Švietimo ministerija dirba chaotiškai, o ministrė pelnytos kritikos gauna turbūt daugiau negu visi prieš tai buvę, ir tą visi žino. Greičiau ateitų tie rinkimai ir kita valdžia – man jau net nebesvarbu, kas taps ministru, nes blogiau sunku ir įsivaizduoti: Lietuvoje švietimas jau seniai probleminė sritis, o dabartinė mūsų geradarė sugebėjo ją paverst situacijų šou. Tegu ateina kažkuris iš liberalų, koks skirtumas: tada beveik visi mokės už aukštąjį mokslą, bet dar neaišku, ar čia blogai, be to, gal bent mokyklos baigimo egzaminų sistemą tvarkys, nes dabar ji iš esmės neįmanoma.
Visi ūžia dėl matematikos, o aš jums tiek pasakysiu: gėlytės čia, tik gėlytės. Lietuvių VBE vertinimas šiemet krito žemiau bet kokio jūros lygio, kaip sakydavo „Keistuoliai“. Tendencijos tokios:
- Jei žmogus vyriškumą sieja su švelnumu, gauna mažai taškų;
- Jei parašo, kad homoseksualai irgi vyrai, gauna mažai taškų;
- Jei mąsto apie kūrinį ne vien iš vadovėlio, konspektų ir egzaminatorius.lt, gauna mažai taškų;
- Jei patiki oficialiai skelbiama informacija, kad į rašinio struktūrą galima žiūrėt kūrybiškai, gauna mažai taškų.
Kitaip tariant – jei per daug mąstai, esi per daug kūrybingas arba per daug žinai, gausi galvon. Šitą puikiausiai iliustruoja faktas, kad beveik niekas iš Vilniaus licėjuje besimokančių jaunųjų filologų konkurso dalyvių negavo šimtuko[1], išskyrus vienintėlę trečios vietos laimėtoją (neoficialiomis žiniomis). Taip tik darkart parodyta, kad mokytojai bijo nuklysti nuo tų absurdiškų „legalizacijos lentelių“ – tokių keliolikos puslapių paklodžių, kur tiesiog papunkčiui išvardyta, kokie argumentai svarūs, kokie ne, koks jų plėtojimas „teisingas“, o koks ne. Ir antrasis vertintojas ne tiek žiūri, ar pirmasis pavargęs nepaliko klaidų, kiek tikrina, ar anas lentele gerai pasinaudojo.
Dar vienas sistemiškai besikartojantis dalykas – mokytojai akivaizdžiai vengia rašyti daug taškų už turinį, arba kitaip aš šitos košės negaliu paaiškint. Šito apraiškų, beje, ir nuotoliniuose vertintojų kursuose apstu: visi pasidžiaugia geru ir įdomiu rašiniu, o už argumentavimą ir temos supratimą parašo 4 taškus iš 7. Bendra nuostata maždaug tokia – aukštus balus rašo tik tie, kurie neranda, prie ko prikibt, o tai mūsų ydingoje sistemoje gražiai vadinama „kompetencijos trūkumu“. Vadinasi, jei rašai gerus pažymius, esi nekompetentingas. Todėl vertintojai, kurie nori kitais metais vėl taisyti VBE, ir patys paklūsta nurodymams, kurie anaiptol nėra visada protingi ir neginčytini, ir kone privalo savo „kompetenciją“ – t. y. sugebėjimą kabinėtis – pademonstruoti, ir baudžia vaikus, kurie autentiškiau mąsto ir į lentelę netelpa. Kuo ne autoritariniam režimui būdingas vidutinybių, kurias lengva valdyti, ugdymas?
Vaikai nėra kvaili, anaiptol. Aš, matyt, esu nekompetencijos viršūnė, nes ypač vertinu tuos darbus, kuriuose būna koks nors aspektas ar pjūvis, apie kurį pati nepagalvojau. O tokių būna. Tada stabteliu, pagalvoju trupučiuką, ar galai sueina, ir jeigu taip, jeigu viskas nuoseklu ir rašinio visumoje, ir kūrinio analizėje, ir išreikšta padoriai, parašau už temą 7 iš 7, apibraukiu ir nupaišau tris šauktukus. Suprask, mąstai nekvailai, žmogau mielas, ačiū tau už tai. Bet, pasirodo, lietuvių literatūros egzaminui mąstyti nebūtina: geriau išmokt samprotavimo schemą (jaučiat, kokiu gaidžiu šita sovietmetį primenanti frazė kvepia?) ir ją pritaikyt. Kreipt dėmesį į pirmą ir paskutinį pastraipos sakinį – ar struktūra cikliška – ir į panašius formalumus. Jei nori pademonstruoti kūrybiškumą, gali parašyti rašinio epigrafą arba tekstą pradėti citata (jų sąrašą mokytojos arba pateikia, arba liepia patiems daryti ir mokytis).
