Jordanas Petersonas. Facebook.com nuotrauka

Lietuvoje žymusis klinikinis psichologas Jordanas Petersonas dažniausiai pristatomas – manau, kad tai yra didžiulis paradoksas – krikščioniškoje žiniasklaidoje (jokiu būdu neteigiu, kad publikuoti tekstų nederėtų). Pavyzdžiui vien Bernardinuose yra išspausdinti tiek paties Petersono tekstai, tiek įvairios apžvalgos, knygos recenzijos ir kitokio pobūdžio tekstai. Susidomėjimas tik dar padidėjo tada, kad buvo išleista populiariosios psichologijos knyga „12 gyvenimo taisyklių: chaoso priešnuodis“. Propatria.lt („vienijanti krikščioniškos ir tautinės savimonės įvairių politinių pažiūrų piliečius“) taip pat mėgsta publikuoti žinutes apie Petersoną ir jo paties tekstus. Kitose žiniasklaidos priemonėse Petersonas nepasirodo taip dažnai, pavyzdžiui, 15min.lt pavyko rasti tik vieną spaudos pranešimą apie netrukus pasirodysiančią knygą, plačiau jo idėjos nepristatomos. Tiesa, LRT laidoje „Kultūros savaitė“ buvo aptartas šio garsaus psichologo fenomenas. Jeigu klausėtės minėtosios laidos, matyt, pastebėjote, jog viena aršiausių Petersono kritikių buvo knygos į lietuvių kalbą vertėja Daiva Vilkelytė. Pagrindinis jos priekaištas autoriui – nuolat neteisingai cituojami šaltiniai ir per paprastas pasaulio vaizdinys.

Tačiau kritika Petersono citavimo įpročiams nėra jau tokia svarbi, juk minėtoji knyga vargiai mokslinė: citavimo bėdas galima atleisti. Kur kas svarbesni – Petersono teiginiai, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką visuomenėje, todėl verta paklausti: kokiomis prielaidomis besiremdamas šis svarbus visuomenės veikėjas mąsto, kokį pasaulį šios prielaidos siūlo, ir ar iš tiesų norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje? Jas apžvelgus turėtų atsiskleisti ir paradoksas, kurį įžvelgiu tame, kad Petersonas yra labai populiarus tarp praktikuojančių katalikų.

Evoliucinė biologija

Jau turbūt esate girdėję apie garsųjį Petersono pavyzdį – omarus (kartais lietuviškuose vertimuose sutinkamus kaip „vėžiai“) ir jų „gyvenimo būdą“. Anot Petersono, omarai, gerokai ilgiau nei žmonės Žemėje gyvenantys padarai, galėtų būti pavyzdžiu mums. Pirmajame „12 taisyklių“ skyriuje Petersonas vaizdžiai apibūdina omarų gyvenimo subtilybes. Anot jo, omarus galima būtų suskirstyti į laiminčiuosius ir lūzerius. Galingieji, laimintys omarai visuomet gauna tai, ko jiems reikia: puikiausią vietą gyventi, sočiausią maistą, pačią geriausią patelę (o ir malonumą, kai patelės dėl jo visai kaip rungiasi), o štai prastesnieji omarai tenkinasi liekanomis.

Anot autoriaus, kuo dažniau laimi ir gauni to, ko tau nori, tuo tau labiau sekasi ir toliau. Taip pat ir su lūzeriais: kuo daugiau pralaimi, tuo labiau tau nesiseka. Pirmasis Petersono patarimas skamba paprastai: „Stovėk tiesiai, atlošęs pečius“. Kitaip tariant, būk kaip omaras laimėtojas, o ne omaras lūzeris. Sąmoningai keičiant kūno kalbą galima sukurti laimėtojo įspūdį. Tiesūs pečiai ir pakelta galva ne tik daro įtaką savivokai, bet ir gali padėti atsidurti aukštesniame hierarchijos (hierarchiją Petersonas laiko duotybe, kurios neįmanoma ir nereikia keisti) laiptelyje. Autorius siūlo prisiimti atsakomybę už save, įveikti aplink esantį chaosą. Puikus patarimas.

Tačiau iš gyvūnų pasaulio ateinantys pavyzdžiai visuomet man primena žiaurias serialų apie gyvūniją scenas, kuriose vienas su kitu kovojantys padarai ieškosi sau vietos bendrijos hierarchijoje. Apie omarų tarpusavio kovą Petersonas beveik nerašo: jis linkęs veikiau susitelkti į tai, kaip žmogui įteigti, kad jis gali būti tas laimintysis omaras. Kilnus tikslas, bet ten, kur vieni laimi, kažkas turėtų pralaimėti, t.y. likti tuo gyvenimo išvargintu omaru. Pasaulyje tokia situacija žinoma posakiu „išlieka tik stipriausieji“, t.y. genai, jų gebėjimas save dauginti ir evoliucijos teorija paaiškina vienų ar kitų organizmų išlikimą ir klestėjimą, reiškia, už save reikia kovoti. Apie genetiką Petersonas kalba mažai, tai galbūt susiję su tuo, kad jo tikslas – išjudinti žmogų, įteigti jam, kad jis gali save keisti, o štai sąsajos su genetika nurodytų į tam tikrą determinizmą, kuris tiesiog netinka jo pasakojamai istorijai.

Jordanas Petersonas Vengrijoje. EPA nuotrauka

„Išlieka tik stipriausieji“, matyt, yra vienas dėsnių, pagal kurį iš tiesų veikia dalis biologinės tikrovės, tačiau, norėčiau paklausti, kaip tai dera su religija, daugiau nei du tūkstančius metų besistengiančia pakilti virš biologinės tikrovės, žmogaus kūniškumo, instinktyvumo ir gyvuliškumo? Kodėl reikėtų tapatintis su gyvuliškumu, o ne su aukštesnėmis moralinėmis normomis? (Sąmoningai vartoju gyvuliškumo, o ne gyvūniškumo terminą, nes dabar kalbama ir apie tam tikrus moralinius aspektus tarp gyvūnų, pavyzdžiui, liūtų bendrijose). Tokie, tad, paradoksai. 

F. Nietzsche, antžmogiškumas ir „krikščioniška moralė“

Skaitant nesunku pastebėti (o ir pats autorius to neslepia) milžinišką vokiečių filosofo F. Nietzschės įtaką Petersonui. Viena pagrindinių psichologo mąstymo disciplinos prielaidų – antžmogiškumas, t.y. subjekto viduje esanti galimybė peržengti ir perkurti save, „susitvarkyti gyvenimą“, tapti laiminčiuoju omaru, ateina tiesiai iš Nietzschės filosofijos.

Viename iš knygos skyrių Petersonas daug kalba apie paauglystės ir jaunystės draugus, kurie visiškai nenorėjo būti geresni („peržengti savęs“) ir būti su geresne kompanija. Petersonas pataria, kad jeigu pats esi lūzeris, tai turėtum šlietis prie tų, kurie tavo negatyvumą ir polinkį į lūzeriškumą suvaldytų, provokuotų tave nebežiūrėti į gyvenimą taip kaip žiūrėjai, t.y. negatyviai, ieškoti tik bėdų (vėlgi – individuali nauda). Bet štai, jei yra koks kitas lūzeris, tai jo reiktų niekaip neprileisti prie sėkmingųjų, nes jis visus „tempia žemyn“.

Tiesą sakant, šioks toks lengvutis prieštaravimas šiuose dviejuose teiginiuose egzistuoja. Petersonas beveik visą trečiąjį knygos skyrių kalba apie tai, kaip nereikia sieti savęs su žmonėmis, kurie nenori sau patiems gero, nes jie tave tempia žemyn, jiems padėti neįmanoma ir tai neturėtų būti kitų šalia esančių žmonių problema. Ir tai nėra joks „savanaudiškumas“, anot autoriaus, o kaip tik geras dalykas – juk žmogus turi rūpintis savimi ir bendrauti su tais, kurie jam nori gero. Tikrai taip, viskam pritariu. Rūpintis savimi ir bendrauti tik su tais, kurie „netoleruos tavo cinizmo ir destruktyvumo“. Bet, o ką daryti tiems geresniems, kai į jų gretas patenka lūzeris? Imti juo ir atsikratyti? Atrodo, kad autorius pats šio prieštaravimo nemato. Linkiu, kad šios knygos neperskaitytų tie, su kuriais norėsite būti, kad „pakiltumėte aukščiau“, nes jie gali palaikyti jus lūzeriu ir greitai pradėti vengti jūsų „tempimo žemyn“. Norėčiau čia kokios nors emocijos, tad: ironiška šypsenėlė ir valiūkiškas akies mirksnis.

Kalbant šiek tiek rimčiau, žinoma, patarimas, kad žmogus turėtų bendrauti su žmonėmis, kurie linki tau gero – puikus. Manau, kad jo netgi vertėtų laikytis, tačiau kam autoriui taip ilgai aiškinti, kokie blogi ir nepataisomi yra tie lūzeriai? Teksto pagaulumas? Įtikinimo jėga? Kad skaitantysis pamatytų save tarp jų ir suprastų, kad gali pasikeisti? Ar tiesiog noras įsteigti pasaulį, kuriame vieni yra lūzeriai, o kiti tiesiog nėra? Atsakymo į šį klausimą neturiu, bet toks pasaulio vaizdinys, kuriame vieni yra puikūs, o kiti – lūzeriai, man nėra priimtinas. Jis vienišas ir žiaurus. 

Tiek iš omarų istorijos, tiek iš pasakojimo apie jaunystės draugus atrodo, kad pasaulis Petersonui turėtų būti kuo mažiau susaistytas bendrystės ryšiais: kur kas lengviau jame esantį chaosą sukontroliuoti, jei pasitiki savo individualiais gebėjimais ir motyvacija išstumti save iš esamos situacijos. Psichologas atsisako „kilnaus“ gyvenimo, kai žmonės stengiasi padėti tiems, kurie kenčia. Tokia strategija, matyt, yra teisinga asmeninio kiekvieno iš mūsų gyvenimo požiūriu, tačiau visiškai pamirštamas moralinis santykio su savimi ir etinis santykio su kitais matmuo. Kiekvienas už save, tokia yra Petersono filosofijos dogma. Netgi tada, kai jis devintoje taisyklėje kalba apie „nuolankumą“ ir bandymą klausyti kitų, nes jie galbūt turi ką tau pasakyti, jis kalba apie asmeninę naudą, o ne, pavyzdžiui, pokalbio žaismę ir tikslą kaip patį savaime.

Jordanas Petersonas Vengrijoje. EPA nuotrauka

Po šių istorijų reikėtų dar kartą prisiminti ir jau minėtąjį Nietzschę: būtent jis savo veikale „Moralės genealogija“ kalba apie moralės, t.y. suformuotų elgesio normų istoriją. Vokiečio nuomone, būtent krikščioniška moralė pavertė žmones silpnais ir negalinčiais tapti geriausiomis savo pačių versijomis. Tokia moralė, anot Nietzschės, verčia „gerumą“ tapatinti su pamaldumu, kančia, bjaurumu, bet taip pat ir atjauta, pagalba kenčiančiam, bendruomene, o tai tik trukdo žmogui, nes verčia laikyti laimėjimą, sėkmę, individualumą „blogiu“. Nietzschės žmogus – į save susitelkęs, egoistinių tikslų vedamas, savo vertę norintis parodyti antžmogis. Ar kiek neprimena Petersono žmogaus? 

Pasaulis be mitų, pasaulis be idealų

Petersono prielaidose tiesiog žydi pasaulio tokio „koks jis ir yra“ gijos, tačiau dažniausiai sunku rasti bent mažiausią pakilimą virš to, kas yra, ir atsakymą į klausimą, kaip galėtų būti.

Šio psichologo mąstyme idealas netenka jokios prasmės. Matyt, dėl to, kad idealas, kurio siekiame kaip aiškaus tikslo, mus „smaugia“ ir įžemina, o ne aukština. Idealo siekis atrodo varginantis. Vienintelis idealas Petersonui – ne būti kažkuo, pasiekti kažką, o iškilti virš savęs, išsitraukti save už plaukų iš bėdos, į kurią patekai ar kurioje save randi. Trečiame knygos skyriuje yra pasažas, kuriame Petersonas komentuoja galimybę padėti tiems, kurie patys nenori, kad jiems būtų padėta. Jis prisimena Jėzų Kristų, kuris stengėsi padėti visiems, net „mokesčių surinkėjams ir prostitutėms“. Petersonas vadina Jėzų tobulu žmogumi, o kiekvienas iš mūsų tiesiog esame mes patys, be jokio tobulumo. Atrodo, kad tobulumo siekis Petersonui tiesiog psichologiškai varginantis procesas, visiškai nereikalingas, ypač, jei tobulumas – Jėzaus Kristaus atjautos lygio. Svarbiau yra individuali žmogaus būsena, o ne kitas žmogus.

Perskaičiusi knygą iš tiesų buvau sužavėta – autoriaus gebėjimo pasakoti istoriją, įtaigos, regis, nuoširdaus susirūpinimo kiekvieno iš skaitančiųjų dvasine sveikata ir poveikio, iš kurio atėjo noras veikti ir „susitvarkyti gyvenimą“. Tačiau Petersono siūlomas pasaulis pasirodo atšiaurus, uždaras, perdėm individualistinis. Jis gerokai paprastesnis, nei jis iš tiesų yra, sprendimus jame priimti kur kas lengviau: kur kas lengviau pamiršti kitą ir galvoti tik apie save. Petersono pasaulis visai kitoks nei įsivaizduočiau Dievo karalystę.

Bet jei veikia, kodėl gi ne? 

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/a4315133991187ac1953923334c97fcd.png"},"main_article":{"title":"Naujam pasauliui \u2013 nauja krik\u0161\u010dioni\u0161ka demokratija","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-09-naujam-pasauliui-nauja-krikscioniska-demokratija\/177235","article_id":"177235","subtitle":"Piotr Kaszczyszyn - Klub Jagiello\u0144ski"},"sub_1":{"title":"Mylima Ly...","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-09-mylima-ly\/177247","article_id":"177247","subtitle":"Ula Zaleskyt\u0117 - Metai"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d0e38c1734767dfac6028aa4cc3d36d59f507c8b.jpg"},"sub_2":{"title":"J. Petersono pasaulio spindesys ir skurdas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-09-j-petersono-pasaulio-spindesys-ir-skurdas\/177249","article_id":"177249","subtitle":"Kristina Tamelyt\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/b9a8f13bddfcc6623149f3c2a9f557a392bcdf7b.jpg"},"sub_3":{"title":"Telefonai \u2013 k\u0105 jie mums daro ir k\u0105 mums daryti su jais?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-09-telefonai-ka-jie-mums-daro-ir-ka-mums-daryti-su-jais\/177241","article_id":"177241","subtitle":"Julija Braukylien\u0117 - Ateitis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/2b00db0d57f7e83ec116de90a02affcd195865eb.jpg"},"related":[],"links":[]}

Vincas Mykolaitis-Putinas Bernardinų sode 1958 m. Irenos Kostkevičiūtės nuotrauka

Literatūros mėnraštis „Metai“ (2019 m. Nr. 8–9)

„Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, skelbiame šios publikacijos pabaigoje, o iš pradžių kviestume atidžiau įsižiūrėti į laiškų adresatę „mylimą Ly“: aktyvios jaunystėje ir visiškai išnykusios savo vyro šešėlyje po vedybų E. Mykolaitienės asmenybė vis dar kelia daug klausimų literatūrologams, muziejininkams ir jos biografijos tyrinėtojams.

Emilija Kvedaraitė gimė 1901 m. rugpjūčio 16 d. Liongino ir Ksaverinos Kvedarų šeimoje. Čia jau augo Adelė, Juozas, Eugenija, Emilija buvo jauniausia. Tėvas Lionginas, gana pasiturintis išsilavinęs ūkininkas, turėjo nemažą biblioteką, mėgo medžioti, mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Domėjosi teise bei medicina, vietinių buvo vadinamas „daktaru“. Kvedarai gyveno Gaižiūnuose, Biržų r., netoli Vabalninko.

Baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, Emilija išsikraustė į Kauną. Tėvai aukštesniojo mokslo siekti išleido dvi dukras: Eugeniją (išvyko į Nansi, Prancūziją) ir Emiliją. Ji nuo 1924 m. mokėsi dainuoti Kauno muzikos mokykloje, nes nuo vaikystės svajojo tapti garsia dainininke. Tais pačiais metais Emilija įstojo studijuoti lietuvių literatūros ir pedagogikos Lietuvos universitete. Nusprendusi tapti mokytoja, dainavimo atsisakė, tačiau savo meninius gabumus realizavo aktyviai įsitraukdama į ateitininkų draugiją „Šatrija“.

Pradėjusi studijas Lietuvos universitete Emilija susižavėjo dėstytoju V. Mykolaičiu-Putinu ir tvirtai apsisprendė siekti jo širdies. Savo dienoraščiuose ji mini 1926-ųjų pavasarį, kada jie pradėjo artimai draugauti. Baigusi studijas, 1928 m. Emilija išvyko mokytojauti į Beržų pradžios mokyklą Jonavos rajone. Jauna mokytoja ilgėjosi Kauno, draugų ir lietuviškos aplinkos. Po dvejų metų ji perėjo dirbti į žydų gimnaziją Kaune. Kai V. Mykolaitis-Putinas naujame Juozo Purickio name (Vaižganto g.) išsinuomojo keturių kambarių butą, priėmė kartu gyventi jauniausią savo seserį Magdaleną Mykolaitytę, jos draugę Salomėją Nėrį, o ši pakvietė ir E. Kvedaraitę. Jaunystės draugės prisimena ją kaip labai atsakingą, nuoširdžią bei rūpestingą bičiulę. Po trečiosios romano „Altorių šešėly“ dalies „Išsivadavimas“ pasirodymo Putinas sunkiai susirgo vidurių šiltine, Emilija kelis mėnesius slaugė mylimąjį. Kaune sklandė gandai apie merginą, gyvenančią kunigo namuose, tačiau apie rimtesnius poros santykius ir sprendimą tuoktis nežinojo net patys artimiausi bičiuliai, vestuvės ir jiems buvo didelė staigmena.

Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl E. Kvedaraitė ir V. Mykolaitis-Putinas 1935 m. liepos 17 d. slapta susituokė Rygoje. Greičiausiai Mykolaičiai nenumatė, kad laikraštis paskelbs susituokusiųjų pavardes – dienraštis „Lietuvos žinios“ išspausdino šią sensaciją – ir ši žinia šitaip sudrebins visuomenę. Kitą dieną po paskelbimo artimuosius pasiekusi telegrama patvirtino naujieną: „Kaip žinote, mudu su Vy susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime“1.

Netrukus po vestuvių jaunavedžiai buvo įkalbinėjami skirtis, V. Mykolaitis-Putinas ekskomunikuotas. Skandalas buvo didelis, dalis visuomenės smerkė tiek Putiną, tiek jo žmoną, palaikė tik ištikimiausi draugai. Emilija savo atsiminimuose rašė: „Iš Rygos į Kauną išvykom liepos 19 d., o iš ten greitai išsiruošėm į pajūrį. Palanga jau virė pletkais. Kunigai bandė suardyti mūsų vedybas. O kaip aš buvau laiminga po vedybų. Tai man buvo didelė, brangi gyvenimo dovana“2.

Jai po vedybų teko atlaikyti didelį spaudimą – visuomenė kritikavo moterį už kunigo suviliojimą, užkliuvo per didelis jos organizuotumas, ūkiškumas, niekuo neišsiskirianti išvaizda. Putinas susilaukdavo daugybės merginų dėmesio, atrodė, kad mokytoja Emilija jam per prasta. Paties rašytojo jaunystės laikų laiškų būsimai žmonai nėra išlikę, o 1938–1945 m. dienoraštis neprieinamas3, todėl sunku spręsti apie jo jausmus. E. Mykolaitienė pirmus penkerius santuokos metus prisimena su džiaugsmu, nors pora buvo labai skirtingų charakterių: „Bendro gyvenimo pradžia buvo šviesi, mūsų santykiai buvo geri, daug kalbėdavome, Putinas juokaudavo. Aš jį vadinau „Vyturėliu“, jis mane Li (Emili). Tai buvo iki 1940 metų. Paskui atsirado nesutarimų. Gal dėl didelės įtampos gyvenime, universitete, gal dėl skirtingo charakterio, požiūrio į gyvenimo kasdienybę. Putino gyvenimo devizas: „Gyvenk laimėje, galvok apie nelaimę.“ Aiškinosi, kad toji mintis atėjusi iš liaudies – tai suvalkiečių priežodis. Tai patvirtino Antanas Venclova. Aš prieš tą devizą visa sukildavau: „Gyvenk laimėje, nelaimė nelaukiama ateis“4.

