Pixabay.com nuotrauka

Dienos paaukojimo malda

Gerasis Tėve, štai esu Tavo akivaizdoje – žinau, kad Tu visuomet su manimi. Šiandien vėl panardinu savo širdį į Tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – Jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje. Tegul Tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu, Jo misijos bendradarbiu. Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus, visa, kas esu ir ką turiu. Drauge su Marija, Bažnyčios Motina ir mūsų Motina, ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis aukoju Tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos melsdamasis popiežiaus šio mėnesio intencija:

Melskimės, kad visi, kurie kenčia nuo priklausomybių, gautų pagalbą ir jais būtų pasirūpinta.

Suvienyti Jėzaus Širdyje: Tėve, suvienyk mano širdį su savo Sūnaus Jėzaus Širdimi…

Perverta Jėzaus Širdis yra lyg vartai, kuriuos mums atveria Tėvo Meilė ir Dieviškasis Gailestingumas. Kiekvieną dieną per šią paaukojimo maldą esu kviečiamas vis labiau atskleisti Jėzaus troškimą ateiti ir apsigyventi mano širdyje, susivienyti su manimi, kad išgyvenčiau šį ypatingą meilės ir atleidimo slėpinį. Taip, gailestingumas gali perkeisti mano širdį ir pasaulį!

Giovanni Serodine. Abejonantis Tomas, 1620. Wikimedia Commons nuotrauka

Jėzaus Kristaus Evangelija pagal šventąjį Joną 20, 26-29

Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. […] Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Komentaras

Ar Tomas buvo blogas klasės mokinys? Jo priešinimasis tikėti mums yra ypatingas šansas. Su gailestingumu Jėzus jį kviečia įkišti pirštą į Jo žaizdas ir paliesti ranka Jo šoną. Jėzus jam ir mums atveria savo artumo kelią. Jo Širdis priima mūsų varganumą ir mus veda pas Tėvą. Dieviškasis Gailestingumas!

Taigi, galime iš tikrųjų pradėti paguodos misiją pasauliui, misiją, kuri yra Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo pašaukimas.

Popiežius meldžiasi Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje. EPA nuotrauka

Melstis

Štai išgyvename aštuntąją dieną po Prisikėlimo… Apaštalai susirinkę, užsirakinę dėl žydų baimės, ir Tomas yra ten. Jėzus ateina ir atsistoja tarp jų. Dar kartą mūsų jausmai sukyla šiame Prisikėlimo pasakojime: Jėzus leidžia Tomui save atpažinti labai konkrečiuose gestuose.

• Klausysiuosi, kaip Jėzus kviečia Tomą paliesti savo ranka Jo žaizdas…
• Seku jo gestus ir girdžiu jo tikėjimo išpažinimą, kuris ištrykšta kaip įrodymas;
• Priimsiu į savo širdį šūksnį: Mano Viešpats ir mano Dievas!
• Galiu daug kartų kartoti šiuos Tomo žodžius, juos kuždėti ar ištarti garsiai.

Veikti

Šį Dievo Gailestingumo sekmadienį priimsiu gailestingą Tėvo meilę ir pasistengsiu ją savo ruožtu apreikšti konkrečiai kam nors diskretišku žodžiu, atleisdamas.

Skirsiu laiko surinkti šios Velykų savaitės vaisius, kad peržvelgčiau, kokiu būdu Viešpats mane vedė.

Šias rekolekcijas ir mąstymus parengė kun. Danielis Regent SJ, Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo Prancūzijoje atsakingasis; išvertė Birutė Šinkūnienė. Originali nuoroda – čia.

Rekolekcijų dienos: I, II, III, IV, V, VI, VII.

Norėtume išgirsti jūsų atsiliepimų apie šias rekolekcijas. Kuo jos buvo naudingos, kas prakalbino?

Jeigu jaučiate širdyje paraginimą tęsti ir labiau įsitraukti į Pasaulinį popiežiaus maldos tinklą ar prisidėti prie jo sklaidos Lietuvoje, galite kreiptis šiais kontaktais:

Kun. Stasys Kazėnas SJ 

Tel. nr.: 8 698 33300

El. paštas: kazenas.sj@gmail.com

Popiežius meldžiasi Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje. EPA nuotrauka

Dienos paaukojimo malda

Gerasis Tėve, štai esu Tavo akivaizdoje – žinau, kad Tu visuomet su manimi. Šiandien vėl panardinu savo širdį į Tavo Sūnaus Jėzaus Širdį – Jis kasdien dėl manęs aukojasi ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje. Tegul Tavo Šventoji Dvasia padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu, Jo misijos bendradarbiu. Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis, darbus ir kentėjimus, visa, kas esu ir ką turiu. Drauge su Marija, Bažnyčios Motina ir mūsų Motina, ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis aukoju Tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos melsdamasis popiežiaus šio mėnesio intencija:

Melskimės, kad visi, kurie kenčia nuo priklausomybių, gautų pagalbą ir jais būtų pasirūpinta.

Suvienyti Jėzaus Širdyje: Tėve, suvienyk mano širdį su savo Sūnaus Jėzaus Širdimi…

Perverta Jėzaus Širdis yra lyg vartai, kuriuos mums atveria Tėvo Meilė ir Dieviškasis Gailestingumas. Kiekvieną dieną per šią paaukojimo maldą esu kviečiamas vis labiau atskleisti Jėzaus troškimą ateiti ir apsigyventi mano širdyje, susivienyti su manimi, kad išgyvenčiau šį ypatingą meilės ir atleidimo slėpinį. Taip, gailestingumas gali perkeisti mano širdį ir pasaulį!

Giovanni Serodine. Abejonantis Tomas, 1620. Wikimedia Commons nuotrauka

Jėzaus Kristaus Evangelija pagal šventąjį Joną 20, 26-29

Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. […] Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Komentaras

Ar Tomas buvo blogas klasės mokinys? Jo priešinimasis tikėti mums yra ypatingas šansas. Su gailestingumu Jėzus jį kviečia įkišti pirštą į Jo žaizdas ir paliesti ranka Jo šoną. Jėzus jam ir mums atveria savo artumo kelią. Jo Širdis priima mūsų varganumą ir mus veda pas Tėvą. Dieviškasis Gailestingumas!

Taigi, galime iš tikrųjų pradėti paguodos misiją pasauliui, misiją, kuri yra Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo pašaukimas.

Pixabay.com nuotrauka

Melstis

Štai išgyvename aštuntąją dieną po Prisikėlimo… Apaštalai susirinkę, užsirakinę dėl žydų baimės, ir Tomas yra ten. Jėzus ateina ir atsistoja tarp jų. Dar kartą mūsų jausmai sukyla šiame Prisikėlimo pasakojime: Jėzus leidžia Tomui save atpažinti labai konkrečiuose gestuose.

• Klausysiuosi, kaip Jėzus kviečia Tomą paliesti savo ranka Jo žaizdas…
• Seku jo gestus ir girdžiu jo tikėjimo išpažinimą, kuris ištrykšta kaip įrodymas;
• Priimsiu į savo širdį šūksnį: Mano Viešpats ir mano Dievas!
• Galiu daug kartų kartoti šiuos Tomo žodžius, juos kuždėti ar ištarti garsiai.

Veikti

Šį Dievo Gailestingumo sekmadienį priimsiu gailestingą Tėvo meilę ir pasistengsiu ją savo ruožtu apreikšti konkrečiai kam nors diskretišku žodžiu, atleisdamas.

Skirsiu laiko surinkti šios Velykų savaitės vaisius, kad peržvelgčiau, kokiu būdu Viešpats mane vedė.

Šias rekolekcijas ir mąstymus parengė kun. Danielis Regent SJ, Pasaulinio popiežiaus maldos tinklo Prancūzijoje atsakingasis; išvertė Birutė Šinkūnienė. Originali nuoroda – čia.

Rekolekcijų dienos: I, II, III, IV, V, VI, VII.

Norėtume išgirsti jūsų atsiliepimų apie šias rekolekcijas. Kuo jos buvo naudingos, kas prakalbino?

Jeigu jaučiate širdyje paraginimą tęsti ir labiau įsitraukti į Pasaulinį popiežiaus maldos tinklą ar prisidėti prie jo sklaidos Lietuvoje, galite kreiptis šiais kontaktais:

Kun. Stasys Kazėnas SJ 

Tel. nr.: 8 698 33300

El. paštas: kazenas.sj@gmail.com

Vysk. Kęstutis Kėvalas kalba „Palaiminimų šeštadienyje“ Šilutėje 2019 m. gegužės 18 d. Vido Venslovaičio nuotrauka

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Telšių vyskupas ir Kauno arkivyskupas nominatas Kęstutis KĖVALAS

Štai jau ilgiau nei mėnuo gyvename karantino sąlygomis. Kokiais patyrimais su vyskupu pasidalija kunigai? Ką jie išgyvena? Turbūt ir tomis dienomis į juos kreipiasi patarnavimų prašantys tikintieji, bet ar nepyksta, kai kunigas atsisako aukoti šv. Mišias bažnyčioje ar įvykdyti kokį kitą prašymą?

Šiuo metu ir kunigai, ir parapijos gyvena labai neįprastomis sąlygomis. Yra labai liūdna šv. Mišias aukoti tuščioje bažnyčioje, o ir žmonės į ją užeina tarsi slapčiomis. Kunigus lydi nuogąstavimas, kas bus toliau, kaip reikės išgyventi, juk kunigo tarnystė ir pragyvenimas visiškai priklauso nuo žmonių, kurie ateina į bažnyčią. Žmonės pakankamai sąžiningai laikosi karantino reikalavimų ir nesigirdi, kad reikalautų kunigo laužyti šiam laikui privalomas sąlygas. Daugelis gerai supranta, kad kunigas gali aukoti šv. Mišias įvairiomis žmonių prašomomis intencijomis, tačiau negali pakviesti dalyvauti žmonių kartu. Paprastai, kunigas praneša dieną, kurią šv. Mišios bažnyčioje bus aukojamos, o žmones prašo tą dieną jungtis maldoje dvasiniu būdu.

Vyskupai paskelbė, kad laidotuvių šv. Mišios už mirusįjį aukojamos nedalyvaujant žmonėms, o apeigos atliekamos tik kapinėse. Miestuose turbūt paprasčiau, o kaimuose laidotuvių šv. Mišios be žmonių turbūt jaučiamos kaip didžiulė tuštuma, tarsi tikinčio žmogaus laidotuvės be Bažnyčios kaip sovietmečiu su slaptomis šv. Mišiomis. Gal patartumėte, kuo tą tuštumą užpildyti?

Į šv. Mišias už mirusį yra pakviečiami tik artimiausi žmonės. Yra stengiamasi išlaikyti būtiną atstumą tarp žmonių ir būnant bažnyčioje. Dauguma supranta šį prašymą, nes ir žmonės paprastai saugosi, kad nesudarytų sąlygų pavojui užsikrėsti. Yra įvairių iniciatyvų, kurios šiuo metu taikomos. Pavyzdžiui, šv. Mišios yra aukojamos už mirusįjį bažnyčioje ir tuo pačiu metu yra transliuojamos interneto pagalba į laidotuvių namus, kur mirusysis yra pašarvotas ir yra susirinkę šeimos nariai. Šiuo metu vyskupijos kurija negauna nusiskundimų, kad Bažnyčia būtų apleidusi liūdinčius žmones dėl artimo mirties. Kiekvienu atveju yra tariamasi, kaip geriau būtų galima surengti laidotuves, kad šeima būtų paguosta, o mirusysis būtų oriai palydėtas į amžinybę.

O iš ko išsilaiko kunigai, jei nėra per šv. Mišias rinkliavų, nors ir jos aukojamos visomis užsakytomis bei toliau užsakomomis intencijomis. Bet ar jų šiuo metu gali būti pakankamai?

Šiuo metu kunigai išsilaiko iš anksčiau prašytų aukoti šv. Mišių arba išteklių, kurie buvo atidėti, kaip liaudis sako, „juodai dienai“. Niekas neturi atsakymo, kas bus toliau, kadangi nesant Bažnyčios rinkliavų ir šv. Mišių užsakytų intencijų netrukus bus labai sunku išlaikyti parapijas ir patiems kunigams išsilaikyti ypač nedidelėse parapijose. Labai tikimės, kad karantino laikas ilgai neužsitęs ir galėsime grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Bažnyčia šiuo atžvilgiu solidarizuojasi su visuomene: žmonėmis, kurie praranda darbą, įmonėmis, kurios nebeišgali mokėti žmonėms atlyginimų, pagaliau sergančiaisiais, kurie baiminasi dėl ateities. Nors ir ištekliai šiuo metu yra labai sumažėję, pasitikime Viešpačiu, kad Jo malonė padės įveikti šią negandą. O mes patys šiuo metu peržiūrime mūsų veiklų ir išlaidų prioritetus, kad gyventume, kiek tai įmanoma, taupymo režimu.

Karantinas Nidoje. Nuotraukos autorius Gedmantas Kropis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Kai kurie klebonai turbūt buvo numatę ir pradėję įvairius remonto darbus, tikėjosi, kad per Šv. Velykas surinks nemažai aukų tiems darbams paremti. Ką dabar patariate tokiems kunigams?

Šiuo metu kunigams esame patarę pristabdyti remonto darbus ir pirmiausia atsižvelgti į žmones, kurie yra įdarbinti mūsų parapijų ir vyskupijos veiklose. Tos išlaidos, kurios buvo numatytos remontams, dabar atskiriamos kaip „gelbėjimo fondas“ mokant atlyginimus ir padengiant būtiniausias išlaidas. Visiems aišku, kad šiais metais Velykinės rinkliavos nebus [interviu rengtas prieš Velykų iškilmes – red.], o ji dažnai sudaro pagrindinį visų metų rinkliavų biudžetą. Todėl finansai dabar skiriami tik išgyventi, o ne naujiems projektams vystyti. Visiems kunigams patariame ieškoti naujų būdų, kaip kviesti žmones prisidėti prie parapijų veiklos gyvavimo. Tai daugeliui mūsų nauja ir nėra pakankamai aišku, kaip mums tai pavyks. Tačiau tikimės, kad šis iššūkis ir mūsų ateities gyvavime padovanos naujas galimybes palaikyti parapijas ir jų veiklas.

[...]

Uolių katalikų turime mažiau negu 10 procentų save katalikais įvardijančių. Absoliučią daugumą sudaro tie, kurie į bažnyčią ateina 1-2 kartus per metus, per didžiąsias šventes, o prieš Velykas išdrįsta ir išpažintį atlikti. Ar nebus taip, kad po šiųmečių Velykų jie išvis pamirš ateiti į bažnyčią?

Taip, yra ir tokių nuogąstavimų, kad žmonėms, kurie ir taip retai ateina į bažnyčią, šis karantinas tik paskatins įprotį ir toliau neateiti į bažnyčią. Tačiau negalime nepastebėti fakto, kad šis laikas neišvengiamai suteikia galimybes pagalvoti apie gyvenimo prasmę, visų mūsų egzistencinį dužlumą, apie žmogaus mirties paslaptį. Kiekvienas iš mūsų šiuo laiku nejučia pagalvoja ir apie save bei savo artimuosius, kai girdi žinias apie pandemijos aukas. Nors sakome: „Dieve, apsaugok!“, bet šiandien, deja, nė vienas iš mūsų nėra apdraustas nuo galimo užsikrėtimo. Tad kokia viso šio ypatingo laiko prasmė? Žmonijos patirtis rodo, kad dažnai atsigręžimas į Dievą vyksta ne tada, kai viskas gerai sekasi ir yra saugu, bet kai žmogus patiria savo bejėgiškumą. Tada tiesiog natūraliai malda kyla į Dievą, kaip vienintelį Gelbėtoją. Senas jūreivių posakis liudija: „Kas nėra skendęs, nėra meldęsis“. Dabar įvairios bejėgiškumo patirtys yra persmelkusios visą pasaulį. Tačiau šis laikas gali būti gera galimybė naujiems atsivertimams, atsigręžimui į Dievą, naujam Bažnyčios, jos švenčių prasmės atradimui, gilesniam Velykų supratimui.

[...]

Pastarosiomis dienomis išaiškėjo, kad nemaža mūsų tautiečių dalis elgiasi labai neatsakingai – nesilaiko karantino apribojimų, kartais net su vaikais laisvai vaikšto gatvėmis, nors turėtų būti saviizoliacijoje. Gal grįžusieji iš užsienio labiau myli seniai matytus vaikus, o ne save, aplinkinius?

Jei žmogus nesilaiko karantino sąlygų reikalavimų, jis serga puikybės liga. Taip žmogus visiems rodo, kad jo tai neliečia, jis yra „kitoks“ nei kiti, kurie „bijo“. Tai – dvasinės ligos forma. Mes galime būti sveiki fiziškai, tačiau sirgti dvasiškai. Tai – nepagarba, nemeilė ir net kenkimas ir sau, ir kitam žmogui. Jei mes norime būti sveiki ir nesusargdinti ypač mūsų silpniausiųjų, ypač vyresnių žmonių, turime paklusti bendrai sutartiems reikalavimams, kurių dabar laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nuo mūsų asmeninio elgesio priklauso, kiek tęsis karantinas. Juk užtenka tik vieno užsilikusio viruso nešiotojo atvejo, ir viskas prasideda iš naujo. Vaikai taip pat turi likti savo šeimų aplinkoje, nes, kaip Italijos tyrimai rodo, toks gausus užsikrėtimų skaičius galėjo išplisti per vaikus, kurie galbūt nejaučia viruso požymių, tačiau juos atneša į šeimas savo seneliams, kuriems ši liga ypač pavojinga. Taigi, kai girdime, kad tiek daug žmonių pasaulyje miršta nuo šio viruso pasekmių, ar nereikėtų susimąstyti, kad neatsakingas vieno elgesys kitam gali kainuoti gyvybę? O juk visi esame girdėję tą įsakmų „Nežudyk!..“

Karantinas Zarasuose. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Vyskupai ragino šiomis karantino dienomis pasirūpinti vienišais, sergančiais giminaičiais ar kaimynais, kad jie neliktų be maisto, pagalbos ar paprasto žmogiško bendravimo, kad ir telefonu. Tai – svarbus artimo meilės darbas. Yra įvairių kitų būdų. Kokie gražūs pavyzdžiai Jus patį nustebino?

Išgirdau, kaip vienos parapijos jaunimas nuperka vyresniems parapijiečiams maisto ir atneša jiems į namus. Girdžiu, kaip stropiai „Carito“ valgyklos Lietuvoje verda varguoliams maistą ir duoda jį išsinešti. Žmonės pasidalina istorijomis, kaip kaimynai vieni kitiems atneša savo pagaminto maisto. Ateina žinių, kad šeimos dabar naujai atrado maldą drauge, atsiliepę į Lietuvos vyskupų raginimą kiekvieną vakarą 20:00 val. skambant bažnyčių varpams melsti Šv. Juozapo, Šv. Šeimos Globėjo, dangiško užtarimo. Iš Italijos atskriejo istorija, kur jauni netikintys gydytojai, matydami virusu sergančio kunigo pavyzdį, atrado tikėjimą. Šis kunigas ligos patale skaitė Šventąjį Raštą, jį skaitė ir savo gydytojams, pats mirė, tačiau paliko jauniems medikams tikėjimo pavyzdį. Dabar šie jauni žmonės renkasi maldai drauge darbo vietoje. Tai – istorijos, kur Dievo malonė veikia įvairiais būdais. Tik šios malonės kontekste gali paaiškėti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Galbūt net galima šiek tiek paaiškinti, kodėl tai vyksta...

Jūsų, kaip Kauno arkivyskupo, ingreso iškilmės Kauno Arkikatedroje buvo numatytos balandžio 13 dieną. [...]

Taip, ingreso iškilmės buvo numatytos balandžio 13 dieną, tačiau dėl Lietuvoje paskelbto karantino laiko jos yra atidedamos. Preliminari atidėjimo data dabar yra birželio 24 diena, kai visa Bažnyčia švenčia Šv. Jono Krikštytojo iškilmę, o Kauno arkivyskupija – ir savo Dangiškojo Globėjo Šventę. Tačiau, tai tik planuojama data, ar bus galimas ingresas tą dieną, parodys tolimesni įvykiai. Aišku, tikimės, kad tuo metu pandemija jau bus suvaldyta. Įžengimo į Katedrą apeigos yra svarbus momentas ir simboline, ir praktine prasme. Vyskupas pareigas pradeda eiti tik po ingreso iškilmės. Jos esmė – naujasis Ganytojas yra Bažnyčios pristatomas bendruomenei, o bendruomenė, atstovaujama kunigų, vienuolijų ir pasauliečių, prisistato savo ganytojui. Tai – viešas veiksmas, kur liturgijos metu yra perduodamas vyskupui pastoralas – ganytojo lazda, kaip ženklas, kad nuo šio momento jis yra atsakingas už vadovavimą vyskupijai.