Toks lentelinis vertinimas nieko neparodo. Kai sudedi greta 20 ir 66 balų surinkusius rašinius, jie savo verte atrodo kone tokie patys. Kaip, paklausite jūs? Ogi paprastai: vienas argumentas buvo lentelėje, tačiau kitas, matyt, ne. Be to, viskas visada vis tiek priklauso nuo žmogaus (egzamino situacijoje – vertintojo), o dabar stengiamasi žmogų eliminuoti kiek įmanoma. Kam čia tam vertintojui svarstyti ir kamuotis – pakiškim lentelę ir pasakykim 20 ir daugiau metų lietuvių literatūrą dėstančiam žmogui, kuris argumentas geras, kuris ne, kuri plėtotė kryptinga ir graži (tarsi rašinys būtų tortas su vyšnaite), o kuri ne. Sutinku, kad kai kuriems – ir gal net nemažai kam – iš vertintojų tokia lentelė atrodo vertinga. Bet žinot, ką? Tokių žmonių neturi tarp vertintojų būti. Ir mokykloje jų, tiesą sakant, nelabai reikia. Jie turėtų eiti dirbti į valstybės tarnybą ir gyvent lentelių šešėly, o ne su literatūra reikalą turėti. Nes normalus aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus lyg ir įgalus nuspręst, ar argumentas svarus, ar ne. Kitaip tariant, ir į mokytojus, ir į vaikus VBE sistema žiūri kaip į paskutinius mulkius. O paskui mes stebimės, kodėl tauta balsuoja už populistus, geria, emigruoja skinti braškių ir Ryanairo bagažą pakuoja į languotą gariūninę tašę. Matyt, tašės raštai „legalizacijos lentelę“ grafiškai primena. Juokauju. Arba nelabai.
Ir neaiškinkit man, prašau, kad „universitetams reikia patikrinti, kas yra kas“. Tegu patys ir tikrina – kokius stojamuosius daro arba į motyvacinius pokalbius kviečia, ar dar ką sugalvoja. Ta bendrojo priėmimo LAMA BPO sistema yra tikra lama – kvaila ir pasipūtusi. Bet ir vėl – universitetais nepasitikima lygiai taip pat, kaip mokytojais ir mokiniais. Net ir jie laikomi neįgaliais nuspręsti, kurių studentų jiems reikia, o kurių ne. Čia mat valstybė sprendžia (o kas yra valstybė šiuo atveju? Aš gal irgi noriu jaustis valstybės dalimi, bet kuo toliau, tuo man sunkiau). Aišku, kad ekonominiai interesai esmiškai yra linkę unifikuoti individus, nes taip paprasčiau juos įjungti į bendrą sistemą, bet dabartinė situacija apgailėtina – bandoma nutrinti pasididžiavimą savo tapatybe, savo kalba, savo kultūra, ji stumiama į visišką paribį. Kitaip tariant, VBE vertinimas niveliuoja tai, ko mes mokome tam pačiam egzaminui. Kultūros – bent modernios vakarietiškos – esmė yra heterogeniškumas, įvairovė, o dabar bandoma jau nuo mokyklos ją naudoti kaip ekonominio intereso dalį ir dėl to unifikuoti supratimą apie ją (taip pat ir ją). Kartais man kyla klausimas – gal tyčia taip daroma, kad žmonės mieliau eitų į „Akropolį“, o ne į teatrą, ir mieliau nusipirktų trisdešimtą porą batų, o ne knygą? Nes įtariu, kad dažnai žmogus, nudegęs su lietuvių literatūros egzaminu, labai ilgai (o gal ir niekad) nebežiūrės į lietuvių literatūrą pozityviai.
Aš nežinau, kaip visa tai pakeisti. Tiksliau, gal ir turiu viziją, bet tam reikėtų beveik viską išsprogdint ir pradėt iš naujo – tiksliau, nuo geros mokyklos koncepcijos, kuri lyg ir normali, bet su praktiniais veiksmais radikaliai kertasi – o mes žinome, kiek kraujo, tikro ir metaforinio, kainuoja revoliucijos. Žinau tik tiek: dabartinė sistema atrodo tarsi sukurta pagal ministrės paveikslą. Ačiū, bet ne.
Įrašas publikuotas: cianepypke.wordpress.com