Mykolaičių ir Kvedarų šeimos iš tikrųjų buvusios labai skirtingos: „Susitinka ilgai nesimatę du Mykolaičiai, – jiems kalbos užtenka vos pusvalandžiui. Po to jie sėdi kartu ir tyli. Ir taip ištisas valandas. Tuo tarpu susitikę du Kvedarai kalba ir neišsikalba dieną, naktį ir kelias dienas“5.

Emilija buvo religinga, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, mėgo siūti, puoštis, puoselėti namus, palaikyti švarą ir tvarką. Nuolat rūpinosi savo, Putino ir globojamų giminaičių sveikata, ieškojo geriausių daktarų ir naujausių gydymo metodų (pavyzdžiui, hipnozė, skruzdėlių vonios ir kt.). Kaune gerai sutarė su profesoriais Šapauskais, Vilniuje bendravo su Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Bulavų šeima, dainininke Beatriče Grincevičiūte. E. Mykolaitienė susirašinėjo su jaunystės bičiulėmis Petronėle Orintaite, S. Nėrimi, vis dėlto turėjo nedaug draugių, glaudesnius ryšius palaikė su šeimos nariais, laikui bėgant tapo uždaresnė, gyvenimo pabaigoje sudarė nepasitikinčios kitais, griežtos moters įspūdį. Viešajame gyvenime V. Mykolaitis-Putinas dažniausiai pasirodydavo vienas arba su kolegomis.

Po vestuvių jaunoji žmona skatino statytis namą, nes vyrui aukšta buto nuomos kaina kėlė stresą, bijojo, jog pagausėjus šeimai neišsimokėsiąs. Tad šeima iš Tado Ivanausko prabangiame Žaliakalnio rajone, Vaižganto gatvėje, nusipirko žemės sklypą ir pasiėmę paskolas 1937 m. pasistatė modernų, erdvų namą. Kartu su jais vėl apsigyveno V. Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena, taip pat Emilijos sesuo Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė su vyru, į medicinos mokslus leidžiama dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė. Jauna šeima labai džiaugėsi galėsią ramiai, gražiai gyventi, tačiau naujuoju būstu pasidžiaugė vos porą metų.

1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Putinas laikinai apsigyveno Žvėryne. E. Mykolaitienė dar dirbo mokytoja Kauno žydų gimnazijoje. Kelionės į Vilnių labai vargino, tad Mykolaičiai nusprendė palikti Kauną ir išsinuomojo kelis kambarius Tauro g. 19. Emilija 1940–1941 m. įsidarbino lietuvių kalbos mokytoja Vilniuje, 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje. Šeima nenoriai paliko mylimą Kauną ir kraustėsi į sostinę su mintimi, kad čia pagyvens laikinai.

Nacių okupacijos metais 1943–1944 m. Mykolaičiams teko slapstytis Emilijos tėviškėje Gaižiūnų kaime. Putinas su žmona skaudžiai išgyveno artimųjų netektis, nerimavo dėl savo likimo, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje. Namą Kaune nusiaubė kareiviai ir prašalaičiai, ten įsikėlė nacių pareigūnai, vėliau jis buvo atiduotas vaikų namams, gerokai nukentėjo ir išplėštas butas Vilniuje, sudegė dalis bibliotekos. M. Mykolaitytė traukiantis frontui pabėgo į Vokietiją, vėliau į Australiją, brolis su seserimi daugiau niekada nebesusitiko. Išlikę nemažai sovietmečiu vienas kitam rašytų laiškų, po rašytojo mirties su Magdalena susirašinėjo ir Emilija, savo laiškuose atskleidė daug asmeninių išgyvenimų.

1944 m. grįžę į Vilnių, Mykolaičiai persikėlė į butą name Tauro g. 21 (sovietmečiu Liepos g. 21, dabartinis adresas Tauro g. 10) ir bandė įsitvirtinti sostinėje, nors kartais svarstydavo, ar nevertėtų vėl apsigyventi Kaune. V. Mykolaitis-Putinas dėstė universitete, žmona mokytojauti metė – rūpinosi nuo karo ir tremties nukentėjusiais giminaičiais, draugais bei pažįstamais. 1947 m. šeima priėmė gyventi E. Mykolaitienės aštuonerių metų sūnėną Vytautą Balčiūną, užaugino kaip sūnų. Išgydytas, išleistas į mokslus, V. Balčiūnas su didele pagarba prisimena „dėdę“ ir „tetą“. Kartu namuose laikinai gyveno Emilijos mama Ksaverina Kvedarienė, su Vytu kambary augo sunkia liga serganti Putino dukterėčia Janina Mykolaitytė. Savų vaikų neturėjusi šeima nuolat globojo, gelbėjo, gydė ir šelpė kitus. Daugelio atsiminimų autoriai teigia, kad Emilija drąsiai eidavo pas aukštus pareigūnus prašyti pagalbos, slapstė pažįstamų, giminių vaikus nuo tremties, finansiškai rėmė nepasiturinčius ir skatindavo savo vyrą padėti bičiuliams: „1957 m. aš vėl buvau nuvažiavusi pas Putiną prašyti užtarimo. Tai turbūt buvo apie sausio 7–8 d., kaip tik po Putino gimtadienio šventės. Jie abu mane nuoširdžiai priėmė ir pietums vaišino iš švenčių likučių. Putinas buvo žvalus ir linksmas. Aš papasakojau jiems, kad man neduoda mokytojos darbo, nors aš Sibire 10 metų sėkmingai mokytojavau. Jo žmona Emilija labai jautriai priėmė reikalą ir ragino Putiną, kad nueitų pas švietimo ministrą Pupeikį ir mane užtartų“6.

Po karo Mykolaičiams pavyko atgauti nusiaubtą namą Kaune, jame apsigyveno nuo sovietinių represijų besislapstantis Emilijos brolis Juozas Kvedaras, sesuo E. Stanevičienė su vyru Tadu, vėliau H. Balčiūnaitės-Vaitkevičienės sūnus Giedrius. Būstas buvo suremontuotas, namo pusrūsyje įrengtuose kambariuose apgyvendinti nuomininkai. E. Mykolaitienė su vyru į Kauną atvykdavo tik paviešėti arba pavasaroti.

1954 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi Putino studentė Irena Kostkevičiūtė ėmė vis dažniau lankytis Mykolaičių namuose. Ji puikiai sutarė su visais šeimos nariais, kartu važiuodavo atostogauti. Užsimezgęs stiprus ryšys peraugo į meilę. Sužinojusi apie padėties rimtumą E. Mykolaitienė skaudžiai išgyveno išdavystę, globotinė Hortenzija aprašo: „Santykiai šeimoje sutriko, kai teta patyrė apie dėdės draugystę su Irena Kostkevičiūte. Teta pasimetė, jai jis buvo ir vyras, ir vaikas... Sėdo į traukinį ir važiavo nežinia kur, tik susivokė, kad jau Šiauliuose. Siūlė skirtis, bet Putinas nenorėjo kelti skandalo. Dėdė buvo teisingas, jam veidmainingumas svetimas, o čia turėjo prieš tetą vaidinti. Dėdę suprantu ir tetą atjaučiu – jai, žmonai, tai buvo nepakeliama, skaudu“7. Vis dėlto E. Mykolaitienė nepalūžo, toliau su meile ir pagarba rūpinosi savo vyru: „Emilijos ir Putino santuokiniame gyvenime teko patirti daug juodų ir sunkių karo audrų verpetuose praleistų dienų. Bet ji nepalūžo, ryžtingai kovodama su visomis negandomis: stengėsi būti sielvarte – guodėja, varge – atrama, ligoje – gailestinga sesuo ir slaugė, reikalui esant, ji be jokios ambicijos nuoskaudos perimdavo ir virėjos-šeimininkės pareigas“8. E. Mykolaitienė savo skaudžius išgyvenimus aprašė dienoraštyje, kurio dalis išsaugojo globotinio V. Balčiūno žmona Irena Balčiūnienė. V. Mykolaitis-Putinas žadėjo žmonai nutraukti ryšius su I. Kostkevičiūte, tačiau liudytojai prisimena, kad abu palaikė ryšį iki pat rašytojo mirties.

1962 m. E. Mykolaitienės pastangomis vasarnamis iš jos tėviškės buvo perkeltas į Kačerginę, netoli Kauno, ten leisdavo vasaras stiprindami sveikatą. V. Mykolaitis-Putinas ir mirė Kačerginėje 1967 m., eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus. Savo testamentu visą turtą bei teises į kūrybinį palikimą patikėjo savo žmonai, baigdamas testamentą tokiais žodžiais: „Reiškiu padėką visiems, padėjusiems man žengti vingiuoti gyvenimu keliu, o ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“9.

Palaidojusi vyrą, E. Mykolaitienė liko gyventi Vilniuje kartu su Balčiūnų šeima. Ji rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu, suradusi ranka rašytą jo testamentą, stengėsi vykdyti paskutinę valią. Rašytojas pageidavo, kad jo memorialinis muziejus būtų įkurtas Kaune. Visas įkūrimo procesas tęsėsi ne vienus metus, E. Mykolaitienei vėl teko atlaikyti didelį spaudimą – buvo siūloma muziejų kurti Vilniuje, prašoma leisti surašyti biblioteką, tačiau visi darbai užtrukdavo, susidaro įspūdis, kad E. Mykolaitienės nuomonės niekas nepaisė, kaskart vis naujų žmonių patariama ji keitė savo sprendimus, jautėsi vieniša, neturinti su kuo pasitarti. Muziejaus įkūrimo klausimu E. Mykolaitienę konsultuodavo artimi I. Kostkevičiūtės draugai, tačiau ir kaskart stipriai puolė (ypač aršūs, įžeidžiantys kalbininko Aleksandro Žirgulio laiškai). E. Mykolaitienės giminaičiai ir šiandien turi išsaugoję įrodymus, kaip kruopščiai ir sąžiningai ji skirstydavo už rašytojo kūrybą gaunamus honorarus, dalindavo juos mirusio vyro giminėms, atidavė dalį drabužių, daiktų, tačiau buvo kaltinama, kad ne tuos mirusio vyro drabužius išdalinusi, per brangiai muziejui pardavusi paveikslus ir pan. E. Mykolaitienė ieškojo būdų, kaip tinkamai įamžinti Putino atminimą, vėlgi buvo puolama, kad nepasitiki kultūros darbuotojais dėl memorialinės lentos ar skulptūros kūrimo, kad kišasi ne į savo reikalus. Silpo ir sveikata, vis dėlto iki pat mirties rūpinosi V. Mykolaičio-Putino muziejaus įkūrimu.

V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus galiausiai buvo įkurtas Vilniuje – Balčiūnų šeima išsikraustė į naują butą Antakalnyje, E. Mykolaitienė pardavė ir perdavė kuriamam muziejui didelę dalį daiktų, knygų, paveikslų, nuotraukų. 1983 m. ji išsikraustė pas seserį į Kauną, nuo insulto ligoninėje mirė tų pačių metų rugpjūčio 24 d. eidama aštuoniasdešimt trečiuosius metus. Palaidota ne šalia vyro, o Deikiškių kaime, Vabalninko seniūnijoje.

1992 m. išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ informacijos apie E. Mykolaitienę nedaug, ir nors liudijimai įvairūs, bet klostosi toks jos portretas: esą buvusi labai praktiška, nesupratusi vyro nei jo kūrybinio palikimo, nenuoširdi, nemaloni, neišvaizdi. Didžiąją dalį atsiminimų knygos herojų kalbino I. Kostkevičiūtė ir Vaidotas Žukas, deja, pačių artimiausių giminaičių (V. Balčiūnas su Putinu gyveno dvidešimt metų) prisiminimai į rinkinį neįtraukti. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje labai nedaug E. Mykolaitienės arba bendrų Putino ir žmonos nuotraukų, asmeninių jos daiktų, užrašų, todėl trūksta žinių apie Emilijos draugus, laisvalaikį, pomėgius. Ir paskelbtuose atsiminimuose apie save ji beveik nekalba, pasilikdama vyro šešėlyje. Šiek tiek daugiau detalių išryškėja iš Putino sesers M. Mykolaitytės-Slavėnienės knygos „Putinas mano atsiminimuose“, Aldonos Vaitiekūnienės užrašyto pokalbio su Emilija prieš mirtį, Giedriaus Vaitkevičiaus atsiminimų, Balčiūnų šeimos, gyvenusios kartu Tauro g. 10-3, liudijimų, išsaugoto jos dienoraščio bei susirašinėjimo su M. Slavėniene. Laimei, muziejuje yra išlikusių šeimos laiškų, spinduliuojančiųšiluma, meile ir pagarba.

Vincas Mykolaitis-Putinas Bernardinų sode 1957 m. Irenos Kostkevičiūtės nuotrauka

Vinco Mykolaičio-Putino laiškai žmonai

Kislovodskas, 1953.IV.14

Mylima Ly,

Vakar daviau Tau telegramą, kurią turėjai gauti apie pietus. Kelionėje viskas sekėsi laimingai, tik vis dėlto smarkiau nuvargau, nes naktį, galima sakyti, visai nemiegojau. Kislovodske nuotaika gan niūri, nes šalta ir ore, ir viduj, apsiniaukę, pradėjo net snaigioti. Lauke jokio žalumyno, medžiai ir krūmai plikutėliai, lygiai kaip pas mus. O yra žmonių, kurie atvažiavo į pietų kraštą ne tik su vasariniais paltais, bet ir visai be paltų, vos ne su trusikais.

Vieną naktį pernakvojau vienas kambary, bet vakar jau gavau bendragyventoją. Nieko, gan malonus žmogus, ramus ir neknarkia. Nuo pat pirmos dienos pradėjo siuntinėti pas gydytojus ir į analizių kabinetus, viskas čia pat sanatorijoj. Nemaža nustebau, kad gydytoja, kuri surašo ligos istoriją ir nustato gydymo režimą, prakalbino mane lietuviškai. Tai ir yra ta pati, apie kurią mes kalbėjom. Labai maloni ir rūpestinga moteris. Pažįsta daugelį ir mūsų pažįstamų. Mano laikas taip užimtas visokiom konsultacijom ir procedūrom, kad vos spėju suktis. Nežinau, ar čia mane išgydys, ar visai nuvarys nuo kojų. Sanatorija atrodo iš gerųjų, išlaikymas, valgis gausus ir geras. Valgysiu 4 kartus ir dar nakčiai atneša į kambarį specialiai rauginto pieno puodelį su biskvitais. Ypač gerai duoda pusryčiams. Gulame 11, keliamės 7‒8 val. Po pietų ‒ ramybės valanda. Viskas būtų gerai, kad tik atšiltų oras. Naktį nešalta, nes apklotas gana šiltas, be to, užsimetu chalatą. Kislovodskas gražioj vietoj ‒ apie 700 metrų nuo jūros paviršiaus, vietomis aukščiau, vietomis žemiau, aplinkui jau žymiai aukštesni kalnai, tikriau, plokščiakalniai be smailų viršūnių. Snieguotos viršūnės prasideda toliau į pietus. Kai bus giedras oras, jos, pasilypėjus į kurį plokščiakalnį, bus matomos. Prekybinėj miesto daly dar nebuvau, nes ji gana toli. Pakraščiuos vien sanatorijos ir vilos. Kislovodskas kai kuriais atžvilgiais primena man Nicą.

Tai buvo pirmos žinios ir įspūdžiai. Netrukus Janutei ir Vytui10 išsiųsiu po atviruką su Kislovodsko reginiais. Visiems daug sveikinimų ir linkėjimų. Sudie, Ly, karštai Tave bučiuoju

Tavo Vy. 

[Pašto spaudas: 19 12 54]

Vilnius, šeštadienis

Mylima Ly,

jau šeštadienio vakaras, o nuo Tavęs naujo laiško kaip ir nesulaukėme. Pas mus blogos naujienos. Aš dar tebesergu. Negaliu keltis dėl skausmų per juosmenį. Buvo iš specpolikl. Gaivenis, paskui dar kažkokia moteris. Kaip paprastai nieko neranda. Kai pasveiksiu, reiksią padaryti nugarkaulio nuotrauką. Bet dar blogiau, kad Elzė11 sunkiai susirgo. Trečiadienį staiga suėmė dideli skausmai šone. Ji sakosi, kad tai inksto uždegimas. Buvo dabar gydytoja, ligos dar nenustatė. Darys analizes. Norėjau patalpinti į ligoninę, nepriima. Sako, perpildytos. Janutė12 neina į mokyklą, o šeimininkauja. Bijausi, kad ir ta nesusirgtų dėl savo smarkumo. Elzei leisdavo peniciliną kas 6 val. Keliasi 5 val. naktį, neišsimiega, o dar krautuvės ir visa ruoša. Ryt eis ieškoti tos Teklės, gal gausime kokią ateinančią bobą nors pietus išvirti.

Tu, jei ir pagijai, turbūt esi labai silpna ir nieko čia nepadėsi. Nebent parvažiuotum su kokia virėja.

Mane čia užvertė visokiais darbais. Jei ir pasveiksiu, prie romano gal tik po Naujų metų galėsiu vėl prisėsti. Stačiai, desperacija!

Sveik ir grįžki. Laukiame visi!

Daug linkėjimų

Karštai bučiuoju ‒ Tavo Vy.

Vilnius, 1954.XII.24

Mylima Ly,

Šiandien švenčiame Kūčias ir liūdime, kad Tavęs nėra su mumis. Bent mintimis esame su Tavim ir linkime Tau pirmiausia kuo greičiausia pasveikti ir nusikratyti visomis negerovėmis, kad daugiau dėl to jau nebereikėtų mums atsiskirti. Aš šiandien jau galėčiau keltis, nes temperatūra jau visai normali ir skausmai juosmens beveik jau išnyko. Guliu dėl atsargumo, kad liga vėl negrįžtų. Šiaip taip susitvarkėme. Elžbieta serga sunkiai ‒ inkstai akmenyse. Vežioja į kliniką pas kažkokį profesorių ir dar pirmadienį važiuos. Jos ta pažįstama Valė (skalbėja) neblogai mus aptarnauja ir žada pabūti, kol Elžbieta sirgs, o tuo tarpu ir Tu sugrįši. Tada turbūt reiks ieškot kitos virėjos.

Aš nors sergu, bet šį tą ir dirbau. Jau visiškai baigiu versti „Poną Tado“ III knygą. Beliko apie 30 eilučių. Tai bus ir viskas, ką buvau užsibrėžęs. Tik su romanu atsilikau.

Beje, nieko man nerašei apie mūsų Tadą13. Ar jau pasibaigė ta istorija?

Visi visiems siunčiame geriausių švenčių linkėjimų!

Ligi greito pasimatymo

Karštai Tave bučiuoju

Tavo Vy.

Tikimės, kad Naujiems Metams tikrai Tave sulauksime, o gal ir greičiau. Bet pasveik kaip reikiant.

V. 

Vilnius, 1955.IX.18

Mylima Ly,

pagaliau, ilgai laukęs, šiandien gavau Tavo laišką. Nemaniau, kad tie remontai taip ilgai užsitęs. Tikėjausi, kad ligi šio sekmadienio tikrai viskas bus baigta. O turbūt dar ir ateinančią Tu su jais prasikamuosi. Kaip bus su mūsų atvažiavimu, nežinau. Oras genda, dienos trumpėja, viena diena nesuvažinėsime. Reiktų atvažiuoti šeštadienį iš vakaro, o grįžti sekmadienį. O gal dizeliu važiuoti? Mane tai automobilis visai nevilioja, ypač dabar, rudenį. O gal tik Vytą14 pasiųsti dizeliu, kad Tau padėtų kai ką atsivežti? Greit parašyk, kaip galvoji.