Jūs žinomas ir kaip laisvosios rinkos specialistas (apgynėte teologijos daktaro disertaciją tema „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus“), esate Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos narys, todėl norėčiau keleto dalykų ne vien kaip vyskupo paklausti. Prieš maždaug dešimtmetį išgyvenome ekonominę krizę, kuomet vargingiems teko labiau susispausti, kai kurie turtingieji, labiau išnaudodami savo darbuotojus, sumažinę jiems atlyginimus, bet padidinę darbo apimtį, nes kitus atleido, patys dar labiau pralobo. Taigi ekonominė krizė kai kam sunešė milijonus. Be abejo, ne visur taip buvo, bet kas tokiose vietose dirbo, puikiai tą matė. Ką darbuotojų nevertinantiems darbdaviams pasakytumėte dabar, vėl atsiradus kitai krizei?

Pradžioje viskas atsiremia į meilės įstatymą. Jei žmogus gyvenime nesilaiko Kristaus priesako „Mylėkite vieni kitus“, tai iš karto pasirodo jo elgesyje, veiksmuose, laikysenoje kitų atžvilgiu. Darbdavys pirmiausia turi pats atsiminti, kad yra priklausomas nuo savo darbuotojų. Ką gali nuveikti jis vienas, jei neturės šalia savęs darbuotojų, kurie juo pasitiki, jaučia pagarbą ir palaikymą? Jei darbdavys negerbia savo darbuotojų, tai savo rankomis pjauna šaką, ant kurios sėdi. Laisvosios rinkos esmė yra laisvi mainai, kuriuose abi gėrybėmis besimainančios šalys laimi. Jei viena iš jų pralaimi ar yra skriaudžiama, tai nėra nei laisvos rinkos, nei mainų. Tai yra žmonijos jau išbandytos „ekonominės sistemos,“ kurios nepasiteisino, tai vergovė ir baudžiava.

Darbuotojas ir darbdavys yra tų pačių laisvųjų mainų dalis. Darbuotojas siūlo savo talentus, darbą, laiką – darbdavys – atlyginimą už tai. Jei darbdavys sugalvoja išnaudoti savo darbuotojus, jis elgiasi ne tik nemoraliai, tačiau ir neracionaliai. Juk jo darbuotojai dirbs be entuziazmo, „dairydamiesi pro petį“, kur galėtų išeiti ieškodami naujo darbo. Ir net jei darbdavys sako: „Eikite, eilė laukia norinčių pakliūti į šią darbo vietą“, jis klysta, nes netrukus ir kitas žmogus, pajutęs išnaudojimą, dirbs „atbulomis rankomis“. Pasipelnymas kitų sąskaita Šventajame Rašte yra vadinamas sunkia nuodėme prieš patį Dievą. Tai turi atsiminti tie, kurie atsakingi už savo darbuotojus. Tačiau ir darbininkai turi suprasti darbdavius. Juk nebūtinai būti darbdaviu reiškia išnaudoti darbuotojus. Šiomis dienomis jie yra patekę į labai sunkią situaciją – kaip išmokėti žmonėms atlyginimus, kai nėra lėšų? Juk iš vienos pusės darbdavys nori išlaikyti darbuotojus, nes išbandymo laikui praėjus iš karto reikės darbo rankų, o iš kitos pusės neaišku, kiek tai tęsis ir ar leisti įmonei rizikuoti bankrotu ir tada ji nebegalės tęsti veiklos, net jei karantino laikas praeis? Dabar yra labai sunkių sprendimų metas. Todėl turime vieni kitus užjausti ir suprasti, kad turime kantriai drauge ištverti šį laiką.

EPA nuotrauka

Turime pripažinti, kad ši krizė kai kam visai nepakenks, o atneš tik naudos. Bet jau atsiranda tokių veikėjų, kurie nesibaimindami nei Dievo, nei valdžios, uždarbiauja iš šios nelaimės. Ką pasakyti tokiems žmonėms, kurių gyvenimo tikslas – nenusakomas godumas? O gal mūsų valdžia kalta, teigianti, kad ji negali kištis ir daryti įtaką verslui, nes esą gyvename laisvosios rinkos sąlygomis?

Žmonėms, kurių gyvenimo tikslas yra godumas, galima priminti evangelijos pasakojimą apie žmogų, kuris tik ir kaupė turtus bei statėsi papildomus klojimus, Dievas tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk. 12, 20). Taigi, tai – išminties stoka. Toks žmogus eikvoja savo gyvenimą netinkamam tikslui. Laisvosios rinkos sąlygomis valdžia turi palaikyti laisvo veikimo taisykles, nes jei to nebus, dominuos prievarta. Kitais žodžiais tariant, jei nėra aiškių įstatymų, kurie saugo žmones, neįmanoma ir laisva rinka. Tada nėra įmanoma laisvų mainų visuomenė, nes dominuoja ne įstatymo tvarka, bet stipresniojo tironija. Taigi, jei valdžia atsisako savo priedermės saugoti įstatymo viršenybę, ji gali sudaryti sąlygas žlugti lygiaverčiams mainams tarp žmonių, o tada visuomenė rizikuoja prarasti pačią demokratiją ir patekti į totalitarizmo pagundą.

Europos Komisija vis kėlė triukšmą dėl siaubingos, protu nesuvokiamos turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mūsų šalyje. Lietuvoje patiriame pasibaisėtiną socialinę atskirtį, prieš nekrikščionišką ir nehumanišką savininkų bei darbdavių požiūrį į savo darbuotojus. Didžiųjų bendrovių savininkai maudosi neįtikėtinoje prabangoje, o žmonių atlyginimai – vieni mažiausių Europos Sąjungoje pagal vienam žmogui tenkančią BVP dalį. O dabar esame priversti pripažinti, kad epidemija nesirinkdama sulygina turčių ir vargšą, šaunuolius ir nevykėlius… Argi ne taip?

Tai – jaunos valstybės iššūkiai. Mūsų gyvenimo įgūdžiai demokratinėje visuomenėje dar nėra taip išvystyti kaip kituose Vakarų kraštuose, kurie skaičiuoja jau net kelis šimtmečius gyvavimo demokratijos sąlygomis. Todėl pusiausvyros tarp socialinių visuomenės grupių dar nesame pasiekę. Tačiau kaip ir kiti kraštai, kurie šiandien didžiuojasi socialine gerove ir dėjo dideles pastangas, kol atras visuomenės optimalų bendrystės tarp įvairių socialinių grupių būvį, taip ir mes turime atrasti šį būdą, kaip mažinti socialinę atskirtį. Atrodo, kad jau dabar ši pandemija verčia permąstyti mūsų prioritetus. Tikimės, kad bus ir pozityvių jos vaisių, būtent labai aiškus suvokimas, kad mes visi esame labai vieni nuo kitų priklausomi ir koks pavojingas yra visuomenėje susiskaldymas ir socialiniu, ir finansiniu pagrindu.

[...]

Nuo ligos galima pasveikti, bet suluošinti gyvenimai dėl bankrotų, netekto verslo, nutrūkusių santykių gali jau ir nebeatsikurti. Gerai, jeigu karantinas truks mėnesį, bet jeigu tęsis keturis mėnesius, metus, buvusios Lietuvos gali ir nebelikti. Ar galime įžvelgti ką nors gero?

Šis laikas mus visus verčia peržvelgti gyvenimo prioritetus, veikimo būdus, akyliau pažvelgti į gyvenimo prasmę. Taip, pandemija padarys žalos. Tačiau krikščionis yra tas žmogus, kuris net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose ieško naujų galimybių. Jei vienos įmonės negalės tęsti savo veiklos, kursis kitos, kitu pagrindu. Žmonėms yra duotas kūrybiškumas, iniciatyva ir pašaukimas įdirbti šį pasaulio sodą tokį, kokį mes jį randame prieš savo akis. Jau šiandien galime įžvelgti pozityvių aspektų. Vis daugiau žmonių atranda interneto teikiamas galimybes bendrauti, dirbti, mokytis nuotoliniu būdu. Gal mes galime daugiau laiko skirti šeimai, sutaupydami laiką, kurį skiriame kelionėms vykdami į įvairius susitikimus ir posėdžius? Gal turėsime laiko giliau pažvelgti į save? Gal atrasime naujus būdus užsidirbti duonai, apie ką anksčiau nesame pagalvoję. Tai – vis naujos galimybės kurios, manau, šiuo metu atsivėrė visiems mums naujo išbandymo kontekste.

Karantinas Varėnoje. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Kaip žiūrite į vis pasireiškiantį politikų susiskirstymą į pozicijas ir opozicijas, tuščią kritiką, kabinėjimąsi, trukdantį sklandžiai veikti karantino metu?

Susiskaldymas ir tuščia kritika yra labai dideli trukdžiai, ypač kai reikia ypatingo susitelkimo. Jei žmonės ieško priekabių kritikuodami kitų darbą, gali būti, kad jie dangsto savo neveiklumą. Todėl reikia labai didelio atsargumo šiomis dienomis, kad nebūtume tie, kurie prisidedame prie situacijos sunkinimo. Yra daug geriau, pasak posakio, naktį uždegti žvakę, negu keikti tamsą. Jeigu ką galima didingo nuveikti, tai tik kartu. Žmonės turi suprasti, kad dabar skirstytis į pozicijas yra labai pavojinga, nes mes rizikuojame prarasti brangų laiką, kuris reikalingas šiuo metu padėti mūsų silpniausiems broliams ir seserims.

Badai, marai ir karai prieš kelis šimtmečius krikščionių buvo suprantami kaip Dievo bausmės ženklai. Dabar mes kaip Dievo bausmės jų nevertiname, bet jie verčia suklusti ir daug ko savęs paklausti. Kokius klausimus Jūs sau užduodate ir kokius atsakymus į juos randate?

Dievas ir toliau veikia šiame pasaulyje. Yra paslaptis, kodėl pasaulį ištinka įvairios kančios, bet kaip krikščionys mes žinome, kad iš Kryžiaus ateina Prisikėlimas. Tai – Velykų slėpinys. Tik krikščioniška teologija gali paaiškinti, kad kančia gali būti išganinga, ir net joje atsiskleisti Dievo malonė. Be tikėjimo tai neįmanoma paaiškinti. Dievas pasaulio nebaudžia, bet ištikus išbandymui jį gelbėja. Žmogus pats save įstumia į įvairias kančios formas. Tačiau Dievas gali kančia pasinaudoti, kad prakalbintų žmogų. Dažnai tik trapumą išgyvendamas žmogus atranda Dievą. Tik šiuo atžvilgiu gali suprasti, kodėl Dievas leidžia tokią situaciją kaip ši. Iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali kilti nesuskaičiuojami būdai, kaip Dievas prakalbins žmones, kaip į gera keisis pasaulis, kaip daug bus kitaip negu buvo. Tai – vaisiai, kuriuos gali paaiškinti tik įvykiai, kuriuos minime ir švenčiame Didžiąją savaitę ir Velykų šventę.

Turbūt mums teko nelengvas išbandymas, ne vieną net ir užkietėjusį ateistą slapčia verčiantis užduoti sau anksčiau atsainiai, lengva ranka nustumiamus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, jei vis tiek anksčiau ar vėliau mirsiu? Kur yra Dievas, kai skauda ir baisu? Kokią išeitį ir prasmę Jis gali pasiūlyti situacijoje, kai visi troškimai arba jau buvo patenkinti, arba tiesiog nublanksta prieš neregimo pavojaus egzistencijai grėsmę? Ką apie tai manote?

Kur yra Dievas, kai pasaulyje yra kančia? Atsakymas – Dievas yra ant kryžiaus. Dievas kenčia drauge. Jis tai norėjo mums pasakyti pats žengdamas ant kryžiaus ir priėmęs mūsų dalią. Jei šis Dievo prakalbinimas nejaudina, tai niekas negalės atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą. Jėzus stengėsi kančią mažinti gydydamas ligonius, guosdamas sužeistas širdis, net prikeldamas mirusius. Bet kai jis pats negalėjo jį ištikusios kančios sumažinti, Jis ją priėmė. Jis priėmė kryžių ir pasitikėjo Dievu, kad nebus apleistas. Taip jis rodo, ką mes turime daryti su savo gyvenimu ir savo kančia, net jei visi troškimai buvo patenkinti šiame pasaulyje, niekas negalės patenkinti troškimo „nežūti nebūtyje“ ir įveikti mirtį, o tik Dievas. Todėl, ką gali pasiūlyti žmogui Dievas, jei juo netiki arba jau nieko nebesitiki iš šio gyvenimo? Jis gali pasiūlyti Amžinybę. Dievas siūlo gyvenimą su prasme ir gyvenimą be pabaigos. Niekas žmogui negali pasiūlyti daugiau. Tai gali tik Dievas. Žmogaus gyvenimo prasmė yra atrasti šią tiesą ir priimti Dievo kvietimą amžinai meilės bendrystei.

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas. Telšių vyskupijos nuotrauka

Arso klebonas Šv. Jonas Marija Vianėjus yra sakęs: „Žemėje esame trumpam – lyg būtume užėję apsipirkti. Ten, viršuje, yra mūsų namai, o čia – pakelės užeiga“. Turbūt reikia ir apie tai mąstyti? Ypač dabar, sulaukus Šv. Velykų, kai prisimename Kristaus Prisikėlimą ir įsigiliname į jo esmę?

Taip, apie tai ypač mums primena šis pasaulinio išbandymo laikas. Jis primena mūsų trapumą. Jis dar kartą primena, kad mes čia neturime pasiliekančio būsto. Didžiausias viso šio iššūkio vaisius turbūt ir bus iš naujo permąstyta mūsų gyvenimo prasmė. Tačiau šio laiko vaisius bus iš naujo atrasta Velykų prasmė, Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Šie metai dar ryškiau mums pabrėžia, kokia didelė vilties dovana pasauliui yra Velykos! Tik prisikėlęs Kristus gali atsakyti į pačius sudėtingiausius mums iškilusius klausimus. Jis mus guodžia, kad ir po šio kančios ir išbandymo laiko mūsų laukia Velykos!

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/1170b400b7d169b9db52f233c9f1bf7b.jpg"},"main_article":{"title":"Universalios bazin\u0117s pajamos \u2013 utopija ar distopija?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-20-universalios-bazines-pajamos-utopija-ar-distopija\/179917","article_id":"179917","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_1":{"title":"Vienuol\u0117 ir \u201eni\u016bchai\u201c (XII). Monikos istorija","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-20-vienuole-ir-niuchai-xii-monikos-istorija\/179873","article_id":"179873","subtitle":"Juozapa \u017divil\u0117 Mieliauskait\u0117 SF"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/1791d14ead36e3f185849f7064faa82cbbcaa939.jpg"},"sub_2":{"title":"Nuo \u017evej\u0173 kol\u016bki\u0173 iki presti\u017einio kurorto: Neringos modernizmo architekt\u016bros sluoksnis","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-20-nuo-zveju-kolukiu-iki-prestizinio-kurorto-neringos-modernizmo-architekturos-sluoksnis\/179875","article_id":"179875","subtitle":"Marija Dr\u0117mait\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/f5cf4f5354df3cce36801103392e167ea130f203.jpg"},"sub_3":{"title":"Arkivysk. K. K\u0117valas: i\u0161tikus i\u0161bandymui pasaul\u012f gelb\u0117ja Dievas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-20-arkivysk-k-kevalas-istikus-isbandymui-pasauli-gelbeja-dievas\/179923","article_id":"179923","subtitle":"Romas Bacevi\u010dius - XXI am\u017eius"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/9bfa3c44e7f225d5ed4ea8baa330053ba851622e.jpg"},"related":[],"links":[]}

EPA nuotrauka

„Popiežius siūlo įvesti universalias bazines pajamas“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis per Velykas sumirgėjo Vakarų žiniasklaidos priemonės. Pranciškus jau yra nuogastavęs, kad žurnalistai iškraipo jo išsakomas mintis. Iš tiesų laiške pasaulio liaudies judėjimų ir bendruomeninių organizacijų susitikimui buvo parašyti tokie žodžiai: „Tai galėtų būti laikas apsvarstyti universalias bazines pajamas.“ „Apsvarstyti“ paprastai reiškia, kad dar nėra aišku, ar pasiūlymas tikrai geras. Svarstymas gali vesti tiek teigiamo, tiek neigiamo atsakymo link.

Universalios bazinės pajamos pastaruoju metu tapo madinga idėja. Šio radikaliai kapitalistinę sistemą pakeisti turinčio sumanymo esmė – kiekvienam valstybės piliečiui kas mėnesį skirti po nedidelę pinigų sumą, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turimo ar neturimo darbo bei finansinės padėties. Nors dažnai kritikuojama kaip utopinė, idėja susilaukia ir entuziastingo palaikymo, ypač iš tokių milijonierių kaip „Tesla“ elektromobilių kompanijos savininkas Elonas Muskas ar feisbuko kūrėjas Markas Zuckerbergas, nepraleidžiančių progos visiems priminti, kokie pirmeiviai ateities inovatoriai jie yra. Ypač daug apie universalias bazines pajamas pradėta kalbėti ir rašyti prasidėjus COVID-19 sukeltai krizei. JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi nusprendė pritaikyti panašią praktiką ir kiekvienam amerikiečiui skirti po vienkartinę išmoką – 1200 dolerių čekį, ant kurio bus išspausdinta ir geradario – paties prezidento – pavardė.

XIX a. ispanų mąstytojas Donoso Cortesas yra pastebėjęs, kad už kiekvieno politinio klausimo slepiasi teologinė problema. Universalių bazinių pajamų klausimas – ne išimtis. Greitai jis virsta ginču apie žmogišką prigimtį. Ar gavę „nemokamų pinigų“ žmonės pagaliau atsikratys baimės dėl pragyvenimo ir išlaisvins savo kūrybinį potencialą, imdamiesi prasmingesnių darbų? Galbūt turėdami daugiau laisvo laiko skirs jį mąstymams apie gyvenimo prasmę ir asmeniniam tobulėjimui? O gal jie virs tingiais valdžios išlaikytiniais, per dienas smarksos prieš televizoriaus ekraną ir nesukurs jokios vertės savo benduomenei, nedirbdami nemokės mokesčių, kurie reikalingi socialinei sistemai išlaikyti? Ir ar lengvai gautus pinigus žmonės bus linkę išleisti asmeniniam tobulėjimui ar iššvaistys juos greitai praeinantiems malonumams?

Paprastų atsakymų į tokius klausimus nėra, kaip nėra ir paprasto atsakymo į klausimą „žmonės – geri ar blogi?“ Tą rodo ir keli bandymai taikyti panašią į universalias bazines pajamas praktiką.

EPA nuotrauka

1968–1980 metais JAV vykdė „neigiamo pajamų mokesčio“ programą, skirtą mažinti skurdui: keliose valstijose buvo pasirinktos skurstančios šeimos, kurios gaudavo papildomai pinigų iš valstybės. Jei iš valstybės pinigus gaunantys žmonės prarasdavo darbą, naujo paieškos užtrukdavo vidutiniškai dviem mėnesiais ilgiau nei tarp išmokų negaunančiųjų. Paaiškėjo, kad žmonės buvo linkę mažiau dirbti – vedę vyrai norėjo dirbti vidutiniškai 9 proc. mažiau nei programoje nedalyvaujantys žmonės. Tarp moterų šis skaičius buvo didesnis – jos norėjo dirbti 20 proc. mažiau būdamos ištekėjusios ir 25 proc. mažiau būdamos vienišos. Vieniši vyrai – pati tingiausia grupė – norėjo dirbti net 43 proc. mažiau. Ir atsiminkite, kad tais laikais niekas namie neturėjo „XBOX“ žaidimų konsolių.

2017–2018 metais vykusiame suomių eksperimente žmonės, gaunantys bazines pajamas, dirbo panašiai kaip ir jų negavę – tiesa, kadangi buvo tiriami ilgalaikių nedarbo problemų turintieji, abiem grupėms darbo ieškoti sekėsi sunkiai, ir žmonės įdarbinti tebuvo vidutiniškai apie 50 dienų per metus, nors buvo tikimasi, kad turėdami užtikrintą pragyvenimą žmonės įgis naujų įgūdžių ir lengviau įsilies į darbo rinką. Daugelis Vakarų žiniasklaidos priemonių šį eksperimentą vadina nepavykusiu. Kita vertus, Michaelis Stynesas, vienas iš universalių bazinių pajamų įdėjos platintojų, nemano, kad tai ką nors įrodė. Anot jo, eksperimentas buvo skirtas „labai mažų pajamų, labai specifinėje aplinkoje ir labai specifiniams žmonėms“. Taigi, neaišku, ar jį išvis prasminga lyginti su amerikiečių tyrimo rezultatais.

