Iš pirmo žvilgsnio Vasilijaus Kandinskio darbai gali sutrikdyti. Sunku suvokti, kaip vienas dailininkas galėjo sukurti tokius vienus su kitais sunkiai palyginamus darbus. Iki apsigyvendamas Paryžiuje, šis menininkas patyrė Spalio revoliuciją Rusijoje, Nacių kilimą Vokietijoje. Kartu su juo pačiu, jo meno kūriniai sugėrė neįtikėtinus istorijos ir gyvenimo pokyčius.
 |
| V. Kandinskis. Der Blaue Reiter |
V. Kandinskis paprastai tituluojamas kaip grynosios abstrakcijos dailėje pradininkas, tačiau paveikslas „Der Blaue Reiter“ (Mėlynasis raitelis) yra visiškai kitoks. Šis 1903-iaisiais pabaigtas darbas yra geras ankstyvosios dailininko kūrybos pavyzdys, kuriame matome prancūziškojo impresionizmo ir šiek puantilizmo įtaką.
Tačiau šis darbas dailės istorijoje išliko dėl kitos priežasties. 1911-aisiais Kandinskis kartu su grupe rusų ir vokiečių menininkų įkūrė tokio paties pavadinimo grupę. Tai buvo atsakas, kad kitokia, netipiška tapyba būdavo nepriimama į parodas. Nors mažai tikėtina, kad grupė buvo pavadinta pagal būtent šį paveikslą.
 |
| V. Kandinskis. Murnau, traukinys ir pilis |
Kandinskio paveikslai laipsniškai tapo vis labiau ir labiau abstraktūs, o paveiksle „Murnau, traukinys ir pilis“ galima matyti, kaip nė iš šio, nė iš to staiga nutrūksta kelias. Kandinskis šį paveikslą nutapė 1909-aisiais. Tuo metu jis daug keliavo po Europą ir nusprendė apsistoti mažame Bavarijos miestelyje Murnau.
Šiame paveiksle galima matyti, kaip spalvos vaidina tokį pat svarbų vaidmenį kaip formos ir figūros. Tačiau formos pačios savaime čia vis dar aiškios. Akivaizdu, kur yra traukinys ir kur pilis, taip pat galima atpažinti įvairius konkrečius elementus, esančius fone.
 |
| V. Kandinskis. Raitelis |
1911-aisiais, pačioje Kandinskio buvimo grupėje „Mėlynasis raitelis“ pradžioje, nutapytas paveikslas „Raitelis“ suteikia puikią galimybę matyti šio dailininko kitimą. Ypač dėl to, kad tema tokia pati kaip anksčiau tapytame paveiksle „Der Blaue Reiter“. Arklys ir jojikas šiame piešinyje yra aiškūs, tačiau nupiešti tarsi greitu judesiu grubiomis linijos ir neišdirbtais spalvų potėpiais, taip pat fone nerasi smulkesnių detalių, kurios buvo ankstesniame šios temos darbe. Iš tiesų, tai yra vienas mažiau abstrakčių to periodo darbų, tačiau ir jame galima jausti tą pačią energiją ir jėgą.
 |
| V. Kandinskis. Improvizacija 27 |
Kandinskiui, kuris savo kūrinius apibūdindavo dažniausiai muzikai skirtais terminais, kiekviena improvizacija buvo spontaniškas, iš anksto neapmąstytas meno vienetas, o kompozicijos buvo sudėtingesnės ir labiau išgvildentos.
Jo terminologija nebuvo vien atsitiktinė. Kaip meno teoretikas jis matė daug ryšių kaip muzika ir abstrakti dailė gali pasiekti grynus jausmus ir emocijas. Jo teigimu, iracionaliąsias žmogaus sritis tai veikė kur kas stipriau nei realistiniai meno kūriniai. Ši improvizacija dar vadinama „Meilės sodas II“, kas suteikia dar daugiau galimų kūrinio interpretacijų.
 |
| V. Kandinskis. Kompozicija VI |
Kompozicija VI yra abstraktus kūrinys, kuriame Kandinskis sutelkė daug skirtingų konkrečių vaizdinių, kuriais norėjo išreikšti vandens apokalipsę, krikštą ir atgimimą. Nors norėdamas išreikšti savo idėjas, jis susidūrė su tam tikromis kliūtimis, kurias įveikė, draugo patarimu, apibūdinimui vietoje žodžio potvynis savo galvoje kartoti vokišką žodį überflut, kuris reiškia nuolatos, nepaliaujamai vykstantį potvynį. Tai bekuriant paveikslą leido jam pačiam išsilaisvinti nuo savo minčių ir po šio proveržio jis paveikslą pabaigė per tris dienas.
 |
| V. Kandinskis. Kompozicija VII |
Kompozicija VII yra visų Mėlynojo raitelio serijos darbų kulminacija. Dailininko manymu, tai yra pats sudėtingiausias jo kada nutapytas darbas. Kaip ir prieš tai tapytos kompozicijos, šis paveikslas turi labai stiprią dvasinę pusę, kuri būdinga daugumai Kandinskio darbų.
Per paveisklą jis siekė kurti dvasinį ryšį tarp savęs ir žiūrovą. Meno kūrinys turėjo būti tarsi kanalas, kuriuo tarp abiejų pusių teka panašūs jausmai. Nors tai gali atrodyti tik kaip atsitiktiniai spalvų ir formų purslai, Kandinskis kiekvienoje spalvoje matė atskirą prasmę, jas jungė tarpusavyje tik tikslingai.
 |
| V. Kandinskis. Taškai |
Paveiksle „Taškai“ galima pamatyti visiškai kitokią Kandinskio kūrybos kryptį. Paveiksluose palaipsniui ėmė rastis vis daugiau geometrinių formų, o „Taškai“ yra gera iliustracija, kaip menininkas pamažu prie jų perėjo. Pagrindiniai du šio paveikslo elementai – linijos ir taškai.
Jo teorijoje abu šie elementai turi pridėtinę prasmę. Taškas paveiksle yra tik paveikslo formos dalis, neribojama jokios specifinės spalvos ar dydžio. Linijos yra rezultatas, kai menininkas teptuku ar pieštuku braukia per paveikslą, naudodamas jėgą, naudoja specifinę kryptį. Taip pat kreivių kryptys (ar tų krypčių nebuvimas Kandinskiui kūrė specifinę prasmę.
 |
| V. Kandinskis. Baltoje spalvoje II |
Viename žymiausių Kandinskio darbų „Baltoje spalvoje II“, nutapytame 1923-iaisiais (vos treji metai po „Taškų“) parodo geometrinės Kandinskio tapybos vystymąsi ir lūžius, įvykusius per ganėtinai trumpą laiką. Linijos yra aiškesnės, formos aštresnės.
Tačiau viskas sudėliota kartu griežtai pagal Kandinskio išankstinį sumanymą ir jo nustatytas prasmes. Jam balta spalva simbolizavo absoliučią tylą, kurioje įmanomos visos galimybės. Juoda ir balta kuria puikų kontrastą, kuriame gali išryškėti kitos spalvos.
 |
| V. Kandinskis. Keletas apskritimų |
Paveikslas „Keletas ratų“ išsiskiria tuo, kad jame geriausiai atsiskleidžia, kaip Kandinskis naudojo spalvas. Matome tobulus apskritimų sutapimus, o kai vieno ribos išeina už kito ribų, tai parodoma kitokiu atspalviu.
Kandinskiui juoda simbolizavo mirtį, beviltiškumą ir nebūtį. Kitos spalvos kūrė bendrą paveikslo įspūdį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai spalvingas ir šviesus, kaip fejerverkai ar planetos. Tiek objektai pavieniui, tiek jų kombinacijos turi savo unikalias prasmes. Pavyzdžiui, mėlyna spalva, atkartodama dangų, žmoguje turėjo prikelti giluminės ramybės jausmą.
 |
| Vasilijus Kandinskis. Kompozicija X |
Žvelgdami į „Kompoziciją X“ atrandame dar vieną naują Kandinskio stilių. Paveikslas tapytas 1939-aisiais, likus vos penkeriems metams iki menininko mirties. Periodas nuo 1934-ųjų iki dailininko mirties 1944-aisiais vadinamas didžiąja sinteze, kurios metu visos jo meno ir meno teorijos fazės susijungė unikalaus stiliaus darbų serijoje.
Šiame darbe, kaip ir daugelyje kitų, Kandinskis kai kuriuos bruožus padarė absoliučiai akivaizdžius, o kai kuriuos atsiveriančius tik per laiką ir atidžiau studijuojant paveikslus. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Kandinskiui buvo svarbiausias menininko ir auditorijos ryšys per paveikslus.
Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė