Mes visi karantiniškoje kasdienybėje. Pasiilgę pasisėdėjimų su draugais, praleidę mylimos grupės koncertą, vėlesniam laikui atidėję lauktąja kelionę.

Mums visiems todėl verta žinoti, kad netrukus dainomis ir šokiais apkeliausime draugų svetaines!

Ypatingas įvykis – KACJ kūrybos vakaras jungiantis su akcija „Šviesos žemėlapis“!

2020 05 05 (antradienį) 19 val., tiesiogiai per feisbuką bei jutubo kanalą.

Tikslas: įnešti džiaugsmo ir šviesos į jaunimo karantinišką kasdienybę. Tad dainuosime, šoksime, su aktoriais improvizuosime. Idėją palaiko ir savo talentais dalinsis: Linas Adomaitis, sesės Krasauskaitės, grupės „Kūjeliai“ narys Julius Vaicenavičius, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos studentai ir kiti draugai.
• Koncerto metu žiūrovai bus kviečiami prisidėti prie „Šviesos žemėlapio“ malda arba pinigine auka.
• Koncerto metu paaukoti pinigai bus skiriami Vaikų dienos centrams paremti.
• Koncerte vietų skaičius neribotas!

Daugiau informacijos

Kauno arkivyskupijos jaunimo centro komandos informacija

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/4908476e9ba8e89f0671bbcc09a66514.jpg"},"main_article":{"title":"Prof. A. Jokubaitis: reikalinga nuo intelektual\u0173 iliuzij\u0173 nepriklausanti Europos S\u0105junga","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-29-prof-a-jokubaitis-reikalinga-nuo-intelektualu-iliuziju-nepriklausanti-europos-sajunga\/180031","article_id":"180031","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_1":{"title":"Karantinas \u0161eimoje \u2013 kaip pasir\u016bpinti savo vidiniu pasauliu?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-29-karantinas-seimoje-kaip-pasirupinti-savo-vidiniu-pasauliu\/180024","article_id":"180024","subtitle":"Marija Ker\u0161anskien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c17ddafc8c4137117b428e5f27c488f438516b8d.jpg"},"sub_2":{"title":"Karaim\u0173 ir lietuvi\u0173 poezijos s\u0105lytis (II)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-29-karaimu-ir-lietuviu-poezijos-salytis-ii\/180033","article_id":"180033","subtitle":"Halina Kobeckait\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/10813f5c6c0b0352f6df8248aff8924d92242318.jpg"},"sub_3":{"title":"Giedojimas liturgijoje. Kod\u0117l verta giedoti kartu?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-25-giedojimas-liturgijoje-kodel-verta-giedoti-kartu\/179936","article_id":"179936","subtitle":"Ses. Celina Rasa Galinyt\u0117 OSB - Magnificat leidiniai"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/16807edd1981d8d9c74729081f42ceea5b85238b.jpg"},"related":[],"links":[]}

Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius su dukra Karina Firkavičiūte kenesoje 1993 m. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Jei norima nagrinėti šių dienų daugiakultūrės Europos problemas, karaimų pavyzdys turbūt nėra tinkamiausias, nes karaimai Lietuvoje nei svečiai, nei diaspora, nei imigrantai. Savo nacionaline kultūra bei kalba jie išsiskiria bendrame Lietuvos kultūros fone, bet yra labai gerai integravęsi į daugiakultūrę Lietuvos terpę, ir vargu ar jiems kada buvo kilęs net teorinis klausimas, kaip „įsirašyti“ į nacionalinę krašto kultūrą. Per šešis šimtus gyvenimo Lietuvoje metus karaimams nuolat rūpėdavo kitas klausimas – kaip kiekvienoje dominuojančioje nacionalinėje krašto politinėje sistemoje išsaugoti savo tautinį tapatumą, gimtąją kalbą, savo kultūrą.

Gyvendami per amžius toje pačioje teritorijoje, nepaisant valstybių ir politinių sistemų joje kaitos, karaimai vertėsi įvairia veikla – karyba, amatais, smulkia prekyba, žemės ūkiu, daržininkyste, užėmė įvairius ir gana aukštus postus įvairiose valstybės administracijose, buvo teisininkais, gydytojais, mokytojais, verslininkais, inžinieriais, bet profesionalių literatų ar rašytojų tarp jų nėra buvę. Nepriklausomai nuo savo profesinės veiklos, karaimų šviesuomenė nuolat rūpinosi gimtosios kalbos, esančios viena seniausių tiurkų kalbų šeimos šaka, išlikimu.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

***

Vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius kenesoje 1999 m. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Situacija pasikeitė po 1988 m. gegužės 15 d., kai prof. Česlovo Kudabos (1934–1993) paskatinti karaimai atkūrė savo organizaciją, kuri iš pradžių buvo pavadinta Karaimų kultūros rėmimo grupė ir, kaip ir kitos tautinės tuo metu susikūrusios organizacijos, glaudėsi prie Lietuvos kultūros fondo.

1989 m. Trakuose įvyko tarptautinė karaimų sueiga, ir ta proga Mykolas Firkovičius, entuziastingas karaimų kultūrino palikimo tyrinėtojas bei puoselėtojas, būsimasis vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, skrupulingas kalbos mokytojas, sudarė ir išleido pirmąją karaimų poezijos rinktinę „Karaj jyrlary“ („Karaimų eilės“). Čia pirmą kartą dienos šviesą išvydo trylika senųjų (XVII–XVIII a.) karaimų poetų kūrinių, anksčiau saugotų tik rankraščiuose, rankraštiniai Simono Kobeckio, Simono Firkovičiaus, Simono Kobecko, Šelumielio Lopatto ir kitų poetų tekstai.

1997 m., švenčiant 600-ąsias karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metines, buvo išleista dr. Karinos Firkavičiūtės sudaryta karaimų poezijos rinktinė „Čypčychlej učma Trochka / Į Trakus paukščiu plasnosiu“. Šalia 75 originalių poezijos tekstų karaimų kalba knygoje buvo atspausdinti ir jų vertimai į lietuvių kalbą.

Kai kurie šių eilėraščių ir jų vertimai buvo spausdinti 1988 m. žurnale „Švyturys“ ir 1989 m. antologijoje „Poezijos pavasaris“. Turbūt galima teigti, kad atskiro skyrelio „Iš karaimų poezijos“ pasirodymą šioje antologijoje paskatino 1988 m. rugsėjo 21 d. Rašytojų sąjungos klubo salėje vykęs susitikimas su karaimais. Jo metu Mykolas Firkovičius giedojo raudą ir liturginę giesmę, Janina Rajeckienė – lopšinę „Bir Bar ėdi“ („Buvo buvo...“), Karina Firkavičiūtė – dainą pagal Simono Firkovičiaus žodžius „Kajtmach“ („Sugrįžimas“), Ina Firkovič – lopšinę pagal Simono Kobeckio žodžius „Jukla, uvlum“ („Miegok, sūnau“), o visi kartu padainavo užstalės dainą „Širiń ėľ“ („Mielieji žmonės“).

Apie šį susitikimą 1988 m. spalio 1 d. informavo laikraštis „Literatūra ir menas“. Nors nuo ano laiko daugiau jokių tiesioginių karaimų ir lietuvių poetų (išskyrus atskirus atvejus) susitikimų ir bendradarbiavimo nebuvo, karaimų poezijos pasirodymas antologijoje „Poezijos pavasaris“ vertintinas kaip pirmas oficialus jos pripažinimas lygiaverte lietuvių kultūros dalimi. Ji lyg įžengė viena koja į lietuvių literatūros erdvę, o vertimus atlikę lietuvių poetai Judita Vaičiūnaitė, Jonas Strielkūnas, Mykolas Karčiauskas, Vytautas Skripka, Alfonsas Bukontas, Sigitas Geda, Almis Grybauskas, Vladas Braziūnas bent trumpai buvo pasinėrę į karaimiškos poetikos pasaulį.

Visuotinio karaimų susirinkimo 1988 m. Trakuose svečiai rašytojai Vidmantė Jasukaitytė, Sigitas Geda ir Vytautas Rubavičius. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

2015 m. buvo išleista aukščiau minėto Trakų vyresniojo dvasininko, poeto, visuomenės veikėjo, mokytojo, dramaturgo Simono Firkovičiaus kūrybos rinktinė „Bir kiuń ėdi…/ Buvo tokia diena...“ (sudarytojos Karina Firkavičiūtė ir Halina Kobeckaitė). Joje spausdinami 108 originalūs poeto eilėraščiai ir jų vertimai į lietuvių kalbą (anksčiau atlikti bei nauji), 4 raudos ir jų pažodiniai vertimai, jo dramaturgijos pavyzdžiai (4 pjesės) ir jų vertimai. Knygoje taip pat rasime 28 Simono Firkovičiaus atliktus Puškino, Lermontovo, Nadsono, Maironio, Vaičiūnaitės, Mickevičiaus ir kitų poetų kūrybos vertimus į karaimų kalbą, straipsnių apie autorių. Stengtasi atspindėti šio tauraus žmogaus kūrybą kuo išsamiau, nes retai atsiranda galimybė išleisti tokią knygą. Kita vertus, dėl vietos stokos sudarytojos negalėjo įdėti jo atlikto Puškino poemos „Bachčisarajaus fontanas“ vertimo į karaimų kalbą. Taip pat nespausdinome jo rusiškai parašytos poemos „Bоспоминания прогулок по Тракай“ („Pasivaikščiojimų po Trakus prisiminimai“) ir kitų eilėraščių, rašytų lenkiškai ar rusiškai.

Kadangi karaimai visada buvo daugiakalbiai, natūralu, kad buvo tarp jų ir rašančių kitomis kalbomis – daugiausia rusų ir lenkų. Kai kurių karaimų kūryba yra tvirtai įėjusi į rusų literatūros fondą, pavyzdžiui, Vilniuje gimusio Michailo Lopatto (1892–1981). 1901–1910 m. Michailas Lopatto mokėsi Vilniaus berniukų gimnazijoje, kur anksti pasireiškė jo literatūriniai gabumai. Čia jis susidraugavo su vyresniuoju Michailo Bachtino (1895–1975), vėliau garsaus literatūros ir kultūros teoretiko ir istoriko, broliu Nikolajumi (1894–1950). Ši draugystė, nepaisant istorinių peripetijų, nenutrūkusi iki pat N. Bachtino mirties, sąlygojo iš dalies ir paties M. Lopatto literatūrinius ieškojimus. Įstojęs 1910 m. į Sankt Peterburgo universitetą, M. Lopatto netrukus tapo garsaus „Puškino seminaro“ nariu. Tą seminarą lankė ir tokie vėliau garsūs rusų literatūrologai, A. Puškino kūrybos tyrėjai kaip J. Oksmanas (1894–1970), J. Tynianovas (1894–1943), S. Bondi (1891–1983) ir kiti. Užsiėmimų seminare paskatintas M. Lopatto 1912–1914 m. parašė referatą „Įvadas į prozos teoriją (Puškino Belkino apysakos)“.

Rašytojas Michailas Lopatto. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Besimokydamas Peterburge M. Lopatto buvo užmezgęs glaudžius ryšius su poetiniais būreliais, su Rusijos sostinės bohema, buvo dažnas garsaus literatūrinio kabareto „Бродячая собака“ („Valkataujantis šuo“) lankytojas. Ten jis susipažino su poetais akmeistais N. Gumiliovu (1886–1921), M. Kuzminu (1872–1936), O. Mandelštamu (1891–1938). Draugystė su jais atliko svarbų vaidmenį jo 1914–1916 m. poetiniuose ieškojimuose, ir draugų įkalbėtas 1916 m. jis išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį „Izbytok“ („Perteklius“).

Šio rinkinio leidimas susijęs su leidyklos, pavadintos „Omfalos“ (graikų kalbos žodis, reiškiantis „bamba“ – aut. past.) vardu. Analogiško pavadinimo literatūrinį būrelį M. Lopatto kartu su N. Bachtinu buvo pradėjęs burti jau Vilniaus gimnazijoje, bet apie šią veiklą, kaip teigia jo kūrybos tyrinėtojas, Pizos universiteto profesorius Stefano Gardzonio (Михаил Лопаттo. Я не гость, не хозяин – лишь имя. Pisa-Москва, 2015 m., p. 438), žinių beveik nėra. Būrelis atgimė Peterburge, kur Vilniaus gimnazistai susitiko kaip universiteto studentai, o 1916 m. jų įsteigta tokio pat pavadinimo leidykla tapo būrelio kūrybinio projekto įgyvendinimu (ten pat, p. 440). Iš pradžių leidykla „Omfalos“ buvo sumanyta kaip jaunuolių burleskinio būrelio platforma, bet pamažu projektas plėtėsi ir į jį įsitraukė vis daugiau jaunų literatų. Ypač aktyviai leidyklos „Omfalos“ veikla pasireiškė 1918–1919 m. Odesoje, kur tuo metu apsigyveno M. Lopatto. Revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpio rusų literatūros tyrinėtojų susidomėjimas leidyklos veikla sąlygojo ir šiandieninį literatūros istorikų dėmesį M. Lopatto kūrybai.

Po pilietinio karo Rusijoje Michailas Lopatto 1920 m. su šeima emigravo į Italiją ir ten praleido likusią gyvenimo dalį. Čia parašė romaną „Чертов сын“ („Velnio sūnus“) apie revoliucijos įvykius Rusijoje. Romanas buvo išverstas į italų kalbą ir ten išleistas, o 2015 m. Maskvoje serijoje „Русская Италия“ („Rusiškoji Italija“) buvo išleista Michailo Lopatto kūrybos rinktinė „Я не гость, не хозяин – лишь имя“ („Aš ne svečias, ne šeimininkas – tik vardas“), kurioje spausdinamas šis romanas bei perspausdinamos jo 1916 m. Peterburge ir 1954 m. Paryžiuje išleistos poezijos knygos. Tad Michailo Lopatto kūryba – gana ryškus karaimų kūrėjo ženklas rusiškoje kultūroje.

Poetė Ksenija Abkovič. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Kita karaimė – advokatė, aktyvi tarpukario Vilniaus karaimų bendruomenės veikėja, valdybos narė Ksenija Abkovič (1886–1945) taip pat rašė rusiškai, nes irgi buvo baigusi mokslus Sankt Peterburge. Beje, Ksenija buvo pirmoji karaimė moteris profesionali teisininkė. Ji dirbo advokate Vilniuje, kolegų buvo gerbiama ir neretai smerkiama, kad nemokamai ginanti varguolius. Jos publicistiniai straipsniai ir eilėraščiai buvo spausdinami Vilniuje ėjusiame žurnale „Караимское слово“, o 1922 m. Vilniuje ji išleido savo poezijos rinkinį „Огни и дали“ („Žiburiai ir toliai“). Šiandien ji minima ne tik kaip talentinga poetė karaimė, bet ir tarp Vilniuje tarpukariu rusiškai rašiusių poetų. To meto Vilniuje šie poetai irgi buvo „ne savi“, nes dominuojanti kultūra anuomet buvo lenkiška. Tad ir tuomet egzistavo „antrosios kalbos“ klausimas.

Rašė karaimai ir lenkiškai, bet ši jų kūryba beveik nespausdinta. Mano Tėvas Simonas Kobeckas (1911–1985) kūrė eiles ir vodevilius trimis kalbomis – karaimų, lenkų ir rusų. Lenkiškai jis rašė lyriškus eilėraščius jaunystėje – 1928–1929 m., vėliau daugiausia raudas ir satyrą – karaimiškai, o jau išėjęs į pensiją – rusiškai. Ir nors dar 1939 m. Trakuose jis organizavo pirmuosius lietuvių kalbos kursus karaimams ir pats puikiai kalbėjo lietuviškai, eilėraščių lietuviškai nerašė. Viena jo poema, kurią neseniai aptikau tarp Tėvo rankraščių, parašyta 1930 m. iškart trimis kalbomis. Įdomu, kad trijų kalbų žodžiai nesudėti į vieną sakinį (kaip paprastai karaimai ir šneka), o skirtingos kalbos taikomos skirtingiems herojams apibūdinti.

Lietuviškai kūrė eiles Vilniuje neseniai miręs Aleksandras Zajončkovskis (1933–2019), išleidęs kelias savo poezijos knygeles. Deja, karaimiškai rašančių poetų beveik nebeturime. Kelis eilėraščius yra parašęs Gabrielius Juzefovičius, puikiai mokantis gimtąją kalbą, nors didesnę jo poetinės kūrybos dalį sudaro eilėraščiai lenkų kalba.

Pastaruoju metu karaimų poezija retkarčiais verčiama ir į lenkų kalbą. Vertimai spausdinami Lenkijoje gyvenančių karaimų leidžiamame žurnale „Awazymyz“ („Mūsų balsas“), kurio pavadinimas karaimiškas, bet spausdinami tekstai – lenkiški. Vargu ar galima sakyti, kad karaimų poezija dėl tų vertimų tampa lenkų kultūros dalimi, bet ji leidžia susipažinti su savo tautiečių poezija Lenkijoje gyvenantiems karaimams, tarp kurių jau tik vienetai prisimena gimtąją kalbą.

Žanro požiūriu karaimų poezija priskirtina daugiausia lyrikai, nors yra ir satyrų, didaktinių, alegorinių eilių. Simonas Firkovičius daug eilėraščių buvo sukūręs vaikams. Būdamas dvasininkas iš pašaukimo, religijos ir kalbos mokytojas, visą gyvenimą jautėsi esąs atsakingas už savo tautos likimą ir skaudžiai išgyveno pasitaikančius nutautėjimo, emigracijos iš Trakų atvejus. Ši tema ryškiai jaučiama jo alegoriniuose kūrinėliuose ir net jo pasirinktuose į karaimų kalbą versti rusų poetų eilėraščiuose. Perkeltinės prasmės persmelkti ir jo eilėraščiai apie dvasinius išgyvenimus.

Diduma karaimų poetų rašė apie meilę Trakams, apdainavo jų gražią nepakartojamą gamtą ir Lietuvos istoriją, karaimų vietą joje, ypač šlovinamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vadinamas Vatat Bijumi, rašoma apie kasdienį gyvenimą, patiekalus, papročius. Bet kuriuo atveju – tai vietinės realijos, ir ta prasme karaimų poezija yra lietuvių kultūros dalis.

Ypatingą karaimų poezijos žanrą sudaro raudos, kurios būdavo kuriamos kiekvienam iškeliavusiam iš šio pasaulio velioniui ir rečitatyvu deklamuojamos prie karsto prieš išvežant į kapines. Simonas Firkovičius yra parašęs trisdešimt keturias tokias raudas. Kelios iš jų kartu su pažodiniu vertimu spausdinamos minėtoje jo kūrybos rinktinėje.

Raudų eilėdara griežtai reglamentuota: kiekviena eilutė turi būti 11 skiemenų, ir jos atliekamos ta pačia melodija. Jose pasakojama apie velionio gyvenimą, jo nuopelnus, atliktus gerus darbus, išreiškiama užuojauta ir paguoda velionio šeimai bei artimiesiems. Tokį pat raudų žanrą turi ir kitos tiurkų tautos. Labai gaila, kad šiandien paliekantys šį pasaulį karaimai jau nebelydimi tokių raudų.

Vieną garsiausių raudų „Syjyt jyry sahynčyna kyrančnyn Lietuvada 1710 jylda“ („Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukoms atminti“) 1714 m. yra parašęs Saliamonas Aarono sūnus (Trakietis, 1650–1735?). Ją ir dabar kasmet gieda dvasininkas per karaimų Vėlines kapinėse, ir ji taip pat neatskiriama nuo Lietuvos istorijos.

Halina Kobeckaitė su dukra Karina Firkavičiūte Baltijos kelyje. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Karinos Firkavičiūtės knygos „Gyvenimas karaimų dainose“ viršelis (2016 m.).

Karaimų poezijos vertė ir prasmė

Jei mėgintume ieškoti karaimų poezijos sąlyčio taškų su lietuvių, rusų ar lenkų poezija, deja, turėtume pripažinti, kad tokių akivaizdžių tiesioginių sąlyčio taškų nebuvo ir vargu ar galėjo būti. Pirmiausia dėl to, kad rašoma karaimų kalba beveik nebuvo publikuojama (išskyrus minėtą periodiką), ir antra – dėl to, kad iki 1988 m. ji nebuvo verčiama į jokią kitą kalbą. Žinoma, karaimų poetams įtakos turėjo kitų tautų poetų kūryba, bet čia jau kita tema.

Norėdami pasverti karaimų poezijos literatūrinę vertę, turime pasirinkti atitinkamus kriterijus. Gal pasaulinės poezijos mastu negalėtume jos gretinti su Puškinu ar Goethe, bet karaimų kultūros kontekste jos vertė didžiulė. Ji saugojo ir puoselėjo gimtąją kalbą, liudijo tautoje esant poetinį potencialą, atskleidė tautos estetinius ir moralinius idealus bei vertybes. Šios poezijos ir gimtosios kalbos meistrų dėka karaimų kalba šiandien tebėra gyva, nors ir įrašyta į UNESCO pateiktą nykstančių kalbų sąrašą, o Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba dar tebevartojama.

Karaimai didžiuojasi, kad būtent Lietuvoje tolerancija ir visokeriopu palaikymu savo kalbą išsaugojo, o Lietuva didžiuojasi turėdama tokią egzotikos kruopelę, kuri retkarčiais įkvepia ir lietuvius rašytojus įterpti į savo kūrinį kokį šios egzotikos krislelį. Be to, kaip minėjau, lietuviškų ir ypač su Trakų istorija, su LDK susijusių realijų buvimas leidžia karaimų poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą laikyti neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi.

Tad nors karaimų poezija plačiajai visuomenei nebuvo žinoma, bet pačių karaimų buvimas Lietuvoje tapo kai kurių rašytojų kūrybos motyvu. Pavyzdžiui, galėtume prisiminti 1970 m. parašytą Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) eilėraščių ciklą „Karaimai“, kurį, beje, Simonas Firkovičius yra išvertęs į karaimų kalbą. Pastaruoju metu pasirodė rašytojo Laimono Inio „Sakmė apie gervių tiltą“, Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė“, kuriuose yra nemažai karaimams ar karaimų kilmės veikėjams skirtų detalių.

Karaimams visada įdomu, kas apie juos ką rašo ir kur jie, kad ir probėgšmais, paminėti. Svarbu net ne tiek pati poezija, kiek galimybė užfiksuoti karaimų kalbos, gyvos kalbos, buvimą pasaulio kalbų šeimoje. Todėl labai džiugu, kad pasaulio idiomų sąvade, kurį sudarė ir 2012 m. išleido neseniai mirusi vokiečių profesorė Elizabeth Piirainen, tarp 180 kalbų yra ir idiomos karaimų kalba; kad 1989 m. Kijeve išleistuose Taraso Ševčenkos eilėraščio „Testamentas“ vertimuose į 149 kalbas yra ir Trakų dialekto karaimiškas tekstas (Simono Firkovičiaus vertimas).