Kita vertus, Suomijos eksperimento dalyviai buvo linkę jaustis ramesni ir laimingesni, turėdami užtikrintą pragyvenimo šaltinį. Čia išryškėja dar viena problema – neaišku, ko tiksliai norime pasiekti universaliomis bazinėmis pajamomis: geresnės psichologinės savijautos, skurdo sumažėjimo ar naujų, kūrybiškumo potencialą išnaudojančių, darbo vietų atsiradimą? Kas turėtų būti tokios politikos sėkmė arba nesėkmė? Jei suomiams pavyko pagerinti žmonių vidinę savijautą, bet nepasirodė jokių sprogstančio kūrybinio potencialo ir motyvacijos pagyvėjimo ženklų – ar vadinti tai pasisekusiu ar nepasisekusiu eksperimentu?

Įdomus eksperimentas šiuo metu vyksta Kenijoje, kur organizacija, pasivadinusi „GiveDirectly“ („Duoti tiesiogiai“), iš labdaros surinkusi įspūdingą sumą pinigų, privačiomis lėšomis atlieka bazinių pajamų bandymą. Čia pinigai dalinami pasirinktų kaimų gyventojams ir stebima, kokį poveikį programa turės tiek jiems, tiek aplinkinėms vietovėms, kuriose žmonės paramos negauna. Nors eksprerimentas dar tik įpusėjo – jis prasidėjo 2017-aisiais ir turi tęstis 12 metų – kol kas rezultatai netikėtai teigiami. Atrodo, kad išmokas gavę žmonės jas sėkmingai panaudojo – sumažėjo badaujančiųjų, pelnas, gaunamas iš ūkininkystės netgi padidėjo, daugelis pinigus panaudojo pagerinti gyvenimo sąlygas, pavyzdžiui, įsirengdami metalinius namų stogus (Kenijos kaimuose tai yra pasiturinčiųjų ženklas). Be to, ekonominė situacija pagerėjo ir aplinkiniuose kaimuose – ten žmonės galėjo daugiau uždirbti, parduodami daugiau prekių ar paslaugų.

EPA nuotrauka

Daugiausia diskusijų sukėlė tai, kad nors kaimiškų Kenijos vietovių ekonomikos yra gan uždaros, papildomi pinigai kol kas nesukėlė jokios pastebimos infliacijos. Tai atrodo keista – juk jei prekių ir paslaugų kiekis lieka koks buvęs, o pinigų padaugėja, turėtų išaugti kainos. Tačiau šiuo atveju tokia logika nesuveikė. Ekonomistas Grahardas Bryanas spėja, kad taip galėjo būti, nes Kenijos kaimuose buvo daug nepanaudotos darbo jėgos. Kitaip tariant, prieš gaunant finansinį stimulą kaime buvo penki stogdengiai, tačiau nė vienas netaisė stogų, nes gyventojai neturėjo pinigų susimokėti už kiaurų stogų remontą, kaimui davus pinigų, stogdengiai pagaliau gavo progą užsidirbti. Anot G. Bryano, tai leidžia svarstyti, kad paprasčiausia pagalba pinigais trečiojo pasaulio šalims gali būti daug veiksmingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Skaitant apie skirtingus universalių bazinių pajamų eksperimentus susidaro įspūdis, kad tokios politikos poveikis labai priklauso nuo aplinkybių – jis gali būti vienoks amerikiečiams ir kitoks Kenijos ar Suomijos gyventojams. Dar sunkiau pasakyti, koks jis būtų galvojant apie ilgalaikį tokios politikos poveikį – ne dešimt ar penkiolika, bet penkiasdešimt metų. Sunku tai įsivaizduoti? Prieš du mėnesius buvo sunku įsivaizduoti, kad visiems Lietuvos vaikams pamokos vyktų internetu arba, kad viena Lietuvos savivaldybė sugalvotų 700 tūkst. eurų skirti kurti biolaukus matuojantį prietaisą. Nors, tiesą sakant, pastarajį dalyką protu suvokti sunku ir dabar.

Pagrindinis universalių bazinių pajamų kritikų argumentas – tai būtų neįtikėtinai brangi programa. Viename straipsnyje ekonomistas Žilvinas Šilėnas atliko paprastą skaičiavimą – jeigu visą Lietuvos 2019-ųjų biudžetą padalintume kiekvienam lietuviui ir mokėtume kaip išmoką kas mėnesį, vienos išmokos dydis būtų 402 eurai. Taigi, norint šalia dabartinių socialinių paslaugų ir kitos valstybės veiklos pridėti dar po 400 eurų kas mėnesį kiekvienam, reikėtų maždaug dvigubai didesnio biudžeto – vadinasi, iš kažkur reikėtų sukrapštyti didžiulę sumą pinigų.

Tiesa, JAV pasitaiko ir siūlytojų universalias bazines pajamas įvesti nedidinant mokesčių – tiesiog atimant finansavimą iš dabartinių socialinių paslaugų ir kiekvienam kas mėnesį šiek tiek atseikint į banko sąskaitą. Skamba lyg keistas amerikietiško libertarizmo ir socializmo derinys. Tik neaišku, ar toks būdas įvesti bazines pajamas yra labiau ar mažiau utopiškas – po 400 eurų į kišenę vietoje mokyklų ir ligoninių paslaugų?

EPA nuotrauka

Be to, universalios bazinės pajamos gali turėti įvairių netikėtų pasekmių. Įdomus pavyzdys yra Jungtinėje Karalystėje taikoma „Help to Buy“ („Pagalba perkant“) programa, pagal kurią valstybė žmonėms suteikia lengvai prieinamas paskolas būstui įsigyti. Taigi, daugiau žmonių turi pinigų būstui pirkti, bet parduodamų butų ir namų nepadaugėja. Dėl šios priežasties smarkiai išaugo būstų kainos, pagalbos programa tapo mažiau efektyvi, o laimėtojais tapo namus ir butus parduodantys žmonės bei įmonės. Kai visi staiga gauna daugiau pinigų, šie nuvertėja. Panašių pasekmių gali turėti ir bazinės universalios pajamos – infliacijos pavojus dažnai minimas kaip vienas iš sistemos trūkumų. Žinoma, Kenijoje taip neįvyko, bet greičiausiai taip buvo dėl specifinių vietos kaimų aplinkybių.

Universalios bazinės pajamos net ir COVID-19 supurtytame pasaulyje lieka sunkiai įgyvendinama idėja, kuri kol kas sklando sunkiai apibrėžiamoje erdvėje tarp utopijos ir distopijos. Niekas negali pasakyti, kokių pasekmių – tiek ekonominių, tiek socialinių – tokia sistema turėtų, jei būtų įgyvendinta. Netgi nėra visai aišku, ar tai apskritai įmanoma. Kartais sakoma, kad su universalių bazinių pajamų pagalba būtų galima sukurti ne godumu paremtą ekonominę sistemą. Godumas gal ir yra šiuolaikinės Vakarų civilizacijos dvasinė liga, bet kodėl ją išgydyti turėtų nemokami pinigai – sunku suprasti. Tad tiek dėl konservatyvaus polinkio neskubėti su nežinia kur vedančiais pokyčiais, tiek dėl to, kad tam reiktų neįtikėtinai didelės resursų mobilizacijos ir plataus susitarimo tarp skirtingų vsuomenių grupių, sakyčiau, jog universalios bazinės pajamos, bent jau kol kas, nei pasiekiama, nei labai gera idėja.

Poilsio namai „Kastytis“ Nidoje su išlikusiu originaliu užrašu, archit. Liucija Gedgaudienė, 1965 m. Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2019 m.

Pandemija keičia atostogų planus, tačiau tikrai ne tų, kurie yra pamėgę Kuršių neriją. Šiemet, kaip ir kasmet, jie važiuos į pajūrio, pamario ir smėlio kopų kampelius, kur juos aplankys geroji atostogų dvasia, kai, persikėlus į pusiasalį, visi rūpesčiai paliekami „kontinente“. Tiesa, šiemet poilsiautojai galės savo laisvalaikį praturtinti žiniomis apie Kuršių nerijos architektūrą ir pakeliauti su naujai išleistu Neringos architektūros gidu. Šiame tekste – trumpas ekskursas apie tai, kaip sovietmečiu Neringa tapo prestižiniu kurortu ir kaip čia susiformavo savita modernios regionalistinės architektūros srovė.

Sovietinio laikotarpio Kuršių nerijos istorija prasidėjo 1945 metais. Kaip ir visas Klaipėdos kraštas, per Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerija buvo nusiaubta. Istoriko Vasilijaus Safronovo tyrimai rodo, kad iki karo Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje buvo 1520 gyventojų, kurie 1944–1945 m. nuo artėjančios Raudonosios armijos evakuoti į Vokietijos gilumą. Tačiau po karo, 1945–1948 m., grįžo tik 13 proc. senbuvių, o pokario dešimtmetis buvo slogus ir skurdus. 1946 m. Kuršių nerija buvo įtraukta į pakrantės pasienio ruožą, kuriame šeimininkavo kariškiai, o naujakurių apgyvendinimas buvo susietas visai ne su vasarojimo, o pramonės sektoriumi – žuvininkyste. Kitaip tariant, į Kuršių neriją naujoji sovietų valžia žvelgė ūkiškai – čia planuota statyti žuvies apdirbimo įmones. 1945–1950 m. į Kuršių neriją kėlėsi naujakuriai, daugiausia rusakalbiai iš visos Sovietų Sąjungos (žvejai, mechanikai ir kiti darbininkai), kurie dirbo 1948 m. pradėtose kurti žvejų artelėse (kolūkiuose) „Pasienietis“, „Baltijos aušra“ ir „Neringa“.

Tik šeštajame dešimtmetyje į Kuršių neriją, kaip į galimą kurortinę zoną, dėmesį atkreipė profesinės sąjungos, kurios Sovietų Sąjungoje buvo atsakingos už masinį darbuotojų poilsį, poilsiaviečių statybą ir kelialapių skirstymą. Tuo metu populiariausias Lietuvos pajūrio kurortas vis dar buvo Palanga, o Nida laikyta apleistu kaimu, įdomiu nebent pavieniams menininkams. Tokį požiūrį stiprino ir sudėtingas susisiekimas, ir specialus pasienio zonos režimas, kai žmonių judėjimas buvo ribojamas. Vis dėlto Nida ir Juodkrantė po truputį ėmė dominti įvairių pramonės įmonių vadovus, o septintojo dešimtmečio pradžioje Kuršių nerijos populiarumas ėmė augti: 1964 m. buvo apie 22 tūkst. lankytojų, 1966 m. – jau apie 85 tūkstančius. Nidą pamėgo stovyklas čia rengę Lietuvos menininkai ir (kom)jaunimas, be to, Kuršių nerija pradėta naudoti ir reprezentacijai – čia vežtos užsienio delegacijos – vokiečiai (suremontuotas Thomo Manno namelis) ir išeivijos lietuviai. 1965 m. su didele pompastika Nidą aplankė Sovietų Sąjungą vizituojantis Jeanas-Paulis Sartreʼas su Simone de Beauvoir.

1958 m. Žemės ūkio statybos projektavimo institutui pavesta parengti Lietuvos SSR rekreacinės pajūrio zonos projektą, kuriam vadovavo patyręs prieškario architektas Steponas Stulginskis, dar 1933 m. baigęs Prahos technikos universitetą. Stulginskis pasiūlė poilsiavietes statyti ne išilgai pakrantės, o po miško parką išsklaidytomis grupėmis („lizdais“). Ši „lizdinė“ koncepcija tapo viso Lietuvos pajūrio vystymo pagrindu, galiojančiu iki šių dienų ne tik Kuršių nerijoje, bet visame Lietuvos Baltijos pajūryje. Kuršių nerijoje Stulginskis siūlė plėsti dvi esamas gyvenvietes: Nidą (iki 4 tūkst. poilsio vietų) ir Juodkrantę (iki 3 tūkst. vietų) bei sukurti dvi naujas: Agilą šalia Pervalkos (iki 3 tūkst. vietų) ir Naglius šeštajame kilometre nuo Smiltynės (iki 3 tūkst. vietų). Beje, Stulginskis pirmąkart iškėlė nacionalinio parko idėją, ir iš tiesų 1960 m. rugsėjį Lietuvos SSR Ministrų Taryba įsteigė Kuršių nerijos landšaftinį draustinį, tad visos naujos statybos privalėjo būti derinamos su gamtos apsauga (Kuršių nerijos miškai Lietuvos dalyje sudaro 7420 iš visų 9442 hektarų).

1961 m. pajūrio zonos projektavimą perėmęs Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Kaune architektas Vladas Stauskas siūlė poilsio namus statyti pajūrio, o ne pamario zonoje. Galvota net apie kilnojamųjų namelių miestelius, kurie kas kelerius metus persikeltų į kitą vietą, sudarydami sąlygas periodiškai atsinaujinti žaliajai dangai, apsaugant dirvožemį nuo trypimo. Kuršių nerijoje rekomenduota statyti pensionus, vasarinius viešbučius, pionierių stovyklas, turistines bazes, palapinių miestelius, kempingus ir panašias turistinio poilsio bazes. Visgi labiausiai paplito vasarinio viešbutinio tipo poilsiavietės. Tokiuose poilsio namuose atostogautojams buvo skiriamas tik kambarys (nuo mažo vienam žmogui iki didelio atskirai šeimai), o patogumai (dušai, tualetai ir virtuvės) buvo bendri, neretai įrengiami atskirame korpuse. Individualių vienos šeimos vasarnamių statybos Kuršių nerijoje atsisakyta dėl to, kad nebūtų eikvojama vertinga teritorija. Gamtosauginis statusas lėmė ir sprendimą nebeplėtoti automobilių kelių, naudoti tik esamus ir įrengti daugiau dviračių ir pėsčiųjų takų.

Siekiant planingai vystyti Kuršių nerijos kurortinę zoną, 1961 m. lapkričio 15 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė įsaką dėl respublikinio pavaldumo Neringos miesto įkūrimo sujungiant Juodkrantę, Pervalką, Preilą, Nidą ir buvusį girininko viensėdį Alksnynę. Naujai įsteigta Neringa buvo mažiausias (1500 gyventojų) ir ilgiausias (50 km) Lietuvos miestas. Šio miesto administraciniu centru, kitaip tariant sostine, tapo Nida. Tuo metu Neringos miesto gyvenvietės atrodė skurdžiai. Funkcionavo trys girininkijos, žuvų perdirbimo įmonė su rūkymo ir sūdymo cechais ir pramonine šaldykla Nidoje, tinklų taisykla ir du žuvų priėmimo punktai. Nebuvo krantinių, centralizuoto vandentiekio, kanalizacijos, dujų. Nidoje ir Juodkrantėje elektra buvo tiekiama tik po kelias valandas per dieną iš žuvies įmonės dyzelinių generatorių. Vykdomojo komiteto pirmininku paskirtam 24 metų Jonui Vaikėnui buvo duota užduotis iš apleisto užkampio sukurti Neringos kurortą. Naują miestą paskirta prižiūrėti Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus vyriausiajam architektui Gyčiui Tiškui, kuris nuo 1961 iki 1963 m. čia atvykdavo kartą per savaitę.

Vila „Pušelė“ Nidoje su išlikusiu originaliu užrašu, archit. Liucija Gedgaudienė, 1967 m. Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2019 m.

Vila „Pušelė“ Nidoje su išlikusiu originaliu užrašu, archit. Liucija Gedgaudienė, 1967 m. Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2019 m.

Vyriausybinė vila „Banga“ Urbo kalne (neišlikusi), archit. Liucija Gedgaudienė, 1966 m. (šaltinis: „Statyba ir architektūra“, 1968, nr. 12)

Vilos „Banga“ vietoje 2016 m. Nidoje vykusios Europos architektūros studentų asamblėjos (EASA) dalyviai pastatė 10 metrų aukščiomedinį apžvalgos bokštą „Highlight“. Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2019 m.

Architektūrinės plėtros etapą, prasidėjusį įsteigus Neringos miestą 1961 m. ir trukusį iki 1967 metų, simboliškai galima būtų pavadinti modernistiniu. 1963 m. Neringos miesto vyriausiąja architekte paskirta Liucija Šerepkaitė-Gedgaudienė, ką tik baigusi architektūros studijas Kauno politechnikos institute. Ji suprojektavo keletą elegantiškų modernistinių poilsiaviečių vaizdingose vietose (išlikusi vila „Kastytis“ ir šiek tiek transformuota vila „Pušelė“ Nidoje), kurios buvo mažaaukštės, medinės, su lėkštais šlaitiniais stogais, dideliais langais ir atviromis terasomis. Tai pačiais metais Kauno architektai parengė Nidos centro planą (projekto vyr. archit. Liuda Mažeikienė, archit. Algimantas Mikėnas), kuriame išskirtos keturios zonos: etnografinė, gyvenamoji, kultūrinė-administracinė ir buitinė-aptarnavimo. Dvi pastarosios sudarė vadinamąjį centrą, kuriame, pagal administracinių centrų projektavimo reikalavimus, reikėjo pastatyti buitinio aptarnavimo kombinatą su maisto produktų ir pramoninių prekių parduotuve (šie trys objektai sujungti į vieną laiptuoto plano pastatą, 1965); kultūros namus (pernai nugriauta „Agila“), restoraną su valgykla, prieplauką (Alfredas Paulauskas, 1964–1972), jachtklubą, parkavimo aikštelę, paštą ir katilinę. Centre numatyta pastatyti kelis trijų aukštų namus (Algimantas Mikėnas. 1969), 160 vietų bendrabutį ir 40 vietų viešbutį. Parengtas ir apželdinimo projektas (naudotas 22 augalų asortimentas).

Kultūros namai su kino teatru „Agila“, pastatyti 1971 m. (šaltinis: Neringos muziejai).

Restoranas-valgykla „Nida“, pastatytas 1962 m. Originalus vaizdas iki rekonstrukcijos, Antano Garunkščio nuotrauka, 1966 m. (šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas).

Nidos keleivinių laivų prieplauka, archit. Alfredo Paulausko projektas 1964 m. (šaltinis: asmeninis architekto archyvas).

Kuršių marių krantinė ir baigta statyti Nidos prieplauka, 1972 m. Žvaigždro Drėmos nuotrauka (šaltinis: asmeninis archyvas).

Nidos prieplauka po rekonstrukcijos, Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2020 m.

Prie marių išlikusius aštuonis žvejų gyvenamuosius namus su ūkiniais pastatais planuota sutvarkyti ir paversti etnografiniu muziejumi. Šiame kvartale ketinta sukurti romantinę-muziejinę aplinką su pakrantėje laikomais žvejų laivais, džiūstančiais tinklais. Tai, kad etninė žvejų architektūra buvo suvokiama labai paviršutiniškai, liudija faktas, jog į etnografinę zoną ketinta įtraukti ir 1931 m. pastatytus jaunimo nakvynės namus – profesionaliosios (tiesa, tradicinio stiliaus) architektūros statinį. Toks Kuršių nerijos poilsiavimo tradicijos ignoravimas ir tik žvejų (tuo metu sovietų ideologų interpretuotų kaip darbo liaudies) paveldo išryškinimas buvo suformuotas būtent sovietmečiu ir išliko iki pat XX amžiaus pabaigos.

Tradicinės architektūros klausimas buvo aktualus ir sprendžiant Neringos architektūros ateitį. Siekdamas atkreipti dėmesį į Kuršių nerijos aplinką, architektas Vladas Stauskas 1962 m. surengė viešą diskusiją „Kokioje Neringoje norėtumėte gyventi – su daugiaaukščiais ar tradiciniais namais?“ Tai buvo svarbus momentas planuojant ateities architektūros kryptį, nes kurortinėje architektūroje tuo metu madingi buvo Juodosios jūros pakrantėse statomi daugiaaukščiai poilsio namų korpusai, o Neringoje prieita prie bendros nuomonės projektuoti žemus, su landšaftu derančius pastatus.

Didesnį rūpestį architektams kėlė kasdienio aptarnavimo objektai (pirties, pašto, valgyklos ar parduotuvės). Nors jie buvo pastatyti pagal individualius projektus, bet ilgainiui modernistiniai pastatai su lygiais fasadais, dideliais langais ir plokščiais stogais pradėti laikyti svetimkūniais. 1967 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ pasirodė „skaitytojo“ laiškas, kuriame kritikuota parduotuvės, kultūros centro, daugiabučių namų išvaizda. Pasak autoriaus, ji Neringoje netinka, nes „Kuršių nerija nesiderina su parduotuvėmis akvariumais“. Į tai Gedgaudienė atsakė, kad XX a. statyti „maisto parduotuvę-klėtį“ kažin ar tikslinga, juo labiau kad stiklinė vieno aukšto parduotuvė savo tūriu neišsiskiria iš aplinkos. Ši diskusija laikytina modernizmo ir regionalizmo susidūrimo pradžia.

