 |
Septintą sekmadienį po šv. Velykų, krikščionys švenčia vieną didžiausių liturginių švenčių – Sekmines. Per Sekmines minime Jėzaus pažado išpildymą – Šventosios Dvasios atsiuntimą. Sekminės taip pat vadinamos Bažnyčios gimtadieniu.
Jėzus atėjo ne tam, kad paprasčiausiai pamokytų mus naujo gyvenimo būdo. Jis atėjo duoti mums naują gyvenimą per mūsų viduje gyvenančios Šventosios Dvasios dovaną. Širdies atvėrimas Dvasiai yra krikščioniškosios misijos viršūnė, nuostabiausias Jėzaus Kryžiaus vaisius ir mūsų persikeitimo šaltinis. Per Šventosios Dvasios dovaną gydantis Dievo gailestingumas ir išlaisvinanti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus jėga sudabartinama, tampa realia ir pasiekiama mums. Šventoji Dvasia atveda mus iki pačios Dievo širdies.
Popiežius Paulius VI kartą uždavė klausimą: „Koks yra didžiausias Bažnyčios poreikis?“ Jis atsakė: „Bažnyčios pirmasis ir didžiausias poreikis yra gyventi Sekminėmis. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios sakramentas ir gyvybė. Tai ji vadovauja ir pašventina Bažnyčią. Dvasia yra jos dieviškasis kvėpavimas, vėjas jos burėse, vidinė šviesos ir jėgų versmė. Šventoji Dvasia yra Bažnyčios charizmų ir giesmių šaltinis, jos ramybė ir džiaugsmas. Bažnyčiai reikia nuolatinių Sekminių. Jai reikia ugnies širdyje, žodžių lūpose ir pranašiško žvilgsnio. Jei mes iš tiesų mylime Bažnyčią, pagrindinis dalykas, kurį turime daryti, yra skatinti atverti širdis Dieviškajai Dvasiai.
Mūsų, kaip krikščionių, didžiausias poreikis, ypač šiuo apsivalymo laiku, yra nuolatinės, kasdienės Sekminės. Mes turime gyventi Sekminėmis.
Ugnis iki šiol leidžiasi iš dangaus
Dievo alsavimas iki šiol dvelkia
Gyvasis Vanduo iki šiol liejasi
Ateik, Dievo Ugnie,
Ateik, Dievo Dvelksme,
Ateik, Dievo Dvasia.
Pagal Pranciškoniškus mąstymus www.franciscans.ie