Prieš dešimt metų man pačiai teko versti vieną turkų poeto eilėraštį į karaimų kalbą, nes jis buvo sumanęs savo eilėraštį „Lietus“ paskelbti įvairiomis pasaulio kalbomis. Tokią pat idėją įgyvendinome ir prieš kelerius metus, kai Vlado Braziūno iniciatyva latvių poeto Leono Briedžio eilėraštį „Valtys“ į karaimų kalbą išvertė Gabrielius Juzefovičius. Kaip recenzuodamas Helsinkyje 1998 m. pasirodžiusią karaimų poezijos antologiją „Rannalla paarynaapuu“ („Kriaušaitė ant kranto“) žurnale „Parnasso“ (2000, Nr. 3, p. 369–370) rašė Suomijos žurnalistas Antti Ruotsala, „šie eilėraščiai vertingi jau vien tuo, kad jie bendroje žmonijos atmintyje palieka nykstančios tautos pėdsaką“.

„Mažojo princo“ vertimo į karaimų kalbą knygos viršelis.

Trakų karaimai nykstančia tauta savęs nelaiko ir iš visų jėgų stengiasi kuo ilgiau išlikti gyvai pulsuojančia Europos daugiakultūriškumo dalele. Kaip naujausią tokių pastangų rodiklį galiu įvardyti 2019 m. pabaigoje Vokietijoje leidyklos „Edition Tintenfas“ 300 egzempliorių tiražu išleistą Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ vertimą į karaimų kalbą. Šį darbą atlikti mums pasiūlė „Mažojo princo“ draugija, kuri leidžia šio neblankstančio šedevro vertimus į mažai vartojamas kalbas. Karaimiškas vertimas yra 95-as šioje serijoje, o į karaimų kalbą apysaką verčiau kartu su dukra Karina Firkavičiūte, ir mes abi labai džiaugiamės, kad taip galėjome dar kartą paliudyti savo gimtosios kalbos gyvastį.

Daugiau skaitykite:

Karaimų ir lietuvių poezijos sąlytis (I)

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

Pokalbis su Vilniaus universiteto dėstytoju, filosofu prof. ALVYDU JOKUBAIČIU apie ekspertų vaidmenį šiuolaikinėse demokratijose, galimus pokyčius pasaulyje po COVID-19 pandemijos ir Europos Sąjungos ateitį.

Ar jums neatrodo, kad tendencija sprendimų priėmimą atiduoti įvairių siaurų sričių ekspertams sustiprėjo per koronaviruso sukeltą krizę? Virusologai ir medikai gal ir išmano šį tą apie virusus ir gydymą, bet vargu ar turi platesnę politikos viziją. Ką koronavirusas parodė apie technokratų ir siaurų sričių ekspertų vaidmenį demokratijoje?

Viena iš pandemijos priežasčių yra ekspertai. Tai galima apibūdinti keliais pjūviais. Pradėkime nuo virusų mokslininkų – jie laiku ir tinkamai neperspėjo visuomenės, ir, užuot tai padarę,važinėjo po konferencijas. Dar nepaneigta, kad virusas neištrūko iš jų aukščiausio pavojingumo lygio laboratorijų. Net jeigu virusologai yra geri ekspertai ir nepadarė baisios klaidos, ją padarė kitų sričių ekspertai. Beviltiškai pasirodė visuomenės sveikatos mokslo ir visų kitų socialinių mokslų atstovai. Net jeigu pripažintume, kad ekspertai žinojo, o jų neklausė politikai, tai ko tada vertas jų žinojimas?

Ekspertai ir eiliniai žmonės nemato artėjančios katastrofos, nes linkę matyti tik tai, kas įprasta ir nusistovėję. Prieš mėnesį išpuikę vakariečiai pajuto, kad likimas nėra jų protų ir rankų kūrinys. Kai ateis tikroji, pandemiją pranokstanti, katastrofa (neduok Dieve) po jos jau nebus ekspertų.

Mes nepasiruošę apmąstyti pabaigos. Mums atrodo, kad po jos toliau bus ekspertai. Panašu, jog mūsų civilizacijos pabaiga neišvengiama vien todėl, kad jos negalime ir nesugebame apmąstyti, nes tai neįtikėtina. Demokratija pandemijos akivaizdoje perėjo prie nematomo viruso sukurtos diktatūros. Vos tik bus nugalėtas virusas, viskas sugrįš į savo vėžes iki naujo rimtesnio likimo išbandymo. Piktosios šio pasaulio jėgos puikiai žino žmonių, įskaitant ekspertus, puikybę ir kvailumą. Norint, kad mes ką nors suprastume ir norėtume pakeisti, reikia daug skaudesnių pamokų. Mes nesimokėme ir toliau nesimokome iš istorijos. Mus galima tik priversti aplinkybių jėga.

Mes nepasiruošę apmąstyti pabaigos. Mums atrodo, kad po jos toliau bus ekspertai.

Ar sakydamas, kad ekspertai laiku neperspėjo visuomenės, norite pasakyti, jog ekspertai tik tada pradėjo kalbėti apie pandemiją, kai ir kvailiui buvo aišku?

Kvailiui pagal apibrėžimą niekas neaišku. Pandemija tapo ne ekspertų, o politikų reikalu. Visokių save „politikos ekspertais“ vadinančių šnekorių laikas nors trumpam baigėsi. Nenoriu minėti pavardžių (visi mes klystame), tačiau kai vienas mokslininkas Didžiosios Britanijos požiūrio į pandemiją skirtumą paaiškino tuo, kad britų pagyvenę žmonės negyvena su vaikais, liko pasitikėti sveiku protu.

Būtina suprasti, kad mokslininkai seniai nedaro mūsų gyvenimo saugesnio, bet priešingai. Rekomenduoju paskaityti sociologo Ulricho Becko knygą „Rizikos visuomenė“. Mokslas ne šalina, o kuria pavojus. Paprastų žmonių reakcija į pandemiją labiau parodo Lietuvos brandą negu mokslininkai. Nenoriu nuvertinti mokslo, bet Kinijos valdžios sąžiningumas svarbesnis už mokslą. Lietuvos ateitis priklausys ne nuo mokslo, o nuo paprastų žmonių sąmoningumo. Ne todėl, kad mums nereikia mokslo, bet dėl to, jog visuomenė nėra mokslo laboratorija.

Prof. Alvydas Jokubaitis. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Kodėl sakote, kad ekspertai yra viena iš epidemijos priežasčių?

Nesu net menkiausias virusų mokslo ekspertas. Kinų virusologės Shi Shangli publikacijos rodo, kad ji aplenkė gamtą, ir laboratorijoje pirmoji su tyrėjų grupe įrodė SARS koronoviruso mutacijos žmogaus kūne galimybę. Jungtinių Valstijų nacionalinis sveikatos institutas (angl. US National Institute of Health) buvo paskelbęs tokio pobūdžio tyrimų moratoriumą. Gal tai sutapimas, tačiau tyrimai toliau vyko Uhano laboratorijose. Vasarį Shi Shangli prisiekė gyvybe, kad nepadarė nieko blogo, tačiau diskusija tęsiasi. Pagrindinė žmogaus liga yra smalsumas. Manoma, kad nėra taip bloga suklysti, kaip ko nors naujo neišbandyti.

Panašu, kad dabartinė pandemija nebuvo Dievo bausmė, nes tai tik labai ir labai lengvas „transcendentinis kostelėjimas“.

Pastaruoju metu pasirodo straipsnių ir komentarų, teigiančių, kad koronavirusas suteikia progą sukurti teisingesnę, ne godumu paremtą ekonominę sistemą. Ar manote, kad tam yra pagrindo?

Net Karlui Marxui į galvą neatėjo kvaila mintis, kad teisingesnį ir geresnį pasaulį gali sukurti pandemija. Godumas, melas ir pyktis buvo iki Kristaus ir savo galios neprarado postmodernizmo laikais. Per visą pandemijos mėnesį lietuviai pirmiausia pirko dešrą ir tualetinį popierių, o ne prašė dvasinių gėrimų. Net dėl Velykų suvaržymų buvo išgyvenama tik todėl, kad neleidžiama žaisti.

Po kūnui grasinančios pandemijos laukia ta pati mūsų dvasią valdanti kapitalizmo ekonominė sistema. Tuoj pasigirs ekonomistų išvedžiojimų sofistika, kuri juokingiausia ir labiausiai dusinanti. Jie mokslu pavertė tai, kas yra ideologija, tikėjimas ir pati tikriausia stabmeldystė. Panašu, kad dabartinė pandemija nebuvo Dievo bausmė, nes tai tik labai ir labai lengvas „transcendentinis kostelėjimas“.

EPA nuotrauka

Prieš šimtą metų praūžė ispaniškasis gripas, kuris nusinešė dešimtis milijonų gyvybių – koronavirusas kol kas į anapilį pasiuntė apie 160 tūkstančių. Žmonės, pergyvenę ispaniškąjį gripą, dar matė ir Pirmąjį pasaulinį karą, daugelis išgyveno ir Antrąjį, nekalbant apie didžiulius tiek politinius, tiek ekonominius neramumus tarpukariu. Pokariu pusė Europos atsidūrė stalininiame kalėjime. Nors dėl koronaviruso miršta žmonės ir dėl kilusių ekonominių bėdų daugelis neteks darbų, tai neprilyginama didžiausiems XX a. siaubams. Bet mes į tai žvelgiame kaip į katastrofą, lyginame su karu, kalbame apie pasaulio pabaigą. Ar neatrodo, kad pandemija parodė, kokie saugūs įpratome būti?

Krikščionys yra keisti žmonės. Jie laukia šio pasaulio pabaigos. Vadinasi, tai nėra geriausias pasaulis iš galimų, kaip atrodė Gottfriedui Leibnizui. Apaštalas Paulius sako, kad pabaiga „užklups lyg vagis naktį“, ir priduria išsamų paaiškinimą: „Kai žmonės kalbės; ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį“ (1 Tes 5:3). Pandemija pasirodė po Kalėdų, tyliai, lyg vagis, kai gyvenome saugiai ir norėjome dar saugiau.

Amerikiečiams atrodė, kad jie yra civilizacijos viršūnė, tačiau paaiškėjo, jog tai tik girtumas – ne nuo vyno ar viskio, bet nuo įsitikinimo, kad gyvename saugiai, ramiai ir laimingai. Amerika dabar pažeminta.

Ką koronavirusas parodė apie vis glaudesnės sąjungos link turėjusią judėti Europą? Ir ar manote, kad smūgis globalizacijai kokiu nors požiūriu galėtų būti lemtingas ar esminis?

Mes, užaugę Sovietų Sąjungoje, tarp daugybės blogų įpročių turime vieną neblogą taisyklę – „gulinčio nemuša“. Dėl dviejų priežasčių nesakysiu nieko kritiško apie Europos Sąjungą. Pirma, greitai ir vėl reikės klausytis tuščių kalbų apie naują istorinę žmonių bendriją ir solidarumą. Greitai turėtų paaiškėti, kad pandemija buvo neįtikėtinas Europos tautų bendrumo triumfas.

Antra, gali būti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos konflikte gali prireikti Europos Sąjungos. Ši politinė organizacija neatlaikė pirmo rimto išbandymo, ir tai neabejotinai suprato priešai. Europos Sąjunga objektyviai turi daugiau šansų po pandemijos negu iki jos. Tačiau su viena sąlyga. Būtina struktūrinė reforma ir dabartinių „lyderių“ bei gerai apmokamų valdininkų išvaikymas.

Pixabay nuotrauka

Kaip galėtų atrodyti ta reforma? Ar manote, kad ES reikėtų pabandyti laikytis ekonominės bendrijos, suverenių valstybių sąjungos modelio? Atrodo, būtent nacionalinės valdžios kol kas veiksmingiausiai pasirodė spręsdamos krizę.

Dabartinė Europos Sąjunga sukurta nesibaigiančioms konferencijoms, paradams ir Nobelio premijai. Tai nerimta politinė organizacija. Vokietija rimta, o vokiečių kuriama Europos Sąjunga – nerimta.

Mes beveik nieko negalime pakeisti, išskyrus tuščią sofistiką, kad galime viską pakeisti.

Reikalinga nuo utopijos ir intelektualų iliuzijų nepriklausanti Europos Sąjunga. Lietuviai šiame teatre neturi didesnio vaidmens. Lieka pasitikėti utopijomis, kad išblaivės girti Vakarai. Mes beveik nieko negalime pakeisti, išskyrus tuščią sofistiką, kad galime viską pakeisti. Tai nereiškia, jog esame tuščia vieta. Priešingai, tai reiškia savo ribotų galimybių suvokimą. ES nesugeba panaudoti ne tik Lietuvos, bet ir kitų į ją įsitraukusių tautinių valstybių potencialo.

Ką konkrečiai turite omeny, sakydamas, kad ES – nerimta? Kas joje nerimta?

Dabar ši organizacija reiškia neįveikiamą demokratijos deficitą. Tiksliau, jos pavertimą negyvu formalumu. ES yra ne demokratinė, o oligarchinė organizacija. Sunku suprasti, kas ją valdo ir kodėl. Dėl gilių reprezentacijos problemų – nėra suvereno ir biurokratus kontroliuojančios liaudies – vyksta sovietinio stiliaus veiklos imitacija. Tautinių valstybių demokratija yra rimta, nes valdo tauta, o ne formalios procedūros. Būtina nustoti vaizduoti demokratiją ir pereiti prie tarpvalstybinių struktūrų.

Demokratija turi būti palikta tautinėms valstybėms, be Briuselio reguliavimų ir įsakinėjimų. Vokietija ir Prancūzija primeta savo valią ES valstybėms. Tai nėra bendro ir atskiro intereso sutapimas, bet bandymas savo interesą paversti bendru. Politika yra rimtas, o dažnai net tragiškas dalykas, ir tai ypač išryškėja, kai iškyla gyvybės ir mirties klausimas. ES neatlaikė pandemijos testo. Dabar reikia didžiųjų valstybių valios ją paversti veiksminga organizacija.

Jeigu kaip nors būtų galima eksportuoti moralizavimą, tai būtų pagrindinė ES eksporto prekė.

Laikas tyliai pradėti galvoti, kas bus po ES pabaigos, ir pamažu pradėti koketuoti su Vokietija. Turime aiškiai žinoti, kas mus valdo, kas yra didysis brolis, kas daro biznį ir mus įtraukia. Po kelių amžių ES gal suras sau naują politinę formą, kurios dabar neturi ir tik vaidina spektaklį. Lietuviams geriau aiškiai žinoti, kam ir kodėl aukoja suverenitetą, o ne tauškėti apie tuščius principus.

ES institucijos politiką pakeitė nesibaigiančiu moralizavimu, ir tai yra dovana priešams. Jeigu kaip nors būtų galima eksportuoti moralizavimą, tai būtų pagrindinė ES eksporto prekė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“

Šįkart kalbinu psichologę, dviejų mergaičių mamą, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę MILDĄ KUKULSKIENĘ, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku jaustumėmės geriau.

Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių? 

Anot Mildos, daug įtampos, nerimo kyla dėl to, kad šiuo metu dauguma iš mūsų neturime, kur jį „padėti“, netgi jaučiame neturintys teisės apie tai kalbėti, nes daugybė žmonių visame pasaulyje susiduria su dar didesniais išbandymais. Įvyko tam tikras emocijų kurso kritimas...

Tačiau vertinga kiekvienam žmogui rasti būdą, kaip, nors ir mažais žingsniais, veikti kažką, kas padėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, padėtų jaustis geriau. O tėvams, kurie karantino metu negali sulaukti pagalbos, verta priminti sau, kad „esu lygiai toks pat vertingas žmogus, kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos“.

„Turime būti atlaidūs sau, – sako Milda. – Nekaltinti savęs, jei kažko nepavyksta sukontroliuoti, užtikrinti, padaryti kokybiškai.“

Visiems tai yra nauja realybė, ir visi mokomės joje gyventi.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2020 m. Nr. 4

[...]

Dievas dovanojo žmogui ne vien kalbos dovaną, bet ir aukščiausią jos išraišką – gebėjimą dainuoti. Ar ne todėl, kad kiekvienas mūsų galėtume jį šlovinti giesme, ta muzikine žmogaus malda? Nebūtina atlikti kokį ypatingą muzikos kūrinį, pakanka įsijungti į „Tėve mūsų“ giedojimą, atliepti „Aleliuja“ arba balsiai atsakyti „Amen“ – ir jau šloviname Viešpatį.

Krikščionybę galime vadinti giedančia religija. Jau nuo pat Bažnyčios pradžios bendruomenėse buvo giedama ir todėl, kad apaštalai perėmė įprastą giedojimą iš žydų, kaip liudija evangelistas Morkus: „pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (Mk 14, 26), ir todėl, kad įtikėjusieji Jėzų jautė poreikį giedoti savo tikėjimą. Bažnyčios veidas keitėsi istorijos bėgyje, tačiau ji niekada nenustojo giedojusi, o tikintiesiems susirinkus kartu švęsti savaime suponuodavo bendrą giedojimą.

Giesmėje muzikai susijungus su žodžiu galime stipriau išpažinti Dievo Žodį – Jėzų Kristų, juk bendras krikščionių giedojimas būtent yra tikėjimo išpažinimas. Tiesa, tam, kad tikrai giliai išreikštume žodžio ir muzikos susijungimą giesmėje, būtina vidinės tylos kultūra. Juk garsas gimsta iš tylos, o vidinė tyla atveria širdį priimti Dievo Žodį. Negalime įsivaizduoti liturgijos be atidos Dievo Žodžiui, kuris moko mus įsiklausyti į šalia esantį, toks klausymasis mus atveda į atsiliepimą žodžiu, malda, giesme ir veiksmu.

Bendras giedojimas vienija, ugdydamas mūsų svetingumą vienas kitam: mokomės išgirsti kitą, derėti kartu ir dovanoti savo balsą. Būtent vienijantis balsams tampame vieningu susirinkimu, ecclesia. Kadangi Bažnyčia, kaip krikščionių susirinkimas, yra Kristaus Kūnas, tai giedodama ji tampa Kristaus balsu, giedančiu šlovę Tėvui ir užtariančiu žmones. Giedojimas taip pat įtraukia kiekvieną į dėkojimą bendroje maldoje – argi tai nėra geriausias žodžio „eucharistija“ (dėkojimas) išpildymas?

Todėl giedojimas nėra vien tik fonas, pagražinimas ar vienas iš simbolinių gestų, naudojamų liturgijoje, tai – neatsiejama liturgijos dalis. Muzika, kylanti iš bendro giedojimo, yra ženklas ir simbolis to, kas švenčiama. Todėl bendras tikinčiųjų giedojimas toks svarbus, kad rekomenduojamas net ir tuomet, kai nėra kas vadovauja giedojimui.

Krikščioniškose apeigose giedojimas yra susirinkusių tikinčiųjų bendras veiksmas. Giesmė paremia ir sustiprina Evangelijos skelbimą, suteikia pilnesnę išraišką išpažinti tikėjimą, maldauti ir dėkoti; gestais ir žodžiais įprasmina sakramentų apeigas.

Giedojimas liturgijoje tarnauja susirinkusiems tikintiesiems. Todėl vadovaujantis giedojimu siekiama ne tobulai atitikti formą ar parodyti savo muzikinius gebėjimus, bet tarnauti susirinkusiai bendruomenei, kad ši bendru sutartiniu giedojimu skleistų taiką, vienytų, laisvintų, paskatintų svetingumui ir atsivertimui. Tad suprantame, kad liturgijoje nereikėtų tikėtis koncerto, nereikia bijoti savo trūkumų. Iš susirinkusios švęsti bendruomenės niekas nereikalauja aukšto muzikinio pasirengimo lygio. Priešingai, giedojimas pritaikomas prie bendruomenės muzikinių gabumų, net menkiausias bendruomenės narys turėtų turėti galimybę įsijungti į bendrą giedojimą per liturgiją. Tai atsakingojo už giedojimą uždavinys. Jis turi parinkti tokią liturginę muziką, kad ji būtų prieinama kiekvienam, o solistai, choras, instrumentai tik praturtina, pagyvina šventimą. Visa tai turi tarnauti susirinkusiai bendruomenei, kad padėtų kartu priartėti prie Dievo ir bendrai išpažinti tikėjimą.

Mūsų bendras giedojimas čia, žemėje, niekada nebus tobulas, jis visada liks ribotas dėl mūsų ribotos klausos ar muzikinės išraiškos. Tačiau būtent mūsų ribotumas veda į atsidavimą Dievui. Mūsų giesmės nieko Dievui neprideda, bet mus patraukia arčiau Dievo, o mūsų susijungimas giesmėje yra Dievo pažado liudijimas: jis skelbia, kad Dangaus Karalystė jau čia pat.

Tad „giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 19).

    Anuo metu Jėzus bylojo:
    „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
    Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
    Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
    Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Evangelijos tekste girdime pirmąją iš dviejų maldų iš Jėzaus viešojo gyvenimo (antrą maldą randame Evangelijoje pagal Joną 11, 41–42). Abi jos prasideda dėkojimu.

Pirmojoje Jėzus išpažįsta Tėvą, jam dėkoja ir jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė mažutėliams (palaiminimuose minimiems beturčiams dvasia, Mt 5, 3).

Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kito lygmens, kuris viršija intelektą.

Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man tereikia vien tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau, jei aš noriu suprasti draugą, man reikalingas taip pat ir nuolankumas, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio.

Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti tik savo protu, tas iš tiesų užsiveria sugebėjimui prie jo priartėti. Atmesti Dievo egzistavimo galimybę, vadinasi, izoliuoti mąstymą, uždaryti jį savyje. Tą pačią akimirką, kai protas suvokia savo ribas, jis jas pralaužia ir peržengia.

Naktinių paukščių, kaip, pavyzdžiui, apuoko ir pelėdos, akys yra pritaikytos matyti nakties tamsoje, bet ne dieną. Šie paukščiai skraido laisvai ir patogiai naktį. Jie žino viską apie nakties pasaulį, tačiau nieko nenutuokia apie dienos pasaulį.

Tarkime, jog vanagas „susidraugauja“ su pelėda ir jai „papasakoja“ apie saulę: kaip ji viską apšviečia, kaip be jos viskas nugrimztų į tamsą ir šaltį, tada ir pačios pelėdos naktinis pasaulis nebeegzistuotų.

Ką „atsakytų“ pelėda? Greičiausiai tartų: „Tu, vanage, tauški niekus! Niekad nemačiau tos tavo saulės. Aš kuo puikiausiai ir be jos skraidau bei pasirūpinu maistu; tavo saulė yra bevertė hipotezė, vadinasi, ji neegzistuoja.“

Būtent taip mąsto ir kai kurie žmonės. Jie sprendžia apie pasaulį, kurio nepažįsta, pritaiko savo taisykles objektui, kuris yra nepavaldus joms. Dievo įžvalgai reikalingas kitas regėjimas.

Bernardinai.lt archyvas

Šv. Kotryna Sienietė. Duccio di Buoninsegna (1255/60 - 1315/19)

Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja, gerai žinoma dėl istorinio vaidmens, kurį atliko Italijoje ir visoje Europoje sunkiais XIV amžiaus vidurio laikais. Ji įtikino popiežių sugrįžti iš Avinjono į savo sostą Romoje, prie šv. apaštalo Petro kapo. Kotryna Sienietė buvo nenuilstanti supriešintos visuomenės ir kariaujančios Europos taikintoja, Bažnyčios gynėja ir reformų šalininkė. Europos valdovams ji priminė, kad krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje nesutarimus įmanoma išspręsti ir išmintimi, o ne ginklu.

Ankstyva meilė Kristui

1347 metais vilnų dažytojo Jokūbo ir amatininko dukros Lapos šeimoje Sienoje, Italijoje, pasaulį išvydo dvidešimt ketvirtas vaikas – Kotryna Beninkaza (Benincasa), gimusi kartu su sesute dvyne, kuri netrukus mirė. Tais neramiais metais Italijoje vyko pilietinis karas, kovos dėl valdžios, siautė juodasis maras, ir dalis Kotrynos šeimos išmirė. Sienos mieste iš aštuoniasdešimties tūkstančių gyventojų beliko vos penkiolika tūkstančių. Tais sunkiais laikais Kotryna augo be išsilavinimo, tik kiek vėliau pramoko skaityti ir rašyti. Tačiau vos sulaukusią septynerių metų mergaitę aplankė pirmoji vizija – ji išvydo besišypsantį Kristų, iš kurio širdies sklidęs spindulys palietė ją ir sužeidė. Mergaitė jau tada davė skaistumo įžadus. Nuo to laiko Kotryna vis troško tylos, maldingos vienumos, askezės. Mergaitė ieškojo slėptuvių gimtuosiuose namuose, kur galėtų melstis, vėliau – grotos už miesto sienų, tačiau Dievas jai buvo numatęs kitokį kelią. Dvylikos metų Kotrynai buvo liepta ištekėti, tačiau mergaitė atsisakė, primindama duotus išskirtinės meilės Kristui įžadus. Šešiolikmetė Kotryna prieš tėvų valią įstojo į dominikonų tretininkų ordiną ir pasišventė maldai, ligonių slaugai ir vargšų rūpybai. Daug laiko skyrė maldai ir pasninkams, atgailai.

Mistinės vestuvės

Atgal į visuomenę Kotryną pastūmėjo nauja vizija. Apie 1367 m. ji išgyveno stiprų atsidavimo Jėzui jausmą – „mistines vestuves“, kai Jėzus paėmė jos širdį ir davė jai savąją. Po šios vizijos Kotryna ir pajuto kvietimą išeiti į viešumą. Aplink beraštę merginą ėmė burtis sekėjų ir gerbėjų būrys – magistrai ir diplomatai, menininkai ir poetai, kilmingieji ir prekeiviai, riteriai ir amatininkai, kilmingos damos ir prastuomenės atstovai. Ši „šeima“ pavadinama „puikiuoju pulku“ (bella brigata). Sekėjų buvo įvairiuose Italijos miestuose – Sienoje ir Avinjone (kur tuo metu rezidavo popiežius), Romoje ir Toskanoje… Visi svarstė teologijos ir mistikos dalykus, skaitė Dantės veikalus, gilinosi į šv. Tomo Akviniečio raštus, bet pirmiausia mokėsi visa širdimi mylėti Išganytoją Kristų ir Bažnyčią – mistinį jo Kūną. Visi šios bendrijos nariai vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“, rūpinosi jų dvasios reikalais, tikėjimu, pašaukimu.

Kotryna vis labiau reiškėsi bažnytiniais ir visuomeniniais klausimais, – tais laikais tai labai neįprasta moteriai, juolab neišsilavinusiai. Galbūt dėl tos priežasties 1374 metais ją išsikvietė generalinė dominikonų ordino kapitula. Apklausos dokumentų neišliko, tačiau spėjama, kad Kotryna galėjo būti kaltinama erezijomis. Mergina išteisinta, jai leista pamokslauti Bažnyčios vardu, tačiau paskirtas nuodėmklausys Raimundas iš Kapujos. Jis turėjo visą gyvenimą būti jos patarėjas ir vertėjas, o po Kotrynos mirties parašė jos biografiją „Legenda Major“. Sienos inkvizitorius brolis Gabrielius de Voltera, apklausęs merginą, jos paveiktas paprašė parduoti jo turtus ir pinigus išdalyti vargšams, o pats tapo vienuoliu patarnautoju.

Aistringa meilė Bažnyčiai

Religinės Kotrynos pažiūros pamažu virto politiniu bei visuomeniniu aktyvumu. Ji pradėjo sakyti viešus pamokslus ir neretai priekaištaudavo atsakingiems Bažnyčios ir valstybės vyrams. Greitai garsas apie narsią moterį pasklido po visą Europą, įvairių šalių žmonės klausdavo jos patarimo – netgi ir pats popiežius, kuriam mergina negailėjo kritikos, nors popiežiaus instituciją labai gynė.

1375 m. balandžio 1 d. meldžiantis prie kryžiaus Pizoje Kotryna gavo stigmas. Keistu būdu ant jos kūno atsirado Jėzaus žaizdos, tačiau jas matė tik pati Kotryna. 1376 m. ji išvyko į Avinjoną ir įtikino popiežių Grigalių XI, kad reikia grįžti į Romą. Po metų prasidėjo didžioji schizma, Bažnyčios skilimas, labai skaudinęs Kotryną. Tuo laiku Kotryna rėmė popiežių Urboną VI. Jam paprašius persikėlė gyventi į Romą. Ten kovojo už Bažnyčios vienybę, reformas joje ir taiką karų nualintoje Italijoje, netgi buvo pasiųsta kaip tarpininkė į Florenciją tartis dėl taikos.

Kotryna parodė, koks gyvastingas ir veiksmingas gali būti pasauliečių ir politikos atstovų tikėjimas. Neraštingos moters drąsa paliudyta jos diktuotuose laiškuose įvairaus rango Bažnyčios hierarchams ir politikos veikėjams, kuriuose jį Kristaus vardu drįsdavo priekaištauti už neryžtingumą ar kitas ydas.

Pasikliauti Apvaizda

Popiežiui grįžus į Romą Kotryna per trumpą laiką, apimta ekstazės, padiktavo knygą, dialogą su Dievu: „Libro della divina providenza“, tai yra knygą apie dieviškąją Apvaizdą. 167 dialogo skyriai sugrupuoti į keturias dalis, nes tiek „aistringų troškimų“ Kotryna išsakė Viešpačiui. Jos tikslas – išmelsti Dievą gailestingumo jai, pasauliui, Šventajai Bažnyčiai ir Apvaizdos visiems. Dievo atsakymai į Kotrynos klausimus apima visą krikščionybės mokymą – teologiją, dorovę ir askezę. Kotrynai itin svarbu buvo Apvaizdos meilė, su kuria Tėvas žvelgia į pasaulį ir savo Bažnyčią. Jos požiūris į žmogų ir gyvas tikėjimas Apvaizda buvo labai optimistinis. Kotryna šventai tikėjo, kad Dievas įveiks visą blogį!

Bažnyčios laivo svoris

Vos sulaukusi 33-ejų Kotryna jau išsekusi nuo nuolatinio pasninkavimo, atgailos, intensyvaus darbo ir aukojimosi kitiems, ji mirtinai serga. Tačiau kasdien sunkiai eina prie šventojo Petro kapo, kur Džioto (Giotto) freskoje pavaizduotas Bažnyčios laivelis, meldžiasi už Bažnyčią, už popiežiaus ir visų tikinčiųjų atsivertimą. Nualintas jos kūnas nebegali priimti žemiško maisto. Kotryna gyva vien Eucharistija. 1380 m. sausio 29-ąją jis regi viziją: ant savo pečių pajunta sunkų Bažnyčios laivo svorį ir po juo pargriūva. 1380 m. balandžio 29 d. netoli šv. Petro kapo Kotryna susijungusi su Kristaus kančia atiduoda dvasią. Palaidojama po Šv. Marijos sopra Minervos bažnyčios altoriumi. Šventosios galva vėliau pargabenta į Sieną ir saugoma kaip relikvija Šv. Dominyko bažnyčioje.

1461 metais Kotryna paskelbta šventąja, 1939 m. – Italijos globėja. 1970 m. popiežius Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios mokytoja, 1999 m. popiežiaus Jono Paulius II sprendimu šv. Kotryna kartu su šv. Edita Štein ir šv. Brigita Švede paskelbiamos Europos globėjomis.

Parengė Indrė Klimkaitė

Norintieji 15 dienų melstis su šv. Kotryna Sieniete turėtų susirasti Chantal van der Plancke ir André Knockaert knygą „15 maldos dienų su Kotryna Sieniete“ (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998).

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos archyvo nuotrauka

Pavasaris Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai jau tradiciškai asocijuojasi su „Pirmosios knygos“ konkurso laureatų paskelbimu. Šiemet konkursą laimėjo poetė LAURA KROMALCAITĖ ir prozininkas SAULIUS VASILIAUSKAS. 2020 m. „Pirmosios knygos“ konkursui buvo pateikta 50 rankraščių – po lygiai prozos ir poezijos kategorijoms. Poezijos rankraščius vertino poetai Aidas Marčėnas, Erika Drungytė ir Gytis Norvilas. Prozos komisijos nariai – rašytojai Herkus Kunčius, Rasa Aškinytė ir Danielius Mušinskas.

L. Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“ ir S. Vasiliausko prozos knygą „Dabar aš ramiai papietausiu“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis dar šiais metais, jų leidybą iš dalies finansuoja Kultūros taryba.

Po konkurso rezultatų paskelbimo paklausinėjome būsimųjų knygų autorius – Saulių ir Laurą.

Poetė Laura Kromalcaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Laimėjote PK konkursą, tai žinome. Ką daugiau papasakotumėte apie save būsimiems kūrybos skaitytojams?

Laura Kromalcaitė: Gimiau Kaune, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Marijampolėje – pakeliui į mokyklą sukūriau ir dalį knygoje esančių eilėraščių. Tuometinėje aplinkoje buvo mažai dirgiklių, tad lengvai atsitraukiau nuo išorinio pasaulio – tada telefonu buvo galima tik paskambinti, o kalbėdavau irgi gan taupiai. Kaimynystėje gyveno upė, tiltas, agresyvoki jaunuoliai lakiniais batais ir ratais slampinėjančios benamės katės. Kartais visiems jiems jaučiu stiprių sentimentų. Paskui, nors vis dar buvau mažakalbė, mistiniu būdu baigiau komunikacijos studijas, o šiandien gyvenu, rašau ir dirbu Vilniuje. Pastaruoju metu mane labiausiai domina naivusis menas, persų manuskriptai ir knygos vaikams.

S. Vasiliauskas: Kaip ir visi debiutantai, visų pirma norėčiau, kad skaitytojai atsiverstų būsimą knygą, o žinios „apie autorių“ telieka kur nors jos pabaigoje ar paraštėje (na, arba atsakymuose į kitus klausimus).

O ką norėtumėte nuslėpti?

L. Kromalcaitė: Kurie eilėraščiuose atsispindintys įvykiai yra tikri, o kurie – ne.

S. Vasiliauskas: Nieko, esu atviras ir patiklus.

Laura, paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad laimėjo konkursą, atsakė labai konkrečiai: „Nustebau – apsidžiaugiau.“ Sauliau, o kaip jūs reagavote į šią žinią?

S. Vasiliauskas: Pirmiausia pasiekė žinia, kad konkurso nelaimėjau. Natūralu, vėlesnę žinią sutikau su dviguba nuostaba, truputį suglumęs, it netikėtą rokiruotę, išgelbėjusią jau nurašytą partiją.

Ką veikėte tuo metu, kai sužinojote, kad šiemet bus išleista jūsų pirmoji knyga?

L. Kromalcaitė: Kai rytą suskambo telefonas, ropščiausi iš patalų ir buvau bepradedanti eilinę dieną.

S. Vasiliauskas: Tuo metu sėdėjau prie kompiuterio, sklandydamas archyvinius dokumentus ir skrebendamas klaviatūrą. Kelios akimirkos prieš netikėtą skambutį parašė žurnalistė iš mano gimtinės (Širvintų), norėdama susitarti dėl interviu „apie kelio pasirinkimą, mokslus, kūrybinį gyvenimą, veiklas“ ir panašiai. Pasiūliau kalbėtis 27-ą dieną, tai yra per savo gimtadienį, o netrukus netikėtas skambutis virto kone gimtadienio dovana.

Apibūdinkite keliais sakiniais savo pirmąją knygą. Apie ką ji?

L. Kromalcaitė: Apie prisiminimus, kurie dažnai virsta neapibrėžtomis, sapniškomis istorijomis – faktai ir detalės, žmonės ir gyvūnai, kuriuos kažkada pažinojau arba sugalvojau. Kad ir kaip būtų, juos vienaip ar kitaip pažįstame visi – jie liudija apie svarbiausias neišvengiamybes: susitikimus, išsiskyrimus, mirtį. Apie saugios distancijos tarp savęs ir kasdienos išlaikymą. Ir apie tą jausmą, kad mūsų čia iš tikrųjų galbūt niekuomet ir nebuvo.

S. Vasiliauskas: Knyga sudaryta daugiausia iš trumpų tekstų, rašytų skirtingu laiku ir įvairiomis aplinkybėmis. Aišku, galima būtų sukurpti visokių gražių metaforų ir išvedžiojimų, bet knyga vis tiek yra (bus) apie mane ir kitą, santykį su išoriniu pasauliu ir kalba, nerimą ir laukimą, įvairias kasdienybės įtampas ir bandymus iš jų išsprūsti, patirti estezę.

Prozininkas Saulius Vasiliauskas. G. Vingraitės nuotrauka

Kada parašėte pirmąjį tekstą? Kas jums yra rašymas?

L. Kromalcaitė: Rašyti pradėjau seniai, o eilėraščius rodyti kitiems – tikriausiai 8-oje klasėje. Kodėl rašau, negaliu atsakyti ir šiandien. Tikriausiai įvardyčiau kaip būtinybę – nesvarbu, kad ir kuo būtum užsiėmęs, kartais įspūdis ar veikėjas iš pradžių iškyla mintyse, o paskui braunasi į popieriaus lapą (dažniausiai tai būna parduotuvės čekiai). Niekas neatsiklausia, ar tau to reikia, ar tu nori – tiesiog neturi pasirinkimo. Kitą dieną ateina dar viena eilutė ar įvaizdis – taip lipdosi eilėraščio kūnas.

S. Vasiliauskas: Rašymą siečiau su saviieška ir mokymusi prabilti (suvokti pasaulį) naujai. Teksto kūrimo procesas sykiu yra ir darbas, ir terapija, ir ugdymasis, ir stebėjimas, i, labiau pavykusio kūrinio atveju stebėjimasis.

Ankstyviausieji tekstai gimė mokykloje. Pirmoji „publikacija“ pasirodė dar 5-oje klasėje – žurnale vaikams „Žvaigždutė“. Vadinosi tokiu holivudiniu pavadinimu „Gražuolė 2“ ir dramatiškai pasakojo apie katytę, nukritusią nuo laiptų ir vėliau užmigdytą veterinaro. Vėliau rašytus sentimentalius eilėraščius lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė korektiškai pašiepė ir pasiūlė pamėginti esė žanrą (ačiū, mokytoja!). Tų esė (menu pavadinimus – „Matematikė žuvis“, „Dantistė“, „Kėdė“, „Sostinėje nėra krokodilų“ ir pan.; pasirausęs sename PC savo nuostabai radau ir tekstą „Dienos miegas ir dienos pietūs“, susijusį su naujojo rankraščio pavadinimu) rašiau gana daug, ypač paveiktas Kęstučio Navako ir Sigito Parulskio eseistikos. Netgi buvau sudaręs rankraštį ir dalyvavau PK konkurse, rodos, 2009-aisiais, tuo metu, kai ėmiau skelbti pirmąsias „rimtesnes“ publikacijas kultūrinėje spaudoje. Tada dar vykdavo konkurso dalyvių kūrybos aptarimai, ir vienas komisijos narys, demonstratyviai pavartęs kelis rankraščius, visiems susirinkusiesiems pasiūlė kažką panašaus: „Meskit tas rašliavas, susiraskit normalų darbą, antrąsias puses ir laimingai gyvenkit“ (!). Nemažai dalyvavusiųjų taip ir pasielgė, vienas kitas (tikrai buvo Ernestas Noreika, jį ir kitus užfiksavo su fotoaparatu sukiojęsis Regimantas Tamošaitis) dabar literatūros lauke jau įsitvirtinęs autorius. Vėliau vyko visokie literatūrinės iniciatyvos-sambūriai, padėję pažvelgti į savo tekstą ne kaip į kūdikį, o kaip į savarankišką kalbos, literatūros objektą.

Iš lietuvių filologijos studijų anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete prisimenu Vandos Juknaitės paskaitas. Sykį, gavęs jos kiek pabraukytus savo kuklius tekstus, radau įrašą: „Sveikinu, viščiukas išsirito!“, o kitame lape – „Dabar jau plaũk pats.“ Iki šiol jai, kaip ir daugeliui kitų literatūros katedros dėstytojų, esu nuoširdžiai dėkingas.

Kas yra pirmasis jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?

L. Kromalcaitė: Pirmoji mano eilėraščius skaitė lietuvių kalbos mokytoja, kuri supažindino su tais poezijos autoriais, kurie, deja, nebuvo įtraukti į vadovėlius. Kalbant apie kritiką – manau, kad ji vertingiausia tada, kai yra auginanti. Ir jeigu nusprendi savo kūryba dalintis su kitais, tau neišvengiamai turėtų rūpėti, ką apie ją galvoja skaitytojai.

S. Vasiliauskas: Įtariu, kad tekstai aktualesni daugmaž mano kartai, jaunimui (tiesa, 20-mečiui aš turbūt jau nebe toks ir jaunimas), nors, jei komisija atrinko, galgi šį tą įdomaus čia įžvelgs ir patyrusio skaitytojo akis. Konstruktyvios tekstų kritikos veikiau ne bijau, o laukiu. Prisibijau tėvų, giminių kritikos! (Antai tėvas, sužinojęs naujieną apie mano PK, paklausė: „Konkursą laimėjai, o knygą ar parašei?“).

Ką mėgstate skaityti pats? Kokius rašytojus įvardintumėte kaip savo autoritetus?

L. Kromalcaitė: Pastaroji grožinė knyga, palikusi įspūdį, – Arnon Grunberg „Fantomo skausmas“. Kalbant apie mėgstamus autorius, į galvą ateina šios pavardės: Ota Pavelas, Ianas Banksas, Miloradas Pavičius, Richardas Brautiganas, Philipas Larkinas, Rae Armantrout, C. A. Conradas. Man patinka jų kuriama realybė ir tyčinis, kartais kraštutinis naivumas.

S. Vasiliauskas: Mėgstu kalbos ir naratyvo požiūriu koncentruotą, suveržtą rašymą, vengiantį dekoracijų, estetinio pertekliaus. Iš lietuvių prozos imponuoja Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Undinės Radzevičiūtės, Andriaus Jakučiūno, Mariaus Ivaškevičiaus kūryba (iš vyresnių – J. Apučio, I. Mero, S. T. Kondroto, J. Kunčino, V. Juknaitės); savo šmaikštumu ir nebūdinga mūsų laukui laikysena traukia Antano Šileikos asmenybė ir trumpieji tekstai; kontekste kitoniški, bet aktualūs Paulinos Pukytės, Jono Žakaičio, Valentino Klimašausko tekstai. Svarbi ir jau minėtoji K. Navako ir S. Parulskio, taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės eseistika. Kalbant apie užsienio literatūrą, anksčiau nemenką įtaką darė B. Hrabalo „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ ir G. Grasso „Šuniški metai“; taip pat J. Pilcho, J. P. Sartre'o, S. Becketto, Ch. Bukowskio, D. Charmso, J. Fosse, E. Kereto, O. Pavelo trumpoji proza, daugelis M. Kunderos, W. Gombrowicziaus ir S. Aleksijevič knygų. Toliau reikėtų vardyti ne mažiau svarbius dienoraščius, psichologinę, sociologinę, įvairią akademinę lektūrą ir, žinoma, poeziją, kurią kartkartėmis mėginu versti iš vokiečių ir anglų kalbų.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija

Kun. Juliaus Sasnausko pažįstamos šeimos albumo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 7)

Stabtelėjęs medituoju, kaip vėjas senamiesčio gatvėje tąso permatomą vienkartinę pirštinę. Vietos iki valiai, gatvė laisva ir saulėta. Pirštinė stryksi, vartosi ore, sliuogia zigzagais, paskui išsikvepia ir suglemba. Nesuprasi, kiek tame gatvės šokyje šventės ir džiaugsmo, o kiek negandos. Kažin kur lyg jau nusižiūrėtas vaizdas. Šv. Petro aikštėje prieš dvi savaites? Karantino filmuose? Sapnuose?

Didžiąją savaitę miego daug. Jėzus vis meldžiasi Alyvų darželyje, o mokiniai vis miega, ir mokytojui vis tenka juos žadinti, priekaištauti dėl jų silpnumo, solidarumo stokos. Bet yra buvę ir atvirkščiai. Plaukiant valtimi, kai kilo audra. Jėzus ramiai miegojo, pasidėjęs pagalvę. Mokiniai panikavo. Popiežius Pranciškus per pamaldas urbi et orbi pasirinko šią sceną iš Evangelijos kaip iliustraciją to, kas dabar yra ištikę pasaulį. Pasak evangelisto, mokytoją tąsyk pavyko pažadinti. Jis ir vėl priekaištavo, kad mokinių tikėjimas silpnas, bet stebuklą padarė, audra liovėsi.

Mūsų režimas, rodos, niekada nesutampa su dieviškuoju režimu. Jėzus melsis darželiuose, prakaituos krauju ir eis mirti už mus ant kryžiaus, o mes sumigsime. Paskui jis miegos, kai mums labiausiai jo reikia. Per tuos miego mainus vyksta kažin kas paslaptinga. Gal tai meilės aktai? Vienas turi budėti, kad kitam būtų leista sumerkti akis.

Amerikiečių literatūros klasikas aprašo, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui atsidūrė vokiečių nelaisvėje ir buvo kelias paras gabenamas traukiniu į belaisvių stovyklą Dresdene. „Mus pakrovė ir užrakino, po šešiasdešimt vyrų į mažą, nevėdinamą ir nešildomą prekinį vagoną. Nebuvo jokių sanitarinių patogumų, vagono grindys buvo nuklotos karvių mėšlu. Kol pusė vagono miegodavo, kita pusė stovėdavo.“ Būsimam rašytojui tai buvo broliškumo ir meilės viršūnė, tai, kas padėjo išlikti. Išgirstum dar ne vieną istoriją, kaip miegas gydė, gelbėjo nuo pamišimo, nevilties ar baisių klaidų. Ar net mirties. Milicijos skyriaus sulaikymo kameroje, vadinamojoje duchovkėje, kiaurą dieną be vandens ir maisto, bet palei sieną dvi lentos, suoliukas. „Tu pamiegok, pamiegok!“ – kužda pacanui didysis konspiratorius. Tokiose vietose nieko daugiau ir neįmanoma pasiūlyti.

Plaukia dabar nurodymai Velykų rytmetį skambinti visais bažnyčių varpais, virtualiai šventinti margučius, svaigintis pamaldų transliacijomis. Žodžiu, neatiduoti centrinės krikščionių tikėjimo šventės tuštumai ir tylai. Gal ir smagu būtų užgiedoti trimis milijonais balsų „Linksma diena mums nušvito“ ar pasistatyti namie po altorėlį. Bet bus kitaip. Jeigu Dievas, persakant psalmės žodžius, padarė pirmąsias Velykas, tai kas jam sukliudys daryti jas toliau? Negi jam pritaikyta izoliacija?

Per šimtmečius į kompaniją Kristaus Prisikėlimui prašėsi ir yra įsiprašę įvairūs šūkiai, reiškiniai, patirtys. Viskas buvo taip, kad jo sekėjams leistų pasijusti nors kiek nugalėtojais, sėkmės atstovais, nesvarbu, viešai ar slapta, gražiai, su skoniu ar bjauriai. Vienos Velykos tokio nusistatymo, aišku, nepakeis. Tačiau šį pavasarį ima rodytis nauji velykiniai deriniai, palyginimai, ir dėl jų Dievo tauta jau dabar meldžia malonės regėti.

Ta mėgėjiška nuotraukėlė iš pažįstamos šeimos albumo reiškia, kad labiau už varpus ir pamokslus per šias Velykas norisi jaukių namų ir ramybės, mylimų žmonių. Kad tave kas nors paglobotų, ir tu pats turėtum, ką globoti, užklostyti ir užmigdyti, duoti valgyti. Kad galėtum pasirinkti, ką tau dvasios labui veikti ir ką pasidėti prieš akis kaip sveikinimą iš Velykų šalies. Kitapus kadro čia – paprastutis gyvenimas. Be jokių dvasingumo pretenzijų. Jį skaudžiausiai ir muša visos negandos. Bet iš jo ir daugiausia palaikymo, užuojautos, jei nori – humoro, labai reikalingo sunkmečiais. Buvau tuose namuose Ukmergėje prieš kelerius metus, valgėme cepelinus, žiūrėjome televizorių. Vaikas, kuris ten miega, gražiai užaugęs ir gyvena, nors jau kitur. Jį auginusių ir migdžiusių žmonių, deja, jau nėra. Moterys, kurios migdė mane, taip pat po žeme.

Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau. Buvo ten ir ežerėlis su valtimi. Sykį vos nenugarmėjau į dugną, sumanęs vidurnaktį pasigrožėti žvaigždėmis, mat valtis pasirodė kiaura, o Jėzų buvome pasiuntę miegoti. Laimei, dar nebuvo kietai įmigęs.

Žinia apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį.

Balandžio 29 dieną sukanka 87 metai nuo kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 08–1933 04 29) mirties.

***

Tai šviesiausia, tyriausia ir kilniausia asmenybė atgimusios Lietuvos kultūriniame gyvenime. Asmenybė, kurią pažinojo ir akademikas, ir beraštis, prezidentas ir artojas, tikintis ir ateistas, turtingas ir beturtis, egoistas ir altruistas. Visi jį žinojo. Žinojo ir tie, kurie jo niekad nematė. Jis buvo lietuvių tautos didysis Mahatma... Ir vis dėlto jis liko iki mirties savo pragiedrulių tyruoju ir šviesiuoju Mykoliuku...

Kazimieras Skebėra

***

1932 ir 1933 metais lietuvių tauta neteko dviejų didžiausių savo kultūrinio bei tautinio renesanso figūrų – Maironio ir Vaižganto. Jie mirė vienas po kito, pamečiui, sakytum, susitarę, nors gyvi būdami kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai kada stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus familiariškame atsistatančios tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinančio heroizmo epocha ir prasidėjo pilkosios kasdienybės era. Abiems jiems buvo suruoštos valstybinės laidotuvės su ordinais ant pagalvėlių, su vėliavų miškais, su visu oficialiu triukšmu ir pompa. Abiejų karstus sekė ministeriai, žvaigždėti generolai ir nesuskaitomos žmonių minios. Taigi, oficialus gedulas buvo labai panašus. Bet pati tauta reagavo ir raudojo šių didelių savo mirusiųjų skirtingai. Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo, buvo tolimas ir gal net svetimas. Liaudis net nežinojo, kad jis tebebuvo gyvas. Kaip žmogus jis senai buvo užmirštas. Užtat jo dainos, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta.

Vaižganto mirtis, priešingai, sukrėtė visus. Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats yra ne kartą sakęs. Jį matė visur ir visi. Nedideliam atsistačiusios nepriklausomos Lietuvos pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus: kunigas, politikas, rašytojas ir, reikalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos. Nuoširdus, temperamentingas, ekscentriškas, be ypatingo intelekto, bet gabus, Vaižgantas buvo oficialus enfant terrible ir „visuomenės lepūnėlis“, kaip sako kanauninkas Mykolas Vaitkus. Visi jam buvo atlaidūs, net bažnytinė vyresnybė, su kitais tokia griežta, Vaižganto atveju stengėsi daug ko nematyti ir viešai nereaguoti. Jo atvirumas ir nuoširdumas per ilgą laiką sukūrė legendą. Toji legenda jį supančiojo ir jos primestą vaidmenį jis ištikimai atlikinėjo iki mirties. Kelio atgal nebebuvo, nes Vaižgantas buvo tapęs lyg ir kokia vieša institucija.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Žinia apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį.

Juozas Tumas-Vaižgantas mirė įpusėjęs 64-us metus, nors tikėjo, kad gyvens 68 metus. Tiek metų išgyveno kunigo motina Barbora Tumienė, brolis Jonas ir sesuo Marijona Nakutienė. Vaižgantui pritrūko ketverių metų.

Tikrasis Vaižganto fizinis palūžimas prasidėjo 1932 metų rudenį. Apie tai jis rašo ir Klimams į Paryžių, guodžiasi jį aplankiusiems pažįstamiems bei bičiuliams. Tų metų gruodžio 19 dieną laiške Bronei Klimienei (savo sesers Severijos dukrai) rašo: „Pas mus vis drėgna + 3–4°, tai ir rodytis ore nepatogu. Aš vis sirginėju savo senatvės ligomis, bet atrodau neblogiausia, net ir moterys tebesišaipo.“

1933 metų sausio 17-ąją Vaižgantas buvo paguldytas į Valstybinę ligoninę dabartinėje Kuzmos gatvėje, esančią priešais Vytautinę bažnyčią: „Šiandien pasibaigė visi bandymai, ir rezultatas paaiškėjo: anemija pernicioza – piktoji anemija, kaip a. a. mano seselei, o Tavo motinai Severijai. Prasideda kuracija žaliomis jeknomis ir kitaip maistingai. Bado dykai, negi imsiu, mokėsiu, kiek ir kiti, dar daugiau. Dr. Kuzma sako dabar esą priemonių kovai su anemija“, – rašo Bronei sausio 21-ąją. Po trijų dienų – vėl trumpas laiškutis Klimams: „Mano anemija geros nuotaikos neduoda, o rentgenoskopija per 2–3 dienas užmušė apetitą, kurs taip stebimo poną inžinierių Kazį (giminaitis, gyvenęs pas Vaižgantą). Tai buvo diena! Kopūstų bliūdą sutačijau.“

Dar po keturių dienų, sausio 28-ąją, vėl rašo Bronei: „Nu, o aš pats tapau visai nebegražus. Rudenį kad buvau skaistaveidis, tai rekordą ėmiau tarp jauniklių. Būdavo, nusiprausi ir žydi. O tai – kaip tik ir būta įsigalinčios anemijos. Dabar esu nuo ryto iki vakaro baltas, tik lūpos parausta, kai esti geriau. Greičiausia esu nusidirbęs per 1928–32 metus. Daug knygų išleidžiau, daugely visuomeninių organizacijų dirbau, o pradžios anemijos būta iš seno. Anemija – tai mažėjimas maitinančių, raudonųjų kraujo dalelių. Iš 5 milijonų man belikta 2 mil. 700 000, vadinas, tik pusė. O hemoglobinų – tik 62 %. Dabar medicina daugina kraują jeknų vitaminais, gaunamais iš žalių. Mėginau valgyti žalią kvošeliną su cibuliais – nesiduoda; tai geriu išspaudas su buljonu – labai gardu, kaip juka. Be to, man daro injekcijas iš tų pat jeknų preparato „Campolon“. Buvau pradėjęs nebepaeiti – širdis nebedirbo ar dirbo kreivai, sopančiai, ir nuo sausio 17 atsidūriau dr. Kuzmos ir prof. Buinevičiaus globoje. Gydo gana sutartinai.“

Ir vasario 13-osios laiškutis; jau iš savo buto: „Mintu žaliomis jeknomis; jų gi preparatą ir į raumenis trieškia. Jau dešims kartų dūrė rūron, kad nei pasėdėti nebegaliu. Aš gydytis visai nemoku. Ligi tik pagerėja, tuoj elgiuos kaip ir visai sveikas ir vėl pablogėju.“

Nuo tų laikų žinomas Vaižganto posakis: „Reikia heroizmo sirgti.“ Lygiai mėnuo prieš mirtį, Vaižgantas rašo savo dukterėčiai: „Labai pavasaringa, o aš vienas Šv. Luko ligoninėje. Tai ir ateina galvon visokios problemos rišti. Man per paskutinį mėnesį (kovą) dingo 6 kilogramai, o medikai tik juokiasi; girdi, tuda im i daroga; apseisime ir be jų. O iš viso, kiek esu turėjęs Micaičiuose, nebepriskaitau 17 kilo arba viso a. a. buvusio „pūdo“. Turėč būt be galo laimingas, sugrįžęs į jaunystės dienas, kada svėriau 65 kilogramus; tiek, kiek dera liliputiškam mano aukščiui (Vaižganto ūgis buvo 1,65 cm).“

Tuo metu Vaižgantas jau sirgo ir chronišku bronchitu, labai kosėdavo, dusdavo. „Būč jau ir nebekosėjęs, kad nebūt gripas nutvėręs. Nebetikiu į cudaunumą ir antigripino. Bronchitis mane priėdė iki 65 kilogramų ir dar žemiau. Kelinės nebesilaiko, o savas kailis padribo, kad bjauru bepažiūrėti kitąsyk į veidą...“ Tai paskutinis savo ligos paminėjimas, paskutiniame laiške Klimams į Paryžių – balandžio 10 dieną.

Alfas Pakėnas

***

Kaune staiga pasklido kalbos, jog a. a. kan. J. Tumas buvęs gydomas ne nuo tos ligos, kuria sirgęs, o gydytojai nesugebėjo nustatyti tikro diagnozo. Pasirodo, kad šį dalyką iškėlė medicinos fakulteto prof. Žilinskas. Balzamuojant kanauninko kūną, viduriai buvo išimti. Plaučiai pateko anatomikumo prof. daktarui Žilinskui. Rodėsi, kad viskas tuo ir pasibaigs.

Bet šiomis dienomis įvyko medicinos draugijos posėdis. Į jį atvyko prof. Žilinskas, kartu atsinešdamas ir velionies plaučius. Čia jis pradėjo įrodinėti, kad tyrinėdamas plaučius radęs nemaža drumsto vandens, atseit, pūlių. Iš to jis padaręs išvadą, kad kan. Juozas Tumas sirgęs ne plaučių uždegimu, bet pleuritu. Dėl to pradėjęs kaltinti daktarus Petriką, Bergmaną ir kitus, kurie ligonį gydę.

Šitoks kaltinimas sukėlė milžinišką skandalą. Prof. Žilinską smarkiai užpuolė daktarai Kuzma, Gudavičius ir kiti. Tačiau prof. Žilinskas pasilikęs prie savo nuomonės. Iš to kaip tik ir kilo tos garsios kalbos ir spėliojimai.

Dėl šio įvykio mes teiravomės pas keletą žinomų medicinos profesorių. Daktaras G. mums pareiškė, kad prof. Žilinsko pareiškimas esąs visai nepamatuotas ir grynai prasimanytas. Kitas profesorius pareiškė, kad velionies išgelbėti nebebuvę jokios vilties. Jis sirgęs anemija, dėl kurios protarpiais vyksta priepuoliai. Kan. Tumą du priepuoliai jau buvo ištikę. O trečio priepuolio negali pakelti joks organizmas. Mirtis buvo aiški.

Trečias labai kompetentingas žmogus, daktaras, išreiškė baisų pasipiktinimą. Pasak jo, labai gaila, kad tokio garbingo žmogaus mirties proga prof. Žilinskas norįs išnaudoti savo asmeniškų sąskaitų su daktaru Petriku suvedimui. Kanauninkas sirgęs plaučių uždegimu. Ir viskas. Nuo tos ligos ir mirė.

„10 Centų“ dienraštis, 1933 m. gegužės 10 d.

„Tumas jau praėjusį rudenį pradėjo sirgti, bet ilgai nenorėjo pasiduoti ir toliau dalyvavo visuomeniniame veikime. Tik štai balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Ligonį gydęs daktaras Aloyzas Petrikas susirūpino, kad ligonis ligos nebepakels, nors buvo dedamos visos pastangos jį gelbėti. Balandžio 29-os dienos rytą kanauninkas labai susilpnėjo. Tuoj atvyko gydytojai. Ligonis vis silpnėjo... Apie 13 val. naujas gydytojų konsiliumas konstatavo, kad kanauninko gyvybės niekaip nebus galima išgelbėti“, – 1933 m. gegužės 1 d. rašė dienraštis „Lietuvos aidas“.

Vytauto Didžiojo bažnyčios zakristijonas ir kanauninko Tumo reikalų vedėjas Vladas Cibulskis ligoniui perskaitė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus paguodžiantį laišką: „Gerbiamasis ir mielasis Kanauninke! Šiandien „Lietuvos aide“ išskaičiau, kad sunkiai sergi. Nuoširdžiai reiškiu užuojautos ir meldžiu Dievą, kad saulytė, gaivindama gamtą šiltais spinduliais, ir Tamstos sveikatą sustiprintų. O jeigu Dievulis kviestų jau Tamstą pas save, meldžiu su pasitikėjimu, kad priimtų į skaičių savo ištikimųjų tarnų, kokiu Jam būti ištesėjai. Lieku su tikra pagarba ir meile Kristuje. Tavo arkivyskupas Pranciškus Karevičius.“ (Laiškas buvo rašytas balandžio 27 d. Marijampolėje.)

Apie 2 val. po pietų prasidėjo agonija. Paskutiniai kanauninko žodžiai, kuriuos jis pasakė aplankiusiai p. Marcelei Kubiliūtei – Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai, 1919–1920 metais redagavusiai „Nepriklausomą Lietuvą“, buvo: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą! Aš jau nieko nebegalėsiu padėti.“ 19 val. 40 min. kartu su gęstančia pavasario diena amžiams užgeso ir Vaižganto gyvybė. Žinia tuoj pasklido Kaune, o netrukus ir po visą Lietuvą.

Alfas Pakėnas

***

Svetainėje žibėjo visos sietyno lempos. Po lubomis kabojo du ar trys narveliai su kanarėlėmis. Paukščiukai čiulbėjo nepaprastai garsiai, rodėsi su ypatingu įnirtimu. O greta buvo kambarys, gana silpnai apšviestas. Pažiūrėjome ir į tą kambarį. Lovoje gulėjo Vaižgantas. Išsitiesęs, rankos sudėtos ant krūtinės. Toks mažas, neįtikėtinai mažas, kad, rodėsi – čia kažkas kitas, o ne Vaižgantas. Gyvas Vaižgantas, nors iš tiesų nedidelio ūgio, man visada buvo didelis, aukštas, visur iš tolo matomas. Ir tie baltutėliai plaukai, susidarkę ant kaktos ir pagalvio, švietė kaip nimbas.

Rodėsi, įsiveržėm pas Vaižgantą, tik ką saldžiai užmigusį. Bet Vaižgantas buvo jau nebepabundantis, nebepabarantis mus už tą įžūlų įsibrovimą.

Atsirado ir namiškiai. Pabudome iš to sukaupto sustingimo, susimąsčius prie mirusiojo.

Nei Vaižganto artimieji beturėjo mums ką pasakyti, nei mes jiems. Tylėdami atsisveikinome.

Bet štai tos kanarėlės. Jos vis dar čiulbėjo, kiek tik galėjo, visu balsu, viena kitą perrėkdamos. Tik dabar, išeinant, mums pasigirdo ašaros tame čiulbesy.

Rodėsi, jos graudžiai ir skausmingai aprauda kažką patį artimiausią ir patį brangiausią. Ir jų balsai rodėsi klykiantys iš gailesčio.

Tokios raudotojos žmogų – legendą ir turėjo apraudoti.

Augustinas Gricius

***

Balandžio 30-osios rytą Vaižganto kūnas buvo balzamuotas ir pašarvotas Klimų viloje Vaižganto gatvėje, didžiajame kambaryje, kur Juozas Tumas buvo įsikūręs senatvei ir praleido paskutinius du savo gyvenimo mėnesius. Velionį lankė daugybė žmonių, tarp jų ir Respublikos prezidentas A. Smetona su žmona, ministras pirmininkas J. Tūbelis. Gegužės 1-ąją gražiai dekoruotu automobiliu Vaižganto palaikai buvo atlydėti į Vytauto bažnyčią. Visas liūdnas eisenos kelias buvo nubarstytas eglių šakomis. Grojo keli orkestrai. Daugybė žmonių lydėjo savo mylimą Vaižgantą į paskutinę kelionę: vyriausybės nariai, Vytauto Didžiojo universiteto ir Žemės Ūkio akademijos profesūra, studentai, žurnalistai, rašytojai, įvairios studentų organizacijos, gimnazijos ir paprasti kauniečiai. Eisena nusitęsė kelis kilometrus – nuo Parodos kalno iki universiteto, vėliau teatro rūmų, Prezidentūros. Iki pat Vytautinės bažnyčios.

Alfas Pakėnas

***

Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną – nusilenkti, atiduoti paskutinę pagarbą šitam ne tik dideliam rašytojui ir „Pragiedrulių“ autoriui, Lietuvos atgimimo pionieriui, bet ir šitai titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra. Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri velionį begaliniai mylėjo. Net žydai tame gedule dalyvavo... Ir taip iki Vytauto bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto Citadelės. Grojant Gedulo muzikai, daug kas verkė. Jautė, ko neteko...

Kazimieras Skebėra

***

Ankstų gegužės 2-osios rytą Vytauto bažnyčioje pranciškonai atlaikė gedulingas pamaldas, skirtas Vaižgantui. Po to karstas buvo perneštas į Baziliką. Čia arkivyskupas Juozapas Skvireckas aukojo šv. Mišias, kanauninkas Pranciškus Penkauskas pasakė pamokslą. Jaudinančią atsisveikinimo kalbą tarė Prezidentas Antanas Smetona. Pamaldose ir laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Karstas su J. Tumo-Vaižganto palaikais buvo laikinai padėtas Bazilikos kriptoje šalia Maironio ir kitų žymių Bažnyčios dignitorių sarkofagų.

Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“, kurį kadaise teko redaguoti Vaižgantui, 1934 metais, praėjus metams po rašytojo ir kanauninko mirties, buvo rašoma, kad „Vaižganto laidotuvių komiteto rūpesčiu kan. Tumas bus palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurios rektorium buvo ilgus metus ir kurią buvo taip pamilęs. Dabar kairėje bažnyčios apsidėje, prie šv. Pranciškaus altoriaus, sienoje daroma kripta, į kurią kanauninko karstas bus perkeltas“.

Tų pačių metų žurnale „Akademikas“ vienas iš populiarios jaunimo korporacijos „Jaunoji Lietuva“ narių, pasakodamas apie Vaižganto išsikraustymą iš Aleksoto gatvės į Žaliakalnį, rašo: „Paskutinį kartą mūsų kanauninką aplankiau prieš porą mėnesių Bazilikos rūsyje. Dieve tu mano, kaip nejauku Jam ten gulėti: apdulkėjęs, rūbai sujaukti, karsto viršus sulankstytas.

– Kodėl gi nesutvarkot, neapšvarinat? – užklausiau zakristijoną, kuris mane lydėjo.

– Na, mat, neilgai jis čia gulės. Jam ruošiama kripta Vytauto bažnyčioje. Išleisdami nuprausim, rūbus pervilksim,- paaiškino žmogysta, įleidus mus į rūsį.“

Alfas Pakėnas

***

Tautietis pasispaudė, pasimugino ir vienu kitu šuoliu atsidūrė ties manimi.

– Sveikas. Ir tamsta atvykai, – prakugždėjo jis man ir paspaudė ranką.

– Sveikas. Atvykau. Neatvykt negalėjau: matai, tamsta, visas Kaunas ir pusė provincijos.

– Taigi, taigi – visas Kaunas ir pusė provincijos. Iš tikrųjų, tokių laidotuvių Lietuva dar nematė.

– Vargu kada ir bepamatys, – atsidusau aš ir apsidairiau: visur minių minios, kariuomenės, šaulių, moksleivių špaleriai, visur galvos, galvos, o viršum galvų karstas plaukia ir organizacijų vėliavos plevėsuoja. Vienos jų dar tebesiplaiksto Vytauto kalne, o kitos kažin kur jau Laisvės alėjos galą siekia. Gaudžia bažnyčių varpai, orkestras, choras, o per nugarą šiurpuliai bėgioja tik bėgioja, ir ne tai norisi verkti, ne tai kam pasiskųsti.

– Tai ir nebėr mūsų Vaižgantėlio, – paspaudė man ranką kitas pažįstamas ir atsidusęs pridėjo: – O būtų dar pagyvenęs.

– Nebėr, Dieve duok jam dangų, – atsidusau ir aš ir paguodžiau pažįstamą: – Žinoma, kad būtų dar pagyvenęs, jei ne toji nelaboji giltinė...

– Kad ir visa Lietuva suplauktų, vis vien dabar velionies nebeprikeltų, – dūsauja mano pažįstamas ir pusbalsiu galvoja: tai buvo žmogus- dvasios aristokratas, elgesio demokratas. Ir kunigas, ir pasaulietis, ir inteligentas, ir kaimietis su visomis sveikomis lietuvio kaimiečio teigiamybėmis. Ar buvo jam žmogus, kurį jis pasmerktų, kurio nepateisintų, apie kurį blogai atsilieptų. Nors niekam nepataikavo, bet visus prie savęs patraukė. Visuomet žmonių išsiilgęs, visuomet su žmonėmis. Visus mylėjo ir nė vieno ypatingai... Keletas tokių žmonių Lietuvos istorijoj atskirą erą sudarytų. Ir Dievulis jį apdovanojo, ir žmonės jam nepašykštėjo, ir net drėbtelėjo... O atėjo mirties valanda – ir mirk, ir keliauk ten, iš kur niekas nebesugrįžta. Nei prastas, nei mokytas...

– Visi ten būsime, visi, – guodžiau savo pažįstamą, pats persiėmęs jo susigraudinimu.

– Taigi, kad būsime. Būsime tai būsime, bet ką mes paliksime čia, ir ką nusinešime parodyt ten! Kad nors vieną tūkstantinę dalelę jo nuopelnų...

– O ar teisybė, negirdėjai tamsta, kad paskutiniai velionies žodžiai buvę – „gelbėkit Lietuvą!“ – kugždėjo užpakaly manęs du nepažįstami piliečiai.

Antanas Vienuolis

***

Jis tada buvo dar stiprus ir kupinas sveikatos. Tik prieš pat mirtį, sako, jam atmintis sušlubavusi buvo. Ir jo sveikata iro greitai, beveik pastebimai.

Prieš pat mirtį man teko su juo kalbėtis kaip tik toje pačioje menininkų kavinėje: jis dar iš tolo gana gražiai atrodė, bet iš arti kažkada buvusi graži ir lygi veido oda jau buvo kaip rūpus ir blogai suspaustas popieris. Šviežią ir skaistų veido rausvumą jau nustelbė gelsvai pilka spalva. Jo veide jau buvo aiškus mirties šešėlis. Žvilgsnis pavargęs ir išgesęs.

Stengdamasis savo akyse nuslėpti tai, ką mačiau, prakalbinau sakydamas, kad jis labai gražiai atrodo, ir be didelių įžangų paklausiau: „Kanauninke, ar nepasiankstinote apleisti savo bažnytėlę ir parapiją? Nuėjau sekmadienį ir bažnyčios nepažinau: gieda jauni kunigėliai lig šiol negirdėtus „in eksčelsis“ ir „dženitori dženitokve“. Jis kiek pagalvojo ir tarė: „o ne! tai geri ir puikūs kunigėliai... galop, jų ta bažnytėlė ir buvo. Džiaugiuos jiems ją perleidęs... bet kai pagalvoju... o jei aš pagysiu, ką aš tada veiksiu? Taip visą gyvenimą maišiausi tarp žmonių, taip aš prie jų pripratau, kad man emerito duona būtų tikrai karti ir sunki. O aš dar, kaip matai, stiprus. Daktarai mane drąsina ir gydo. Iš pradžių man buvo sunku priprasti prie žalių veršiukų kepenų, bet aš jau jas dabar kaip duoną valgau. Ir valgau, ir noriu... o apetitas, panie, kaip klieriko!“

Mačiau, kad jis, kaip kiekvienas, gyventi norėjo ir troško. Norėjo ir troško instinktu, kaip tasai, kuriam nedaug jau beliko gyventi. Jis man tęsė savo monologą: „Gyvenu dabar kalne, ir gyvenu kaip vyskupas! Turiu ramų ir gražų butą. Turiu asmenišką koplytėlę namuose. Tai ko gi man dar gali trūkti? Tik gyvenk ir dirbk.“

Tą vakarą jis buvo labai kalbus, be to, jausmingas, pakilus ir šiaip nuostabiai mielas. Tai buvo ar ne paskutinis jo dar gyvo nusileidimas pakalnėn. Netrukus jis atgulė ir mirė. Mačiau jau jį tik pašarvotą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad jis galėjo mirti lygiai taip pat kaip ir kiti. Karste jo veidas jau buvo mirusio veidas: paaštrėjusiais bruožais, ypač smakro ir nosies. Oda nugeltus kaip pergamentas. Ir veido išraiška jau buvo ne ta: nuolankus ir kuklus, lyg truputį sumišęs ar prasikaltęs, bet vis tiek neapsakomai malonus ir mielas.

Man rodos, kad du dalykus mes gebame: tai marint ir kelt šermenis, o taip pat ir pagerbt dar pilnai neatšalusį lavoną. Tumas savo atvirumu daugeliui buvo rakštis po nagu. Bet laidojo gražiai, ir juo aukštesnė kategorija, juo arčiau Tumo lavono skverbėsi, ir mus rašytojus, jo profesijos draugus ir bičiulius, toliau eisenoje nuo jo stūmė.

Ėjome drauge su Antanu Miškiniu eisenoje ir pusbalsiu samprotavome: „Gyvo nematė ir neklausė, o dabar abiem alkūnėm iriasi prie karsto... Hamleto žodžiais tariant, kas jiems Tumas ir kas jie Tumui?“

Palydėjome jį iki pat tikslo. Dar vis buvo miela, kad štai jis, nors ir negyvas, dar su mumis. Grįžtančius namo prislėgė sunki nuotaika ir mudu tylėjova beveik iki alėjos. Miškinis galop prašneko: „Tai taip jau mes daugiau ir nematysime Tumo... bus tuščia mieste, labai tuščia...“ Atsakiau: „tai jau taip išeina“.

Jonas Kossu-Aleksandravičius 

Tekstų fragmentai pateikti iš atsiminimų knygos „Neužmirštamas Vaižgantas“, 2009 m.

Daugiau skaitykite:

Baltai pražydusiam... Vaižganto mirtis

Režisierius Alfredas Hitchcockas. Imdb.com archyvo nuotrauka

Taip, seras Alfredas Hitchcockas, kurio tarp mūsų nebėra lygiai keturiasdešimt metų (1899 08 13–1980 04 29), savo filmais iki šiol veria slapčiausias žmonių baimes. Saspenso karalius, kino mene pirmasis atvėręs šią kryptį, intrigų meistras, pirmasis siaubo karalius kine, ekscentriškasis blondinių gerbėjas, mizantropas, nemokėjęs bendrauti su žmonėmis, tačiau visą gyvenimą likęs ištikimas vienintelei moteriai – savo žmonai. Vis dėlto net tie, kurie tirta ir prakaituoja iš įtampos žiūrėdami sero A. Hitchcocko kūrybą, puikiai žino, kad gėris jo filmuose vis tiek nugali. 

Keli A. Hitchcocko filmai, kurie, nors populiarumu ir nusileidžia jo legendiniams „Psichopatui“ (Psycho, 1960 m.) ir „Paukščiams“ (The Birds, 1963 m.), tačiau vis tiek verti jūsų dėmesio ir išgąsčio. 

Aktoriai Jamesas Stewartas ir Kim Novak rež. Alfredo Hitchcocko filme „Svaigulys“ („Vertigo“, 1958 m.).

„Svaigulys“ („Vertigo“, 1958 m.)

Režisierius A. Hitchcockas šį filmą nufilmavo pagal prozininko Boileau-Narcejaco romaną „Iš mirusiųjų pasaulio“ (D'entre les morts, 1954 m.). Nevykėlis detektyvas Skotis Fergiusonas, turintis aukščio baimę, iš buvusio kolegos gauna užduotį saugoti jo žmoną, kamuojamą savižudybės manijos. Ilgainiui detektyvas įsimyli savo globotinę, bet, kadangi yra prastas savo srities specialistas, jo mylimoji žūva. Po kurio laiko Skočio Fergiusono gyvenime atsiranda kita mergina, kaip du vandens lašai panaši į jo buvusią meilę, ir detektyvas sužino, kad gyvenime vis dėlto nėra viskas taip, kaip jam atrodė... A. Hitchcocko filmo „Svaigulys“ likimas – sudėtingas. Nors režisierius ir įsigijo šio filmo teises, vis dėlto dėl įvairių juridinių keblumų jo dar ilgą laiką po premjeros nebuvo galima pamatyti nei kino teatruose, nei per televiziją. Naujoji žiūrovų karta įvertinti „Svaigulį“ galėjo tik nuo 1985-ųjų. 

Aktorius Jamesas Stewartas rež. Alfredo Hitchcocko filme „Langas į kiemą“ („Rear Window“, 1954 m.).

„Langas į kiemą“ („Rear Window“, 1954 m.)

Šį A. Hitchcocko filmą kino kritikai vienbalsiai laiko vienu geriausių detektyvų kino istorijoje. Profesionalus fotoreporteris, dėl lūžusios kojos prikaustytas prie negalios vežimėlio, iš nuobodulio ima sekti ir stebėti savo kaimynus, kurių namų langai nukreipti į vidinį kiemą. Ir kartą bešnipinėdamas jis prieina prie išvados, kad vienas iš kaimynų, ko gero, nužudė savo žmoną. Ar verta pernelyg kišti nosį į svetimus gyvenimus? Juk nežinia, kokių padarinių tai gali sukelti. Pagrindinį vaidmenį „Lange į kiemą“ atliko gražuolė aktorė Grace Kelly. 

Aktorė Tippi Hedren rež. Alfredo Hitchcocko filme „Marnė“ („Marnie“, 1964 m.).

„Marnė“ („Marnie“, 1964 m.)

Pagrindinį vaidmenį šiame filme režisierius A. Hitchcockas siūlė tai pačiai Grace Kelly, tačiau tuo metu ji jau buvo Monako princesė, kurios vyras nepritarė tam, kad karališkoji persona vaidintų nervinių sutrikimų turinčią vagilę. Taip pagrindinis moters vaidmuo šiame filme atiteko Tippi Hedren, kuri, nepaisant sunkių ir daug nervų pareikalavusių filmavimų, šią juostą pavadino viena mėgstamiausių savo karjeroje. Pasak kritikų, „Marnė“ – paskutinis A. Hitchcocko kino karjeros šedevras. O pats režisierius šį filmą apibūdino taip: „Tai pasakojimas apie merginą, kuri nežino, kas esanti. Ji psichopatė, kleptomanė, ją kamuoja sekso fobija, ir galų gale ji supranta, kodėl tokia yra.“ 

Aktoriai Jonas Finchas ir Anna Massey rež. Alfredo Hitchcocko filme „Frenzy“ (1972 m.).

„Frenzy“ (1972 m.)

Tai subtilus ir giliamintiškas A. Hitchcocko filmas. Kritikų manymu, paskutiniai režisieriaus kino karjeros filmai nebuvo tokie didingi kaip jo sukurtieji šeštajame–septintajame dešimtmetyje, tačiau ir šį filmą žiūrint neįmanoma atsitraukti nuo ekrano nuo pat pirmųjų kadrų. A. Hitchcockas, pasitelkdamas vieną geriausių savo meistrystės priemonių, filmo veiksmą perkelia į Londoną, kur siaučia žiaurus maniakas, žudantis moteris kaklaraiščiu. Pagrindinis herojus čia tampa pagrindiniu įtariamuoju, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio... Ir ne taip akivaizdu, kas yra žudikas. 

Alfredas Hitchcockas, Karen Black, Bruce'as Dernas, Williamas Devane'as ir Barbara Harris filmuojant „Šeimos intrigas“ („Family Plot“, 1976 m.). Imdb.com archyvo nuotrauka

„Šeimos intrigos“ („Family Plot“, 1976 m.)

Tai 55-asis pilno metro ir paskutinis kūrybiniame A. Hitchcocko gyvenime filmas. Čia režisierius paraleliai plėtoja dvi siužetines linijas ir genialiai į vieną lydinį susieja pagrobimą, padegimą, vagystę ir, žinoma, žmogžudystę. Stiprus užtaisas neįprasta A. Hitchcockui komedinio detektyvo forma. Ir nors „Šeimos intrigose“ klasikinis režisieriaus braižas gal ir neatpažįstamas, tačiau talento čia ne mažiau nei anksčiau.

Parengė Jurgita Jačėnaitė

Maltos ordino 80-asis Didysis Magistras Princas Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto (1944-2020). Maltos Ordino pagalbos tarnybos nuotrauka.

Maltos ordino vadovybė šiandien paskelbė apie Jo Aukštybės Maltos ordino 80-ojo Didžiojo Magistro Princo Fra'Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto mirtį. Didysis Magistras mirė šią naktį Romoje po sunkios ligos, kuri jam buvo diagnozuota prieš kelis mėnesius.

Anapilin iškeliavęs Maltos ordino Didysis Magistras Princas Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto gimė Romoje 1944 m. gruodžio 9 d. Romos Sapienza universitete jis baigė literatūros ir filosofijos studijas, specializavosi krikščioniškojoje archeologijoje ir meno istorijoje. Vėliau dirbo Popiežiškajame Urbaniana universitete, kur dėstė klasikinę graikų kalbą, o taip pat ėjo Vyriausiojo bibliotekininko ir svarbiausių universiteto dokumentų kolekcijų archyvaro pareigas. Velionis yra paskelbęs nemažai akademinių straipsnių ir esė apie įvairius viduramžių meno istorijos aspektus.

Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto įstojo į Maltos ordiną 1985 metais, priimdamas Garbės ir Atsidavimo Riterio titulą, o 1993 metais priėmė iškilmingus vienuoliškus Maltos ordino įžadus. 1994–1999 metais Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto buvo Italijos Lombardijos ir Venecijos Maltos ordino priorijų Didžiuoju Prioru, nuo 1999 iki 2004 m. buvo aukščiausio Maltos ordino valdymo organo Suvereniosios Tarybos nariu.

2004 m. Aukščiausios Tarybos metu jis buvo išrinktas Didžiuoju vadovu (Grand Commander), o mirus 78-ajam Didžiajam magistrui Fra'Andrew Bertie, 2008 m. vasario mėnesį tapo Maltos ordino Laikinuoju Leitenantu (Leutenant ad interim). Nuo 2008 m. iki 2017 m. Fra’Giacomo Dalla Torre ėjo Maltos ordino Romos Didžiojo Prioro pareigas. 2017 m. balandžio 29 dieną atsistatydinus 79-ąjam Maltos ordino Didžiajam Magistrui Fra'Matthew Festingui, Maltos ordino Valstybės taryba vieneriems metams išrinko Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto Didžiojo Magistro Leitenantu, o 2018 m. gegužės 2 d. jis buvo išrinktas  80-uoju Didžiuoju Maltos ordino Magistru.

Fra’Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto dalyvavo daugybėje Maltos ordino tarptautinių piligriminių kelionių į Lurdą ir nacionalinių piligriminių kelionių į Loreto ir Asyžiaus miestus, su džiaugsmu dalyvaudavo tarptautinėse Ordino vasaros stovyklose, skirtose jauniems neįgaliesiems.

Tapęs Maltos ordino Didžiuoju Magistru, Fra'Giacomo Dalla Torre atliko daugybę ir oficialių, ir valstybinių vizitų. Praėjusių metų sausį jis lankėsi Benine, o praėjusių metų liepą – Kamerūne. Visai neseniai Didysis Magistras buvo Vokietijoje, Slovėnijoje ir Bulgarijoje, kur susitiko su šių šalių vadovais. Šių kelionių metu Fra'Giacomo Dalla Torre visada apsilankydavo tose šalyse esančiose Maltos ordino socialinės sveikatos įstaigose, kad asmeniškai pasisveikintų su jų personalu ir pacientais.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, su darbo vizitu viešėdami Romoje praeitų metų rugpiūčio mėnesį, susitiko su Maltos ordino Didžiuoju Magistru Giacomo Dalla Torre del Tempio di Sanguinetto. Susitikime aptarta Maltos ordino veikla Lietuvoje, savanorystės ir tarpusavio pagalbos projektai ir jų svarba kuriant socialiai atsakingą visuomenę. Didysis Magistras susitikimo metu išreiškė norą apsilankyti Lietuvoje artimiausu metu ir savo akimis pamatyti Lietuvos maltiečių darbus.

Velionis buvo labai dvasingas ir šiltas žmogus. Jis visada padėjo ko nors stokojantiems, asmeniškai prisidėjo prie benamių maitinimo organizavimo Romos „Termini“ ir „Tiburtina“ geležinkelio stotyse.

80-ąjį Maltos ordino Didijį Magistrą visi atsiminsime kaip šiltą, paprastą ir nuoširdžiai atsidavusį Maltos ordino misijai padėti vargstantiesiems žmogų. 

Maltos Ordino pagalbos tarnybos informacija

Indrė Dalia Klimkaitė. Vilijos Visockienės nuotrauka

Kaip mes žiūrime į kitą žmogų? Kokia ta tolerancija? O yra viena teisinga religija? Šiuos klausimus kelia vokiečių rašytoja Mirjam Pressler romane „Natanas ir jo vaikai“ („Magnificat leidiniai“, 2020). Kalbamės su šio romano vertėja INDRE DALIA KLIMKAITE.

Mirjam Pressler veikiausiai pasaulyje labiausiai žinoma kaip Anos Frank dienoraščių vertėja ir leidėja. Kaip tau į rankas pateko romanas „Natanas ir jo vaikai“? Kuo jis patraukė tavo dėmesį?

Kadangi verčiu nemažai vaikų ir jaunimo literatūros, stengiuosi sekti naujienas – kokie autoriai, kūriniai apdovanojami kaip geriausi, ką naujo rašo ir leidžia mano pamėgti autoriais. Rašytoją Mirjam Pressler ir jos garsiausius kūrinius žinojau anksčiau, o į „Nataną ir jo vaikus“ dėmesį atkreipiau, kai romanas buvo nominuotas Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros premijai ir Katalikiškos vaikų ir jaunimo literatūros premijai. Nuojauta sakė – bus stipru, verta pasidomėti. Be to, įdomi ir pačios autorės biografija, jos kelias į kūrybą, tapatybės paieškos. Manau, M. Pressler iš tų autorių, kurie rašo, nes negali nerašyti. Rašo apie tai, kas skauda, rūpi, kiekviena jos eilutė tikra, išjausta, pulsuojanti.

Natano Išmintingojo istoriją Lietuvoje išgirstame nebe pirmą kartą. 2017 m. Gintaras Varnas pastatė spektaklį pagal G. E. Lessingo dramą. Kaip romanas „Natanas ir jo vaikai“ naujai pristato klasikinę vokišką dramą?

Dramą „Natanas Išmintingasis“ Vokietijoje žino kiekvienas, ji dažniausiai vaidinama Vokietijos scenose, įtraukta į privalomosios literatūros sąrašą mokyklose. Bet žinote, kaip būna su ta privaloma literatūra... Aš irgi prieš versdama M. Pressler romaną Lessingo dramą perskaičiau dar kartą. Nuobodu, ir tiek. O tema tikrai labai aktuali... Tai, ką padarė rašytoja M. Pressler, įstabu – ji veikėjus, kurie Lessingo dramoje tarnavo idėjoms, pavertė gyvais, įsigilino į kiekvieno jo jauseną, pasaulėvoką, vidinę dramą... Rašytoja aktualizavo Lessingo dramos centrinę ašį – klausimą apie tai, kuri religija teisingiausia – ir įpynė jį į dramatišką, kone detektyvinį pasakojimą, kupiną nenuspėjamų posūkių, vingių, suvokimų ir atpažinimų. Ir šis romanas be galo aktualus šiomis dienomis, kai, deja, pasaulyje vis dar nepasiektas taikus religijų sambūvis. Gal grožinė literatūra gali padėti siekti taikos?..

Romano autorė plėtoja žiedo parabolę, remdamasi Lessingo drama. Apie ją kalba ir R. R. Tolkienas savo epopėjoje „Žiedų valdovas“. Tik jis, skirtingai nei Lessingas ar Pressler, nebetiki, kad žiedų turėtojai vis dėlto gali taikiai sugyventi. Kodėl Pressler vis dar tiki tokio susikalbėjimo ir kito supratimo galimybe?

Pati M. Pressler yra pasakiusi: „Neturiu iliuzijų, kad knygos gali pakeisti pasaulį, bet atskiram žmogui tam tikra knyga gali būti didelės svarbos, gali sujudinti jam pasaulį.“ Man regis, tai be galo svarbu, nes viskas ir prasideda nuo pavienio atskiro žmogaus, jo pasaulėžiūros, jo pasirinkimo, kaip gyventi ir kokių vertybių laikytis, kiek tolerantiškam ir kiek humaniškam būti. Ir nesutikčiau, kad M. Pressler knygos nepakeitė pasaulio. Jau dabar lietuviškai pasirodžiusio „Natano ir jo vaikų“ skaitytojai išsitaria, kad romanas labai stiprus ir kviečia gerokai susimąstyti, suvirpina pasaulėžiūros postulatus. Ne be reikalo ir M. Pressler pavadinta „taikaus visų pasaulio religijų sambūvio propaguotoja“. Galbūt ta viltis apie susikalbėjimo galimybę – iš autorės įsigilinimo į Šventąjį Raštą, į Koraną, iš gilaus religijų pažinimo? Juk ne be reikalo M. Pressler savo herojams leidžia išsakyti svajones „apie pasaulį, koks jis turėtų būti. Ir koks jis kada nors bus, kai išmintis nugalės kvailybę ir panieką“. Galbūt dabartinė pandemija mus irgi kviečia panašiems apmąstymams? Apie žmogiškumo esmę? Apie gyvenimo vertę? Apie atjautą ir pagalbą kitam, kitokiam, kitoniškam?

Kiekviename knygos skyriuje prabyla vis kitas veikėjas. XII a. Jeruzalės situaciją ir veikėjo patirtis galime pamatyti skirtingomis akimis: našlaičio berniuko, tamplieriaus, krikščionės tarnaitės žydo namuose, sultono ir jo sesers, išmintingo žydo. Koks knygos veikėjas tau labiausiai įsiminė?

Vertėjui sunku atsakyti... kai verti tekstą, įsijauti į kiekvieną veikėją, prisijaukini jo pasaulėžiūrą, kalbėseną, patiri jo jausmus, įsigyveni... Žinoma, vieni romano veikėjai labai artimi ir simpatingi (jauna krikščionė Recha, išgelbėta ir užauginta žydo namuose, išmintingasis dervišas Al Hafis, Natano namų valdytojas Elijas), kitų būdas visai nepriimtinas (religinio fanatiko Abu Hasano). Tačiau mane nuo pat pirmųjų romano eilučių pakerėjo luošo berniuko Gešemo personažas – pradžioje jis net be vardo, be praeities, be savo kampo namuose, tarsi perregimas. Bet jis lyg viso romano „klijai“, tarsi lakmuso popierėlis, leidžiantis pasirodyti kitų veikėjų žmogiškumui ar puikybei, tuštybei. Ir per jį rašytoja parodo, kaip svarbu žmogų vertinti ne pagal jo priklausomybę kuriai nors religijai, ne pagal „nuopelnus“, ne pagal kilmę ar tautybę, o paprasčiausiai kaip Dievo vaiką. Ir kad augti ir skleistis kaip žmonės galime tik bendruomenėje, tik tarp kitų.

Knygoje viskas atrodo idealu – Natano dukra Recha nežūsta gaisre, tamplieriaus nenužudo sultonas Saladinas, Natano išmintis ir tolerancija padeda sugyventi skirtingų religijų žmonėms po jo stogu. Ar kartais ne per daug viskas tobula?