Posūkis į regionalizmą siejamas su ilgamečio Neringos vyriausiojo architekto Algimanto Zavišos veikla (šiose pareigose dirbo nuo 1967 iki 1996 m., beveik 30 metų). Būtent aštuntajame dešimtmetyje Zaviša su bendraminčiais klaipėdiečiais architektais – Gyčiu Tiškumi, Ramūnu Kraniausku, restauratoriumi Vaidotu Guogiu – suformavo „neringiškos“ architektūros stilių. Jame nėra tiesmuko sekimo etnografiniais motyvais, o „vietos dvasią“ naujuose pastatuose perteikia tradicinės aplinkos interpretacija ir naujų formų sintezė. Zaviša rašė: „Pagaliau nusprendėme: ribotas pastatų aukštis ir tūris, smaili stogai, geltonos, raudonos plytos ir šiek tiek medžio. Tai komponentai, kurie ir sudaro architektūrinio sprendimo visumą.“ Jo suprojektuoti poilsio namai „Guboja“ išaugo palei marias Nidoje, „Pilkopė“ – Juodkrantėje. Tiškus suprojektavo modernaus regionalizmo pavyzdžiu tapusį Vykdomojo komiteto pastatą Nidos centre (dabartinė savivaldybė), o Guogis, kuriam artimesnė buvo etnografijos interpretacija – poilsiautojų pamėgtus pastatus nendriniais stogais „Ešerinę“ Nidoje ir poilsio namus „Dainava“ Pervalkoje. 1987 m. pamėginta taisyti septintojo dešimtmečio „klaidas“ – pirmasis daugiabutis namas atnaujintas ant plokščio stogo užstatant dviejų tarpsnių šlaitinius čerpių stogus.

Restoranas „Ešerinė“, archit. Vaidoto Guogio projektas, 1977 m. (šaltinis: Vilniaus regioninis valstybės archyvas).

Restoranas „Ešerinė“ Nidoje, Marijos Drėmaitės nuotrauka, 2019 m.

Neringos miesto Vykdomojo komiteto pastatas (dab. savivaldybė), archit. Gytis Tiškus, pastatytas 1971–1976 m. Nuotrauka iš Antano Sutkaus albumo „Neringa“ (Vilnius: „Mintis“, 1982 m.).

Zaviša nuogąstavo, kad Kuršių nerija netaptų architektūrinių bandymų poligonu, todėl skatino tam tikrą atsargumą, tačiau įvairių organizacijų veržimosi į Kuršių neriją ir statybų bumo išvengti jam nepavyko. 1988–1991 m. Sąjūdžio metu ir atgavus nepriklausomybę prasidėjo atvira Neringos urbanizacijos kritika tiek aplinkosaugos, tiek paveldosaugos aspektais; piktintasi, kad Nida virstanti naująja Palanga. Kita vertus, prasidėjo privatizavimo, fragmentiškų remontų, dalinių rekonstrukcijų banga, kai kiekvienas savą plotelį, butą ar terasą tvarkėsi savaip, nederindamas nei su pastato visuma, nei su aplinka. Kai kurie gudruoliai pradėjo statytis garažų kompleksus, kuriems jau iš anksto buvo numatyta poilsio kambarių paskirtis. Architektūriniu akibrokštu tapo ir tuometinio miesto vyriausiojo architekto Ričardo Krištapavičiaus 1997 m. pasistatydintas namas saugomoje teritorijoje. Tuo pat metu buvo parengtas ir 1994 m. patvirtintas ypatingos reikšmės kraštotvarkos darbas – Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinis planas (parengtas vadovaujant profesoriui Vladui Stauskui), kuris užbaigė ilgą sovietmečio Kuršių nerijos tvarkymo etapą. Per beveik penkiasdešimt metų teritorija pasikeitė iš esmės – nuo sovietinių žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto su sunkiai valdoma plėtra.

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, leidinio „Neringa. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas“, 2020 m.) bendraautorė.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalis; Antra dalis; Trečia dalis; Ketvirta dalis; Penkta dalis, Šešta dalis; Septinta dalis; Aštunta dalis; Devinta dalis; Dešimta dalis; Vienuolikta dalis

Po pertraukos atvykusi tęsti tyrimo sutikau Moniką – 29-erių, čia atvykusią iš kitos reabilitacijos institucijos, blaivią jau gana ilgą laiką. Greitai supratau, kad Monika labai atkakliai siekia blaivybės – dėl troškimo pačiai auginti savo vaikus. Tą dieną, kai dirbo virtuvėje, Monika tarp maisto gaminimo ir tvarkymosi pažadėjo ir su manimi pasikalbėti. Ji nuo vaikystės atsimena pyktį: ant tėčio, mamos, brolio. Tėtis gerdavo ir smurtaudavo, o mama labai daug dirbo, kad galėtų aprūpinti ją ir brolį – dėl to ji pyko ir ant mamos, jai trūko mamos dėmesio. Monika rūpinosi brolis, kol baigė mokyklą – paskui jis išvyko. Pykdama ant brolio, kad ją paliko, ir nenorėdama leisti laiko namuose, ji surado kitą draugiją – heroiną pabandė septyniolikos. Taip ją įtraukė priklausomybė.

„Aš galbūt tik neseniai pradėjau galvoti, kad čia tikrai rimta liga. Kažkaip labai žiūrėjau į ją nerimtai, galvojau, kad galiu kontroliuoti viską, tą mano atkritimą. Visada galvojau, kad galiu kontroliuoti, kad aš sugebėsiu kontroliuoti. Pirma reabilitacija prasidėjo devyniolikos, išvažiavau, nes mama išgyveno, dėl mamos viską dariau. Trejus metus prabuvau blaivi, bet su savim nieko nedariau, eidavau iš proto. Ir po to atkritau. Ir tas mano gyvenimas toks buvo: savaitę blaivi, mėnesį blaivi, vėl kaifuoju... Aš negaliu pasakyt, kad nenorėjau vartoti. Man patikdavo, mane traukdavo, aš taip atsipalaiduodavau, bet paskutinis mano atkrytis... Gal prieš pusę metų supratau, kad aš kažką ne taip darau, kad tikrai kažkas mane traukia atgal, kad turiu suvokti, kad čia labai rimta, kad man reikės gyventi visą gyvenimą su tuo ir reikia išmokti, kad čia labai rimta liga iš tikrųjų. Aš dažnai užsigalvoju apie šitą, nes jaučiu, kad aš ne tokia kaip visi, aš, net galima sakyt, baltu pavydu pavydžiu paprastiems žmonėms, kurie nepriklausomi...“

Monikos lūžis buvo „visko praradimas“ – paskutinį kaifavimo pusmetį jai neberūpėjo nei vaikai, nei tėvai, nei artimieji, nei vyras, rūpėjo tik įsidurti. Ji prakaifavo ir butą, ir auksą, ir daug mamos pinigų. Nuolat išgyveno baimę, paniką, siaubą. Kita vertus, nieko nebijojo – nei kalėjimo, nei pasekmių, nebejautė gėdos. Monikos viltį sužadino jos nusikaltimą tyrusi tyrėja, pastebėjusi, kad ji dar ne „baigtas“ žmogus, ją dar galima išgelbėti. O viltį gyventi grąžino Dievas.

„Aš visada vengdavau bendruomenių, kur yra Dievas, visada vengiau žmonių, kurie tiki į Dievą. Nes nuo vaikystės visada sakydavo mama: „Tave Dievas nubaus“, ir aš įsivaizdavau, kad Jis labai piktas. Labai neseniai atsivėriau į tą tikėjimo kelią. Dabar suprantu, aš turiu dabar Dievo baimę prarasti tą tikėjimą, nes kiekvieną vakarą meldžiuosi ir prašau: „Dieve, pripildyk mano širdį daugiau tikėjimo Tau ir meile Tau, išmokyk mane mylėti ir save, ir Tave, ir aplinkybes.“ Dabar vienintelis, kas man padeda – Jis. Nes tikrai aš žinau, kad Jis mane myli, kad Jis mane veda, ir aš pamatau stebuklus, kuriuos Jis duoda. Dabar mano požiūris į tą ligą kaip į Dievo dovaną. Nes per paskutinį savo atkritimą aš daug ką supratau, tapau dėkinga, pradėjau vertinti savo gyvenimą, kiekvieną dieną. Aš pradėjau po truputį mylėti save. Žinau, kad Jis man neduos to, ko negaliu ištverti. Labai ramiai dabar priimu viską. Nėra kaip anksčiau: stresas, iškart adata ir vsio (atkrytis). Kiekviena situacija, nesvarbu – neigiama, teigiama mane motyvuoja eiti toliau, nepalūžti, gyventi toliau. Aš vertinu, noriu gyventi dabar.

Klausantis Monikos ir stebint jos gyvenimo žaizdas ir randus (ne tik papasakotus, bet ir regimas narkotikų vartojimo dūrių žymes) kyla daug vilties. Vilties, kad gyvenimas gali būti kitoks. Kad požiūris kinta ir galima išmokti naujų dalykų. Ir kad Dievas niekada neapleidžia ir suranda net juodžiausioje neviltyje.

    Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: "Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių stebuklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo".
    Jėzus atsakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės".
    Nikodemas paklausė: "Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?"
    Jėzus atsakė: "Iš tiesų , iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios".

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Ona Vitkauskaitė MVS

Vienas iš vaikams rūpimų klausimų yra „kaip atsiranda vaikai?“ Tikras iššūkis tėvams! Šios dienos Evangelijoje Jėzus pasakoja, kaip atsiranda Dievo vaikai.

Izraelio mokytojui Nikodemui tai pasirodo sunkiai įkandamas slėpinys – jis mano, kad „atgimti iš aukštybės“ turėtų reikšti absurdą – grįžimą į motinos įsčias. Dievui kvėpus gyvybę (Pr 2, 7), kiekvienas gimėme iš kūno šio pasaulio karalystei. Bet Jėzus kalba apie gimimą iš Dvasios, t. y. iš Dievo. Kai Jėzus duoda žmogui Šventąją Dvasią, išlieja ją tarsi vandenį ir ji/s tampa Dievo vaiku.

Kada? Per krikštą. Tuomet it Izraelio karaliai būname patepami Šventąja Dvasia (plg. Ps 2). Žodis „gimė“ yld hebrajų kalba reiškia ir pradėjimą, ir gimimą. Šventoji Dvasia hebrajų kalboje yra vyriškos giminės ir neturi moteriškų bruožų. Taigi Jėzus čia kalba apie mūsų, kaip vaikų, pradėjimą. Argi Jis pats taip neprasidėjo Nazarete?

Visi Dievo vaikai gimsta „ne iš kūno ir vyro norų“ (Jn 1, 12–13), bet iš Šventosios Dvasios. Petras rašo apie tai visai tiesmukai: „Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos [...]“ (1Pt 1, 23). Šiandien kartu su Dvasia manyje dažnai šauksiu: „Aba, Tėve!“ (Gal, 4, 6).

Balanžio 20 d. minime šv. Anicetą (popiežius nuo 155 iki 166 m.)

Krikščionys ilgai nesugebėjo susitarti dėl dienos, kurią visi bendrai galėtų švęsti Velykas. Jau popiežius Pijus I (140–145) bandė tai išspręsti, Velykų dienai nustatydamas pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasarinės pilnaties. Tačiau Rytų Bažnyčioje buvo nusistovėjusi kita data: Velykas jie švęsdavo 14-ą Nisano mėnesio dieną (pagal mėnulio kalendorių), skaičiuodami pagal tai, kaip prasidėdavo žydų Velykos.

Tęsdamas popiežiaus Pijaus I pradėtą darbą, 155 m. popiežius Anicetas ėmėsi derinti datas. Romoje jis susitiko su Rytų vyskupu Polikarpu iš Smirnos. Jų diskusija truko ilgai, ir, nors nebuvo vaisinga, jie išsiskyrė taikiai ir gražiai: Anicetas Azijos vyskupą (ir būsimą kankinį) išlydėjo su didele pagarba ir dėmesiu. Tuosyk vienybė buvo išsaugota: schizma dėl Velykų datos neįvyko.

Manoma, kad Anicetas kilo iš Sirijos, tapęs Pijaus I įpėdiniu, tarp saviškių rado tam tikrą sumaištį. Tuo metu iš Rytų buvo atkeliavęs teologas Marcione, kuris buvo šiltai priimtas Romos bendruomenės ir gerbiamas dėl savo kilnumo ir griežtų vertybių, tačiau vėliau jis ėmė skelbti savo mokymą, paremtą Jėzaus Kristaus Dievu Tėvu, atskirtu nuo Senojo Testamento; taigi skelbdamas du dievus – vieną Išganytoją, kitą Teisėją. Marcone rado sekėjų, įkūrė savo bažnyčią, paskirdamas vyskupus ir kunigus. Jis sukėlė didelę sumaištį Romoje tarp tikinčiųjų. Pasak Polikarpo, šitas žmogus buvo „Šėtono pirmagimis“.

Vyskupas Anicetas stengėsi nugalėti šį mokymą, pats labiau šviesdamas tikinčiuosius – gilinosi į tikėjimo tiesas pats ir mokė kitus savo pavyzdžiu. Įšventino daug kunigų ir diakonų. Jis sakė, kad kiekvieno moralė turi būti autentiška ir matoma, pvz., teigė, kad dvasininkai neturėtų nešioti ilgų plaukų, o kirptis trumpai.

Anicetas gyveno imperatoriaus Marko Aurelijaus vykdomų persekiojimų metu.

Pagrindinis kasdienis Romos vyskupo nerimas, trukęs vienuolika metų, buvo, kaip išsaugoti gyvą Bažnyčios tikėjimą kasdienybėje ir mokymo tikrumą, tačiau jis aiškiai nubrėždavo takoskyrą tarp svarbių ir antraeilių dalykų.

Anicetas mirė persekiojimų metu (tarp to meto Romos kankinių buvo šv. Justinas ir šv. Feličita), tačiau nėra minimas tarp kankinių. Jo kūnas buvo palaidotas uoloje iškirstame kape toje vietoje, kur vėliau tapo žinoma kaip Šv. Kaliksto katakombos. Jis buvo pirmasis ten palaidotas Romos vyskupas.

Asociatyvi Josh Applegate/ Unsplash.com nuotrauka

• Jei gyvenimo pokyčiai, kuriuos tenka išgyventi dėl koronaviruso pandemijos, žadina jums nepakeliamai sunkių minčių, nepatirtų egzistencinių baimių;
• jei dažnai kasdienėse situacijose pristinga vilties bei tikėjimo ir nežinote, į ką galėtumėte atsiremti;
• jei kyla neatsakytų klausimų apie tikėjimą Dievu arba jūsų tikėjimas patiria išbandymą
• jei grėsmės akivaizdoje jaučiatės vieniši, palikti ne tik žmonių, bet ir Dievo

Savo laiko ir dėmesio jums pasirengę skirti kunigai, vienuoliai, pasauliečiai.

Kreipkitės žemiau nurodytais kontaktais – prisistatykite ir konkrečiai bei trumpai nusakykite, kas jus neramina labiausiai. Tarkitės dėl galimų asmeninių pokalbių telefonu ar interneto programėlėmis. Kartu lengviau išgirsti Dievą ir pajusti jo globą net sunkiausiuose išbandymuose.

• Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ konsultantai: Ramūnas Čeponis ramunas.ceponis@gmail.com; Elvyra Kučinskaitė elverbus@gmail.com; Živilė Ratavičiūtė zivile.rataviciute@gmail. com; Agnė Žemaitytė zemaityte.agne@gmail.com. Kreptis el. paštu nurodant savo telefoną, perskambins. Daivai Beliūnienei galima skambinti telefonu +37061348869;
• Kun. Gintaras Blužas, Kristaus Prisikėlimo parapija, Kaunas. Kreiptis: +37065060367, gintaras.bluzas@gmail.com, taip pat per feisbuko „Messenger“ programėlę;
• Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacija: s. Viktorija Voidogaitė CC ir s. Adelė Pilipavičiūtė. Kreiptis per feisbuko „Messenger“ programėlę;
• Kun. Arūnas Peškaitis OFM, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija. Kreiptis el. paštu arunas.peskaitis@gmail.com;
• Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys”: Antanas Šalaševičius +37068536487 skambinti galima visą parą, jei neatsilieps, tai atskambins; Martynas Vasiliauskas +37067053538 8-13 val. ir 14-19 val.; Dalia Mackelienė – kreiptis el. paštu dalia.mackeliene@gmail.com;
• „Opus Dei“ organizacijai priklausantys kunigai tėvas Johnas Farrelas (dėl pokalbio sustarti galite el. paštu jfpvilnius@gmail.com) ir tėvas Petras (pichpetras@gmail.com);
• S. Dominyka Violeta Slepikaitė, Dievo Apvaizdos seserų kongregacija, dasdom@gmail.com. Savo telefoną reikalui esant sesuo atsiųs asmeniškai;
• Šventosios šeimos kongregracija: s. Faustina Elena Andrulytė +37061170327 arba ses.faustina@gmail.com; s. Lina Briliūtė SF: +37068918696 arba linabriliute@yahoo.com;
• Seserys asumpcionistės (Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija): s. Benedicte Rollin (b.rollin.ra@gmail.com arba „Messenger“  – lietuvių, anglų, prancūzų k.), s. Erika (rikkeli44@gmail.com – anglų k. vokiečių k.), s. Jolanta Laučiūtė (jolanta.lauciute@gmail.com arba „Messenger“). Reikalui esant seserys savo telefonus galės atsiųsti asmeniškai besikreipiantiems;
• Kun. Stasys Kazėnas SJ, Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios vicerektorius. Kreiptis telefonu +37069833300;
• Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija: s. Saulė saulesje@yahoo.com; s. Aistė tel. +37068298821; s. Judita juditasje@gmail.com;
• Kun. Nerijus Pipiras. Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapija. Kreiptis per feisbuko „Messenger“ programėlę arba telefonu+37062182277;
• Šventojo Jono apaštalinių seserų kongregacija (seserys joanitės): s. Dominyka +37064683363 (dėl pokalbio laiko geriausia susitarti sms žinute) ir s. Faustina sr.terese.faustina@gmail.com;
• Šiaulių universiteto kapelionas kun. Arūnas Jankauskis +37061020218;
• Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionas kun. Algis Gudaitis SJ vjg.kapelionas@gmail; 
• Dvasinė parama Vilniaus universiteto bendruomenei (studentams, dėstytojams, darbuotojams): kapelionas kun. Eugenijus Puzynia SJ (eugenijus.puzynia@cr.vu.lt, +37060237262, „Messenger“) ir br. Mantas Mileris SJ (man.mileris@gmail.com, „Messenger“);
• Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotojai. Kreiptis į Vilhelminą Raubaitę Mikelionienę +37068677824, o ji nurodys galintį tuo metu konsultuoti asmenį;
• Kun. Benas Audrius Martusevičius, Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapija, Kauno klinikos. Ypač kviečiami skambinti onkologinėmis ligomis ar ŽIV sergantys žmonės. Tel. nr.  +37067793934, el. p.:  a.martusevicius@yahoo.com;

• Dvasinė parama  ligoniams, jų artimiesiems, medicinos personalui. Dvasinė asisistentė Irutė Faustina Jaruševičiūtė, VšĮ Vilkpėdės ligoninė (palaikomasis gydymas, slauga ir paliatyvioji pagalba): +37061138838, irute.jaruseviciute@vilkpedesligonine.lt arba per „Messenger“;
• Sielovadininkė dr. Jurgita Fedorinienė konsultuoja ligonius ir jų artimuosius gyvai Respublikinėje Kauno ligoninėje. Gali konsultuoti telefonu +37068214425;

• Broliai kapucinai ir evangelizacinė Marijos mokyklos tarnautojai savanoriškai padės tiems, kuriems reikia pagalbos, nuraminimo, maldos ar pastiprinimo. Ypatingais atvejais kapucinai taip pat galės prie durų atvežti maisto ar vaistų. Jei kuris nors iš tarnautojų neatsilieps – galima paskambinti kitam tarnautojui arba parašyti el. laišką ar sms žinutę:

  Br. Tomas OFMCap +37069416407; tomekpilch@gmail.com;
  Br. Andrzej OFMCap +37067526718; andrzej.biniek@gmail.com;
  Br. Piotr OFMCap (tik lenkų, rusų, ukrainiečių k.) +4861206608, kurkiewicz@ukr.net;
  Br. Vincentas OFMCap +37067752634, br.vincentas@gmail.com;

  Jolanta +37065120919; Vida +37065151992; Roma +37067005802; Ugnė +37067877499; Birutė +37061247504; Stanislovas +37060792650; Miroslavas +37067640709; Adelija +37068630736; Nijolė +37065792825; Jolita +37061612804; Skaidrė +37063420236.

    Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.
    Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
    Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
    Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.     Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
    Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
    Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
    Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – s. Ona Vitkauskaitė MVS

Visi Prisikėlusiojo susitikimai nutvieksti džiugesio ir vilties, bet šis – ypatingai, kitaip. Du gedintys mokiniai (ir kaip jiems negedėti?!) eina į kaimą. Prisigretina paslaptingas bendrakeleivis – „ateivis“, kuris nieko nežino apie tragišką įvykį, sugriovusį visas jų viltis. Jis kalbina juos ir klausosi – kokia paguoda sutrintai širdžiai! Galiausiai nieko nenutuokiantis ateivis tampa tuo, kuris viską paaiškina, ir judviejų širdys užsidega viltimi ir svetingumu: „Pasilik su mumis!“ Laužant duoną prie vakarienės stalo jie atpažįsta: tai Viešpats! Gyvas! Ir čia pat jis pranyksta... tampa Duona. Slėpininga, bet ir nuoseklu – jiems tereikėjo prisiminti Paskutinę vakarienę.

Prisikėlęs Jėzus jiems ir mums sako: nuo šiol apčiuopiamu pavidalu su jumis būsiu kitaip – Eucharistijoje. Emause Jėzus antrą kartą švenčia Mišias po Paskutinės vakarienės. Čia galime atpažinti abi šv. Mišių dalis: Žodžio ir Aukos liturgiją. Buvimu Eucharistijoje Viešpats tesi pažadą: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jėzus niekad nepalieka mūsų vienų sielvarte, net jei mūsų širdys būna nerangios tuo tikėti.

Dėkosiu už Prisikėlusiojo artumą ir švelnumą.

Unsplash.com nuotrauka

Ar meilė gali būti per stipri? Kokia ji, kaip su ja gyventi ir ar gyventi? Apie tai kalbasi XFM radijo stoties laidos poroms „Kartu saldu“ vedėjai Mindaugas ir Kristina Pikūnai.

Kas yra per stipri meilė?

Per stipri meilė – ne nauja tema, yra knygų, interneto svetainių, socialiniame feisbuko tinkle veikia Lietuvos paramos grupė moterims, kurios myli per daug ir per stipriai. Jos įkūrėja yra psichologė Nijolė Gylė. Paklausus, kada mylima per stipriai, Nijolė atsakė: „Tuomet, kai didesnę laiko dalį mylėdamos moterys kenčia, joms skauda ir nesijaučia laimingos.“ Taigi per didelė meilė teikia daugiau kančios nei palaimos.

Knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“ pasaulyje padarė revoliuciją, tačiau ne tik moterys kenčia nuo nelaimingos ir per stiprios meilės.

„Ar gali būti taip, kad iškreipta, skaudančia, per stipria meile galime mylėti visi? Galime, jei nesistengiame mylėti sąmoningai, apgalvotai, suvoktai“, – sako Kristina.

„Tačiau tokiu atveju nekvepia meile. Tai – visai kiti jausmai, kuriuos mes vadiname meile. Žodžiu „meilė“ mes uždengiame labai daug dalykų, todėl sakyti: „Per stipri meilė“ galbūt net neteisinga. Dažnai nesveika meilė pasireiškia smurtu ir santykių žalojimu“, – priduria Mindaugas. Ir juokauja: „Mes esame kaip vaikai, augdami turime tam tikrų lūkesčių. Moterys svajoja apie princą ant balto žirgo, o vyrai – apie seksualias namų šeimininkes.“

Augdami vieni lūkesčiai lieka labai giliai širdyje, kitus suformuoja mūsų aplinka. Vieniems fizinis intymumas yra tikra meilės išraiška, antri, niekada nepatyrę emocinio intymumo, būtent jį vertina labiausiai. Dažnai manome, kad nepatenkintą vidinį troškulį patenkins meilė. „Per stipri meilė“ yra tik gražus pavadinimas, po kuriuo slepiasi vidinės žaizdos, iškrypimai, kad patys pasijustume geriau.

Kokia yra per stipri meilė?

Egzistuoja organizacija „One love“, kurios įkūrėjos yra merginos, nužudytos „per stipriai“ ją mylėjusio partnerio, tėvai. Šios organizacijos tinklalapyje galima rasti informacijos apie per stiprią meilę:

1) laikas, praleistas kartu. Santykių pradžioje normalu, kad norime kuo daugiau laiko praleisti kartu, tačiau jei žmogus nori absoliučiai visą laiką praleisti su partneriu, jau matyti per stiprios meilės bruožas;

2) izoliacija. Jei vienas pradeda riboti kito laiką su aplinkiniais žmonėmis (draugais, giminaičiais ir t. t.), žeminti ar bausti už norą bendrauti su kitais, galime matyti liguistą norą kontroliuoti ir izoliuoti kitą žmogų nuo jo draugų ir artimųjų, nuo jo įprastos socialinės aplinkos;

3) pavydas. Noras skaityti partnerio žinutes, tikrinti jo veiklą rodo liguistą nepasitikėjimą;

4) nepastovumas. Nuolatinis neapsisprendimas nutraukti ar tęsti santykius yra nesveikos meilės indikatorius. Turime suprasti, kad mūsų meilė kitam žmogui gali būti užgožianti, o kad ji būtų maloni, reikia balanso.

Unsplash.com nuotrauka

Ką daryti, kai santykiai yra nesveiki?

Tyrimai rodo, jog kas trečia moteris ir kas ketvirtas vyras patiria partnerio prievartą. Tai – nebūtinai fizinis, bet ir emocinis, psichologinis smurtas, pasireiškiantis anksčiau minėtais spaudimu kartu praleisti laiką, izoliacija, pavydu ir nepastovumu. Kristina teigia, jog porai reikia labai didelio emocinio brandumo, kad galėtų apie tai kalbėtis. Tačiau ką daryti, jei per stipriai mylintysis jo neturi?

Gyvename uždarame burbule: susitinkame, bendraujame, leidžiame laiką kartu draugų būryje, bet apie rimtus, gilius dalykus atvirai kalbėtis nedrįstama. Arba net matydami nepriimtinus pažįstamos poros santykius nedrįstame kištis, teisinamės, kad „gal jiems tai tinka“, „gal jiems tai – normalu“, „visi esame skirtingi“. Taip pateisinami nepateisinami dalykai.

Kristina ragina apsidairyti ir, pamačius savo aplinkoje negerų santykių, išdrįsti prakalbėti. Tačiau, Mindaugo teigimu, tai daryti reikia labai atsargiai, nes iš šalies situacija gali atrodyti visai kitokia, nei ji yra iš tikrųjų, ne visada kalta yra tik viena pusė.

„Dieviška meilė yra kaip idealas, bet stipri Dievo meilė pasireiškia žmogaus paleidimu, visiškos laisvės suteikimu. O per stipri žmogaus meilė dažniausiai pasireiškia kontrole. Tad neįmanoma pasakyti, ar stipri meilė neperžengia ribų, skatindama kontroliuoti, manipuliuoti. O jei matome, kad mūsų meilė ir darbai įgalina žmogų atsiskleisti, tai yra puiku. Jeigu ne, nevadinkime to meile“, – sako Mindaugas.

„Meilė – kaip ugnis, gali ir sušildyti, ir nudeginti. Kalbame apie deginančią meilę, kai žmogus nori kontroliuoti, jaučiasi viršesnis ir žemina. Taigi jei jūsų santykiai – tokie, drąsinu ieškoti savo draugų, artimųjų, pastoriaus, kunigo, bendruomenės ar grupės pagalbos. Jei matote, jog pats esate taip mylintis, kad šalia jūsų žmogus jaučiasi nelaimingas, pratrūkstate ir kenčiate nuo pavydo, lygiai taip pat ieškokite pagalbos“, – ragina Kristina.

Cathopic.com nuotrauka

Kokie santykiai yra sveiki?

Kiekvienas kartais pasielgiame neapdairiai, per stipriai kontroliuojame, pavydime, izoliuojame, ribojame kito pasirinkimo laisvę, norus, pomėgius ar norime, kad partneris supanašėtų su mumis. Pažiūrėkime, kaip jaučiamės, kai mūsų mylimasis nori užsiimti skirtingais dalykais, kiek pasitikime juo, o kiek norime kontroliuoti. Tai – kiekvieno revizija.

Per stipri meilė iš tiesų yra savanaudiška.

„Per stipri meilė tokia, kai žmogus jaučiasi blogai, yra liūdnas, nusivylęs, kenčia, nerimauja, nepasitiki nei savimi, nei savo partneriu. Bet sveiki santykiai didina, o ne mažina mūsų pasitikėjimą savimi, – Mindaugas iškelia teoriją: – Ar gali būti taip, kad per stipriai mylinčios moterys pačios jaučiasi blogai, o per stipriai mylintys vyrai verčia blogai jaustis kitus?“

„Saugūs prisirišimo stiliai yra, kai mes paliekame laisvės ir esame atviri dalintis savo jausmais. Bet jei negalime arba bijome pasakyti, kaip jaučiamės, mūsų santykiai nėra tinkami. Jei nejaučiame laisvės, turime slėpti, kur einame ar ką perkame, tai – taip pat nesaugūs santykiai. Reikia nuolat mokytis bendrauti ir nepamiršti, kad aplinką namuose kuriame kartu. Nė vienas nėra atsakingas daugiau ar mažiau už kitą. Mūsų santykiai visuomet kažkur eina: arba auga, arba gęsta. Taigi būkime atsakingi už savo santykius ir kiekvienas už save. Jei kažkas yra ne taip, nepritrūkite drąsos taisyti santykius“, – linki Kristina.

„Ieškokite pagalbos, nueikite pas psichologą ar santykių ekspertą kartu ir aukite abudu“, – priduria Mindaugas.

„Meilė yra kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, ji nesielgia netinkamai ir neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga ir nesidžiaugia neteisybe, bet su džiaugsmu pritaria tiesai. Meilė – ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

Parengė Patricija Veselytė ir Ilona Petrovė

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

Vilniaus universitetinė ligoninė Santaros klinikos savo internetiniame puslapyje pasidalino nuotraukomis iš ten dirbančių medikų kasdienybės COVID-19 pandemijos metu.

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

V. Balkūno/Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų nuotrauka

Daugiau vaizdų paspaudus čia

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/4b5b6ff2af51e78c9bc83b994906a189.jpg"},"main_article":{"title":"Nenoriu \u012f mokykl\u0105, arba Kaip virusas grau\u017eia tradicin\u012f ugdym\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-21-nenoriu-i-mokykla-arba-kaip-virusas-grauzia-tradicini-ugdyma\/179926","article_id":"179926","subtitle":"s. Danguol\u0117 Gervyt\u0117 RA"},"sub_1":{"title":"Psichologin\u0117s rekomendacijos, skirtos vienuoliams ir kunigams, bet naudingos visiems tikintiesiems","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-21-psichologines-rekomendacijos-skirtos-vienuoliams-ir-kunigams-bet-naudingos-visiems-tikintiesiems\/179925","article_id":"179925","subtitle":null},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/a73bb8da0b8e8f1c3c52664e294ac41faa450d33.jpg"},"sub_2":{"title":"Kas mums yra auka?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-21-kas-mums-yra-auka\/179939","article_id":"179939","subtitle":"Irena Egl\u0117 Laumenskait\u0117 - Artuma"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/fe549f7d7128fd73f6475eafaa9390d029e2a113.jpg"},"sub_3":{"title":"Laudacija Gintarui Grajauskui","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2020-04-21-laudacija-gintarui-grajauskui\/179867","article_id":"179867","subtitle":"Mykolas Katkus - Naujasis \u017didinys-Aidai"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/23e58e5be7e02c1938b86ac48952bd297d655f6f.jpg"},"related":[],"links":[]}

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas perpubliktuotas (ir papildytas „Bernardinams“) iš 2020 m. kovo mėn. „Artumos“ numerio

Kodėl labai skirtingi dalykai vadinami tuo pačiu lietuvišku žodžiu „auka“? Apie ką kalbame? Ar tai – „aš visą gyvenimą Tau paaukojau, o tu toks nedėkingas...“, ar apie dėžutę su užrašu „Aukos bažnyčiai“, ar Kristaus auką, ar tikrą auką Dievui, kuri „yra sugrudusi dvasia“ (Ps 51, 19), ar auką „užperkant Mišias“, ar seksualinio išnaudojimo aukas, ar „dėl Dievo gailestingumo prašau jus, aukoti savo kūnus“ (Rom 12, 1), ar galiausiai: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13)? Mums labiau pažįstama anglų kalba šiai reikšmių įvairovei nusakyti yra bent keli žodžiai: sacrifice (Dievo ir širdies auka), victim (smurto objektas), offerings (konkrečios aukos Dievui), alms (išmalda), expiation (išpirkimas), donation (finansinis indėlis kažkam paremti). Kas vyksta, ypač Bažnyčioje, kai viską vadiname auka – ir nelygstamą Kristaus meilės auką, ir pinigus, ir patyrusius seksualinį išnaudojimą? Jei kriterijumi laikome Kristaus auką, ar tikrai suprantame, kas ji yra?

„Kam ir dėl ko buvo už mus pralietas švenčiausiasis Dievo – aukščiausiojo kunigo ir Aukos – kraujas?“ – klausia šv. Grigalius Didysis (540–604) savo „Keturiasdešimt penktame žodyje“ Šv. Velykoms ir svarsto:

Jei ši auka skirta Piktajam, kuris buvo įkalinęs mus nuodėmėje, tai labai įžeidu: galvažudys gauna atpirkimo kainą ne tik iš Dievo, jis gauna ir patį Dievą... Kaip tai? Kur kas teisingiau būtų mūsų tiesiog pasigailėti... O jei ši auka Tėvui, tai kodėl ji mokama? Juk ne Jis buvo mus įkalinęs... Ir kodėl Viengimio Sūnaus kraujas buvo reikalingas Tėvui, kuris net iš Abraomo nepaėmė Izaoko kaip aukos, bet, išbandęs Abraomo tikėjimą, aukai tepaėmė aviną? Argi neaišku, kad tos Viengimio Sūnaus aukos Tėvui nereikėjo? Jis ją priima ne sau, o dėl mylimo kūrinio – kad Dievas pats mus išgelbėtų, įveikęs mūsų Priešą savo Meilės galia (žmogiška mirtimi nugalėjęs mirtį), ir grąžintų mus pas save per Sūnų, kuris nuolankiai tapo mūsų Keliu pas Jį, mūsų Gyvenimu. Ne Dievui reikėjo aukos, o mums reikėjo Dievo, įsikūnijusio ir numarinto, kad mus atgaivintų. Nė vienas iš Jo padarytų stebuklų neprilygsta mano išgelbėjimo stebuklui... Keli kraujo lašai perkeitė pasaulį.

Doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šv. Grigalius Didysis kalba apie Kristaus auką (sacrificium) kaip nelygstamą dovaną save atiduodant, nes Kristus savo meilės auka sunaikina nuodėmę (Žyd 9, 26). Būtent šis terminas taikant jį žmogui vartojamas tuomet, jei tai širdies auka Dievui: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies sugrudusios ir atgailaujančios“ (Ps 51, 19).

Tačiau kitomis kalbomis (ne tik anglų, prancūzų, bet ir graikų bei lotynų) ir Kristaus auka yra įvardijama kitaip nei lietuviškai, pvz., Rom 3, 25 kalbant apie mūsų atpirkimą Jo kraujo galia. Gerai, kad pastarosios Šventojo Rašto redakcijos jau paiso kai kurių skirtumų, todėl ir lietuviškuose vertimuose vietoj aukos vartojamas dažniausias Biblijos žodis atnaša kaip tai, ką žmogus konkrečiai gali Dievui atnešti. Senajame Testamente plačiausiai aprašomos konkrečios atnašos šlovinant Dievą visad susiduria su klausimu apie širdies santykį, kuris Naujajame Testamente yra esminis ir pirmesnis, nes Dievui nebepriimtinos deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Bet Kristaus pasiaukojančios  meilės santykį „štai ateinu, o Dieve, vykdyti Tavo valios“ (Žyd 10, 9) vargu ar galime priskirti prie daugelio mūsų „aukojimo“ veiksmų. 

Kas iškreipia aukos sampratą?

Tad kyla klausimas, ką reiškia kvietimas mums aukotis, kaip Kristus pasiaukojo? Kas čia gali būti panašaus, jei neretai aukojimasis nukreipiamas į savęs ar kito pervarginimą bei nualinimą, kas uoliems katalikams paprastai baigiasi perdegimu? Nuvaryti arkliai nušaunami – jie tiesiog nebereikalingi, nes nebenaudingi. Toks pasiaukojimas ženklina ne vien nuodėmę prieš savo kūną, bet ir kelia atvirą klausimą: kodėl taip vyksta, kas tai motyvuoja? Aukojimasis paverčiant save vien įrankiu darbui, kurį matome esant reikalingą Bažnyčiai, nustelbia širdies santykį ir su kitu, ir su savimi, o tai nėra Dievo valia. Juk apaštalas Paulius Laiške romiečiams prašo mūsų ne aukoti, bet atnašauti savo kūnus kaip gyvą, šventą Dievui patinkančią auką – kaip dvasinį garbinimą (Rom 12, 1).

Andrea Di Bartolo. Šv. Paulius (fragmentas), XIV a. I pusė. Wikimedia Commons nuotrauka

Ar tokio neadekvataus mūsų aukojimosi nepaskatina ir istoriškai gautas aukos sindromas, kai žvelgiame tik į tai, „ką jie mums padarė“, bet nesusimąstome, kaip patys elgėmės su kitais? Tiesa, tam tikra prasme pusę amžiaus visi buvome politinio smurto aukos, tačiau vieni tapo tikėjimo ir meilės Tėvynei liudytojais, kiti liko smurto objektais, bet būta ir to smurto vykdytojų. Tačiau dabar, kai nebėra karo bei trėmimų, ar turime tiek savivertės ir orumo, kad pasipriešintume visokiam smurtui bei išnaudojimui, kuris neišnyko ir darbo santykiuose? Ar Bažnyčia Lietuvoje, laikydamasi savo socialinio mokymo, kelia balsą prieš tokius dalykus, jei, pagal žmonių vertinimus, socialiniais klausimais ji menkai taria žodį?

Gal maišatį, nesuprantant Kristaus meilės aukos, sąlygoja ir mūsų bei aplinkinių tautų istorinė patirtis, kad martyrum kaip Dievo liudytoją mes vadiname kankiniu, nes į nelygstamą tikėjimo drąsą mirti dėl Kristaus žvelgėme iš šalies – kaip stebėtojai, matydami vien smurtą ir nukankinimą? Drąsių pirmųjų ir dabartinių Dievo liudytojų (kankinių), neišsižadėjusių Jo net mirties akivaizdoje, kraujas buvo ir, tikėtina, yra krikščionių sėkla. Bet jei tuo pačiu žodžiu auka lietuviškai vadiname visokio smurto objektus, ar mes taip nesulyginame Kristaus aukos ir seksualinio smurto aukų toje pačioje Bažnyčioje?

Išsakant ne vieno asmens skausmą joje darbuojantis, reikėtų paminėti kitą aukos aspektą: skirtingai vertinamą asmens indėlį, priklausomai nuo to, ar jis dvasininkas, ar pasaulietis, ar vienuolė. Kunigystė yra tarnyba, už kurią reikia tinkamai mokėti, o pasauliečiui ar vienuolei aukotis Bažnyčiai yra garbė. Bet jei konkretus jų darbas yra palygintinas, kodėl pasireiškia nemaži atlygio už jį skirtumai? Gal čia mums koją pakiša tai, kad iki šiol lietuviškai vartojame luomo terminą, tuo parodydami, kad tarp dvasininkų ir pasauliečių yra esminių skirtumų? Skaitydami kitomis kalbomis Vatikano II susirinkimo Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, matome, kad kalbama apie skirtingas sąlygas, gyvenimo būdą, socialines padėtis (statusus), būvius (pvz., santuokinį ir nesantuokinį), kurie egzistuoja ir šiuolaikinėje visuomenėje, bet ne luomus. Šie reiškė ne tik uždarumą, kuris sunkiai įveikiamas, bet ir skirtingus įstatymus skirtingo luomo atstovams, kaip buvo Europoje viduramžiais, o dabar dar yra tarp kastų Indijoje. Ar tai negali turėti įtakos Bažnyčios Lietuvoje mentalitetui ir tokiam požiūrio skirtumui, kuris egzistuoja kunigijos ir pasauliečių atžvilgiu? Tai neišvengiamai susiję ir su aukos bei aukojimosi samprata.

