 |
Įsibėgėja naujas meno renginių sezonas, o atokiau nuo judrių gatvių, Senamiesčio kieme pasislėpusioje Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios gatvės pusės) rugpjūčio 25–rugsėjo 24 d. tyliai vyksta jaunos menininkės Justinos Christauskaitės fotografijų paroda „Anūkai, rūbai, seneliai“.
Tai, kaip nurodoma, pasakojimai apie kartas, madą ir istoriją. Per kelerius metus trukusį projektą autorė prisikalbino 192 jaunuolius iš 40-ties Lietuvos vietovių nusipaveiksluoti apsirengus išlikusiais senelių drabužiais. Parodoje eksponuojama tik nedidelė sumanymo dalis. Fotografijos bevardės – menininkė neviešina žmonių asmenybių, pasitikėdama žiūrovo dėmesingumu detalėms ir subtiliems būsenų niuansams. Galbūt nuotraukos bus dar atviresnės, jei susipažinsite su pačia autore, kurią kalbina meno kritikė Birutė Pankūnaitė.
Jūsų projektas pristatomas kaip meninis, socialinis tyrimas. Ne paslaptis, kad panašūs sumanymai, kai pateikiama figūrinių portretų serija charakteringoje aplinkoje, prasidėjo jau ganėtinai seniai – sakykim, prieš maždaug 20 metų. O galbūt remiatės dar senesne tradicija? Todėl galima tarti, kad jūs kuriate pagal tam tikrą kanoną. Kita vertus, suteikiate jam labai subtilaus psichologizmo, žmogiškos šilumos, kartų gyvenimo skerspjūvio, o drauge – ir laikmečių pokalbio. Kas jus paskatino jo imtis ir vykdyti būtent tokia forma?
Kuriant savo projektą, pirma mintis buvo atsigręžti į pačią fotografijos pradžią – kai žmonės pagarbiai fotografuodavosi vieni ar kartu su artimais žmonėmis savo namų aplinkoje, dažniausiai lauke (nes tais laikais buvo sudėtinga dėl apšvietimo namo viduje) arba studijoje pas fotografą. Mane sudomino būtent ta rimties stovėsena, kai žmonės susikaupę ir žino tos nuotraukos vertę. Šiais laikais yra kitaip, bet fotografuodama siekiau, kad ta rimtis bent truputį atsispindėtų dabartinių anūkų veiduose.
 |
Subtilus psichologizmas, žmogiška šiluma ir kartų gyvenimo skerspjūvis, mano nuomone, atsiskleidė savaime, nes tokius dalykus sunku surežisuoti. Laikmečio pokalbis taip pat atsivėrė per anūkų transformacijas, pasikeitimus – persirengimus senelių rūbais. Be to, man asmeniškai buvo labai svarbus „to, kas išliko“ leitmotyvas, todėl daugelyje nuotraukų galima pamatyti basų anūkus, be batų, nes senelių avalynė jau nebebuvo išlikusi arba buvo nebetinkama nešioti, per ankšta. Estetinis vaizdas ir tyrimas turėjo atsiskleisti per analizę: kas kiekvienam skirtingam projekto dalyviui išliko iš jo senelių, kas dar tebevertinama, tebesaugoma, galbūt net nešiojama anūko arba laikoma spintoje kaip giminės paveldas ir vertybė.
Tačiau, kaip ir gyvenimas būna labai įvairus, veiksmo vieta galėjo būti irgi įvairialypė. Asmeniškai man vieni iš intymesnių fotografavimų būdavo tada, kai su anūku galėjome nuvykti į senelių gimtinę, į namus, kur jie gyvena ar gyveno, ir fotografuoti ten. Atvykus į senelių namus, kur jau šie nebegyvena, nes mirę, atsirakindavome jau seniai nerakintas duris ir užėję pasukdavome senelių spintos link.