Tu ten kamuojiesi su remontais, o aš čia su savo bėdomis. Graužia mane disertacijos. Štai jau kuris laikas kankinuosi su Doveikos15 disertacija. Nežinau, ką rašyti. Nei minties, nei žodžių. Naktimis nemiegu, didžiausias nusiminimas, neviltis ligi ašarų. Niekad dar man taip nebuvo. Niekas nedasiproti, kiek man tai kainuoja jėgų ir sveikatos. Nejaugi tie kurortai būtų mane taip išsėmę, nualinę? Na, vieną recenziją šiandien vargais negalais baigiau. Bet Lukšienės16 disertacija dar nepradėta skaityti, o jau spalio 13 d. paskirtas gynimas. Recenziją reikia bent savaitę anksčiau įteikti. Nežinau, kaip aš čia ištesėsiu. O romanas guli nepaliestas!

Aš manau, kad reikia Tadui17 pavesti, tegu jis organizuoja stalo ir pianino pervežimą. Gal gautų kokį sunkvežimį, kad ir brangiau sumokėtų. Aš jam už triūsą atsilyginčiau. Grįždamas iš Vilniaus nuvežtų į Kauną mano šitą stalą, dalį knygų ir šiaip čia nereikalingus daiktus. Pianinas būtų gerai ir man pačiam pabarškint lengvus dalykus, laikui paįvairinti. O gražesnis stalas, jeigu jau jį turim, čia reikalingesnis negu Kaune. Šitas jau toks menkas ir kaskart vis labiau susimurzina, kad net gėda, kai kas pasižiūri.

Šiaip pas mus nieko naujo. Vaikai, atrodo, sutinka, Janutė18 buvo kiek susirgusi gerkle, bet greitai pasitaisė. Valgome daug vaisių, tai ir pinigų nemaža išeina, bet pakaks mums tų pinigų. Sutarties su leidykla dėl „Alt. š.“ rusiško leidimo dar nepasirašiau, nes to vertimo dar man nerodė.

Tornau19 atostogauja, o su kitais aš nelabai pažįstamas...

Greitai parašyki, ką galvoji apie visus šituos reikalus. Geriausių linkėjimų visiems įnamiams! Jei atvažiuosiu, padarysime smarkias visų darbų pabaigtuves.

Sudie! Karštai bučiuoju

Tavo Vy.

Kaunas, 1957.VI.9

Brangi Ly,

Sekmines švenčiame jau gerokai apsitvarkę. Juozas sunešė lentas į garažą, nuėmė savo varstotą, tai galėjome viską nuvalyti. Dabar visas sklypas su klomba atrodo beveik taip, kaip buvo prieš karą. Genė20 parnešė gėlių, bet jų dar neužteko. Pirksim daugiau. Gaila, kad nėra žolės pievutei. Nėra nei jurginų, nei petunijų. Na, kai atvažiuosi, tai pamatysi. Aš dirbu kiek galiu, bet labai greitai pavargstu. Galgi įprasiu, sustiprėsiu. Miegu blogai. Šiaip, čia būtų visai gerai. Ramu, oras palyginti grynas. Vasarą bus galima praleisti ne blogiau negu kitur. Gal ir gyvenimo pabaiga čia praslinks ramiai ir giedriai, išnykus tarp mudviejų visokiems nesusipratimams, nesklandumams ir prieštaravimams.

Tu man Vilniuje uždavei tris klausimus ir prašei, kad aš atsakyčiau raštu. Galvojau apie tai, bet ką aš turėčiau atsakyti, taip ir nesugalvojau. Dėl Tavo vaidmens, uždavinių ir pareigų aš niekad Tau jokių priekaištų nedariau ir neturiu pagrindo juos daryti. Visa kita išlygins laikas, gyvenimas, tarpusavinis susipratimas ir atlaidumas.

Naujoji gaspadinė man atrodo tinkama, darbšti, paslaugi. Bijausi, kai Genė, pati dabar būdama visą laiką namie, ne per daug ją prie darbų spaustų ir neatbaidytų. Ir su maistu nežinau, kaip ten yra. Aš savuoju patenkintas.

Parvažiuosiu ketvirtadienį, tai apie viską plačiau papasakosiu.

Taigi ligi pasimatymo

bučiuoju

Tavo Vy. 

Vilnius, 1960.X.25

Brangi Ly,

Dėkui už laiškelį. Vytas parvažiavo laimingai ir kai ką papasakojo, kaip jūs ten tvarkotės. Nenumaniau, kad ta statyba taip ilgai užtruks ir dar prireiks ko nors nauja. Tu ten visai nusibėgiosi ir sveikatą suardysi. Jei oras bus pakenčiamas ir gerai jausiuosi, tai per šventes gal ir atvažiuosime su Vytu. Tik reikės būtinai valytuvai pataisyti. Jei snigtų, tai užlipdytų stiklus, tada važiuoti neįmanoma. Pas mus atšilo, vis žemiau noliaus, bet sniego dar nėra. Kad bent nesutrukdytų Kačerginėj darbų.

Aš jaučiuos pakenčiamai. Buvo ir blogesnių dienų, kaip pav. vakar ir šiandien. Kamuoja mane tas šaltis aplink kūną, na ir kojos kaip paprastai.

Buvau dviejuose geruose koncertuose, o šiaip dirbu. Pradedu rašyti XX skyrių21, o Vilniuj parvažiavęs parašysiu aštuonis. Ligi vasaros atostogų labai norėčiau tą bėdą baigti.

Onutė tvarkosi neblogai, tik valgis gal per vienodas, o kartais ir silpnokas. Kaip čia mes atrodom, parvažiavus pamatysi.

Linkiu daug viso gero, ištvermės, sveikatos ir baigti Tau savo bėdą. Linkėjimai visiems. 

Bučiuoju

Tavo Vy

Jei atsiras, kas svarbesnio, skambinsiu. Skambink ir Tu.

V. 

1 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – Londonas: Nida, 1977. – P. 328.

2 Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną / Sudarė Donata Mitaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 200.

3 Dienoraštis saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje Irenos Kostkevičiūtės archyve su riboto naudojimo prieiga iki 2041 m.

4 Ten pat.

5 Janina Mykolaitytė-Bielinienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 416.

6 Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 138.

7 Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 447.

8 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – P. 333.

9 Mykolaitis-Putinas V. Testamento nuorašas. – VU bibliotekos Rankraščių skyrius. – F-180-4.

10 Janina Mykolaitytė ir Vytautas Balčiūnas – Mykolaičių globotiniai. 

11 Elzė – šeimininkė. 

12 Janina Mykolaitytė.

13 Greičiausiai kalbama apie Tadą Stanevičių – E. Mykolaitienės sesers Eugenijos vyrą, dažnai įsiveldavusį į painias istorijas.

14 Vytautas Balčiūnas.

15 Kostas Doveika.

16 Meilė Lukšienė.

17 Tadas Stanevičius.

18 Janina Mykolaitytė.

19 Jurgis Tornau – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius.

20 Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė, gyvenusi Mykolaičių name Kaune, Vaižganto g. 36.

21 Romano „Sukilėliai‘‘ skyrių.

Unsplash.com nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 6-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

Neverta pasakoti, kad išmanieji telefonai teikia naudos ir daro žalą – tai jau seniai aišku kiekvienam bent kiek sąmoningesniam žmogui. Įdomesnis klausimas yra – kaip nutiko, kad jie kenkia, ir ką daryti, kad save žalotume kuo mažiau?

Mobilusis telefonas

Tai, kad turiu su savimi mobilųjį telefoną, iš manęs atima asmeninę erdvę. Aš tarsi nebeturiu teisės būti nepasiekiamas – VISADA turiu atsiliepti, VISADA turiu atrašyti, VISADA turiu žinoti, kas vyksta mano bendruose draugų susirašinėjimuose, VISADA turiu atsakyti į elektroninį laišką.

Koks pokytis man, kaip žmogui, ir mano santykiui su kitais? Mobilusis telefonas išvargina. Aš tarsi neturiu teisės neatsiliepti į darbo skambutį, net jei yra vėlus vakaras. Aš tarsi neturiu teisės neatrašyti į žinutę iškart, nes ją jau perskaičiau ir kitas žmogus tai mato. Nebelieka laiko ramiai apsvarstyti, pergalvoti savo sprendimų, atsakymų ir pasiūlymų. Nebelieka laiko tiesiog pabūti tyloje, nes nuolat reikia dalyvauti bendruose pokalbiuose su kažkuo, kas taip pat turi savo rankose mobilųjį telefoną. Tai sukuria papildomą įtampą ir nerimą. Mes persidirbame, pavargstame. Neišvengiamai daugiau laiko sėdime susikūprinę, varginame akis, vairuodami ir naudodamiesi telefonais patenkame į pavojingas situacijas. Negana to, imame pykti ant kitų, kad neduoda mums ramybės ir ne laiku rašinėja, skambina.

Ką daryti? Mobilusis telefonas, kaip ir visa kita mūsų gyvenime, turi turėti ribas ir netrukdyti ilsėtis – mums reikia ramaus nepertraukiamo laiko sau. Pirma, miego ir poilsio laikas neturi būti trikdomas. Miegant svarbu išsijungti telefono garsą bei vibraciją ir be jokios sąžinės graužaties leisti sau nebeatrašyti ir neatsiliepti į skambučius bent nuo 23 val. vakaro iki 7 val. ryto arba pagal savo įprastą miego laiką. Taip pat mobilieji telefonai kartais nustumia šalia esančius žmones į šoną – užuot atidžiai bendravę su jais, tuo pačiu metu gyvename paralelinį gyvenimą telefone. Jei susitinkate su draugu, leidžiate laiką su savo šeima, telefoną padėkite į šalį. Tai yra jūsų laikas, skirtas gyvai bendrauti. Jei mokotės egzaminui, išjunkite telefono garsus, nesiblaškykite, nes tai darbo ir susikaupimo laikas. Į žinutes galima atrašyti ir vėliau. Ilgainiui pastebėsite, kad telefonas mažiau erzina, kad nebėra taip sunku atsakinėti į elektroninius laiškus ar žinutes, kad ne taip sunku atsiliepti į skambutį, nes žinote, jog kasdien turite laiko, kai to daryti neprivalote, kai galite netrukdomai ilsėtis, tyliai sau mąstyti, skaityti, svajoti, bendrauti su šalia esančiais gyvais žmonėmis ar dirbti.

Unsplash.com nuotrauka

Socialiniai tinklai

Didžiausia socialinių tinklų įtaka yra psichologinei sveikatai, ypač – suvokiant savo vertę. Mokslininkai vis garsiau kalba apie depresiją, nerimą, narcisizmą, kylančius dėl socialinių tinklų naudojimo. Socialiniai tinklai veikia tokiu principu: aš pasidalinu (nuotrauka, įrašu, straipsniu, muzika...), o kiti reaguoja. Daugybė jaunų žmonių prieš dalindamiesi labai gerai įvertina, ar tikrai tai susilauks kitų pritarimo, ir tik tuomet dalinasi. Ar nėra ir jums tekę ilgai rinkti nuotraukos aprašymą, kad jis būtų kuo įtaigesnis? Arba gal yra tekę laukti laiko, kai dauguma draugų bus prisijungę prie interneto, ir tik tada pasikeisti profilio nuotrauką, kad surinktumėte kuo daugiau laikų? Taip mes mokomės parodyti save ne tokius, kokie esame, bet tokius, kokius kitiems įdomu matyti. Taip prarandame savo tapatybę ir ilgainiui nebesuprantame, kokie esame, kas mums patiems svarbu. Iš to ir kyla nerimas, liūdesys. Kartais net patys save apgauname, kad esame tobuli, ir tampame narcizais, panyrame į puikybę. Ilgainiui pradedame ir tikrovėje tikėtis tokių pat reakcijų kaip socialiniuose tinkluose, tampame priklausomi nuo įvertinimo. Nebesuvokiame, kad esame vertingi, nepriklausomai nuo to, kaip ir ar mus vertina kiti. Pradedame gyventi nuolat apgaudinėdami save, o tikrovės neigimas – vienas iš reikšmingiausių psichologinių sutrikimų šauklys. Taip pat iškreiptai suvokiame ir santykius su kitais. Gyvename turėdami šimtus ar net tūkstančius „draugų“, bet pasitaiko, kad nė vienas jų iš tikrųjų nėra mūsų draugas.

Ką tuomet daryti, kad priimtume tikrovę ir tikruosius save? Socialinius tinklus svarbu apriboti, kad jie neribotų mūsų. Galima visai jais nesinaudoti, bet kartais tai per daug sudėtinga. Tokiu atveju svarbu sekti laiką, kiek jiems skiriate. Tai padeda padaryti įvairios programėlės, kurios telefone pamatuoja, kiek laiko kuria programėle naudojatės. Taip galėsite aiškiau suvokti, kiek jūsų gyvenimo prabėga socialiniuose tinkluose. Geriausia turėti vieną ar du laikus per dieną, kai pasitikrinsite savo socialinius tinklus. Kad tai nevyktų dažniau, padėtų programėlių pranešimų išsijungimas – kad kiekvieną kartą įvykus kokiam nors įvykiui jūsų telefonas neklinksėtų ir nekviestų atsidaryti programėlės. Taip pat dar vienas geras būdas mažinti socialinių tinklų naudojimą – išsitrinti juos iš telefono ir prisijungti tik esant namuose prie kompiuterio ar, reikalui esant, per naršyklę telefone. Taip skiriamas laikas sumažėja. Mažinti neigiamą įtaką padeda ir „draugų“ pertekliaus neturėjimas. Jei matote, kad niekaip negalite nustoti žiūrėti savo feisbuko sienos, pradėkite slėpti draugų įrašus, atsisakykite jums nelabai reikšmingų puslapių prenumeratų. Tokiu būdu sumažinsite informacijos srautą ir nebeeikvosite laiko sekdami nepažįstamus žmones ar skaitydami reklamas.

Unsplash.com nuotrauka

Neribotas internetas

Neribotas internetas turi labai panašią įtaką, kaip ir mobilieji telefonai – nuolatinį pasiekiamumą, kuris ima smarkiai varginti. Tačiau greta to jis mums suteikia galimybę prieiti prie daugybės informacijos, daugybės vaizdų. Juos matydami žinome, kad pažiūrėjus mūsų laukia dar daugybė naujos informacijos, tad nebesistengiame įdėmiai analizuoti to, kas tuo metu yra mums prieš akis – tiesiog peržvelgiame paviršių. Yra nustatyta, kad atsidarius interneto puslapį mes perskaitome tik apie 20 procentų teksto, o jei internetas stringa ir nerodo vaizdo medžiagos ilgiau nei 2 sekundes, dauguma vartotojų nelaukia ir tiesiog jo nepasižiūrėję ieško kitų vaizdų.

Priklausomų nuo interneto žmonių smegenys reikšmingai kinta. Dažniausiai minima, jog mažėja nervinių ląstelių ir jų ataugų tose srityse, kurios atsakingos už tikslų siekimą ir kognityvinę kontrolę. Visai tai mus veda prie to, kad nebemokame išlaikyti savo dėmesio ir sukaupti kantrybės. Kantrybės netekimas išeina plačiau už technologijų ribų ir šaknijasi visame gyvenime. Vis dažniau pasitaiko vaikų, kurie neprisiverčia mokytis, arba suaugusiųjų, kurie neprisiverčia studijuoti ar dirbti, nes jiems „nuobodu“, o tai parodo, kad jie neturi kantrybės daryti to, kas nėra labai malonu. Nuolatinė stimuliacija, žaidimų aplikacijos, mobiliojo interneto duomenų srautas mažina gebėjimą būti kantriems. Tai ne tik paveikia mus kaip asmenis, tai pasireiškia ir santykiuose su kitais žmonėmis – dažnai nebemokame kantriai išbūti ir spręsti nesutarimų, lėtai ir dorai auginti draugystės, romantinio santykio.

Ką daryti? Ir vėl labai panašūs patarimai – puoselėti saikingumą. Besaikis vartojimas gali sukelti priklausomybę. O su priklausomybe kovojama sumažinant arba nutraukiant vartojimą. Gyventi be interneto dabar turbūt nelabai įmanoma, bet sumažinti tikrai galima. Išvalykite iš savo telefono visas aplikacijas, kurios jums nereikalingos, kurios atima jūsų laiką ir dėmesį. Gal visai įmanoma gyventi be jutubo telefone? Taip pat išjunkite internetą, kai jis nėra reikalingas. Paieškokite, ką veiksite vietoj naršymo internete (o laiko gali atsirasti visai daug). Gal gali padėti šalia telefono į kuprinę įsimesta knyga ar Rubiko kubas? O jei ir tai nepadeda, gal laikas išsitraukti iš stalčiaus seną mamos mygtukinį telefoną ir pabandyti su juo pagyventi mėnesį, kol dings įprotis braukyti telefono ekraną? Svarbiausia turėti noro ir suprasti, ką norėtumėte padaryti su papildomai atsiradusiu laiku.

Kalbėti apie technologijų įtaką galime daug, bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas turime savo įpročius, kaip naudojamės telefonais, aplikacijomis, internetu. Svarbiausia yra pažinti savo įpročius, sąmoningai juos suvokti, o tada įsivertinti, ar norime pašalinti galimą riziką ir grėsmę mūsų sveikatai ir santykiams su kitais žmonėmis. Jei taip, tuomet belieka imti popieriaus lapą ir pieštuką, susidėlioti savo planą ir jo laikytis. Atkritus nenusiminti, vėl užsirašyti savo pasiryžimus ir grįžti prie gerų įpročių formavimo. Tikrai neužtruks, kol pajusite, kaip atsiranda daugiau laiko knygai ar pokalbiui su namiškiais, kaip dažniau turite laiko nusivalyti dulkes ar sukalbėti rožinio slėpinį.

Unsplash.com nuotrauka

Teksto autorius Piotras Kaszczyszynas – Krokuvos Jogailos universiteto Politikos mokslų ir tarptautinių santykių instituto doktorantas, Jogailaičių klubo tinklapio vyr. redaktorius, vienas iš klubo leidžiamo idėjų žurnalo „Pressje” redaktorių. Pastarajame originaliai ir skelbtas šis su redakcijos leidimu perpublikuojamas tekstas, originaliu pavadinimu „Nowa chadecja w nowym świecie“. Vertė Emilija Karčevska. 

Kaip kurti katalikišką politiškumo viziją vis labiau pokatalikiškame pasaulyje? Kultūrinių karų logika ir bandymas sukurti „absoliutizmo diktatūrą“ kaip atsaką į „reliatyvizmo diktatūrą“ neatrodo tinkamas sprendimas. Taip pat neužtenka užsidaryti Bažnyčios viduje ir susitelkti ties Eucharistija, liturgija ar sakramentiniu gyvenimu. Apžvelgiame naują trečiojo tūkstantmečio krikščioniškosios demokratijos programą, siekdami atsakyti į klausimą apie katalikų politinio būvio šiuolaikiniame pasaulyje galimybę.

Du požiūriai į politiškumą

Bandant apibrėžti tai, kas yra politiška, galima išskirti du požiūrius: centralizuotą ir pasklidusią. Abi teorines perspektyvas sieja politiškumo sampratos centre išliekanti gero gyvenimo vizija, apimanti apibrėžtą antropologiją ir iš jos plaukiančią vertybių sistemą; taip pat – sisteminius sprendimus ir konkrečius pasiūlymus, susijusius su ekonominiais, aplinkosaugos, darbo santykių reguliavimo ir socialinės politikos klausimais, kurie turėtų būti įgyvendinti viešojoje erdvėje.

Būtent šios viešosios erdvės samprata skiria du požiūrius į politiškumą. Centralizuoto politiškumo, būdingo modernybei ir hobsiškam-hėgeliškam-vėberiškam mąstymui, atveju, viešoji erdvė sutampa su modernios valstybės įrankiais – įstatymais ir biurokratija – siekiančiais įgyvendinti gero gyvenimo viziją. Labai dažnai tokios politinės intencijos baigiasi savotiškos „pedagoginės valstybės“ arba „antropologinio arbitro“ sukūrimu, kai įstatymais ir viešąja administracija visuomenei siekiama primesti tam tikras elgesio normas kaip vieninteles tinkamas. Toks politiškumo modelis ir šiandien dažnai naudojamas.

