Anatolijus, Katrina, Patricija ir... brandos egzaminų sesija. Pirmieji trys uraganai žmonijai pridarė neabejotinai daugiau žalos, nei ketvirtasis. Vis dėlto, šiais metais pro Lietuvą „prasirito“ tik pastarasis, kuris neabejotinai sulaukia daug (gal net daugiau, nei reikia) visuomenės dėmesio. Visi nepriklausomoje Lietuvoje gimę piliečiai atsimena savo abitūros egzaminus – vieniems tai buvo jaunatviškas ir nuotaikingas išbandymas, kitiems – depresiją varantis gyvenimo etapas.
Šiais metais ir man teko išgyventi pirmąją egzaminų sesiją gyvenime. Kai dvylika metų jau išsėdėta mokyklos suole, vieniems egzaminams ruoštasi labai kruopščiai ir dėsningai, o kitų dalykų visas kursas perskaitytas likus vos penkioms dienoms iki egzamino, kai sporto salėje, konvertuotoje į proto mūšio lauką, išsėdėta apie šešiolika valandų (laikiau penkis egzaminus) ir kai belieka laukti vertintojų (kurie pasivaidena jaunuolio gyvenime ir vėl išnyksta – kaip koks vaiduokliukas Kasparas) verdikto, turiu vilties, jog galiu pasinaudoti teise viešai pūstelėti vėsesnio oro, kol po šių metų uragano dar neįsivyravo šimtaprocentinis štilis.
Kertinis akmuo – egzaminas
Pavasarį besiruošiant anglų kalbos egzaminui mokytoja davė užduotį parašyti rašinį tema „Egzaminai. Už ir prieš“. Iš pažiūros „nekaltas“ rašinukas priverčia atidžiau pažvelgti į egzamino egzistavimo tikslingumą.
Egzaminai: už
Dažnai pasisakoma, kad egzaminas neįrodo realių mokinio žinių ir gebėjimų: jam gali pakišti koją jaudulys, svetima aplinka ar tiesiog „ne jo diena“. Nesutinku – egzaminai juk yra savotiškas įrodymas, jog ateityje būsi geras (arba nelabai) savo srities specialistas. Kurioje profesijoje nepasitaiko ekstremalių situacijų? Ir čia aš nekalbu apie paprastą jaudulį, kalbu apie baimę ar stresą. Neretai darbe teks patirti net pavojų sveikatai.
Fiziškai jaunoji karta subręsta anksti. Tačiau dvasiškai, intelektualiai dauguma jaunuolių ilgai išlieka lervos stadijoje. Manau, jog to priežastis – atsakomybės trūkumas. Gyvenimas šiltnamio sąlygomis. Kas rūpi abiturientui? Teoriškai – egzaminai, kuriems nulems jo (kaip arklys, įkinkytas į jungą: mato tik vieną vagą priešais) ateitį. Praktiškai – smagiai praleisti laiką. Tik kvailys gali uždrausti poilsį ir pramogas jaunam žmogui: jų reikia ne vien gyvenimo skoniui pajusti, bet ir produktyviau dirbti arba mokytis. Vis dėlto, darbo ir pramogų santykis toli gražu nesubalansuotas; viename interneto portalo psichika.eu straipsnyje rašoma: „Nereikia pernelyg prisirišti prie vaiko, nes ilgainiui toks pernelyg globėjiškas ryšys jį ims dusinti. Taip vaikai ir užauga nesavarankiški, įpratę, kad jais nuolat kažkas rūpintųsi, už juos spręstų.” Tėvai pernelyg stengiasi, kad visapusiškai aprūpintų savo vaikus, nesuprasdami, kad vietoj galimybės pasinaudoti automobiliu (kad nuvažiuotų patūsinti su draugais), kišenpinigių (kebabams), brangių dovanų gimtadienio ir kitomis progomis (išmanusis už pusę atlyginimo selfiams daryti) vaikui naudingiau būtų duoti ne galimybę, o atsakomybę valandą padirbėti darže, sekmadienį paruošti pietus, padėti tėčiui garaže suremontuoti automobilį. Taip, galite traktuoti mano žodžius kaip banalų pienburnio pamokslą. Bet tas pienburnis šią akimirką mato aplinką, kurioje jaunam žmogui trūksta atsakomybės dėl dviejų priežasčių: dvasinės brandos ir polinkio labiau vertinti poilsį. Turėdamas įvairių atsakomybių, individas labiau vertina laiką, kai tų atsakomybių vykdyti nereikia. Tuo tarpu dvasinę brandą formuoti atsakomybės padeda todėl, kad užgrūdina asmenybę. Abiturientas, kuriam viskas padėta ant lėkštutės, ne tik nesupranta kas, kaip ir iš kur atsiranda. Jis nėra pajėgus įveikti gyvenimo išbandymų, kurie ne visada priklauso nuo jo tėvų, neretai teįgyjančių gimdytojų, maitintojų, aprūpintojų statusą. Užgrūdintas jaunuolis nejaučia diskomforto, sėdėdamas „ant savo užpakalio“. Todėl egzaminai ir yra ne tik žinių patikrinimo, bet ir savotiška ugdymo priemonė. Jeigu egzaminas vyktų šiltnamio sąlygomis ir kandidatai nejaustų jaudulio, tai tokie jie ir kandidatai – šiltnamio teverti.