Anūkas ieškodavo ir spręsdavo pats, kas jam vertingiausia iš spintoje išlikusių rūbų. Kitu atveju, kai seneliai būdavo gyvi, dažnai įvykdavo šiltas susitikimas ir abiem pusėms būdavo malonu, nes tai turėdavo bendrą tikslą, ir skatindavo anūkus bendrauti su savo seneliais, o šiems savo ruožtu patikdavo išreikšti savo estetinį skonį ir aprengti anūkus savo rūbais.
 |
Šį projektą paskatino noras kokiu nors būdu užfiksuoti dalį Lietuvos kultūros ir istorijos, šiuo atveju – per išlikusius rūbus. Labai norėjau pakeliauti po visą šalį ir šiek tiek tai pavyko, nors buvau ir ne visur. Turiu svajonę nufotografuoti bent kelis anūkus dideliuose Lietuvos miestuose, kuriuose nesuspėjau pabūti – Šiauliuose, Panevėžyje, Rokiškyje, Alytuje ir kituose. Įdomu buvo sužinoti, kad Lietuvos šiaurėje gyvenę seneliai savo jaunystėje nevykdavo į Vilnių ieškoti įdomesnių rūbų bei medžiagų, o važiuodavo į Rygą ir ten rasdavo originalių gražių medžiagų ir suknelių.
Labai norėjau fotografuoti senu, o ne skaitmeniniu fotoaparatu, nes ribotas įmanomų padaryti fotografijų kiekis paveiksluojant su fotojuosta skatino itin susikaupti. Man patinka taisyklės fotografijoje: tada galima atsipalaiduoti ir bandyti pažvelgti bei surasti emociją, nes visa kita yra ramu ir stabilu. Pavyzdžiui, taisyklė visada fotografuoti prie įėjimo durų į namą ar butą, kur gyveno ar gyvena seneliai, arba kur gyvena anūkai. Taisyklė fotografuoti anūkus tik su tuo, kas priklausė seneliams, be jokių papildomų papuošimų ar batų, jei batų nebėra išlikę. Taip buvo galima pamatyti autentiškumą, kas iš tiesų dar yra išlikę iš aprangos detalių.
Labai įdomiai pasakėte apie taisykles, kurios atpalaiduoja, suskambėjo labai netikėtai. Vadinasi, buvote susikūrusi struktūrą, ribas ir dėsnius, pagal kuriuos veikėte – beliko visa tai užpildyti turiniu. Žvelgiant į nuotraukas, krenta į akis aplinkos apleistumas, nusidėvėjimas kaip neišvengiama senatvės, užmaršties simbolika. Tai labai kontrastuoja su aplink mus, ypač viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje vyraujančia nauja, švaria aplinka ir jaunyste. Ar išties anūkų sąlytis su senelių pasauliu pažymėtas apleistumo, ar tai tiesiog skirtingų epochų, skirtingų atskaitos sistemų susitikimas?
Viena vertus, automatiškai norisi atsakyti, kad taip, žiniasklaidoje vyrauja nauja, švari aplinka ir jaunystės kultas. Tačiau realybėje taip nėra. Manau, iš tiesų viskas yra kiek plačiau. Daugelis nuotraukų buvo darytos Vilniuje, nes anūkai ne visada turėdavo laiko ir galimybės nuvykti pas senelius. Tuomet fotografuodavome prie įėjimo, kur jie gyvena. Keliose nuotraukose yra įėjimai prie modernių, naujų namų, kuriuose anūkai dabar gyvena, ir labai nedaug modernių namų, kur kartu gyvena ir seneliai.
 |
Tiesa būtų sakyti, kad beveik visos nuotraukos skleidžia nedidelę praeities ir nusidėvėjimo žinutę, tačiau aš to nerežisavau, tiesiog fotografavau viską, kaip buvo. Ir dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, galima iš tiesų pamatyti, kad realybėje Lietuvoje dar labai daug apleistų ir nesuremontuotų namų bei daugiabučių, ir kuo toliau nuo sostinės, tuo daugiau.
Tačiau man asmeniškai – tai tikras grožis ir autentika. Gal todėl, kad mane visada traukė apleisti pastatai ir stebėjimas, kaip gamta ir oro sąlygos keičia statinius, kaip gamta po truputį juos „užvaldo“ – visada matydavau estetinę ir neišvengiamą nostalgiją bėgančiam laikui. O žiniasklaidoje to gal bandoma nepastebėti, sukeliant amžinos jaunytės iliuziją. Tokioje situacijoje žmogui nėra lengva: staiga jis praregi ir susiduria su realybe. Manau, kad kiekviename savo gyvenimo etape žmogus turėtų suvokti laiko tėkmę ir savo pajėgumą, atrasti naujus iššūkius ar tikslus, kai bręsta siela ir kūnas.
