NGK štabo savanoriai: „Viešpats randa kelių ateiti ir uždegti tarnystei“

Nacionaliniame gailestingumo kongrese darbuojasi net apie 600 savanorių. Visi jie turi savo specifines tarnystes. Vieni iš tų, kurių darbas matomas mažiausiai yra savanoriai, kurie darbuojasi štabe. Pakalbinome tris darbštuolius: Svajūnę, Liną ir merginoms talkinusį logistikos savanorį Marių.

Jūs savanoriaujate šalia kurijos, tad šiek tiek esate atskirti nuo kongreso veiksmo vietos. Ar nesijaučiate vieniši, šiek tiek nuošalyje?

Svajūnė: vieniši tikrai nesijaučiame, nes pro mus praeina daug žmonių, gan intensyvus judėjimas. Kai sėdi ir budi prie durų, matai kiekvieno veidą, kiekvieno akis. Ir nesvarbu ar tai būtų savanoris ar tiesiog žmogus, einantis pro šalį ir nesuvokiantis, kas čia vyksta. Iš kiekvieno jauti, kad esi  reikalingas ir net neateina mintis, jog tu esi vienišas, nes tu sulauki kiekvieno žmogaus dėmesio. Labai smagu kai iš savanorio sulauki dėmesio, bet  dar nuostabiau, kai sulauki dėmesio ir šypsenos iš to, kuris galbūt net nėra tikintis, tuomet supranti, jog gailestingumas tikrai yra, Dievas randa savo kelių tą vienišumą panaikinti.

Lina: iš tiesų yra daug privalumų savanoriauti šioje vietoje. Matėme sesę Kristiną, kartais arkivyskupas Gintaras Grušas ateina su mumis pasisveikinti ir šiaip visokių žvaigždžių matome. Iš tikrųjų savanoriauti yra labai smagu. Kai čia gatvėje savanoriauji, dažnai prieina žmonės, klausiantys, kas čia vyksta, tad mes su malonumu galime jiems papasakoti.

Svajūnė: taip pat norėčiau pridurti, jog mūsų savanorystė yra puiki proga pakviesti į kongresą. Savo tyliu buvimu tiesiog pritrauki jų dėmesį, o jie automatiškai prieina ir paklausia, kas čia vyksta. Savo buvimu taip ir liudijame gailestingumą ir Kristų.

O kokių žvaigždžių, einančių į kuriją, jau spėjote pamatyti?

Svajūnė: Kristiną, daug  vyskupų. Net šiek tiek susipažinome su sese Kristina. Na tiesiog su ja pasisveikinome, bet mes tikrai jos laukėme ir taip netikėtai ji pasirodė! Tai tikrai nudžiugino.

Kas labiausiai jus palietė kongrese, kokios akimirkos jums labiausiai įstrigo jums budint prie kurijos ir stebint iš šono visą vyksmą?

Svajūnė: stipriausiai mane palietė vakarykštė išpažintis ir šiandienos teminis susitikimas (kadangi dalijamės budėjimo valandomis, kartais turime laisvą valandėlę). Taip pat man labai įstrigo ir nudžiugino skirtingas savanorių amžius. Gražu, jog kiekvienas gali būti kongreso dalimi, išgyventi gailestingumą, nėra amžiaus cenzo.

Lina: kai buvo vakar repeticija, man labai pagailo koordinatorių, nes jie prarėkė balsus ir, man atrodo, jiems labai sunku dirbti. Reikėtų gailestingumo, kad juos kas nors pavaduotų, bet nėra kam – jie geria vaistus, kad nebūtų užkimę. Net baisoka juos užkalbinti, nes jie jau nebegali prašnekėti. Manau, jog reikėtų mums būti gailestingais ir jiems padėti visaip, kaip tik galime. Iš tiesų man viskas patiko, bet ši akimirka man labiausiai įsiminė.

Svajūnė: man taip pat labai įstrigo gyva grandinė, kai buvo nešamas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Iš tiesų pildosi sesers Faustinos pasakyti žodžiai, jos noras ir tai vyksta jau dabar, šią akimirką, o tu akimis palydi šį paveikslą. Net atrodo negali atitraukti akių, nori žiūrėti ir žiūrėti į Jėzaus veidą.

Ar jaučiate tarnystės džiaugsmą, dalyvaudamos Gailestingumo kongrese?

Svajūnė: Žinoma! Neįmanoma jo nejausti. Netgi tada, kai ypatingai pavargsti, kažkas nudžiugina, nusišypso. Viešpats randa kelių ateiti ir tai tarnystei uždegti. Netgi nereikia daug, užtenka kito žmogaus žvilgsnio ar šypsenos ar paprasto klausimo, kaip sekasi, ar tiesiog pastebėjimo. Tai parodo, jog esi reikalingas net ir mažoje tarnystėje, kaip budėti prie durų.

Lina: labai smagu, kai taip sunkiai atsikėlusi pamatau besišypsančią ir jau prie kurijos budinčią Svajūnę. Koks vyskupas geros dienos palinki ar kas nors ledais pavaišina. Iš tiesų mes labai gerai čia jaučiamės. Tikrai išgyvename gailestingumą.

Kas jums yra gailestingumas?

Svajūnė: gailestingumas yra tada, kai priimi žmogų tokį, koks jis yra. Gailestingumas kai tau sunku, bet tu vis tiek turi noro kitam suteikti džiaugsmą. Man dar patinka toks palyginimas, jog gailestingumas yra tai, kai randi sriuboje plauką ir tuomet tu ištrauki tą plauką, suvalgai tą sriubą ir padėkoji, o ne palieki plauką sriuboje ir sakai aš nevalgysiu (garsiai juokiasi).

Lina: tai buvimas savimi be kaukės, noras dalytis, mylėti, bendrauti.

Mariau, kas sklinda iš šių žavių savanorių veidų ir širdžių?

Marius: Man atrodo, jog iš šių savanorių, kurios dirba štabe, sklinda bendruomeniškumo džiaugsmas. Kiekvienos savanorio indėlis labai svarbus. Labai svarbu, jog žmonės matytų džiaugsmingus savanorius, nes mes esame kongreso veidas, gražaus ir puikaus renginio veidas. jei savanoriai laimingi ir jie ramūs, nepanikuoja, tuomet dalyviai mato, jog visa vyksta gerai ir jie taip pat šiame renginyje jaučiasi džiugiai. Visi savanoriai puikūs žmonės. Labai džiaugiuosi, jog yra štabo savanorių, nes kai nėra ką veikti, gali užsukti pas juos ir jie tau duos darbo.

Svajūnė: arba tiesiog pasikalbės, išklausys

Marius: tikrai taip.