angelai. Žmonės. Ir urapatriotams tai nepatiks.

Ir už tai – nuoširdžiai ačiū, Režisieriau.

Filmo anonsas:

Juozas Tumas-Vaižgantas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalas Kaunorasytojai.lt

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą, II dalis. 

Buvo 1925 metų vasara. Aš dirbau „Aušros“ gimnazijoje. Mes, keletas jaunų mokytojų, nutarėme pailsėti. Nuvažiavę į Birštoną išsinuomojom vasarnamį ir linksmai leidome vasaros dienas. Ten ilsėjosi ir baltagalvis Tumas. Jis susidraugavo su mumis, mes pamilome jį. Iš pirmos dienos jis prisakė mums, kad ilgai nemiegotume, kad kiekvieną rytą eitume sutikti saulės, o vakare jos palydėti. Sakydavo: „Jei su saule kelsitės, pušų rytmetinį kvapą trauksite, tai būsite sveikos.“ 

Vieną rytą pabudau dar saulei netekėjus, pravėriau langą ir išgirdau:

– Vychodi, o drug moi niežnyj, čias svidanijie prišol, – tai dainavo Tumas. Balsas gražus, skambus. Aš pažadinau drauges ir visos pažvelgėme pro langą. Už lango stovėjo Tumas, medžio šakele braukė sau per ranką, tartum smuiku grojo, ir dainavo. Mums labai linksma buvo ir mes visi pasileidome kalno link, saulės sutikti.

Antras mano susitikimas su Tumu įvyko 1929 metų vasarą. Toje pat vietoje didelis būrys inteligentijos leido vasaros dienas. Vieną dieną nutarėme važiuoti į Prienus apžiūrėti alaus gamyklos, o tuo pačiu paragauti Prienų alaus.

Už vasarnamio, kur gyvenome, stovėjo aukštas kalnas, apaugęs medžiais. Iš vienos kalno pusės – status skardis, kuris leidžiasi tiesiog į Nemuną. Tumas visus užvedė ant to kalno ir pasakė:

– Į laivą niekas neturi teisės sėstis bet kaip. Į laivą reikia nusileisti lėktuvu.

Mat, Nemune mūsų jau laukė laivas. Visiems buvo labai linksma, ir visi juokėsi kiek galėdami, ir laukė, ką tas Tumas iškrės. O jis, sutanos skvernus pasikaišęs, atsisėdo ir skardžiu nugarmėjo į Nemuną. Atsistojęs prie laivo drąsino visus ir pats juokėsi. Taip visi buvo priversti į laivą leistis „lėktuvu“.

Mikalina Glemžaitė, etnografė, pedagogė

***

1917 m. klausiau jo literatūros paskaitų šešių savaičių lietuvių kalbos kursuose evakuacijoje Voroneže. Kursų klausėsi apie 150 žmonių, ne tik mokytojai. Buvau rašytojo gerbėja. Sekiau spaudą apie jį. Visus jo raštus kone atmintinai mokėjau. Kartais susitikdavau asmeniškai. Malonu buvo ne tik jį skaityti, bet taip pat malonu jo klausytis. Šnekus, greitakalbis, smarkiai gestikuliuojantis. Jo dikcija buvo ypatinga, kietai kir­čiuodavo, balsą kaitaliodavo, vaizdus skardžiu juoku perpindavo. Kartais įterpdavo žodelyčius „to panie“ arba „panie tego“.

Joana Petrauskaitė-Nainienė, pedagogė

***

Pirmoji mūsų pažintis su Vaižgantu buvo 1917 m. gruodžio 24 d., Kūčių vakarą. Mes gyvenome tada Stokholme, viešbutyje, ir vakare visi penki susirinkę mūsų kambaryje liūdėjome, kad esame toli nuo tėvynės ir negalime švęsti Kūčių ir Kalėdų su savaisiais. Netikėtai atėjo pas mus Vaižgantas, taip pat genamas ilgesio ir neramumo, kad praleistų Kūčių vakarą su savo tautiečiais. 

Prisimenu, tas vakaras praėjo labai gyvai, įdomiai ir turiningai, Vaižgantas buvo puikus pasakorius, linksmas, gyvas ir sąmojingas. Jis pasakojo mums apie savo veiklą lietuviškose parapijose, o ypač apie knygnešystę. Pasakodamas mums ir pats prisiminė savo, knygnešių rėmėjo, darbus ir vėl gyvai išgyveno visus pavojus ir pasisekimus. Mes labai domėjomės ir prašėme, kad jis parašytų savo atsiminimus. Ir, kaip pats paskui pasakojo, tą Kūčių vakarą jam kilo mintis ir atėjo įkvėpimas iš tikrųjų parašyti knygą apie tuos laikus. Stokholme 1917 metais jis ir pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

Gyveno jis Stokholme mažyčiame kambarėlyje, kur tilpo tik lova, staliukas ir buvo tarpelis praeiti. Ir prie to staliuko jis nuo ryto iki vėlaus vakaro, mažai kur išeidamas, kūrė „Pragiedrulius“.

Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė, pedagogė

***

Maždaug apie 1924 metus „Vairo“ redakcija buvo įsikūrusi labai prastose patalpose. Kun. Tumas, turėdamas keturis kambarius, mūsų redakcijai užleido vieną. Mes tada buvome įsikūrę Aleksoto g. 6-4. 

Kiekvieną dieną susitikdavome. Pasakodavo užėjęs įvairius atsitikimus. Mes taip įsidrąsinom, jog kartą paklausėme:

– Kur jus dėsim, kai numirsit? 

– Argi man vietos neatsiras? – nesuabejojęs atkirto Vaižgantas ir iš visos širdies garsiai nusijuokė. 

Rūpinosi visais, kas tik po ranka jam pakliūdavo, kam reikalinga buvo jo pagalba. Labai dažnai atsivesdavo kokį apiplyšusį vaikiuką ir sušukdavo tarnaitei ant viso buto:

– Emilija, pavalgydink.

Arba, būdavo, atsiveda čigoniuką ir rėkia:

– Emilija, pavalgydink, nuprausk, tegul sušyla.

Uršulė Brazytė-Rabašauskienė, pedagogė

***

Per pamokslus Vaižgantas dažnai kartodavo: nepaleistuvaukite, negirtuokliaukite, neapgaudinėkite. Labai visus agitavo prieš gėrimą. Jis degtinės negerdavo nei namie, nei svetur. Bet konjako sušalęs kartais įsipildavo į karštą arbatą. Dėl to Mosėdyje sklandė toks pasakojimas: „Eina kunigėlis pro altariją. Žiūri – pašventory ant pakraikų girtas guli.

– Ak tu, besarmati, ak tu, gyvuly! Prisisprogai, kad nė paeiti nebegali! O juk prižadėjai būti blaivininku! – šaukia supykęs Vaižgantas. 

– Aš ne degtine … Aš konjaku apsigėręs… – suniurnėjo girtuoklis.

– Aaa, jei konjaku, tai gulėk, gulėk! – atsakė kunigėlis ir nuėjo į bažnyčią.“

Ona Jurkienė, Mosėdžio klebonijos šeimininkė 

***

Šiam rašytojui ir žmogui charakterizuoti sunku surasti tiek žodžių, kad atkurtum jo spalvingą portretą.

Didelės, plačios, pilnos gerumo visiems žmonėms širdies žmogus. Impulsyvus – vado­vavosi jausmu, intuicija, širdies balsu. Romantikas iki pat savo senatvės, iki gyvybės užgesimo. Teatras, aktoriai labai gerbė, my­lėjo Vaižgantą.

Tumas – deimančiukų ieškotojas, atradėjas, rinkėjas. Kam ko­kia bėda, nelaimė, reikalas – kelio galas pas Tumą. Niekam jis neatsakė pagalbos, niekas neišėjo iš jo pastogės nesuprastas, ne­padrąsintas.

Aktoriai žavėjosi Tumo liaudiškumu, tokiu atsparumu mies­to, to meto buržuazinio gyvenimo įtakai. Bet užvis labiausiai mus stebino tai, kad jis buvo visiškai laisvas nuo aukso dulkių godu­lio. Kito tokio rašytojo ir žmogaus aš nesutikau. Jis visa išdalin­davo kitiems. Ir visa tai darydavo be pozos, tyliai, nedemonstruo­damas savo gerumo.

Potencija Pinkauskaitė, aktorė

Pirmoji teksto dalis: „Baltai pražydusiam... Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą“

Parengė Alfas Pakėnas

Kauno arkivyskupijos šeimos centre / Kosto Kajėno nuotrauka

Susirgus gelbsti gydytojai, o kur kreiptis išgyvenant artimojo netektį? Kas gali padėti susitaikyti su paties brangiausiojo – kūdikio – praradimu? Ką daryti sudužus šeimos vilčiai, kad kūdikis gims sveikas ir džiugins artimuosius gražiausia pasaulyje šypsena?

Kai gydytojai nebegali padėti, žmonės savo sužalotas širdis patiki Kauno arkivyskupijos šeimos centro darbuotojams.

