Dr. A. Žygas konferencijoje Punske, 1988 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Minint Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje 30-ąsias metines, iškyla iš JAV atvykusio dr. kun. Arvydo Žygo (1958-2011) dvasios siluetas. Jis išeivijos lietuvių ateitininkų vadintas didžiuoju kun. prof. Stasio Ylos (1908-1983) bendradarbiu. Šio savo mokytojo idėjas ir veiklos metodus perkėlęs į Lietuvą, kun. A. Žygas degte degė visa tai skleisdamas, o susidūręs su priešiškumu, viduję tą giliai išgyvendavo.

Kunigą pažinojau artimai – prieš 20 metų kartu su juo redagavome žurnalą „Ateitis“, buvome bičiuliai, diskutuodavome įvairiais klausimais. Neseniai perklausiau vieną kasetę su kadaise įrašytu mūsų pokalbiu. Tad dalinuosi kunigo atsiminimais apie tai, kokie uždaviniai laukė ateitininkijos, oficialiai sugrįžusios į Lietuvą.

Nustebinęs kardinolas

„Tai jūs tas jaunuolis iš Amerikos, apie kurį tiek daug girdėjau?”, – tokiais žodžiais kardinolas Vincentas Sladkevičius pasveikino iš Čikagos Lietuvon atvykusį išeivijos lietuvį, biochemijos daktarą Arvydą Petrą Žygą, kuris 1989 m. rugpjūčio mėnesį jį aplankė drauge su to meto VDU prorektore prof. Liucija Baškauskaite. ,,Kardinolas mane taip pasveikino, lyg aš būčiau labiau gerbtinas asmuo nei jis, – pasakojo kun. dr. A. Žygas, – o turėjo būti atvirkščiai. Mums, išeivijoje augusiems lietuviams, kardinolas nuo mažens buvo tikras katalikų dvasininko idealas. Jis širdimi matavo kiekvieną tautos dvasinio atgimimo žingsnį, sielojosi dėl tautą skaldančių veiksmų, pats džiaugėsi, matydamas atsikuriančias prieškario organizacijas, ir kitus ragino prie jų prisidėti.“ Atkuriamajame Lietuvos Ateitininkų suvažiavime kardinolas jaudindamasis pasakė: „Aš taip pat ateitininkas“.

,,Aš tada buvau jų, Amerikos žurnalistų, vertėju ir gidu, – atsiminimais dalijosi kun. A. Žygas, – stengiausi kiek galėdamas tiksliau paaiškinti aukšto Lietuvos katalikų dvasininko kardinolo V. Sladkevičiaus emocinės būsenos priežastis. Eminencija, kaip ir ne vienas iš atsikuriančios Lietuvos, taip pat išeivijos, žmonių, tikėjo, jog tautoje įsivyraus harmonija tarp dabarties ir praeities dvasinio paveldo. Jis vylėsi, kad ateitininkija bus toji skrynelė, kurią atvėrus pasklis prievarta uždarytos tautinės ir dvasinės Prano Dovydaičio, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų Lietuvos šviesuolių idėjos.“

Kardinolas V. Sladkevičius laimina katalikiškojo jaunimo žygio dalyvius. Kardinolo V. Sladkevičiaus archyvo nuotrauka

Tuometinį mokslų daktarą Žygą, kelis dešimtmečius dalyvavusį ateitininkijos veikloje, žavėjo kardinolo vizija, kurią jis išdėstė savo žodyje per atkuriamąjį „Ateities” sąjūdžio suvažiavimą. Eminencija atkreipė dėmesį į ateitininkijos šūkį „Visa atnaujinti Kristuje – tai šv. Pauliaus žodžiai. Iš šių žodžių komentavimo žmonės suprato, kad V. Sladkevičius yra egzegetas, gilus Šv. Rašto žinovas. Jis akcentavo šv. Pauliaus mintį: „Jeigu norite visa atnaujinti, reikia visa suvienyti naujai Kristuje, reikia susivienyti Jame tarsi Galvoje“. Kardinolas priminė, kad lotyniškame Naujojo Testamento vertime šie šv. Pauliaus žodžiai skamba: „Visa suvienyti Kristuje”.

„Man tie žodžiai giliai įstrigo, – pasakojo kun. A. Žygas. – Supratau, jog kardinolas žinojo visas Šventojo Rašto subtilybes. Kaip tik tokios, atrodo, mažos pastabos, paskiri dalykai atskleidžia tikrąją žmogaus gelmę ir intelektą, nors to jis niekada viešai nedemonstruodavo. Kardinolo išsilavinimas buvo tarnaujantis, dėl ko jį labai gerbiau, laikiau ir tebelaikau dvasininko idealu. Šį teiginį patvirtinančių faktų būta nemažai, bet vienas ryškiausių – 1991 m. Marijampolėje per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus vykęs katalikiško jaunimo suvažiavimas. To atmintino katalikiško jaunimo žygio per Lietuvą iniciatoriai buvo ateitininkai. Išleisdamas jaunimo grupeles po kaimus, kardinolas V. Sladkevičius pabučiavo duoną, visus palaimino, kad būtume vieningi, kad save kaip Komuniją laužytume ir dalytume pagal pagrindinius ateitininkijos principus.“

Pogrindžio jaunimo advokatai

Aptarinėjant drauge redaguoto  ,, Ateities” žurnalo numerį, kartą kun. Arvydo paklausiau, kodėl entuziastingai veikiantys ateitininkai Lietuvoje sulaukdavo net priešiškumo. „Kodėl?“ – nuskambėjus dažniausiai jo vartotam žodžiui,  veidu nuslinko šypsnys. Mat dar prieš „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą tuometinį mokslų daktarą Žygą pakvietę KGB pareigūnai be užuolankų tėškė: „Jūs su savo ateitininkais kenkiate mūsų komjaunimo organizacijai. Liaukitės…“ Bet  dvasinio atgimimo upės srovė buvo galingesnė.

Arvydas Žygas Pažaislyje 2006 m. rugpjūtį. Šarūno Blinstrubo nuotrauka

„Į katališkas organizacijas atėjo žmonės, dar visai neseniai buvę komjaunuoliais, –  mintimis dalijosi kun. Arvydas. – Jie pamatė, kad katalikybė yra labai praktiškas dalykas, nes galima padaryti naują karjerą, bendradarbiaujant, pavyzdžiui, su  fondu „Į Laisvę“. Eucharistijos Bičiulių sąjūdyje, katalikų pogrindžio veikloje dalyvavęs, tautiniams idealams ir Bažnyčiai ištikimas jaunimas nebuvo taip komjaunuoliškai pasitikintis savimi, neturėjo vadovavimo įgūdžių. Kai išeivijos lietuviams prisistatė gražiai apsirengė, iškalbą turintys jaunuoliai, net nekildavo mintis, kad jie auklėti komjaunimo mokyklose. Kur mes, Amerikos lietuvių vaikai, išmokome vadovauti ir pasitikėti savimi? Organizacijoje. Todėl mūsų rūpestis buvo būti pogrindžio jaunimo „advokatais“: skatinti mokytis kalbų, studijuoti universitetuose, dalyvauti katališkose visuomemimėse organizacijose, drąsiai reikšti savo požiūrį, ugdyti organizacinius sugebėjimus.“

Kun. A. Žygas prisiminė, kad jis su bendraminčiais, būdami kun. S. Ylos „dvasinio universiteto absolventai“, žinojo, jog  pirmas ir pagrindinis uždavinys yra sukurti ateitininkišką katalikišką švietėjišką jaunimo auklėjimo sistemą. Per  akademinių studijų dienas buvo pateikti pagrindiniai teoriniai principai, pagal kuriuos jaunimas galėjo sukurti vertingą pasaulėžiūrą. Tačiau vien tik principų neužtenko – ypač reikėjo tikrų krikščioniško gyvenimo pavyzdžių. „Žmogus gali būti studijavęs moralinės teologijos pagrindinius principus ir labai nemoraliai elgtis. Vien tik žinojimas neįgalina žmogaus teisingai veikti.  Deja, humanistinis ateistas gali būti geresnis žmogus negu nekomunistinis katalikas…“ – pasakojo šviesaus atminimo dvasininkas.

Kas yra ,,migdolizacija”?

Kurdami tautinės  sąmonės mokyklą, ateitininkų vadovai į savo stovyklas kvietė partizanus, disidentus, pogrindžio dalyvius. Kun. Arvydas prisipažino, kad jį  tiesiog pribloškė radijo laidoje išgirsti žinomo dailininko pasakyti žodžiai: „Jie ne ateitininkai, jie praeitininkai, jie kalba apie praeitį. Ta praeitis neaktuali, atsilikusi, reikia kurti naują Lietuvą. Senoji Lietuva neegzistuoja. O ,,Katalikų pasaulyje“ Vilniaus ateitininkai rašė, kokios nuobodžios dr. Žygo stovyklos, nes visą laiką apie tuos disidentus ir partizanus kalbama. Kiek galima apie praeitį kalbėti, turime eiti pirmyn.“

Iš tiesų, kodėl XX a. pabaigoje ateitininkai kalbėjo apie tautiškumą kaip vertybę? Ar tai nėra savaime suprantamas dalykas? ,,Deja, gyvename pasaulyje, kur tautiškumas perėjo per įvairias jo suvokimo formas – atsakė kun. Arvydas. – Buvo nacionalizmas per antrąjį pasaulinį karą, paskui atėjo  sovietinis šovinizmas, virtęs rusišku nacionalizmu. Buvo kitų kraštutinumų, tautą neigiant kaip vertybę. Kodėl? Ir išeivijos organizacijose, ir Lietuvoje kartais trūksta socialinės analizės. Galvojame, kad suvažiavę į  ateitininkų akademiją per keletą diskusijų išspręsime rūpimą tautiškumo problemą. Tačiau ji  gili ir sudėtinga. Turime būti sau teisingi, savikritiški ir pasiryžti  aktualiją studijuoti visus metus, įvairiais aspektais ją gvildenti, kad analizė būtų teisinga, kad būtų galima rasti teisingą sprendimą.“

Kun. A. Žygas pasakojo, kad ateitininkų akademijose  nagrinėtą klausimą
„kas yra tautinė ištikimybė“ kėlė ir tuometinė Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva: ,,Matome vientisumą per visą ateitininkų intelektualų ieškojimą. Tai akcentuojama ateitininkijod ideologo prof. Stasio Šalkauskio straipsniuose, filosofo Antano Maceinos knygoje ,,Asmuo ir istorija“, prof. Juozo Girniaus  veikale ,,Tauta ir tautinė ištikimybė.“ Ateitininkų dvasios vadas kun.  S. Yla visuomet skelbė tautiškumą krikščioniško humanizmo pagrindu. Mes norime pasipriešinti nihilistiniam kosmopiltizmui, kuris neigia tautą kaip vertybę.”

Prieš keliolika metų vykusio pokalbio metu kun. Arvydas minėjo, jog vyksta dabartinės Lietuvos ,,migdolizacija.” Ką reiškia šis jo paties  sugalvotas terminas? ,,Į Lietuvą agresyviai besiskverbianti lėkšta vakarietiška kultūra  nejučiomis daro didesnę žalą nei darė sovietinis komunizmas.  Jis  buvo aiškai matomas kaip priešas ir buvo galima jam pasipriešinti. Amerikietiška vakarietiška kultūra yra jaunuomenei labai patraukli, matoma kaip modernizmo ženklas, ir ji subtiliai, tarsi nepastebimai griauna tas pačias vertybes, kurių agresyvusis komunizmas nesugebėjo sugriauti.”

 Nuotraukos:

1.Dr. A. Žygas konferencijoje Punske, 1988m. Asmeninio archyvo nuotrauka.

2. Kardinolas V. Sladkevičius laimina katalikiškojo jaunimo žygio dalyvius, kairėje dr. A. Žygas, viduryje- ses. Daiva Kuzmickitė, šalia- prof. Vyautas Landsbergis. Kadinolo V. Sladkevičiaus nuotr.

3. Studentų ateitininkų žiemos akademijoje Joniškyje, 1993 m. Mindaugo Kuliavo nuotr.

4. Pirmoje eilje iš kairės J. Polikaitis, dr. A. Žygas,V. Malinauskienė, V. Malinauskas, kun. S. Tamkevičius( kardinolas),V. Abraitis. LAF nuotr.

5. Kun. dr. A. Žygas. LAF nuotr.

6. Kun. dr. A. Žygas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

„Šitos visuomenės problema yra ta, kad ji per kantri ir per mažai protestuoja“, – tarė man bičiulis iš Danijos, kai pasakiau jam, jog netrukus keliausiu į Tbilisį, kur su vietos kolegomis pristatysime lyginamąjį tyrimą apie vyriausybių krizinę komunikaciją. Pasakojau jam, kad vienas iš ten nagrinėjamų atvejų yra Vyriausybės atsakas į praėjusiais metais kilusį mokytojų streiką, kurio metu pedagogai net apsigyveno Švietimo ir mokslo ministerijoje. Mano tikslas buvo suvokti, kokias klaidas padarė krizę sprendusi Vyriausybė.

Jau minėtas mokytojų streikas turėjo tapti svarbia pamoka Vyriausybei. Kaip sakoma, apskritai geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, bet, jei jau to nepavyko, tai dera bent pasimokyti ten, kur esi suklydęs pats. Blogiausia yra nesimokyti apskritai. Dabar, kai per kelias pastarąsias savaites regėjome ne tik įspėjamąjį mokytojų streiką, tačiau ir protestuojančius aukštojo mokslo atstovus, taip pat ir ūkininkus bei vežėjus, galime pabandyti įvertinti, ar buvo išmoktos svarbiausios pamokos. Juolab kad protestuojantieji, bent jau kalbant apie aukštojo mokslo atstovus, aiškiai rodo, kad taktika pasitelkiant įvairiausius metodus bandyti išlaukti, kol nepatenkintieji pavargs ir galiausiai tiesiog nurims, ir šįkart neturėtų suveikti.

Kaip sakoma, apskritai geriausia yra mokytis iš svetimų klaidų, bet, jei jau to nepavyko, tai dera bent pasimokyti ten, kur esi suklydęs pats. Blogiausia yra nesimokyti apskritai.

Apie tai, kas prieš metus paskatino mokytojus protestuoti, prirašyta daug. Šiuo atveju užteks pasakyti tai, kad nuo krizės dažniausiai kenčia tie, kurie jai nesiruošia, kurie, trumpai tariant, yra įsitikinę, jog mūsų kieme to jau tikrai nebus. Toks mąstymas užkerta kelią prevencijai, tad galiausiai, užuot neleidus gaisrui įsižiebti, tenka lakstyti su kibiru vandens ir gesinti ugnį, kurios galėjo ir nebūti. Akivaizdžiai nebuvo rengiamasi tam, kad etatinio užmokesčio įvedimas paskatins protestus, kurių nebus galima tiesiog išlaukti. 

Tačiau šįkart svarbiausia yra prisiminti tai, kokias esmines klaidas Vyriausybė darė, bandydama spręsti jau prasidėjusią krizę. Kitaip tariant, svarbu aptarti, kodėl į liepsną buvo pilamas ne ją užgesinti galintis vanduo, o tik dar labiau degimą paskatinantis žibalas? Kaip jau minėta, buvo tikimasi, kad protestai tiesiog eis ir praeis, o reformai įgyvendinti tai neturės jokios didesnės reikšmės. Būtent toks požiūris leido neskirti pakankamai dėmesio įsiklausyti ir diskutuoti su streikuojančiais mokytojais. Apskritai jie buvo priimti veikiau kaip pasyvūs recipientai, o ne balsą turintys piliečiai.

Ko tik pernai metais negirdėjome – už protestuotojų stovi opozicija, tiksliau – konservatoriai, politikuojantis Tapinas ar net priešiškos užsienio jėgos. Prisiminkime, mokytojai buvo lyginami net su Krymą okupavusiais žaliaisiais žmogeliukais.

Be to, buvo manoma, kad streikuoja tik viena profsąjunga, tad tokia terpė yra palanki sužaisti pagal taktiką „skaldyk ir valdyk“, kai lojalieji yra glostomi, o oponuojantieji – barami ir išstatomi kaip blogas pavyzdys. Ko tik pernai metais negirdėjome – už protestuotojų stovi opozicija, tiksliau – konservatoriai, politikuojantis Tapinas ar net priešiškos užsienio jėgos. Prisiminkime, mokytojai buvo lyginami net su Krymą okupavusiais žaliaisiais žmogeliukais. Ugnį buvo bandoma nukreipti į protestuojančiuosius, nors visuomenės pasitikėjimo stokojo būtent pati švietimo sistema – pasitikėjimas ja praėjusių metų pabaigoje buvo žemiausias per pastaruosius dvidešimt metų, o pati ministrė Jurgita Petrauskienė buvo atsidūrusi po padidinamuoju Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos stiklu. Prireikė R. Masiulio laikinojo ministro pozicijoje, kad būtų užsakytas išsamus sistemos auditas, siekiant išsklaidyti susikaupusius įtarimų neskaidrumu debesis. 

Ką regime dabar? Ogi panašius Ramūno Karbauskio bandymus piešti protestuotojus kaip opozicijos agentus. „Esu tuo įsitikinęs, kad po biudžeto priėmimo, po galutinės redakcijos, į protestus eis tik tie, kuriuos bus galima labai nesunkiai susieti su opozicija tiesiogiai partiškumo prasme, nes visoms visuomenės grupėms rasti sprendimai“, – kalbėjo valstiečių lyderis, taip leisdamas suprasti, kad visų, kurie liks nepatenkinti valdančiųjų sprendimais, balsas bus laikomas ne legitimiu ir įsiklausymo vertu dalyku, o opozicijos politine manipuliacija. Bandoma teigti, kad sprendimai rasti, nors situacija rodo ką kita – nepatenkintųjų, su kuriais nekalbama, netrūksta. Tačiau, užuot įsiklausius, skatinamas susipriešinimas. Štai ir finansų ministras Vilius Šapoka situaciją bando atvaizduoti taip, kad atrodytų, jog visas aukštojo mokslo darbuotojų nepasitenkinimas tėra VU rektoriaus rinkiminių kovų išdava.  