Pasklidusio politiškumo modelis, įkvėptas klasikinės, aristoteliškos, minties, svarbiausiu tikslu taip pat laiko konkrečios gero gyvenimo vizijos realizavimą viešojoje erdvėje, tačiau pastarosios neapriboja politinių partijų konkurencija, teisėkūros aparatu ir biurokratijos sraigtais. Politinėmis par excellence čia tampa ir institucijos, kurias Tocquevillio žodžiais galime vadinti pilietinėmis asociacijomis. Šiais laikais tokiomis laikytume nevyriausybines organizacijas, labdaros įstaigas, kooperatyvus, kaimynystes, taip pat bažnyčias, mokyklas ir saviugdos grupes. Iš esmės – didžiulis katalogas institucijų, leidžiančių viešojoje erdvėje įgyvendinti gero gyvenimo viziją. Pasekmės, kylančios pasirinkus pasklidusio politiškumo modelį, yra esmingos. Staiga tampa akivaizdu, kad ne viskas, kas politiškume svarbiausia, turi atsispindėti valstybės teisinėje sistemoje, kad tikrasis politiškumas gali būti įgyvendintas už Seimo, Vyriausybės ar biurokratų durų.

Pasklidusio politiškumo samprata kvestionuoja „pedagoginės valstybės“ viršenybę, atimdama iš jos dominuojantį vaidmenį; leidžia savotišku postmoderniu būdu peržengti centralizuotą ir biurokratinės logikos suvaržytą politiškumą, kuri turėtų būti įgyvendinama pasitelkus šiuolaikinės valstybės teisinį-biurokratinį aparatą. Mano supratimu, tai revoliucinis politiškumo supratimas, leidžiantis atsisakyti iliuzijos, kad valstybė savo priemonėmis gali išugdyti piliečius pagal norimą antropologinę viziją. Maža to – pagal tokį pasklidusio politiškumo modelį, žmonijai svarbiausi sprendimai priimami privačioje erdvėje.

Pateikę dviejų skirtingų požiūrių į politiškumą eskizus, galime jiems priskirti du kraštutinius katalikiškos politinės minties vizijų pavyzdžius.

Cathopic.com nuotrauka

Tikroji politika – tik Eucharistija ir išganymas

Katalikiško politiškumo vizija, pristatyta apokaliptinėmis prognozėmis garsėjančio žurnalo „Czterdzieści i cztery“ (liet.„Keturiasdešimt ir keturi“) vyr. redaktoriaus Rafało Tichy‘o straipsnyje „Boska anarchia“ (liet. Dieviškoji anarchija), parodo radikalias pasklidusio politiškumo modelio pasekmes.

Pasak jo, tobulą gero gyvenimo viziją – su apibrėžta antropologija, galutiniu žmonijos tikslu, konkrečia eschatologija – ir priemones jai įgyvendinti turi katalikybė. Tikrasis politiškumas yra Bažnyčioje, jos centras – Eucharistija, liturginis ir sakramentinis gyvenimas, vedantis į šventumą, išganymą ir Naująją Jeruzalę. Nuodėmė, atsivertimas, santuoka, kunigystė, malda, šv. Mišios, aktyvus dalyvavimas parapijos gyvenime... Žvelgiant iš šios perspektyvos, visas Bažnyčios gyvenimo lobynas tampa praktine priemone nuosekliai įgyvendinti gero gyvenimo viziją, nepasitelkiant teisinių ar biurokratinių įrankių.

[...]

Rašinyje „Dieviškoji anarchija“ autorius pateikia fundamentalistinį politiškumo supratimą. Jo nuomone, žemiškoji, pasaulietinė politika yra velnio rankose. Tai nuodėmės pasireiškimo sritis, galutinai nuvedanti į blogį ir išsigimimą. Būtent dėl to, mano teksto autorius, reikia atsisakyti šiuolaikinės politiškumo sampratos, pagal kurią valdžia turi prievartos monopolį, modernioje valstybėje – teisę ir biurokratiją. Pasaulietinė politika yra vienas didžiųjų velnio gundymų. Tai, kas žemiška, galiausiai žlugs Paruzijos perspektyvoje, o prieš tai taps apokaliptinio Babilono ir antikristo įrankiu.

Taigi nereikia stengtis perimti „pedagoginės valstybės“ ir „antropologinio arbitro“ kontrolę, siekiant įgyvendinti katalikišką gero gyvenimo viziją. Katalikiškas politiškumas apsiriboja parapiniu, liturginiu, gyvenimu, sakramentais ir Eucharistija. Atsisakoma modernios valstybės ir kartu „išeinama iš istorijos“, suprantamos kaip pasaulietiškos grumtynės su tuo, kas politiška. Vietoje to, įeinama į kitokį laiko suvokimą, sutelktą į liturginio gyvenimo cikliškumą (ciklinė istoriosofija), ilguoju laikotarpiu – į Paruzijos ir Naujosios Jeruzalės pasiekimą (linijinė istoriosofija).

[...]

Unsplash.com nuotrauka

Absoliutizmo diktatūra

Kitas kraštutinumas yra katalikiško politiškumo vizija, kurią perteikia žurnalo „Christianitas“ numeris apie neokomunizmą ir Tomaszo Rowińskio, susijusio su minėto leidinio aplinka, knyga „Królestwo nie z tego świata“ (liet. „Karalystė ne iš šio pasaulio“). Ji remiasi centralizuoto politiškumo supratimu.

„Vyksta civilizacinis karas, o mes jį pralaimime“ – taip vienu sakiniu galima apibūdinti esminę minėto „Christianitas“ numerio mintį. Vienoje fronto pusėje rikiuojasi Bažnyčia ir krikščioniška civilizacija, kitoje – neokomunizmas. Kas gi yra šis paslaptingas sutvėrimas?

Leidinio redaktoriai filosofuoja kirviais, nežaidžia su bevertėmis idėjų istorijos subtilybėmis. Savo koncepciją jie kūrė šitaip: paėmė šiuolaikinius liberalizmą ir feminizmą su visa jų vidine įvairove ir suplakė su komunizmu. Iš viso to politinės alchemijos metu magiškai susidarė neokomunizmas, kitaip dar vadinamas kultūriniu marksizmu.

Galiausiai paaiškėja, kad neokomunizmo esmė yra reliatyvizmas – tiesioginė nuoroda į Josepho Ratzingerio „reliatyvizmo diktatūrą“. Tokiu atveju neokomunizmas reiškia: a) normatyvinės žmogaus prigimties sampratos atsisakymą; b) nuolatinio ir nekintamo žmogiškojo telos trūkumą. Naujasis neokomunistinis „relatyvistinis žmogus“, netekęs paruošto pirminio žmonijos pavyzdžio, galutinio egzistencinio tikslo, yra pasmerktas amžinai savikūrai be jokių tvirtų moralinių atskaitos taškų, pagal kuriuos galėtų vertinti savo gyvenimą.

„Christianitas“ aplinkos nuomone, esminis neokomunizmo ir jo „blogo gyvenimo“ vizijos tikslas yra iš politinės erdvės visiškai pašalinti katalikišką antropologiją ir vertybių sistemą. Šiam tikslui pasiekti kultūriniai marksistai pasitelkia modernios valstybės įrankius. Todėl, anot žurnalo redaktorių, tinkamiausias atsakas yra priimti civilizacinių karų logiką ir įsitraukti visu pajėgumu.

Visgi jie neįvertina dviejų grėsmių, kylančių tokiai katalikiškai strategijai, paremtai centralizuoto politiškumo logika. Laimėjimas civilizaciniame kare galimas tik užkariaujant, perimant kitos pusės perspektyvą. Atsakas į „reliatyvizmo diktatūrą“ bus... katalikiška „absoliutizmo diktatūra“. Katalikai tiesiog perims modernios valstybės įrankius, kad sukurtų savo „antropologinio arbitro“ ir „pedagoginės valstybės“ versiją.

Žinoma, kas nors būtinai sakys, kad tai nebus prievarta ar savavališkų sprendimų primetimas, o veikiau atkūrimas to, kas objektyviai teisinga ir visuotinai priimtina, sugrįžimas į normalią būklę. Problema ta, kad kita pusė galvoja lygiai tą patį apie savo siūlomą gero gyvenimo viziją. Savo teisumu visiškai įsitikinusi katalikiškoji pusė nemato, kad jos siūloma alternatyva „reliatyvizmo diktatūrai“ bus atsakas, grįstas ta pačia nulinės sumos žaidimo logika.

Kultūrinio karo pralaimėjimo atveju pateksime į „Bartyzelio spąstus“. Savo opus magnum „Umierać, ale powoli. O monarchistycznej i katolickiej kontrrewolucji w krajach romańskich 1815–2000“ (liet. „Mirti, bet lėtai. Apie monarchistinę ir katalikišką kontrrevoliucijas romaniškuose kraštuose 1815–2000 m.“) Jacekas Bartyzelis giliai įsitikinęs tvirtino, kad ne kompromisų paieška, tačiau ištikimybė Tiesai yra pagrindinis politinės filosofijos principas. Tokiu būdu suprantamo politiškumo esmė yra tiesiog liudyti vertybes, dėl kurių negalima derėtis, užimti pralaimėti pasmerkto, klystančio riterio poziciją.

Šios rūšies politinės filosofijos atspindžiai matomi pažvelgus į Lenkijos dešiniųjų, susijusių su žurnalo „Christianitas“ aplinka, nuostatas. Jų nuomone, katalikiškas politiškumas – tai daugiausia biopolitika, kurios dėmesio centre – visiškas teisinis abortų uždraudimas, priešinimasis homoseksualų santuokoms ir „homopropagandai“ kaip tokiai.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip kurti Dievo karalystę Žemėje?

Ar egzistuoja trečiasis kelias tarp „absoliutizmo diktatūros“ ir dieviškosios anarchijos? Pabandykime nubrėžti vizijos kontūrus trečiojo tūkstantmečio krikščionims demokratams. Jos pagrindą, susidedantį iš dviejų elementų, užčiuopė Rafałas Tichy. Visų pirma, katalikiškas politiškumas prasideda nuo Eucharistijos, liturginio ir sakramentinio gyvenimo. Nėra nieko politiškesnio už išganymą ir antrojo Jėzaus atėjimo laukimą, viliantis pasiekti šventumą ir amžinąjį gyvenimą bendrystėje su Dievu. Antra, katalikiškas politiškumas išlaiko proporcijas ir deramą hierarchiją, atsisakant steigti „pedagoginę valstybę“ kaip politinės kovos erdvę, kad visiškai primestų savąją gero gyvenimo viziją visuomenei. Bažnytinis politiškumas yra svarbesnis nei sekuliarus, tai, kas reikšmingiausia, iš tiesų vyksta bendroje, viešoje erdvėje, o ne partinėje.

Taip pat šio tūkstantmečio krikščionys demokratai neturėtų pritarti radikaliam Rafało Tichy‘o tvirtinimui, esą visas pasaulietinis, žemiškas politiškumas, centralizuoto politiškumo modelis, yra piktojo sritis ir nuosavybė. Pagal jį, galutinis tikslas yra nekantrus apokalipsės laukimas, net siekis ją paspartinti, suprantant, kad tai bus galutinė istorijos išsipildymo ir katalikiško politiškumo vizijos įgyvendinimo akimirka.

Šiuo atveju iškyla fundamentalūs ir sunkiai išsprendžiami teologiniai-eschatologiniai-politiniai klausimai: kaip mes, katalikai, turėtume gyventi šiame pasaulyje ir kaip jį keisti? „Dieviškosios anarchijos“ atstovai radikaliai siūlo „miesto viršukalnėje“ modelį, savotišką „amišų kaimą“. Toks siūlymas juos priartina prie „Bartyzelio spąstų“ – katalikiškas politiškumas apsiribotų liudijimu apie pasaulį, kuris tik ateis (o pagal Bartyzelį, jau praėjo).

[...]

Tačiau iš kur tuomet krikščioniškoji demokratija? Jei nepaisėme išimtinės šėtono teisės į žemišką politiką, neturime atmesti ir įsipareigojimo centralizuotam politiškumui. Užuot galvojus, kad katalikiška pozicija pasaulietinėje politikoje yra iliuzija, verčiau ieškoti naujos metapolitinės krikščioniškos demokratijos vizijos, įsišaknijusios anksčiau aprašytame „eucharistiniame politiškume“. Jis kreipia išganymo link, tačiau nekliudo veikti modernios valstybės erdvėje. Tik kokiais principais remiantis, jei sutariame, kad kultūrinių karų, „pedagoginės valstybės“ ar „absoliutizmo diktatūros“ idėjos nėra pačios geriausios?

Cathopic.com nuotrauka

Septyni iššūkiai šio tūkstantmečio krikščionims demokratams

Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchai neproporcingai daug dėmesio skiria klausimams, kuriuos galima pavadinti katalikiška biopolitika: abortai, „gender“ ideologija, dirbtinis apvaisinimas. Šios temos būdingos valstybei kaip „antropologiniam arbitrui“. Tuo metu dėmesio stinga Bažnyčios socialinio mokymo gijoms, apvejančioms daugiau nei bioetinę žmonijos dimensiją.

Galima išskirti keletą iššūkių ir temų, kurios galėtų tapti šių laikų krikščionių demokratų apmąstymų objektais.

1. Kas laukia liberalios demokratijos? Ieškoma atsakymų į ištikusią metapolitinę krizę, siekiant sukurti alternatyvų politinės filosofijos projektą – personalistinę demokratiją, grįstą katalikiška personalistine filosofija.
2. Kaip rūpintis planeta, gamta? Klimato krizė ir antropocentrizmo peržengimas. Pagrindiniu programiniu dokumentu laikoma popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Si‘“.
3. Kas laukia kapitalizmo? Ar egzistuoja alternatyva dabartinei ekonominei tvarkai? Kuo galima būtų pakeisti nueinantį gerovės valstybės modelį?
4. Prekariatas (nepastovius darbus dirbanti žmonių grupė, kurių darbo aplinka pasižymi žemu ekonominiu ir socialiniu saugumu – red. past.), „šlamštinės“  darbo sutartys, robotizacija, garantuotos pajamos. Kaip keisis darbo suvokimas šiuolaikiniame pasaulyje? Katalikiškos politinės darbo filosofijos ar teologijos paieška.
5. Techno-katalikybės projekto kūrimas, atsižvelgiant į sparčius pokyčius dirbtinio intelekto, naujųjų technologijų, biotechnologijų srityje.
6. Tautinės valstybės krizė. Dėmesio sutelkimas į tai, kas lokalu. Kosmopolitizmas. Didėjanti skaitmeninių tapatybių socialiniuose tinkluose – Facebook, Instagram, Snapchat – svarba. Klausimai apie etninius, kultūrinius ir kitus tautinės tapatybės pagrindus. Kas mes esame pakitusiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nėra nei žydo, nei graiko?
7. Kaip kurti santykius Tinderio ir Pornhubo pasaulyje? Kas bus su seksualumu ir santykiais? Kas nutiks su santuoka? Katalikiškas atsakymas į liberalius, neįpareigojančius santykius.

[...]

Prie straipsnio finansavimo prisidėjo Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija.

Alton Darius Sollers/Unsplash.com nuotr.

Šeštadienį Jėzus nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiuvusi. 
    Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šeštadienį, kad rastų kuo jį kaltinti. 
    Bet jis išskaitė jų mintis ir tarė vyrui su padžiuvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tasai atsistojo. 
    Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus, ar šeštadienį leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ 
    Ir apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo. 
    O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.

Kol 1, 24 – 2, 3: Aš tapau Bažnyčios tarnas, kad jums pilnai atskleisčiau paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams

Ps 62, 6–7. 9. P.: Iš Dievo palaima visa, iš jo ir didybė.

Komentaro autorė – s. Danguolė Gervytė RA

Patarlė sako: „Jeigu nori mušti, pagalį visada rasi.“ Taigi Rašto aiškintojai ir fariziejai ieško prie ko „prikibti“, ir štai neįgalus žmogus tampa įkaitu. Jėzus įsitraukia į šį žaidimą, bet ne tam, kad patvirtintų ar paneigtų fariziejų lūkesčius, o kad parodytų gailestingumą. Jis nepaneigia šabo. Jėzus nenori pasakyti: „Ką jūs, vyrai, juk taisyklės čia nieko nereiškia! Atsipalaiduokite!“ Pastatydamas į vidurį žmogų su padžiūvusia ranka, jis iškelia gailestingumą. Savo veiksmu atsako į savo paties klausimą „Ar per šabą leistina daryti gera? Ar leistina gelbėti gyvybę ar žudyti?“.

O mūsų sekmadienio centre yra kas? Daugumai praktikuojančių katalikų – šv. Mišių liturgija. O paskui? Žinoma, kad nesame fariziejai ir daug ką sau leidžiame, juk Lietuvoje laisvė – dirba visi prekybos centrai. Galima apsipirkti, sutvarkyti visus reikalus ir panašiai. Tik ar tai gyvybiškai svarbu? Jeigu einame duonos ir sviesto elgetai, ar perkame skanumynus ligoniui, ko gero, ir Jėzus taip darytų, bet jeigu einame į išpardavimų maratoną – gal tai nėra gyvybės gelbėjimo svarbumo reikalas.

O kur gyvybės ir mirties klausimai šiandien? Gyvybės ir mirties klausimas ne tik Santariškėse ar kitoje Respublikinėje ligoninėje, ar mažame slaugos skyriuje kur nors nutolusiame rajono centre. Gyvybės ir mirties klausiami yra mūsų tarpusavio santykiuose, kai galime turėti vienas kitam laiko, kai ryšiai, kaip ta padžiūvusi ranka, stebuklingai atgyja arba bent sustiprėja iki kito šabo.

Fariziejai bando Jėzų, nes ir patys neturi santykio su juo. O Jėzus pastato žmogų į rato vidurį ir nebijo jo. Žmogus Jėzui aukščiau negu taisyklės ar žinojimas, kad čia nori jį prigauti. Šis stebuklas yra „pamokslas“ apie pamatymą stokojančiojo. Kokią stoką galiu pamatyti šiandien? Net nelaukdamas šabo.

Bernardinai.lt

Rugsėjo 9-tąją Bažnyčios kalendoriuje minima palaimintoji Eutimija – vienuolė Ema Uefing. Ši data – jos mirties diena.

Ema Uefing gimė 1914 m. šiaurės Vokietijoje smulkaus valstiečio šeimoje. Ema buvo devintas vaikas iš vienuolikos. Ankstyvoje vaikystėje sirgusi rachitu, vėliau turėjo judėjimo sunkumų. Iki septyniolikos metų mergina dirbo savo tėvų ūkyje.

1931 m. Ema pradėjo dirbti Hopšteno šv. Onos ligoninės virtuvėje. Ligoninės vyresnioji Emą dėl šios būdo praminė Eutimija ir visiems  rodė kaip pavyzdį.

„Euthymia“ graikų kalboje reiškia linksma, smagi.

1934 m. Ema įstojo į Gailestingumo seserų kongregaciją Miusnteryje, kur 1936 m. davė laikinuosius įžadus ir gavo trokštamą sesers Marijos Eutimijos vardą.  Nuo 1936 m. Eutimija dirbo slauge ligoninėje Dinslakene.

Per antrąjį Pasaulinį karą šv. Vincento ligoninės izoliatoriuje, pavadintame šv. Barboros vardu, Eutimija slaugė užkrečiamomis ligomis sergančius karo belaisvius ir priverstinius darbininkus.

Mišios subombarduotame Miunsteryje, apie 1945 metus. katholisches.info nuotr.

 Eutimija labai kantriai ir su meile rūpinosi visais, suteikdma ne tik fizinę, bet ir dvasinę pagalbą. Ji melsdavosi drauge su ligoniais, padėdavo jiems prieiti sakramentų. Palatos kaliniai ją vadino šv. Barboros angelu.

1940 m. sesuo Eutimija davė amžinuosius įžadus.

Keturiolikmetė Ema šeimos nuotraukoje. kirchensite.de nuotr.

Nuo 1948 m. Eutimija vadovavo gimdymo namų skalbyklai Miunsteryje.

1955 m. rugsėjo 9 d. Eutimija mirė nuo vėžio.

Eutimijos mirties dieną įvyko stebuklas. Viena sesuo, kuri skalbykloje buvo stipriai apsideginusi ranką, meldėsi prie atviro Eutimijos karsto. Jos sunkūs nudegimai visiškai užgijo per neįtikėtinai trumpą laiką.