Dabartiniais laikais turbūt būtų galima sakyti, kad anūkų sąlytis su senelių pasauliu pažymėtas apleistumo, nes vis sunkiau atrasti laiko atsiplėšti nuo darbo ar šiuolaikinių technologijų hipnozės ir tiesiog pasižiūrėti į varvantį namo stogą ar trupančią pastato sieną, o gal atrasti laiko aplankyti senelius ir pasibūti su jais. Dar nepamirškime ir emigracijos, kai daugelis anūkų gyvena toli nuo Lietuvos, aplankydami tėvus ir senelius tik per šventes. Ankstesniais laikais, kai žmonės buvo sėslesni, santykiai su seneliais būdavo kitokie, nes visi gyvendavo kartu arba šalia vienas kito, galėdavo padėti jauna tvirta ranka namą paremontuoti ir pan., kas dabar jau labai reta.
 |
Taip pat yra tiesa, kad senelių ir anūkų epochos yra skirtingos ir atskaitos sistemos skirtingos. Bet kartais, kai kuriose mano nuotraukose galima apčiuopti iliuziją, kad to skirtumo nėra: kai kurių anūkų rimtis ir žvilgsnis apsirengus senelių rūbais sužadina iliuziją, kad tai nuotrauka ir žmogus iš praeities, – taip autentiškai senoviškai anūkas atrodo. O kartais atotrūkis regimas itin akivaizdžiai. Tyrime mane ir domino ši įvairovė.
O gal pakalbame apie jūsų pačios istoriją? Kodėl nėra autoportreto su močiutės rūbais? Ir kitas klausimas – kodėl po studijų Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pasukote Vilniaus dailės akademijos ir fotografijos link?
Autoportretas su močiutės rūbais yra, tiksliau – su močiutės sesers rūbais, nes močiutė mirė 2011 m. Namie turime įvairių rūbų, tačiau negalėjau tiksliai pasakyti, kurie močiutės, todėl nuvykau pas jos dar gyvą seserį į Marijampolės rajoną ir fotografavausi su jos drabužiais, prie jos įėjimo. Tos nuotraukos nelabai pavyko, nes mygtuką spaudžiau ne pati, o 12 metų proanūkė, kuri tiksliai nežinojo, kaip fotografuoti, todėl nuotrauka išėjo kiek per tamsi ir jos beveik nerodau.
Iš esmės VDA pradėjau studijuoti dar nebaigusi TSPMI. Būdama trečiame kurse institute, įstojau į pirmą akademijos kursą. Iš pradžių tai traktavau kaip į būrelį, nes nelaikiau savęs menininke, o vėliau, antrame kurse, viskas įsibėgėjo. 2006 m. baigiau TSPMI bakalaurą, o 2007 m. – VDA bakalaurą, lyg akademija būtų prisivijusi TSPMI. Posūkis įvyko savaime ir su šiokia tokia intriga – tais laikais mano buvęs vaikinas įstojo į akademiją, o aš, kai jau buvome išsiskyrę, nutariau taip pat pamėginti, ar ir man pavyks.
 |
O dabar ar jau patikėjote, kad esate menininkė, ar save tokia laikote? Ir kas nuvijo į Daniją? Ar ten yra kažkas geriau nei yra Lietuvoje?
Manau, daug žmonių trokšta dirbti ir veikti tai, ką jie mėgsta. Tai yra įmanoma. Tačiau taip pat manau, beveik visi žmonės norėtų, kad jų veikla būtų jei ne pastebėta, tai bent jau įvertinta. Čia dažniausiai galima pagalvoti apie finansinius dalykus. Šiam projektui surengti esu gavusi Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, kuris man labai padėjo – jo dėka turėjau galimybę pakeliauti po Lietuvą ir nuotraukas daryti ne vien Vilniuje.