Tas faktas, kad Vyriausybėje su protestuojančių aukštojo mokslo darbuotojų atstovu, VU rektoriumi A. Žukausku susitiko tik Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, taip pat rodo, jog į protestuojančiuosius rimtai nėra žiūrima. Ypač, kai tas pats vicekancleris į perspėjimus, kad universitetas gali stabdyti darbą, reaguoja sakydamas, jog dėl to studentai tik bus laimingi. Į streikuojančius mokytojus pernai rimtai taip pat nebuvo žiūrima tol, kol jie kitomis priemonėmis to dėmesio neišsireikalavo. Tad toks dabartinis Vyriausybės elgesys vėlgi rodo ne norą ieškoti sprendimo, o tiesiog konfrontacijos gilinimą. 

Lygiai taip pat bandoma žaisti ir profesinėmis sąjungomis. Kai su vienomis skambiai deklaruojami susitarimai, kitos paprasčiausiai yra pražiūrimos.

Lygiai taip pat bandoma žaisti ir profesinėmis sąjungomis. Kai su vienomis skambiai deklaruojami susitarimai, kitos paprasčiausiai yra pražiūrimos. Štai pernai streikavusių mokytojų profesinės sąjungos lyderis Andrius Navickas būtent ir kritikuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją už tai, kad ši siekia kurti darbo grupę etatiniam modeliui taisyti iš sau palankių profesinių sąjungų. „Deramasi su profsąjungomis neįtraukiant į šį procesą universitetų tarybų, senatų, vadovų, ir galiausiai tie susitarimai pasiekiami tenkinant tik ketvirtadalį reikalavimų iš aštuonių, kuriuos mes esame iškėlę“, – kalbėjo dėl nedidinamų dėstytojų algų, nepakankamo finansavimo mokslui dviem dienoms veiklą stabdančio Vilniaus universiteto rektorius prof. Artūras Žukauskas. Pirmadienį Vyriausybės ir keturių profsąjungų pasirašytą kolektyvinę sutartį neformalaus akademinės bendruomenės susivienijimo „Paskutinis skambutis“ atstovė, VU docentė Rūta Žiliukaitė pavadino niekine, nes joje neįsiklausoma į protestuotojų keltus reikalavimus. Kai bandoma džiaugtis vienu susitarimu, nutylima tai, kad susitarimas pasiektas tik su dalimi, tuo tarpu kitų reikalavimai lieka neatliepti. 

Galiausiai dar viena neišmokta praėjusių metų pamoka – sėkmingai krizinės situacijos prevencijai ar jau po to sprendimui reikalingas ir visuomenės pasitikėjimas sistema. Šiame kontekste galima tik paklausti: kiek Vyriausybei kainuoja Prezidento pasitikėjimą praradusio ministro Jaroslavo Narkevičiaus gynyba? Kiek kainuoja tokios istorijos kaip keliuko prie premjero namų asfaltavimas? Pasitikėjimo tai tikrai neprideda. Kaip neprideda ir tas faktas, kad dabar jau buvęs susisiekimo ministras R. Masiulis LRT eteryje pripažino, kad jo užsakymu atlikto Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių institucijų audito rezultatai galiausiai taip ir atgulė į stalčių nepajudinus tų, kurie, anot jo, grobstė sistemą. 

Tad kol kas akivaizdu, kad nei svetimos, nei savos klaidos pamokomis šiai valdančiajai daugumai, formuojančiai Vyriausybę, deja, taip ir netapo.

Svirbeliai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Merkinė, 2013 m.)

Lapkričio 3-ioji

Dar dega žvakelės kaimo kapinėse. Net ir pačiose mažiausiose kaimo kapinaitėse šviečia žiburėliai, tarsi maži šviesos liepteliai tarp dangaus ir žemės. Kaip ir aukšti kryžiai. Niekas nestato tokių aukštų kryžių kaip šilų dzūkai. Šis etnografinis regionas išsiskiria dar ir tuo, kad ir mažiausias kaimelis turėjo savo kapinaites. Jos ir dabar neužmirštos. Ir jeigu tokiose kapinėse atsiranda dar vienas smėlio kauburėlis, kai baigiasi laidojimo apeigos, kas nors iš kaimo bendruomenės kreipiasi į visus susirinkusius tokiais žodžiais: „O dabar sukalbėsime tris poterius už visus tuos, kurie iš šio kaimo išėjo, pradingo be žinios ir čia nesugrįžo...“ Būna dar šitaip šilinių dzūkų kaimuose ir per Vėlines.

Paskutinį rudens mėnesį vis dar jaučiame pavasario ir vasaros sausrą: dirvožemis apysausis, ir ką besodinsi, turi daug laistyti. Sode prie Krūčiaus sukasiau mažą, tiktai šešių kvadratinių metrų daigynėlį ir suradau net dešimt vikšrų. Aštuoni dideli, balti, geltonom galvom – grambuolių pernykščiai ir užpernykščiai vikšrai, be to, viena maža, labai kieta, geltona dėmėtojo spragšio lervutė, o vienas tamsiai pilkas, toks nerangus – tai lokys. Jis didesnis už pačius didžiausius grambuolių vikšrus. Šį kartą visus besislepiančius kenkėjus atpažįstu nesunkiai. Tas nedidelis spragšis labiausiai kenkia tada, kai bulvių laukelyje atsiranda varpučių, nes spragšių lervos labiausiai mėgsta šių piktžolių šakniastiebius. Bet pradeda graužti ir bulvių gumbus.

Grambuoliai kenkia visur, tik ne kasmet jų būna daug, o lokiai paplitę ne visur, geriausiai juos žino žemaičiai žvejai prie Virvytės. Vieną vasarą labai seniai keliavau pėsčias iš Palangos į tėviškę, aplankydamas Kretingos žiemos sodą, Gondingos piliakalnį prie Babrungo ir, žinoma, legendinę Šatriją. Minijos pakrantėmis ėjau prieš srovę, o palei Virvytę – pasroviui, ir taip mane patraukė ši srauni akmenuota upelė, kad negreitai supratau, jog jau imu tolti nuo Šatrijos ir nuo tėviškės. Užtat ir sužinojau, kas yra lokiai. Dieną tenykščiai žvejai kastuvais išrausia tuos didelius tamsius vikšrus iš paupio juodžemio ir sako, kad jie yra lokiai. Vakare veria tuos lokius ant kablių ir vilioja pačias didžiausias Virvytės žuvis.

Dzūkijoje tuos vikšrus vadina pendrakais. Betgi kiekvienas vikšras, neplaukuotas ir besislepiantis žemėje, yra pendrakas. Net ir pats didžiausias, net dešimties centimetrų ilgumo kvapiojo medgręžio spalvingas vikšras yra pendrakas. Tegu sau būna, jeigu retkarčiais mes tą lenkišką žodį šiek tiek toleruojame. Bet jeigu tas didelis juodas vikšras, kurį žemaičiai vadina lokiu, užmestas į gilią Nemuno įlanką prie Liškiavos ar Merkinės patinka dideliems, labai atsargiems ir gudriems ūsoriams, reikėtų jį pavadinti taip, kad atsiskirtų nuo visų kitų žemėje besiraitančių lervų. Galima laikinai pavadinti ir lokiu, geriau skolintis iš savų žemaičių, ne iš kaimynų lenkų. Kol kas tenka taip ir palikti, žinau, kad visus naujus vardus turėtume derinti su kalbininkais, bet sodininkams svarbiau žinoti, kad visi tie pendrakai graužia Dainavos šalies augalų bei krūmų šaknis.

Šitie mano iškasti jau nebegrauš, medine kuoka lyg priešus sutraiškyti juos nesunku. Bet juk pavasarį į tą daigynėlį, kur pasodinsiu gudobelių, skroblų, guobų, laukinių obelaičių daigelius, ateis nelabieji graužikai iš pievos. Ką daryti? Nieko, reikia gyventi kartu su visais. Ne visi tokie bjaurūs. Ana, tik už trisdešimt metrų uoginės obels derlių lesinėja jerubė. Ji mane mato, bet nebijo. Dabar jerubei labai rūpi maži obuoliukai ir jų sėklos. Žiemą ji tupės beržo viršūnėje ir skabys pumpurus. Ankstyvą pavasarį kapstys kojomis pernykščius klevų lapus, po kuriais daug kas slepiasi, o vasaros pradžioje baugščiai vaikštinės su pulkeliu mažų jerubiukų ir mokys juos rinkti visokius vabzdžius.

Šiemet jerubių daug, stebiu jas kiekvieną dieną. Kartais matau, kaip ta nedidelė kanapėta miško vištelė iš gilaus Vaikšnoro Ravo iki dendroparko, kur sunoko daugybė mažų vaisių bei sėklų, eina pėsčia Murzos šaltinio raguvėle, tada pasuka siauru takeliu pro šermukšnialapes lanksvūnes, skubiai pratipena, bijo, kad kas nepamatytų. Bet aš ją matau ir stebiu, stoviu nejudėdamas šalia dviejų apdriskusių kaliausių ir nė kiek nejudu. Girdžiu, kaip pušyje tuksi genys, kaip juodoji meleta kapoja kelmą, matau juoduosius strazdus ir jerubes, zyles ir bukučius. Stypsau kaip ir tos atlapaširdės kaliausės nudriskusiais švarkais, seniai jau nebebaidančios nei stirnų, nei šernų, nei lapių, kurios mano Sode irgi elgiasi kenkėjiškai – gaudo ne tiktai pelėnus, bet ir driežus…

Vėlų rudenį pasitaiko labai ramių dienų, galima pamatyti tai, ką vasarą paslepia lapuočių medžių lajos. Paukščių, tiesa, dabar liko mažai, užtat visi savi ir aiškūs. Dabar dažniau regiu bėginėjančias kiaunes. Jos nebešoka į medžius, žino, kad nebėra ten nei kiaušinių, nei mažų paukščiukų, tiktai grakščiai bėgioja griaumedžių kamienais, skubiai apžiūri visas, tik joms vienoms žinomas slaptavietes. Kai pastebime bėgantį šerną, briedį ar stirną, žinome, kad juos kažkas išgąsdino, o šiaip visi miško žvėrys žyvinasi, pragyvenimo ištekliais rūpinasi, tik pamažu judėdami, gal tiktai kiaunė visada skuba. Ypač dabar, kai diena trumpa.

Juk miško žmogaus įprotis turėtų būti visada vienodas: tikiesi ką nors pamatyti – būk tykus ir lėtas. Yra dar vienas natūralus miškažmogių bruožas – mieste jie vaikšto stebėtinai greitai, kad nematytų ten, ko nereikia. Visai neseniai Druskininkų kurorte pasivijo mane pažinęs miškininkystės dėstytojas iš buvusios Žemės ūkio akademijos, dabar jau pensininkas, kaip ir aš, tad pasivyti nebuvo sunku. Pasikalbėjome trumpai, bet labai draugiškai, o atsisveikindamas jis tokį man komplimentą pasakė: aš tave pažinau iš nugaros – šitaip mieste vaikšto tik miško žmonės...

Vincas Baublys (ketvirtas pirmoje eilėje iš kairės) su svečiais, knygos leidybos organizatoriais ir talkininkais po savo knygos „Šventa sala“ pristatymo „Šalcinio“ svetainėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Merkinė 2019 m.)

Lapkričio 8-oji

Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ svetainėje – Merkinės globos namų gyventojo Vinco Baublio knygos „Laimės sala“ sutiktuvės. Pilna salė merkiniškių ir svečių, daug sveikinimų, padrąsinančių žodžių ir gėlių. Varėnos savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas prabyla apie tai, koks svarbus tas net ir mažiausias šapelis, atneštas į bendruomenės skruzdėlyną. O Seimo narys Juozas Baublys, sveikindamas knygos autorių, savo bendrapavardį (gal ir tos pačios giminės žmogų, nes abu jie kilę iš Perlojos), pabrėžia, kad gerai būtų, jei kiekvienam pasisektų susikurti gerovę savo viduje, susitaikyti su savo negaliomis, jei tokių yra, ir laisvalaikiu sugebėti paskleisti savo kūrybinių minčių šviesą, kaip tai daro štai šios „Laimės salos“ autorius Vincas, kuris mums visiems teigia: „Niekuomet nelaidokim patys savęs anksčiau laiko taip, kaip aš save buvau palaidojęs. Mano širdy – šviesu.“

Naujos knygos sutiktuvėse pajutome ypatingą visų skaitytojų geranoriškumą, bendruomenišką empatiją šiam žmogui, iki šiol dar per mažai pažinotam Merkinės miestelio autoriui. Literatūrinis jo debiutas tikrai nekasdieniškas: Vincas Baublys savo pirmosios knygos tekstą surinko specialiu neregiams pritaikytu kompiuteriu.

Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 10-oji

Nedidelis Vinco Baublio romanas „Laimės sala“, tiktai 188 puslapiai. Siužetas gyvas, herojų paveikslai gana ryškūs, bet įdomiausia, kad knyga detektyvinė. Ir gaudynės, ir šaudymai, ir slapstymasis, ir atviras teroras. Nusikaltėlių žargonas rusiškas. Tikri laukinio kapitalizmo epizodai Lietuvoje maždaug iš to meto, kai buvo nušautas žurnalistas Vitas Lingys. Ir viskas šiek tiek autobiografiška. Tai pajutau gana greitai, nes teko paskaityti dar niekur nespausdintų jo prisiminimų rankraštį.

Vinco Baublio vaikystės ir jaunystės dienoraščiai labai nuoširdūs ir įdomūs. Ir tikrai etnografiški – senasis Mardasavo kaimas pasirodė dar senesnis, negu mes iki šiol žinojome. O tas piemenėlio noras išmokti dirbti visus senovinio ūkio darbus, net ir spragilu rugius kulti, išryškėjo iš Vinco kaimiškųjų dienoraščių ne tiktai kaip archajiškas, bet ir kaip žūtbūtinis: taip buvo ugdomas charakteris, pasiryžimas sutikti visas likimines gyvenimo negandas. Tos negandos jau paliečia mažąjį Vincuką, kai, mirus tėvui, jis nebegali gyventi su motina, nes ji – miške besislapstančio partizano sesuo, todėl vaikas ir gyvena pas senelius Mardasave.

Ir romane tos jauną žmogų užpuolančios negandos skleidžiasi kaip likiminės – negalėjo sovietiniais metais vaikinas atsisakyti tarnauti sovietinėje armijoje. O jeigu tarnyba slaptame raketų miestelyje, o jeigu po tarnybos, išeinant į laisvę, tau įsiuva sekimo prietaisą, kad armijos paslapčių niekam neišsakytum... Todėl ir reikia slėptis saloje, į kurią patenkama tiktai slapta kūlgrinda. Ir kaip tik toje saloje po karo juk slėpėsi Lietuvos partizanai... Laimi teisingumas. Bet žmonės suluošinami. Pabaiga visai ne tokia kaip lietuvių stebuklinėse pasakose.

Perskaičiau knygą greitai, o apie ją pagalvoti reikia ilgiau. Prisimenu vieną labai paslaptingą rašytojo Vito Žvirdausko apsakymą apie salą, kurioje atsiskyrėlis skulptorius išdrožia didžiulį ąžuolinį Dievą. Niekas jo nemato, tiktai pats tos skulptūros autorius. Jis plaukia prakiurusia valtele į savo slaptą salą ir kalbasi su mediniu Dievu. Skulptorius, rodos, nori sužinoti, kodėl pralaimėta tiek aukų pareikalavusi kova. Vitas Žvirdauskas buvo jūrininkas, svarbiausias jo kūrinys – „Septynios aistros vandenyne“... Kai jis iš Klaipėdos persikėlė į Vilnių, dirbo „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, bet greitai išėjo į Nebūties vandenyną, – ir niekas nesuprato, kodėl taip atsitiko.

Kartais gyvenimas užkrauna žmogui per sunkią naštą. Bet rašytojas Algimantas Mikuta pasistengė, kad Vito Žvirdausko kūriniai būtų išleisti, taip atsirado apsakymų rinktinė „Šeštasis keleivis“... Galvoju dabar ir apie romantinę Vladimiro Korolenkos apysaką „Aklasis muzikantas“. Pasakojimo pabaiga labai optimistinė, bet kiek būta karčių nusivylimų ir aštrių konfliktų. Korolenkos aprašytam aklam bajoriškos kilmės muzikantui padeda ne tiktai artimiausi žmonės, bet ir klajojantys giedoriai, ir varpininkai, parodę jaunam talentingam vaikinui, kiek daug šiame pasaulyje yra nelaimingų žmonių, kurie vis dėlto neatsižada gyvenimo.

Gyvybingasis brazdas užsigydo žaizdas, o atrodo, kad medis klausosi. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 23-ioji

LRT radijo laida „Gamta – visų namai“ pranešė, kad Lietuvoje jau pasirodė svirbelių, klajūnų iš Šiaurės. Liškiavoje dar jų nematyti. Kai atlėks, būtinai išgirsime, nereikės nė žiūrėti į beržų viršūnes. Jie atūžia lyg debesis, staiga visi kartu siūbteli į didelį medį ir tuoj pat įninka svirbti. Ilgokai pasvirbia, tada iškrinka ir dairosi, ar liko dar nors kiek šermukšnių, putinų, gudobelių derliaus. Šiemet į Pietų Lietuvą svirbeliai kol kas neskuba. Kasdien regiu vis kitokius Gamtos teatro performansus: šiandien dvi jerubės vaikšto liaunomis dekoratyvinės obels šakomis, o trečia lesinėja obuolį ant žemės, prie slyvalapės obels. Rodos, dar nė vieną rudenį taip nebūdavo – jerubės dabar maitinasi tartum strazdai! Norėčiau prie jų prisiartinti, žinau, koks tas paukštis gražus, kai į jį įsižiūrima iš arti. Vieną kartą pati priartėjo prie manęs, kai klūpėjau prie mažos pavasarį vis neatsibundančios aktinidijos, tad labai gerai ją pamačiau – jerubę. Ypač estetiškas jerubės galvos kuodukas, o baltos plunksnos aplink kojas atrodo tokios pat puošnios kaip poliarinės pelėdos. Sparnų ir kaklo plunksnų margumas ypatingas, bet raštas tarsi dar nebaigtas, nesujungtas į visumą. Gamta dažnai kuria taip, tarsi lauktų, kad kas nors užbaigs jos kūrybą.