Pexels.com nuotrauka

Pinigai bažnyčioje

O kaip yra su mūsų piniginėmis dovanomis ar atnašomis Bažnyčiai, kurias mes taip pat vadiname auka? Kaip žmonės aukoja Bažnyčiai? Absoliuti dauguma „atsiskaito“ už patarnavimus pagal savo išgales bei norą, nuvokdami „tinkamas“ sumas arba, deja, kartais nubėgdami pasiimti daugiau pinigų, jei koks nors nelaimingas kunigas pasako, kad už tiek nelaidos. Jei kunigas mažoje parapijoje aukoja Mišias tik tuomet, kai jos yra „užpirktos“, ar pasauliečiai gali kitaip traktuoti savo piniginę „auką“? Bet jie duoda pinigų ir per bažnytines šventes, ir kiek mažiau sekmadieniais, tačiau kas bus, jei jų vis mažiau ateis į bažnyčią? Tai laukia kaimo vietovių ir mažesnių miestų, kur į Mišias susirenka tik garbaus amžiaus žmonės, patys artėjantys prie išėjimo pas Viešpatį.  

O dabar nežinia kiek užtruksiantis karantinas šią problemą apnuogino. Pirmiausia atskleidė, kad tų parapijų, kuriose kunigas žmones myli ir nepadalyta širdimi darbuojasi, nariai truputį paraginti ir neraginami neša ar perveda savo atnašą kaip paramą bei indėlį parapijos veiklai palaikyti. Tačiau tai vyksta ne visur, nors reikia mokėti parapijoje dirbantiems pasauliečiams bei vienuolėms už jų darbą, nuotolinius renginius, bažnyčios valymą, bent truputį pašildant ją. Pagaliau ir kunigas turi valgyti, pirkti kurą, nes ne vienam tenka pas ligonį bei mirštantįjį vykti. Kunigas ar dvasiniai palydėtojai šioje situacijoje kai kuriems net reikalingesni, nes žmonės patenka ne vien į psichologines, bet ir dvasines krizes. Kaip mes elgsimės? Manau, tą suprasime ir pinigais pagal išgales prisidėsime. Tačiau kunigo santykio su savo parapijiečiais klausimas tuo nesibaigs, ir teks į jį pirmiausia atsakyti ten, kur kunigas ateidavo į bažnyčią tik sekmadieniais bei užsakomoms Mišioms, visa kita palikdamas tik Dievo valiai.

Tikėjimo praktika ir požiūris į Bažnyčią pas mus priklauso ir nuo asmens turimų pajamų. Jėzaus laikų Izraelyje ir turtingieji eidavo į šventyklą atnašaudami (ne aukodami) į iždinę gausiai, iš savo pertekliaus. Todėl du našlės pinigėliai, kuriuos ji teturėjo, buvo didžiausia atnaša Dievo akyse. Bet šiandien pagal šį pavyzdį žodžiais nenuvertinkime piniginio indėlio tų, kurie yra turtingesni. Kai turtingesniųjų tikėjimo praktika yra reta ir neprestižinė, jų duodami pinigai nebėra pasipuikavimo dalykas. Juolab kad turtingesni ir duotų daugiau negailėdami, jei kunigas mokėtų pakviesti žmones ir patikėtų jiems parapijos veiklas. Tačiau ko pirmiausia reikėtų? Gal ne tiek aiškinti apie dideles bažnyčios išlaikymo išlaidas, kurios tikrai yra tokios, bet už gautus pinigus viešai atsiskaityti, surinktas sumas ir išlaidas parodant. Ypač jei gauti pinigai nėra už kunigo patarnavimus, bet rinkliava arba asmens dovana bažnyčiai. Žmonės nori matyti, kur ir kaip jie panaudojami, ir jei prasmingai – tuomet prisidėti.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. Mikalojus.lt nuotrauka

Tikrasis aukojimasis

Pažiūrėkime į auką Bažnyčiai bei pasauliečių aukojimąsi jai ir kitokiu žvilgsniu. Jei Bažnyčia yra vienas mistinis Kristaus kūnas, tai „tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba“ (1 Kor 12, 23). Kadangi pas mus nepalyginamai garbingesniais laikomi kunigai, kurie priėmę šventimus ateina aukoti Mišių in persona Christi, jie tikrai turėtų būti į Jį panašesni ir savo bendravimu su kitais. Kas pasikeistų? Daug kas: žmonės, patirdami tokį pagarbos ir meilės liudijimą, būtų patraukti visa širdimi, ir „privalomos aukõs“ Bažnyčiai iš jų nebereikėtų. Neštų jie džiugiai savo dovanas ir visokią paramą kaip atnašas pagal savo išgales, o gal ir daugiau, kadangi „kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7).

Džiugu, kad tai vienur kitur po truputį vyksta, bet labiausiai priklauso nuo kunigo atvirumo žmonėms ir rūpinimosi jais. Tačiau priklauso ir nuo pačių pasauliečių, kuriems reikia pagalbos susivokti ir kitaip į save bei kunigą žiūrėti. Tuomet nebūtų Bažnyčioje nepagarbos „žemesniam luomui“, visokio ir pirmiausia psichologinio smurto, taip pat ir... pinigų problemos. Už širdies auką Dievas apipils tūleriopomis malonėmis ir aprūpins, kad galėtume dosniai imtis bet kokio gero darbo (plg. 2 Kor 9, 8).

Kitas klausimas – tai mūsų kančios (ligos, netekties, visokio skausmo) aukojimas už kitus: Bažnyčią, pasaulį, nusidėjėlių atsivertimą ir mums brangius žmones. Kaip yra su mūsų kančia, galimai papildančia Kristaus kentėjimus, jei tos aukos nelabai suprantame? Kančia, sako Hansas Ursas von Balthasaras (vienas didžiausių XX a. teologų), kuri patiriama kaip mano kančia, nėra mano kaip krikščionio nuosavybė, bet tik dovana, kurią aš per Bažnyčią turiu perduoti tikrajam savininkui. Eucharistijoje priimdami Jo Kūną ir Kraują mes tampame viena Jame, kartu tapdami indais, kuriuose ir per kuriuos kaip savo Kūno narius Jis gali priimti pasaulio kančią. Tai atpažįsta apaštalas Paulius sakydamas: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Gyvenimo patirtis sako, kad labiau mylime tuos, kuriems save dovanojame. O juk tikroji dovana nėra padovanotas ar į spintą padėtas daiktas, nes dovana gyva tik dėl abipusio santykio – tol, kol yra dovanojantis ir dovaną priimantis. Tad Bažnyčioje tokį santykį reikėtų abipusiškai stiprinti, kad joje neliktų „luomų“ – kad mūsų visų bendrystė Kristuje liudytų Bažnyčią pirmiausia kaip asmenų bendrystę, communio personarum, Jo meilėje.

Ses. Danguolė Gervytė / Bernardinai.lt nuotrauka

Po pirmos karantino savaitės sakiau, kad nenoriu grįžti į mokyklą. Po mėnesio nuomonės nepakeičiau, gal tik turiu patikslinti, kad nenoriu grįžti į tokią pačią mokyklą, kokią palikau. Neslėpsiu – man netgi patinka dirbti nuotoliniu būdu, nors iššūkių netrūksta ir pasiilgau gyvo kontakto su mokiniais bei kolegomis. Mokykla niekada nebus freelancing darbas, nes joje svarbiausia yra santykis. Virtualybė tik sukuria santykio iliuziją arba laikinai jį pakeičia, palaiko, iki kol ateis „geresni laikai“. 

Nepaisant to, kad virtuliai pabuvau mokinių ir kolegų namuose, darbo kambariuose, virtuvėse ir net miegamuosiuose, gyvo santykio, rankos paspaudimo, prakaituotų sportinių batų kvapo, šypsnio ir budinčio mokytojo aukštakulnių kaukšėjimo koridoriuose niekaip virtualiai nesukursi. Sutinku su vienu kolega, kad „darbas mokykloje iš namų“ yra toks pat kalambūras kaip saldus sūrelis arba kojų rankšluostis. Buvimas šiandieniame kosmose, savotiškame mokslinės fantastikos filme, kai „dirbame mokykloje iš namų“, leidžia pažiūrėti į mūsų paliktą realybę iš šono, atsitraukus. Ir galbūt paskui gebėsime pasirinkti „grįžti“ kitaip ir net kitur. Juk mokykla nėra neišvengiama duotybė, ją kuriame tam tikrame laike ir kontekste

Kaip mes tapome IT specialistais per dvi savaites

Prasidėjus karantinui vienos mokyklos puolė stačia galva į nuotolinį mokymą, kitos davė sau laiko susiorganizuoti, pakeisti tvarkaraščius, „perdėlioti“ mokytojų darbo valandas, dalyvauti webinaruose, kurie pirmas dvi savaites užtvindė visų mokytojų namus. Tiek pirmieji, tiek antrieji, nepaisant pasiruošimo startui, išėjo į eterį taip, kaip galėjo. Ir būtent ten vyko tikrasis mokymasis: kaip valdyti klasę nuotoliniu būdu; kaip zoome grąžinti mokinį į laukimo kambarį, jeigu jis nesilaiko taisyklių; ką daryti su reikalaujančiomis tėvų žinutėmis; kaip paskirstyti optimaliai mokymosi krūvį, kaip valdyti savo darbo laiką ir ar visada galima virtuliai „įsileisti į savo namus“ 300 mokinių ir t. t. Taip per antrąją mokymo savaitę mokytojai atliko priverstinę pedagoginę nuotolinio mokymo praktiką. Ir nesvarbu, kad webinarų vedėjai siūlė kvalifikacijos pažymėjimus, kvalifikacija įgyjama tik dirbant, o ne mokantis, kokios yra nuotolinio mokymosi rūšys arba kada jis atsirado (buvo ir tokių mokymų, tarsi to išmanymas man padėtų kitą dieną „susijungti“ su septintokais). 

Prasidėjus nuotoliniam mokymuisi paaiškėjo, kad ir mūsų mokiniai nėra tokie „išmanūs“, kaip mums atrodė. Informaciniam raštingumui nepakanka aprūpinti vaikus IT technologijomis. Davus meškerę reikia išmokyti ir žvejoti. O gebėjimas atsisiųsti žaidimą ar įsidiegti iš Google play parduotuvės mobiliąją programėlę dar nėra sėkminga žvejyba. Piktinasi tėvai ir patys vaikai yra sutrikę, kai mokytojas paprašo atliktą užduotį, pavyzdžiui, lietuvių kalbos rašinį, Word formatu atsiųsti kaip prisegtą dokumentą. Taip ir su mokytojais, kurie puikiai apsiperka Aliexpress ir staiga sutrinka, kai reikia įsidiegti kokią nors nuotolinio mokymosi programėlę. Ši patirtis yra mums karantino pamoka: informacinių technologijų kursas turi būti ne nuo penktos, bet nuo pirmos klasės. Problema ne ta, kad mokykla neišmoko vaikų, bet kad pati bendrojo ugdymo programa neatlaiko laiko iššūkių. Jeigu per pandemiją ne vienas žmogus, naudodamas IT technologijas apgynė daktaro disertaciją, įstojo į aukštesnę studijų pakopą, tai ką reiškia nuotolinė abiturientų lietuvių kalbos įskaita prieš egzaminus? Kaip tapome IT specialistais per savaitę, taip ir toliau tokiu pat pagreičiu turime tobulinti savo kompetencijas ir auginti mokinius, nes skaitmeninis pasaulis yra mūsų pasaulis. Jis netrukdo nei efektyviai mokytis, nei bendradarbiauti. Tikiu, kad, grįžę į mokyklas, nesudėsime į dėžutes planšečių, neatjungsime sukurtų platformų, nepamiršime prisijungimų online užduotims ir neprarasime gebėjimo valdyti dokumentus debesyse. Ne vienas pamatėme, kad mokykla per dvi savaites įžengė į dvidešimt pirmąjį amžių, jeigu skubėsime, grįšime atgal į dvidešimtą. 

Ugdymo turinys ir tai, ko mus moko gyvenimas, arba Pagiriamasis žodis nieko neveikimui

Per pastarąsias dienas, kai švietimo vadovai pažadėjo anksčiau užbaigti mokslo metus, mokytojai sunerimo, kad „neišeis programos“. Gal pernelyg prasčiokiška pasakyti „ir kas čia baisaus“, bet aš tikrai manau, kad nėra tragedijos, jeigu antrokas neišmoks dalybos šiais metais, o nuo šios temos pradės trečią klasę. Ar pagalvojame, kokią jie gyvenimo pamoką mokosi per karantiną? Čia įgyjamos kompetencijos ir įgūdžiai neaprašyti jokiuose aprašuose, o prisirišdami prie programų, siųsdami krūvas užduočių, neleisdami tiesioginėje vaizdo konferencijose aptarti su vaikais jų patirties, reflektuoti situaciją, apgaubiame juos gyvenimo išmintimi. 

Green Chameleon / Unsplash.com nuotrauka

Iš šio pasyvaus ir lėto gyvenimo galime išmokti labai daug apie save, kitus, pasaulį. Tai kodėl to neišnaudojus. Suprantu, kokį nuostolį patiria muzikos mokyklos, dailės studijos ar sporto būreliai. Jie desperatiškai bando nuotoliniu būdu šokti baletą, irkluoti ar žaisti futbolą. Bet kai kuriems vaikams yra tikra dovana nelėkti iš vienos veiklos į kitą. Suaugusieji galvojame, kad visada svarbu būti užimtam, taip mes mokome vaikus nuo mažens būti „busy people“ (liet. užimtais žmonėmis), nes svarbus ir vertingas tas, kuris neturi laiko, negano debesų ir nuolatos lavinasi. 

Tik pamiršome, kad vaikui (o ir suaugusiajam) labai svarbu turėti laiko nieko neveikti. Reikia laiko pamąstyti, pažiūrėti pro langą, patysoti ant sofos ir ramiai sugalvoti, kad noriu skaityti knygą arba dėlioti milžinišką dėlionę. Karantinas išgelbėjo vaikus nuo per didelio ugdymo sureikšminimo ir asmeninio susireikšminimo, kaip perspektyvus žmogus pirmadienį po pamokų turi šokti baletą, antradienį – piešti galvas „iš natūros“, trečiadienį – eiti į baseiną, ketvirtadienį – pas korepetitorių ir t. t. O dabar yra laiko skaityti knygą, važinėti dviračiu, ilgai vedžioti šunį, knibinėti paprastus vaikiškus darbelius arba tiesiog nieko neveikti. Medis užauga, kai ateina jam laikas ir galima daigą tempti į viršų, pešioti, bet nuo to augimas nespartės. Labai norėčiau, kad karantinas mus išmokytų ne vartoti veiklas, būrelius, studijas, bet augti savu ritmu siekiant asmenybės brandos ir autentiškumo. 

Kai kurių elitinių mokyklų administracija sudarė didelius mokinių srautus dailės, dorinio ugdymo, technologijų videopamokoms, skyrė po vieną valandą vietoje ugdymo plane esančiu dviejų ar trijų. Tos pamokos yra srautinės, nes reikia taupyti laiką „rimtesniems“ dalykams. Aš esu įsitikinusi, kad dabar kaip niekados svarbus dorinis ar meninis ugdymas ir ne dėl žinių, o pagalbos reflektuojant išgyvenamą laikotarpį, dėl erdvės pokalbiams ir asmeniniam santykiui. Karantinas leidžia „pamatyti iš šono“, koks nevisagalis yra mokslas nematomo viruso akivaizdoje. Mes per daug buvome įsitikinę žmogaus supergaliomis, o pamiršome, kad išmintis nėra lygu akademiniam žinojimui. Jokiu būdu neaukštinu tingios rezignacijos katastrofų akivaizdoje, bet tikiu – kaip akistatoje su pandemija supratome, jog mokslas nėra visagalis, tai ir mokykloje suprasime, kad ne vien akademinės spekuliacijos suteikia brandos ir išminties. Išmintis nepriklauso tik nuo išeitos dalyko programos ar atliktų užduočių kiekio.

Kas yra „normalu“?

Pirmąją nuotolinio mokymo savaitę gimnazijos, kurioje dirbu, administracija gavome daug padrąsinančių ir dėkingumo laiškų iš mokinių tėvų. Mokyklos gavo ir pasipiktinusių tėvų laiškų, kuriuose reikalaujama čia ir dabar suvaldyti mokymosi krūvius, priversti mokytojus vesti vaizdo pamokas, mokyti kiekvieną vaiką individuliai realiu laiku. Lieka retorinis klausimas: ar visiems (ne tik pedagogams), persikėlusiems dirbti iš įstaigų į savo svetaines, virtuves ar miegamuosius, ėjosi kaip sviestu patepta? Ko gero, ne. Taip ir mokytojams ne visada viskas pavyksta. Ir tai yra normalu. Juk šalia IT kompetencijų, šeimos gyvenimo ir pačių mokytojų multitaskinimo tarp klasės ir savų vaikų dar yra ir asmeninės emocijos, nerimas, atsakomybė, kaip ir visų žmonių. 

Nesuspėję persikelti į nuotolinį mokymą, patys mokytojai norime ir iš mūsų reikalauja tėvai bei visuomenė tobulo darbo, apsigaudami, kad nemokėti, nežinoti yra ne tik normalu, bet kartais ir sveika. Tai nuima karūną mokytojų visažinybei ir yra daug sveikesnė ir labiau asmenybę ugdanti patirtis nei kvalifikaciniai kursai. Yra mokytojų, kuriems toks darbo būdas tinka ir patinka, kaip yra ir vaikų, kurių pasiekimai paaugo per nuotolinio mokymosi mėnesį. Ne vienas mokytojas yra nustebęs, kaip uolumu klasėje nepasižymintys ar dėmesio nekoncentruojantys vaikai sistemingai ir nuosekliai dirba nuotoliniame mokyme ir daro pažangą. 

Nuotolinis mokymas atskleidė dar vieną mūsų vaikų gebėjimą (arba negebėjimą) – tai savarankiško darbo įgūdžius, savidiscipliną ir veiklų planavimą. Kaip kai kurie iš mūsų, suaugusieji, viską atiduotume, kad tik galėtume dirbti freelanceriais, taip pat yra vaikų, kurie geba valdyti savo laiką ir planuoti darbą, o asmeninė laisvė ir galėjimas dirbti tada, kai tau patogu, ir taip, kaip nori, yra jų mokymosi ir darbo būdas. Tai kodėl jo nepaisome, versdami visus dirbti grupėse? Mes apsigauname tikėdami aktyvaus mokymosi, nuolatinio žadinimo, stimuliavimo, darbo grupėse skatinimo panacėja. Mokymasis kartais yra gebėjimas išsėdėti (galima ir išgulėti) valandą skaitant tekstą, mokantis užsienio kalbos žodžių ar pan. Kartais džiaugiuosi, kad nebesu mokinė ir niekas manęs šešis kartus per dieną (tiek vidutiniškai yra pamokų vidurinės mokyklos mokiniams) nebando „suaktyvinti“, neverčia dirbti aktyviais metodais ir įsivertinti po kiekvienos atliktos užduoties. Mokytojai, kuriems toks darbas jau buvo įprasta normalybė, nuotoliniame sutriko. Tikiuosi, kad po pandemijos šiuolaikinė pamoka bus ta, kurioje dar daugiau personalizuojamas ugdymas, kur yra daug laiko individualiam darbui gilinantis ne į plotį, bet į gylį. Kodėl pamoka negali trukti pusantros valandos, o visos pertraukos po pusvalandį? Kodėl nepadaryti „nuobodžių“ pamokų, kur mokomės dirbti savarankiškai? Kodėl neįvesti individualios mokinių mentorystės, kurioje vaikas planuoja ir kelia sau ugdymosi tikslus?

Dirbdami virtualiose mokyklose matome,kaip vaikai jau pasiilgo klasės draugų ir mokytojų. Tai jiems yra svarbiau negu „suaktyvintos ir inovatyvios“ pamokos. Nejaugi neglosto mokytojos širdies, kai devintokai zoomo pamokoje tau sako: „Mokytoja, kaip miela jus matyti!“ Arba kai sužinai, kad vaikas kasdien veda pavedžioti šunį kuo arčiau mokyklos, apsukdamas ratą aplinkui tvorą ir vis galvodamas, kaip jau norėtų grįžti į mokyklą. Bet tai nereiškia, kad turime grįžti į penkių dienų mokymosi savaitę, kur visa diena rimuojama į keturiasdešimt penkių minučių posmus. Šitas laikotarpis yra puiki proga švietimo ekspertams ir praktikams permąstyti, kaip kitaip gali atrodyti mokykla po pandemijos, o ne ieškoti, kaip greičiau ir bet kokia kaina turime grįžti į „normalybę“. Gal reikėjo pandemijos, kad išdrįstume pamatyti, kad mokyklos kartais skęsta po biurokratinėmis normomis, rekomendacijomis, patarimais ir ekspertų išvadomis ir yra įtikėjusios savo metodų nepakeičiamumu. O metodai, darbo būdai gali keistis, „normalu“ nėra pastovus dalykas, tai tik mūsų susitarimas. Tai, kas yra nepakeičiama ugdymo procese, tai tarpusavio santykis, kad ir kokiomis priemonėmis jis būtų kuriamas. 