Sesuo Eutimija buvo paskelbta palaimintąja 2001 m. spalio 7 d.

Lig šiol žmonės prašo sesers Eutimijos užtarimo. To įrodymas – 150.000 laiškų, saugomų Gailestingumo seserų kongregacijos ligoninėje.

Lietuvos muziejų asociacijos nuotrauka

2019 m. gegužės 17 d.  Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo kultūros centre Šeteniuose (Kėdainių r.) startavęs  nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos projektas Lietuvos muziejų kelias „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“  pasiekė Dzūkiją.

Lietuvos muziejų kelias pradeda paskutinį šių metų programos etapą. Rugsėjo 2-27 dienomis net 12 kultūros paveldo institucijų regione kviečia apsilankyti parodose, edukacinėse programose, paskaitose, pėsčiųjų žygiuose ir kt. Dzūkai sudarė itin intesyvią ir turiningą Lietuvos muziejų kelio programą: visą mėnesį į „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ temai skirtus renginius lankytojus kvies Druskininkų miesto, Trakų istorijos, Alytaus kraštotyros, Lazdijų krašto, Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės, Birštono sakralinis, Merkinės krašto, Veisiejų krašto, Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejai, Druskininkų savivaldybės Liepalingio progimnazija. Ne pirmą kartą Lietuvos muziejų kelio programa kirs ir valstybės sieną – šių metų Lietuvos muziejų kelio programoje dalyvauja Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija Punske. 

Lietuvos muziejų asociacijos nuotrauka

2019 m. Lietuvos muziejų kelio piligrimai jau įveikė didžiąją dalį šiųmetės pažinimo kelionės trasos, susipažino su mažiausiais ir didžiausiais Lietuvos vandenimis, jų kilmės legendomis, reikšme gamtai ir šalią jų gyvenančiam žmogui, jo buičiai, meninei raiškai.  Dzūkijos krašte bus atveriama dar viena svarbi ir ypatinga šiam regionui  – gydomoji vandens galia. Druskininkai – vietovė, kurios tiek kraštovaizdį, tiek ekonominį ir kultūrinį gyvenimą formavo vanduo. Miesto muziejus kviečia į konferenciją „Mineraliniai ir kiti Druskininkų vandenys“, kurioje analizuos mineralinių vandenų kilmę, miesto sąsajas su juo. Dzūkijos muziejuose lankytojų taip pat lauks interaktyvūs edukaciniai užsiėmimai („Galvės ežero salų paslaptys“, Trakų istorijos muziejus), dailininkų parodos (tapybos darbų paroda, paskaita apie vandenvardžius „Akim tyliųjų ežerų“, Lazdijų krašto muziejus), kūrybinės stovyklos, šešėlių teatras ir piešimas ant vandens (spektaklis ir edukaciniai užsiėmimai „Legenda apie sūriuosius šaltinius prie Nemuno“, Druskininkų miesto muziejus), dzūkai kvies minėti ir didžiojo aukštaičio Juozo Tumo-Vaižganto gimtadienį (kilnojamoji paroda ir Juozo Tumo-Vaižganto gimtadienio šventė „Birštonais pasruvę Nemuno krantai“).  Birštono sakralinio muziejaus renginys bus skirtas Juozo Tumo-Vaižganto metams pažymėti. Juo siekiama atskleisti šios žymios asmenybės sąsajas su Nemunu, Birštonu ir Birštono mineraliniais šaltiniais. 

Lietuvos muziejų asociacijos nuotrauka

Lietuvos muziejų asociacijos nuotrauka

Daugiau informacijos apie Lietuvos muziejų kelius galite rasti čia.

Lietuvos muziejų asociacijos informacija

Gabrielė Gvazdikaitė. Organizatorių nuotrauka.

Rugsėjo 11 dieną 19 val. Švc. Sakramento bažnyčioje įvyks labdaros koncertas Kauno hospiso namams paremti. Renginyje dalyvaus Kauno krikščioniškasis kamerinis choras „Geroji Naujiena“ (dirigentas Nerijus Šatinskas), styginių ansamblis, šiuolaikinės krikščioniškos muzikos atlikėjai – Gabrielė Gvazdikaitė ir grupė, Monika Balčikonytė, Paulius Berūkštis, Viktorija Miškinytė ir Tadas Daujotas. 

Šv. Sakramento bažnyčia Kaune. Organizatorių nuotrauka

Šių metų pavasarį Kauno senamiestyje Švc. Sakramento bažnyčios patalpose duris atvėrusi Sakramento kultūrinė erdvė džiugina miesto gyventojus ir svečius įdomiais renginiais. Tačiau rugsėjo 11 dienos vakaras bus visiškai kitoks, nes į šį renginį atvyks ne tik daugybė įvairaus amžiaus bei skirtingų profesijų žiūrovų, bet ir Kauno hospiso namų prižiūrimi pacientai. Tai ypatinga, bet tuo pačiu labai trapi visuomenės dalis. Dažnai tokie žmonės gali jaustis užmiršti ir atstumti, todėl jiems reikia meilės, rūpesčio ir vilties. Būtent tai jiems ir suteikia Kauno hospiso namų darbuotojai ir savanoriai. Deja, šiuo metu įstaiga išgyvena ne patį lengviausią finansinį laikotarpį, todėl šiuolaikinės krikščioniškos muzikos atlikėjus atstovaujanti VšĮ „Prabudimo orkestras“ kviečia Kauno gyventojus ir miesto svečius nebūti abejingiems ir atvykti į labdaros koncertą.

Choras „Geroji naujiena“. Organizatorių nuotrauka.

„Mes, krikščionys, negalime pro pirštus žiūrėti į savo miesto socialines problemas. Niekada negali žinoti ar kada nors su mūsų artimaisiais arba su mumis pačiais neatsitiks panašiai, kaip su šiais Kauno hospiso namų prižiūrimais pacientais. O kas pasirūpins jais, jeigu ši įstaiga rytoj užsidarys? Kalno pamoksle Jėzus pasakė, kad palaiminti yra gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Iš tiesų su žmonėmis mes turime elgtis taip, kaip norėtume, kad kiti elgtųsi su mumis. Todėl šiandien, jeigu galime parodyti gailestingumą bei paremti didelį socialinį darbą darančius Kauno hospiso namus, taip ir padarykime“, - savo mintimis dalinosi VšĮ „Prabudimo orkestras“ direktorius, XFM radijo laidos „Iš mirties į gyvenimą“ vedėjas Tadas Daujotas.

Labdaros koncertas Kauno hospiso namams paremti įvyks rugsėjo 11 dieną, 19 val. erdvėje Sakramentas, Vilniaus g. 31, Kaunas. Nemokamo renginio metu žiūrovai galės pasiklausyti iš širdies į širdį atliekamos muzikos ir iš arčiau susipažinti su Kauno hospiso namų veikla. Labdaros koncerto metu bus renkami paaukojimai, kurie bus skirti Kauno hospiso namams paremti.

Organizatorių informacija

EPA nuotrauka

Kaip galvojate, ar kalbėjimas apie fizinio krūvio naudą yra daugiau mados reikalas ar būtinybė? Ar mūsų vaikai pakankamai juda?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja 5-17 metų vaikams kiekvieną dieną 60 minučių vidutinio ir intensyvaus fizinio krūvio. Lietuvos statistikos duomenimis, nors situacija ir gerėja, tačiau vis tiek šias rekomendacijas įvykdo tik apie 20 procentų vaikų. Kai kurie tėvai nesureikšmina fakto, kad vaikas daug laiko praleidžia sėdimoje pozicijoje mokykloje. 

Judėjimas ne tik teigiamai veikia vaiko sveikatą, sutvirtina kaulus, raumenis, ištiesina stuburą, bet, kaip atlikti tyrimai atskleidžia, gerina smegenų veiklą, atmintį, gebėjimą susikaupti ir mokytis. 

EPA nuotrauka

Fizinė veikla teigiamai veikia protinius gebėjimus

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas knygoje „Klauskite daktaro“ rašo, judėjimas, ko gero labiausiai sveikatinamai veikia mūsų smegenis. Jos veikia tik todėl, kad mes judame. Smegenys pasižymi neuroplastiškumu ir jos pačios gali keisti savo struktūrą, funkciją, tada kai kūnas juda. „Visi žino, kad atlikęs fizinius pratimus žmogus jaučiasi geriau, bet daug kam bus naujiena, kad pagerėja ir atmintis, dėmesio koncentracija, kūrybingumas, netgi tampame protingesni“, – rašo A. Unikauskas. 

Judant gerėja atmintis 

Už atmintį atsakingos yra dvi hipokampo liaukos, išsidėstę po vieną kairiajame ir dešiniajame smegenų pusrutuliuose. Kuo hipokampas didesnės, tuo geresnė yra žmogaus atmintis. Paprastai jis didžiausias būna 30 metais, o paskui palaipsniui mažėja maždaug po 1 procentą per metus.

„Klauskite daktaro“ knygoje aprašomas eksperimentas, kuris atskleidžia kaip pulso dažnį pagreitinantis judėjimas veikia atmintį. 100 eksperimento dalyvių buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirma grupė greitu tempu, tokiu, kad padažnėtų pulsas, vaikščiojo tris kartus per savaitę po 40 minučių. Antroji tiek pat laiko darė tempimo pratimus, tačiau dalyvių pulsas nedažnėjo. Praėjus metams ir išmatavus hipokampo dydį grupės, kuri atliko tempimo pratimus, jis sumažėjo 1,4 procento. Grupės, kuri greitai vaikščiojo hipokampas ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo apie 2 procentus. „Greitai vaikščiojusiems tyrimo dalyviams nustatytas ne tik padidėjęs hipokampas, bet ir, kaip parodė įvairūs testai, pagerėjusi atmintis. Ypač pagerėjo erdvinė atmintis – gebėjimas įsiminti naują aplinką ir orientuotis erdvėje.“ – rašoma knygoje.

EPA nuotrauka

Fizinis aktyvumas skatina smegenų augimą stimuliuojančios medžiagos išsiskyrimą. Kitas tyrimas atskleidžia dar vieną įdomų faktą. Prieš 10 metų Švedijoje visiems 18 metų vyrams, šaukiamiems į karo tarnybą buvo atliekami testai. Buvo testuojama širdies veikla, jėgos ir intelekto koeficientas (IQ). Širdies veiklos testas atskleidė bendrą treniruotumą ir fizinio aktyvumo lygį. Tyrimo metu buvo surinkta 1,2 milijono būsimų karių duomenų ir paaiškėjo: kuo geresnis bendras fizinis treniruotumas, tuo aukštesnis intelekto koeficientas. 

„Mūsų smegenys neišvystė sugebėjimo tobulėti nejudant, gaunant informaciją iš mobiliųjų telefonų, jos vystėsi tik kūnui judant“, – rašo A. Unikauskas. Galbūt todėl, kad tolimi žmogaus protėviai rinko ir apdorojo informaciją judėdami. Ieškodami maisto, jie turėjo įsiminti vietoves, gerai jose orientuotis, greitai priimti sprendimus. Jie visa tai darė judėdami, o ne naršydami internete. Pasak A. Unikausko, žmogaus smegenys dar nespėjo pasikeisti, prisitaikant prie šių laikų sąlygų ir vis dar veikia tuo pirmykščiu principu. 

EPA nuotrauka

Sugriaukite stereotipą, kad sportas yra neįdomus

Kodėl mūsų vaikai pagal statistinius duomenis per mažai sportuoja? Atsakymas gali būti, sunku priversti vaiką, nes jam neįdomu. Jeigu jam nepatinka fizinio lavinimo pamokos mokykloje, galbūt yra susidaręs išankstinę nuomonę, jog visas sportas yra neįdomus, varginantis užsiėmimas. Klaipėdos tradicinio aikido klubo vadovas Dainius Šilingas ragina tėvelius parodyti vaikui įvairias sporto rūšis, pažiūrėti kartu vaizdo įrašus, nueiti į varžybas ar užsiėmimus. „Pas mus treniruotis dažnai ateina vaikai, kurie buvo matę aikido viešame renginyje. Neseniai organizavome Japonų kultūros dienas ir rodėme aikido demonstraciją su medinėmis lazdomis ir kardais. Vaikams tai buvo kažkas tokio neįprasto, įspūdingo. Po tokių renginių bent keli vaikai patys atsiveda tėvelius į treniruotę, nereikia jų vesti prievarta. Mes klube sudarome galimybę kelis užsiėmimus lankyti nemokamai, tam, kad šie pajustų ar patinka aikido”, – pasakoja D. Šilingas. 

EPA nuotrauka

Supažindinkite vaiką su skirtingomis sporto šakomis, tegul jis pasirenka, kuo nori būti – kariu, plaukiku ar šokėju, paskatinkime jį pagyrimais. Padėkite degti ugnelei vaiko širdyje, kad augtų jo pasitikėjimas savimi, besidžiaugiant pasiekimais sporte ir moksle. 

Klaipeda.aikido.lt informacija

EPA nuotrauka

Mozambikas, Madagaskaras, Mauricijus – trys Afrikos valstybės, kurias nuo trečiadienio lanko popiežius Pranciškus. Portalas „Vatican News“ apžvelgia paskutinę pontifiko vizito Madagaskare dieną, kurią Katalikų Bažnyčios ganytojas kreipė tikinčiųjų dėmesį į brolybės ir tarnystės svarbą.

Dangaus karalystė – ne tik „saviškiams”

Sekmadienio rytas prasidėjo šv. Mišiomis specialiai įrengtame lauke sostinės Antananaryvo apylinkėse. Ten popiežiaus Pranciškaus laukė žmonių jūra: pasak organizatorių, piligrimų skaičius galėjo siekti milijoną. Skambant giesmėms, atkartojančioms tradicinius Madagaskaro ritmus, Šventasis Tėvas iš automobilio sveikino tikinčiuosius, o vėliau vadovavo šv. Mišių aukai.

Homilijoje Pranciškus komentavo Evangelijos pagal Luką žodžius apie išsižadėjimą, kurį Viešpats iliustruoja keliomis situacijomis – kalbėdamas apie šeimą, bokšto statybą ir karalių (žr. Lk 14, 25–33). Svarbu atkreipti dėmesį, jog šiuos žodžius Jėzus ištarė po palyginimo apie puotą, į kurią yra pakviesti visi, ypač vargšai ir ligoniai.

„Kiekvienas krikščioniškas išsižadėjimas yra prasmingas tik susitikimo su Jėzumi Kristumi šventės ir džiaugsmo šviesoje“, – sakė popiežius.

Pasak Pranciškaus, pirmasis Viešpaties paminėtas išsižadėjimas atkreipia mūsų dėmesį į šeimos ryšius. Jo siūlomas naujas gyvenimas gali tapti papiktinimu tiems, kurie tiki, jog Dangaus karalystė yra skirta tik tam tikrai grupei, kultūrai, tam tikram kraujui. Tačiau kai giminystė tampa lemiamu ir pagrindiniu raktu, ji pateisina korupcinį elgesį, kuriuo vieniems teikiamos privilegijos, o kiti yra atskiriami. Mokytojas prašo žvelgti toliau: kiekvienas, kuris nesugeba kitame įžvelgti brolio, nerimauti dėl jo gyvenimo ir padėties, nepriklausomai nuo šeimyninės, kultūrinės ir socialinės situacijos – negali būti jo mokiniu.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Kita Jėzaus pateikta iliustracija rodo, kaip sunku sekti Viešpačiu, kai Dievo karalystė sutapatinama su savo interesais arba su tam tikra ideologija: tuo buvo pateisinama prievarta, terorizmas, trėmimai, žudynės. Mokytojas kviečia nemanipuliuoti Evangelija, neredukuoti Jos, bet kurti brolišką ir solidarią istoriją.

Popiežius Pranciškus kalbėjo apie buvimo Jo mokiniu reiklumą: „Viešpats nori parengti savo mokinius Dievo karalystės įsigalėjomo šventei, išlaisvinti juos iš vienos blogiausių vergovių – gyvenimo vien sau. Tai pagunda užsidaryti savo mažame pasaulyje, kuriame labai mažai vietos kitiems: į jį negali įžengti vargšai, Dievo balsas nėra girdimas, nėra švelnaus džiaugsmo dėl jo meilės, nepulsuoja entuziazmas daryti gera.“ Popiežius svarsto, kad galbūt iš pradžių šitaip galima pasijusti saugiam, tačiau galiausiai tokie žmonės tampa liūdni. Ne tokia yra ori ir pilnatviška egzistencija.

„Gerų draugų miestas“

Vėliau, sekmadienį po pietų, Pranciškus aplankė Akamasoa – gyvenvietę rytiniame Madagaskaro sostinės Antananaryvo pakrašty, kur gauna išsilavinimą ir turi darbą dvi dešimtys tūkstančių žmonių.

„Akamasoa“ vietinės tautos malagasių kalba reiškia „Gerų draugų miestą“. Jį prieš tris dešimtmečius  pradėjo kurti iš Argentinos į Madagaskarą atvykęs slovėnų kilmės misionierius jėzuitas t. Pedro Opeka. Jo drąsos ir išradingumo dėka išaugo ištisas priemiesčio rajonas, kuriame šiuo metu yra apie 25 tūkst. gyventojų, apie 14 tūkst. vaikų lanko mokyklas. Tūkstančiai kitų žmonių čia gauna paramą, medicinos paslaugas, yra pamaitinami.

Sveikindamas gerų draugų miesto gyventojus, popiežius pirmiausia papasakojo apie savo asmeninę pažintį su šio centro įkūrėju, sakė, kad Pedro Opeka buvo jo mokinys Argentinoje 1967–1968 m.

„Labai džiaugiuosi šiandien būdamas čia, su jumis“, – sakė popiežius. „Akamasoa – tai Dievo buvimo su vargstančiaisiais ženklas. Dievas yra su mažutėliais ne retkarčiais, ne tik tam tikromis progomis, bet visada. Jis yra Dievas, gyvenantis su savo tauta.“ Popiežius džiaugėsi šioje vietoje matydamas žmonių drąsos ir savitarpio pagalbos istoriją, kurios pamatas yra gyvas tikėjimas, sugebantis „kalnus kilnoti“. Popiežius taip pat prašė šioje vietoje užaugusį jaunimą drąsiai eiti pirmyn ir imtis atsakomybės už visą savo šalies gyvenimą: „Šioje vietoje pradėtas darbas tebūna atspirties taškas kitiems didiems darbams visų labui.“

Popiežius taip pat aplankė vieną šiam centrui priklausančių darbo vietų – septynis šimtus žmonių įdarbinančią akmens skaldyklą – ir kartu su darbininkais meldėsi, kad Dievas laimintų visus dirbančiuosius.  

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Reiklumas dvasininkams

Paskutinis popiežiaus vizito Madagaskare akcentas – sekmadienio vakarą įvykęs susitikimas su kunigais, vienuolynų atstovais ir seminaristais, kurie susirinko Antananaryvo Šv. Mykolo kolegijoje. Prieš 130 metų tėvų jėzuitų įkurta katalikų mokykla atliko labai svarbų vaidmenį katalikų misijų Madagaskare istorijoje. Šiandien čia tarnaujančius ir liudijančius kunigus bei pašvęstuosius popiežius ragino neprarasti misionieriško užsidegimo ir džiaugsmo. „Dievui gyvenimą pašventusiam žmogui didžiausias džiaugsmas – šlovinti Viešpatį, – sakė popiežius. – Jis visose gyvenimo situacijose atpažįsta kartu su juo esantį Viešpatį, džiaugiasi jo artumu. Tačiau, jei kunigas ar pašvęstasis pradeda pernelyg rūpintis savimi, savo asmenine autonomija, jei tarnystė jam ne gyvenimo esmė, o tik priedas – tuomet jam kyla rizika tapti ‘šventų apeigų atlikėju’.“

Anot popiežiaus, jis puikiai žino, kokiomis sunkiomis sąlygomis daugybei Madagaskaro kunigų ir pašvęstųjų tenka vykdyti savo tarnystę. „Tačiau, nepaisydami visų sunkumų, jūs esate su savo žmonėmis, dalijatės jų vargais“, – priminė Pranciškus. Pontifikas dėkojo Madagaskaro kunigams ir vienuoliams už liudijimą, už tai, kad jie savo pašaukimo nesuvokia kaip lipimo karjeros laiptais, kad, nepaisydami sunkių sąlygų ir savo pačių žmogiškojo silpnumo, viską aukoja didžiajai evangelizavimo misijai. „Pašvęstasis, plačiąja šio žodžio prasme, – tai moteris ar vyras, kuris sugeba ir nori būti su Viešpačiu ir su jo tauta. Čia glūdi visa esmė“, – sakė Pranciškus. 