Nesiartinu, žiūriu iš tolo. Kartais krypteli jerubė ant šakos, bet nepraranda pusiausvyros, gerai laikosi. Gudri. Ir ką ji man dabar primena? Rodos, kažkada labai seniai jau kažkur mačiau panašų vaizdelį. Tiktai gal ne Lietuvoje. Gal Karelijoje, o gal Urale? Ne, vis dėlto esu matęs Sibire, už Uralo, tiktai ne tikrovėje, o žurnalo puslapyje. Tas žurnalas vadinosi „Ochota į ochotničjie choziajstvo“ („Medžioklė ir medžioklės ūkis“), ir buvo jame keli humoro puslapiai – „Goluboj piesiec na vietkie“ („Poliarinė lapė ant šakos“). Rodos, iš toliausių tolių atšmėkščioja tie spalvoti vaizdai ir tas humoras, bet atsiminti nesunku, nes kritika buvo taikliai pateikta – visi juk žino pasaką apie lapę, kuri norėjo vynuogių, bet nemokėjo šakomis laipioti, tai vynuogių ir nepasiekė.

Ir būtent tai pabrėžė tuometiniai rusų žurnalistai, gamtos apžvalgininkai, pasišaipydami iš vieno garsaus plunksnos brolio pabaltijiečio, ir nė kiek neperdėjo, nes, norėdamas pasididžiuoti prieš kolegas ir perdėtai pašlovinti komunistinę ideologiją, tas oficiozinis žurnalistas iš Lietuvos prirašė niekų. Mažiausią elninių šeimos žvėrelį kabargą, gyvenančią Sibiro taigoje, jis pavadino ožiu... Toje rusiškai jo parašytoje knygoje apie „amžinus Rusijos beržus“ šiurkščių klaidų buvo ir daugiau, bet tas „ožys“ rusų žurnalistams užkliuvo labiausiai. Nesmagu buvo apie tai skaityti, bet kaip aiškiai daugelis jau tada supratome paprastą tiesą, kad patogiai skrisdamas virš Sibiro platybių rinktinėje privilegijuotų nomenklatūros veikėjų kompanijoje – tikrosios tenykštės Gamtos nepamatysi. Ir gal teisingiau būtų buvę patylėti. Apie Rusijos beržus vis dėlto nepatogu rašyti jau vien todėl, kad tas medis rusų kalboje yra moteriškos giminės. Rusų tautosakoje bierioza per Sekmines švelniai personifikuojama tarsi skaisti mergelė, o mūsiškėje Pauliaus Širvio poezijoje lietuviškas beržas sustoja palaukėje su dalgiu ant peties.

Laparaisčio pamiškėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka ( Merkinė 2019 m.)

Lapkričio 25-oji

Einu Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus pakrantėmis, vis pasilenkdamas ir nuo tako numesdamas sausas, vėtros nulaužtas juodalksnių šakas. Dvi paras smarkiai ūžavo šaltas pietryčių vėjas. Šiandien jau ramiau, bet aname Krūčiaus krante dar gūdžiai ošia Pyterio kalno pušys. Čia, prie Nemuno ir Krūčiaus, dažniausiai tik tokį ošimą ir tegirdžiu, nes tos pušys toliau nuo mano kasdienių takų. Staiga prisimenu, kiek daug įvairiausio šilų gaudimo, kiek miškų atspalvių Rimanto Budrio knygoje „Liepsnelė – saulės spindulys“! Eina ir eina knygos herojus jėgeris Antanas, kasdien toli nukeliaudamas Gudų girios šilais ir jautriausiai išgirsdamas vis kitokį pušies ošimą – šio kantriausio medžio kalbą. Dabar, rodos, galiu suprasti, kodėl vienas pastabesnis literatūros kritikas Rimanto Budrio anuomet pamatytą ir aprašytą peizažą pavadino akvareliniu. Gudų girios šilai tarsi ir monotoniški, bet ir šiandien galima taip pat nuoširdžiai stebėtis, kiek daug čia to paties medžio atspalvių, jeigu tik juos kasdien įžiūri ir jais nesibodi! Kaip akvarelėje, kur skirtingos spalvos susitinka neįtikėtinai švelniai...

Taip, šį rudenį ramiai sau bestovėdamas prie knygų lentynos, vis dėto ištariau visų kažkada mėgtą, o dabar lyg ir primirštą žodį – „Eureka!“ ... Vos tik pavarčiau šią dėl praėjusio laiko jau apgeltusią knygą, kadaise skaitytą Rimanto Budrio girios novelių romaną, vos tik žvilgtelėjau į 1969-uosius leidimo metus, iš netikėtumo aiktelėjau: praėjo lygiai 50 metų! Tada tai buvo įvykis – išleistas pirmasis tikrai ekologinis romanas. Bet ir dabar jis Lietuvoje kol kas vienintelis toks, nors po to pasirodė neabejotinai geri ir nuoširdūs Vlado Dautarto, Romo Sadausko, Jono Taugino, Antano Aleknonio kūriniai...

Gyvenime jau trečią kartą perskaičiau šią Rimanto Budrio knygą. O perskaitęs neištvėriau ir brūkštelėjau laiškelį godotinam bičiuliui Augustui Uktveriui, „Žaliojo pasaulio“ redaktoriui, trumpai teprimindamas tą jubiliejinę knygos pasirodymo datą. Bet paskui, dar kiek pasvarstęs, perbraukiau savo informacinį laiškelį ir parašiau ilgesnį atsiliepimą apie šį ekologinį romaną, turbūt atidžiausiai perskaitytą dabar, po penkiasdešimties metų. Knyga labai aktuali ir šiandien, priverčianti pajusti, kuo skiriasi šilų Dzūkija nuo visų kitų Lietuvos kraštovaizdžių, parodanti, kad net ir gūdžiausiais sovietiniais metais komunistinė valdžia negalėjo čia taip nuožmiai įgyvendinti nutautinimo politikos. Todėl manau, kad privalėtume pakartoti Rimanto Budrio „Liepsnelės – saulės spindulio“ leidimą būtent dabar, kai galų gale taip absurdiškai pradėjome nebesuvokti, ką mums reiškia mūsų lietuviškosios sengirės. Kai negailestingai kertamas Labanoras, Punios šilas, Šimonių giria. Kai net prie Nemuno, kur vandens apsauginėje juostoje niekada nebuvo leidžiama kirsti plynai, dabar po atvejinių ugdomųjų kirtimų vaizdas atrodo toks pat niūrus, kaip ir plynoje biržėje.

Taip ir artėjame prie šių kalendorinių metų pabaigos. Nelabai linksmi. Neretai mitinguojantys. Matyt, iš tikrųjų nebesugebame valdyti tos aršios buldozerinės pažangos. Kai draustinio ežero pakrantėje turtingas puikuolis, pasikinkęs šimtadarbę techniką ir pasisamdęs keletą šiuolaikinių zimagorų, per vieną naktį pasistato sau rūmus, tai per kokį dešimtmetį dar galima priversti juos nugriauti, o staiga atsiradusioje sengirės plynoje biržėje buvusią ekosistemą atkurti įmanoma tik per tris šimtus metų.

Poetas Czesławas Miłoszas. V. Naujiko nuotrauka

Šįmet švenčiame atkurto Stepono Batoro universiteto (SBU) šimtmetį. SBU – vienintelio mūsų Nobelio premijos laureato poeto Czesławo Miłoszo alma mater. Jis universitetą minėjo net savo laureato kalboje, o SBU uždarymą 1939 m. laikė istorine klaida. Kaip atsakyti į Cz. Miłoszo klausimą, ką Lietuva padarė, kad integruotų į savo kultūrą jo alma mater? Šiai temai skirtoje VU bibliotekos surengtoje diskusijoje Č. Milošo skaitykloje dalyvavo prof. ALFREDAS BUMBLAUSKAS, dr. LORETA SKURVYDAITĖ, dr. INGA LEONAVIČIŪTĖ.

Didžiuojamės, kad Cz. Miłoszas yra Stepono Batoro universiteto absolventas, bet šį istorinį universiteto veiklos periodą vis tiek daugelis laikome lenkišku, svetimu. Kodėl?

Profesorius Alfredas Bumblauskas. Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Profesorius Alfredas Bumblauskas patvirtino, kad šis laikotarpis mums – lenkiškas, svetimas, bet mūsų požiūris į jį labai savitas. Iš šio laikotarpio išskiriame, mylime ir vertiname Cz. Miłoszą: bibliotekos skaitykla, kurioje susirinkome, pavadinta jo vardu. Vilniuje yra Miłoszo laiptai. „1992 metais Miłoszas priėmė Vytauto Didžiojo universiteto regalijas – to paties universiteto, kuris uždarė jo alma mater. Tai buvo paradoksas, nes visame pasaulyje dominuoja tezė, kad Vilniuje Stepono Batoro universitetas įkurtas 1578-aisiais, o uždarytas 1939-ųjų gruodį ir daugiau nebuvo atkurtas“, – tvirtino profesorius.

Jo manymu, mums tai buvo svetimas universitetas, tik dabar pradedame tai apmąstyti, o į visus Stepono Batoro universiteto atminties aspektus reikia žiūrėti Lietuvos atminties kultūros ir istorinės politikos kontekste.

„1994 metais, tarsi atsakydami į Kauno akibrokštą, parengėme Czesławui Miłoszui visus garbės daktaro vardui suteikti reikalingus popierius. O birželį Vygriuose, Lenkijoje, vyko konferencija, kurios metu Lietuvos mylėtojų klubo pirmininkas Brodovskis paskelbė, kad Miłoszui bus suteiktas VU garbės daktaro vardas. Vakare turėjo vykti Miłoszo poezijos skaitymai. Jis mane pasivedė į šalį ir pasakė, kad negali priimti šio vardo, nes nenori prarasti ryšininko tarp Lietuvos ir Lenkijos kultūrų vaidmens“, – kalbėjo A. Bumblauskas ir pripažino, kad nelabai galėjo ginčytis, bet suprato, jog Vilniaus universitetas nespėjo, tinkamai nepasirengė.

Profesoriaus nuomone, mums reikėtų kalbėti apie tai, kas Vilniuje, VU, yra SBU atminties fenomenai, kuriais dažnai naudojamės nesusimąstydami, kad jie iš tų laikų. 1994 m. kuriant paminklinę lentą Steponui Batorui, rektorius Jonas Kubilius buvo nusiteikęs prieš. Tai atspindėjo bendrą tautininkišką nuotaiką, kultūros politiką, kai dominuoja lietuviška versija, kur kitoms tautybėms, kultūroms nėra vietos.

Cz. Miłoszas yra sakęs, kad SBU uždarymas buvo istorinė klaida. Taip mano ir profesorius A. Bumblauskas. O ar galėjo tuo metu būti kitaip?

Stepono Batoro universiteto 100-mečiui skirtos diskusijos dalyviai. Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Dr. Loretos Skurvydaitės nuomone, tuo metu susiklosčiusioje situacijoje negalėjo būti kitaip. Jei SBU likimas būtų buvęs sprendžiamas 1918–1919 metais, tada galbūt galėjo būti kitokių sprendimų, būta bandymų susitarti: „O jau 1939 metais tokios galimybės nebuvo. Tada jau negalėjome taikytis, nes lietuviai atėjo su šūkiu „sustabdyti pragaištingą lenkišką širdį, plakusią pačiame Lietuvos viduryje“, sulietuvinti universitetą, grąžinti jam Gedimino dvasią. Tai vienas iš XX amžiaus paradoksų. Universitetas veik pirmą kartą istorijoje tampa toks lokalus, nors ir lenkiškasis jau nepasižymėjo jėzuitų laikų atvirumu ar Apšvietos amžiaus universalumu, noru matyti visą pasaulį universitete.“ Tada prasidėjo sovietmetis, ir negailestinga istorijos ranka mus nurašė į europinių ir pasaulio universitetų užribį.

Dr. Inga Leonavičiūtė priminė, kad 1939 metais porą savaičių bandyta eiti kitu keliu. Pradžia nebuvo tokia drastiška kaip pačioje gruodžio pabaigoje–sausio pradžioje, kai SBU profesoriai buvo išvaryti iš butų (kuriuos užimti turėjo iš Kauno atvykusi profesūra), o studentai išvežti į Žagarę labai šaltą žiemą. Pradžioje siunčiant Kauno profesorius į Vilnių, į SBU apsižvalgyti, buvo sakoma, kad nė vienas profesorius, studentas ar sargas nebus išvarytas.

M. Biržiška spalio pabaigoje apsilankęs rašė ataskaitą LR švietimo ministerijos įgaliotiniui Vilniaus krašte Antanui Juškai ir siūlė pajungti bei pritaikyti SBU Lietuvos interesams, jo neuždaryti: „Aišku, nei klinikų, nei laboratorijų, nei seminarinių, nei kitokių SBU įstaigų ardyti nenorime, nei profesorių, nei studentų skriausti nenorime, bet gausime visa tai spręsti anose ribose, stengdamiesi kiek galėdami palengvinti SBU pereiti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.“ Taigi iš pradžių dialogas vyko, iki atvykstant Ignui Končiui. L. Skurvydaitė priminė ir I. Končiaus bandymus derėtis su SBU studentais, nes studentija labai jautriai reagavo, bet kelio atgal jau nebuvo.

Prof. A. Bumblausko nuomone, istorinė klaida gali būti nesusijusi su galimybe ką nors pakeisti. Suklysti gali visa karta, net visa epocha. Tos klaidos kartojasi.

„Nuo vieno žmogaus ar nuo grupės niekas nebepriklauso, – teigė jis. – O šiuo atveju galima įžvelgti galimybių. 1919 m. Biržiška ieškojo variantų, kad SBU būtų įsteigtos bent trys lituanistinės katedros. Lenkai nesutiko, todėl daugelis vėliau pateisino lietuvių atsaką 1939-aisiais: „Jei lenkų okupacija, tai universiteto ir nėra.“

Profesorius mano, kad būtų įdomu sužinoti, kokią vietą SBU užėmė tarp kitų Lenkijos universitetų. Dr. L. Skurvydaitė priminė, kiek žmonių iš SBU nulėmė sėkmingą kitų Lenkijos universitetų veiklą. Jos manymu, čia turėtume matyti tęstinumą. 1939 metais universitetą perėmė administratoriai biurokratai. Mąstytojų, politinių figūrų tarp jų nebuvo, o rektorius Mykolas Biržiška buvo jau išsisėmęs, pavargęs, nebeturėjo jėgų derėtis.

Reziumuodami diskusiją ir bandydami atsakyti į klausimą, kaip priartinti SBU periodą, įtraukti jį į universiteto istoriją, istorikai apibendrina, kad mes daug ko dar neišnaudojome. Pavyzdžiui, Cz. Miłoszui filomatai – sąsaja tarp senojo universiteto ir SBU, kur veikė filomatų dvasiai artima „Žagarų“ draugija. Siekiant atkurti universitetą, 1919 metais jo atmintis išplinta į plačiąją visuomenę, SBU įkūrimo sveikinimuose dažnai prisimenami filomatai ir filaretai. Mes taip pat turėtume labiau didžiuotis turimu vieninteliu Nobelio premijos laureatu. Turime labiau atsiverti, nebijoti kalbėti. Taip keisime tikrovę. Jei matysime tęstinumą, bus lengviau suprasti tai, ką turime, kuo galime didžiuotis.

Kokius universiteto simbolius mes dabar turime, kurio universiteto periodo?

Dr. Loretos Skurvydaitės nuomone, simboliška, kad mus pasiekė rektoriaus skeptras, nors ir pasikeitęs. Tai rodo istorinės atminties tęstinumą, nes pagrindinė, iš jėzuitų laikų atėjusi, regalija buvo naudojama ir SBU laikais, pirmąjį dešimtmetį. Vytis simboliškai lydi universitetą nuo pat jėzuitų laikų iki 1929-ųjų. Kadangi uždarius universitetą skeptro netekome, SBU laikais F. Ruščicas atkūrė senąjį skeptrą. Pinigų nebuvo, skeptras atkurtas iš medžio. Nereikėjo pompastikos, svarbu buvo simbolis.

„Antroji simbolių visuma, sukurta 1919–1929 metais, tai, ko universitetas niekad neturėjo, buvo dekanų grandinės. F. Ruščicas, būdamas puikus dailininkas, nenustygo ir kūrė viską. Nors tai lenkiškas universitetas, Vytis nedingsta iš rektoriaus grandinės, iš antspaudų“, – reziumavo istorikė. Tik periodo pabaigoje Vytis išnyko, liko tik erelis. O 1929 metais atsirado naujas rektoriaus skeptras, įtvirtinantis Stepono Batoro vardą ir pasukantis universitetą į Lenkijos pusę.

Visos tos insignijos stebuklingai išliko ir neseniai svečiavosi Torunėje. L. Skurvydaitės nuomone, niekad nesusimąstėme apie tuos simbolius kaip apie akademinės kultūros labiausiai matomą išraišką. J. Piłsudskis aktu grąžino universitetui visus pastatus, ir universitetas išplito po visą miestą, tarsi sugrįžo. Lenkų restauratorių dėka universiteto ansamblis pirmą kartą įtraukiamas į saugomų objektų sąrašą. Išlikusių kilnojamųjų objektų neturime gausiai, bet galime girtis savo pastatais. Nesusimąstome, kad ir kiemelių pavadinimai iš SBU laikų, juos parinko F. Ruščicas. Daug ką atsinešame iš lenkiško laikotarpio.