Nesutikčiau, kad romane viskas tobula, toli gražu ne. Rašytoja nesistengia vaizduojamos epochos parodyti gražesnės, nei ji buvo. Skaudžios yra pasakojamos kryžiaus žygio istorijos, Dajos prisiminimai, skaudi Jeruzalės gatvių kasdienybė, dramatiška tamplieriaus mokytojo žūtis, scena su vaikigaliais ir šuniu, galiausiai paties Natano likimas. Skaudu, bet tai liudija žmogaus nuopuolio gelmę. Tą patį matome iš šiandien – Sirijoje, kitose karo niokojamose šalyse, migrantų stovyklose. Todėl šis romanas ir yra kaip niekad aktualus ir, sakyčiau, skirtas sugraudinti širdis, pažadinti protus. Ypač tuos, nuo kurių priklauso politiniai sprendimai ir kitų žmonių likimai.

Mirjam Pressler. Karen Seggelke/ Beltz&Gelberg nuotrauka

Ar religinė tolerancija nėra utopija? Ar išties gali sugyventi skirtingų tautų, religijų, kultūrų žmonės?

Į šį klausimą gali bandyti atsakyti filosofai, religijotyrininkai, teologai, psichologai... Galbūt žmogaus psichika sutvarkyta taip, kad gąsdina, baugina tai, kas nežinoma, nepažįstama, svetima. Kitados romėnai bijojo ir nekentė barbarų, XX a. amžiaus istorija paženklinta holokausto tragedija, šiandien nenorime įsileisti migrantų... Bet kai pažįstame konkretų žmogų, kuris mums simpatingas, malonus ir įdomus, ar yra skirtumas, kokių jis pažiūrų, kokių įsitikinimų, kokios religijos? Ar draugus renkamės visada tik iš tos pačios bendruomenės? Ar nukritus geležinei uždangai nepraturtėjome pažindami kitas kultūras, kitas šalis, jų žmones? Ir jei tikrai būtų įmanoma tai, apie ką romane kalba M. Pressler – jei visų religijų, visų tikėjimų žmonės gyventų ir elgtųsi taip, tarsi jie būtų to legendinio žiedo paveldėtojai – būtų malonūs ir prielankūs kitiems – gal pasaulis išties būtų taikesnis ir gražesnis? Noriu tuo tikėti...

Ši knyga ne tik apie religinę toleranciją, bet ir apie savąją tapatybę. Pamestinukė krikščionė tampa žydo dukra Recha, tarnaujantis bevardis berniukas – Gešemu, tamplierius, atradęs, kad jį užauginusi šeima nėra tikroji… Kas aš esu? Kas tėvą padaro tikru tėvu? Kodėl suaugusieji tyli apie praeitį? Išties… juk knyga kalba ne tik apie kraujo ryšiais sujungtus vaikus…

Tapatybės klausimas romane labai ryškus. Ko gero, tai ir pačios autorės biografijos atspindžiai. Ir tie pamąstymai – tiek Rechos, tiek jaunojo tamplieriaus, tiek Gešemo – turėtų būti artimi ir aktualūs ne tik jaunam savo tapatybės ieškančiam žmogui, bet ir suaugusiajam. Manau, šis romanas gali būti padrąsinimas besiryžtantiems įsivaikinti ar globoti, taip pat ieškantiems būdų kalbėtis su paaugusiais vaikais apie ne visada lengvus šeimos praeities klausimus. Atvirumas, sąžiningumas, pagarbus požiūris į teisę žinoti tiesą – tai jaunam žmogui itin svarbu. Ir tikra dovana, kai apsvarstyti šiuos klausimus padeda ne specialioji psichologinė, o grožinė literatūra, nes ji gerokai įtaigesnė ir paveikesnė, ypač jaunam žmogui, ieškančiam, su kuo susitapatinti, kur atrasti savo jausmų atspindį, patvirtinimą.

Knygoje daugybė simbolių ir prasmių. Kas tau kaip vertėjai dirbant su šiuo tekstu buvo įdomu? O sudėtinga?

Ir įdomu, ir sudėtinga – įsigilinti į kitas kultūras, šventraščius (ačiū prof. Egdūnui Račiui, išvertusiam Korano eilutes!), suprasti istorinį romano kontekstą, ryšį su Lessingo drama ir nukrypimus nuo jos siužeto... Atrasti Šventojo Rašto citatas ir Jeruzalės apylinkių vietas, minimas romane. Įdomu vaikščioti XII amžiaus Jeruzalės gatvėmis, uosti turgaus kvapus, smilkalus, žengti paskui veikėjus tai į žydo namus, tai į Kristaus Kapo baziliką, tai kopti ant kalno ar joti kupranugariu miros... Labai gera buvo darbuotis su puikia viršelio dailininke Irma Gineikiene – drauge ieškoti taikliausiai turinį nusakančio motyvo, išrinkti geriausią variantą iš gausybės pasiūlymų, ieškoti, konsultuotis, kaip galėjo atrodyti to meto apranga... Visa knygos gimimo istorija jau yra nuotykis, ir jis dar tik prasideda, nes dabar tas mūsų „kūdikis“ keliauja į skaitytojų namus.

Ką mums ši Natano Išmintingojo istorija reiškia? Kodėl jaunimui ši knyga gali būti aktuali ir juos patraukti?

Ta knyga kiekvienam, kuris ieško, mąsto, kelia klausimus. Ir jaunam, ir vyresniam. Literatūroje ieškančiam ne vien prasiblaškymo ir pramogos, bet ir rimtesnio peno sielai, protui, dvasiai. Ir, be abejo, katarsio. Jau girdžiu skaičiusiųjų atsiliepimų, kad ši knyga ne iš tų, kurias greit pamirši. Ji sujaudina ir palieka gilesnį pėdsaką. Tikiu, tai išties geros literatūros ženklas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Billas Drake'as. Asmeninio archyvo nuotrauka

XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė) kalbėta tema, kaip Dievas šaukia menininkus tarnystei. Laidos svečias iš JAV BILLAS DRAKE‘AS yra muzikantas, išleidęs 14 muzikos albumų, giesmių ir knygų autorius, lektorius ir tarptautinės organizacijos „Operation Mobilisation“ misionierius.

Kas yra organizacija „Operation Mobilisation“?

„Operation Mobilisation“ – ne pelno siekianti misionierių organizacija, kurios padalinių yra 118 pasaulio šalių. Nuo pat pradžių ji buvo labai inovatyvi. Pradėjome nuo tarnystės laivais, suteikėme galimybę jauniems žmonėms išvykti į trumpalaikes misijas ir dalintis Evangelija. Tai darome ir toliau, koncentruojamės į vietinių Bažnyčių steigimą, ypač kreipdami dėmesį į mažiausiai pasiektas pasaulio šalis.

Aš esu profesionalus menininkas, organizacija taip pat naudoja menininkus skelbti Evangeliją. Įsitraukiame ir į verslą. Taip pat dirbame su žmonėmis, turinčiais ŽIV ir sergančiais AIDS. Vis labiau įsitraukiame tarnauti prieš prekybą žmonėmis. Svarbiausia, kad mes norime tarnauti žmonėms ten, kur jie gyvena. Nenorime jiems pamokslauti, jų spausti, norime juos autentiškai mylėti ir autentiškume atrasti būdų, kad Geroji Naujiena pasiektų žmones.

Kaip jūs pradėjote tarnauti šioje organizacijoje?

Devintajame dešimtmetyje pradėjau studijuoti universitete. Tuo metu labai susidomėjau Keitho Greeno muzika. Į universitetą ruošėsi atvykti „Operation Mobilisation“ organizacijos vadovas, steigėjas George‘as Verweris. Aš pasisiūliau vesti šlovinimą prieš jo kalbą, nes žinojau, kad jis pažįsta K. Greeną. Taigi reginio dieną atvyko organizacijos vadovas, kalbėjo, o aš šlovinau. Baigęs norėjau grįžti į savo vietą.

George‘as priėjo prie mikrofono ir tarė: „Jaunuoli! – įstrigau tarp scenos ir klausytojų salės. Tas žmogus stovėjo ir rodė į mane pirštu: – Kaip tu drįsti giedoti giesmes, bet jų nepagrįsti savo gyvenimu? Visi jūs, šlovintojai, esate tokie – išsirenkate giesmes konferencijoms ir giedat, bet jos nekeičia jūsų gyvenimo. Dievui reikia dar vieno amerikiečio muzikanto lygiai taip pat, kaip skylės galvoje. Jam reikia žmonių, kurie pašvęstų savo gyvenimą Evangelijos skelbimui pasaulyje. Ką tu atsakysi?“

Taip ir pajutau savo šiuolaikinės krikščioniškos muzikos karjerą nuskriejančią tolyn. Jis dar pridūrė: „Matau, kad tu stovi čia ir kankiniesi dėl savo veidmainystės. Bet turiu idėją – prisijunk prie manęs kaip muzikantas, tapk misionieriumi. Tada tu keliausi aplink pasaulį ir darysi tai, ką giedi.“

Po susirinkimo aš jo paklausiau, ar kalbėjo rimtai. Jis sakė: „Kalbėsiu su tavimi taip rimtai, kaip tu su manimi.“ Taip ir buvau pakviestas tapti misionieriumi. Prireikė 3 metų, kad tai virstų realybe: baigiau universitetą, kartu su žmona persikėliau į Londoną, kuriame prisijungiau prie George‘o komandos, ir mes keliavome aplink pasaulį. Tuo metu man buvo 31-eri.

Kaip per meną skleisti Evangeliją?

Menas yra pasaulio šerdies balsas – visos pasaulio tautos per jį išreiškia savo esmę, širdį, didžiausius troškimus. Menas taip pat yra ir garbinimo kalba. Jei nori pasiekti kultūros esmę, turi kalbėti tos kultūros kalba. Labai norėčiau kalbėti lietuviškai, tada gerokai daugiau prasmės turėtų tai, ką aš noriu pasakyti klausytojams. Menas yra bendravimas. Kad ir kokia meno forma būtų, tuo metu bendraujama. Taip pat menas turi galią tuo pačiu metu kalbėti ne tik protui, bet ir širdžiai. Jis yra Dievo sukurtas Jo šlovei skelbti, Jis nusprendė savo šlovei naudoti kūrybą. Tai reiškia, kad Dievui kūrybingumas yra labai svarbus.

Ne visi krikščionys pripažįsta meno svarbą skelbiant Evangeliją, Dievo Žodį. Pasitaiko sakančių, kad menas yra iš velnio, neturime piešti, tapyti, kurti muziką, bet kokia ekspresija draudžiama. Ką jūs pasakytumėte apie tai?

Neįtikėtina, kiek yra nežinojimo apie meno svarbą skelbiant Evangeliją. Tiesiog pažiūrėkime į Bibliją. Tik apie 10 procentų jos teksto yra didaktinis mokymas. Didesnė Biblijos dalis yra meno forma: pasakojimai, parabolės, dauguma Senojo Testamento pranašysčių yra parašytos žydų poezija. O didžiausia Biblijos knyga – psalmynas, kurioje yra giesmių tekstai. Akivaizdu, kad Dievas pasirinko meno forma kalbėti savo Žodį.

Žinome istoriją, kurioje Saulius buvo apsėstas, o Dovydui grojant arfa demonai pasitraukė. Angelai giedojo ir garbino tuo metu, kai Dievas kūrė visatą. 19 psalmėje sakoma, kad dangūs skelbia Dievo šlovę. Iš Biblijos akivaizdu, kad Dievas labai vertina meną.

Mes esame sukurti pagal Jo paveikslą, todėl taip pat turime gebėjimą kurti. Bet ne taip, kaip voras mezga tinklą ar paukštis čiulba, nes voras visą laiką mezga tinklą vienodai ir paukštis visada čiulba taip pat. Mes turime gebėjimą kurti pagal savo mintis ir jausmus. Be meno neįmanoma garbinti Dievo, nes Jis suteikia galią menui skelbti Jo šlovę. Kai sumenkiname meno svarbą skelbiant Evangeliją, mes prislopiname Dievo šlovinimą.

Kaip menas paveikia žmones tarnautose šalyse?

Norėčiau papasakoti dailininkų, kurie nuvyko į Vidurinius Rytus, istoriją. Viename mieste jie nusprendė tapyti tema, kurioje Jėzus sako: „Aš esu vartai.“ Miesto aikštėje jie pastatė molbertus ir 3 dienas tapė vartus, duris, gražius langus, o viena dailininkė nutapė sunkią viduramžišką spyną.

Kartą jie nuėjo į kebabinę ir grįžę atrado musulmoną, sėdintį priešais tą paveikslą su spyna ir verkiantį. Jaunoji dailininkė labai susijaudino, nes pamanė, kad įžeidė tą vyrą savo darbu. Per vertėją ji kreipėsi į jį: „Pone, ar aš jus įžeidžiau?“ – „Ne, panele, tu nutapei mano gyvenimą. Visą gyvenimą bandžiau būti geras musulmonas ir siekiau bendrystės su Alachu. Bet jaučiuosi kaip užrakintas, negaliu iki Jo prasibrauti, nors visąlaik meldžiuosi. Tu nutapei spyną, bet matau, kad už jos yra durys, o už jų matyti ryški, balta šviesa. Ir aš žinau, kad Dievas yra ten. Aš noriu ten eiti, bet esu užrakintas. Gal tu turi raktą, kuris atrakintų šią spyną, kad aš galėčiau patekti pas Šviesos Dievą?“ Taigi ji atsisėdo prie jo ant žemės ir per vertėją supažindino jį su Jėzumi Kristumi, pasaulio Šviesa.

Billas Drake'as. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūs važiuojate į šalis, kuriose labai persekioja, ir nebijote prarasti savo gyvybės. Papasakokite apie tai.

Prieš daugelį metų keliavau po šalį, kuri yra ganėtinai uždara Evangelijos žiniai. Buvome pakviesti vietinės Bažnyčios surengti kelis koncertus. Bet, kai nuvykome, dalį mūsų komandos narių areštavo. Valdžia bandė uždrausti koncertus, todėl juos perkėlėme į bažnyčias. Vieno koncerto metu atvyko policija su riaušių ginkluote ir automatais bei grasino mus nužudyti. Koncertų organizatorius pasipriešino policijai sakydamas, kad tai neteisinga, net ir šitoje šalyje turime teisę garbinti Dievą savo bažnyčiose. Policija atsakė: „Taip, bet jūs neprašėte leidimo.“ Organizatorius tarė: „Mes neturime prašyti leidimo, nes mes turime teisę garbinti savo bažnyčiose.“ Jie nukreipė į mus užtaisytus ginklus: „Negalėsime jūsų apginti nuo to, ką mes jums ruošiamės padaryti, jei nesustabdysite šio koncerto.“

Viena mano draugė slaugė dirbo su palestiniečių pabėgėliais. Kartą ji nuėjo į savo kliniką susitikti su nėščiomis palestinietėmis. Paskui ją įėjęs teroristas liepė jai atsiklaupti ir šovė triskart į galvą. Viršutiniame aukšte buvę misionieriai išgirdo šūvius, nusileido žemyn ir pamatė kankinės kraują. Paskambino tos slaugės vyrui ir policijai. Kai atvyko vyras, policija jau buvo ir neleido jo į nusikaltimo vietą, o įstūmė į kitą kambarį, užtrenkė duris.

Būdamas ant grindų jis šaukė Dievui: „Tu ką tik pasiėmei mano žmoną, o mes Tau atidavėm viską: savo gyvenimą, karjerą, finansus... O tu tiesiog pasiėmei mano žmoną!“ Dievas prabilo tam žmogui: „Tu turi du pasirinkimus. Vienas iš jų yra neapykantos ir keršto, o kitas – meilės bei atleidimo. Sūnau, man reikia, kad pasirinktum čia ir dabar. Kiekviena šlovinimo giesmė, kurią giedojai, kiekvienos Biblijos studijos yra dėl dabar.“ Raudodamas ant žemės jis pasirinko atleisti.

Po 72 valandų jis kalbėjo per Libano nacionalinį radiją, siūlydamas atleidimą savo žmonos žudikams Jėzaus vardu: „Mano žmona šoko, šlovino ir šventė Jėzų, matydama Jį akis į akį. Ji bėgo savo lenktynes ir jas pabaigė. Dabar ta estafetės lazdelė perduota mums. Dabar mums reikia paimti tą lazdelę ir bėgti savo dalį.“ Kad suprastume kančią, turime į ją žiūrėti iš amžinybės perspektyvos, nes ji prasminga tik tada, kai matai vaisių per kartų kartas. Tai taip palietė mano širdį, kad parašiau giesmę „Wear the Crown“. Skyriau ją visiems žmonėms, kurie atidavė savo gyvenimą, kad kiti išgirstų Evangeliją.

Kaip supratote, jog nesvarbu, kad ir ką darytumėte, jūs esate pasiruošęs atiduoti savo gyvybę dėl Kristaus?

Aš augau iširusioje šeimoje. 11 metų patėvis smurtavo prieš mane, o tikrasis tėvas atsiribojo nuo manęs, taigi gyvenime labai daug kartų susidūriau su atmetimu. Pasiekęs paauglystę buvau sugniuždytas. Kai įstojau į universitetą, buvau apimtas savižudiškų minčių. Būtent tuo desperatišku metu jauni krikščionys iš universiteto supažindino su Jėzumi, davė pasiklausyti krikščioniškos muzikos. Tada supratau, kad pats vertingiausias dalykas, ką turiu, yra mano gyvenimas, o aš buvau pasiruošęs jį užbaigti. Tie žmonės man sakė: „Ne žudyk save, o mirk sau“ (angl. Don‘t kill yourself, die to yourself). Svarbiausias dalykas, ką gali padaryti, savo gyvenimą atiduoti Jėzui.“

Pirmą kartą išgirdau posakį: „Mirk sau.“ Taigi pas Jėzų atėjau nieko vertinga neturėdamas, bet atėjau su viskuo, ką turiu, ir Jam tai atidaviau. Apaštalas Paulius sako: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ Dabar gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir atidavė savo gyvenimą už mane. Neįsivaizduoju krikščionybės, kurioje nebūtų visko atidavimo. Nes aš ketinau nusižudyti, mano gyvenimas buvo baigtas, visa tai aš atidaviau Jėzui, o Jis man vis grąžina, atleidžia, atstato. Jis paėmė savižudybę ir pavertė ją prisikėlimu. Kaip galėčiau nenorėti Jam ir Jo tikslams atiduoti visko, ką turiu?

Kaip siūlytumėte krikščionims menininkams atremti kritiką ir kurti nebijant pasmerkimo?

Svarbu, kad menininkai atrastų savo tapatybę Kristuje, o ne žmonių nuomonėje, ar jiems patinka menas, ar ne. Aišku, mes esame žmonės ir norime, kad mūsų menas patiktų kitiems. Bet manau, kad vis tiek tai yra požiūrio dalykas. Jėzus mums pasakė: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“ (Mt 6, 33). Ne muzikinės karjeros ar išaukštinimo meno industrijoje. Tai būtų puiku ir nuostabu, bet turime daryti tai, ką darome Jam ir Jo tikslams. Tai nereiškia, kad visose dainose, kurias dainuoju, turi būti žodžiai „kryžius“ ar „Šventoji Dvasia“. Tai reiškia, kad rašomose giesmėse atsispindi Dievo karalystės veidas, net kažkoks pranašiškas žodis, nukreiptas prieš nuodėmę, ar graži giesmė, skirta mano žmonai. Dievo karalystė yra didelis deimantas, turintis labai daug pusių. Taigi mes, menininkai, turime reikalų. 

Vertė Rita Brazaitienė, parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė

Artūras ir Jolita Svirbutai. „Tomas Mareckas photography“ nuotrauka

Jolita ir Artūras Svirbutai – sutuoktiniai, šiemet švenčiantys 15 metų šeimyninio gyvenimo sukaktį (virtualūs plojimai). Jie abu dirba Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre (toliau – VAŠC). Artūras yra sužadėtinių programos koordinatorius, veda užsiėmimus, skaito paskaitas. Jolita šioje įstaigoje dirba administracinį darbą ir kartkartėmis taip pat per kursus kalba sužadėtiniams.

„Šių kursų esmė – išmokti ieškoti bendro kelio. Reikia susėsti, kalbėtis ir vis tiek rasti tą bendrą sprendimą – per ašaras, pykčius, nesusikalbėjimą. Bet, kai sprendimą randi, tada ateina džiaugsmas“, – sako Jolita.

Nors Lietuvoje tęsiasi karantinas, sužadėtinių kursai nenutrūkę – tad lektoriai pasakoja, kuo tai gali būti naudinga – tiek praktikuojančiam katalikui, tiek ir su Bažnyčia menkai susijusiam žmogui.

O daugiausia kalbamės apie užsiėmimus mažose grupėse. Tuoj sužinosit, kodėl.

Kas gyvenime svarbiau?

Jūsų gyvenime taip jau nutiks, kad su savo antrąja puse nuspręsit tuoktis bažnyčioje – reikės prieš tai lankyti minėtus sužadėtinių kursus, kurie vyksta įvairiose Lietuvos parapijose. VAŠC, apie kurį kalbame, galima pasirinkti iš dviejų formatų. Pirmasis – tai vadinamosios srautinės paskaitos: tradicinis variantas, kai kalba lektorius, o visi kiti sėdi ir klausosi. Kitas formatas – darbas mažose (iki 10 porų) grupėse: žmonės susirenka, klausosi lektoriaus, bet ir patys kalbasi, dalijasi savo patirtimi, sprendžia užduotis. Apie temas ir kitą reikalingą informaciją – čia.

Šiandien visoje Lietuvoje besirengiančios santuokai poros daugiausia ir lanko susitikimus mažose grupėse. Kalbant apie Vilnių, čia, be VAŠC, dar yra 7 parapijos, kuriose tokie užsiėmimai vyksta. Kaip sako J. Svirbutienė, sostinėje labai daug porų renkasi darbą grupelėse, tačiau tokį formatą dėl įvairių priežasčių renkasi ne visi: „Žmonės kartais skambina, klausia: Mano sužadėtinis nekalbantis, nenorės eiti į grupelę ir apie save pasakoti – ką daryti? Tada patariam – jūs savo sužadėtinį pažįstat geriausiai, vis tiek bendraujate poroje, tad, jei nenorit garsiai apie save dalintis, galite rinktis srautines paskaitas. Nes ir ten, ir ten, nagrinėjamos tos pačios 8 temos.“

Jolita ir Artūras Svirbutai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vis dėlto VAŠČ atstovai sako, kad, jei tik yra galimybė, patartina užsirašyti į užsiėmimus mažoje grupėje – nes gyvas bendravimas gali labiau padėti porai vienam kitą pažinti. „Tai galioja ne vien sužadėtinių kursams, bet ir visur kitur, – sako A. Svirbutas. – Po paprastų paskaitų būna sunkiau įsiminti informaciją ir ją pritaikyti kasdienybėje. O susitikimai grupelėje jau yra orientuoti į gyvenimišką patirtį.“

Kaip tai vyksta? Tokiuose susitikimuose yra pagrindinis kalbėtojas (grupelės vadovas), kuris, be kita ko, poroms užduoda klausimų, įvairių užduočių. Taip pat šie žmonės gauna namų darbų, kuriuos pildo pratybų sąsiuvinyje.