Egzaminai: prieš
Mokykloje mokomės dvylika metų, o tai, ko per juos išmokstame, privalome įrodyti per tris egzamino valandas (lietuvių kalbos atveju – per keturias), bet pamirštame per penkias minutes po egzamino. Savaime suprantama, daugelyje dalykų tas pats kursas, kurio mokomasi ankstesnėse klasėse, yra tiesiog praplečiamas ir pakartojamas vėlesnėse. Realiai, egzamino užduotys būna tik iš dvejų metų (vienuoliktos – dvyliktos klasės) kurso. Tačiau tai nekeičia fakto, kad moksleiviai ir studentai išmoktą informaciją praėjus egzaminui pamiršta. Neretai tai gali būti net bazinės žinios. Priežastis paprasta – jaunam žmogui, besiruošiančiam egzaminui, juk ir rūpi egzamino rezultatas, o ne tai, kaip įgytas žinias pritaikys praktiškai. Egzaminas tėra teorija.
Egzaminai: už
Atsižvelgiant į žinių tikrinimo organizavimą ir išlaidų jam poreikį, nėra optimalesnio būdo pagrindinėms žinioms patikrinti nei egzaminai. Individualiai tikrinti kiekvieno jaunuolio, baigiančio gimnaziją ar vidurinę mokyklą, įgūdžius reikalautų milžiniškų laiko ir biudžeto išteklių; be to, kažin, ar atsirastų valstybė, kuri turėtų pakankamai kompetentingų mokytojų ar vertintojų, kurie galėtų dirbti šį darbą (kita vertus, galbūt tai niša naujoms darbo vietoms?). Be to, logiška, kad kiekviename gyvenimo laikotarpyje ar procese turi būti kulminacija. Būtent ją egzaminai ir atstoja mokymosi procese.
Egzaminai: prieš
Egzaminų rezultatai ne visada tiesiogiai susiję su žinių poreikiu konkrečiai specialybei. Dabar abiturientai laiko egzaminus ir pagal surinktų taškų skaičių, konvertuotą į procentus, yra priimami arba nepriimami į aukštąsias mokyklas. Vadinasi, įstojus į aukštąją mokyklą, jų žinios gali būti labai ne konkrečios. Dažnai pirmakursis gali turėti nemažai žinių biologijos srityje, bet konkrečiame dalyke, kurio reikia jo studijuojamai specialybei, neturėti netgi pagrindų (pavyzdžiui, sporto mokyklos fuksas „žalias“ anatomijoje).
Galima idėja švietimui: pakeisti egzaminų įvertinimus ir vietoj balų/procentų rodiklio kiekvienai disciplinai sukurti minimalius žinių bei gebėjimų reikalavimus, kuriuos privalėtų turėti abiturientas, norėdamas išlaikyti egzaminą (pavyzdžiui, norinčiam išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, pakaktų 300 žodžių diktante padaryti ne daugiau kaip dešimt klaidų ar pan.). Dar kitokie reikalavimai būtų norintiems įstoti į konkrečią specialybę aukštojoje mokykloje. Pavyzdžiui, vietoj to, kad jaunuolio konkursinis balas būtų nemažesnis nei x (tai reiškia, kad iš matematikos egzamino turėtų surinkti ne mažiau a balų, iš lietuvių kalbos – ne mažiau b balų ir t.t.) ir jis galėtų įstoti į ekonomikos specialybę, jam reikėtų mokėti konkrečias matematikos formules bei gebėti jas taikyti praktiškai, žinoti konkrečius ekonomikos dėsnius, konkrečias ekonomikos mokslo sąvokas. Dabar jo egzamino rezultatui įtakos turi ir, pavyzdžiui, jo įgūdžiai sprendžiant geometrijos uždavinius. Kaip dažnai ekonomistui reikia apskaičiuoti trikampio kampo sinusą? O apskaičiuoti kreivinės figūros plotą? Priėmus sprendimą dėl specialybės diferencijuotų reikalavimų respublikos mąstu, norintys įstoti į aukštąsias mokyklas žinotų, kokių konkrečių žinių jiems reikia, o aukštosios mokyklos nesusidurtų su pirmakursių bazinių žinių vienoje ar kitoje srityje trūkumo problema.
Be to, lietuviams laikas nusikratyti ir žemyn nuleistos galvos sindromo: kas mums draudžia laipsniškai priimti tokius įstatymus, kuriems analogų dar nėra užsienio šalyse?