„Pradžioje būna labai daug ašarų, žmonės ateina išsigandę ir užsidarę savo liūdesyje, tačiau mes suteikiame galimybę išbristi iš tamsos ir nevilties, išlaisvėti ir sveikti“, – pasakoja Krizinio nėštumo programos koordinatorė Aušra Bačėnė.

Ir net jeigu gali pasirodyti, jog nėštumas ir kūdikio netektis yra labai asmeniški patyrimai, kuriais nesinori dalintis, juos išgyvenantiems pagalba tiesiog būtina. Ką daryti motinai, kuriai nėštumo metu diagnozuotas vėžys ir reikia apsispręsti, ar taikyti gydymą ir taip pakenkti savo vaikui? O paaiškėjus, kad dar negimusiam kūdikiui diagnozuotas labai sunkus apsigimimas ir jis niekuomet nebus sveikas? Tai Krizinio nėštumo programos dalyvių kasdienybė.

Krizinio nėštumo programos koordinatorė Aušra Bačėnė / Kosto Kajėno nuotrauka

Todėl, remiant Lietuvių katalikų religinei šalpai, krizinį nėštumą patiriančias poras konsultuoja psichologai, be to, joms suteikiama galimybė dalyvauti Rachelės vynuogyno rekolekcijose, skirtose išmokti gyventi su netekties skausmu patyrus abortą, persileidimą ar netikėtą kūdikio mirtį.

Jūsų parama Šalpai – tai parama pirmiausiai tiems, kam jos labiausiai reikia. Skausmo iškankintiems, bet turintiems viltį atsitiesti.

Kauno arkivyskupijos šeimos centre / Kosto Kajėno nuotrauka

    Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
    Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

Skaitiniai KV (12)

Šv. Pranciškus Ksaverijus. Esteban Murillo (17 a.) Wikipedia.org nuotrauka

1506 m. balandžio 7 d., Didįjį ketvirtadienį, likus šešioms savaitėms iki Kristupo Kolumbo mirties, pasaulį išvydo šeštasis ir paskutinis Ksaverų pilies šeimininkų sūnus – Pranciškus. Buvo nauji laikai: atrasta Amerika, atvertas kelias į Indiją, padėti pamatai Ispanijos ir Portugalijos kolonijiniam viešpatavimui.

Pranciškus buvo linksmas ir guvus vaikas. Mokėsi jodinėti ir fechtuotis, studijavo katekizmą, kalė lotynų ir ispanų, nes gimtoji buvo baskų kalba. Šešiolikos metų gavo tonzūrą ir buvo priimtas į Pamplonos vyskupijos klero gretas.

Geriausiame Europos universitete

Būdamas devyniolikos atsisveikino su gimtine. Jo garbėtroškiškiems planams labiausiai tiko Paryžiaus universitetas. Pirmą kartą jis mėgavosi universitetinio miesto laisve, pasinėrė į lengvabūdišką studento gyvenimą. Be to, studijavo „laisvuosius menus“.

1529-ųjų rudenį į jo kambarį įžengė kitas kilmingas baskas, 15 metų už jį vyresnis studentas Ignacas Lojola. Tarnaudamas karininku, jis buvo sunkiai sužeistas ir paskui išgyveno gilų vidinį atsivertimą. Nuo to meto jis troško dalytis savo dvasiniu patyrimu ir „padėti sieloms“. Savo jaunajam studijų draugui mestelėjo: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Pranciškus, kuris tuomet jau buvo baigęs pagrindines studijas ir, studijuodamas teologiją, pats dėstė filosofiją, po trejų dvejonių metų pasidavė: atsisakė Pamplonos katedros kanauninko vietos ir 1533 m. pavasarį prisidėjo prie Ignaco suburtos jaunų vyrų grupės, iš kurios po septynerių metų atsirado jėzuitų ordinas.

Jėzaus draugijos bendrakūrėjas

1535 m. rugpjūčio 15 d. Pranciškus kartu su visa grupe pasižadėjo gyventi neturtingai, skaisčiai ir kaip piligrimas vykti į Šventąją Žemę. 1536–1537 m. žiemą bičiuliai pėsčiomis nukeliavo į Veneciją. Kadangi tais metais į Palestiną neplaukė joks laivas, jie vėl pėsčiomis grįžo į Romą, vėliau – į Veneciją. Čia 1537 m. birželio 24 d. gavo kunigystės šventimus. Paskui bičiuliai išsiskirstė po įvairias šiaurės Italijos vietas sielovados darbui. Pranciškui teko eiti į Boloniją.