Pavyzdžiui, keletas pratimų apie keblesnes situacijas: kai susituoksite – pas kieno tėvelius viešėsite per Kalėdas ar Velykas? Kur atostogausite? Kokios jūsų religinės praktikos? Kas poroje labiau mėgsta ginčytis? Kokia jūsų (ir jūsų antrosios pusės) meilės kalba?

Pasak pašnekovų, jei žmonės nuoširdžiai ir „sąžiningai“ sprendžia tas užduotis, apie tai kalbasi – tada geriau pažįsta save bei kitą ir formuojasi įgūdžius, reikalingus santuokai.

„Grupelėse aptariama daug dalykų, pradedant nuo paprasčiausios psichologijos, baigiant klausimais, kas yra Bažnyčia ir sakramentai. Pats pirmasis susitikimas būna apie gyvenimo prioritetus. Sėdi visi, prakaituoja – kokiam žmogui 28 metai, o jis tik gal antrą kartą gyvenime bando sau įvardyti, kas jam yra svarbiausia... – pasakoja Artūras. – Antra užduoties dalis – susėsti ir susirašyti abiejų prioritetus. Susitarti, kas jiems abiem yra svarbiausia. Ne kartą susidūriau su reakcijomis: čia nesąmonė, neįmanoma, viskas gyvenime yra svarbu – ir tas, ir anas... Bet juk taip nebūna. Galų gale pradedi galvoti, kas svarbiau – šeštadienį važiuoti žvejoti ar nuvežti dukrą į šokių konkursą.“

Subalansuota ir nekatalikams

Labai įdomus vienas dalykas. Nors VAŠC yra katalikiška institucija ir per kursus sužadėtiniams nemažai kalbama apie Bažnyčią – į paskaitas ar grupeles ateina nebūtinai praktikuojantys katalikai. Netgi atvirkščiai: pašnekovai sako, kad katalikų, negyvenusių kartu iki santuokos, būna mažuma. O daugiausiai ateina porų, kurios kartu gyvena jau ne vienus metus. Vieni, gyvendami civilinėje santuokoje, nusprendžia susituokti bažnyčioje; kiti išvis nebuvo susituokę; treti netgi galvoja apie civilinę santuoką, o ne bažnytinę. Ir vis tiek lanko bažnytinės organizacijos kursus. Kodėl? Kas juos čia patraukia?

Jolita ir Artūras Svirbutai pirmiausia atkreipia dėmesį į visuomenėje išaugusį sąmoningumą – poros vis daugiau dėmesio skiria tarpusavio santykiams gerinti. Poros domisi šia tema, ieško informacijos. Atsiranda nuoširdus noras stengtis vienam dėl kito. Tada žmonės iš draugų išgirsta gerų atsiliepimų apie sužadėtinių kursus – ir susidomi. „Negaliu kalbėti už visą Lietuvą, bet vilniečiai skaito psichologinius straipsnius, žiūri laidas, klausosi tinklalaidžių. Telefonu, kai registruojasi į grupeles, tie žmonės sako: norim kažko giliau. Gyvo bendravimo, grįžtamojo ryšio“, – pasakoja Jolita.

Markas Gungoras. Jutubo stopkadras

Tuo metu Artūras cituoja garsųjį JAV pastorių Marką Gungorą: fizikos dėsniai galioja visiems – nesvarbu, kokio esi tikėjimo ar kultūros. Lygiai taip pat yra ir su bendro gyvenimo kartu dėsniais. Todėl pravartu juos išmanyti – tiek katalikui, tiek ir ateistui: „Kiekviena pora nugyvena tuos pačius etapus, susiduria su tais pačiais iššūkiais, turi susigyventi buityje, susitarti dėl vertybių, vaikų, tėvų, uošvių, visuomeninės veiklos – tai yra universalu. Tie žmonės, kurie jau daug metų gyvena kartu, atsineša savo patirtį – sėkmingą ir nelabai – ir apie tai kalbamės. O tie, kurie tokios patirties neturi, gali pamatyti, kas jų laukia ateityje.“

„Kai vedu seminarą ar skaitau paskaitas sutuoktiniams, kartais sulaukiu klasikinės lietuviškos reakcijos: tai kad nieko naujo nesužinojom. Tada nekukliai klausiu: na gerai, jeigu jau taip viską puikiai žinai – tai kodėl tavo gyvenimas nėra toks puikus ir nuostabus? Čia ir yra bėda, kad žmonės iš gautų žinių nesugeba išsiugdyti įgūdžių. Taip būna visose srityse, bet ypač tarpusavio santykiuose – žmonės žino, bet visiškai nieko nedaro“, – teigia Artūras.  

Jolita priduria, kad dėl to ir yra gerai susiburti mažose grupėse – nes taip galima mokytis vieniems iš kitų. „Pavyzdžiui, vyresnieji kartais atsineša į grupelę savo kūdikį. Jaunimui būna sveika pamatyti, kaip tėtis turi laikyti vaikelį, jį nešioti, vystyti... Vyresnieji taip pat pasidalina, kad meilė nėra vien pasimatymai, bet ir pasiaukojimas, kad santuokoje reikia daug atleidimo. O jaunimas rodo užsidegimo pavyzdį – jie nebijo pasakyti, kad tuokiasi ne iš kažkokių pragmatinių paskatų, o tiesiog dėl to, jog vienas kitą myli.“

Tėvai, uošvienė ir Bažnyčia

Pamenu, kai su būsima žmona prieš 10 metų lankėme srautines paskaitas Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre, viena lektorė priminė, jog Bažnyčia pasisako už susilaikymą nuo lytinių santykių prieš santuoką. Tada dauguma salės griausmingai pratrūko: „Ha-ha-ha-ha!“ Arba Šeimų universitetas: lankėme reguliarius užsiėmimus šeimų grupelėse, kiekvieną savaitę dalinomės įspūdžiais pagal pateiktas temas. Viskas vyko labai sklandžiai ir draugiškai, išskyrus paskutinę temą – religiją šeimoje. Buvo nemažai įtampos ir užsilikusių nuoskaudų dėl Bažnyčios.  

VAŠC atstovai sutinka, kad religija ir jos praktikavimas – viena jautriausių aptariamų temų. „Teko apie viską kalbėti – nuo Kryžiaus žygių iki raganų deginimo, – šypsosi A. Svirbutas. – Tada žiūri, kad suplanuotas laikas kitoms potemėms tik op, ir dingo. Bet tuo ir pasižymi darbas grupelėse – viskas gyva, dinamiška. Tad kartais tenka pristabdyti medžiagos dėstymą ir skirti dėmesio klausimams, kurių kyla poroms.“

Artūras Svirbutas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svirbutai pasakoja, jog nuo pat pirmųjų užsiėmimų bando pašalinti įtampą, rodyti, kad kiekvienas lankytojas yra savas ir laukiamas – nesvarbu, kokie to žmogaus įsitikinimai. Taip pat sutuoktiniai kalbėdami pasitelkia humorą, pasakoja istorijas apie (ne)sėkmingus nutikimus iš savo pačių kasdienybės. Šitaip pamažu gimsta tarpusavio santykis, ir poros, kurios iš pradžių nelinkusios atvirauti, dalintis apie savo gyvenimą, galiausiai prabyla.

„Todėl klausimai apie tikėjimą paruošti jau pačioje kurso pabaigoje, nes žmonės jau būna „atitirpę, daugiau ar mažiau vienas kitą pažįsta, žino, kokių reakcijų sulauks, nujaučia, kiek galima klausti ar net provokuoti. Ir pabaigoje jau šneka atvirai. – sako Artūras. – Kita vertus, ateina žmonių, kurie išvis nekalba. Jie pratyli vieną susitikimą, antrą, trečią... ir tada, septinto susitikimo metu, ištaria vieną sakinį – ir tu jam esi dėkingas už tai. O kartais tas vienas sakinys gali būti daug prasmingesnis už nuolatinį kalbėjimą.“

Pasak sutuoktinių, kita visada aktuali tema – tai santykiai su savo bei antrosios pusės tėvais. Ne viskas tuose santykiuose pavyksta, kiekviena karta į dalykus žiūri skirtingai – be to, kai kurie žmonės į užsiėmimus atsineša liūdnų patirčių iš vaikystės. Tad čia poroms kyla daug klausimų, kaip elgtis.

Dar viena diskusijų kelianti tema – laisvalaikio derinimas tarpusavyje. „Visada poroms kyla klausimas – ar laisvalaikį leisti kartu ar atskirai? Jaunesni žmonės žiūri į mane ir laukia, į kurią pusę dabar ta lėkštutė nusvirs – ar reikia būti visada kartu? Ar galiu važiuoti į medžioklę, o žmoną palikti namie su vaikais? Irgi tenka padėti jiems šiuo klausimu“, – šypsosi Jolita.

Jolita Svirbutienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tiesa, pašnekovė priduria, kad nei ji, nei jos vyras negali atsakyti į visus klausimus. Nėra taip, kad visi susėda, gauna gatavus atsakymus ir juos paskui sėkmingai taiko visą likusį gyvenimą: „Man atrodo, kad visų šių kursų esmė – išmokti ieškoti bendro kelio. Kai žmonės sako, kad va, diskutavom, susipykom, bet paskui šiaip taip radom bendrą sprendimą – tada matau, kad kursai pasiteisino. Sakau tiems žmonėms – vienas iš tikslų ir yra, kad jūs mokotės, jog reikia susėsti, kalbėtis ir vis tiek rasti tą bendrą sprendimą – per ašaras, pykčius, nesusikalbėjimą. Bet, kai sprendimą randi, tada ateina džiaugsmas.“

Nuotoliniai užsiėmimai – geriau negu nieko

Į Lietuvą atsėlinęs koronavirusas ir įvestas karantinas pakeitė daugelio mūsų darbo būdą – ne išimtis ir Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras. Šiuo metu pasirengimas santuokai vyksta nuotoliniu būdu. Jei pora pasirenka srautines paskaitas – peržiūri jų įrašus, taip pat gauna keletą užduočių, pratimų. O kurso pabaigoje pora turi išspręsti nedidelį testą apie Santuokos sakramentą. Tai padarę, jie galiausiai gauna kurso baigimo pažymėjimą.

Na, o tie, kurie pasirinko darbą mažose grupėse, su lektoriumi ir kitomis poromis bendrauja nuotoliniu būdu – per „Zoom“ programėlę. A. Svirbutas teigia, kad užsiėmimų kokybė dėl to kažkiek nukentėjo – nes nėra tokio gyvo bendravimo, dalinimosi; žmonės prieš kompiuterio ekraną nebūna tokie atviri, kaip susitikę su kitais akis į akį. „Iš kitos pusės, atsiranda anonimiškumas, – sako pašnekovas. – Jie gali išsiųsti žinutę, užduodami klausimą tik man, o ne visai grupelei. Kita vertus, ir per gyvus susitikimus, per pertrauką ar po paskaitos, žmonės prie manęs atskirai prieina... Žodžiu, tai ne taip gerai, kaip galėtų būti – bet geriau negu visai nieko.“

Asociatyvi Pixabay.com nuotrauka

Pasak Artūro, teoriškai būtų galima viską stabdyti ir palaukti karantino pabaigos – tačiau tada kiltų praktinių problemų. Pavyzdžiui, jeigu daugelis norės tuoktis rudenį, o nebus jokių kursų – paskui VAŠC tiesiog fiziškai nespėtų parengti visų norinčiųjų. Kitas dalykas, yra porų, kurios nelaukia geresnio laiko – ir planuoja tuoktis gegužę ar birželį. Net ir šį šeštadienį jau įvyks viena santuoka.

„Kelios poros man parašė: viską suprantam, bet vis tiek norim susituokti. Nueisim su liudininkais, o balių padarysim rudenį arba žiemą. Man tai irgi siejasi su visuomenėje padidėjusiu sąmoningumu. Anksčiau toks sprendimas būtų buvęs neįmanomas... Aišku, yra dalis porų, kurios nukelia santuoką vėlesniam laikui ar į kitus metus. Bet yra ir tokių, kurios sako: čia gi ne balius svarbiausia“, – džiaugiasi Jolita.

Leiskim Dievui veikti

Pokalbio metu pašnekovai ne kartą užsiminė apie darbo mažose grupėse naudą. Ar nebūtų geriau, jei kito formato – „įprastų“ srautinių paskaitų VAŠC apskritai atsisakytų? Juk ne paslaptis, kad didžioji dauguma žmonių bažnyčioje tuokiasi ne dėl tikėjimo, o dėl to, kad „taip reikia“ ar dėl gražių nuotraukų. Žmonėms su tokiu, sakykim, atsainesniu požiūriu, atrodo viskas labai lengva: pasirenkam srautines paskaitas, visas jas ramiai „atklausom“ – ir viskas. Niekas nekvaršins galvos klausimais apie tikėjimą, ir pan.

Tad gal vertėtų palikti tik darbą grupelėse – ir, ugdant sąmoningumą, apsaugoti žmones nuo galimo Santuokos sakramento „nuvalkiojimo“ ar net skyrybų ateityje?

Artūras Svirbutas turi kitokią nuomonę ir kviečia mus nebūti „katalikais teroristais“, kurie kalba, kad nominalių katalikų apskritai nereikėtų tuokti bažnyčioje. „Man, iš šono žvelgiant, atrodo, kad kažkur dingsta Dievo malonė. Jam tokiu atveju sakom: Tu gal čia nesikišk, vis tiek su tais ar anais žmonėmis – jau be šansų, Tau nieko nepavyks... Aš manau, kad jei pora atėjo į paskaitas – tai jau yra didelis žingsnis. Drįsiu pasakyti, kad per mūsų paskaitas kalba, mano nuomone, geriausi savo sričių specialistai – psichologai, kunigai, teologai. Jau vien tai yra nuostabi patirtis atėjusiems.“

VAŠC direktorius, psichologas Algirdas Petronis. Evgenios Levin nuotrauka

Jolita pritaria, kad VAŠC sulaukia labai gerų atsiliepimų ne tik iš lankiusiųjų mažas grupes, bet ir iš tų, kurie buvo pasirinkę srautines paskaitas. Jiems ypač patinka kunigai Ričardas Doveika, Bernardas Virbickas OP ar psichologas Algirdas Petronis. Pasak pašnekovės, tos paskaitos žmones sujaudina ir „sujudina“ – nes paskatina vėliau poroje kalbėtis temomis, kurių anksčiau jie nebūdavo lietę – tikėjimas, Jėzus, sakramentai ir t. t.

Srautinių paskaitų neatsisakoma ir dėl to, kad Vilnius yra vis dėlto didelis miestas – tad visų sužadėtinių suskirstyti grupelėmis nepavyktų. Be to, kaip jau minėta, ne visi renkasi darbą mažoje grupėje.

A. Svirbutas pamini dar vieną priežastį. Tuoktis rengiasi ir įvairios garsenybės – sportininkai, akademikai, verslininkai, aktoriai, mokslininkai ar popžvaigždės. Dalis jų tiesiog nenori eiti į grupeles – nes tada visas dėmesys atitektų ne lektoriui ar pristatomai temai, o būtent jiems: „Esu turėjęs tokių žmonių grupelėje. Būdavo taip, kad visi tylėdavo tol, kol pirmiausia pakalbėdavo žvaigždės, o jau tada jau ir kitiems „galima“...“

Pasak J. Svirbutienės, nors ji su vyru kaip įmanydama stengiasi, kad užsiėmimai grupelėse būtų kokybiški, iš anksto negalime nuspręsti, kuri pora gyvens santuokoje iki galo, o kuri – ne. Lygiai taip pat nežinome, kas įkris atėjusiam žmogui į širdį. „Yra žmonių, kurie paliudijo, kaip jiems visam gyvenimui įstrigo pavyzdys apie gėlės laistymą. Lektorius parodė į nuvytusią gėlę, kuri stovi salės kampe, ir sako: jeigu nedirbsit su santykiais, jums bus kaip su šita gėle. Žmonės, pas mus atėję po 20 metų, pasakoja, kad jiems šis pavyzdys labai įstrigo, ir jiedu iki šiol stengiasi vienas dėl kito“, – šypsosi Jolita.

Jolita ir Artūras Svirbutai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pašnekovė viliasi, kad tiek paskaitos, tiek užsiėmimai grupelėse pasiteisina: „Va ir dabar gavau atsiliepimą internetu: ačiū, dabar mes taip laukiam santuokos! Per tuos kursus dar labiau įtvirtinom savo norą vienas kitaip pasakyti „taip“. Tokių laiškų sulaukiam dažnai. Tad gal pasiekiame tas širdis?“

„O yra buvę ir tokių, kurie, atsiimdami pažymėjimą, sakė: na, mes dar pagalvosim... – sako Artūras. – Iš kitos pusės, tai irgi yra įrodymas, jog kursai praėjo ne veltui. Yra gerai, jei žmonės neskuba, dar nori rimtai apgalvoti.“

Šį straipsnį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš šeimos gerovės projekto „Sužadėtinių rengimas šeimos gyvenimui ir sutuoktinių palaikymo vystymas“, 2020 m.

EPA nuotrauka

Pradėjus antrą karantino mėnesį tikriausiai natūralu, kad ėmėme ilgėtis jo pabaigos, taip pat vis dažniau pagalvojame, kas bus po karantino, kaip grįšime į įprastą gyvenimą, ką darysime kitaip, kokias karantino patirtis ar įpročius vertėtų išsaugoti.

Man, praktikuojančiai katalikei, taip pat svarbi ir Bažnyčios patirtis karantino metu. Turime pakankamai laiko apmąstyti, kokia Bažnyčia tapo, kai nebuvo galima eiti į Mišias, kai bendruomeninės maldos ir kitos praktikos persikėlė į interneto erdvę. Lygiai tiek pat svarbus klausimas, o kaip aš išgyvenu, patiriu bendruomenės gyvenimą, socialinį kontaktą, kai fizinis yra labai apribotas. Tikintieji sunkiu metu neretai save guodžia mintimi, kad kiekviena, net ir skausminga bei sunkia, patirtimi Dievas kažko moko. Tad ir kyla klausimas, kokias pamokas Bažnyčia, tai yra mes, tikinčiųjų bendruomenė, turėtume išmokti?

Pritariu manantiesiems, jog tai labai platūs ir gana nekonkretūs klausimai. Ir vis dėlto uždaviau juos keliems savo bičiuliams, tikėdamasi, kad pokalbiuose su žmonėmis, kartu su manimi išgyvenusiais tą patį karantiną ir pasikeitusį bendruomenės gyvenimą, išryškės konkretūs pasiūlymai ir idėjos. Atleiskite man šį kartą, nekalbinti draugai, bet tebūnie šie pokalbiai tik pradžia susitikimų ir pasidalinimų, kuriuose skleisis draugiškesnė, artimesnė ir atviresnė Bažnyčia. Tad rašykite savo svarstymus socialiniuose tinkluose, siųskite laiškus ir žinutes. Bažnyčia yra mūsų visų, mes visi ją ir kuriame.

O šį mūsų bendruomenės pokalbį pradeda pedagogė sesuo Viktorija Vaidogaitė CC, publicistė, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir vertėjas, poetas Tomas Taškauskas.

Ses. Viktorija Vaidogaitė CC. Nuotrauka iš feisbuko.

Ses. Viktorija

Man atrodo, kad apibendrinti ir suvokti, kas nutiko, kas pasikeitė ir ką galėjome išmokti, galima tada, kai fenomenas pasibaigia. Karantino fenomenas tęsiasi. Nors jau dabar matome, kad išmokome Eucharistijos bendrystės ir brolių, sesių Komunijos nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko. Taip pat supratome, kad Bažnyčios gyvenime per trumpą laiką gali įvykti pokyčių. Man atrodo, kad vyko įsiklausymo vienų į kitus procesas: tikintieji kalbėjo ganytojams, ganytojai klausėsi ir bandė atliepti esamą situaciją. Kas išmanė, priėmė Komuniją per patarnavimą artimui. Vyko įvairių organizuotos savanorystės iniciatyvų, taip pat ir tylių meilės bei patarnavimo gestų. 

Bet karantinas tęsiasi, Dievas dar mus moko. Manau, kad suvienyti bendro rūpesčio ir baimių susitelkėme, tačiau pamažu apima nuovargis, kai esame priversti pamatyti kiekvienas savo trapumą, varganumą, priklausomumą nuo artimojo sąmoningumo. Taip pat atsiskleidžia, kad turime nepaprastai daug vidinės jėgos pokyčiui, jei tikrai patikime jo būtinumu.

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Gabrielė

Aš labai didžiuojuosi Bažnyčia šiuo laikotarpiu. Gerai, kad be jokių atsikalbinėjimų, kaip ir visi kiti, laikėmės karantino ir taikome visas saugumo priemones. Tiesą pasakius, labai greitai buvo reaguojama, nepaisant prieštaravimų ar pasipiktinimo. Manau, tai yra labai gerai. 

Puiku yra tai, kad daugiau tikinčiųjų sužinojo apie internetą bei feisbuką. Labai gerai, kad interneto erdvėje atsiranda daugiau veidų, daugiau žmonių, tikriausiai reikėtų sakyti – bendruomenių. Nes tai nėra vienintelis klebonas, yra daugiau žmonių, kurie sureagavo, pasirūpino techniniu įgyvendinimu transliuojant Mišias ir prisiėmė atsakomybę. Man atrodo, labai puiku, kad tiek daug žmonių priėmė tą iššūkį ir pabandė, pasistengė.

Taip pat džiaugiuosi, kad klebonai pagaliau sužinos apie savo banko sąskaitas ir gal išmoks jomis naudotis. Aš tikiuosi, jei tokie smulkūs Bažnyčios vienetai kaip parapijos pradės naudotis bankais ir sąskaitomis, gal tokiu būdu jie bus priversti ir apskaitą susitvarkyti, atsiras parapijose finansinė tvarka. Esu visiškai tikra, kad apgaudinėjama labai mažai, bet yra labai daug žmonių, kurie neturi laiko, nesupranta, nemoka ar vyskupai nepriverčia susitvarkyti. Bet jei kas sekmadienį po truputį per metus įmeti 1000 eurų, darosi įdomu, kur tie pinigai išleidžiami, tačiau nėra jokių, net apytikslių, ataskaitų. Man atrodo, dėl to daug žmonių atsargiau žiūri į savo aukas, tada jie geriau tiesiogiai perveda pinigų  labdaros organizacijoms, kuriose apskaita skaidresnė ir kur savo noru yra teikiamos visokios ataskaitos, nei parapijai. Gerai, kad šiuo laikotarpiu  buvo viešai ir gana dalykiškai kalbama apie pinigus, dar nėra buvę, kad taip laisvai apie tai kalbėtume. Tai jau savaime yra lūžis.