Taip pat tai įgalino surengti parodą – atspausdinti ir įrėminti fotografijas. Ekspoziciją suorganizuoti padėjo ir Vilniaus fotografijos galerija, kurioje šiuo metu ir vyksta mano paroda. Savo patalpas parodoms suteikė ir Lietuvos medicinos biblioteka, Beatričės namai–muziejus bei kultūros centras „Agila“, esantis Nidoje. Laikausi taisyklės, kad jei paminėjai vieną, kuriam esi dėkingas, paminėk visus.
O prisiminus klausimą apie menininko būseną, galvoju, kad jei galėčiau iš šio projekto tąsos ar kitų projektų įgyvendinimo turėti sąlygas pragyventi, tada labiau jausčiausi menininke nei dabar. Nesu linkusi vadinti savęs menininke. Greičiau tyrinėtoja, pasitelkiančia analoginę fotografiją, nes vienas svarbiausių aspektų šiame projekte man yra ištirti, kokie rūbai dar išlikę iš senelių, ir tai užfiksuoti kuo geresne estetine raiška. Tai daryti skatina beprotiškas noras, kartais užmirštant baimę bendrauti su žmonėmis, pinigų stygių ir visus kitus vargus ar trukdžius. Jei tą norą galima būtų apibrėžti kaip menininko bruožą – tebūnie. Posakį apie rašytojus „jei gali – nerašyk“ galima pritaikyti ir fotografijai. Nors ši veikla ilgai užtrunka, fotografiniai „tekstai“ nesipila kasdien.
 |
Jei kada nors atsirastų galimybė studijuoti psichologiją su antropologijos ir sociologijos priemaišomis ir tuos mokslus pabaigti, tada galėčiau galutinai pasakyti, kas mane traukia labiausiai. Nes save visada įsivaizduoju fotografiją/meną su kuo nors siejančią, o ne darančią kažką tiesiog „dėl grožio“. Pamačiusi gražų saulėlydį nemirštu noru jį nufotografuoti. Kūryba labiau atsiskleidžia per darbą, stresą ir spontaniškus ieškojimus, kai tarkim, prieš tave stovi anūkė su išlikusiais senelės rūbais prie jos namų įėjimo ir tu turi greitai sugalvoti kuo geriau viską atspindintį kadrą.
Į Daniją nuvijo ten gyvenantis mano draugas. Todėl šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos ir Danijos. Jau beveik išmokau kalbą ir turiu minčių įgyvendinti panašių projektų čia, kas būtų labai gerai, nes viską galėčiau palyginti su Lietuvos situacija. Savo lėšomis šiek tiek pradėjau fotografuoti anūkus ir Danijoje. Ir nepatikėsit – viena mano fotografuota mergina turėjo išlikusią savo promočiutės skarą su analogiškais, kaip lietuviški, raštais! Turiu nuotrauką su mergina iš Lietuvos, kuri turėjo tokią pačią jos močiutei priklausiusią skarą. Taigi vienas panašumas jau atrastas.
 |
Ar Danijoje yra kažko geriau negu Lietuvoje? Sudėtingas klausimas, kurį reikėtų plačiau apsvarstyti ir dėl jo diskutuoti. Mėgindama atsakyti trumpai, pirmiausia sakyčiau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, kas žmogui svarbiau – pinigai ar draugai? Danijoje sunku susirasti artimų draugų, tačiau gana lengva užsidirbti. Pragyvenimo lygis daug aukštesnis, butų nuomos kainos Kopenhagoje tiesiog kosminės. Jei gyveni namuose, kur gaminiesi ir maistą, ir kartais išgeri vyno kur nors lauke prie jūros atsisėdus – gali visai gerai gyventi.
 |
Man asmeniškai labai sunku pasirinkti. Lyg ir svarbiau yra draugai bei Lietuva, tačiau Danijoje, kalbant apie mano kuriamą socialinį meną, geriau yra tai, kad žmonės daug noriau dalyvauja tokiuose projektuose įsitraukdami į juos. Todėl būtų smagu čia pagyventi bent tol, kol įgyvendinsiu anūkų/senelių projektą ir šioje šalyje. Svajoju gauti iš kur nors dar finansavimo ir parengti dvi knygas: vieną – apie Lietuvą, kitą – apie Daniją, taip sugretinant šių šalių anūkų apsirengimo senelių rūbais panašumus ir skirtumus.
Kalbėjosi Birutė Pankūnaitė