Feliphe Schiarolli / Unsplash.com nuotrauka

Nekomercinis pasiūlymas sau ir kitiems pabaigai

Tas desperatiškas noras grįžti į „normalybę“, nors nebežinome, kas yra normalu, yra pulsuojantis visuomenėje. Nors nujaučiame, kad tai, kas buvo normalu, rytoj vargu ar bus „normalybė“. Tą desperatišką norą gyventi kaip gyvenus atspindi eilės prie atsidarančių pramoninių prekių parduotuvių, paslaugų teikimo įstaigų ir pan. Skubėjimas atgal į mokyklas irgi grįstas būtinybe atgaivinti ekonomiką, kuri dabar sustingo ir laukia mūsų, paklaikusių dėl vartojimo. Danijoje jau atidarė mokyklas, išskirstė mokinius mažesnėmis grupėmis, sudarė slenkančius atvykimo, išvykimo ir pertraukų grafikus, bandydami apgauti save ir kitus, kad tai dėl mokslo, nors mes puikiai suprantame, jog tokiomis sąlygomis mokykla yra vaikų užimtumo centras. Tėvai turi grįžti į darbą, kad tik viruso kirminas nesugraužtų visai klibančios ekonomikos. 

Karantino pradžioje filosofas L. Degėsys klausė, ar karantino virusas nesugrauš tradicinės mokyklos. Labai norėčiau, kad sugraužtų. Todėl nenoriu grįžti į mokyklą, nes taip negrįždami laimėsime laiko permąstyti ir generuoti naujas idėjas. Jau patyrėme, kad geriausiai veikia ne ofise sukurtos idėjos, bet paremtos patirtimi. Tai kodėl turime pabėgti nuo šios nepatogios, bet labai vaisingos patirties? Taigi siūlau būti nepelningiems ir neefektyviems ir leisti viruso kirminui kuo giliau pragraužti pažinimo obuolį. Ir dar baigdama turiu pasiūlymą kolegoms iš katalikiškų mokyklą (nes ir aš pati vienoje iš jų dirbu): istorijoje katalikiškos mokyklos dažnai žengė žingsniu priekyje, kūrė naujas ugdymo formas, kurias po to perėmė valstybė ir masinis ugdymas. Ar nėra palankus metas apsidairyti ir rasti drąsos nepopuliariems sprendimams, kurie yra grįsti principu „mažiau yra daugiau“, nes gyvenimas po pandemijos vis tiek nebebus toks kaip buvo. Ir ačiū Dievui, kad jis išmuša mus iš „normalybės“. Tikiuosi pamatyti, kaip virusas sugraužia tradicinę mokyklą, štai tada galėsiu grįžti į realią ir virtualią pamoką.

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Pandemijos metu susidūrėme su situacija, kuri daugumai mūsų nauja ir reikalauja didelių nusistovėjusios tvarkos, darbų, tvarkaraščių, užduočių, veiklos pokyčių, peržiūrėti, kas svarbiausia mūsų misijai. Metas prisitaikyti prie karantino realybės, užklupusios priverstinai ir palyginti netikėtai, kurioje ne visada lengva tvarkytis; bet su Dvasios įkvėpimu su pasikliovimu ją galima išgyventi kaip augimo ir kūrybingumo galimybę.

Dėl to Universidad Pontificia Comillas Klinikinės psichologijos skyriaus Vienuoliškojo ir kunigiško gyvenimo komanda siūlo paprastas rekomendacijas su tam tikrais nurodymais, kaip rūpintis vienuolinių bendruomenių ir kunigiško gyvenimo psichologiniais aspektais. Vertė Irena Jomantienė.

Kuo geriau suprasime ir prisitaikysime prie dabar patiriamos realybės, tuo tai mums naudingiau. Labai svarbu rimtai ir nuoširdžiai suvokti esamą situaciją – asmeninę, bendruomenės, socialinę, bažnytinę ir nekurti nepagrįstų panikos elgesio modelių.

Naudinga ir būtina turėti pakankamai informacijos. Užsitikrinkite, kad gaunate oficialią, adekvačią, pakankamą ir teisingą informaciją. Tačiau informacijos perteklius, ypač iš socialinių tinklų, kai kuriems žmonėms gali sudrumsti psichologinę ramybę. Perteklinė informacija gali sukelti nejaukumą, nerimą, baimių, sutirštintų vertinimų, iracionalių idėjų, neigiamų minčių ir kitų emocinių reakcijų, kurios galiausiai atsigręžia prieš tą asmenį. Venkite persisotinimo ir perdėtos žinių naštos, ypač nepatvirtintos informacijos ir abejotinų duomenų bei komentarų. Naudinga iš anksto pasirinkti konkretų dienos laiką (veikiausiai ne daugiau nei trejetą tokių momentų), kai kiek įmanoma teisingiau ir tiksliau susipažinsite su einamąja situacija.

Vadovaukitės rekomendacijomis ir veiksmų planais, parengtais Sveikatos ministerijos, autonominių komitetų, regioninių ministerijų, savivaldybių ir kitų. Visų svarbiausia, jeigu gyvenate su kitais žmonėmis, pastebėkite, kam pasirodo infekcijos simptomai, kas užsikrėtė ir kam reikia izoliuotis.

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Bendras gyvenimas

Veikiausiai šiomis savaitėmis praleisite daugiau laiko kartu, daugiau dalinsitės bendra erdve su savo bendruomenės nariais. Ši situacija suteikia galimybę gyventi brolybės ir vienybės dvasia. Bet ji reikalauja ir atidumo, kad šis naujas gyvenimo drauge scenarijus kartu būtų ir susitikimo, taikos, artumo ir laisvės vieta.

1. Pirmiausia atminkite, kad ne visi esame vienodi ir įtampos ar sunkumų akimirkomis reaguojame skirtingai. Pasistenkite suprasti, kaip reaguoja kiti, o savo reakcijas priimkite be nereikalingo kaltės jausmo. Jeigu būtina, atraskite ramesnę ir giedresnę akimirką, kai galėsite nepaviršutiniškai ir nuoširdžiai aptarti tai, kas vyksta.
2. Užveskite ir kitokių pokalbių. Yra tiek daug įvairių temų pokalbiams. Pasirinkite tokių ir pasinaudokite tuo, kad turite laiko pasikalbėti be įprastinės skubos. Išplėskite savo regos horizontą sužinodami apie kitokį gyvenimą ir kitas pasaulio tautas. Tai puikus metas ypač pasirūpinti dvasiniu pokalbiu. Tai ir metas atverti erdves klausytis ir apmąstyti. Svarbu nepamiršti ir humoro jausmo.
3. Dalyvaukite planuojant naują jūsų bendruomenės arba žmonių, su kuriais gyvenate, situaciją. Psichologinei gerovei naudinga įsivesti tam tikrą tvarkingą ritmą, taikomą tiek bendram, tiek asmeniniai gyvenimui. Tai kūrybingumo metas – pagalvokite apie šventiškesnes veiklas, bendrą maldą bei laisvalaikį kartu (filmų žiūrėjimą, stalo žaidimus, rekomendacijas skaityti ir kt.), palankų teigiamai atmosferai ir šiek tiek prablaškantį. Ruoša virtuvėje bei kiti buities tvarkymosi darbai irgi gali būti labai naudingi.
4. Stenkitės palaikyti tokią bendruomenės darbotvarkę, kuri skatina bendravimą ir pokalbius, nepamiršdami sveikatos saugojimo rekomendacijų. Aiški, visai bendruomenei suprantama organizacija, palanki dalyvauti jauniems ir seniems, bus naudinga kiekvienam.
5. Būkite itin atidūs savo bendruomenės ar organizacijos, kuriai priklausote, jums skiriamoms užduotims. Šiuo metu uolumas yra konkreti rūpesčio kita forma, lemtinga tinkamai funkcionuoti grupei.
6. Pagarbiai elkitės bendrose erdvėse, paisykite tylos meto. Nieko keisto, kad dabar jautriau reaguosite į triukšmą, garsius pokalbius ir kitus blaškančius garsus. Gali būti, kad ir bendrose erdvėse pasijusite šiek tiek nejaukiai. Pagalvokite, kad lygiai taip gali įvykti ir kitiems.
7. Žinias ir informaciją apie pandemiją, karantiną ir kitas su COVID-19 susijusias aplinkybes priimkite ir perteikite rūpestingai ir konstruktyviai. Venkite apkalbų, nepagrįstų gandų bei komentarų vien šia tema, kad nesukurtumėte nereikalingos įtampos nei sunkumų bendruomenei. Nepaliaujamos kalbos apie šią bėdą gali padidinti baimes, išblaškyti ramybės ir tylos būsenas. Susidarykite tvarkaraštį, kada susirinksite žinias, tam skirdami daugiausia porą valandų per dieną, išskirstykite jas, pasiskirkite tris skirtingus laikus, kai tai darysite. Tam skirtam laikui pasibaigus, pereikite prie kitokios veiklos, kuri teikia gerovę arba yra jūsų pomėgis.

Asociatyvi Cathopic.com nuotrauka

Asmeninis gyvenimas

1. Nors kitaip, gyvenimas teka toliau, ir tai gerai. Jeigu jums tai padeda, susikurkite asmeninę dienotvarkę, pagal ją susiformuos tam tikra rutina, skatinanti palaikyti aktyvumo lygį. Ją galima pakoreguoti vėliau tiek kartų, kiek reikės pagal tai, kaip jūs jaučiatės ir kaip viskas klostosi.
2.  Pasinaudokite tais laikais, kuriais gyvenate. Tikriausiai sumažės jūsų užduočių, tiek asmeninių, tiek bendruomenės, tiek bendrų misijos. Gali būti, kad turėsite daugiau laisvo laiko nei paprastai. Panaudokite jį veiklai, kuri padės generuoti teigiamų minčių ir emocijų, kaip antai skaitymas, pasinėrimas į kokią nors įdomią temą, asmeniniai užrašai, apmąstymai ir t. t.
3. Mankštinkitės namuose. Jeigu nesugalvojate, kaip tai organizuoti, yra įvairių programėlių ir mokymo priemonių, iš jų pasisemsite idėjų, kaip prisitaikyti mankštą pagal savo gebėjimus ir reikmes. Sportas aktyvuoja kūną, sumažina liūdesio ar nerimo simptomus, padidina gerovės jausmą. Pasistenkite pabūti natūralioje šviesoje ir neapleiskite kokio nors rankų darbo. Ypač rūpinkitės, ką valgote: nerimas kerta tiesiai per skrandį. Galima pasirinkti ir kasdien padaryti atsipalaidavimo pratimų, jie gali padėti sumažinti karantino pasekmes. Tokių pratimų rasite 2 priede, kurį pateikiame po šių rekomendacijų.
4. Gerbkite asmeninę erdvę ir laiką. Visiems daugiau ar mažiau, bet reikia vienatvės, tylos ir asmeninės autonomijos laiko. Ir vėl – ne visi funkcionuojame vienodai, bet kiekvienas turi savų reikalavimų ir reikmių: sužinokite, kokie jie yra, ir nebandykite primesti kitiems savų. Kai kuriems žmonėms tam tikras izoliavimosi lygis padeda išlaikyti psichikos pusiausvyrą.
5. Tai metas taikai. Bet konfliktai egzistuoja. Egzistuoja ir mūsų bendruomenėse, klebonijose, konventuose, vienuolynuose, seminarijose ar formacijos namuose. Nors mes ir tikrai labai norėtume, kad taip nebūtų, tai realybė, kurios negalime nepaisyti. Tačiau dabar metas ypatingas jėgas skirti supratimui, gerumui, kantrybei ir atleidimui. Metas gavėniai, ne konfliktams. Ir mums reikia vieniems kitų. Taigi tai metas apsisaugoti nuo kaimyno pasiūlymo ir susilaikyti nuo pasipiktinimo, pavydo, ginčų, kritikos ir nemeilės.
6. Pasirūpinkite labiau pažeidžiamais savo bendrakeleiviais. Ypač jeigu gyvenate su vyresniais, sergančiais žmonėmis arba tokiais, kuriems reikia ypatingo dėmesio. Jie gali jaustis pažeidžiami, stengtis neparodyti savo nerimo, kad nekeltų panikos, arba bijoti išreikšti savo susirūpinimą. Nereikia primygtinai siūlytis, bet nuolankiai ir diskretiškai nujausti bei būti pasirengus patenkinti jų reikmes. Jeigu jūs patys kuriuo nors metu būtumėte tokioje situacijoje, nebijokite apie ją pasakyti: be abejo, aplinkui jus esama žmonių, kurie norės ištiesti ranką ir pagelbėti, taip pat tai ir atsakomybės gestas žmonėms, su kuriais gyvenate. 

Asociatyvi Evgenios Levin nuotrauka

Maldos ir Dievo garbinimo gyvenimas

Įpratę funkcionuoti pasaulyje, kuriame dinamizmas, greitis bei skuba yra svarbiausi, kur tai veikia ir mūsų vienuolinį bei kunigišką gyvenimą, pasinaudodami šiuo ypatingu momentu šiai veiklai galime suteikti visai kitokį pobūdį. Dabar būtina priverstinai sustoti, ir dėl to gyvenimą bei viską, kas jame vyksta, labiau perkeliame į vidinę erdvę.

1. Dabar gyvenamas laikas gali būti mums labai naudingas, skatinantis į visus įvykius žvelgti giliu tikėjimo žvilgsniu ir bandyti prieš mus iškylančią realybę suvokti kaip galimybę.
2. Dabar gavėnia, o prie šio Bažnyčios skelbiamo liturginio laikotarpio prisišliejo ir karantinas. Taigi ir šiam metui tinka ir net būtina malda, pasninkas ir atgaila, ir kaip visais amžiais, tai galima daryti kūrybingai.
3.  Mums suteikta galimybė sustiprinti dvasinius skaitinius, asmeninius apmąstymus ir maldos gyvenimą. Tai palankus skaityti metas, o tai vienas geriausių būdų susieti svajones, mintis ir jausmus, nes knygos padeda mums peržengti savo ribas ir susisiekti su giliausia kiekvieno žmogaus dalimi. Tai tinkamas metas ir pamaldžiai, asmeniškai ir giliai apmąstyti tą ypatingą situaciją, kurioje gyvename. Ir, žinoma, tai metas melstis asmeniškai ir bendruomeniškai, galbūt dar kūrybiškesniu būdu. Ypatingą dėmesį maldoje skirti gyvenimams tų, kurie skaudžiau kenčia nuo ligos, melstis už jų šeimas, kurios veikiausiai negali palydėti jų taip, kaip norėtų; melstis už daugelio profesijų žmones, pirmiausia sveikatos priežiūros ir kitų sričių, kurie savo darbe stengiasi su atsidavimu dėl bendro gėrio.
4. Nors kai kuriose institucijose negalima su bendruomene švęsti Eucharistijos ir dalyvauti kituose sakramentuose, dabar metas melstis kartu ir naujai mėgautis Valandų liturgija.
5. Tai taip pat metas sukurti erdves, kur galėtume kalbėtis apie dvasinius dalykus. Kartais šis dvasinis pokalbis prasideda paprastu klausimu, kaip mes pakeliame šią naują tikrovę. Ir metas, net jei mus supa mažiau žmonių, jausti, kad mus palaiko ir lydi visos Bažnyčios maldos.
6. Tai tinkamas metas būti ten, kur atgaila ir pasninkas ypatingu būdu siejasi su rūpesčiu dėl kito, šalia mūsų esančio žmogaus.
7. Yra ir skaitmeninių platformų, siūlomų įvairių bažnytinių vietų ir institucijų, kurios gali padėti mums pergyventi šį laiką pasiremiant socialiniais tinklais, jeigu jie neveda į izoliaciją. Viena iš jų – iniciatyva namuose su Dievu, parengta Jėzaus draugijos Ispanijos provincijos. Tai Ignaciškasis pasiūlymas paversti šį laiką malonės laiku. Jie kiekviena dieną 20.00 val. srautiniu siuntimu perteikia Eucharistijos šventimą, bendrą maldą instagramo platformoje tris kartus per savaitę 22.15, interaktyvius pokalbius su vocesesejota; ir specialius pokalbius bei straipsnius rezandovoy ir pastoralsj platformose.

Asociatyvi Evgenios Levin nuotrauka

Išorinis gyvenimas

Izoliacijos situacija, kurią patiriate, neužkerta kelio dalyvauti apaštalavimo darbe ir tęsti savo misijos. Bet tai daryti tikrai teks kitaip, negu buvote įpratę. Bet jūsų buvimas – net jei tik virtualus – gali būti labai svarbus žmonėms, kurie negyvena kartu. Štai keletas galimai naudingų rekomendacijų:

1. Pasitelkite technologijas, kad išliktumėte arti brangiausių ir labiausiai to reikalingų žmonių. Tai geras metas toliau stiprinti pokalbius su kolegomis iš kitų religinių bendruomenių, iš jūsiškės bei kitų kongregacijų, su kunigais, dvasiškai vadovaujamais žmonėmis, parapijiečiais, šeimos nariais ar bet kokia kita grupe, kuriai reikia paskambinti ar tiesiog pasiųsti žinelę. Pokalbiai apie tai, kaip jūs priimate šią naują realybę, kaip viduje pergyvenate šį ypatingą laiką, arba ką jūs veikiate kasdien, gali padėti jums – jiems ir jums. Venkite skleisti nerimą, baimę, netikrumą ir nereikalingą paniką.
2. Kiek įmanoma, remkitės vaizdo skambučiais, kur jūs galite pasimatyti su kitais, tai vykęs būdas kompensuoti fizinio kontakto stoką, būdas sukurti ramybę.
3. Nepraraskite ryšio su pažeidžiamais žmonėmis. Ypač su senoliais, kurie šiuo metu yra labiausiai pažeidžiami dėl vienatvės ir fizinio silpnumo.
4. Stenkitės išlaikyti ryšį su bičiuliais apaštaliniais pasiuntiniais, parapijų kunigais, vikarais ir t. t. Galite pasidalinti jūsų darbui ar parapijai specifinėmis situacijomis ir sukurti bendradarbiavimo tarp įvairių žmonių ar artimų jums institucijų tinklą, paramos grupes pažeidžiamiems žmonėms, socialiniuose tinkluose dalintis naudinga ir tikslia informacija apie įvykius, virtualines maldos vietas, mokymus ir kitą. 

Mums reikia pasirūpinti ir savimi. Esame dalis pliuralistinės Bažnyčios, kurioje kiekvienas mūsų – kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, apaštališkojo gyvenimo draugijos, seminarijos klierikai, pasauliečiai – turime iš Dievo ateinančią misiją. Mes norime tęsti, kaip įsipareigoję, tarnauti ir teikti pagalbą, drauge mums tenka išmokti, kad negalime to padaryt nesirūpindami kitais. Kontempliatyvusis gyvenimas turi gelminės stiprybės ir labai gilių įžvalgų, kurios gali mus apšviesti. Be abejonės, situacija, kurioje dabar esate, labai priklauso nuo to, ar jūs šį tekstą skaitote iš vienuolyno, konvento, buto, parapijos, gyvenamosios vietos, vienuolyno ligoninės, mokyklos, pabėgėlių prieglaudos, įsimaišiusios tarp pasauliečių vienuolių bendruomenės, seminarijos ar formacijos centro. Mes suvokiame ir tai, kad mūsų pasiūlymai negali atsakyti į visus jūsų rūpesčius, kurių galimai kils iš tam tikrų jūsų realybės aspektų. Bet viliamės, kad jie pasitarnaus kaip kuklus vadovas, galintis suteikti šiek tiek tiesos. Tuo pasikliaujame. Ad maiorem Dei gloriam. 

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, dramaturgas Gintaras Grajauskas. Vlado Braziūno nuotrauka

Laudacija dešimtajam Gailių klano premijos laureatui Gintarui Grajauskui perpublikuojama iš „Naujojo Židinio-Aidų“ antrojo 2020 m. žurnalo numerio

Galingas vertėjų, kritikų, psichologų, rašytojų ir žmonių, kurie Džeimso Bondo filmus išmano geriau ir už mane, klanas suteikė garbę pristatyti vieną mano autoritetų. Kadangi iš ne mažiau galingo Katkų klano Gailiai šiai laudacijai pasirinko būtent mane, aš šį įpareigojimą šiek tiek egoistiškai priimu kaip leidimą į Gintarą Grajauską pažvelgti ne literatūrologo ar dramos kritiko, o visuomeninių procesų stebėtojo akimis. Man rūpi ne tik pristatyti Gintarą Grajauską, Klaipėdos kultūros švyturį, pakalbėti apie jo kūrybą ir laikus, bet ir paklausti bei pamėginti atsakyti – kodėl mes kaip tik šiandien turime šlovinti šį didį klaipėdietį, kuris savo pernykštėje publikacijoje prabilo taip:

visi kažkodėl manė, kad man ištisai sekasi,
kad aš tiesiog laimės kūdikis, keista net

jei ko ir pasiekiau, tai tik darbu, sėkmės čia nė lašo

buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau
būti trim galvom už kitus geresnis,
kad bent pastebėtų

pastebėjo – pradėjo spausti ranką, kalbėti
puošnius žodžius, o už akių
vis labiau nekentė.