Kitas vardas iš praeities, siejamas su SBU – tai istorikas J. Lelevelis ir jo dovanota kartografijos kolekcija. Kuo jis mums reikšmingas?

Dr. Inga Leonavičiūtė mano, kad apibendrinant galima išskirti tris temas, susijusias su SBU palikimu: tai Cz. Miłoszas, universiteto pastatai, restauruotos salės, o trečias svarbus dalykas – tai J. Lelevelio kolekcija, viena didžiausių Europos kartografijos kolekcijų. Ji atkeliauja į SBU 1925–1926 metų sandūroje.

„J. Lelevelis tampa pagrindine senojo universiteto jungties dalimi. Iki tol SBU tai buvo Adomas Mickevičius, su jo vardu atkuriamas universitetas 1919 metais, siekiant atgaivinti A. Mickevičiaus dvasią. Dabar jau renkami įvairūs su Leleveliu susiję daiktai, papildoma kolekcija. Lenkai sukuria J. Lelevelio dokumentikos centrą, o 1938 m., bendradarbiaujant su Varšuva, gimsta Lelevelio instituto idėja. Tuo metu buvo kalbama, kad tai didžiausia Lenkijoje kartografijos kolekcija, unikalus rinkinys“, – pasakoja I. Leonavičiūtė. 1929 metais universiteto 350 metų jubiliejaus paroda turėjo tris dalis per tris bibliotekos erdves, o J. Leleveliui buvo skirta dabartinės Č. Milošo skaityklos erdvė. Iš Paryžiaus parsivežami ir jo palaikai, perlaidojami Rasose. J. Levelis padarė perversmą atminties dalykuose, tarsi nugalėjo Adomą Mickevičių.

Reziumuodami diskusiją ir bandydami atsakyti į klausimą, kaip priartinti SBU periodą, įtraukti jį į universiteto istoriją, istorikai apibendrina, kad mes daug ko dar neišnaudojome. Pavyzdžiui, Cz. Miłoszui filomatai – sąsaja tarp senojo universiteto ir SBU, kur veikė filomatų dvasiai artima „Žagarų“ draugija. Siekiant atkurti universitetą, 1919 metais jo atmintis išplinta į plačiąją visuomenę, SBU įkūrimo sveikinimuose dažnai prisimenami filomatai ir filaretai. Mes taip pat turėtume labiau didžiuotis turimu vieninteliu Nobelio premijos laureatu. Turime labiau atsiverti, nebijoti kalbėti. Taip keisime tikrovę. Jei matysime tęstinumą, bus lengviau suprasti tai, ką turime, kuo galime didžiuotis.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/667be582747e12229748538ee6203d03.jpg"},"main_article":{"title":"B\u0117da tam, kas nesimoko i\u0161 savo klaid\u0173","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-06-beda-tam-kas-nesimoko-is-savo-klaidu\/178321","article_id":"178321","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1":{"title":"Kod\u0117l Cz. Mi\u0142oszas nepri\u0117m\u0117 pasi\u016blymo tapti VU garb\u0117s daktaru?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-06-kodel-cz-miloszas-neprieme-pasiulymo-tapti-vu-garbes-daktaru\/178312","article_id":"178312","subtitle":"Nijol\u0117 Bulotait\u0117 - Vilniaus universiteto biblioteka"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/11e5b079c8c422a03f490b9b907086b0a83bc55a.jpg"},"sub_2":{"title":"Lai\u0161kai i\u0161 kaimo. Ir v\u0117l\u0173 ruden\u012f \u2013 liepsnel\u0117s giesm\u0117?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-06-laiskai-is-kaimo-ir-velu-rudeni-liepsneles-giesme\/178318","article_id":"178318","subtitle":"Henrikas Gudavi\u010dius"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/1bbe09612b24a554fa91ea11d6be102afb0e8243.jpg"},"sub_3":{"title":"Nauja ateitinink\u0173 prad\u017eia Lietuvoje: kun. A. \u017dygo atsiminimai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-06-nauja-ateitininku-pradzia-lietuvoje-kun-a-zygo-atsiminimai\/178328","article_id":"178328","subtitle":"Irena Petraitien\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ad82bfc68de4e3a8fb9b66a99731b79e81adfb89.jpg"},"related":[],"links":[]}

    Du neregiai sekė įkandin Jėzaus ir šaukė: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ Kai jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas jį.
Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti?“
    Šie atsakė: „Taip, Viešpatie!“
    Tada jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite“. Ir atsivėrė jiems akys.
    Jėzus prigrasė: „Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!“ Tačiau tie išėję išgarsino jį po visą tą kraštą.

Skaitiniai KV (18)

Pixabay nuotrauka

Į darbo rinką įsilieja vis daugiau asmenų iš socialiai jautrių grupių – neįgaliųjų, grįžusių iš įkalinimo įstaigos ar gyvenančių laikinuosiuose nakvynės namuose. Tokį pokytį mato Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė, pabrėžianti tikėjimo ir pasitikėjimo žmogumi svarbą. „Svarbiausia – nežiūrėti į tokius asmenis pro padidinamąjį stiklą, juk jie – tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti“, – tikina specialistė.

Su benamiais ir sunkiai besiverčiančiais asmenimis dirbanti Sigita spėja, jog tokie žmonės vis dažniau įsidarbina dėl kelių priežasčių, pirmiausia – pokyčių darbo rinkoje. „Manau, vienas svarbiausių faktorių yra tas, jog trūksta darbuotojų, daug žmonių emigravę, darbingo amžiaus žmonių mažėja, taigi verslas yra priverstas ieškoti sprendimų – tose žmonių grupėse, kuriose anksčiau galbūt neieškodavo“, – sako ji.

Specialistės teigimu, daugėja atvejų, kai į juos kreipiasi patys darbdaviai, klausdami, ar yra žmonių, kurie norėtų įsidarbinti. Neretai asmenys iš socialiai jautrių grupių įdarbinami statybos ar valymo sektoriuose.

Be abejo, atsiranda ir vis sąmoningesnių verslo atstovų, kurie tiesiog linkę labiau investuoti į darbuotoją. „Ši tendencija galbūt ryškiausia įdarbinant neįgaliuosius, kuriems reikia pritaikyti darbo vietas ar atrasti tinkamiausias darbo funkcijas“, – teigia „Carito“ atstovė.

Didesnę iniciatyvą ji pastebi ir iš pačių žmonių, esančių socialinės rizikos grupėse. „Buvo laikas, kai apskritai apie socialines paslaugas žmonės mažai žinojo, taigi ir nesikreipdavo. Dabar žinomumas didėja ir patys žmonės kreipiasi, ieško, gauna pagalbos – tai neišvengiamai keičia situaciją“, – įžvelgia su atskirtųjų integracija dirbanti specialistė.

Pixabay nuotrauka

Gerai atlikti darbą gyvenamoji vieta netrukdo

Kita vertus, S. Urbonaitė priduria, kad problemų vis dar išlieka.

„Tiek darbdaviai ne visad būna pasiruošę, tiek mūsų klientai ne visad yra savarankiški darbo rinkoje, pritrūksta įgūdžių, patirties. Jiems reikia laiko įgūdžiams atnaujinti, o darbdaviui – tam tikrų laiko, finansinių ar kitų investicijų į žmogų, taigi vyksta abipusis procesas“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, darbdaviams reikėtų nežiūrėti į tokius žmones pernelyg įtariai, su išankstiniu nepasitikėjimu. „Be abejo, gali iškilti sunkumų, tačiau turime ir istorijų, kai darbdavys net nenutuokė, jog darbuotojas yra benamis ir gyvena mūsų namuose. To ir neįmanoma žinoti, jei žmogus nepasisako – jokie išoriniai bruožai ir, kaip rodo patirtis, kompetencijos darbe to neišduoda“, – teigia S. Urbonaitė.

Išankstines neigiamas darbdavių nuostatas laužyti siekiama ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ metu, šios iniciatyvos tikslas – visuomenės ir darbdavių nuostatų keitimas parodant, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.

Kai žinojimas padeda

Pasak S. Urbonaitės, pasitaiko ir gerųjų pavyzdžių, kai darbdavys žino, jog darbuotojas gyvena laikinuosiuose namuose ir su jais bendradarbiauja. „Pavyzdžiui, darbuotojas ima vėluoti į darbą, darbdavys susisiekia su mumis pasitarti ir paaiškėja, kad žmogus tiesiog neturi žadintuvo ir keliasi kartu su savo kaimynais. Taigi tokia problema tikrai nesunkiai išsprendžiama“, – patirtimi dalijasi „Carito“ darbuotoja.

Pašnekovė taip pat prisiminė situaciją, kai benamis neįgalusis įsidarbino ir informavo darbdavį, jog laikinuosiuose namuose yra išleidimo ir įleidimo laikai. „Taigi darbdavys paskyrė žmogui tokią pamainą, kad jam būtų patogu ir laiku atvykti į darbą, ir grįžti į namus nepažeidžiant mūsų taisyklių“, – pasakoja ji.

Pixabay nuotrauka

Ką svarbu žinoti darbdaviui?

Pasak specialistės, tai priklauso nuo konkretaus įdarbinamo žmogaus. „Turintiems fizinę negalią žmonėms labiausiai reikia fizinės aplinkos pritaikymo, kad žmogus galėtų laisvai judėti ir jam būtų patogu. Turintiems proto negalią – atsižvelgti į tai, kokias funkcijas žmogui patikėti, kad jos nebūtų per sudėtingos, bet ir ne per lengvos, jei žmogus gali atlikti daugiau“, – pataria specialistė.

Pasak jos, grįžusieji iš įkalinimo įstaigų ar benamiai paprastai nereikalauja jokių finansinių investicijų, tačiau labiausiai tikisi supratimo, kad žmogui reikia laiko „įsivažiuoti“. „Noriu pabrėžti, kad toli gražu ne kiekvienas atvejis yra kažkoks „probleminis“, tokių būna vienetai, ir paprastai žmonės patys puikiai viską žino ir supranta, jiems reikia tik daugiau laiko ir pasitikėjimo“, – sako ji.

Pašnekovė pasakoja, kad gyvenimiški pokyčiai neaplenkia ir asmenų iš socialiai jautrių grupių, kai dėl įvairių priežasčių darbovietę tenka palikti. Nepaisant to, įgyta patirtis ir pasitikėjimas leidžia nepalūžti ir toliau kabintis į gyvenimą. „Mūsų patirtis rodo, kad žmogui pakanka bent kartą įsidarbinti ir kelis mėnesius padirbėti – ir jis jau labiau pasitiki savimi, o jei darbo netenka, nenusivilia – kitą kartą jo ieško ir randa lengviau“, – tikina S. Urbonaitė.

Šv. Mikalojus išgelbsti nuo mirties tris nekaltuosius. Ilja Repin (1888). Wikipedia.org nuotrauka

Ne visi žino, jog už Kalėdų Senelio, dalijančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis – šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Jis plačiai garbinamas ir Rytų (čia jis tituluojamas Mikalojumi (Nikolajumi) Stebukladariu – Thaumaturgus Nicolaus), ir Vakarų Bažnyčios. Tai išskirtinai Visuotinės Bažnyčios šventasis.

Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 ir 286 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino su Šventuoju Raštu. Šv. Mikalojaus biografas Metodijus pasakoja, kad dar būdamas žindomas kūdikis Mikalojus griežtai pasninkaudavęs – trečiadieniais ir penktadieniais neimdavęs motinos krūties. Būdamas penkerių, Mikalojus jau žavėjosi šventais mokslais ir vaikščiojo į bažnyčią, kur mokydavo kitus ir aiškindavo jiems gyvenimo tiesas. Abu tėvai mirė Mikalojui dar esant paaugliui, palikdami jam nemažą turtą, o kartu ir įprotį dalyti labdarą.

Pirmoji proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir, neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti vyrų savo trims dukterims. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Dėl to vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.

Būdamas jautrus žmonių vargui, Mikalojus ir toliau noriai dalijosi turtais su stokojančiais, už savo dosnumą nelaukdamas padėkos. Stengėsi, kad jo gailestingumo darbai liktų paslaptyje. Dažnai slapta neturtingiesiems pamesdavo dovanų ir džiaugėsi žiūrėdamas, kaip džiūgauja apdovanotieji.

Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą. Tada atvyko į savo krašto sostinę Mirą.

Kaip tik tuo metu Miros gyventojai gedėjo mirusio vyskupo. Sunku buvo išrinkti tinkamą įpėdinį. Vienam iš besitariančių Bažnyčios hierarchų sapne Dievas paliepė skirti vyskupu žmogų, kuris ryte pirmas ateis į bažnyčią. Tuo žmogumi tapo niekam nežinomas Mikalojus. Pats Mikalojus, kai jam tai buvo pasakyta, gynėsi ir nenorėjo užimti aukšto posto, bet po ilgų įkalbinėjimų sutiko, pripažindamas, kad tai vyksta iš Dievo valios.

Vyskupo tarnystę Mikalojus vykdė pasiaukojamai ir su dideliu atsidavimu. Dievo žodį nešė ne tik krikščionių bendrijos nariams, bet stengėsi jį skleisti ir tarp pagonių.

Yra duomenų, kad Mikalojus aktyviai dalyvavo pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje 325 metais. Ten jis griežtai pasisakė prieš Arijaus ereziją ir iš visų jėgų stengėsi apsaugoti savo vyskupiją nuo arijonizmo įtakos. Jis nedvejodamas uždarinėjo pagoniškas šventyklas, tarp jų ir pačią svarbiausią savo krašte, deivės Artemidės šventyklą. Mirė gruodžio 6 dieną, kaip manoma, 343 metais.

Mikalojus dažnai vadinamas Stebukladariu, todėl dažnas jį renkasi savo šventuoju globėju. Rusija, Anglijos Kento grafystės vaikai, jūrininkai, netekėjusios mergelės, prekybininkai, palūkininkai, vaistininkai ir kvepalų gamintojai – visi šv. Mikalojų laiko savo patronu.

Tai siejama su legendų apie Mikalojaus stebuklus rinkiniu „Šventojo Mikalojaus aktai“. Ten pasakojama gausybė atsitikimų ir aprašoma, kaip šv. Mikalojus yra padėjęs daugeliui žmonių. Kaip minėta, mergaitėms padovanojo po maišą aukso, kad jos galėtų ištekėti, taip išgelbėdamas jas. Dažnai šiose legendose minima, kad šv. Mikalojus prikėlė iš mirusiųjų jaunuolius, kuriuos iš gobšumo nužudė smuklininkas. Išgelbėjo nekaltai pasmerktuosius jūrininkus, skendusius netoli Turkijos krantų. Bario bažnyčioje šalia šv. Mikalojaus karsto kartais atsiranda kvapūs miros grūdeliai. Tai lėmė, kad ir kvepalų gamintojai šį šventąjį pasirinko savo globėju.

Jo kultas iš pradžių paplito Mažojoje Azijoje. Jau VI amžiuje Konstantinopolyje buvo 25 Mikalojaus vardu pavadintos bažnyčios, o jo kapas šalia Miros miesto tapo gausiai piligrimų lankoma vieta. Iš Mažosios Azijos Mikalojaus kultas išplito visoje bizantiškoje Konstantinopolio imperijoje ir pasiekė pietinę bei centrinę Italijos dalis, kurios VI amžiuje buvo pavaldžios Konstantinopoliui. Iš Italijos Mikalojaus kultas po truputį ėmė plisti dabartinėse Vakarų Europos šalyse. Tačiau didžiausią postūmį šventojo pažinimui ir populiarumui Vakaruose davė jo žemiškųjų palaikų perkėlimas iš Miros į pietų Italijos uostamiestį Barį.

XI amžiuje turkai mahometonai, tapę didele ir organizuota jėga, ėmė skverbtis į krikščionių apgyvendintas žemes ir pasiekė ir Miros miesto regioną. Bario žmonės, kurie tikėjo, jog Mikalojus saugo miesto jūreivius jūroje, nusprendė, jog reikia šventojo palaikus perkelti į saugesnę vietą. Tad 1087 metų balandį pasiuntė į Mirą laivą su 62 žmonių įgula, kuriai vadovavo du kunigai, apsimesdami vykstą prekybos reikalais. Nakties metu 47 žmonių būrys įėjo į Mikalojaus kapavietę ir, surinkę jo palaikus, skubiai išplaukė atgal į Barį.

Po dvejų metų šventojo Mikalojaus palaikai buvo iškilmingai palaidoti jam skirtos bazilikos kriptoje. Nuo tada visuose Rytuose žinomo šventojo garsas ilgainiui ėmė plisti visuose Vakaruose, o Bario mieste jo palaikų pargabenimo diena, gegužės 9, iškilmingai minima iki šiol.

Šventojo Mikalojaus figūra po truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trims neturtingoms seserims.

Amžiams bėgant, šv. Mikalojaus figūrai vis labiau įgaunant liaudies folkloro bruožų bei fantazijos, jo įvaizdžiai įvairiose šalyse keitėsi. Pvz., Rusijoje, kurią Mikalojaus kultas pasiekė jau XI amžiuje, šventasis buvo vadintas „Ugodnik“, t. y. „tuo, kuris padeda“, jam pavesta globoti gyvulių bandas nuo vilkų, saugoti namus nuo ugnies. Nepaisant skirtingumo, Mikalojus visada išlieka tuo, kuris pagelbsti. Jo dovanojamos dovanos taip pat turi šią pagalbos prasmę.

Ikonografijoje šv. Mikalojus vaizduojamas su lotynų arba graikų apeigų vyskupo rūbais. Jo atributai: angelas, angelas su mitra, duona, trys vaikai arba jaunuoliai, trys obuoliai, trys auksiniai rutuliai ant knygos arba rankoje (kraitis, kurį pagal legendą padovanojo neturtingoms merginoms), pastoralas, knyga, inkaras, kapšelis su pinigais, trys kapšeliai, laivas, maišas dovanų.