Madagaskaras – antra iš trijų skurdžių Afrikos valstybių, kurias popiežius šuo metu lanko. Prieš tai pontifikas vyko į Mozambiką, o šiandien jau susitinka su Mauricijaus salos-valstybės tikinčiaisiais.   

Marijos Stanulytės nuotrauka

Rugsėjo 14 d. 14 val. Šiluvoje Piligrimų informaciniame centre vyks Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ pristatymas. Renginio metu susitiksite su knygos autoriumi Lionginu Virbalu SJ ir Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovu Mantu Kuraičiu. Galėsite išgirsti išskirtines jų patirtis ir sužinoti svarbiausias piligrimystės vietas.

Organizatorių nuotrauka

„Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ – išskirtinis leidinys, parengtas arkivyskupo Liongino Virbalo SJ ir „Magnificat leidinių“. Jame ne tik pateikiama keliautojui aktuali praktinė ir kultūrinė informacija, bet tekstai šv. Mišioms, maldos ir meditacijos, susijusios su konkrečiomis Šventosios Žemės vietomis, daug dėmesio skiriama tarpreliginiam dialogui.

„Magnificat leidinių“ informacija

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Ar yra geresnė vieta kalbėtis apie Europos likimą nei Nida ir buvusiame rašytojo Thomo Manno vasarnamyje, kuris tapo didžiųjų XX a. sukrėtimų liudininku, veikiantis šio Nobelio premijos laureato memorialinis muziejus? Nuslūgus vasaros šurmuliui, rugsėjo 13–14 d. į kurortą kviečia antrasis Nidos forumas „Europos migrena“ – susitikimų ir diskusijų savaitgalis, skirtas visiems besidomintiems mūsų bendros tarptautinės istorinės, politinės bei kultūrinės erdvės procesais.

Šį kartą forumo iniciatorių sumanyta renginio tema – „Kaip mes statėme sienas“. Akcentuojant 1961 metais Berlyne iškilusią mūro užtvarą, kurios egzistavimo pasekmės jaučiamos iki šiol, iš akiračio neišleidžiami ir kiti istoriniai bei politiniai reiškiniai bei jų vaidmuo – nuo Senosios Romos imperijos iki „Brexit“.

„Mūsų tikslas – atvirumas visiems, kuriuos jaudina šios temos. Savo publikai – kaip ir pranešėjams, – netaikome kriterijų dėl akademinio įdirbio ar mokslinių laipsnių. Svarbi tik pilietinė pozicija arba noras ją įgyti. Priminsiu, jog ir pats Th. Mannas nebuvo baigęs aukštojo mokslo, tačiau tapo viena ryškiausių praėjusio amžiaus intelektualiosios kultūros figūrų“, -– akcentuoja Antanas Gailius, renginio iniciatorius, Th. Manno kultūros centro kuratoriumo narys, poetas ir vertėjas.

Pagrindinis Nidos forumo tikslas – puoselėti įvairių Europos šalių intelektualų bendravimą ir didinti Lietuvos piliečių domėjimąsi tarptautine politika. A. Gailius pastebi, kad gausiame viešosios informacijos sraute nuodugnią analizę išstumia kasdienės temos, tad skirti vietos ir laiko pokalbiams apie tai, kas išeina už buitinių aktualijų ribų, tampa vis svarbiau. Ir, ne ką mažiau reikšminga, išvengiant oficialių formalumų, bet kuriant draugišką ir demokratišką, atsiskleisti skatinančią atmosferą.

Programoje laukia kviestinių svečių pranešimai ir diskusijos, ekskursijos, neformalus bendravimas.

Pranešėjų sąraše – nemažai iškilių Europos vardų. Sienas ir jų reikšmę nagrinės prof. Anthony Glees, Bukingemo universiteto saugumo ir žvalgybos studijų centro vadovas, daug metų paskyręs Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ veiklos Didžiojoje Britanijoje tyrimams.

Kalbėtis apie Europos istoriją vargiai įmanoma negvildenant krikščionybės istorijos – šiai sričiai atstovaus monsinjoras dr. Florian Schuller, buvęs ilgametis Bavarijos Katalikų akademijos direktorius (Vokietija).

Į renginį atvyks ir dr. Claudia Sinnig (Vokietija), lietuvių literatūros vertėja, bei lenkų rašytojas ir nenuilstantis keliautojas po Vidurio Europą Nikodemas Szczygłowski – beje, abu puikiai kalba lietuviškai. Lietuvai atstovaus filosofas, diplomatas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Ališauskas, poetas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas, filosofas Paulius Gritėnas.

Į klausimą, kur, jeigu ne Nidos Th. Manno namelyje, labiau tinka burti tokius svečius ir jų sekėjus, ne kartą sau ir kolegoms teigiamai atsakęs A. Gailius kartu su bendraminčiais įgyvendinti šią mintį ėmėsi prieš porą metų. Lietuvos kultūros tarybai skyrus finansavimą Th. Manno kultūros centro parengtam pilotiniam forumo projektui, A. Gailius pradėjo kviestis pranešėjus, kuriuos seniai svajojo išgirsti kalbantis atvirų diskusijų formatu.

Pirmasis forumas įvyko pernai rugsėjį ir paskatino tęsti naująją tradiciją. Th. Manno kultūros centro komandai ilgos distancijos projektai tai nėra naujiena – Th. Manno festivalis šiemet surengtas jau 23-iąjį kartą.

Pasak kultūros centro vadovės dr. Linos Motuzienės, forumo sumanymas rezonuoja su festivalio tikslais ir nauju akcentu praturtina Nidos kultūros renginių kalendorių.

„Mintis, kad sudėtinė festivalio dalis – vadinamoji žodžio programa – prašyte prašosi daugiau laiko, nei jo galima skirti intensyvios renginių savaitės metu liepą, kildavo kaskart išgirdus dar vieną puikų svečio pranešimą ir pritrūkus keliolikos minučių atsakyti į visų žiūrovų klausimus. Naujasis Nidos forumo formatas leidžia sutelkti tuos, kam artimas šis žanras, ir įkvepia plėtoti dar vieną veiklos sritį“, – akcentavo centro vadovė. 

Renginį remia Lietuvos kultūros taryba.

Thomo Manno kultūros centro informacija

„Naujojo cirko savaitgalio“ nuotrauka

6 žmonės. 3 vyrai ir 3 moterys. Trapi pusiausvyra yra ne tik tarp šių skaičių, bet ir tarp kūnų, kurie laiko vienas kitą. „Mano mintys ir kūnas yra čia. Tu nebijok, pasitikėk manimi“, – galvoja kiekvienas iš jų, bet mintys taip ir lieka neišsakytos, nes nereikia. Aš jaučiu tave, o tu jauti mane. Neapčiuopiamas ryšys. O dabar pastatykime tai, ko vienam niekaip neišeitų – bokštą.

Šiandien, rugsėjo 9 dieną, vyksta „Naujojo cirko stotelė Visagine“, kurios metu šio miesto Sporto centre Švedijos cirko trupė „Kaaos Kaamos“ pasirodys su kūriniu „Pamiršti Babelį“. Trupę išvysti taip pat bus galima rugsėjo 10 dieną, „Naujojo cirko savaitgalio‘19“ metu. Šiuolaikinio cirko trupė išsiskiria tuo, kad visi 6 nariai yra kilę iš skirtingų valstybių: Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Čilės ir Naujosios Kaledonijos. Taip pat kiekvienas iš jų yra sukaupęs skirtingų cirko mokyklų patirtis. Apie pirmąjį trupės darbą, kultūrinius skirtumus, techninius niuansus ir kitas temas kalbėjome su viena iš trupės narių – ANOUCK LE ROY.

Į „Naujojo cirko savaitgalį‘19“ atvykstate su debiutu „Pamiršti Babelį“. Iš pasirodymo aprašymo galima sužinoti, kad jame bus pasitelkiamas biblinis motyvas apie Babelio bokštą. Kaip jums kilo idėja šį pasakojimą panaudoti pasirodyme? Ir kaip ši istorija yra atskleidžiama?

Visi mūsų grupės nariai kalba skirtingomis gimtosiomis kalbomis: statome labai daug bokštų iš žmonių, dėl to istorija apie Babelio bokštą atsirado tarsi savaime, jau vykstant kūrybos procesui. Vis dėlto nesutinkame su idėja, kad kalbos būtinai žmones skiria. Juk sugebame vienas su kitu palaikyti ryšį, nepaisydami kultūrinių skirtumų. Piramidžių iš žmonių statymas yra toks konkretus pasitikėjimo ir bendradarbiavimo pavyzdys. Tikra istorija apie Babelio bokštą mūsų pasirodyme nėra vaizduojama.

Kaip grupė atlikėjų, kurių gimtoji kalba nėra ta pati, galbūt darbo kartu pradžioje susidūrėte su komunikacijos iššūkiais? Galbūt buvo keblių situacijų, visai kaip ir Babelio bokšto pasakojime?

Iš tiesų kilo nesutarimų kuriant šou. Vis dėlto dažniausiai juos lemdavo kultūrų, išsilavinimų ir lūkesčių skirtumai. Tai galimai lėmė sunkesnį procesą, bet mes visi „ūgtelėjome“, skatinami šios patirties, ir tai taip pat padarė mūsų pasirodymą turtingesnį, įvairesnį.

Kaaos Kaamos.com nuotrauka

Sakykime, kad į jūsų pasirodymą planuoja ateiti žmogus, kuris niekada nėra matęs šiuolaikinio cirko pasirodymo. Ko jis/ji galėtų tikėtis?

Mūsų pagrindinis tikslas išėjus į sceną yra likti žmonėmis. Daug svarbiau, kad auditorija galėtų rasti panašumų su mumis, negu manyti, jog mes antgamtinių galių turintys žmonės. Dėl to manau, kad žiūrovams galima tikėtis pamatyti žmonių pasirodymą, kuriame bus visko: juoko, kovų, apsikabinimų... Iš dalies tai yra nerimtas pasirodymas.

Iš jūsų pačių prisistatymo savo oficialiame tinklalapyje ir „Pamiršti Babelį“ aprašymo susidaro įspūdis, kad jūs itin daug dėmesio skiriate maistui ir valgymo kartu procesui. Kokią reikšmę tai turi?

Mums, ir, man atrodo, daugeliui žmonių, maisto dalijimasis yra svarbus ritualas, kuris leidžia pabūti kartu ir pajusti ryšį. Ir tai yra pasirodymo pagrindinė tema – žmogaus ryšys su aplinkiniais.

Cirko trupę sudaro atlikėjai, kilę iš skirtingų šalių, lankę skirtingas cirko mokyklas. Kokių tai turi pliusų ir minusų?

Skirtingos kultūros ir patirtys suteikia daugiau idėjų ir atveria daugiau perspektyvų. Tai gali tapti daugelio nesusipratimų priežastimi, kai kurios diskusijos ir pasirinkimai užtruks daugiau laiko, kol bus priimtas bendras sutarimas. Tačiau viską apgalvojus, tai vis dėlto yra jėga: skirtingos patirtys ir kultūrinės „šaknys“ leidžia pasirodymo kūrybos procese pateikti daugiau pasiūlymų, ir kiekvieno iš mūsų indėlis į darbą tampa svaresnis.

Akrobatikai, kuri atliekama kartu su partneriu, reikia visiško pasitikėjimo juo. Kaip kuriate komandą? Kaip kuriate stiprų tarpusavio ryšį? Galbūt turite tam tikrų ritualų, kaip pvz., kavos gėrimo pertraukėles?

Viską pradėjome kaip draugų grupė, kuri turėjo bendrą norą – kartu sukurti pasirodymą. Laikui bėgant tarpusavyje pradėjome dalintis savo patirtimi vis daugiau ir daugiau, ir tai sukūrė stiprius tarpusavio santykius. Taip, akrobatikai, kai dirbama su partneriu, iš tiesų reikia labai daug pasitikėjimo. Tai sukuria pozityvų ratą, kurį visą laiką reikia stiprinti. Leisti laiką kartu repetuojant leidžia vienam su kitu suartėti, labiau pasitikėti ir motyvuoja nesustoti, toliau treniruotis. Visada stengiamės palaikyti vienas kitą treniruočių metu tiesiog būdami čia ir dabar, stengdamiesi sukurti vieno kitam saugumo jausmą su visais bandymais ir nesėkmėmis. Vienas iš mūsų principų – krentantysis niekada neturėtų pasiekti žemės.

Su „Pamiršti Babelį“ pasirodymu apkeliavote itin daug šalių: Vokietiją, Prancūziją, Daniją, Olandiją, Švediją, Suomiją, Italiją ir kt. Kaip jums sekasi? Kokių turite ateities planų?

Iki šiol tai yra nuostabus nuotykis. Turėjome galimybę pamatyti daug vietų ir sutikti daug įdomių žmonių. Dabar planuojame naują pasirodymą, kurio premjera numatyta 2021-ųjų rudenį. Tuo metu tikimės sugrįžti ir į Lietuvą.

„Banchetto Musicale“ organizatorių nuotrauka

Šiųmetinio, 29-ojo, festivalio „Banchetto Musicale“ tema – moterys. Koncertuose dominuosianti tema atkreips dėmesį į moters vaidmenį viduramžių, Renesanso ir baroko muzikos istorijoje – į moterį kaip kompozitorę, mūzą, istorinę ar legendinę figūrą, archetipą.

Festivalis prasidės iš ilgos užmaršties prikeltos Antonio Maria Bononcini operos „Andromeda“ koncertiniu atlikimu. Jos siužetas pagrįstas graikų mitu apie nepaprasto grožio karaliaus dukterį, kurią nuo neteisingos bausmės išgelbsti Persėjas. Operos muzika gaiviai suskambės graikų ansamblio „Ex Silentio“ (vad. Dimitris Kountouras) rūpesčiu.

Kita šių metų festivalio kulminacija – Georgo Philippo Telemanno opera-komedija „Pimpinone“. Žaismingą muzikinį pasakojimą apie Pimpinonės ir jo tarnaitės Vespetos flirtą ir kivirčus parengė tarptautinis atlikėjų būrys, vadovaujamas Claudio Levati ir Alinos Rotaru.

Pristatydamas programą „Hildegardos Bingenietės vizijos“, austrų ir vengrų „Ensemble Mandel“ klausytojus panardins į mistinį išskirtinės viduramžių moters pasaulį, moters, kuri buvo ne tik kompozitorė, bet ir vienuolė, rašytoja, mąstytoja, gamtos mokslų pradininkė.

Siekiant paminėti Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios statybos pradžią prieš 400 metų, koncerte, kurį parengė choras ir konsortas „Brevis“, „Schola gregoriana Vilnensis“ ir vargonininkas Balys Vaitkus, bus galima pirmą kartą išgirsti nepaprasto likimo ankstyvojo baroko italų kompozitorės, benediktinės Chiaros Margaritos Cozzolani Vakarinę liturginę valandą.

„Banchetto Musicale“ organizatorių nuotrauka

Pažintis su kita ryškia moterimi, šįkart iš Prancūzijos – Élisabeth Jacquet de La Guerre, – klausytojų laukia lenkų ansamblio „Royal Baroque Ensemble“ koncerte. Programa, pavadinta „Le passage de la mer Rouge“ („Raudonosios jūros perėjimas“) atskleis išskirtinės muzikos asmenybės, gyvenusios ir kūrusios karalių Liudviko XIV ir Liudviko XV laikais, muzikos grožį.

Ansamblis iš Ispanijos „Capella de Ministrers“ festivalio uždarymui parengė muzikinę programą „Lukrecija Bordžija“. Tai italų Renesanso muzikos kompozicijų pynė, temiškai pristatanti ypač spalvingą asmenybę – popiežiaus Aleksandro VI dukterį, turėjusią įtakos ne tik painiam to meto politiniam gyvenimui, bet ir įkvėpusią daugelį menininkų.

Kaip ir kasmet, festivalis į vieną koncertą pakviečia ir jaunuosius klausytojus. Šiemet koncertą visai šeimai parengė lietuvių ansamblis „In campo aperto“, kuris per viduramžių muzikos kompozicijas papasakos istoriją apie šv. Klarą – jaunąją ir pasišventusią šv. Pranciškaus Asyžiečio bendražygę.

Kita svarbi festivalio „Banchetto musicale“ tema – istorinė; šiemet minimos 450-osios Liublino unijos metinės. Sukaktį pažymės net du koncertai su Lenkijos ir Lietuvos Renesanso muzikos programomis. Pirmąją – „Dovana Karaliui“ – pristatys žymus vokiečių liutnininkas Joachimas Heldas, o į koncertą „Klausykitės manęs, visos tautos“ pakvies vienas garsiausių Lenkijos vokalinių ansamblių „Cracow Singers“.

Festivalis „Banchetto musicale“ vyks 2019 m. rugsėjo 8–26 dienomis Vilniuje – Valdovų rūmuose, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Pranciškonų bažnyčioje, Bernardinų bažnyčioje ir Vilniaus arkikatedroje Bazilikoje.

Daugiau informacijos rasite apie festivalio koncertus rasite festivalio interneto svetainėje arba festivalio Facebook puslapyje.

Organizatorių informacija

Pratik Gupta/Unsplash nuotrauka

Patyrę Vilniaus viešojo transporto keliauninkai sutiks, kad per pastaruosius dešimt metų kelionės troleibusu ar autobusu pasikeitė. Ne tik dėl naujesnių transporto priemonių ar bilietų pirkimo internetu – šiandien kartais trečdalis, o kartais ir daugiau nei pusė keleivių sėdi ar stovi akis įbedę į savo išmaniuosius. Anksčiau tai buvo tik jaunimas, bet jau seniai nebėra keista pamatyti ir gana garbingo amžiaus damą, telefono ekrane gliaudančią spalvotus saldainius ir renkančią taškus. Iš tiesų toks tapo ne tik viešasis transportas – vairuotojai kamščiuose, kavinių ir restoranų lankytojai, tingūs paaugliai ant suoliukų Gedimino kalno papėdėje – visi nuolat svaipina ir skrolina.

Kartais jaučiame nostalgiją pasauliui, koks jis buvo seniau – kai informaciją gaudavome iš laikraščių ar per televizijos žinias, kai apie savo draugų gyvenimo naujienas sužinodavome susitikę su jais ar bent jau susiskambinę telefonu, kai, rodos, tikro bendravimo buvo daugiau. Tačiau visi suprantame – laikai, kurie buvo, nebegrįš, technologijos pakeitė mūsų kasdienybę ir keis ją toliau.

Iš kitos pusės, negalime užsimerkti matydami neigiamą nuolatinio išmaniųjų technologijų, ypač socialinių tinklų, naudojimo poveikį. Tai jau seniai tapo plačiai aptariama tema. Yra tyrimų, skelbiančių, kad daugiau skirtingų socialinių medijų platformų naudojantys žmonės dažniau patiria nerimą ir depresijos simptomus, kad žmonės lygindami save su kitų žmonių socialiniuose tinkluose rodomais pasiekimais jaučia mažesnį pasitikėjimą savimi, be to, yra duomenų, rodančių, kad vien išmaniojo telefono buvimas šalia net jo nenaudojant trukdo mums sutelkti dėmesį į pokalbį su kitu žmogumi. Nieko keisto, kad jaunuoliai, itin daug laiko praleidžiantys socialiniuose tinkluose, net dvigubai dažniau jaučiasi vieniši. Kitas tyrimas rodo, kad socialinių medijų naudojimo sumažinimas iki 10 minučių per dieną gali padėti įveikti vienišumo jausmą ir depresiją.

Pasaulyje jau vyksta diskusijos, ar reikėtų į psichikos sutrikimų sąrašą įtraukti ir priklausomybę nuo socialinių tinklų, o Pasaulio sveikatos organizacija į šį sąrašą jau įtraukė priklausomybę nuo internetinių žaidimų. Internete pilna informacijos apie tai, kad priklausomybė nuo socialinių tinklų veikia panašiai, kaip ir bet kuri kita priklausomybė. Ji turi panašius simptomus – nuotaika labai priklauso nuo socialinių medijų naudojimo, tai tampa pagrindine ir svarbiausia veikla, dėl kurios nukenčia kiti užsiėmimai, norint jausti pasitenkinimą, reikalingos vis didesnės socialiniuose tinkluose praleisto laiko „dozės“, atsitraukus nuo socialinių tinklų pasirodo abstinencijos sindromo simptomų, dėl nuolatinio socialinių medijų naudojimo pradeda eižėti santykiai su kitais žmonėmis, o nustojus naudotis socialiniais tinklais labai lengva vėl „atkristi.“

Kaip pažymi psichologas Markas D. Griffithsas, tik nedidelis skaičius žmonių susiduria su tikra priklausomybe nuo socialinių tinklų. Tačiau, anot psichologo, daugelis žmonių yra įpratę itin dažnai naudotis socialiniais tinklais, o tai gali pradėti neigiamai veikti įvairias jų gyvenimo sritis. Tos problemos veikiau erzinančios, o ne pavojingos, teigia Griffithsas, – kartais žmonės nuolat tikrina savo išmaniuosius telefonus valgydami su draugais arba žiūrėdami filmą, nukenčia jų ryšys su artimaisiais, nes jie pernelyg daug laiko skiria medijoms.

Rachael Crowe/Unsplash nuotrauka

Kodėl socialinės medijos sukelia priklausomybę? Iš tiesų dėl to, kad tuo paremtas socialinių tinklų verslo modelis. Pelną kompanijos gauna iš reklamos, o kuo daugiau laiko mes, vartotojai, praleidžiame socialiniuose tinkluose, tuo daugiau reklamų jie gali mums parodyti ir tuo daugiau pinigų uždirbti. Tad socialinių tinklų kūrėjai, norėdami sukurti finansiškai sėkmingą ir konkurencinę kovą atlaikyti galintį produktą, turi iš visų jėgų stengtis padaryti viską, kad jų platformoje laiko praleistume kaip įmanoma daugiau. Tam jie imasi paprastų priemonių – peržiūrėjus vaizdo įrašą, kitas paleidžiamas automatiškai, skaitant žinutes ar žiūrint nuotraukas, puslapis neturi galo ir rodo mums vis naujas istorijas, tarsi dugno neturintis alaus bokalas, o apie tai, kad kas nors pakomentavo mūsų įrašą, sužinome gaudami įkyriai pypsinčius pranešimus. Manome, kad esame feisbuko vartotojai, tačiau iš tikrųjų vartotojai yra reklamos pardavėjai, kurie iš socialinių medijų kompanijų perka prekę – mūsų dėmesį.

Ilgai nereikėjo laukti bandymų riboti ir nustatyti socialinių tinklų veikimo taisykles. Liepos mėnesį JAV senate buvo pasiūlytas (ir atmestas) SMART act (visas pavadinimas „Social Media Addiction Reduction Technology act“ – socialinių medijų priklausomybės mažinimo technologijos aktas) teisės aktų rinkinys, turėjęs sukurti naujas socialinių medijų taisykles. Jį pasiūlęs respublikonas Joshas Harvey‘us siekė uždrausti didžiosioms technologijų kompanijoms naudoti manipuliavimo vartotojais priemones, tokias kaip begalinis „skrolas“ – pabaigos neturintis puslapis, kuriame atsiranda vis nauja informacija, „autoplay“ funkcija, kai vartotojams rodomas turinys, kurio jie neieškojo (išimtis įstatyme buvo siūloma muzikos klausymo platformoms), taip pat buvo siūloma uždrausti vadinamąsias „ženklelio sistemas“, kai socialines medijas dažnai naudojantis asmuo gauna tam tikrų apdovanojimų už lojalumą, pavyzdžiui, Top fan („top gerbėjas“) užrašą prie savo vardo feisbuke. Taip pat socialinių platformų kūrėjai privalėtų sukurti priemones, padedančias vartotojams riboti laiką praleistą socialiniuose tinkluose – programa turėtų automatiškai vartotojams skirti 30 minučių kasdienį naudojimo limitą, nebent pats vartotojas nuspręstų kitaip (tuo atveju, ji turėtų kas trisdešimt minučių priminti jam, kiek laiko jis praleido socialiniuose tinkluose).

Jonas Schweppe‘as amerikiečių žurnale First Things teigia, kad, nors SMART aktas ir nepasiekė tikslo, jis iškėlė svarbius klausimus. S. Schweppe‘o nuomone, apie socialinius tinklus galime pradėti mąstyti panašiai kaip apie alkoholį ar cigaretes. Jis primena Amerikoje gerai žinomą Camel cigarečių gamintojo naudotą reklamos kampaniją, kai į cigarečių pakelius buvo dedami šmaikščiai išpaišyti kuponai, kuriuos buvo galima iškeisti į prizus – dabar tai būtų suvokiama kaip priklausomybės skatinimas. „Istoriškai mūsų politikai laikėsi požiūrio, kad valdžia turi veikti, kai įmonės naudojasi vartotojais, keldamos pavojų jų fizinei ar psichologinei sveikatai. Ypač kai vartotojai yra vaikai, – rašo S. Schweppe‘as. – Juk reguliuojame lošimų industriją, neleidžiame ten dalyvauti asmenims iki 21 metų. Reguliuojame cigarečių, alkoholio ir receptinių vaistų pardavimą – visa tai tam, kad apgintume vartotoją.“

Cristofer Jeschke/Unsplash nuotrauka

Socialinių tinklų palyginimas su lošimu ar cigaretėmis priverčia susimąstyti: galbūt net labiau nei socialinius tinklus reguliuojančių įstatymų mums reikia ribas nustatančių kultūros normų? Galbūt ateis diena, kai naudotis išmaniosiomis technologijomis kavinėse bus blogo tono ženklas, taip kaip dabar nepriimtina sėdint prie stalo viduje tiesiog imti ir užsirūkyti?

Vienas aiškus, nuolat šiai temai skirtuose straipsniuose nuskambantis motyvas yra tai, kad mes dar nežinome, kaip smarkiai mus keičia socialinės medijos. Gerai nežinome nei kaip spręsti jų kuriamas problemas. Matyt, geriausia išeitis kol kas yra stengtis būti sąmoningais vartotojais, riboti laiką ir dėmesį, kurį skiriame išmaniosioms technologijoms, žinoma, jei nenorime savo gyvenimo praleisti tingiai lindėdami feisbuke, išsidrėbę ant sofos.

Režisierė Aistė Žegulytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Aš negalėčiau imti šautuvą į rankas ir eiti medžioti žvėrių – neįsivaizduoju, kas galėtų priversti mane taip elgtis. Matyt, tai ir mano moteriška savybė. Medžioklė – tai toks viduramžiškas dalykas, joje neišvengiamai prasiveržia žmogaus prigimtis. Dėl to ir atsirado mūsų civilizacija – žmonių medžiotojų“, – sako režisierė AISTĖ ŽEGULYTĖ. Jos debiutinis ilgametražis dokumentinis filmas „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ – tai esė apie iškamšų meistrus, bandančius atkurti gyvybę ten, kur jos jau nebelikę. 

„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti“, – po šių metų „Kino pavasario“, kurio Europos debiutų konkursinėje programoje buvo parodytas A. Žegulytės filmas, paskelbė kino kritikė Živilė Pipinytė. „Kino pavasario“ programų sudarytoja Mantė Valiūnaitė, festivalyje pristačiusi šį darbą, prasitarė, kad „Animus animalis“ nominuotų geriausio metų filmo kategorijoje, ir vadina jį mažyčiu šių metų stebuklu. 

Ar alegoriška istorija apie žmones, žvėris ir daiktus sulauks daugiau komplimentų, sužinosime po rugsėjo 13-osios, kai filmas pasirodys didžiuosiuose kino ekranuose. Prieš premjerą – pokalbis su jo kūrėja. 

Pasak Ž. Pipinytės, seniai tokio originalaus mąstymo režisierės nematėme. O laimėti šios kino kritikės komplimentą – žinote, beveik kaip aukso puodą. Kvaila klausti, ar džiaugiatės, bet vis dėlto? 

Be galo džiugu, ir ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl visos komandos. Mums visiems komandiškai labai smagu dalintis visais komplimentais ir jausti, kad kartu padarėme tokį darbą. 

Vaizdų kalba pirmiausia jus įtraukė kaip fotografę, tada peršokote į kino sritį. Kokia buvo ta jūsų pradžia? 

Kai buvau mažas vaikas, jaučiau stiprią empatiją žvėrims ir labai norėjau būti žvėrių gydytoja. Būdama ketverių svajojau įkurti veterinarijos ligoninę ir įsivaizduodavau, kaip ten gydysiu žvėris. Po to užsidegiau meile paukščiams, prisimenu, kaip šeštoje klasėje skaitydavau paukščių enciklopedijas, mokydavausi jų pavadinimus. Bet galbūt su visa paauglyste, jos maištu ir dailės mokykla atsirado didžiulė meilė vaizdų kalbai, kai supratau, kad per vaizdus galima išsakyti tai, ką galvoji apie pasaulį, ieškoti santykio su juo. Čia ir atradau save. 

O kodėl fotografijos nepakako?

Tiesiog jaučiau, kad neužtenka. Aš gal toks nelabai racionalus žmogus, visada pasikliauju intuicija. Jaučiau, kad reikia dar kažko, ir tiek. Turbūt tie visi Audriaus Stonio filmai, tas visas Šarūno Barto kinas, ta visa lietuvių poetinė dokumentika, kurią besimokydama fotografiją atradau, mane ir užbūrė. 

Besimokant akademijoje man labai stiprią įtaką padarė Valentinas Masalskis ir jo dvejų metų paskaitos. Tada supratau, kas ta kūryba yra iš tikrųjų, kam ji reikalinga ir ką ji duoda tau ir kitiems. O tuomet, aišku, žavėjo visi užsienio kino meistrai, kuriuos atradau. Pirmasis turbūt buvo Andrejus Tarkovskis. Taip romantiška prisiminus... 

Kodėl pasirinkote dokumentinį, o ne vaidybinį kiną?

Ko gero, dėl tos pačios mano savybės, kad esu labai neracionali, kad man rūpi polėkis. Dokumentikoje gali ieškoti tų stebuklų, kurių pats nesukurtum. Tuo ji mane ir žavi, kad ne pati noriu iš savo vidaus ko nors reikalauti, bet rinkti iš aplinkos. Laukti, atrasti, turėti kantrybės. Kartais apima tikra laukimo obsesija – dar dar dar laukti... 

Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).

Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).

Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m.).

Viskas dėliojosi žingsnis po žingsnio, užtat už tuos netikėtumus dokumentiką ir myliu. Kartą pietavome taksidermijos dirbtuvėse, ir vienas medžiotojas tuomet mums pasakė, kad po savaitės bažnyčioje bus švenčiama Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena, vyks didelės iškilmės, jau pradėtas rūkyti bebras, bus karšto vyno... Sako: ateikite, pafilmuokite.

Pakalbėkime apie jūsų filmo koncepciją. Kaip į jūsų akiratį papuolė taksidermininkai – iškamšų meistrai? 

Kaip kino kūrėja aš visą laiką norėjau važiuoti į gamtą. Prisimenu, kai studijuojant akademijoje reikėdavo daryti kokį darbą, atsisėdus galvoti scenarijų man mintyse sklandydavo kažkokie medžiai, žvėrys – aš visą laiką juos matydavau. Dėl to ir savo vaidybiniame trumpametražiame filme „Nikodemas“ susiradau ožką, kuri man vaidintų – tokia moters metafora... Man kažkodėl visada norėjosi žvėries akių. Kai reikėjo vienai Audriaus Stonio duotai užduočiai magistrantūros pirmame kurse ieškoti personažų...

Režisierius Audrius Stonys – jūsų dėstytojas ir darbo vadovas?

Taip. Ir stiprus kino režisierius, mokantis kino kaip metafizinės filosofijos. Tai labai įkvepia. 

Ar vadinate save poetinės dokumentikos kūrėja, kaip ir jūsų mokytojas?

Pati savęs taip nevadinu, bet norėčiau, kad kiti vadintų!

Taigi tuomet nuvažiavau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Susidomėjau iškamšomis, vaikštinėjau po tą salę, žiūrinėjau gyvūnų akis, ir vis neapleido mintis apie tą žvėries žvilgsnį. Tada prie manęs priėjo vienas iškamšų meistras ir paklausė: gal tau čia nuobodu? Eime pas mus į rūsį. Ir nusivedė ilgu koridoriumi į dirbtuves. Patekau į tokį keistą pasaulį, kur puoduose virė visokios gyvūnų galvos, ant sienų kabėjo daugybė medalių iš taksidermijos čempionatų. Ir tą akimirką, kai tas žmogus man pradėjo pasakoti istorijas apie visus tuos čempionatus, pagal kokius kriterijus vertinamas iškamšų grožis, pajaučiau, kad čia reikės dar sugrįžti. 

Apėmė dviprasmiškas jausmas būnant taksidermijos dirbtuvėse?

Taip, ir buvo nejauku, ir kartu labai traukė patyrinėti, kaip šis žmogus užsiima tokia kūryba. 

Vėliau su taksidermistais susipažinome iš arčiau, aš šiek tiek pafilmavau, tuomet išvažiavau mokytis į Lenkiją, Katovicus. Ir pas juos grįžau tik po metų, bet jau su operatoriumi Vytautu Katkumi. Šis pasaulis jį irgi labai įtraukė. Jau po pirmo apsilankymo čia su Vytu neištarę nė žodžio vienas kitam supratome, kad tai bus mūsų filmo tema. 

Šalia taksidermininkų temos filme atsiranda ir paralelinė – medžiotojų. Savaime ar apgalvotai ją įpynėte? 

Viskas dėliojosi žingsnis po žingsnio, užtat už tuos netikėtumus dokumentiką ir myliu. Kartą pietavome taksidermijos dirbtuvėse, ir vienas medžiotojas tuomet mums pasakė, kad po savaitės bažnyčioje bus švenčiama Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena, vyks didelės iškilmės, jau pradėtas rūkyti bebras, bus karšto vyno... Sako: ateikite, pafilmuokite. Toks tas pirmas susidūrimas su medžiotojais ir buvo: viskas taip archajiška, taip viduramžiška, matyt, dėl to taip ir įtraukė. 

Ar medžiotojai jus įsileido į savo aplinką – vis tiek ne patys švelniausi vaizdai... 

Taip, jie mus įsileido, tačiau kai filmuoji dokumentiką, tavo galvoje tarsi tvyro minčių kamuolys, ką iš tikrųjų privalai daryti, todėl daug dalykų, kurie tau galbūt nereikalingi, atmeti. Tiesiog nematai. Aš savęs ne sykį klausiau, kaip čia man reikės važiuoti į tą medžioklę, – o ją, beje, filmavome gana ilgai, apie metus, – tačiau jau dalyvaujant visame tame atsiranda reikalingas matymas, kokius vaizdus kaupti. Labiau pažinau ir pačius medžiotojus: jų požiūrį į gamtą, kas jiems svarbu, tą archajišką jų žvilgsnį. Ir iš tikrųjų – jie pažįsta tuos žvėris, skaito jų ženklus, bet kartu suvokiau, kad medžiotojai yra tikslus Homo sapiens – žmogaus esmės – veidrodis. 

Aš negalėčiau imti šautuvą į rankas ir eiti medžioti žvėrių – neįsivaizduoju, kas galėtų priversti mane taip elgtis. Matyt, tai ir mano moteriška savybė. Medžioklė – tai toks viduramžiškas dalykas, joje neišvengiamai prasiveržia žmogaus prigimtis. Dėl to ir atsirado mūsų civilizacija – žmonių medžiotojų. Nemanau, kad visi medžiotojai – žiaurūs žmonės. Tik kai jie išvažiuoja į gamtą, išlipa iš savo mašinų, tampa jau nebe žmonės, o laukiniai žvėrys. 

Ir, matyt, juos veda vienintelė mintis, kad turi nugalėti kitą žvėrį.

Taip, apimti tokios obsesijos. Žvejyba yra tokia pati obsesija, o žuvies gaudymas yra tapęs net metafora ir simboliu. Žmogus turi labai daug tokio apsėdimo, bet todėl jis ir yra žmogus. 

Aistė Žegulytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Aistė Žegulytė. „Kino pavasario“ organizatorių nuotrauka

Mano filmas būtų tarpinėje pozicijoje. Jis nėra tokia visiška meditacija kaip „Sengirė“, bet ir ne toks konstruktyvus ir stipriai filosofinis kaip „Rūgštus miškas“ – mano darbas daugiau intuityvus, emocionalus. Tai kelionė, kuriai reikia pasiduoti, nebandyti jos suvaldyti, ir dalykai įvyks.

Viena pagrindinių jūsų filmo temų – žmogaus ir gyvūno žvilgsnio tyrimas. Atskleidžiant jį, kas jums su operatoriumi buvo sudėtingiausia? 

Sunkiausia buvo parodyti ir sukurti tą žvėries žvilgsnį, gal dėl to kurdami filmą ir užtrukome šešerius metus, nes pirma turi suprasti, kaip tas žvėris žiūri. Visaip tyrinėjome gyvūno žvilgsnį – būdami su gyvūnais, važinėdami į mišką, skaičiau knygas, kad įsijausčiau, bet galiausiai operatorius Vytautas Katkus, begalvodamas, kaip čia tai techniškai atskleisti, suprato, kad žmogus yra žvėris, tada viskas ir pajudėjo.

Ar, be gyvūno žvilgsnio tyrimo, buvo dar kas nors, kas lėmė tokį ilgą filmo kūrimo procesą? 

Pačią esė perrašinėjome labai daug kartų, žinote tą jausmą – jauti, ką turi pasakyti, bet nežinai, kaip. Padarai ir matai, kad ne taip, kaip reikia, ne apie tai kalbama. Sėdi ir vis iš naujo darai. Tačiau pamenu, kad tą akimirką, kai nufilmavome lapę, pajutau, kad dabar jau viskas, dabar jau galime pasakyti, kad nufilmavome. Tik dar pradėto auginti grybo reikėjo sulaukti... Kai „Kino pavasaryje“ vyko Mindaugo Survilos „Sengirės“ premjera, kaip tik tą grybą bandėme auginti, vis jis neaugo, todėl konsultavausi su Mindaugu, kaip čia su tuo grybu reikia kalbėtis. Jis tiesiog atsakė: turi susikaupti ir paprašyti to grybo. Taip ir medituodavau, kita vertus – tarsi intuityviai ėmiau jausti, kokios drėgmės ir temperatūros grybas pageidauja. Galų gale mes su juo susikalbėjome. Užaugo. 

Tarp „Animus animalis“ kūrėjų komandos – ir vieno mūsiškio labai garbaus kompozitoriaus pavardė – Mindaugo Urbaičio. Kaip bendravote su juo? 

Su M. Urbaičiu kartu dirbome, kai kūriau savo trumpametražį filmą „Tapatumai“. Man jo muzika tiko ir patiko, ir tuomet jis davė naudoti savo vieną kūrinį. O šiame filme M. Urbaičio muzika atsirado likus dviem savaitėms iki filmo premjeros Leipcigo festivalyje, kai jau vyko postprodukcijos darbai, kai dėliojome spalvas pagal Boscho paveikslus, – taigi visur tų viduramžių filme yra. Tuo metu dirbau su kompozitoriumi Gediminu Jakubka, elektroninės muzikos kūrėju, ir vienai filmo vietai jam niekaip nesisekė sukurti muzikos – tokios stilistikos, kokios man reikėjo. Tada susiradau keletą tinkančių M. Urbaičio kūrinių, paskambinau jam, po kelių dienų susitikome, parodžiau jam tą vietą, ir iš kelių mano ir jo pasiūlytų kūrinių atsirinkome. 

Nori nenori, šis jūsų filmas bus gretinamas su kitais lietuviškos dokumentikos gamtos tema darbais – Mindaugo Survilos „Sengire“ ir Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgščiu mišku“. Kaip matote „Animus animalis“ tarp jųdviejų? 

Mano filmas būtų tarpinėje pozicijoje. Jis nėra tokia visiška meditacija kaip „Sengirė“, bet ir ne toks konstruktyvus ir stipriai filosofinis kaip „Rūgštus miškas“ – mano darbas daugiau intuityvus, emocionalus. Tai kelionė, kuriai reikia pasiduoti, nebandyti jos suvaldyti, ir dalykai įvyks. 