Svajuko dramblionės
Švietimo sistemoje pakeitimų būna kasmet – dalis jų vertinami teigiamai, tačiau kiti susilaukia itin nepalankios visuomenės reakcijos. Mokyklose neretai mums bandoma įskiepyti nuomonę, jog vadinamasis bandos instinktas yra klaidingas pasirinkimas. Tačiau, kai Švietimo sistemoje sėdintys džentelmenai ir damos atsiverčia Europos valstybių Švietimo sistemų katalogą, duria pirštu į atsitiktinį įstatymą ir patosiškai pareiškia „tebūnie šviesa ir mūsų šalyje!“, nes esą „daugumoje Europos šalių toks įstatymas jau seniai priimtas, tik Lietuva šiuo klausimu atsilieka“, tai vadinama kultūros tobulėjimu, o ne bandos instinktu (nors argumentas tas pats – taip daro visi). Čia hiperbolė: mokykloje esame su ja supažindinami.
Tačiau nemanau, kad visais atvejais verta lygiuotis į ekonomiškai stiprių šalių įstatymus. Kas galima Jupiteriui, ne visada galima jaučiui[1]. Sutinku, kad neįmanoma nuspėti detalaus reformos poveikio mūsų šaliai, tačiau planuoti reikia itin apgalvotai. Be to, lietuviams laikas nusikratyti ir žemyn nuleistos galvos sindromo: kas mums draudžia laipsniškai priimti tokius įstatymus, kuriems analogų dar nėra užsienio šalyse?
Galima idėja švietimui: ar patikėtumėte dainininkui įrengti Jums vonios kambarį? O ar leistumėte sutuokti Jūsų dukrą su jos sužadėtiniu ne kunigui, bet, pavyzdžiui, policininkui? Kiekviena profesija, kiekviena žmonių grupė, kiekviena asmenybė skirtingai tarnauja visuomenei. Jau Mikalojus Daukša pastebėjo: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas?”[2] Kas gi kitas, jeigu ne Švietimo sistemos dalyviai (moksleiviai, studentai ir dažnu atveju – mokytojai bei dėstytojai) žino „vidines“ šios sistemos aktualijas ir mato problemas? Tikriausiai ne vienas pienburnis apsidžiaugtų, jeigu jo interesus gintų tokie patys pienburniai kaip ir jis. Kalbu apie teisę studentų bendruomenėms bei moksleivių organizacijoms dalyvauti leidžiant Švietimo įstatymus. Žinoma, tai didelio mąsto projektas, kuriam būtinas nuoseklus ir racionalus planavimas. Todėl, kol rankose neturiu net vidurinio išsilavinimo atestato ir į gyvenimo aprašymą tegaliu įrašyti „perspektyvus bedarbis“, neturiu pakankamai kompetencijos plačiau kalbėti aukštomis frazėmis šia tema.
Tegaliu pasapalioti: moksleivių tarpe šiokią tokią savivaldą Švietimo įstatymų leidyboje galėtų turėti Lietuvos Mokinių Parlamentas arba specialus jo padalinys. Studentų tarpe – kiekvienos aukštosios mokyklos atstovas (-ai) studentas (-ai). Toks savivaldos praplėtimas būtų naudingas, nes Švietimo sistemos kūrime dalyvautų tie, kas tiesiogiai su ja yra susiję, o ne tie, kurie tik leidžia įstatymus, bet praktiškai su tuo mažai tesusiduria. Švietimo sistemos nariai (studentai ir moksleiviai) galėtų objektyviau vertinti leidžiamus įstatymus bei jų poveikį. Be abejo, net ir arkliui aišku, kad tai neturėtų būti šimtaprocentinė savivalda. Moksleivis ir studentas yra toks sutvėrimas, kurio pirštai lenkti į save, todėl gali neatsilaikyti pagundai piktnaudžiauti valdžia vien mažindamas atsakomybes.
Straipsnio pamokslo pabaiga
Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje[3].
Palaiminti dvyliktokai, nes uraganas praėjo ir vėjas jau rimsta.
Palaiminti dvyliktokai idiotai, nes jiems nerūpi nei uraganai, nei vėjai.
Egzaminų sesijos metu pasireiškia keletas įdomybių: dauguma abiturientų „stresavimui“ išnaudoja daugiau ATP[4] energijos nei ruošimuisi egzaminams, o dauguma mokytojų jaudinasi labiau už mokinius. Ko gero, visa tai – natūralus reiškinys, o nieko, kas natūralu, neverta slėpti. Tačiau stresavimas ruošiantis egzaminams ir laukiant jų rezultatų veltui „ėda“ laiką, sveikatą ir energiją.
Stresavimas ir laukimas – ne užsiėmimas. Tai – tiesiog mintys. Todėl apnikus pernelyg slogioms arba pakilioms mintims, verčiau kažkuo užsiimti: ramiai paskaityti knygą, išeiti pasivaikščioti, arba susitikus su kitais pienburniais, įkirsti po kebabą ir šiek tiek patūsinti. Juk po uragano štiliu mėgautis aštuonissyk maloniau.