XVI–XVII a. šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos Reformos, nusistačiusios prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko, mat žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „Sinterklaas“, apibūdinančio Šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. Tačiau mums – krikščionims – šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.

Pagal „Magnificat“ publikaciją 2013 m. Nr. 12

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Rolando Cikanavičiaus nuotrauka

Gruodžio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambės Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų rengiama programa, sujungsianti dviejų epochų kūrėjus, dvi ryškias asmenybes – Juozą Naujalį ir Giedrių Kuprevičių. Koncertu „Giedrius svečiuose pas Juozą“ bus paminėti J. Naujalio 150-metis ir G. Kuprevičiaus 75-metis. Pastarojo kūrėjo jubiliejus bus švenčiamas ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertuose Klaipėdoje (gruodžio 12 d.) bei Vilniuje (gruodžio 14 d.), juose skambės šio kompozitoriaus simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ (pagal Terry’o Pratchetto apysaką).

Kompozitorius G. Kuprevičius šiemet publikuotuose pokalbiuose sakė: „Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.“

Gruodžio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėsiantis J. Naujalio ir G. Kuprevičiaus dialogas simboliškai besisvečiuojant vienam pas kitą atskleis ir nemarų mūsų klasiko palikimą, ir naują šiuolaikinį žvilgsnį – skambės G. Kuprevičiaus sumanytos J. Naujalio kūrinių aranžuotės, instrumentuotės, redakcijos. Taip pat išgirsime ir originalius G. Kuprevičiaus vokalinius ir instrumentinius kūrinius, įvyks premjeros. „Svečiuose“ lankysis ir žinomi skirtingų kartų atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras (LKO), dainininkai Dovilė Kazonaitė ir Mindaugas Zimkus, akordeonininkas Tadas Motiečius. Visiems muzikantams vadovaus dirigentas Modestas Barkauskas, o koncertą ves pats jubiliatas Giedrius Kuprevičius.

Ypatinga premjera G. Kuprevičiaus muzikos gerbėjų lauks Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) programoje „Pasakos saksofonams“. Gruodžio 12 d. Klaipėdos koncertų salėje, o gruodžio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNSO pirmą kartą atliks šiam orkestrui dedikuotą G. Kuprevičiaus simfoniją „Iš plokščiojo pasaulio“. Jos teatralizuotos versijos autorė – dailininkė Birutė Ukrinaitė.

„Dėkoju maestro Modestui Pitrėnui ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniam orkestrui, kuriam ši simfonija ir skiriama kaip padėka už ryžtą garsinant ne tik šį mano naują kūrinį, bet ir visą lietuviškos simfoninės muzikos garsyną“, – artėjant premjerai sako kūrinio autorius.

Simfonijai G. Kuprevičius suteikia ir paantraštę „Skrybėlė, pilna muzikos“. Apie šį kūrinį kompozitorius kalba taip: „Sako: jei penkių minučių kūriniui reikia valandos aiškinimui, nėra gerai. Sako: kūrinys pats už save turi kalbėti ir būti aiškus be ilgų pristatymų. Tiesa, yra atvejų, kai tai padaryti būtina – ar dėl kūrinio specifikos, ar dėl visuomenei visai nežinomų, tačiau kūrinio atsklaidai labai svarbių, kūrinyje neatskleidžiamų aplinkybių. Vokiečių rašytojas Thomas Mannas yra net „Romaną apie romaną“ parašęs, kuriame detaliai nagrinėja kito savo romano „Daktaras Faustas“ turinį ir prasmę. Mano argumentai kiek kitokie – ne tiek apie savo kūrinį čia rašau, kiek apie jį pagimdžiusias aplinkybes.

Lietuvoje anglų rašytojo sero Terence’o Davido Johno Pratchetto (1948–2015), literatūros pasaulyje žinomo Terry’o Pratchetto vardu, kūryba yra žinoma, tačiau ne taip, kaip vėliau jo idėjas į suprantamesnę erdvę perkėlusios Joanne Rowling, knygų serialo herojaus Harry’o Potterio fantastinių nuotykių autorės. Ji sumaniai ir talentingai pratęsė Pratchetto inicijuotą savitų britų legendų ciklo tradiciją. Didžiulis įmantriai susietų apysakų ciklas „Discworld“ („Plokščiasis pasaulis“) Vakarų pasaulyje tapo tikru prekės ženklu ir per tris (kol kas) į lietuvių kalbą išverstas knygas pasiekė mūsų skaitytojus. Iš jų įspūdingiausia – „Skrybėlė, pilna dangaus“, kurią meistriškai išvertė Danguolė Žalytė, įveikusi specifinę, vertėjams keblią T. Pratchetto kalbą, potekstes, nesibaigiančią sąmojų ir sąvokų žaismę.

Atradęs šią neįtikėtinai aktualią ir žaismingą literatūrą, panūdau bent kelias jos sukeltas vizijas ir mintis perkelti į muzikos pasaulį, kuris irgi dabar gana plokščias, ypač atsisakius turinio gilumo ir dvasios orumo. Taip gimė visą koncerto dalį užimanti septynių dalių simfonija „Iš Plokščiojo pasaulio“, kurioje savaip išgirdau T. Pratchetto sukurtų vaizdinių garsyną.“

LNSO programoje „Pasakos saksofonams“ išgirsime ne tik G. Kuprevičiaus simfoniją, bet ir į Lietuvą koncertuoti sugrįžtančio nuotaikingo saksofonų kvarteto „Signum“ atliekamą vokiečių kompozitoriaus Siegfriedo Matthuso koncertą „Fantastiniai burtų sapnai. Pasakos saksofonams“.

Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejui paminėti skirti renginiai vyks: LKO, solistų Dovilės Kazonaitės (sopranas), Mindaugo Zimkaus (tenoras), Tado Motiečiaus (akordeonas) ir dirigento Modesto Barkausko koncertas „Giedrius svečiuose pas Juozą“ – gruodžio 12 d., ketvirtadienį, 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje, o LNSO, saksofonų kvarteto „Signum“ ir dirigento Modesto Pitrėno koncertas „Pasakos saksofonams“ – gruodžio 12 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje bei gruodžio 14 d., šeštadienį, 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. 

LNF informacija

Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Lenkų diskusijų klube gruodžio 3 d. įvyko itin reikšmingas Vilniaus lenkų bendruomenei susitikimas su lietuvių poetu, eseistu ir literatūros kritiku Tomu Venclova. Diskusijos vedėjai, be kitų klausimų, siūlė pasidalini mintimis apie Vilniaus poliglotiškumą šiandien, taip pat pakomentuoti lietuvių ir lenkų santykius bei stereotipinį požiūrį į lenkus. Kaip ir tikėtasi, T. Venclova atskleidė platesnę perspektyvą ir pasidalino gilesnėmis problemų įžvalgomis.

Pasak poeto, patriotiškumas ir kosmopolitiškumas yra ne tik tarpusavyje suderinami, bet ir glaudžiai susiję, mat kosmopolitas, jo nuomone, yra išmintingas patriotas, kuris sugeba matyti savo bendruomenę kitų bendruomenių fone. Kvailoji patriotizmo atmaina yra šovinizmas. Garsiausi kosmopolitizmo priešininkai buvo Hitleris ir Stalinas, juos ir šiandien kartais mėginama mėgdžioti, nors to ir nepripažįstant. Savo daugiakultūriškumu Vilnius tampa prilyginamas kultūriškai žymiausioms metropolijoms, tokioms kaip Niujorkas. T. Venclova teigė, jog visi reikšmingiausi kultūrai pasaulio miestai yra tautiškai ir kultūriškai nevienalyčiai. Nors atsiranda idėjų Vilnių paversti homogenišku, toks pokytis nebūtų miestui naudingas, Vilnius nuo to taptų nuobodus. Šis miestas išsaugo savo tapatybę tol, kol jame sutinkami žmonės supranta tris istorines miesto kalbas – lietuvių, lenkų, rusų. Galima būtų pridėti – ir jidiš, tačiau žydų kalbos Vilniuje neliko. Kaip daugiakalbės miesto praeities atžvilgiu reikšmingą įvykį poetas prisiminė neseniai vykusių 1863 m. sukilėlių laidotuvių metu Vilniaus katedroje išimties tvarka skaitytus pamokslus lenkų ir baltarusių kalbomis.

Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Profesorius pabrėžė, jog Vilniaus ir Vilnijos istorija ir tapatybė dėl savo komplikuotumo reikalauja platesnio ir gilesnio žvilgsnio. Pavyzdžiui, nėra taip, jog lenkai tarpukario konflikte dėl Vilniaus buvo šimtu procentu neteisūs, o lietuviai visiškai teisūs. Sąvoką „okupacija“ būtina tikslinti, nes reikalas buvo daug labiau komplikuotas. Ginčas dėl Vilniaus įvyko tarp senlietuvių ir naujalietuvių – visuomenė vis dar neskiria šių dviejų sampratų. Senlietuviai jautėsi lietuviais, bet kalbėjo lenkiškai. Lietuvos ateitį jie matė glaudžiai susietą su Lenkija. „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas buvo senlietuvis. Seinuose pirma nenorėta statyti jo paminklo priešais miesto katedrą, bet dabar paminklas stovi ir puošia miestą. T. Venclova prisiminė ten nugirstą vienos gidės pasakojimą, neva tai vyskupas Baranauskas siekė silpninti lenkiškumą, nors iš tikrųjų jis siekė tik to, kad paprastas žmogus galėtų melstis savo kalba. Pasak profesoriaus, išmintingiausiu senlietuviu reikėtų laikyti Mykolą Römerį. Laiške savo draugui, kitam senlietuviui Józefui Piłsudskiui jis  išsakė griežtą nepritarimą Vilniaus užėmimui. Römeris, didžiai nusipelnęs Lietuvai, niekad neišsižadėjo savo lenkiškumo. Nuo XIX a. vidurio atsiradę naujalietuviai buvo visiškai kitokių pažiūrų. Būti lietuviu jiems reiškė kalbėti lietuviškai.

Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Jei šiandien kartais būtų mėginama teigti, kad Lietuvos lenkai tėra sulenkinti lietuviai, su tuo negalima visiškai sutikti, – teigė Venclova. Cituojant vieną iš jo tekstų: „Nebe pirmoji šių žmonių karta kalba lenkiškai, laiko save lenkais ir turi neginčijamą teisę taip elgtis.“ Pasak Venclovos, ne visi Vilnijos lenkai yra lietuvių kilmės. Eseistas pabrėžė, kad negalima žmonių versti keisti savo tautybę. Pilietybės požiūriu visi Lietuvos piliečiai vadinami lietuviais. Tačiau kalbos ir kultūros atžvilgiu jie ima jau tarpusavyje įvairuoti, o kultūrinis gyvenimas tampa nuo to tik įdomesnis. 

Paminėtinas T. Venclovos atsakymas klausytojui iš salės dėl lenkiškų vardų ir pavardžių lietuvinimo viešame diskurse, pridedant lietuviškas galūnes, pvz. –us ar - as. Pasak poeto, lietuvių kalboje, kuria didžiuojamasi dėl jos archajiškumo, pavardžių vartojimas be lietuviškų galūnių tiesiog prieštarautų pačios kalbos principams. Tačiau T. Venclova pritaria idėjai įteisinti pavardžių rašymą originaliais rašmenimis, o taip pat dvigubus vietovių užrašus lietuvių ir lenkų kalbomis – Seinuose jis matė aštuonias gyvenvietes su dvigubais pavadinimais. Šis požiūris kol kas išskiria su daugumos nuomone, tačiau susitikimą Lenkų diskusijų klube svečias užbaigė sentencija, jog „lašas po lašo ir akmenį pratašo“ arba „kropla drąży kamień“.

Lenkų diskusijų klubo informacija

EPA nuotrauka

Ar žinojote, kad už Kalėdų Senelio figūros stovi istorinis asmuo? Tai Miros (dabartinė Turkija) vyskupas šv. Mikalojus, gyvenęs III a. pab.–IV a. pradžioje. Jis dalyvavo Nikėjos visuotiniame Bažnyčios susirinkime 325 m. ir tvirtai pasisakė prieš Arijaus skelbiamą ereziją, kad Jėzus Kristus buvo ne Dievas, bet išaukštintas kūrinys. Vyskupas mirė Miroje 343 m. gruodžio 6 d., todėl šiandien Bažnyčios liturgijoje minime šventąjį Mikalojų.

Gyvenimo aprašymuose randame, kad šv. Mikalojus, išgirdęs evangelinį paraginimą išdalinti turtą vargšams, taip ir padarė. Apie jo tikėjimą ir dosnumą pasklido garsas, todėl dar būdamas jaunas Mikalojus buvo paskirtas Miros vyskupu. 

Tradicija teigia, jog Miros vyskupas išgelbėjo tris neturtingo tėvo dukteris, padovanodamas joms kraitį.

Tradicijoje išlikusi istorija apie tėvą, neišgalėjusį savo trims dukroms suteikti kraičio. Be jo anuo metu buvo neįmanoma dukrų ištekinti, ir joms grėsė elgetavimas arba prostitucija. Šv. Mikalojus slapta į tėvo namus įmetė ryšulėlius su monetomis ir taip merginos, gavusios kraičius, viena po kitos ištekėjo. Viena istorijos versijų teigia, jog ryšulėliai su pinigais įkrito į prie židinio džiūstančius batus ir kojines. 

Šv. Mikalojaus šventė pasklido po katalikišką Europą. Gruodžio 6-ąją Vokietijoje ir Lenkijoje berniukai, persirengę vyskupais, rinkdavo aukas vargšams. Nyderlanduose ir Belgijoje buvo sakoma, kad šv. Mikalojus atvyksta garlaiviu iš Ispanijos ir tuomet jodamas ant balto žirgo leidžiasi į dovanų dalinimo kelionę.

Šv. Mikalojaus šventė Hagoje, Nyderlanduose 2010 m. Wikipedia nuotrauka.

1832 m. populiarioje poemoje „Šv. Mikalojaus viešnagė“, anglakalbiams dabar žinomoje kaip „Naktis prieš Kalėdas“ (angl. Night Before Christmas), šv. Mikalojus aprašomas kaip per Kūčias vaikams atnešantis žaislų ir saldumynų. Taip gimė Kalėdų Senelio legenda, įkvėpusi tiek literatūros, tiek vaizduojamojo meno atstovus.

Šiandienis Kalėdų Senelis mums vargiai primena šv. Mikalojų. Pasikeitė ir jo apranga: vyskupo mitrą pakeitė kepurė su bumbulu, o liturginius drabužius – pūkuotas kostiumas. Visgi, švęsdami gruodžio 6-ąją, galime atgaivinti primirštą Kalėdų dovanų prasmę. Šv. Mikalojaus dosnumas vargšams ir visiems, kuriems reikia pagalbos, kilo iš gilaus tikėjimo ir meilės Dievui.

Vaizdo įrašas iš šv. Mikalojaus šventės Nyderlanduose 1945 m.

Pagal ChurchPOP parengė Milda Vitkutė

Kultūros ministerijos nuotrauka

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.

Įvertinusi daugiau kaip 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.

Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.

Gruodžio 16 d. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus. Jų pavardės bus paskelbtos gruodžio 16 d. 13 val. Kultūros ministerijoje (Baltojoje salėje) vyksiančios spaudos konferencijos metu.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

Kultūros ministerijos informacija

Paprastai po Kalėdų džiaugsmų, mūsų namuose ir širdyse įsikuria ramybė. Kaip švelnus katinas, ji vakarais surenka mus į namus, kad pabūtume drauge. Ir labai jauku visai šeimai susėdus prie stalo dalintis dienos įspūdžiais, žaisti žaidimus, skaityti knygas… Tai puiki proga atsiversti ir pirmąjį šių metų „Magnificat vaikams“ numerį! Pavartę žurnalo puslapius, susipažinsite su ateitininkais ir sužinosite, kas jie tokie, ką veikia ir kokį jubiliejų švenčia 2020-ais metais. Šio numerio tema skirta dešimčiai Dievo įsakymų – patarsime, kaip gyventi Dievo akivaizdoje, kad galėtume geriau mylėti Viešpatį ir savo artimą.

Naujos rubrikos „Pažink!“, „Išgirsk!“ ir „Pažvelk įdėmiau!“ visus ateinančius metus kvies geriau suprasti tris didžiąsias religijas (krikščionybę, judaizmą, islamą) ir jų bendruomenes, gyvenančias Lietuvoje.

Krikščionybė – religija, kurios pagrindas – Jėzaus Kristaus garbinimas. Tačiau krikščionybė skyla į kelias atšakas, kurių pagrindinės yra Romos katalikai, ortodoksai ir protestantai.

Romos katalikų tikėjimo slėpiniai, katalikiškos sakralinės muzikos ypatumai ir religinio meno paslaptys – tai šio numerio temos su užduotimis ir reportažais, padėsiančios tvirtai tikėti ir sekti Jėzaus rodomu keliu! Kaip katalikiškos šeimos atostogauja su Dievu, papasakos šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo šeimų bendruomenė, o koks instrumentas, išdidus ir galingas, groja nuostabias giesmes – sužinosite paskaitę rubriką „Išgirsk!“

Jis, mūsų Viešpats, kiekvieną iš mūsų ragina siekti šventumo ir semtis įkvėpimo iš šventųjų. Galbūt žaisdami „Memory“ žaidimą jūs ypač įsidėmėjote kurį nors šventąjį? Tuomet būtinai dalyvaukite naujame konkurse „Mano šventasis!“ Šventąjį galite nupiešti, nulipdyti, pasiūti, sukurti jam giesmę, maldą, eilėraštį ar pasakojimą... Na, o jūsų darbelių, nuotraukų, piešinių lauksime adresu vaikams@magnificat.lt arba M. K. Paco g. 4, LT-10309, Vilnius.