Kas būtinai turi pamatyti „Animus animalis“? 

Tie, kurie mėgsta skaityti – kad ateitų ir paskaitytų kino kalbą. Tie, kurie mėgsta keliauti – kad ateitų ir išbūtų iki galo, tuomet tai bus tikrasis filmo patyrimas.

Turiu įtarimą, kad kurdama kitą savo filmą šios savo atrastos biotemos nepaliksite ramybėje. 

(Juokiasi.) Dėl to auginto grybo dabar esu apsikrėtusi visais tais mikropasauliais ir mikroorganizmais. Nuostabu suprasti, kad esi mikroorganizmų planeta, net pats sau nepriklausai, kad nesi vienišas: tavyje knibžda bilijonai gyvų būtybių. Esi visų ir visame. 

Šiandienos gamtosaugos situacijoje – ir Lietuvoje, ir pasaulyje – tampa labai svarbus menininkų balsas. Kaip manote, ar menininkai iš tiesų gali daug dėl to padaryti – kad, kaip ir jūsų filme, žmonijai vieną dieną netektų saugoti gyvybės ten, kur jos jau nebebus likę? 

Menininkai gali labai daug. Taip, kaip jie užkrėtė pasaulį humanizmu, taip gali užkrėsti ir empatija gamtai. Ir tai reikėtų stengtis daryti. Pradėti nuo empatijos savo artimui, o tada pamėginti suprasti, kaip jaučiasi medis, kuri auga už tavo lango.

Filmo anonsas:

Pasaulinė režisierės A. Žegulytės filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ premjera 2018 m. įvyko prestižiniame tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje „DOK Leipzig“, vėliau filmas rodytas festivaliuose Baltarusijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Meksikoje Serbijoje. Briuselio kino festivalio Režisierių savaitės konkursinėje programoje filmas laimėjo didįjį prizą, o Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje jis apdovanotas specialiu vieno didžiausių Europoje kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizu. 

Kūrybinė filmo komanda: jaunosios kartos operatorius Vytautas Katkus, dvejus metus iš eilės laimėjęs Lietuvos operatorių asociacijos įsteigtą „Gilės“ apdovanojimą už geriausią jaunojo operatoriaus darbą lietuvių kine, montažo režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis, koloristas Justinas Vencius, prodiuserė Giedrė Burokaitė ir kiti.

Vytautas Sinica. Domanto Pipo / DELFI nuotrauka

Rugpjūčio 29 d. paskelbtas kvietimas burtis į naują politinę jėgą. Apie iniciatyvą kalbamės su judėjimo „Pro Patria“ pirmininku, vienu iš kuriamos partijos iniciatyvinės grupės narių VYTAUTU SINICA. Jo teigimu, Lietuvoje nė viena partija tinkamai nebeatstovauja krikdemiškų pažiūrų rinkėjų.

Kuriate naują politinį judėjimą teigdami, kad niekas nebeatstovauja krikdemiškoms pažiūroms. Kaip tai nutiko?

Visos tikros partijos, akcentuodamos skirtingas visuomenės grupes, siekia pagerinti gyvenimą visai visuomenei. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos partijos tolo nuo bendro gėrio idealo ir vadovavosi tik siaurais grupiniais interesais. Konkrečiai krikdemiškumo atveju tai ypač galioja ir TS-LKD. Pastaroji pametė ne tik bendrąjį gėrį iš savo horizonto, bet ir tapo liberali. Ji krypo į liberalizmo pusę gerą dešimtmetį, kol nutolo tiek, kad apie tai pradėjome kalbėti ne tik mes, bet net ir Bažnyčios vadovai.

Norisi pabrėžti, kad, nors nemažai akcentuota TS-LKD atverta niša, mes kalbame ne apie „krikdemišką nišą“, apskritai jokios „nišos“ mūsų nedomina. Lietuvai reikalinga partija, kuri gebėtų pasiūlyti ir įgyventi visuomenės daugumai priimtiną ir visuomenei kaip visumai tarnaujančią politiką. Būtent klasikinė krikščioniška politikos samprata suteikia pagrindus tokiai telkiančiai politikai kurti.

Visiems, turintiems politinės teorijos pagrindus, yra aišku, kad krikščioniška demokratija yra doktrina, kuri ekonomikoje kelia socialinio teisingumo, o kultūroje – krikščioniškos moralės aspektą. Jei žiūrėtume iš ilgesnės laiko perspektyvos – visada ir visur krikščionys demokratai siekė išsaugoti ir tautinį tapatumą, nors šiandien šis siekis išblukęs. Pačioje Bažnyčioje savaime suprantamas dalykas, kad tautinis tapatumas, kaip prigimties dalis, yra saugotinas pagal Dievo įsakymą: „gerbk savo tėvą ir motiną“. Šie dalykai turi būti naujos kuriamos partijos pamatas, ir ją kviečiama kurti todėl, kad nė viena partija visiems šiems dalykams neatstovauja, maža to – nesiklauso visuomenės balso.

Ar čia Lietuvos problema, ar visos Europos?

Partijos, kurios vadinasi krikdemiškomis Vakarų Europoje, tose šalyse, kurios nebuvo po geležine uždanga, iš tikrųjų nebėra krikdemiškos, jos faktiškai tapo liberalios. Pavyzdžiui, Švedijoje yra nominaliai taip besivadinanti partija, bet ryšio su krikščioniška politikos samprata nebeturi.

O vokiečių CDU? Į juos mėgsta lygiuotis mūsų konservatoriai.

Ir paradoksaliai tą daro labai sėkmingai, nes CDU dabar išgyvena didelę vidinę įtampą ir plėšosi tarp to, ar ji virs iš esmės liberalias, ar vis dėlto išliks tradicines pažiūras ir vokišką tapatumą ginanti partija. Tėvynės sąjungoje ta įtampa dabar ryški, manau, krikščioniškumas joje jau pralaimėjo, tik nedrįstama to konstatuoti viduje.

Naujo politinio judėjimo kūrimo paskelbimas. Iš kairės: Vytautas Sinica, Algimantas Valaitis, Romas Pakalnis, Gintautas Vaitoška. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Viename tekste rašėte, kad krikdemiškas pažiūras, galbūt nereflektuodami, turi didžioji dauguma Lietuvos rinkėjų. Ar „valstiečiai“ neatstovauja toms pažiūroms, į kurias savo iniciatyva bandote atliepti?

Savo 2016 m. programa „valstiečiai“ iš esmės pataikė į krikdemiškumą, tačiau tai tėra deklaracija, labai daug žmonių patikėjo, mane patį buvo sužavėjęs jų prisistatymas. Po to, žinoma, vyko koalicijos sudarymas ir daug kitų veiksnių, kurie trukdė gyventi pagal programą, bet faktas tas, kad deklaruojamo krikdemiškumo nesugebėta išpildyti. Kaip ir ankstesnėje kadencijoje, kai iš esmės prosovietinės partijos valdė Lietuvą, leftistinės iniciatyvos 2012–2016 m. Seime buvo blokuojamos, bet įstatymų, stiprinančių šeimą, tradicinius visuomenės sąrangos elementus, nesugebėta priimti. Ir dabar neremiamos jokios genderistinės iniciatyvos – tai yra šaunu, bet to maža, o sukurti ką nors pozityvaus šioje srityje trūko valios. Net aplinkosauga valdant „žaliesiems“ tapo tema, kuri yra ties skandalo riba – prasidėjo mitingai, protestai. Manau, kad jei Seime valdantieji stengėsi laikytis programos, tai Vyriausybė ją metė dėl žiniasklaidos, verslo ir neoliberalių ekspertų gero įvertinimo.

Jūsų sąraše daug profesorių, mokslo daktarų – intelektualinis potencialas didelis, bet kas įvyks jiems susidūrus su praktine politika?

Viena vertus, intelektualai sėkmingai virsta praktikais. Turime pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – intelektualai ateina į politiką ir ten sėkmingai dirba. Manau, a. a. Leonidas Donskis liberalaus rinkėjo nenuvylė, kaip kad Lenkijoje visus žavi akademikas prof. Ryszardas Legutko. Tai visiškai normalus virsmas. Nuo žmogaus asmenybės, o ne nuo to, ar jis yra intelektualas, priklauso, ar jis sugebės sėkmingai veikti politikoje.

Kitas dalykas yra vaidmenys. Pirmajame etape, kurį pradėjome, t. y. paskelbėme kvietimą burtis į partiją, natūralu, kad vėliavą iškėlė intelektualai – ne žmonės, kurie galbūt geriausiai sugebės įgyvendinti idealus, bet tie, kurie gali apibrėžti tuos idealus, gaires, kryptį. Mano galva, gan natūralu, kad tame sąraše tarp kviečiančiųjų partijai burtis yra daugiausiai inteligentija, žmonės, turintys daktaro ar profesoriaus laipsnius, o praktikai yra labiau tie, kurie turi sureaguoti.

Galiausiai nereikia slėpti, kad yra nemažai praktikų (ne politikų, o savo sričių ekspertų), kurie reagavo ir bendravo dar iki kvietimo – po viešo kvietimo jų atsirado dar daugiau. Tie, kurie imasi iniciatyvos, turi parodyti, kad savo darbą daro gerai. Norint, kad šita partija tobulėtų ir pavirstų į kažką gero, mes privalome viską padaryti kokybiškai, neprisileisti žmonių, kurie diskredituotų ir žlugdytų šitą iniciatyvą, keltų intrigas. Kuo sėkmingiau tą darysime, tuo įvairesni žmonės, kurių norėtųsi matyti šitame judėjime ir kurie yra profesionalai savo veiklos srityse, išdrįs viešai jungtis ir prisidėti.

Kaip ketinate užkirsti kelią oportunizmui?

Žmonija nieko stebuklingo nėra išradusi. Žiūrime į biografijas. Yra dalykų, dėl kurių nedarysime kompromisų: skaidri praeitis, pritarimas principams, kuriuos deklaruojame, patriotizmas, nusiteikimas dirbti ne sau, o valstybei – pastarasis reiškinys po truputį ryškėja ir valstybės tarnyboje – galiausiai sugebėjimas būti komandoje. Yra žmonių, kurie negali pasirašyti kažkokio dokumento arba įstatymo projekto dėl kokios nors smulkmenos, tad gebėjimas eiti į kompromisus ne principų, o įgyvendinimo lygmeniu – sugebėjimas dirbti komandoje yra svarbus kriterijus. Priešingu atveju kiekvienas judėjimas greitai iširtų.

Telkiantis politinei jėgai visada ateina laikas, kai atsiranda koks nors įtakos subjektas su pasiūlymais. „Jei padarysite tą ir tą, aš apie jus daug pozityviai rašysiu, rasiu būdą jums pervesti pinigų.“ Todėl labai svarbus pirmas testas bus tiems, kurie telkia judėjimą – privalome atsisakyti visų panašių pasiūlymų. Pasitikėjimas yra viskas – žmonės arba tavimi pasitiki, arba viskas subyra. Reikalingas „tikėjimo šuolis“ – be pasitikėjimo negalima absoliučiai nieko kolektyviai padaryti. O tą pasitikėjimą būtina užsitarnauti visų pirma nedarant jokių nuolaidų savo principams.

Naujo politinio judėjimo kūrimo paskelbimas. Iniciatoriai. Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Viešoje opinijoje jums klijuojamos radikalų etiketės – Virgis Valentinavičius tiesiogiai, o Bernardas Gailius netiesiogiai sambūrį „Pro Patria“ įvardijo kaip fašistinį. Kaip paaiškintumėte?

Etikečių klijavimas yra diskurso formavimo ir priešininko pavertimo grėsmingu baubu būdas. Mąstoma taip: jei daugelį kartų sakysi, kad kažkas visuomenėje yra fašistai, gal visuomenė ir patikės. Tačiau šis etikečių klijavimas jau yra nemaža pergalė, nes Lietuvoje gerą dešimtmetį buvo apskritai ignoruojamos mūsų atstovaujamos pažiūros. Kai prieš 10 metų pradėjau domėtis Lietuvos politika, viešąja erdve, Lietuvos politiniu gyvenimu, kalbos apie tapatybę, tautą, patriotizmą buvo nuėjusios į užmarštį. Pats žodynas buvo visiškai kitoks – viskas sukosi aplink pilietinę visuomenę. Dabar minėtas žodynas po truputį grįžta į politinį gyvenimą ir girdisi tiek portaluose, tiek laidose. Manau, nemažai patys prie to prisidėjome. Buvome ignoruojami tokių žmonių kaip B. Gailius, Rimvydas Valatka, visų, kurie jaučiasi viešosios erdvės Lietuvoje šeimininkais, o dabar tie šeimininkai nebeignoruoja, dabar tie šeimininkai kalba ir jų gynybos mechanizmas – lipdyti tas etiketes.

Jeigu žiūrėtume akademiškai tiksliai, jokios kritikos neatlaiko teiginiai, kad ar aš ar kažkas kitas, pasirašę tą kvietimą, esame fašistai. Aš abejoju, ar bent vienas mus kaltinančių žmonių galėtų pasakyti fašizmo apibrėžimą ir skiriamuosius bruožus. Bet „juoda“ nekompetencija netrukdo jiems kalbėti, priešingai, suteikia drąsos.

Visoje Europoje vyksta tautos idėjos atgimimas, tas atgimimas gąsdina visus, kurie buvo įtikėję, ar buvo apskaičiavę, jog apsimoka įtikėti, kad nacionalinė valstybė mirusi, atgyvenusi ir atsiras kažkokia ją peržengianti tobulesnė politinio bendrabūvio forma. Visi šitie žmonės puola gintis nuo tautinės idėjos atgimimo, ir jie ginasi mūsų ką tik aptartu būdu – bandydami perrašyti sąvokas, paversti grėsminga visą tą kylančią alternatyvą. Sąvokų perrašymas ne tik jaukia mūsų sąmones kasdienybėje, bet apskritai mūsų susikalbėjimą padaro neįmanomą. Pavyzdžiui, nacionalizmas yra labai aiškiai dešimtmečius apibrėžtą reikšmę turinti sąvoka. Nacionalizmas reiškia doktriną ar idealą, kad kiekviena tauta, kuri nori, gali turėti savo valstybę ir joje save valdyti. Nacionalizmas pagal apibrėžimą nurodo į demokratiją – tautą, valdančią save. Akademinėje, mokyklinėje literatūroje ir visur kur apie jį yra atsakingai ir nepolitikuojant kalbama, nacionalizmas neturi jokio agresyvaus elemento, ir jį susieti su fašizmu ar nacizmu yra tikrovės apvertimas. Šiandien mūsų diskusijose tai yra nuolatos daroma – sako nacionalizmas yra susijęs su fašizmu arba nacizmu, tačiau yra priešingai. Remiantis nacionalizmu – valstybė tarnauja tautai kaip įrankis save valdyti. Fašistinėse doktrinose tauta tarnauja valstybei, kaip tikslui savaime. Nacionalistiniu požiūriu visos tautos yra lygios, turinčios teisę į egzistavimą. Tai absoliučiai nesiderina nei su imperializmu – kitų tautų užkariavimu, nei su nacių rasistine doktrina – kad yra aukštesnės ar mažesnės vertės tautos.

Iš kokių vakarietiškų politinių partijų ar judėjimų semsitės įkvėpimo?

Aš labai nemėgstu kopijuoti. Man atrodo, kad iš daugelio partijų ar judėjimų galima paimti kažką ir panaudoti, bet jeigu pasakai kažkokį pavyzdį, kad štai šita partija yra idealas, tai iškreipia tikrovę labai stipriai, nes visos partijos veikia kontekstualiai. Kiekviena partija turi būti gera savo šalyje, savo kultūrinėje terpėje, savo geopolitinėje situacijoje ir t. t. Manau, kad koks nors „Vox’as“ Ispanijoje yra labai gera alternatyva ligšiolinei radikaliai kairiajai Ispanijos politikai. Bet aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai pavyzdys, kurį kopijuosime, nes taip tiesiog nebus, mes turime rasti pirmiausia tai, ko reikia Lietuvos politiniame gyvenime, ir tada kurti, pasiimdami iš skirtingų politinių jėgų, iš skirtingų šaltinių ir pirmiausia iš klasikinės krikščioniškos politikos sampratos tai, ką jos turi geriausio ir Lietuvoje tinkamo.

Bet Višegrado šalių laikysena ES atžvilgiu jums patinka?

Būkime tikslūs – tiek lenkai, tiek vengrai, ir visuomenės, ir politikai yra visiškai už narystę Europos Sąjungoje. Jei neklystu, tarp paties didžiausio palaikymo Europos Sąjungai šalių yra tiek Lenkija, tiek Vengrija, ir visas šitas regionas ir politinė valdžia tą atspindi: jie nori būti Sąjungos nariais. Didysis skirtumas Lietuvoje – politinė valdžia, kad ir kuri būtų, apsimeta, kad Europos Sąjungoje nėra problemų ir klauso bet kokios natos, kuri tuo metu vyrauja viršnacionalinėse ES institucijose. Per Dalios Grybauskaitės valdžios dešimtmetį šito prisižiūrėjome iki skausmo. Višegrado šalys tuo tarpu sako – mes norime būti Europos Sąjungoje, norime, kad ES išliktų, norime, kad ji spręstų savo problemas, ir tas problemas įvardija. Manau, kad tai yra darbas už Europos Sąjungą, o ne prieš ją.

Mes kategoriškai įsitikinę, jog tiek ES, tiek NATO yra būtinos Lietuvai, tačiau Europos Sąjungai reikalingos reformos, kad ji išliktų, kad bandymais federalizuotis nežlugdytų pati savęs. Rusija yra nuolatinė geopolitinė grėsmė Lietuvai, kad ir kaip ten keistųsi ar nesikeistų režimas, tai štai dėl šito su Vakarų Europos tautinės idėjos šalininkais yra labai sunku sutarti, o su Višegrado regionu, man atrodo, suprantame vieni kitus.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/91606608c4411cf6b89fe6bd5208d6d8.jpg"},"main_article":{"title":"Moteris, kuri perprato \u017ev\u0117ries \u017evilgsn\u012f. Pokalbis su re\u017eisiere A. \u017degulyte","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-10-moteris-kuri-perprato-zveries-zvilgsni-pokalbis-su-rezisiere-a-zegulyte\/177259","article_id":"177259","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_1":{"title":"Nauj\u0105 partij\u0105 kuriantis V. Sinica: visada ir visur krikdemai siek\u0117 i\u0161saugoti ir tautin\u012f tapatum\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-10-nauja-partija-kuriantis-v-sinica-visada-ir-visur-krikdemai-sieke-issaugoti-ir-tautini-tapatuma\/177258","article_id":"177258","subtitle":"Juozapas Pri\u010dinas"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/eb37f9349db0f18c4df1661f880db929c14ce69a.jpg"},"sub_2":{"title":"Kas yra kunigas? Atsako vaikai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-10-kas-yra-kunigas-atsako-vaikai\/177224","article_id":"177224","subtitle":"Bernardinai.TV"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/bee0f513c8b4425c471f3e3bcbe81f060837e95b.jpg"},"sub_3":{"title":"Kuo socialiniai tinklai pana\u0161\u016bs \u012f cigaretes","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-09-10-kuo-socialiniai-tinklai-panasus-i-cigaretes\/177260","article_id":"177260","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5a3b168e300622fea9c6089fc266bd6890e30c00.jpg"},"related":[],"links":[]}

Cathopic.com nuotrauka

„Kunigas, kuris myli Dievą ir pasakoja apie tikrus dalykus“, – kalba šešerių Monika.

„Kunigas šventina, Dievą myli ir kalba apie Dievą“, – sako Vaiva, jai aštuoneri metai.

„Kunigas yra silpnas žmogus, gavęs ypatingą dovaną tarnauti Dievui. Gavęs sakramentą, kuriuo jis tapo labai ypatingu būdu pašvęstas Dievui, kuris turi galią Jėzaus vardu atleisti nuodėmes. Tai yra tokia labai ypatinga dovana žmogui, kuris iškart nėra šventas“, – kalba sesuo Viktora Vaidogaitė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ vadovė.

Daugiau vaikų atsakymų vaizdo pasakojime: