Ketvirtadienį, rugsėjo 8 dieną, Vanaginės kaime, esančiame visai šalia Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės, iškilmingai pradėta „Vaikų onkologijos pagalbos centro“ statyba. Dalijamės Vaivos, 12-oje klasėje susirgusios vėžiu, kalba, pasakyta šiame renginyje. Interviu su Vaiva galite rasti čia.
 |
| „Mamų unijos“ nuotr. |
Sveiki visi,
šiandien noriu jums papasakoti istoriją. Galbūt sakysite, kad tai tiesiog dar vienas toks pasakojimas, kuriam gresia paskendimas milijone tokių pačių. Pasakojimas apie skausmą, nerimą, depresiją. Apie vėžį.
Tarsi klausytumėte pagyvenusio žmogaus, tiesa? Deja, visa tai gimė ir užaugo vaiko, na, paauglio, viduje.
Prisimenu tą dieną labai gerai. Pavasarėjo, tad saulės spinduliai jau buvo bepradedą džiuginti savo šiluma, Laisvės alėja kvepėjo gyvybe: suaugusieji ėjo šypsodamiesi, čiulbėjo paukščiai, klegėjo vaikai. Bandžiau susilieti su tuo pulsu, mėgavausi arbata mėgstamiausioje kavinėje. Galvojau apie artėjančias varžybas, kurioms jau buvo pats metas pradėti ruoštis, apie artėjantį tėčio gimtadienį, apie mokyklos baigimą, apie pirmąją meilę, žinoma, kuri visai neseniai buvo sužydėjusi viduje.
„Tau vėžys.“ Šie du žodžiai sustabdė visą pulsą, užbaigė mano arbatos gėrimą, ištrynė šypseną, galvoje kaip kompiuteryje užsidegė raudonos raidės, pranešančios apie gedimą.
Esu įsitikinusi, kad daugeliui ši diagnozė atrodo labai tolima, net jei vėžiu yra sirgę seneliai, kaimynai ar mokytojai. Juk neįtikima, kad tai galėtų nutikti asmeniškai. Taip buvo ir man. Sustingau su arbatos puodeliu rankoj ir kelis kartus pabandžiau ištarti garsiai: „vėžys... vėžys... man vėžys...“ Na, negi šitas mano kūnas, kuris bėgiodavo po 10 km, niekada nesirgęs, su vis dar taip pat plakančia širdimi ir tekančiu krauju, gali mane apleisti?
 |
| Vaiva Kairaitytė |
Negalėjau patikėti. Ir negalėjau patikėti iki pat pirmos chemoterapijos. Po jos aš patyriau didžiausius skausmus savo gyvenime. Neverkiau, nes skaudėjo net kvėpuoti. Pripumpuota nuskausminamųjų, nevalgiusi kelias dienas, gulinti ant raudonais plaukais apibyrėjusios pagalvės, matydavau vis besikeičiančius artimųjų veidus, kuriuose skausmo buvo turbūt tiek pat, kiek ir maniškyje.
Silpo kūnas, darėsi vis sunkiau atlikti paprastus darbus, anksčiau nereikalavusius jokių pastangų: draugas padėjo lipti laiptais, kiek paėjėjus reikėdavo sustoti atsikvėpti. Valgymas taip pat tapo iššūkiu, tad stipriai sumažėjo svoris, įdubo skruostai, išryškėjo akiduobės.
Vis dėlto baisiausi dalykai dėjosi viduje – siela visiškai prarado stabilumą ir blaškydamasi skaudžiai trankydavosi, kartais išsiverždavo ir ašarų pavidalu ištekėdavo pro akis. Nebegalėjau užmigti, pradėjau bodėtis tamsa. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali įvykti kas nors neapsakomai baisaus. Anksčiau, viduje pasirodžius bent menkutėms nerimo užuomazgoms, visko atsikratydavau treniruodamasi, tačiau ligos metu dėl nusilpusio imuniteto galėjau būti tik visiškai švarioj aplinkoj, privalėjau vengti masinio susibūrimo vietų. Jaučiausi išmesta iš savo gyvenimo ir pradėjusi gyventi svetimą. Taip prie vėžio pamažu prisigretino depresija. Kiek vėliau sužinojau, kad šis duetas gana dažnas.
Nuo nerimo ir depresijos kentėjau ne tik aš, mačiau, kad psichologinės paramos reikia ir šeimos nariams, ypač – mamai.
Pasisekė, kad gyvenome Kaune. Tėvai dažnai mane galėjo aplankyti po darbo, greitai nuvežti į Klinikas, jei būnant namuose staiga prasidėdavo kokios nors komplikacijos. Buvo ir tokių akimirkų, jog nakvodama ligoninėje susapnuodavau košmarą ir paklaikusi skambindavau tėčiui, prašydavau, kad atvažiuotų. Visą laiką buvome kartu, tad sunkų psichologinį momentą išgyventi buvo lengviau.
Bet, kaip ir minėjau, man pasisekė, nes ligoninė buvo netoliese, tačiau nemažai vaikų yra iš kitų miestų, taigi kartais naktis praleidžia vieni arba su vienu iš tėvų, nes finansinė padėtis neleidžia nuomotis buto Vilniuj, dažnai važinėti, palatoje yra tik viena papildoma lova. Tokiu atveju artimųjų vidus purtomas dar stipriau.
Šiuo metu yra pradedami statyti Šeimos namučiai onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Manau, kad tai – stebuklas, padėsiantis šeimą išlaikyti vieningą. Galimybė užsiimti fizine veikla: baseinas, virtuvėlė, sodelis, meno terapijos, kokybiškos psichologo paslaugos padės klijuoti skylantį vidų, kol šis nepažiro šukėmis.
Pradžioje sakiau, kad ši istorija bus apie skausmą ir vėžį. Bet vis dėlto... Aš vis dar tvirtai stoviu čia, ant šios žemės, taigi pasakojimas – apie viltį, kurios niekada neturėtumėte prarasti.
„Bernardinai.lt“ redakcija dėkoja Vaivai už pasidalijimą.
 |
| „Mamų unijos“ nuotr. |
 |
| „Mamų unijos“ nuotr. |