(„Paguodos giesmės. Šeštoji giesmė“, in: Metai, 2019, nr. 2)

Gintaro Grajausko tapatybes apibrėžti nėra paprasta. Dabartinis Klaipėdos dramos teatro meno dalies vadovas paprastai pirmiausia pristatomas kaip poetas. Tačiau jis niekada nebuvo veislinis – lietuvių literatūros studijų arba po Marcelijaus Martinaičio ar Donaldo Kajoko sparnu suformuotas ir išpenėtas – rašytojas. Pirmąsyk išgirdau apie jį gal 1994 m., kai jis jau buvo gavęs Zigmo Gėlės premiją už eilėraščių rinkinį Tatuiruotė (1993). Jo bendraamžiai, Vilniuje garsėję Svetimi, buvo svetimi ir jam: yra apibūdinę jį kaip „tą muzikantą iš Klaipėdos“ – šiek tiek paniekinamai, šiek tiek pavydžiai. Muzikanto etiketė jam lipo ilgai – modernaus bliuzo grupės Kontrabanda įkūrėjas muzikantu buvo vadinamas dar ilgai po to, kai kultine vadinta grupė išsiskirstė. Kartu tai buvo grupė, parašiusi vieną geriausių eilučių Lietuvos roko muzikos istorijoje: „Penktadienio vynas atplukdė šeštadienio moterį“. Kiti muzikantai Kontrabandą vadino poeto grupe – labai nedažnas atvejis, kai poezijos ir populiariosios muzikos pasauliai susilieja. Taigi svetimas tarp svetimų, muzikantas tarp poe­tų ir poetas tarp muzikantų. Jis nuo pat debiuto buvo kitoks. Kur slypi jo kitoniškumas?

Talentas, kaip ir nafta, paslėptas įvairiai. Vieniems iki jo reikia ilgai kastis, kitiems tenka plaukti į vandenyną ir apsiginkluoti sunkiąja technika ar simbolių žodynais, treti turi užsiimti frackingu ir purkšti save didžiuliais kiekiais alkoholio ar kitų toksiškų nuodų, ketvirti gi apdovanoti gebėjimu rasti juodąjį auksą pap­rasčiausiai įbedus pirštą į smėlį. O Gintaras Grajauskas naftą semia tiesiog iš oro. Iš pažiūros lengvas jo poetinis pastabumas yra bene įstabiausia ir labiausiai žavinti savybė. Buitiniai pokalbiai, reiškiniai, kasdienės buities daiktai, linksmos nakties įspūdžiai ar sunkaus ryto galvasopis grakščiose puikaus stilisto rankose tampa kažkuo daugiau – prisipildo žaidimo, prasmės ir grožio. Kitiems poetams tai kartais atrodo taip lengva, kad net nesąžininga, – manau, kad tai viena priežasčių, kodėl naujosios literatūros ir kritikos kanone Grajauskas paprastai paliekamas šone, kartais net su pasidygėjimu, ar suvis nepastebimas. Jis įkvepia ir iškvepia kartu su skaitytoju, mes kartu su juo išgyvename inspiracijas, nerimą, liūdesį, intelektualinį susižavėjimą. Jis neaiškina, nelaukia išprususio skaitytojo, o rašo smalsiam pradinukui. Nors erudicija ir apsiskaitymas jaučiasi, tačiau tai ne knygių poezija. Grajauskas seka ne literatūriniais sąjūdžiais, jis skaito knygas, jaučia, permąsto – ir tai daro kartu su skaitytoju, Tenksalotu ar Kaindliu.

Kita etiketė, prilipusi Gintarui Grajauskui – populiarus. Jo poezija buvo skaitoma, vieši skaitymai – lankomi. Nežinau, ar dar kuris kitas poetas (galbūt išskyrus Justiną Marcinkevičių) bendruomenės yra rinktas populiariausiu žmogumi (šiuo atveju – Klaipėdos). Su bend­ruomene jis turi glaudų ir artimą ryšį. Štai dar pernai feisbuke pakvietęs paaukoti savo verstų Sabinos Brilo eilė­raščių knygai, lėšas jis surinko vos per kelias valandas.

Šie skirtingi vaidmenys labiausiai susilieja per Klaipėdą. Nors Gintaras Grajauskas gimė ne Klaipėdoje, man, vilniečiui, sunku įsivaizduoti tikresnį klaipėdietį. Muzikos koncertų organizatoriaus veikla netrukus persipynė su jo gebėjimu organizuoti ir surinkti publiką literatūros skaitymams. Jis yra, ko gero, vienintelis poetas, turėjęs savo vardo laikraštį – jo vardu buvo pavadinti Gintaro lašai, puikus literatūrinis Klaipėdos laikraščio priedas, kurio redaktoriumi pats ir buvo. Klaipėdoje, šalia skaitymų ir poetinio uostamiesčio gyvenimo organizavimo, jis aplink save būrė jaunus rašytojus. Rimantas Kmita ir Mindaugas Valiukas yra tikri Gintaro Grajausko akademijos alumnai, jų kūryboje atsispindi ir nehierarchizuotas, „grajauskiškas“ uostamiesčio požiūris.

Paskutinė kitoniška Gintaro Grajausko veikla, nors ir ne tokia reta kaip muzikavimas, taip pat nėra itin dažna – tai teatras. Kaip ir Samuelis Beckettas ar Eugène’as Ionesco, į teatro sceną jis atėjo jau subrendęs. Nors iš pradžių buvo priimtas skeptiškai, tačiau jo vardas po truputį augo kartu su Klaipėdos teatru. Nepaprastai buitinis, lengvai ir gyvai kalbantis istorijos bei paskirties apmąstymas Mergaitėje, kurios bijojo Dievas, darbas su Oskaru Koršunovu ir savo senąja grupe Kontrabanda apie linksmai graudžius pirmuosius Nepriklausomybės metus Pašaliniams draudžiama – tai jo darbas formuojant Klaipėdos teatrą.

Šiandien roko muzika išgyvena atgimimą. Populiarumas taip pat nebėra diskvalifikuojanti savybė. Regionai vėl yra atgimę. Galime sakyti, kad atėjo Gintaro Grajausko laikai. Tai kodėl nematome didžio klaipėdiečio daugiau? Kodėl jis gauna Gailių klano premiją anksčiau už Nacionalinę? Kodėl jo mums reikia daugiau?

Viename interviu Gintaras Grajauskas užsiminė, kad norėtų pastatyti roko operą pagal Ionesco Raganosį – šioje pjesėje apie autoriaus vaikystę pasakojama, kaip visi po truputį virsta raganosiais. „Rhinocerizacija“ – lietuviškai kažkas panašaus į „raganositą“ – yra labai tinkama šiandienos metafora. Tik vieniems draugams ir autoritetams virstant raganosiais, kiti labai panašiai virsta kažkokiais kitais, ne mažiau atgrasiais gyviais (tarkime, begemotais), kurie skelbia: kas ne su jais – tie raganosiai. Už tokias deklaracijas raganosiai nelieka skolingi ir pareiškia, kad visi, kas ne su jais, yra begemotai. Pavyzdžiui, po interviu progresyviame portale Nanook Tomas Venclova buvo jaunų klausytojų demaskuotas kaip reakcingas konservatorius. Kitame nesename straipsnyje visi tikintys žmogaus teisių ortodoksija buvo demaskuoti kaip marksistai. Šis susipriešinimas yra vienodai vertingas abiem pusėms. Jis laukia alkanų, nepatenkintų masių, dėl ko raganosių gretos auga. Jie moko, kad žmogus, reikalaujantis padorumo, kūrybos, faktų, laisvės auklėjime, yra klastingas priešas – leftistas, mačistas, mizoginistas, seksistas.

Gintaras Grajauskas šiais laikas yra sąžinės, nepakantumo veidmainystėms (populiariai – feikams) balsas. Kai penkiasdešimtmečiai pasiduoda rasinio grynumo ir kultūrinio pranašumo teorijoms, kai nusivylę menininkai atsisuka į sąmokslo teorijas ar ieško įkvėpimo marksizmuose ir perdalijimo fantazijose, Gintaras Grajauskas eilėraštyje, nuo kurio ir pradėjau, atsako:

taip, kai kurie žavėjosi – bet ir tie nesuprato esmės:
aš čia visai ne tam, kad žavėčiau visus savo protu

aš tik noriu pakeisti pasaulį – kad ir vos vos, kad ir
visai nedaug, bet į geresniąją pusę.

    Jėzus pasakė Nikodemui: "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios".
    Nikodemas atsiliepė: "Kaip tai gali būti?"
    Jėzus jam atsakė: "Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite mane kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą".

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – s. Ona Vitkauskaitė MVS

Šiandien Jėzus tęsia paaiškinimą, kaip atsiranda Dievo vaikai. Gimusieji iš Dvasios visai kitokie nei paprasti žmonės: jie kaip vėjas, kaip pati Dvasia – jų gyvenimo tikrovė patiriama, bet neregima, slėpininga. Nikodemas suka galvą: „Kaip tai gali būti?!“ Jėzus jį dar labiau pritrenkia sakydamas, kad yra buvęs Danguje, todėl išmano dangiškus dalykus. Gal Nikodemui, išmanančiam Raštą, ataidėjo Pat 30, 3–4 eil.? Nuo 9 eilutės Nikodemas praranda žadą ir tik klauso, nes tik ką sužinojo, kuo vardu pasaulio Kūrėjo sūnus. Kad Nikodemas gerai klausėsi ir tapo Dievo vaiku, sako kitos Evangelijos vietos: jis užtaria Jėzų fariziejams (Jn 7, 50) ir atneša milžinišką kiekį (32, 5 kg) miros bei alavijo mišinio ištepti Mirusiojo kūnui (Jn 19, 39).

Ką dar išmoko Izraelio mokytojas tą naktį? Ogi, kad ir Dievo vaikai negimsta be skausmo (plg. Jn 16, 21). Jėzus bus iškeltas kaip Mozės žaltys (Sk 21, 8) ir kaip kenčiantis Izaijo tarnas (Iz 52, 13). Dievo vaikas randasi kryžiaus šešėlyje tikėdamas, kad tas, kuris neturėjo savyje ugninės gyvatės nuodų-nuodėmės, dėl jo/s išgėrė jų visą taurę tam, kad ji/s gyventų amžinai.

Su dėkingumu žvelgsiu į kryžių.

Jėzus ir Marija apsireiškia šv. Anzelmui Kenterberiečiui. Josef Ferdinand Fromiller (18 a.) Wikipedia.org nuotrauka

Romoje, ant Aventino kalvos, stovi benediktinų Šv. Anzelmo abatija. Čia susipina malda, studijos ir valdymas – trys veiklos rūšys, būdingos šventajam, kuriam ji dedikuota, – Anzelmui iš Aostos, dėl miestų, su kuriais buvo susijęs, taip pat žinomam kaip Anzelmas Bekietis ir Anzelmas Kenterberietis.

Intensyviu dvasiniu gyvenimu išsiskyręs vienuolis, puikus jaunimo ugdytojas, ypatingais mąstymo gebėjimais pasižymėjęs teologas, išmintingas valdytojas ir  principingas libertas Ecclesiae gynėjas, Anzelmas yra viena iškiliausių viduramžių asmenybių, gebėjusių visas šias savybes suderinti visada jo mąstymui bei veiklai vadovavusios gilios mistinės patirties dėka.

Vaikystė ir didžios misijos suvokimas

Šv. Anzelmas gimė 1033 m. (ar 1034 m. pradžioje) Aostoje. Jis buvo pirmagimis kilmingoje šeimoje. Jo tėvas, šiurkštus žmogus, mėgavosi gyvenimo malonumais ir švaistė savo turtus; motina, priešingai, laikėsi aukštesnių papročių ir buvo labai religinga. Būtent motina iš pradžių rūpinosi savo sūnaus žmogiškuoju bei religiniu ugdymu, vėliau patikėjo jį Aostos abatijos benediktinams. Anzelmas, pasak biografo, nuo vaikystės įsivaizdavęs, kad gerasis Dievas gyvena aukštose ir snieguotose Alpių viršūnėse, vieną naktį susapnavo, jog į tuos spindinčius rūmus buvo pakviestas paties Dievo, kuris su juo maloniai pasišnekėjęs galiausiai pasiūlė suvalgyti „labai baltos duonos“. Sapnas pagimdė įsitikinimą, kad jis pašauktas didelei misijai. Sulaukęs penkiolikos, Anzelmas pasiprašė priimamas į Benediktinų ordiną, tačiau tam visomis jėgomis pasipriešino tėvas, nenusileidęs nė tada, kai jo sūnus, sunkiai susirgęs ir jausdamas artėjančią mirtį, maldavo vienuoliškojo abito kaip paskutinės paguodos.

Lemtingas susitikimas

Pasveikęs ir anksti netekęs motinos, Anzelmas išgyveno moralinio pakrikimo laikotarpį: nugalėtas žemiškųjų aistrų, apleido studijas, tapo kurčias Dievo kvietimui. Jis grįžo namo ir, ieškodamas naujų potyrių, pradėjo keliauti po Prancūziją. Po trejų metų atvykęs į Normandiją, apsilankė Beko (Bec) benediktinų abatijoje, patrauktas vienuolyno prioro Lanfranko Pavijiečio garso. Tai buvo lemtingas susitikimas, nulėmęs jo likusį gyvenimą. Vadovaujamas Lanfranko, Anzelmas energingai kibo į studijas ir netrukus tapo ne tik mokytojo mylimu studentu, bet ir patikėtiniu. Anzelmo vienuoliškasis pašaukimas atgijo, rūpestingai pasvėręs jis būdamas 27 metų įstojo į vienuolių ordiną ir buvo įšventintas kunigu. Askezė ir studijos atvėrė naujus horizontus, leidusius jam aukštesniu lygmeniu vėl atrasti tą Dievo artumą, kokį turėjo vaikystėje.

Talentingas auklėtojas

Lanfrankui 1063 m. tapus Kano (Caen) abatu, Anzelmas, vienuoliu išbuvęs tik trejus metus, buvo paskirtas Beko vienuolyno prioru ir, atsiskleidus subtilaus auklėtojo talentui, vienuolyno mokyklos mokytoju.

Anzelmas nemėgo autoritarinių metodų: jaunuolius jis lygindavo su gležnais augalais, kurie geriau auga šiltnamyje, ir suteikdavo jiems „sveikos“ laisvės. Jis griežtai laikėsi vienuoliškosios drausmės ir to reikalaudavo iš kitų, tačiau, užuot drausmę primetęs, stengdavosi paskatinti jos laikytis įtikinėdamas. Mirus abatui Erluinui, Beko abatijos steigėjui, Anzelmas 1079 m. vasarį vieningai išrenkamas jo įpėdiniu. Tuo metu daug vienuolių buvo pakviesta į Kenterberį (Canterbury) tarp savo brolių anapus Lamanšo sąsiaurio paskleisti žemyne vykusio atsinaujinimo. Jų darbas sulaukė tokio pripažinimo, kad Lanfrankas Pavijietis tapo nauju Kenterberio arkivyskupu ir paprašė Anzelmo kuriam laikui atvykti pas jį pamokyti vienuolių ir padėti jam dorotis su sunkia padėtimi, į kurią po normanų įsiveržimo pateko jo bažnytinė bendruomenė. Anzelmo apsilankymas buvo veiksmingas. Ji laimėjo tiek palankumo bei pagarbos, kad, Lanfrankui mirus, buvo iš-rinktas Kenterberio arkivyskupu. Iškilmingi vyskupo šventimai jam suteikti 1093 m. gruodį.

Ištikimybė Bažnyčiai

Anzelmas nedelsdamas įsitraukė į energingą kovą dėl Bažnyčios laisvės, drąsiai paremdamas dvasinės valdžios nepriklausomybę žemiškosios atžvilgiu. Jis gynė Bažnyčią nuo nederamo politinės valdžios, pirmiausia karalių Viljamo Raudonojo ir Henriko I, kišimosi, sulaukdamas padrąsinimo ir paramos iš Romos popiežiaus, kuriam Anzelmas visada drąsiai ir nuoširdžiai rodė ištikimybę. 1103 m. tokia ištikimybė kainavo jam skaudžią tremtį iš Kenterberio sosto. Tik 1106 m., karaliui Henrikui I atsisakius pretenzijos dalyti bažnytinius postus, rinkti iš Bažnyčios mokesčius bei konfiskuoti bažnytinę nuosavybę, Anzelmas galėjo grįžti į Angliją, kur buvo šventiškai sutiktas dvasininkų ir tikinčiųjų.

Taip laimingai baigėsi ilga kova, kurią jis kovojo ištvermės, narsos ir gerumo ginklais. Šis šventas arkivyskupas, visur keldavęs aplinkinių susižavėjimą, paskutinius savo gyvenimo metus paskyrė moraliniam dvasininkų ugdymui ir dvasinei teologinių argumentų paieškai. Jis mirė 1109 m. balandžio 21 d., palaikomas tos dienos šv. Mišiose skelbtų Evangelijos žodžių: „Jūs išvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man ją yra skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo…“ (Lk 22, 28–30). Taip tikrove tapo vaikystėje, pačioje dvasinės kelionės pradžioje, susapnuotas sapnas apie slėpiningą pokylį. Jėzus, pakvietęs jį prie savo stalo, priėmė šv. Anzelmą jo mirties valandą į amžinąją Tėvo karalystę.

„Meldžiu, Dieve, trokšti tave pažinti, mylėti ir džiaugtis tavimi. Ir net jei šiame gyvenime negebu to daryti pilnatviškai, tai bent kasdien eisiu į priekį, kol pasieksiu pilnatvę“ (Proslogionas, 14 skyrius). Šita malda leidžia suprasti šio didžiojo viduramžių šventojo mistinę sielą – scholastinės teologijos steigėjas, kuriam krikščioniškoji tradicija suteikė „iškiliojo mokytojo“ titulą, puoselėjo karštą troškimą giliau perprasti dieviškuosius slėpinius, kartu vis dėlto suvokdamas, kad Dievo ieškojimo kelionė bent šioje žemėje niekada nesibaigia.

Tikėjimas, patirtis ir tikras pažinimas

Minties aiškumu ir loginiu griežtumu jis visada siekdavo „pakelti protą ligi Dievo kontempliavimo“. Anzelmas aiškiai pareiškia, jog ketinantys studijuoti teologiją niekada negali kliautis vien savo protu, bet sykiu privalo puoselėti gilią tikėjimo patirtį. Pasak šv. Anzelmo, teologo veikla rutuliojasi trimis etapais: tai tikėjimas, nuolankiai priimtina laisva Dievo dovana; patirtis, kurią sudaro Dievo žodžio įkūnijimas kasdieniame gyvenime; galiausiai tikras pažinimas, kuris yra ne grynų svarstymų, bet kontempliacinės įžvalgos vaisius. Todėl ir šiandien sveikam teologiniam tyrinėjimui ir kiekvienam trokštančiam giliau panirti į tikėjimo tiesas tebėra naudingi jo garsūs žodžiai: „Nebandau, Viešpatie, įsiskverbti į Tavo gelmę, nes nė iš tolo negaliu su ja lyginti savo intelekto; tačiau trokštu bent iki tam tikro lygio suprasti Tavo tiesą, kuria mano širdis tiki ir kurią myli. Nesistengiu suprasti, kad tikėčiau, bet tikiu, kad suprasčiau.”

Brangūs broliai ir seserys, visą šv. Anzelmo gyvenimą ženklinę tiesos meilė ir nuolatinis Dievo alkis tepaakina kiekvieną krikščionį nenuilstamai siekti vis gilesnės vienybės su Kristumi – Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Be to, drąsos kupinas uolumas, lydėjęs jo pastoracinę veiklą ir buvęs jo nesusipratimų, kartėlio ir galiausiai tremties priežastimi, tepadrąsina ganytojus, pašvęstuosius asmenis ir visus tikinčiuosius mylėti Kristaus Bažnyčią, už ją melstis, dėl jos darbuotis bei kentėti, niekada jos nepaleidžiant ir neišduodant. Dievo Motina Mergelė Marija, kuriai Anzelmas buvo sūniškai pamaldus, teiš-prašo mums šios malonės. „Marija, mano širdis karštai trokšta Tave mylėti, – rašė šv. Anzelmas, – mano lūpos karštai trokšta Tave aukštinti.“

Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI katechezę apie šv. Anzelmą
Iš: „Bažnyčios žinios“, 2009 m. lapkričio 16 d., Nr. 21/333