Rimvydas Valatka (g. 1956 m. gruodžio 19 d. Šamankos kaime, Irkutsko rajonas, Irkutsko sritis, Rusija) – Lietuvos žurnalistas, publicistas, Kovo 11-osios akto signataras. 1975 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą, 1980 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakultetą. Tarnavo sovietinėje armijoje. Dirbo laikraščiuose „Tarybinis pedagogas“, „Valstiečių laikraštis,“, „Tiesa“. 1987–1990 m. savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju. 1990–1991 m. savaitraščio „Atgimimas“ redaktoriumi. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2000 m. apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Ketverių knygų bendraautoris, parašė knygas „Atviro nervo krapštymas: komentarai“ (2003) ir „Jogailos akmuo. Lenkija“ (2015).
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Pašaukimas – poetų ir kunigų sąvoka. Nesu nei vienas, nei kitas, nors pradėjau nuo poezijos, buvau pusėtinas mokyklinis literatas, dešimtoko eilėraščius ir spausdino žurnalai, ir skaitė net per Lietuvos radiją. Žurnalistika yra amatas. Amatas, reikalaujantis profesionalumo, nerealaus smalsumo, darbštumo, kartais ir atsiribojimo net nuo to, ką pats myli, kas tau labai patinka. Ar ilgai ieškojau, klydau, abejojau?
Ne. Taip, beveik juokais įstojau studijuoti istorijos ir pedagogikos, bet jau ketvirtame kurse pasitaikė proga ir kažkaip žinojau, kad žurnalisto darbas man. O dėl klaidų, tai žurnalistai yra toks žmonių porūšis, kuris po mokinių ir studentų klysta daugiausia. Mes visą laiką žaidžiam ant klaidos ribos, kaip pasakytų krepšinio komentatorius.
Kas kita abejonės. Abejoju viskuo. O pirmiausia savimi, savo galimybėmis, parašytais tekstais. Suprantu, kad esu tik silpnas žmogus, kurio kiekviena tezė turi antitezę. Kabinėjuosi prie kiekvieno savo žodžio, smulkmeniškai. Kartais tai į gera, bet dažniausiai trukdo dirbti, o ypač maloniai gyventi, kaip dabar darosi madinga. Matyt, čia pasireiškia mano prigimties atavizmas – esu iš kaimo, iki 14-os gyvenau vienkiemyje, o visi iki manęs mano giminėj arė žemę. Pakilti iš ežios į rašto aukštumas per vieną kartą yra labai sunku, gal net įžūlu.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Mąstau, kaip čia atsakyti. Tikriausiai neturiu jokių autoritetų. Visą gyvenimą neigiau autoritetus. Nemėgau mokyklos ir mokytojų, nors stengiausi visus dalykus išmokti kaip pridera (ne viskas pavyko). Ginčijaus su visais turėtais viršininkais – daugelis pasakytų, kad per dažnai ar dėl niekų. Kibdavau į atlapus nuo jaunumės kiekvienam, kuris, mano galva, malė š... Gal pasakyčiau taip, kaip kažkada esu pasakęs kalbėdamasis su Prezidentu Valdu Adamkumi, kad aš geriau jaučiuosi tarp mirusiųjų nei tarp gyvųjų. Turiu galvoje karalių Mindaugą, Gediminaičius, Radvilas ir Sapiegas, Oginskius ir Kęsgailas, kitas didžiąsias LDK gimines, didžiuosius rašytojus, Martiną Lutherį.
Jei jau visai priremtumėte prie sienos dėl autoritetų, sakyčiau, kad man autoritetai – geri tekstai. Labai daug rašytojų turėčiau išvardyti. Ne tik ir ne tiek romanistų, poetų, bet pirmiausia istorikų, ekonomistų, Šventąjį Raštą, kuriame yra viskas – pradžia ir pabaiga. Mano žurnalistikos formulė paprasta: viena parašyta eilutė = 10 perskaitytų. Mažiausiai.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Nėra tokio angelo kaip įkvėpimas. Bent man nepasirodė dar. Darbas, alinantis, kruopštus ir tvarkingas darbas, nepaisant nei darbo, nei poilsio valandų, nei savaitgalių, nei žmonos ir dukterų norų, deja, yra tai, kuo aš tikiu, kas kartais virsta tekstu, kurį galėtum pats ir po mėnesio neraudonuodamas skaityti.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Jei trumpai, atsakyčiau Kazio Binkio pjesės „Atžalynas“ herojaus žodžiais: „Atžalynas, geras atžalynas auga.“ Kai tik turėjau progą rinktis, rinkdavausi į komandą jaunus žmones. Iš pradžių, XX a. dešimtajame dešimtmetyje kurdamas „Lietuvos ryto“ ekonomikos priedą „Vartai“, dirbau su 1969–1979-ųjų karta. Paskui, nuo 2006-ųjų, kurdamas portalą lrytas.lt ir dirbdamas 15min.lt, – su 1982–1990-ųjų karta. Bent jau tie žmonės, kurie dirbo su manimi, yra verti tik pagyrimų. Daugeliu jų asmeniškai žavėjausi ir žaviuosi. Labiausiai, ko man dabar trūksta, kai nebegaliu dirbti redaktoriumi, tai jaunų žmonių aplink. Iš jaunimo mokiausi pats, ir nemažai išmokau.
Pasakysiu taip: geriausi dabartinės jaunosios kartos atstovai yra daug geresni už geriausius mano kartos atstovus, kai mes buvome tokio amžiaus. Tai lemia keletas faktorių: laisva Lietuva, naujos technologijos, kalbų mokėjimas, apskritai laisvė. Ši karta sutaupo daugiau laiko pakeliui į tikslą. Galbūt mano karta buvo lygesnė – arčiau vidutinybių judant tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Bet kartoju: geriausia dabartinio jaunimo dalis verčia mane žavėtis jaunais žmonėmis. Norėčiau būti šios kartos atstovas.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Taip, feisbuku ir tviteriu. Kaip tai keičia visuomenę? Tiksliau gal pasakys ateities kartos. Iš dabarties taško žiūrėdamas dažniausiai prieinu prie išvados, kad technologijos nekeičia žmoguje nieko – tik suteikia jam daugiau patogumų ir malonumų. O kokios ydos klestėjo Kristaus atėjimo į žemę metu, tokios ir po 2000 metų klesti. Malonumų prieinamumas, jų gausa, medicinos laimėjimai jau senokai leidžia žmogui negalvoti apie mirtį, kuri tolsta, todėl nekritiškas sau žmogus įžūlėja, įsivaizduoja save visatos valdovu, ir taip nutinka kur kas dažniau nei XIX amžiuje, iki Antrojo pasaulinio karo, viduramžiais ar antikos laikais, kai mirtis buvo čia pat.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Tautinė tapatybė mums yra svarbi ne tokį jau ilgą laiką. Jei kalbame apie lietuvius, tai gal 130 metų. Prieš tai svarbiausia ir lietuviams kelis šimtmečius buvo religinė tapatybė. Aš vis dėlto akcentuočiau ne lietuvių tautinę, o Lietuvos pilietinę tapatybę. Kaip čia nenugrybavus? Sakykim, taip: būti Lietuvos piliečiu turėtų skambėti išdidžiau, nei tik būti lietuviu.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Atvirumas. Draivas. Abipusė pagarba. Nemėgstu familiarių žmonių, nepažįstamo žmogaus tujinimo. Bandymų pajungti sau. Apskritai santykis su kitu žmogumi – tai akių kontaktas ir žodžiai. Niekada priimdamas į darbą neprašiau žmogaus CV, netgi kai kurių jų tekstų nebuvau skaitęs. Bet pasiklausai, kaip dėsto mintis, ar žiūri tau į akis, ir aišku, kad su juo galima džiazuoti žurnalistiką. Arba ne. Keletą kartų suklydau, bet tai tik patvirtino man mano taisyklę.
CV galima suklastoti, savo sakomų žodžių – manieros, logikos, kalbinių kirčių – dar niekam nepavyko suklastoti. Mūsų kalba išduoda ir geriausius, ir blogiausius mūsų bruožus.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Prisiminimai yra didžiausias, o gal net ir vienintelis mano turtas. Daug jų. Paminėsiu vieną. Man gal dveji metai, kraustomės iš prosenelio statytos ir sovietų nacionalizuotos trobos, kur glaudėmės su seneliais viename kambary po grįžimo iš Sibiro, persikraustome į senelio statytą trobą, taip pat nacionalizuotą, jos antrą pusę užėmusi stribienė. Žiema, gruodas, aš sėdžiu aptūlotas ant skurdžios mūsų mantos arklio traukiamame vežime – kelyje į nežinomybę. Gyvenimas aplink baisus, skurdas, 1958-ieji, o man gražu, nežinomybė taip traukia. Iki šiol tas kelias į nežinomybę veda ir užveda.