1538 m., vėl susirinkę Romoje, po ilgų pasitarimų nusprendė įkurti ordiną, pavadintą „Jėzaus draugija“, pavesdami jį popiežiui, kad šis galėtų juos siųsti ten, kur reikalingiausia. Popiežius priėmė pasiūlymą ir dar prieš patvirtindamas ordiną jo narius išskirstė po įvairius Italijos miestus. Ignacas ir Pranciškus pasiliko Romoje, laiškais susirašinėjo su kitais bičiuliais ir toliau rūpinosi ordino steigimu. Pranciškus tapo Jėzaus draugijos sekretoriumi.

Pamaina į misijas

Tuo metu Portugalijos karalius Jonas III paprašė popiežiaus keletą naujosios bendruomenės kunigų pasiųsti misionieriais į jo Indijos kolonijas. Kadangi vienas iš numatytų draugų susirgo, Ignacas vietoj jo paskutinę akimirką paskyrė Pranciškų. Šis susikrovė daiktus ir jau kitą dieną, šį kartą ant arklio, su Portugalijos ambasadoriaus palyda iškeliavo į Lisaboną, kurią pasiekė po trijų su puse mėnesio, 1540 m. birželio pabaigoje.

Apsilankęs pas karalių, Pranciškus atsidavė įprastai vargšų ir ligonių tarnystei bei sielovadai dvare, mieste ir inkvizicijos kalėjime. Gyveno jis kukliame name ir kasdien kaip išmaldą susirinkdavo sau maisto.

Veikė taip sėkmingai, kad karalius panoro jį pasilaikyti Lisabonoje. Tačiau popiežius siuntė į Indiją. Prieš pat išplaukiant, Pranciškus buvo paskirtas popiežiaus nuncijumi visai Azijai. 1541 m. balandžio 7 d., per savo 35-ąjį gimtadienį, jis įlipo į Santiago – Indijos flotilės admirolo laivą – ir po audringos 13 mėnesių kelionės, per kurią nemažai keleivių susirgo ir net mirė, pasiekė Goa, portugalų Indijos sostinę. Prisistatęs vyskupui, apsigyveno prieglaudoje ir ėmėsi savo darbo: slaugė ligonius, apaštalavo tarp portugalų, mokė tikėjimo Indijos gyventojus, ypač vaikus ir vergus.

Evangelija perlų žvejams

Po pirmosios sėkmės Goa mieste Pranciškus nuvyko į pietinę Indijos pakrantę pas perlų žvejus paravus. Juos valdė portugalai, todėl iš Goa atvykę kunigai gyventojus jau buvo evangelizavę, tačiau šie apie krikščionybę nelabai ką suprato. Pranciškus pėsčiomis žygiavo iš kaimo į kaimą, aiškino žvejams Dievo įsakymus, tikėjimo išpažinimą ir svarbiausias maldas, kurias pirmiausia turėjo išversti į tamilų kalbą. Kai tik žmonės viską išmokdavo atmintinai ir galėdavo sukalbėti tikėjimo išpažinimą, pakrikštydavo. Tada palikdavo juos savo padėjėjui – kuriam nors iš vietos gyventojų – ir keliaudavo toliau. Taip jis darbavosi ir kitose Azijos srityse. Už jo triūsą lydėjusią sėkmę dėkoti derėjo ne tiek vargingiems aiškinimams, kiek Dievo ir žmonių meilei, trykštančiai iš visų jo žodžių ir darbų. Ši meilė paliesdavo visų žmonių širdis, kur tik jis nuvykdavo.

Po metų Pranciškus vėl sugrįžo į Goa ir 1543 m. vyskupo akivaizdoje davė paskutiniuosius iškilmingus vienuolinius įžadus.

Misijų kelionės po Pietų Aziją

1544 m. Pranciškus tęsė misijas Pietų Indijoje, šį kartą – Malabaro krante (dabartinė Kerala). Nuvyko į Ceiloną, kur jam visiškai nepasisekė, vėl aplankė anuos engiamus perlų žvejus ir 1545 m. balandį keturiems mėnesiams apsistojo rytinėje Indijos pakrantėje, Sćo Thomé, prie apaštalo Tomo kapo ieškodamas šviesos tolesnei savo misijų veiklai.

Vidinis balsas kvietė toliau į Rytus. 1545 m. rudenį Pranciškus nuplaukė į Malaką, kadaise Malaizijos karalystės miestą, o tuo metu – portugalų tvirtovę ir uostą-kryžkelę tarp Rytų ir Vakarų Azijos. Kaip ir Goa, jis rūpinosi morališkai netvirta portugalų bendruomene ir veikė tarp vietinių malakiečių. Ten, Malakoje, kurioje jis lankėsi iš viso penkis kartus, susipažino su pabėgėliu iš Japonijos, samurajumi Anjiro. Šis papasakojo apie savo savitą šalį ir manė, kad Pranciškus ten galėtų tikėtis sėkmės.

Pirmasis tikėjimo skelbėjas Japonijoje

Kartu su kitais dviem jėzuitais ir Anjiro, kuris buvo vertėjas, 1549 m. balandį Pranciškus sėdo į laivą ir rugpjūčio 15 dieną atplaukė į Kagosimą, Anjiro gimtinę. Pranciškus greitai suprato, kad šis kraštas labai skiriasi nuo iki tol jo aplankytų. Jis detaliai aprašo aukštą Japonijos kultūrą ir tikisi gausių atsivertimo vaisių.

Padedant Anjiro, Pranciškus į japonų kalbą išvertė krikščioniško mokslo santrauką ir ją dėstė nustebusiems klausytojams: paprastiems žmonėms gatvėje, Satsumos kunigaikščiui ir jo dvarui, net budistų vienuoliams jų vienuolynuose. Rudenį iškeliavo pas imperatorių, norėdamas gauti leidimą skelbti Evangeliją visame krašte.

Kai po gerų dvejų metų Pranciškus paliko Japoniją, krikščionių bendruomenės jau buvo penkiuose miestuose ir vienijo apie 1000 tikinčiųjų.

Kankinantis Kinijos ilgesys

Japonai Pranciškaus klausė, kodėl krikščionybė nežinoma Kinijoje, juk visos kultūros ir religijos kyla iš didžiosios kinų tautos. Tai paskatino Pranciškų ten surengti misijų kelionę. Mat jei Kinija priimtų krikščionybę, būtų lengviau atversti visą Aziją. Tačiau į Kiniją europiečiai patekti negalėjo. Ten kalėjimuose sėdintys portugalų pirkliai prašė siųsti diplomatinius atstovus, kurie padėtų jiems atgauti laisvę.

Pranciškus svajojo apie oficialią Portugalijos karaliaus delegaciją pas Kinijos imperatorių, kurią lydėdamas, jis būtų galėjęs skelbti Evangeliją. Kaip galima greičiau, per Malaką jis grįžo į Goa. Iš šv. Ignaco laiško sužinojo, kad šis įkūrė visos Azijos jėzuitų provinciją su centru Goa ir jį paskyrė pirmuoju provincijolu. Naujasis gubernatorius sutiko pasiųsti delegaciją ir gerą Pranciškaus draugą, pirklių seniūną Diego Pereirą, paskyrė karališkuoju pasiuntiniu. Šis vieną savo laivų – Santa Cruz – savo lėšomis parengė diplomatinei kelionei.

Su šiuo laivu gegužės 31 d. Pranciškus norėjo išplaukti iš Malakos, tačiau uosto komendantas Alvaro de Athaide, didžiojo keliautojo Vasco da Gamos sūnus, būdamas garbėtroška ir pavydėdamas pirkliui diplomatinės misijos pas Kinijos imperatorių, sutrukdė laivui išplaukti.

Paskutinė kelionė

Liepos 17 d. Santa Cruz išplaukė kaip paprastas pirklių laivas, be diplomatinės delegacijos ir be dovanų Kinijos imperatoriui. Kelionės tikslas buvo Sancianas, maža salelė Kantono įlankoje, tarnavusi portugalų ir kinų pirklių susitikimams. Pranciškaus planas sužlugo. Tačiau jis vyko su viltimi iš salos slapta patekti į žemyną. Rugpjūčio pabaigoje Santa Cruz pasiekė Sansijaną, kur ir kiti laivai buvo išmetę inkarus. Su savo tarnu kinu Antonio Pranciškus persikėlė į mažą šiaudinę pašiūrę, iš kurios buvo matyti Kinijos krantai. Vienas kinų pirklys už gerą užmokestį pažadėjo jį lapkričio 19 d., prisidengiant nakties tamsa, perkelti į žemyną. Tačiau Pranciškus laukė veltui. Kinas neatvyko.

Atėjo žiema. Dauguma portugalų laivų jau buvo išplaukę. Pranciškus savo pašiūrėje šalo ir alko, o lapkričio 21 d. susirgo. Iškankintas jo kūnas daugiau nebepajėgė priešintis. Su juo buvo tik Antonio. 1552 m. gruodžio 3-iosios naktį didysis Azijos misijų pradininkas Pranciškus Ksaveras mirė vienišas savo šiaudinėje pašiūrėje priešais Kinijos, šalies, apie kurią svajojo, krantus. Jis buvo 46 metų, iš kurių 11 darbavosi Azijoje.

Jo palaikai buvo pervežti į Goa, kur iki dabar brangiame karste saugomi Gerojo Jėzaus bažnyčioje. Pranciškus Ksaveras buvo kanonizuotas 1622 m. kovo 12 d. kartu su Ignacu Lojola. Nei gyvenimas, nei mirtis neįstengė jų išskirti.

„Laiškai bičiuliams“ 2010/Nr. 2.

Doc. dr. Kęstas Kirtiklis. Evgenios Levin nuotrauka

Praėjusią savaitę Vilniaus universitetas kartu su rektoriumi prof. Artūru Žukausku priešakyje Vinco Kudirkos aikštėje dalino diplomus „už ačių“ (prisimindami buvusią švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę), po visą Vilnių „blaškėsi“ ponas popierinis ministras, o dar anksčiau auditorijose dėstytojai 4,5 minutės leido savo paskaitą dėstyti išmaniesiems telefonams. 

Taip VU kvietė parodyti Vyriausybei, kad, kitų metų biudžete nenumačius pakelti žadėtuosius 10 proc. dėstytojų ir administracinio personalo atlyginimus, akademinė bendruomenė nepasiduos ir žada streikuoti. Po protesto Vyriausybėje Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas susitiko su vicekancleriu. Tokio atstovo pasirinkimas kai kuriuos žmones socialiniuose tinkluose privertė galvoti, jog Vyriausybei nė kiek nerūpi akademijos ir universiteto ateitis: į susitikimą siunčiamas tikrai ne pats aukščiausias Vyriausybei galintis atstovauti pareigūnas. Maža to: spaudos konferencijos metu vicekancleris Deividas Matulionis į VU rektoriaus pažadą streikuoti atsakė paprastai: „Puiku, studentai bus laimingi.“

Vicekanclerio „pašmaikštavimą“ filosofas, VU Komunikacijos ir Filosofijos fakultetų docentas dr. KĘSTAS KIRTIKLIS pavadino „trejetukininko atsakymu“. Kalbėjomės apie dabartinę akademijos padėtį, protesto savaitės #PaskutinisPrioritetas prasmę, kam šiuolaikiniame pasaulyje reikalinga akademija. 

Kokia pagrindinė dabartinių protestų priežastis? Ar ji susijusi tik su finansavimu ar ir su noru parodyti valdantiesiems, kad jų požiūris į mokslą, studijas ir akademiją nėra tinkamas? 

Šie dalykai yra susiję. Vis bandai atskirti: finansai ar... kažkas. Bet koks veiksmas yra, man atrodo, paveikesnis tada, kai jis turi simbolinį krūvį. Pavyzdžiui, dūžtantis langas nėra vien tik materialaus turto suniokojimas. Jei šiaip daužai langus dėl materialaus turto suniokojimo, nieko iš to nebus, svarbu juk kur ir kaip tas langas dūžta ir kokį simbolį krūvį jis neša. Jeigu ateini ir sakai, kad tau reikia duoti pinigų, ir nieko neklausinėti, tai atrodai, nebepopuliaru taip sakyti, bet – varguolis su ištiesta kepure.  Protesto tikslas tikrai yra didesnis mokslo finansavimas, bet svarbu klausti: kodėl pinigų nėra?

Visų pirma tai susiję su mentalitetu. Labai vykusi idėja protesto judėjimą, kuriam dabar jau dveji metai, pavadinti paskutiniuoju prioritetu. Vicekancleris, kalbėdamas su rektoriumi, sakė, kad niekas neneigia, jog švietimas yra prioritetas. Jam pritaria ŠMSM ministras A. Monkevičius, bet yra, žinote, ir kitų prioritetų. Taip ir susidaro toks keistas oksimoronas: paskutinis prioritetas. Švietimas būtent toks ir yra – paskutinis. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Turime visuomenę, kurioje susiklosto keista situacija. Jeigu klausi žmonių pasaulyje, kas yra svarbiausi politikos prioritetai, tai kokioje Australijoje ar Prancūzijoje apie 30 proc. žmonių sako, kad švietimas yra svarbiausias politikos prioritetas. O štai Lietuvoje taip atsako vos 3 proc. Viso labo trys procentai. Supranti, kad Vyriausybė ir rinkėjai yra vieningi: šiuo klausimu sutaria. 

Bet yra kita tendencija, kurios aš vis dar nesuprantu, o ji vis tiek egzistuoja: mąstymas, kad turi būtinai stoti į aukštąją mokyklą, nes kitaip esi kvailys. Kaip tu be diplomo?

Šalyje, kurioje nevertinamas švietimas, yra vertinamas diplomas. Ko jis tada vertas? Atsakymas: nieko. Šis diplomų dalinimas „už ačių“ prikišamai rodo, kad nesame suinteresuoti kelti švietimo kokybę, bet diplomo mums reikia iš to paties nekokybiško švietimo. Žmonės įstoja į eilę (kaip ir prie Vyriausybės) universitete: joje pastovi ketverius metus, pavegetuoja ir tada gauna diplomą. 

Kita pasirinkta protesto forma: po Vilnių keliaujantis, savo feisbuko paskyrą turintis ir nuolat su „rinkėjais“ bendraujantis ponas popierinis ministras. Kuo jis ypatingas? Ką ši protesto akcija suteikia viešajai erdvei ir protestuotojų tikslams? 

Vėlgi labai nemaloniai paradoksalu: kai viskas prasidėjo, maniau, kad ši akcija bus skandalinga. Kai pirmadienį pradėjome po Vilniaus universitetą „blaškytis“ su popieriniu ministru, atrodė, kad sulauksime daugiau pasipiktinimo. 

Ponas popierinis ministras. Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Popierinis ministras gerai reziumuoja akademijos požiūrį į paskutinius kelis ministrus: ten galėjo būti ir popierinė ministrė. Ko gero, trys ar keturi paskutiniai švietimo, mokslo ir sporto ministrai daugiau mažiau visi buvo popieriniai.

Buvau šalininkas to, kad šį popierinį ministrą nuneštume į susitikimą su neva tikruoju ministru Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI). Negalėjau dalyvauti tame įvykyje, tačiau mane pritrenkė štai kas: ponas Monkevičius, pamatęs popierinį ministrą, nepasakė nė pusės žodžio. Tą man liudijo net keli kolegos: jis tik visą laiką kartojo, kad „aš jums pritariu, pritariu jūsų reikalavimams“.

Maniau, kad jis bent pasipiktins, pagrasins išeisiąs, tačiau taip neįvyko. Popierinio ministro šūkis: „aš su jumis, bet nebūtinai už jus“, o A. Monkevičius visu kuo demonstravo, kad jis su mumis, bet velnias žino už ką. Popierinis ministras parodė, kad iš tikrųjų švietimo, mokslo ir sporto ministras yra popierinis.

Reikėtų pasakyti, kad protestui paramą išreiškė ne visos akademinės institucijos Lietuvoje. Kadangi protestas sietinas su finansavimo didinimu, tai, atrodytų, kiekvienas akademijos narys turėtų būti suinteresuotas kylančiu atlyginimu. Kodėl tuomet ne visi pasiryžę dalyvauti? 

Pirma, nepaisant visų pastangų, kurias daro ŠMSM, universitetų administracija, kokia nors kita mokslo administravimo įstaiga, skiepyti neoliberalistinį požiūrį, kad universitetas turi veikti verslo korporacijos principu, kad turime optimizuotis, būti paslankesni, efektyvesni, tarptautiškesni, bendradarbiauti su tikruoju verslu, orientuotis į poveikį ir pelną, Lietuvos akademinė bendruomenė sugeba šioms idėjoms stipriai priešintis ir būti inertiška. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Vadybiniu žargonu tariant: akademinėje bendruomenėje yra žmonių, kuriuos kad ir kaip tu suksi, jie yra neverslūs. Kad ir kaip man nepatinka šis posakis, jis – iliustratyvus. Turime didžiulę neverslių žmonių bendruomenę.

Tačiau akademinis prieglobstis nebėra toks saugus: spaudimas yra toks didelis: jis anksčiau ar vėliau didesne ar mažesne jėga pralauš tą pasipriešinimą ir inerciją. Taip yra visame pasaulyje: baisi akademikų perprodukcija ir labai mažai darbo vietų. Ir jeigu tu nori gauti darbo vietą universitete kur nors pasaulyje, tavęs laukia klaikiai didelė konkurencija. Matyt, didžiausia konkurencija Europos Sąjungoje yra Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, bet peržengus sieną vis augančią konkurenciją rasime ir Lenkijoje. 

Prigaminame daug žmonių, bet vietų universitete dėstymui ar akademiniam darbui tiesiog nėra. Uždarant universitetus Lietuvoje tas spaudimas tik didės: juk universitetų uždarymas reiškia ir darbo vietų netekimą. Dėl tų likusių darbo vietų, o doktorantų vis daugėja, konkurencija aštrės ir didės aktyvistinis mentalitetas: turėsi būti mokslininkas, savo paties vadybininkas, kažkaip būti socialiai matomas veidas, nes tai garantuos poziciją, darbą ir atlygį už jį. 

Šis spaudimas galų gale prasidės, tada to aktyvizmo gatvėse ir noro keisti padėtį turėsime dar daugiau. Pavyzdžiui, šiuo metu Londone universitetai taip pat streikuoja. Kolegos pasakojo, kad elektroniniuose paštuose įjungiamas autoatsakiklis: „Atsiprašome, bet streikuojame.“ Ar galėtume bent vienas VU fakultetas dabar paskelbti tokį pranešimą? Matyt, kad ne. Vėliau bendruomenė keisis, bet dabar turime ją dar gana inertišką ir neaktyvią. Žmonėms tiesiog trūksta ambicijos gerinti savo gyvenimo kokybę išreiškiant poziciją viešai. 

Protesto akcija „Diplomas už ačių“. Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Paklausiu bjauraus klausimo: kam reikalinga akademija šiuolaikiniame pasaulyje pasaulyje ir, žinoma, didesnis jos finansavimas? 

Akademija yra tam, kad pasaulis veiktų normaliai. Ne darytų proveržius, bet tiesiog veiktų normaliai. Dabar jau nebemadinga taip kalbėti, bet vis dar gyvename informacijos visuomenėje. Šis gyvenimas reiškia ne tik tai, kad pas mus labai daug technologijų ir visi gali guglu naudotis, bet pati visuomenės veikimo struktūra yra pasikeitusi. Informacija yra pagrindinis resursas, kurį mes „apdirbame“, iš ko mes viską gaminame.

Jeigu tu gyveni kokioje nors industrinėje, pramonės visuomenėje, tai pagrindinis dalykas yra darbuotojo įgūdžiai. Tokiu atveju užtenka baigti vidurinę mokyklą. Bet jeigu esame poindustrinė visuomenė ir mūsų pagrindiniai ištekliai yra tokie, kurių vidurinė mokykla nepamoko apdirbti, nes ji yra bendrojo lavinimo, tai reikia specializuoto lavinimo. Universitetas moko būtent šių įgūdžių: visiškai nesvarbu, ar jūs studijuojate tiksliuosius, ar humanitarinius mokslus, mes visi iš principo mokomės dorotis su kompleksiškais, netikėtais, dideliais, fragmentuotais informacijos kiekiais, juos susieti, sudėti į vieną vietą ir visumą.

Kad šitokiomis sąlygomis visuomenė funkcionuotų normaliai, kad mes mokėtume apsieiti su nauju ištekliumi, mums reikia įgūdžių, mums reikia išsilavinimo. Galime į jį neinvestuoti ir tada verkti, kad ir vėl estai mus aplenkė. Baisi nelaimė, bet neturime darbuotojų, kurie galėtų dirbti ir temptų mus į priekį. Kalbame ne apie proveržius, o elementarų dalyką. Patinka mums tai ar ne: pasaulis yra toks. Diplomas turėtų būti išraiška to, kad turi komptencijas: moki dirbti truputį aukštesniu lygmeniu nei vidurinis išsilavinimas. Iš tavęs to reikalauja šiuolaikinis pasaulis.

***

Šiandien, gruodžio 2-ąją dieną paskelbta, jog švietimo bendruomenė ir Vyriausybė pasiekė susitarimą: pirmadienį pasirašyta atnaujinta švietimo šakos kolektyvinė sutartis. Pagal šią sutartį, kitąmet turėtų augti dėstytojų, visų grandžių mokytojų, švietimo pagalbos specialistų darbo užmokestis (10 proc.). Ikimokyklinio ugdymo specialistams darbo užmokestis augs apie 20 proc. Dar nėra aišku, iš kokių šaltinių darbo užmokesčiai bus keliami. Už lėšų paieškas bus atsakinga Finansų ministerija, o biudžetą su didesnėmis investicijomis į švietimą dar turės patvirtinti LR Seimas. 

Judėjimas #Paskutinisprioritetas su tokiu Vyriausybės ir profsąjungų susitarimu nesutinka. Jų feisbuko paskyroje rašoma: „Tai, kas šiandien įvyko, yra pasityčiojimas, kapituliacija ir puikiai įgyvendinta manipuliacija pavadinimu „Skaldyk ir valdyk“. Mes apie tą susitarimą tarp Vyriausybės ir mokytojų bei LAMPSS atstovų. Jie susitarė, kad dėstytojų ir mokslininkų atlyginimai būtų keliami iki 10 procentų. Nuo rugsėjo. Vadinasi metinės pajamos paaugs net 3 proc. Mūsų interesams šios profsąjungos neatstovavo. Bene pikčiausia, kad apie šį susitarimą ir vykdomas derybas žinojo vos keli žmonės. [...] Reikšdami visišką nepritarimą šioms susitarimo nuostatoms, toliau tęsiame protestą ir diskusijas dėl Vilniaus universiteto veiklos stabdymo tikėdamiesi, kad prie to prisijungs ir kiti šalies universitetai.“