„Gatvių pavadinimų istorija aiškiai atspindi skirtingas valdžias, politinius bei visuomeninius procesus Vilniuje. Šiandien gatvių pavadinimuose vyrauja chaosas, o tai tik dar kartą įrodo, kad Vilnius yra įdomus miestas“ – sakė Lenkų diskusijų klubo svečias, publicistas ir Vilniaus žinovas Darius Pocevičius, kuris neseniai išleido knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ ir ją pristatė susitikimo metu. Taip pat buvo kalbama apie istorijos falsifikavimą ir apie tai, ar verta ją taisyti.
„Esu pristatomas kaip anarchistas. Atrodytų, kad istorija ir anarchizmas neturi nieko bendra, bet gerai pagalvojus, tarp jų yra ryšys. Istorikai Lietuvoje dažniausiai dirba valstybinėse institucijose, nagrinėja tas temas, už kurias gauna finansavimą iš tam tikrų fondų. Lietuviai apie tarpukario laikotarpį arba Sovietų Sąjungos laikus rašo vien neigiamai arba nerašo visai. Taip pat yra ir su lenkų istorikais, kurie Vilniaus istorijoje ieško tik to kas lenkiška. Rusai taip pat ieško čia savo tautinių šaknų. O aš esu anarchistas – valstybė, valdžia, tautos man yra antraeiliai dalykai. Man yra lengviau pažvelgti iš šalies į istorikų tarpusavio kovas ir vertinti juos vienodai kritiškai“ – įžangoje kalbėjo Darius Pocevičius.
Knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ sudaro penki skyriai, kiekvienas jų pristato atskirą istorinį laikotarpį. Susitikimo metu autorius kaip pavyzdį pristatė Vilniaus gatvių istoriją – kaip buvo keičiami ar net iškreipiami gatvių pavadinimai rusų, lietuvių, lenkų bei vokiečių valdžios laikotarpiais. Kiekviena ateinanti valdžia „taisė“ savo pirmtakės palikimą, dažnai nesirūpindama istorinio turinio išsaugojimu, pavyzdžiui, buvo įprasta parinkti gatvių pavadinimus pagal žodžio skambesį. Tokiu būdu carinės Rusijos Archangelsko gatvė lenkų laikais tapo Arkangelo gatve, Caricyno – Saracėnų, o Novogorodska (nuo Naujas Miestas) tapo Naugarduko gatve nepaisant to, kad su tuo miestu nėra susijusi.
1937-1938 metais lietuviai lyg nujausdami (sakė Pocevičius), kad Vilnius bus grąžintas Lietuvai, pradėjo leisti gatvių pavadinimų sąrašus ir miesto žemėlapius su lietuviškais pavadinimais. Tokią knygą išleido Mykolas Biržiška, kuris gatvių pavadinimus interpretavo pakankamai paviršutiniškai. Tokiu būdu pvz. Gerosios Vilties gatvę buvo siūloma pakeisti į Gerulių, Safianikų į Sapnininkus, Szara (lt. pilkoji) į Šoferių, Pożarowa (lt. gaisrų) į Pažaislio. Ne visi Biržiškos pasiūlymai buvo įgyvendinti, tačiau vis vien daugybė gatvių šiandien ženkliai skiriasi nuo originalių pavadinimų – pastebi knygos autorius. Galima paminėti Gedimino prospektą – buvusią šv. Jurgio gatvę, Olandų gatvę, kuri su olandais neturi nieko bendra, nes Holendernia (senas gatvės pavadinimas) lenkų kalboje reiškia karvides, kuriose buvo laikomi Olandų veislės galvijai.
„Turime suvokti, kad dauguma Vilniaus gatvių pavadinimų nėra istoriškai pagrįsti. Tačiau pavadinimų atkeitimas šiandien, kai kelios kartos su jais jau apsiprato, nebeturėtų jokios prasmės. Vis dėlto turime prisiminti, kad šiuos mielus ausiai pavadinimus sugalvojo menkai išprusę žmonės, todėl reikėtų juos vertinti kritiškai“ – pastebi Pocevičius.
Rašydamas knygą autorius norėjo būti lyg tas berniukas, kuris pasakoje šaukia, kad karalius nuogas. Akiratyje visų pirma atsidūrė Lietuvos istorikų kuriami mitai. „Pavyzdžiui tas, kad visos konfesijos LDK laikais sugyveno draugiškai. Iš tikrųjų religinės kovos buvo kasdienybė, Vilnius nebuvo tolerantiškas miestas: žydai, pravoslavai buvo persekiojami katalikų. Galiojo cerkvių statybos bei remonto draudimas, buvo priimtinas smurtas protestantų atžvilgiu, žydų diskriminacija. Išlikę prisiminimai, bylojantys, kaip Petras Skarga su grupele studentų eina deginti evangelikų bažnyčios ir didžiavosi tuo, kad sudegino „eretikų knygas“. Tokie buvo laikai ir reikia su tuo susitaikyti, o ne kurti vis naujų pasakų apie Vilnių“ – pabrėžia Lietuvos sostinės žinovas.
Ateityje turi pasirodyti ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“ vertimai į lenkų bei anglų kalbas, o autorius darbuojasi ties kita knygos dalimi apie sovietų valdymo laikotarpį.
„Sovietiniai reliktai Lietuvoje su valstybės palaiminimu yra naikinami beveik kiekvieną dieną ir tai daroma su džiaugsmu, lyg naikinant blogį. Tačiau, mano manymu, tai yra praėjusio laikotarpio simboliai, kurie pasakoja savo istoriją“ – sakė Pocevičius.
Paklaustas apie lenkų-lietuvių santykius publicistas pastebėjo, kad lenkai Lietuvoje turėtų sustiprinti savo intelektualinį potencialą. „Reikia išugdyti naujus Milošus, Ruščicus tam, kad intelektinės galios pasiskirstymas visuomenėje būtų kitoks. Šiai dienai politiniuose, kultūriniuose sluoksniuose vyrauja tautinė disproporcija lenkų nenaudai, kuriai turėjo įtakos pokario įvykiai. Nors mano nuomone, visuomenių formavimas tautiniu pagrindu apskritai neturi ateities. Kuo labiau viena kultūra susilieja su kitomis, tuo daugiau turi galimybių išlikti“ – sakė Darius Pocevičius.