Mokyklos nemėgau dėl beveik kareivinėms artimo muštro, tad maloniausiai prisimenu pertraukas, kai žaisdavome krepšinį arba futbolą, ir sporto varžybas. Pavyzdžiui, kai per pirmas ir antras tarpklasines rungtynes už devintą c įmečiau po 45 taškus ir dar iškovojau ginčo kamuolį prieš daug aukštesnį būsimą Lietuvos vyrų šuolių į aukštį čempioną. Arba kai tarpklasinėse futbolo rungtynėse įmušiau 8 įvarčius. Ryškiai prisimenu mokytojų tarybos posėdį, kai buvau metamas iš mokyklos prieš pat abitūros egzaminus. Išgelbėjo tai, kad mokėjau spręsti fizikos uždavinius, tiksliau – tai, kad šį faktą mane gindamas toje taryboje nuolat kartojo fizikas Taurinskas. Taigi likau daug skolingas fizikai.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Taip, be abejo. Žmogus visada, o ypač tada, kai sako, jog jis neturėjo kito pasirinkimo, turi kitą pasirinkimą. Absoliučiai. Tik tas antrasis labai dažnai mums ypač brangiai kainuoja. Kaip ir pasirinkimo turėjimo neigimas, beje, tik vėliau. O grožis – jis visur: daug gražių žmonių, gamta graži, miestai, jūros, ežerai, miškai. Knygos. Gyvenimas yra be galo gražus, tik reikia atmerkti akis, kartais – pakelti galvą einant net nušiurusia miesto gatve.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Kai sakome, kad toks likimas, tai beveik istorinis vertinimas, nes taip sakoma dažniausiai po įvykio ar jų grandinės. Man regis, nėra tokio daikto kaip likimas, mes patys kiekvienu žingsniu kuriame ir koduojame savo gyvenimą, bet sutinku, kad kartais dėl tam tikrų sutapimų ar „ženklų“ gali pasirodyti, jog kažkas gyvenime nulemta.
Taip yra ir todėl, kad visokios sąmokslo teorijos, taigi ir likimų vingiai, kur kas labiau mus intriguoja, be to, tarsi atleidžia mus nuo atsakomybės, nes ką gi čia aš, vargšas, padarysiu – juk toks likimas? Nors kai ką pakeisti, sutinku, yra sunku – prigimtis, būdas, gimimas viduriniame, aukštajame ar žemajame sluoksnyje, auklėjimas šeimoje, yra dalykai, kurių beveik neįmanoma pakeisti ar kompensuoti jų stygių masiniu tiražu, o jie labai stipriai veikia mūsų gyvenimą.
Mano santykis su Dievu, kaip ir daugumos mano kartos žmonių, ir vingiuotas, ir komplikuotas. Buvau perkopęs ketverius, kai mama mane per Šv. Roko atlaidus Palangoje įsinešė į sausakimšą bažnyčią. Minia man iškart nepatiko (nepatinka iki šiol), paleidau dūdas, mama buvo priversta nešti mane į šventorių, bet ir ten buvo pilna žmonių. Todėl labai rimtai nusprendžiau, kad Dievo nėra.
Dievas ant manęs nesupyko. Matyt, nusprendė, kad su tuo vaikiu laiko turi. O aš irgi augdamas niekada prieš Dievą neburnojau, ir, kaip man dabar atrodo, apgraibomis ieškojau jo žmonių gerume ir savo nuopuoliuose, geruose tekstuose, kol į rankas pakliuvo Šv. Raštas. Kartais kelyje pasitaikydavo nekvailas, o svarbiausia – geras kunigas, kuris mano klaidžiojimo patamsiais visai nesmerkdavo (kaip buvo įprasta daugumai dvasininkų).
Taigi ne egzaltuotai, ne verčiant kailį viešumoje, o „tvarkingai“, per Šventąjį Raštą, mąstymą ir apmąstymus apie žmogaus paskirtį šioje žemėje, savo gyvenimo prasmę ir beprasmybę vieną dieną atėjau, kaip man atrodo, gana netoli Dievo. Jei reikėtų pavaizduoti tą kelią, tai jis greičiausiai ėjo per supratimą, kad pirmiausia buvo Žodis.
Gal todėl esu ne katalikas, o evangelikas liuteronas. Nevedu su Dievu derybų, kaip įprasta žydams, nepykstu ant Dievo, kai kas nors nepasiseka ar įvyksta teroro aktas Briuselyje, arba, kai trūksta pinigų, kaip daro daugybė lietuvių, tik stengiuosi pažinti Dievo žodį, kiek mirtingajam tai apskritai įmanoma.