Diena, kai minime Mariją Sopulingąją, skatina mus atsigręžti į lemtingą išganymo istorijos įvykį: Marija stovi po kryžiumi, jungdamasi su savo Sūnaus kančia. Būtent dabar ji tampa visos Žmonijos Motina ir Atpirkėjo bendradarbė. Šį tikėjimo faktą žinome iš Evangelijų.
XI amžiuje pradėjęs formuotis savitas liturginis pamaldumas, apmąstantis šį Marijos gyvenimo įvykį, vėliau paplito ir įsitvirtino visuotinai. Vienas šio pamaldumo pavyzdžių yra populiarioji lotyniška giesmė ‚Stabat mater‘, priskiriama Jacoponei iš Todi, kuris vulgata tarme sukūrė ir garsiąsias ‘Laudi’. Iš šio pamaldumo kilo „Švč. M. Marijos Septynių Skausmų“ šventė.
XIII amžiaus viduryje, 1233 metais, Florencijoje kilo „Marijos tarnų“ ordinas, kurį Mergelės Marijos įkvėpti įsteigė Septyni Šventieji Steigėjai. Būtent jų dėka plačiai paplito Marijos Sopulingosios kultas.
XV amžiuje ši Marijos, stovinčios po kryžiumi ant Kalvarijos kalno, patirtis buvo įtraukta į Gavėnios liturgiją.
1692 m. popiežius Inocentas XII įteisino Septynių Marijos Skausmų šventę trečią rugsėjo sekmadienį.
Po įvairių etapų, 1814 metais rugsėjo 18 d., Pijus VII nustatė, jog ši liturginė šventė būtų švenčiama visoje Bažnyčioje. Kol galiausiai Pijus X (1904-1914) įtvirtino rugsėjo 15 dieną, iškart po Kryžiaus Išaukštinimo šventės (rugsėjo 14 d.). Minime jau ne „Septynis Skausmus“, o „Sopulingąją Mergelę Mariją“.