Be jokios abejonės, šv. Mišių knygelė ir užduotys prie Evangelijų, jaukiai gulės jūsų kuprinėje sekmadieniais keliaujant į bažnytėlę susitikti su Dievu. Komiksai, maldelės, reportažai, juokeliai ir nauji gerojo Eželio nuotykiai tikrai sudomins visą šeimą. Kvieskite mamas, tėčius, seneles, senelius, brolius, seseris ir draugus, skaitykite visi kartu, suraskite laiko drauge šlovinti Viešpatį ir likite ištikimi maldai!

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

Liūdni Artūro Tereškino tekstai, vietomis net graudūs. Nesinorėtų kritikuoti minčių, gimusių iš didelio ir, regis, nuoširdaus susirūpinimo. Tačiau paskutiniame savo straipsnyje autorius išliejo apmaudą dėl Laisvos visuomenės instituto (LVI) veiklos. Taigi kilo pareiga atsakyti.

A. Tereškinas tekstą „Orumo burbulai“ pradeda patyčiomis, nukreiptomis į pirmosios ponios Dianos Nausėdienės organizuotą konferenciją apie orumą. Nors autorius apgailestauja, kad renginyje nedalyvavo, jis teisingai pastebėjo, jog konferencijos „vinimi“ tapo pranešimas apie krizinio nėštumo problematiką. Vėl ta pačia patyčių maniera bandydamas sumenkinti negimusių kūdikių orumą (rašo „gemaluorumas“), A. Tereškinas nusistebėjo, kad pirmosios ponios konferencija sutapo su LVI akcija #renkuosigyvybe. Šiame sutapime autorius įžvelgia grėsmes abortų legalumui Lietuvoje: „Už šio himno ir kalbų apie krizinį nėštumą slepiasi tik vienas noras – įteisinti abortų draudimą ir neleisti moterims rinktis.“

Viešai deklaruotas ir tikrasis akcijos #renkuosigyvybe tikslas yra išlaisvinti krizėje nėštumo metu atsidūrusias moteris, ieškant galimybių užtikrinti joms daugiau ir geresnių pasirinkimų nei abortas. Žvakes degėme už negimusius kūdikius, taip kartu suteikdami jų mamoms erdvę gedėti, nes dažnai jos išgyvena su vaiko netektimi susijusius jausmus, kurie mūsų visuomenėje laikomi nepriimtinais ir net negalimais: pati pasirinkai, tai ir džiaukis (Burke. Forbidden grief, 2007). Toks požiūris klampina vis giliau – uždraustas sielvartas tęsiasi ilgiau ir palieka gilesnes žaizdas žmogaus sieloje.

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Pagalba ir palaikymas tokiu metu kartais gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011). 

Net jeigu esame prieš abortus, suprantame – valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko saugodama jį atskirai nuo mamos ir prieš mamos valią. Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Kaip rašo D. Reardon, „neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai – tai rūpintis mama.“

Remdamasis amerikiete Lauren Berlant, A. Tereškinas pateikia argumentą prieš negimusio vaiko subjektiškumą: „gemalas neturi autonomiško kūno”. Čia reikia pastebėti, kad žmogus nuo pirmų dienų po pradėjimo turi atskirą, individualų, tačiau besivystantį kūną, kuris auga mamos kūne, todėl nėra „autonomiškas“ griežtąja šio žodžio prasme. Visgi nei vienas iš mūsų nesame visiškai autonomiški, nes naudojamės patogumais ir reikalingomis gyvenimo sąlygomis, kurias suteikia žmonių visuomenė. Ypač priklausomi nuo kitų žmonių yra kūdikiai, kurie palikti vieni („autonomiški") neišgyventų. Tačiau dėl to nekvestionuojame jų teisės į gyvybę. Priešingai – vaikų apsaugą nuo smurto, nepriežiūros ir kitų grėsmių nuolat stipriname.

Toliau autorius piktinasi: „…norima paversti gemalus piliečiais ir priskirti jiems politinę tapatybę.“ Tenka atskleisti, kad A. Tereškinas painioja skirtingus dalykus. Taip, pilietybė yra įgyjama gimstant (LR Konstitucijos 12 straipsnis). Tačiau piliečio politinės teisės nėra tapačios žmogaus teisėms. Juk net ir užsieniečiai, kurie nėra Lietuvos piliečiai, mūsų šalyje turi visiems žmonėms būdingas prigimtines teises – teisę į gyvybę, nuosavybę ir kt. 

A. Tereškinas iš tikrųjų rūpinasi ne pilietinių, bet žmogaus teisių trūkumu Lietuvoje: „Užuot kalbėjus apie žmogaus teises, kurios neatskiriamos nuo orumo, ir jų trūkumą Lietuvoje, ir vėl buvo sentimentaliai susikoncentruota į gemalus.“ Dabar labai populiaru įvairiomis iniciatyvomis siekti įgyvendinti, apginti, garantuoti ar užtikrinti gimusių žmonių teises. „Žmogaus teisių“ terminas vartojamas taip dažnai, kad gali susidaryti įspūdis, jog skirtingos grupės jį supranta vienodai. Tačiau dėl žmogaus teisių turinio vyksta aršios batalijos tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų valstybių politinėse arenose. Atsakymas į klausimą, kokios teisės vertos valstybės apsaugos, priklauso nuo žmogaus teisių sampratos. Būtent čia pažiūros išsiskiria.

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Supaprastintai galima išskirti dvi žmogaus teisių sampratas: 1) besiremianti prigimtine teise, pagal kurią žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties ir nustato minimalų standartą, kurio  negali paneigti nei įstatymus leidžianti valdžia, nei visuomenė; 2) pozityvistinė, pagal kurią teisėmis tampa valdžios legitimuoti žmonių grupių reikalavimai, interesai, troškimai... 

Pirmoji samprata pateikia tvirtą atsakymą, kodėl Lietuvoje visi žmonės, o ne tik piliečiai, turi prigimtines žmogaus teises – nes jos kyla iš prigimtinio kiekvienam žmogui būdingo orumo. Tai deklaruoja ir tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, ir Lietuvos konstitucinės teisės doktrina. LR Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymi, kad žmogaus teisės „kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“.

Taigi kalbos apie orumą nėra tik tušti oro burbulai. Sprendžiant žmogaus teisių trūkumo problemą, svarbu suprasti, kas yra žmogaus orumas, iš kurio jos kyla.

Nors šiais laikais nekorektiška priminti, tačiau orumo koncepcija yra fundamentaliai religinė/metafizinė. Kaip knygoje “Essaays in Anthropology” rašo Robert Spaeman, kiekvienas žmogus turi orumą, nes iš prigimties yra moralės subjektas, kuris turi protą ir laisvą valią, todėl kiekvienas potencialiai gali (arba galės) pasirinkti gėrį vietoj blogio; gali pasirinkti daugiau nei egzistavimą tik dėl savęs paties – gali atsisakyti savo poreikių vardan kito žmogaus poreikių. Vaizdžiai tariant, žmogus gali atsitraukti, kad leistų kitam būti; numirti (savo troškimais), kad kitas gyventų. Kitais žodžiais, kiekvienas žmogus yra pašauktas į šventumą. O ši begalinė potencija, glūdinti žmoguje nuo jo gyvenimo pradžios iki pabaigos, yra prigimtinio orumo esmė.

R. Spaemanas, orumą apibrėžęs kaip moralinę kategoriją, toliau pratęsia mintį teiginiu, kad ne visi žmonės turi orumo vienodai. Tie, kurie prisiima daugiau atsakomybės už kitus žmones (pvz., sąžiningai dirbantys gydytojai, mokytojai, teisėjai, tautos didvyriai…), įgyja daugiau orumo. Ir atvirkščiai – tie, kurie savo interesus tenkina kitų sąskaitą (korumpuoti valstybės tarnautojai, valdžia piktnaudžiaujantys pareigūnai, seksualiniai prievartautojai…), savo orumą naikina.

Niekas kitas negali sumažinti žmogaus orumo, bet tik jis pats gali tai padaryti savo elgesiu. Silpnesnio žmogaus žeminimas, kankinimas, išnaudojimas, patyčios – tai yra elgesys, kuris nepaiso aukos orumo, bet iš tiesų menkina tik agresoriaus orumą. Tačiau net ir žiauriausi nusikaltėliai negali visiškai prarasti savo orumo, nes, kol žmogus yra gyvas, jis yra moralinis subjektas ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos bent potencialiai, bent širdyje gali atsigręžti į gėrį.

Teisė visiems žmonėms pripažįsta lygų prigimtinį orumą (išreiškiantį žmogaus moralinę potenciją), iš kurio kyla lygios prigimtinės teisės. Tačiau nors ir netobulai, teisė iš dalies atspindi ir orumo skirtumus, kurie priklauso nuo žmogaus moralinių pasirinkimų. Asmenys, kurių profesinė veikla, darbai ar gyvenimo formos labiau prisideda prie visuomenės gerovės (bendrojo gėrio kūrimo), nusipelno papildomų teisių (pvz., Nepriklausomybės akto signatarai, prezidentai nusipelno valstybinės rentos; vaikus auginančios mamos – motinystės išmokų; statutiniai pareigūnai – ankstesnės pensijos ir kt.). Tie, kurie visuomenei daro didelę žalą ar stipriai kenkia konkretiems jos nariams, dalies teisių netenka (apribojama nusikaltėlių laisvė ar pan.). Tačiau niekada negali būti paneigiamos minimalios prigimtinės žmogaus teisės – pavyzdžiui, orumo subjekto egzistavimui svarbi teisė į gyvybę. Ypač, jei tas subjektas dar niekuo niekam nenusikalto.

Įsižeisti dėl A. Tereškino teksto nereikia – adresatų orumo patyčios nesumažina. Visgi nenuoseklu tyčiotis iš kalbančių apie žmogaus orumą ir tuo pačiu pasisakyti už žmogaus teises. Anot G. K. Chestertono, „kai žmonės pradės ignoruoti žmogaus orumą, greitai pradės ignoruoti ir žmogaus teises.“ Taip yra todėl, kad į orumo pagrindą nesiremiančios teisės greitai virsta privilegijomis, tenkinamomis kitų asmenų teisių ir laisvių sąskaita. Šių privilegijų vis daugiau, vis stiprėja iniciatyvos tas privilegijas plėsti. Laikas grįžti prie kalbėjimo apie orumą kaip tikrąjį žmogaus teisių šaltinį.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė

Unsplash.com nuotrauka

Popiežius Pranciškus prašo gruodžio mėnesį kartu su juo melstis, kad visose šalyse būtų užtikrinta vaikų, ypač kenčiančių, ateitis.

„Kiekvieno atstumto, išnaudojamo, palikto be mokyklos ir medicininės priežiūros vaiko likimas yra šauksmas, kylantis į Dievą. Kiekviename iš jų yra Kristus, atėjęs į pasaulį kaip silpnas vaikelis. Kristus į mus žvelgia šių vaikų akimis. Melskimės, kad kiekviena šalis imtųsi būtinų priemonių užtikrinti vaikų, ypač kenčiančių, ateitį“, – kviečia Pranciškus.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Karolio Kavolėlio / BFL nuotrauka

Teatro žurnalas“ (Nr. 15)

Neretai galima išgirsti stereotipą, kad egzistuoja dviejų tipų kūrėjai – komercininkai, pataikaujantys masiniam žiūrovų skoniui ir apeliuojantys į primityviausius instinktus, bei tikrieji menininkai, kuriems nerūpi publikos pageidavimai, nes menas savaime yra vertingas, o jo vartotojai arba sugeba jį suprasti, arba ne. Keletas pokalbių su Lietuvos scenos menų (dramos teatro, operos, šokio) režisieriais atskleidė, kad minėti kraštutinumai ne tokie dažni – dauguma natūraliai laikosi vidurio, nors kiekvieno vidurys – be abejo – asmeninis, savitas, specifinis.

Taigi – aštuoni režisieriai kalba apie savo santykį su tais, kurie ateina pažiūrėti ilgalaikio darbo rezultatų.

DALIA IBELHAUPTAITĖ

Ar operos žanrui reikalingas ypatingas žiūrovas?

Muzikos ekspertų elito atžvilgiu mano atsakymas nuskambės kontroversiškai. Klasikinės muzikos ekspertai arba – kaip aš juos vadinu – muzikiniai snobai, šventosios ugnies kurstytojai teigia, kad opera – absoliučiai ekskliuzyvinis, elitinis žanras. Vadinasi, ją suprasti ir įvertinti gali tik ypač intelektualus žiūrovas. Aš manau, kad tokia nuomonė yra kelių dešimtmečių senumo ir ji nuo operos atbaidė daugybę žmonių, kurie galėjo ir galėtų šiandien mylėti šį meną ir juo džiaugtis.

Ilgainiui į operos pasaulį atėję teatro ir kino režisieriai atnešė naujų bangų: muziką ir solistus nusvėrė koncepcijos, vizualika. Paraleliai keitėsi teatrų vadovybės ir jų tikslai – atsirado poreikis padaryti operą atviresnę, populiaresnę, trumpai tariant – leisti jai tapti visuomenės gyvenimo dalimi. Tokį poreikį padiktavo ir paprasčiausias poreikis išgyventi – iš visų teatro žanrų daugiau už operą kainuoja tik miuziklų pastatymai. Operų pastatymuose vis didesnę reikšmę įgyjant vizualikai, pastatymai brango dar labiau. Beje, panašiu laiku atsirado naujų reikalavimų solistui – jis turėjo būti ir aktorius, o ne vien dainininkas, atliekantis savo partiją veidu į dirigentą.

Būtent pastarieji kriterijai man buvo svarbiausi operos teatre nuo pat pradžių: kad solistas būtų aktorius ir kad spektaklio vizualika būtų kinematografiška bei komunikuotų su publika. Tiesa, buvo ir trečias dalykas – reikėjo reklamos, nes norėjau pakviesti daugiau žiūrovų.

Štai čia reikėjo stipriai dirbti, kad sugrąžintume į operą žmones, kurie mokyklos laikais per prievartą buvo atitempti į LNOBT ir galbūt – neduok Dieve – pataikė į jiems neįdomų spektaklį. Reikėjo pralaužti ledus ir įtikinti žmonės, kad opera gali būti cool! Tai buvo mano misija, mano kelias, kurį pasirinkau sąmoningai. Norėjau, kad į operą ateitų visi – nesvarbu, kaip apsirengę, kokia kalba kalbantys, kokį išsilavinimą turintys. Opera – tai muzika, todėl ji gali apeliuoti į absoliučiai visus žmones. Mano operoje žmonėms siūloma ir vizuali kokybė, tad kai kuriuos gali patraukti būtent tai. O jei atėję pažiūrėti į gražias sukneles drauge paklausys Verdi, Puccini, Mozarto muzikos, jiems išliks kažkas daugiau – tai jau indėlis į visuomenės švietimą. Patirdamas visą priemonių kompleksą, žiūrovas po kurio laiko ir patį meną pradės vertinti kitaip.

Štai pavyzdys. Bendraujame su amatų mokykla, kuriai kartais skiriame kvietimų į mūsų spektaklius. Anksčiau centro direktorė privaloma tvarka atvesdavo 28 žmones. Vėliau leido pasirinkti – pakabino koridoriuje sąrašą ir pasiūlė eiti tik tiems, kurie užsirašys. Ir ką gi – iš 28 užsirašė 24. Ta pati direktorė pasakojo, kad po apsilankymų spektakliuose grupės diskusijų kokybė pasikeitė. Ir tai yra vienas didžiausių komplimentų.

Šiandien jaučiuosi įvykdžiusi pirminę savo misiją – sugrąžinau į operą daugybę žmonių, kurie nuo jos buvo nutolę dėl nesėkmingų pirmųjų susidūrimų. Dabar norėčiau pripratinti tuos pačius, ypač – jaunus, žmones pirkti operų programėles, kuriose yra operų siužetai. Taip jiems būtų lengviau suprasti istoriją, ir tai taptų edukacijos dalimi – supratęs, apie ką dainuojama, kas vyksta, galėtum adekvačiau įvertinti pastatymą.

Ar jaučiate, kad lietuvių publika supranta ir vertina jūsų kūrybą?

Tai turėtų nuspręsti jie patys. Pati jaučiu beprotišką publikos meilę. Štai ėjau į šitą interviu, ir, man sustojus praleisti mašiną, joje sėdėjusi vairuotoja atidarė langą ir pasakė: „Labai jums ačiū už tai, ką darote.“ Taip elgiasi patys paprasčiausi žmonės – tie, kurie skiria savo pinigų apsilankymams mūsų operoje, kurie suteikia mums galimybę kurti toliau, nes būtent bilietų pardavimai sudaro didžiąją dalį einamųjų spektaklių biudžeto. Man svarbu, kad žmonės ateitų į spektaklius, nes tai lemia galimybę parodyti spektaklį dar kartą.

Kitas dalykas – auginame žiūrovus su Puccini „Bohema“ ar „Toska“, Sondheimo „Svyniu Todu“, kad ilgainiui jie mums suteiktų galimybę pilnoms salėms parodyti tokius kūrinius kaip Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ ar Puccini „Manon Lesko“. Taigi žiūrovų auginimas yra svarbi, gili, ilgalaikė investicija. Pleti jų skonį, akiratį, tačiau turi tai daryti taip, kad ne išgąsdintum, o pritrauktum ateiti darkart.

Žinau, kad kai kurie muzikos ekspertai mus vadina komercija. Vis dėlto komercija paprastai nesiūlo kokybės – ten svarbu išleisti kuo mažiau ir surinkti kuo daugiau pinigų. Kai stengdamasis žiūrovams pristatyti aukščiausią kokybę dešimt metų esi skolose – tai jau nebe komercija. Be to, mes su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi nė karto nesirinkome pastatymo dėl publikos.

Kalbant rimtai, tai galbūt nuskambės žiauriai, bet plojimai – daug jų ar mažai – man nėra sėkmės, supratimo ar pripažinimo matavimo vienetas. Pati po spektaklių atsistoju tam, kad išreikščiau emocijas, arba tam, kad išeičiau. Neretai atsistojimas gali „reikšti“ vien nusėdėtas kojas – kai keturias valandas žiūrite jums neįdomų spektaklį, pirmas dalykas, kurį padarysite jam pasibaigus, tai atsistosite ir džiūgausite, kad pasibaigė. 

Kaip tai koreliuoja su jūsų siekiu pritraukti į spektaklius kuo daugiau žmonių?

Pritraukimas vyksta jau pastačius spektaklį. Norime pakviesti žmones į produktą, kurį sukūrėme vedami įvairių paskatų: mano ir Gintaro kadaise sudaryto svajonių operų sąrašo, solistų norų ir galimybių... Reikšmingas ir laikotarpis, kada buvo parašytos operos. Jei kurio nors laikotarpio dar nepristatėme, būna įdomu išsikelti sau tokį uždavinį. Trumpai tariant – aš neskinu gėlės galvodama, kad ją bus lengva parduoti. Nuskinu tą, kuri man atrodo gražiausia, o tada stengiuosi įtikinti kitus, kad ir jiems bus smagu ja pasigrožėti.

Kiek jums svarbus bendras žiūrovo komfortas spektakliuose?

Ką aš galiu pasakyti, kai dvylika metų tūkstančius žmonių vedu į salę, kurioje kėdės neturi porolono ir pasėdėję žmonės kartais grįžta su mėlynėmis, kurioje tenka dusti ir prakaituoti, nes ventiliaciją galime jungti tik pertraukų metu, kad nepakenktų solistų balsams? Į erdvę, kurioje ilgą laiką nė bufeto nebuvo, o balkone sėdintys žmonės tiesiog nesivargindavo leistis žemyn paprasčiausios kavos, nes tektų stovėti milžiniškoje eilėje? Bufetų klausimą pabandžiau išspręsti, tačiau kėdės ir ventiliacija jau ne mano galioje. Kas iš to, kad man rūpi žiūrovų komfortas, jei paprasčiausiai neturiu sąlygų jiems jį suteikti?

Koks jūsų požiūris į stovinčios publikos ovacijas?

Tiesą pasakius, niekada apie tai nesusimąsčiau. Bet turiu vieną keistą svajonę – būtų nuostabu, jei Lietuvoje įvyktų premjera, po kurios išėjus lenktis režisieriui ir kitiems kūrėjams publika šauktų „būūū!“. Būtų fantastika! O juk yra kūrėjų, kurie specialiai stato tokius spektaklius, kad būtų nušvilpti. Va jie tai tikrai rūpinasi tuo, ką mano publika!

Kalbant rimtai, tai galbūt nuskambės žiauriai, bet plojimai – daug jų ar mažai – man nėra sėkmės, supratimo ar pripažinimo matavimo vienetas. Pati po spektaklių atsistoju tam, kad išreikščiau emocijas, arba tam, kad išeičiau. Neretai atsistojimas gali „reikšti“ vien nusėdėtas kojas – kai keturias valandas žiūrite jums neįdomų spektaklį, pirmas dalykas, kurį padarysite jam pasibaigus, tai atsistosite ir džiūgausite, kad pasibaigė. Pati esu taip dariusi – manau, dauguma kitų taip pat. Turi būti kvailelis, kad galvotum, jog atsistojimai liudija vien tik meilę tau. Žinoma, nuostabu, kai solistams išėjus lenktis publika ploja stovėdama. Tačiau man tikriau yra ta moteris, kuri sustojo ir pro mašinos langą padėkojo gatvėje. Vadinasi, žmogus išties yra su kūrėju, nes padėkojo ne po spektaklio, ne kokių nors emocijų apimtas, o dėl ilgalaikio pojūčio. Aplodismentai svarbu ir malonu, tačiau tai yra momentinė išraiška.

Režisierius Artūras Areima. AAT archyvo nuotrauka

ARTŪRAS AREIMA

Jūsų spektakliuose dažnai galima jausti norą konfliktuoti su publika. To siekiate sąmoningai ar laikytumėte tai asmeninėmis žiūrovų interpretacijomis?

Laikyčiau tai žiūrovų interpretacijomis – pats specialiai nekuriu konfliktinės situacijos tarp publikos ir to, kas vyksta scenoje. Žiūrovas, manau, jaučia konfliktą todėl, kad yra saugiai puoselėjamas, per daug išlepintas ir pratęs, kad kūrėjai pataikauja, pateikdami tai, ko jis tikisi ir ko nori – kad tik pasiūla atitiktų lūkesčius.

Aš teatro sceną laikau konkrečiu metu joje veikiančių žmonių namais, kuriuose žiūrovai yra svečiai. Būtent nuo to atsiranda ir priklauso santykis: ar žiūrovai gerai pažįsta šių namų savininkus, ar pakliuvo čia atsitiktinai, ar ieško naujų susitikimų, kažko kito ar kitokio, kas pakreiptų jų mąstymą netikėta linkme? Greičiausiai čia ir kyla konfliktas, nes šiandien žiūrovai įpratę teatrą laikyti savo namais, savo nuosavybe, komforto zona, nes juk jie nusipirko bilietus, sumokėjo trupei, kuri neva jų namuose turėtų atlikti jiems patinkantį, jų lūkesčius atitinkantį pasirodymą.

Ar kurdamas spektaklius svarstote, kaip į vienus ar kitus sprendimus sureaguos žiūrovai? Kokių reakcijų tikitės?

Apie tai mąstau, tačiau nesilaikau įsikibęs šio kriterijaus kaip paties pagrindinio. Man įdomesnis netikėtumo efektas, taip pat namų ir svečio susitikimo momentas. Labai svarbu, kad svečias neperimtų šeimininko vaidmens arba kad pats aktorius nepasijaustų per daug savininkiškas ir neužgožtų laisvo, interpretatyvaus stebinčiojo mąstymo.

Labai mėgstu anglišką žodį play, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia ne tik „vaidinti“, bet ir „žaisti“. Aktoriaus intencija, žaidimas yra svarbiausia scenoje. Jei žiūrovas pagauna žaidimą ir į jį įsivelia, jis gali su mumis nukeliauti kur kas toliau nei ateinantis su išankstinėmis nuostatomis ir žinantis, kaip viskas turi būti ar atrodyti. Pastarasis mūsų kuriamame teatre tikrai pasijus nereikalingas, nes mes neturime atsakymo, koks turi būti taisyklingas teatras. Tokį žinojimą prilyginčiau varžybų įrašo žiūrėjimui jau žinant jų rezultatą. O man labiau patinka tiesioginis eteris.

Būna žmonių, kurie net nesupranta, kodėl stojasi ir ploja – greičiausiai nejauku vienam sėdėti, kai šalia tavęs esantys žmonės ploja atsistoję… Toks fenomenas labiausiai paplitęs Rytų Europos teatre. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Vakarų Europos teatre žiūrovai reaguoja adekvačiau – kiekvienas pagal save ir pagal tai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi po spektaklio. Ploti atsistojus ne visada reiškia ką nors didinga.

Ar stebite žiūrovų reakcijas spektaklių metu? Kokie atsiliepimai labiausiai įsiminė?

Žinoma, stebiu. Tai, primityviai tariant, yra tarsi veidrodis, atspindintis, kaip scenoje pristatomi elementai veikia žiūrovą: skatina kognityviškai mąstyti ar tėra kova su siena? Pastarąją išjudinti sunku – nepaprastai sudėtinga pajudinti žiūrovą, įsikibusį labai seniai atrasto savęs, bijantį savo nežinojimo, t. y. susidūrimo su netikėtomis čia ir dabar iškylančiomis mintimis, jausmais, reakcijomis. Tie, kurie geba apdoroti informaciją realiuoju laiku, atsiduodami laisvei interpretuoti, pažinti kitą, kitokį, o per jį ir save pačius – šie žiūrovai yra patys artimiausi mūsų pakeleiviai. Jų reakcijos ir refleksijos po spektaklių būna įsimintiniausios, atviriausios ir nuoširdžiausios.

Vienas įsimintiniausių momentų man buvo žiūrovės žinutė, kad spektaklis „Klamo karas“ jai tapo kertiniu tašku, po kurio ji – mokytoja – pakeitė savo profesiją: metė mokytojos darbą ir pasuko kitu keliu.

Daugiausia sulaukiame asmeninių laiškų, žinučių aktoriams, kūrybinei komandai. Pavyzdžiui, čia yra žiūrovo Tomo Lukaševičiaus mintys: „Kai ateini ten, kur ateina tie, kurių tu nepažįsti, bet pasijauti lyg būtum tarp tų, su kuriais būtum užaugęs. Augi kartu su tuo, ką matai priešais save. Atrandi dialogą su savimi, su kiekvienu aktorių mostu ir žodžiu. Atrandi tai, ko ieškojai, ir jautiesi taip, lyg iš naujo gautum pirmą oro gurkšnį. Ačiū.“

Ar pritartumėte senų laikų minčiai, kad aplodismentai kūrėjui yra visų svarbiausia?

Deja, ne. Man asmeniškai spektaklio pabaigoje svarbiausia yra tylos pauzė. Jeigu ji tęsiasi apie penkias minutes, tai yra kažkas nesuvokiamo ir nuostabaus. 

Kokias emocijas ir mintis sukelia stovinčių žiūrovų aplodismentai po spektaklio?

Tai yra skirtingų tradicijų, skirtingų tautų reakcijos priepuoliai, dažnai kylantys iš kolektyvinės sąmonės, masinio veiksmo. Būna žmonių, kurie net nesupranta, kodėl stojasi ir ploja – greičiausiai nejauku vienam sėdėti, kai šalia tavęs esantys žmonės ploja atsistoję… Toks fenomenas labiausiai paplitęs Rytų Europos teatre. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Vakarų Europos teatre žiūrovai reaguoja adekvačiau – kiekvienas pagal save ir pagal tai, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi po spektaklio. Ploti atsistojus ne visada reiškia ką nors didinga.

Galbūt žiūrovas taip daro, nes skuba į rūbinę – tai galima lengvai pastebėti Lietuvos teatre. Kartais vienas ar keli žiūrovai kone pusę valandos po spektaklio lieka sėdėti salėje. Labai sunku pamatuoti, kuri reakcija svaresnė ir reikšmingesnė. Todėl vis dažniau atsisakau aktorių nusilenkimų po spektaklio – paprastai tik tokiais atvejais gali sulaukti tikros ir adekvačios žmonių reakcijos.

Bus daugiau.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Skaitymas yra prabanga, privilegija, malonumas, dovana. Skaitymas plečia akiratį, ugdo vaizduotę ir empatiją, moko mėgautis vienatve ir tyla. Redakcija tradiciškai dalijasi savosiomis knygų rekomendacijomis. 

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Yōko Ogawa. „The Housekeeper and the Professor“ (liet. Namų tvarkytoja ir profesorius). Iš japonų kalbos į anglų kalbą vertė Stephenas Snyderis, 2009. 

Pagrindinis knygos veikėjas yra japonų matematikos profesorius, turintis netikėtą problemą: po sunkios avarijos ir galvos traumos jis nebegeba atsiminti daugiau nei 80-ies minučių savo gyvenimo. Per visą gyvenimą išmoktus dalykus iki avarijos jis prisimena kuo puikiausiai. Kitaip tariant, nesuveikia trumpalaikės atminties turinio perkėlimas į ilgalaikę atmintį. Skaitydama knygą vis galvojau, kad tokia istorija panašesnė į mokslinės fantastikos romano siužetą, bet, pasirodo, tokių atvejų tikrai būta. Jau daugelį metų profesoriui vis samdoma kokia nors namų tvarkytoja, kuri pasirūpins jo kasdieniu gyvenimu: išskalbs drabužius, sutvarkys namus, pagamins maisto. Namų tvarkytojos vis keičiasi ir neužsibūna: išskyrus vieną, kuri pasilieka ilgėliau. Kartu su ja namuose lankosi ir jos dešimtmetis sūnus, su kuriuo profesorius užmezga ryšį ne dėl to, kad padeda jam mokytis matematikos, bet ir domisi beisbolu. 

Ši knyga labai švelni, lėta, rami ir raminanti. Kartais atrodo, kad joje „nieko nevyksta“ arba kiekvienas veiksmas kartojamas vis iš naujo ir iš naujo, bet šios kartotės sukelia ne nuobodumo, o kiekvieno atlikto veiksmo svarbos įspūdį. Kiekvieną rytą profesorius, namų tvarkytoja ir jos dešimtmetis sūnus tarsi susipažįsta iš naujo: kas kartą turi atrasti ryšį, artumą, pasitikėjimą vienas kitu. Atrodo, kad autorė, pasirinkdama būtent tokį siužetą, kalba apie kiekvieno iš mūsų ryšio užmezgimą taip, lyg jis nebūtų savaime suprantamas. Kiekvieną dieną su savo artimaisiais ir mylimaisiais susitinkame ryte, kartu geriame kavą, kalbamės, būname kartu, bet labai retai pagalvojame, kad mūsų turimas ryšys nėra savaime suprantamas. Ryšiai visuomet nutrūksta, eižėja, keičiasi. Pagrindiniams šio trumpo romano veikėjams jų ryšys niekada nėra savaime suprantamas, o visuomet užmezgamas iš naujo ir perkuriamas, todėl ir dar labiau vertinamas.

Yōko Ogawa man buvo šių metų atradimas ne tik dėl šios, bet ir dėl kitų jos knygų. Ji geba apibūdinti žmonių psichologines, veik sielos gelmės švelniai ir grakščiai, bet visuomet skvarbiai, kartais netgi aštriai. Jos romanai nėra rėksmingi, tarsi plaukia kasdienybės ir žmonių sielų kontūrais. Šis subtilumas atsiranda ir iš to, kad atrodo, jog patys Ogawos veikėjai nelabai suvokia, apmąsto ar psichologizuoja savo veiksmų: negalvoja apie savo veiksmų priežastis, tačiau jų veiksmai ir elgesys nėra bereikšmiai dėl to, kaip Ogawa apie juos rašo. Autorė nuolat pastebi detales, lėtai, vos vos banguojančiai audžia siužetą, tarsi leidžia savo sukurtiems veikėjams gyventi be jokios intervencijos. Ogawos kūrinių centre beveik visuomet būna moterys, kurių vidiniai išgyvenimai ir mąstymo trajektorijos aprašomos, bet taip tarsi joms pačioms nebūtų aišku, kodėl jos vienaip ar kitaip jaučiasi. Jos tiesiog gyvena, jaučia, patiria ir būna. 

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

John Ronald Reuel Tolkien. „Hurino vaikai“. Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 2008

Kas bent kiek domisi fantastika, veikiausiai bus perskaitę Tolkieno „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ – ar bent jau matę filmus. Tai štai, sakmė „Hurino vaikai“ skaitytoją nukelia daugiau nei 6000 metų atgal nuo to laiko, kai hobitas Bilbas Beginsas su nykštukais išsirengė drakono galabyti. Kitaip tariant, „Žiedų Valdovo“ įvykiai vyksta Trečiajame amžiuje, o „Hurino vaikai“ mena priešistorę – Pirmojo amžiaus laikus. 

Sakmė pasakoja apie brolį ir seserį Turiną ir Nienorą – jie ir yra knygos pavadinime minimo karžygio Hurino vaikai. Tai yra tragiško likimo žmonės, kuriems tamsią lemtį užtraukia Morgotas – didžiausias visų laikų Blogio įsikūnijimas, puolusi galinga dievybė (panaši į Liuciferį krikščionybėje). Morgotas, įsikūręs Angbando tvirtovėje, grasina karu ir mirtimi visam Viduržemės pasauliui – ir pamažu šį savo niekingą tikslą įgyvendina, pasitelkdamas drakoną Glaurungą, siaubūnus orkus ar žemos moralės „žmones iš Rytų“ (tai – viena iš priežasčių, kodėl visa Tolkieno kūryba – išskyrus „Hobitą“ – buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, čia rimtai). Ką tuo metu daro „normalūs“ žmonės ir kilnieji elfai? Bando kautis, priešintis Morgotui arba slepiasi – tačiau vis tiek žinodami, kad anksčiau ar vėliau juos suras, ir teks stoti lemiamon akistaton. Tokioje partizaniškoje nuotaikoje ir vystosi sakmė.

Jei lygintume „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ su „Hurino vaikais“ – pastarojo kūrinio atmosfera bei turinys gerokai tamsesni. Blogis čia siautėja, mirtis šienauja geruosius karžygius ir visiškai nekaltus žmones, vilties maža. Paties Turino asmenybė sudėtinga – jis iš prigimties kilnus, doras veikėjas, tačiau ne kartą pasiduoda įniršiui, priima blogus sprendimus. Ir dėl to šią knygą skaityti buvo labai įdomu – atradau kiek kitokį Tolkieną. 

Kas iš pradžių buvo nelengva – suprasti bendrą vaizdą, kas ir su kuo vyksta. Reikėjo pastangų susigaudyti plačioje geografijoje, veikėjų varduose ir jų giminystės ryšiuose. Gondolinas painiojosi su Dorlominu, o Tingolas – su Turgonu. Bet vėliau pavyko „įsivažiuoti“ ir pajausti visišką skaitymo malonumą –  tam padėjo ir knygoje pateiktas žemėlapis ar veikėjų giminės medžiai.  

Be abejo, skaitant Tolkieno kūrybą, svarbu prieš akis turėti visą turtingą jos „Didįjį paveikslą“: jei šiuo metu pasaulis, kuriame gyveni, persunktas blogio ir nemato vilties – nepaliaujamai tikėk, kad galų gale – gal rytoj, o gal ir po 6 tūkstančių metų – Gėris vis tiek nugalės, pasaulis bus perkurtas, kančia išnyks visiems laikams. Šiuo tikėjimu gyvena mūsų mylimi Viduržemės herojai; šis tikėjimas sunkiausią valandą palaiko ir mus, Žemės gyventojus. 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Gilbertas Kitas Čestertonas. „Tėvas Braunas“. Iš anglų kalbos vertė Laima Grigaliūnienė, 1989.

Gilberto Keitho Chestertono, daugeliui gerai žinomo XX a. pirmosios pusės Anglijos kataliko rašytojo, „Tėvas Braunas“ turbūt yra populiariausia ir labiausiai jo vardą pasaulyje išgarsinusi kūrybos dalis. Tai trumpų detektyvinių istorijų rinkinys. Tėvas Braunas – kunigas, kuklus, paprastas vyriškis, kuris vis atsiduria detektyvinių gabumų demonstravimui tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Kažkodėl aplink jį nuolat vyksta vagystės, turto reketavimai, įvairios klastos, gudrybės ir net žmogžudystės. Jo metodas šiek tiek skiriasi nuo kitų žinomų literatūros pasaulio seklių, pavyzdžiui, Šerloko Holmso ar Erkiulio Puaro. Tėvas Braunas yra dvasininkas ir stengiasi perprasti nusikaltėlio dvasią, mintimis bando atsistoti į jo vietą: „Aš labai kruopščiai suplanuodavau kiekvieną nusikaltimą (...) Tiksliai apgalvodavau, kaip tai galėtų būti padaryta, kokia turėtų būti būsena žmogaus, kad jis tai darytų. Ir kai įsitikindavau, kad jaučiuosi visiškai taip pat, kaip jautėsi žudikas, man tapdavo aišku, kas jis.“

„Tėvas Braunas“ yra puiki laisvalaikio pramoga. Istorijos patraukia ne tik detektyvams būdinga intriga, bet ir atmosfera – XX a. pradžios Anglija ar JAV, gausūs ir charakteringi, bet ne tiek, kad trukdytų skaityti, aplinkos aprašymai, ryškūs veikėjų būdo bruožai – visa tai suteikia peno vaizduotei. Be to, į tėvo Brauno ir kitų veikėjų lūpas Chestertonas (pagarsėjęs savo eseistika, kurioje dažnai itin išradingai gindavo krikščionių tikėjimą) įdėjo savo svarstymus apie tikėjimą, blogį, laisvę rinktis ir daugelį kitų dalykų. Tad jo parašyti detektyvai – ne tik skaitymo malonumas, bet ir ypatingu būdu guodžianti ir auginanti literatūra.

Toma Bružaitė, bendradarbė

Larisa Šechovcova. „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“. Iš rusų kalbos vertė Petras Kimbrys, 2017

Gyventi dvasinį gyvenimą – įprastai mums tai reiškia įvairias dvasingas ir nebūtinai racionalias praktikas, meditacijas, tylius pasivaikščiojimus, įsiklausimą į gamtos ritmą ir pan. Kartais dvasingumą siejame su kultūra: geros knygos skaitymas, apsilankymas geros muzikos koncerte ar parodoje. Dvasinga yra visa tai, kas nuspalvina, pagyvina mūsų buitį, palengvina kasdienę rutiną, leidžia mums bent trumpam pajausti gyvenimo pilnatvę.

Knygą „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“ rekomenduočiau tiems, kurie norėtų gyventi šiek tiek kitokį dvasinį gyvenimą. Galima būtų sakyti, kad jis prasideda tuomet, kai pasiteisinimas „ką padarysi, toks jau aš esu“ tampa nepakankamas. Atrodo, viskas gerai su manimi ir mano gyvenimu, bet norisi daugiau, norisi tapti geriausiam, koks galiu būti. Ir ne tam, kad kažką įrodyčiau, bet tam, kad nepraleisčiau progų padaryti gera šalia esančiajam.

Aistrų, mūsų silpnybių ir nuodėmių įveikimas nėra lengvas ir ramus pasivaikščiojimas. Ir rutinos tai nepalengvina. Pasitelkdama Rytų krikščionybės tradicija bei psichologinėmis įžvalgomis, knygos autorė sudėlioja tarsi dvasinio augimo programą, kuri tikrai neprimena dvasingos meditacijos. Šis dvasinis gyvenimas – tai kasdienis darbas su savimi, nuolatinė vidinė kova, kuriai reikia ir nuobodžios rutinos, ir kartais varginančios vidinės ir išorinės disciplinos. Pasiryžus pradėti šią programą, kasdienybė, pamatiniai poreikiai ar geri įpročiai tampa įrankiais augti ir tobulėti. Knygoje rasite ne tik aistrų ar dorybių analizę, bet ir, rodos, labai paprastų patarimų, ką daryti, kad įveiktume savo aistras ir silpnybes, paaiškinimų, kaip ugdyti dorybes, pasitelkiant „po ranka“ pasitaikančias priemones. Norite būti dvasingi, bet kojomis ant žemės? Ši knyga – nedidelis dvasinis vadovas šioje kelionėje.

Donatas Puslys, bendradarbis

Erica Benner. „Be Like the Fox: Machiavelli In His World“ (liet. Būk kaip lapė: Machiavelli ir jo pasaulis), 2017.

Net ir tas, kuris visiškai nesidomi politinės minties istorija, neabejotinai yra girdėjęs Nicholo Machiavelli vardą arba bent jau žino iš jo pavardės kilusį terminą makiavelizmas. Pastarasis nurodo į be jokių skrupulų vykdomą politiką, kurioje tikslas pateisina priemones. Machiavelli yra traktuojamas kaip mąstytojas, visiškai atsiejęs politiką nuo moralės ir politinį veikimą pavertęs gryniausia technologija. O dar prisiminkime, kad po apkaltos nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą konsultavo tokie veikėjai iš firmos „Nikolo M“.

Tokį neigiamą štampą Machiavelliui neabejotinai uždėjo jo žymiausias kūrinys „Valdovas“. Tačiau E. Benner, rašydama mąstytojo biografiją, nepasiduoda išankstinėms klišėms ir analizuoja Machiavellio kūrybą bei visuomeninį ir politinį veikimą to meto kontekste. Viso to rezultatas – be galo įdomus kūrinys, kuriame atsiskleidžia ne tik Florencijos respublikos išsaugojimui pasišventusio Machiavellio portretas, tačiau ir jo laikmečio politikos, diplomatijos ir visuomeninis gyvenimas. Be to, knyga turėtų būti įdomi ne tik istorijos mėgėjams, nes joje aptariamas temos, ypač respublikai grasančios tironijos problema yra be galo aktuali ir šiandien.

Arūnas Peškaitis, dvasinis vadovas

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva rerum“ tetralogija

Ką tik baigiau skaityti visus keturis „Silva rerum“ tomus. Buvau „įkritęs“ savaitei. Dieną ir naktį. Tikrai. Ech, baigėsi… Gerai, kad Kristina Sabaliauskaitė parašė „Petro imperatorę“. 

Tokiu intensyvumu romano seniai nebuvau skaitęs. O lietuviško – niekuomet. Manau, kad pagaliau turime tekstą, vertą daugelio šalių skaitytojų dėmesio. Tas banguojantis ritmas, niuansuotas kalbėjimas, elegantiškos aliuzijos į dabarties ar nesenos praeities Lietuvą. Marcelis Proustas, Gabrielis Garcia Marquezas, Umberto Eco? Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Aleksandros Marininos „Grįžtamoji galia“, Polinos Daškovos „Laimės šaltinis“. Greičiau - jie visi kartu ir kažkas visai netikėto. Nauja unikali kokybė. Skaitykite, kas neskaitėte, keturis tomus iš eilės. Nepasigailėsite. 

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Paul Johnson. Civil War America (liet. Pilietinio karo Amerika), 2011.

D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu labai sunku atskirti, ar JAV laivas skęsta, ar plaukia į šlovės nušviestą ateitį – atsakymas, žinoma, priklauso nuo to, kokią žiniasklaidą vartoji. Nenorintiems tikėti šia Schrödingerio Amerika Paulo Johnsono „Pilietinio karo Amerika“ yra labai reikalingas priminimas, kad ši šalis yra unikaliai pajėgi spręsti savo disbalansus ir save koreguoti. Lengvai suvirškinamas 160-ies puslapių pasakojimas apie JAV pilietinį karą yra sklandžiai suklijuota kompiliacija ištraukų iš Paulo Johnsono platesnių veikalų „A History of the American People“ ir „Heroes“. Paulo Johnsono apkaltinti per dideliu objektyvumu tikrai negalima, bet gal jo polinkis laisvesne ranka interpretuoti bei pamilti istoriją varančius personažus ir lemia jo rašymo stiliaus ‚prieinamumą‘.

Pilietinis karas iki šiol yra daugiausia amerikiečių gyvybių pasiglemžęs karas (žuvo apie 620 000 karių). Tokių praradimų akivaizdoje tęsti galėjo tik tvirtai į savo įsitikinimus įsikibusios asmenybės – tokie ir buvo Abrahamas Lincolnas, nerangus respublikonas, giliai tikintis suvienytos Amerikos idėja ir tuo, kad, jei vergovė nėra blogis, tai nėra blogio apskritai; ir Jeffersonas Davisas, neperkalbamas demokratas, ginantis ekonomiškai atsilikusius ir, jo nuomone, šiaurės engiamus Amerikos pietus, progresyvus vergvaldys, šventai įsitikinęs, kad vergų gerove visi rūpinosi taip kaip jis. O kaip dar pagrindinis Daviso generolas, nusistatęs prieš vergovę, bet laimintis pergalę po pergalės už vergovę palaikančią pusę. Net tikintieji buvo susipriešinę dėl absoliučiai fundamentalaus krikščioniško principo. Johnsonas įtaigiai parodo, kad komplikuotus konfliktus išgyveno ne tik visa tauta, bet ir kiekvienas joje veikęs individas – karas buvo milžiniško apsisprendimo aktas.

Straipsnis perpublikuojamas iš 7-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

2016 m. JAV Katalikų vyskupų konferencija sudarė specialią komisiją taikai apylinkėse. Komisijai pirmininkavo Atlantos arkivyskupas Wiltonas D. Gregory. Po susitikimų su įvairiomis grupėmis ir jų vadovais komisija pateikė rekomendacijas, liečiančias susitaikymą.

Pirmininkas pastebėjo, kad šiais laikais žmonėms sunku kalbėtis nuoširdžiai. Esame daugiau linkę vieni kitus kaltinti, priešintis, užsipulti, o ne nuoširdžiai išsikalbėti ir susitaikyti.

Arkivysk. Gregory teigia, kad, kai kalbame apie rasizmą ir susitaikymą, reikia galvoti ne tik apie juodąją ir baltąją rasę. Prie jų reikia pridėti daugelį kitų visuomenės grupių, pavyzdžiui, emigrantus ar musulmonus. Smurtas yra labai derlinga žemė didesniam smurtui.

Šių dienų nuotaikos tiesiog nuodija aplinką, – toliau tęsia arkivysk. Gregory. Buvome auklėjami gerbti kitus, tačiau tai nereiškė, kad su jais reikėjo sutikti. Paklaustas apie rinkimų nuotaikas, arkivyskupas priminė katalikų tradiciją melstis už savo išrinktus vadovus. Jo teigimu, mums taip pat reikia atsiriboti nuo karščiavimosi ir brutalumo. Reikia maldos ir atviro dialogo. Reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis.

Arkivyskupo teigimu, sugebėjimas klausytis blėsta. „Aš nenoriu šaukti ir skelbti savo įsitikinimų (…) Aš noriu duoti progą kitiems pasisakyti, kas yra jų širdyje, kas jiems kelia nerimą, baimę, gėdą“, – sako jis. Komisijos pranešime pabrėžiama, kad dialogas yra dviejų krypčių gatvė. Jam ypač rūpi, kad sugebėjimui klausyti ir kitus išklausyti būtų duodama daugiau dėmesio. Speciali komisija bendruomeninei taikai turi keturias rekomendacijas: maldą, vietinį dialogą, parapijų ir vyskupijų pokalbius bei mokymus, skatinimą progų bendrauti tarp vyskupų, tikinčiųjų ir skirtingus iššūkius patiriančių bendruomenių.

O spaudoje, vakaro žiniose per televiziją, socialiniuose tinklalapiuose ir internetiniuose puslapiuose mirgėte mirga įtūžis bei smurtas. Demokratai plūsta respublikonus, o nuo jų neatsilieka ir pastarieji. Juodieji tarsi skelbia karą policijai, varguomenė burnoja prieš turtuolius ir nori atimti jų turtą. Mažai kas beklauso, ką kitaip galvojantieji nori pasakyti. Kaip visa tai sumažinti? Be abejo, yra daug būdų tai padaryti. Noriu apsistoti prie empatijos – sugebėjimo kitą ne tik išklausyti, suprasti, užjausti, bet ir įsijausti į esamą padėtį. Visi žinome, kad klausymas nėra tik tylėjimas, kai kitas kalba. Klausymas nėra galvojimas tylėjimo metu, kaip čia būtų geriausia atsikirsti.

Mažų mažiausiai empatija yra sugebėjimas save „įstatyti į kito batus“. Tai sugebėjimas daugiau ar mažiau įsijausti į kito asmens padėtį, pačiam toje padėtyje nebuvus. Taip pat tai yra sugebėjimas tą įsijautimą perduoti kitam. Pvz., mirus draugo tėvui, empatija yra ne tik supratimas, kad draugas išgyvena netektį, bet ir mokėjimas tą supratimą parodyti savo draugui.

Empatija yra laikoma dorybe. Asmens gyvenime sveiki santykiai reikalauja empatijos. Vedybos, draugystės, santykiai šeimoje priklauso nuo kitų supratimo ir sugebėjimo tai išreikšti. Turbūt visiems patinka būti suprastiems. Empatija svarbi ir kultūros srityje. Sveika bendruomenė priklauso nuo jos narių sugebėjimo išklausyti ir suprasti kitų patirtį bei padėtį.

Klinikinė psichologė Lianna Bennett pažymi, kad šių dienų kultūroje yra daug pykčio, skausmo ir atsitolinimo tarp kartų, rasių ir bendruomenių. „Kiekvienas mūsų turime savo nuoskaudų, savo apmaudą ir nebenorime klausyti, ką kitas turi pasakyti“, – aiškina ji. Kai taip atsitinka, nebegalime rasti tinkamų sprendimų. Kuo daugiau ginčijamės su kuo nors, nes jis turi kitokią nuomonę, tuo daugiau grimztame į savo „liūną“. Norint geriau suprasti kitą, būtinai reikia nustoti ginčytis ir pradėti klausytis. Kai pamatome, kad kažkam mūsų nuomonė yra įdomi, atlyžtame ir tampame atviresni kitų nuomonei. Yra manančiųjų, kad jeigu garsiau kalbėsi, tai kiti daugiau klausys, bet taip nėra. Kai abu šaukia ir plūsta, nebelieka klausytojų.

Įdomūs duomenys žiūrint į narcisizmo ir empatijos santykį. Per pastaruosius trisdešimt metų narcisizmo rodikliai kyla, o empatijos – mažėja. Vienoje studijoje, atliktoje Mičigano universitete, rasta, kad šių laikų studentai yra 40 procentų mažiau empatiški negu studentai prieš dešimt metų. Yra pavojų ribotis tik tokiais žinių ir informacijos šaltiniais, kurie yra „prie širdies“. Kuo mažiau esame atviri skirtingoms nuomonėms ir idėjoms, tuo sunkiau būti empatiškam. Tačiau empatiją įmanoma padidinti, bet tam reikia pastangų. Galima pradėti skiriant penkias minutes draugui, teiraujantis apie jo dieną. Jeigu jis sako, kad diena bloga, išklausykite. Po to nesakykite, kad ir jums diena bloga. Neaiškinkite jam, kaip jis galėjo geriau tvarkytis ir neduokite patarimų. Klausykitės ir įsiklausykite, kas sakoma.

Pora patarimų, kaip elgtis ir ko vengti. Klausykitės! Tai yra empatijos pradžia. Pakartokite, kas jums sakoma ir ką girdite. Svarbu, kad pašnekovas tikrai matytų, jog yra girdimas ir suprantamas. Jei dėl ko nesutariate, paprašykite jo paaiškinimo. Išreiškite užuojautą ar džiaugsmą. Pašnekovui svarbu girdėti, kad jo jausmai yra realūs. Nesakykite, kad suprantate, su kuo pašnekovas turi tvarkytis, nes greičiausiai taip nėra. Neduokite neprašytų patarimų. Tam laikas gali būti vėliau, bet ne tada, kai žmogui labiausiai reikia supratimo. Kaip jau anksčiau minėta, su kitaip manančiuoju nepradėkite kažkokios dvikovos žodžiu ar raštu. Kai imama karščiuotis, nustojama klausytis.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/11aff26ab3e4f968684591b688e6dbb6.png"},"main_article":{"title":"K\u0105 mes skaitome? #\u017eiema","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-07-ka-mes-skaitome-ziema\/178317","article_id":"178317","subtitle":null},"sub_1":{"title":"Klausymas n\u0117ra tik tyl\u0117jimas. Keletas min\u010di\u0173 apie empatij\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-07-klausymas-nera-tik-tylejimas-keletas-minciu-apie-empatija\/178313","article_id":"178313","subtitle":"Romualdas Kriau\u010di\u016bnas - Ateitis"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e3a51355cda92eb1890f13288b14910e89a15134.jpg"},"sub_2":{"title":"Ie\u0161kau Dievo","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-08-ieskau-dievo\/178262","article_id":"178262","subtitle":"Virginija Adomonyt\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/3cd48de856d9daf08248b0949663d4294acc6223.jpg"},"sub_3":{"title":"Publika \u2013 spektaklis re\u017eisieriui (I)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-12-07-publika-spektaklis-rezisieriui-i\/178333","article_id":"178333","subtitle":"Au\u0161ra Kaminskait\u0117 - Teatro \u017eurnalas"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c48bd2eb88ccb85a65b2a7f1a9b6771e5eac3b9a.jpg"},"related":[],"links":[]}