Perėjus į interneto erdvę, suaktyvėjo asmeninė sielovada, dvasinė pagalba. Ne tik kunigai ir vienuoliai, bet ir pasauliečiai – psichologai, sielovadininkai – siūlėsi bendrauti, padėti. Tai yra labai svarbi tarnystė, ji bus svarbi ir po karantino. Normaliam dvasiniam gyvenimui asmeninis dėmesys būtinas. Galimybė asmeniškai su kažkuo kalbėtis, išsiaiškinti savo klausimus, savo dvasinio gyvenimo padėtį yra labai svarbi. Dvasinis gyvenimas tampa daug kokybiškesnis, kai ne tik dalyvauji liturgijoje ir klausai, kad ir gero, bet visiems skirto pamokslo, bet ir kalbiesi apie tikėjimą su kitais. Reikėtų nepamesti šios tarnystės, šiek tiek palaikyti, padėti, kad ir toliau vyktų dvasinis palydėjimas, kad tokia praktika pasidarytų labiau įprasta ir normaliais laikais. Tai būtų didžiulis laimėjimas. 

Na, dar reikėtų pridėti – atraskime moteris Bažnyčioje, visų pirma seseris vienuoles, kurios labai entuziastingai šioje tarnystėje dalyvavo. Jas reikia labai branginti. Kunigų trūksta, bet moterų irgi reikia. Tokiuose pokalbiuose, tokiuose santykiuose yra svarbu su kuo, vyru ar moterimi, bendrauji. Reikėtų neleisti klerikalizmui, blogiems papročiams to uždusinti.

Tomas Taškauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Tomas

Pagrindinė karantino pamoka yra kvietimas visapusiškai atsinaujinti. Pirmiausia kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas atnaujinti dėkingumą už tai, ką turime ir ką taip ilgai laikėme savaime suprantamais dalykais. Socialinio pasninko patirtis parodė, kaip mums reikia kitų žmonių, bendravimo, gyvų susitikimų su namiškiais, draugais, kolegomis, su kitais tikinčiaisiais. Mums visiems karantino laikas turėtų išlikti kaip ypatingas paskatinimas domėtis kitais, kitų poreikiais, paskambinant į kaimynų duris ir tiesiog paklausiant: gal galiu tau kuo padėti? Tikiu, kad atskirties patirtis tikintiesiems įkvėps stipresnį dėkingumą už sakramentus – įkūnytus Dievo artumo ir meilės ženklus – ir atnaujins mūsų užsidegimą švęsti tikėjimą, ypač per Eucharistiją ir išpažintį. Manau, kad karantino patirtis gali paskatinti mūsų tikėjimo bendruomenes tapti atviresnes, labiau domėtis vieniems kitais, garsiau kviesti, šilčiau priimti.

Per karantino laikotarpį ne viena parapija džiaugėsi internetu transliuojamų Mišių peržiūromis. Tačiau popiežius per vienų transliuojamų Mišių homiliją perspėjo, kad nuotolinės Mišios ir dvasinė Komunija tik rodo, jog Bažnyčia išgyvena sunkų metą, bet tikroji Bažnyčia – tai žmonės ir sakramentai. Kaip, jau pripratus prie patogių Mišių transliacijų, vėl sugrįžti į bažnyčias? Kas mums padėtų?

Ses. Viktorija:

Peržiūrų skaičius džiugina, bet jis galbūt atskleidžia kelis dalykus. Galbūt žmonės turi laiko stebėti transliaciją, nes neturi alternatyvios veiklos, gal prieš Velykas paprastai prisimena Bažnyčios liturgiją ir gausiau dalyvauja, todėl tą patį stebime internete, gali būti, kad žmonės išgyvena sukrėtimą ir bando kabintis už tikėjimo elementų. Būtų įdomu atlikti tyrimą ir iš tiesų sužinoti, kodėl transliacijos buvo populiarios. Žinoma, galbūt vienas tikintis žmogus sekmadienį stebėjo transliaciją ne tik savo parapijos puslapyje, bet ir kitos parapijos feisbuke. Taip pat verta prisiminti, kad ne visos bažnyčios transliavo pamaldas, todėl stebinčiųjų skaičius viršijo transliuojančios parapijos įprastą Mišių dalyvių skaičių. Tikrai būtų labai įdomu atlikti šio reiškinio tyrimą. Bet bendruomenė yra ne žiūrovų sambūris, o Mišios nėra tik dvasingas renginys užsimiršimui ir nerimui malšinti. Todėl norimas efektas – transliacijų žiūrovai kiekvieno sekmadienio liturgijoje – gali būti didesnio susitelkimo, pastangų ir pokyčio pareikalaujantis dalykas nei karantinas.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Gabrielė

Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad kataliko gyvenimas yra vientisas. Nėra taip, kad esu katalikas, kai į Mišias einu arba žiūriu internetu, klausau per radiją. Turiu nuolat būti katalikas. Svarbus klausimas, ar yra kur nors katalikų bendruomenė, kuri leistų palaikyti savo katalikišką tapatybę. Jei ją turi ir randi būdų nelikti vienišas, gali dalyvauti Mišiose ir internetu, kodėl ne… Visokių situacijų būna. Bet jei jauti, kad Mišios internetu yra būdas užsidaryti, tada tai kenkia. Katalikų Bažnyčia yra bendruomenė. Tai nėra savam kampelyje sulindusių pavienių žmonių telkinys, tai yra bendruomenė, ir katalikas turi gyventi bendruomenėje. O gyventi bendruomenėje reiškia gyventi su žmonėmis, kurie nebūtinai yra tavo draugai, kurie gali tau kuo nors nepatikti. Bendruomenė susidaro iš visokių žmonių, ir turi mokytis juos priimti, su jais gyventi. 

Koronavirusas Ispanijoje. Dėl paskelbto karantino kunigas aukoja Mišias tuščioje bažnyčioje. EPA nuotrauka

Tomas

Ši priverstinė gavėnia buvo kvietimas atnaujinti savo vidinį gyvenimą, praturtinti savo santykius su Dievu. Manau, kad nemažai tikinčiųjų bendruomenės daliai šios savaitės tapo proga atrasti dvasinę Komuniją ir dvasinę išpažintį, kurios moko nuolat melstis, suvokti nuolatinį Dievo artumą, gilinti draugystę su Jėzumi Kristumi. O Bažnyčios atsinaujinimas pirmiausia reiškia ne išorinius pokyčius, naujas veiklas ar naujas institucijas – tikėjimas atnaujinamas atnaujinant savo ištikimybę Dievui. Žinoma, būtų labai gerai, jei įvairios parapijos ir toliau sudarytų galimybes virtualiai dalyvauti Mišiose. Bet svarbiausia – atnaujinti gyvą asmeninį santykį su Dievu.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/a8da86508a9227468e506629b11c0701.jpg"},"main_article":{"title":"\u201ePokarantinin\u0117\u201c Ba\u017eny\u010dia","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-30-pokarantinine-baznycia\/180052","article_id":"180052","subtitle":"Toma Bru\u017eait\u0117"},"sub_1":{"title":"Vilniaus centrinis pa\u0161tas \u2013 ar i\u0161liks \u201esenamies\u010dio gatv\u0117\u201c modernistiniame interjere?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-30-vilniaus-centrinis-pastas-ar-isliks-senamiescio-gatve-modernistiniame-interjere\/180037","article_id":"180037","subtitle":"Marija Dr\u0117mait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/f212ec36bffe8440b23659c7319ca899079d7d98.jpg"},"sub_2":{"title":"Nuo narkotik\u0173 priklausomo Lino istorija: patekau kaip mus\u0117 \u012f voratinkl\u012f","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-30-nuo-narkotiku-priklausomo-lino-istorija-patekau-kaip-muse-i-voratinkli\/180040","article_id":"180040","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/253a5aca0d927d436ad026e79157d9f731f4375d.jpg"},"sub_3":{"title":"Su\u017ead\u0117tini\u0173 kurs\u0173 lektoriai: su \u017emon\u0117mis kalbam\u0117s temomis, kuri\u0173 jie vis\u0105 gyvenim\u0105 vengdavo","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-30-suzadetiniu-kursu-lektoriai-su-zmonemis-kalbames-temomis-kuriu-jie-visa-gyvenima-vengdavo\/180053","article_id":"180053","subtitle":"Simonas Bend\u017eius"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/98ffdbaa81b21b69667749e7abd5b7f807a3ed6d.jpg"},"related":[],"links":[]}

Kad ir koks žmogus būtų principingas ar valingas, jis tampa bejėgis prieš priklausomybės ligą, sako narkomanas Linas.

Narkotinių medžiagų vyras pirmą kartą paragavo iš smalsumo, patekęs į įkalinimo įstaigą: „Buvau jaunas, devyniolikos metų, norėjau linksmintis, svaigintis. Nuo to laiko Linas galvojo apie narkotikus kiekvieną dieną. „Visi mano darbai, veiksmai, elgesys buvo ta linkme, kad gaučiau ir vartočiau.“ Pats lygina save su muse, patekusia į voratinklį: sykį pabandė ir buvo įtrauktas.

Kad gautų pinigų narkotikams, Linas prašydavo artimųjų, manipuliuodavo jais. „Pasąmonėje suprasdavau, kad elgiuosi blogai, kad bus pasekmių, reikės prisiimti atsakomybę už elgesį, kai sieki gauti narkotikų, bet tai nesustabdydavo. [...] Išsijungdavo blaivus protas, tapau ligonis.“

„Be galo liūdinau savo mamą, savo tėtį – tuos žmones, kuriuos labiausiai myli, kurie tave daugiausia myli. Skaudinau, niekšybes dariau, nepaisydamas nieko, jokio žmogiškumo, jokių jausmų. Elgdavausi kaip zombis.“

Prieš reabilitaciją Linas eidavo miegoti ir keldavosi su baime ir nerimu dėl rytojaus. Kaip gauti narkotikų? Dabar vyras atsikelia džiugus.

Jo teigimu, yra daug priklausomybe sergančiųjų, kuriems reikia pagalbos. „Tai yra siaubingai didelė problema. Žmonės iš kito socialinio sluoksnio galbūt nepastebi ar pastebi ir nesusimąsto. Reikėtų paklausyti tų mamų, kurių vaikai vartoja, kurie serga ta liga, susidarytų žmonės bendrą vaizdą, kokio masto tai problema. Vilniaus mieste yra labai daug žmonių, kurie vartoja ir narkotikus, ir alkoholį, ir kitas medžiagas. Matau juos, pastebiu. Dabar narkotikai paplito po visą Vilnių, dar labiau prieinami.“

„Minesotos“ programa norintiems pasveikti nuo priklausomybių

Pagalbos ieškokite ir bendruomenėje „Aš esu“, kurioje nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus. Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, kuria siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą. Bendruomenės tapatumas yra paremtas krikščionybės mokymu, kuris yra svarbi gyvenimo bendruomenėje dalis, tačiau bendruomenė atvira visiems, paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų. 

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“
Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas
El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt
Šv. Stepono g. 37, Vilnius
El. p. AS.ESU.BENDRUOMENE@GMAIL.COM
Tel. +370 699 68 409

Vilniaus centrinis paštas. M. Drėmaitės nuotraukas, 2020.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje kilo nemažas architektūrinis-paveldosauginis sujudimas, kai akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“ paskelbė parduodanti tris objektus – Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus centrinius paštus. Susiklostė išties dėmesio verta situacija, į kurią galima pažvelgti keliais aspektais. Pirmiausia – tai simbolinis atsisveikinimas su fizinio pašto erą simbolizuojančiais dideliais viešaisiais pastatais. Kažkada įkūniję modernią komunikaciją, pastatyti reikšmingose miestų vietose, suprojektuoti žymių architektų ir dizainerių, šiandienei pašto sistemai jie tapo nebereikalingi. Ir ne tik Lietuvoje – daugelyje miestų sprendžiama panaši uždaromų, nebenaudojamų, bet vertingos architektūros paštų pastatų panaudos bei pritaikymo problema.

Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus centrinių paštų atveju buvo akcentuojamas ir jų paveldosaugos aspektas (visi yra įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą). Tik vieniems jis atrodė kaip problema, apsunkinanti įvairesnius pritaikymo sprendimus; kitiems – argumentas, kodėl šie pašto pastatai apskritai neturėtų būti parduodami. Esą, patekus į privačią nuosavybę, nukentės jų vertingosios savybės, o anksčiau buvę visuomeninės paskirties pastatai taps nebeprieinami visuomenei. Pastarasis susirūpinimas išties turi pagrindą, o pirmasis skamba gana paradoksaliai. Iš tiesų, juk būdami valstybės nuosavybėje ir administruojami AB „Lietuvos paštas“ šie pastatai ir buvo nugyventi, neprižiūrėti, o Kauno centrinis paštas dėl tokios nepriežiūros ypač nukentėjo 2018 m. (iškilmingai minint valstybės atkūrimo šimtmetį) sprogus vamzdžiams ir užliejus pastatą – laikinosios sostinės simbolį.

Gyventojų susirūpinimas ir bendruomenių protestai prieš pašto pastatų pardavimą buvo sprendžiami aukščiausiu lygmeniu – pasitarimai Prezidentūroje ir Seime lėmė, kad Klaipėdos ir Kauno paštų nuspręsta nebeparduoti. 2019 m. gruodžio pradžioje iš aukciono jie buvo išimti, siekiant išsaugoti visuomenės poreikiams. Kokios visuomenės ir kokiems poreikiams – nedetalizuota. Šių sprendimų nuošaly kažkodėl liko Vilniaus centrinis paštas. Ar jo likimas vilniečiams mažiau rūpi? O gal jo architektūrinė vertė menkesnė dėl to, kad atstovauja sovietinio laikotarpio modernizmui? Koks likimas laukia šio architektūros objekto ir kuo vertinga jo architektūra?

Simboliška, kad trijų miestų centriniai pašto pastatai atstovauja trims svarbiems laikotarpiams, susijusiems su pašto svarba ir funkciniais poreikiais, ir trims skirtingiems architektūros stiliams. 1893 m. statytas Klaipėdos centrinis paštas su 42 m aukščio bokštu –  retas prūsiškos neogotikos stiliaus grynuolis su daugybe ne tik eksterjere, bet ir interjere išlikusių autentiškų detalių. 1930 m. pastatytas Kauno centrinis paštas – vienas reikšmingiausių tarpukario Lietuvos moderniosios architektūros objektų, architekto Felikso Vizbaro šedevras, kuriame elegantiškai dera tarptautinis modernizmas ir tautinio stiliaus dekoro elementai. Vilniaus centrinis paštas – XX a. septintojo dešimtmečio modernizmo proveržis, žymių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių autorinis kūrinys. Kuo jis tuo metu nustebino ir sužavėjo Vilniaus kultūros bendruomenę ir kodėl tapo svarbiu atsinaujinusio modernizmo ženklu?

Vilniaus centrinis paštas. M. Drėmaitės nuotraukas, 2020.

Vilniaus centrinis paštas. M. Drėmaitės nuotraukas, 2020.

Vilniaus centrinio pašto projektavimas prasidėjo 1961 m., o statyba baigta 1969 m. Jo nepastebėti buvo neįmanoma, nes atsirado jis pagrindinėje Vilniaus gatvėje – Lenino (dab. Gedimino pr. 7) prospekte. Tuščių sklypų centrinėje miesto vietoje nebuvo daug, tad pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūrė pašto projektuotojai – istorinis pastatas, kurį teko rekonstruoti – 1888 m. statytame neorenesansiniame administraciniame pastate įrengti modernias pašto sales.

Tokio senos ir naujos architektūros suderinimo precedento architektų Nasvyčių kūryboje jau būta. 1959 m. jiems jau teko rekonstruoti kitą istorinį pastatą tame pačiame Gedimino prospekte ir jame įrengti restoraną „Neringa“. Pašto ir restorano rekonstrukcijos tūriniai-erdviniai sprendimai panašūs – pertvarkytos pirmojo aukšto erdvės, o į sklypo gilumą pastatyta po priestatą. Tačiau kur kas svarbesni kultūrinei bendruomenei buvo meniniai sprendimai – istorinės ir naujos, modernistinės architektūros suderinimas. „Neringa“ tapo lietuviškosios modernizmo mokyklos šaukliu ir simboliu, atvėrusiu kelią į nacionalinio pokarinio modernizmo suklestėjimą.

Vilniaus centrinio pašto maketas, Statyba ir architektūra, 1965, nr. 9

„Neringos“ projektas buvo artimas Kauno tarpukario modernizmui ir Konrado kavinės dvasiai, o centrinio pašto rekonstrukcija –  drąsi funkcionalizmo invazija istoriniame objekte. Čia architektai iš esmės perstatė visą pirmąjį aukštą, sklypo gilumoje pristatė funkcionalistinę stiklo ir betono „dėžę“, o viduje įrengė atviras persiliejančias sales. Toks istorinės ir modernios architektūros sprendimas susilaukė dėmesio. Juo labiau kad tuo metu XIX a. istoristinė architektūra laikyta nevertinga, vadinta istorinių stilių kratiniu arba eklektika, todėl ir derinys su modernia architektūra vertintas kaip itin šiuolaikiškas, pritaikant seną pastatą naujoms reikmėms.

Kalbant apie nacionalinės pokarinės modernizmo mokyklos susiformavimą ir jaunąją architektų kartą, kuriai atstovavo ambicingieji Nasvyčiai, įdomu pastebėti, kad beveik visi architektai nurodo du svarbiausius įkvėpimo šaltinius – Vilniaus senamiestį ir pokarinį Suomijos modernizmą, ypač Alvaro Aalto architektūrą, kuriai būdingos vietinės (regioninės) medžiagos – raudonos plytos, medis, akmuo.

Vilniaus centrinio pašto vaizdas po 1969 m. rekonstrukcijos iš asmeninio Nasvyčių archyvo. Julijos Reklaitės nuotrauka / projektas Galimas modernizmas

Vilniaus centrinio pašto vaizdas po 1969 m. rekonstrukcijos iš asmeninio Nasvyčių archyvo. Julijos Reklaitės nuotrauka / projektas Galimas modernizmas

Vilniaus centrinio pašto vaizdas po 1969 m. rekonstrukcijos iš asmeninio Nasvyčių archyvo. Julijos Reklaitės nuotrauka / projektas Galimas modernizmas

Vilniaus centrinio pašto vaizdas po 1969 m. rekonstrukcijos iš asmeninio Nasvyčių archyvo. Julijos Reklaitės nuotrauka / projektas Galimas modernizmas

Šiame kontekste labai įdomi Nasvyčių teorija: modernioje architektūroje perteikti senamiesčio erdvių, mastelio ir pereinamų kiemų pojūtį. Vilnių architektai vadino „interjeriniu miestu“. Iš tiesų, jei pažvelgtume į jų Gedimino prospekte XX a. šeštame-devintame dešimtmečiais suprojektuotus pastatus – restoraną „Neringa“, centrinį paštą ir akademinį dramos teatrą – pastebėtume, kad visi jie buvo istoriniai pastatai, kuriuose atliktos modernios rekonstrukcijos, susiejant pastatų interjerus su gatve. Prospekto gale pastatytas Seimo rūmų kompleksas taip pat buvo projektuojamas kaip pereinamų kiemų urbanistinis darinys.

Architekto Vytauto Brėdikio šaržas, vaizduojantis brolius Nasvyčius paštininkais, netrukus po Vilniaus centrinio pašto atidarymo (Julijos Reklaitės nuotrauka / projektas Galimas modernizmas)

Centriniame pašte sukurtą gatvės pastate įspūdį sustiprino medžiaginis interjero sprendimas. Sargėnų plytinėje specialiai degtos raudonos plytos, sujungtos būdingomis senojo Vilniaus pastatams plačiomis siūlėmis, istoriškai būdingesnės išorės, o ne vidaus architektūrai. Masyvios plytų mūro sienos, rupus tinkas, teracas ir medžio elementai kontrastavo su atviromis metalinėmis perdangų konstrukcijomis ir lubose įrengtais švieslangiais (to meto naujiena). Operacijų salės atviros metalo konstrukcijos, kurių piešiniui ir proporcijoms architektai skyrė daug dėmesio, gali būti laikomos ir vietine high-tech interpretacija. Antrame aukšte įrengtos antresolės – balkonai, kuriuose per stiklo pertvaras persišvietė administracinių patalpų erdvės. Kuriant interjerą dalyvavo baldų projektuotojos Lygija Stapulioninenė ir Gražina Tulevičienė, sukūrusios elegantiškus modernistinius baldus, ir dizaineris Feliksas Daukantas – originalaus laikrodžio ir keičiamos datos ant operacijų salės sienų dizaino autorius.

Vilniaus centrinis paštas. Juozo Šaparausko nuotrauka, 1985. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.

Vilniaus centrinis paštas. Juozo Šaparausko nuotrauka, 1985. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.

Kalbėdami apie paštą, architektai pabrėžė, kad, siekdami kontrasto tarp išorės (gatvės) ir vidaus, suprojektavo pagrindinį įėjimą į pastatą per žemesnę atvirą erdvę. Tai turėjo priminti Vilniaus senamiesčio kiemelius, į kuriuos lankytojas iš gatvės į didesnę kiemo erdvę patenka per žemą arką. Toliau jie siekė išryškinti iš kelių patalpų sudarytą pagrindinę vidaus erdvę – operacijų salę, kurią prilygino viduramžių pilies kiemui (Trakų pilies) ar Alvaro Aalto projektuotam Pedagoginiam institutui Helsinkyje. Galiausiai pagrindinė erdvė plačiomis stiklo sienomis atsiveria į senamiestį. Svarbus ne tik pastato patalpų interjeras, bet ir vaizdų, atsiveriančių iš jo, eksponavimas. Įstiklintas galinis fasadas sukurtas taip, kad matytųsi Sniadeckių rūmai (Rašytojų sąjunga) ir Šv. Jurgio bažnyčia, iš kitos pusės, per įstiklintą kampą – Gedimino kalnas. Galinė raudonų plytų mūro pašto siena architektūriškai ir medžiagiškai užbaigė Tilto gatvę, kurios namai buvo būtent tokie – plytiniai ir netinkuoti.

Vilniaus centrinis paštas. M. Drėmaitės nuotraukas, 2020.

Vilniaus centrinis paštas. M. Drėmaitės nuotraukas, 2020.

Vilniaus centrinis paštas privatizuotas. Jis yra saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kultūros vertybės kodas 15899). Tačiau ar pastatą rekonstruojant ir pritaikant naujai panaudai bus suvoktos ir išsaugotos visos pokarinio modernizmo architektūros vertės – erdvinė kompozicija, atviros erdvės, atsiveriantys vaizdai, medžiagos ir detalės? Tai jau architektūrinio sprendimo, estetinio jautrumo ir pagarbos originaliam architektų Nasvyčių sumanymui klausimas.

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė