 |
| Joannos Bożerodskos nuotr. |
Lietuva Lenkijai yra daug svarbesnė partnerė negu galima būtų tikėtis, įvertinus vien šalies ekonominį mastą – sakė Lenkijos nacionalinio saugumo ekspertas Piotr Maciążek, kuris viešėjo Lenkų Diskusijų Klubo organizuotame susitikime skirtame artėjančiam NATO viršūnių suvažiavimui Varšuvoje. Diskusijoje, kurioje taip pat dalyvavo dr. Deividas Šlekys ir dr. Virgis Valentinavičius, kalbėta apie gynybos iššūkius, su kuriais susiduria abi valstybės, apie Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykius, Lenkijos vidaus politiką.
„Prieš 225 metus, carinės Rusijos grėsmės akivaizdoje, Lietuva ir Lenkija sugebėjo sukurti pasaulinės reikšmės bendrą projektą. Šiandien padėtis yra panaši – egzistuoja reali grėsmė iš Rusijos, o kitoje barikadų pusėje turime tas pačias, tiek geografiškai, tiek istoriškai artimas šalis. Ar sugebėsime ir šįkart efektyviai bendradarbiauti ir siekti bendrų tikslų? Tuo įsitikinti padės NATO viršūnių susitikimas vyksiantis Varšuvoje. Svarbu prisiminti Gegužės 3 d. Konstitucijos pamoką, kad Lenkija ir Lietuva turi ne vien veikti drauge, bet ir imtis reikiamų veiksmų tinkamu laiku. Minėtoji konstitucija, vis dėlto, buvo priimta pernelyg vėlai, todėl nebuvo pajėgi išgelbėti šalių valstybingumo.“ Šiais žodžiais susitikimą pradėjo Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Instituto (TSPMI) politologas Mariusz Antonowicz.
TSPMI dėstytojo Deivido Šlekio nuomone, Lietuva turi, visų pirma, atlikti savo „namų darbus“: didinti biudžeto dalį skirtą gynybai, didinti kariuomenės pajėgumus, šviesti visuomenę dėl šių priemonių būtinybės, skatinti jaunimą rinktis savanorišką karo tarnybą.
„Tuo tarpu, ko mes galime tikėtis iš NATO? Vokietija bei Jungtinė Karalystė kalba apie savo karinių pajėgų dislokavimą Baltijos valstybėse, JAV jau yra atsiuntusios nemažai karinės technikos, galiausiai turėtumėme disponuoti bataliono dydžio pajėgomis, t.y. apie 500-700 karininkų kiekvienoje iš Baltijos valstybių.Tai Lietuvoje sudarytų apie dešimtadalį sausumos karinių pajėgų. Lenkijoje šie kariniai daliniai bus dar didesni. Tai pakankamai drąsūs įsipareigojimai. Iš Varšuvos susitikimo tikimės konkrečių, aiškių sprendimų, kurie galutinai apibrėžtų rotacinių pajėgų dislokavimą regione, biudžeto ir apsiginklavimo klausimą, bei Kaliningrado srities problemą“ – pabrėžė Šlekys.
Lenkijos nacionalinio saugumo ekspertas Piotr Maciążek akcentavo, jog svarbu yra tai, kad visos ES narės vykdytų savo įsipareigojimus saugumo srityje.
„Per pastaruosius metus tik 4 ES narės, įskaitnt Lenkiją, išpildė reikalavimą skirti 2 proc BVP gynybai. Tai lėmė tragišką ES gynybos būklę. Vienas pavyzdžių yra tas, kad 40 proc Eurofighter naikintuvų, priklausančių Vokietijos karinėms oro pajėgoms, nabūtų pajėgūs pakilti į orą. Ne ką geresnė padėtis ir sausomos kariuomenėje. Nors šarvuočius imta laikyti karine atgyvena, Donbaso įvykiai parodė, kad jie tebesudaro labai svarbią gynybos grandį. Lenkija aktyviai svarsto apie šarvuotų pajėgų atkūrimo galimybę ir net ėmėsi atitinkamų veiksmų šia linkme. Lenkija vis primena ir kitoms šalims apie ES narių įsipareigojimą skirti 2 procentus BVP krašto apsaugai, bei kelia klausimą apie nuolatinių NATO bazių įkūrimą. Deja, partneriai iš Vakarų neskuba vykdyti savo įsipareigojimų. Tam įtakos turi ir Vokietijos pozicija, kuri laikosi paskutiniojo XX a dešimtmečio NATO ir Rusijos susitarimo, bei stengiasi nekelti įtampos tarpusavio santykiuose. Taip pat verta paminėti apie silpstantį JAV vaidmenį Europoje, kurios dalį savo karinių pajėgų perkelia į Aziją“ – pastebėjo Maciążek.
„NATO viršūnių susitikimo sprendimai jau yra žinomi, svarbiau yra tai, kas seks po jų. Metų bėgyje Mykolo Romerio universitete buvo suorganizuotos dvi konferencijos skirtos NATO – vienoje buvo aptariamas viršūnių susitikimas vykęs Velse, kitoje - būsimas susitikimas Varšuvoje. Pirmosios diskusijos metu dominuojanti buvo Ukrainos tema, tačiau šiandien ji jau nebėra dėmesio centre. Atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę padėtį, pasiekti konsensusą bus žymiai sudėtingiau negu prieš metus. Šiandien situacija yra daug labiau komplikuota. Rusijai dalyvaujant keliuose kariniuose konfliktuose, Europa stengiasi ne konfrontuoti, bet palaikyti dialogą“ – pastebėjo Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų ir vadybos fakulteto dekanas dr Virgis Valentinavičius.
Daug dėmesio diskusijos metu skirta Lietuvos ir Lenkijos regioninei partnerystei.
„Lietuva Lenkijai yra daug svarbesnė partnerė negu galima būtų tikėtis, įvertinus vien šalies ekonominį mastą. Regiono konsolidacija tai svarbus geopolitinis instrumentas. Remiantis šia nuostata, kilo Lenkijos Tarpjūrio projektas (istoriškai šis pavadinimas reiškė po Pirmojo pasaulinio karo sumanytą federalinės ateities valstybę Centrinėje ir Rytų Europoje, kurioje turėjo dominuoti Lenkija). Pati formuluotė man neitin patinka, nes sukelia imperialistinių asociacijų, todėl suprantu lietuvius, kuriems toks pavadinimas gali kelti dvejonių. Tačiau kokia yra šio projekto esmė? Šiandien jis yra susijęs išimtinai su energetikos sritimi, jo tikslas – atgauti regiono energetinę nepriklausomybę. Projektas apima ir tokius darinius kaip LitPol Link, Baltic Pipe, dujotekis su Lietuva. Per Tarpjūrio regiono prizmę galime ieškoti sprendimų ir karybos srityje. Tai galėtų apimti Baltic Air Policy – Lenkijos karinę aviaciją patruliuojant Lietuvos oro erdvę, raketų tiekimą GROM, Lenkijos veiklą rytiniame ES pasienyje, įvairias kitas bendradarbiavimo formas, kurios formuoja mūsų regiono potencialą“ – sakė Piotr Maciążek.
„Net ir tuomet, kai Lietuvos-Lenkijos santykiai būdavo įtempti, karinis bendradarbiavimas tapdavo prioritetu. Manau teisinga, kad šiandien Lenkija nori imtis regiono lyderės vaidmens. Tačiau svarbu, kad į šį procesą neįsipintų jokie stereotipai ar istorinės nuoskaudos, kad Lietuva nepradėtų baimintis Želigovskio šmėklos, o Lenkija nepradėtų akcentuoti jautrių istorinių momentų. Jei pavyks to išvengti, bendradarbiavimas atneš abipusės naudos“ – pastebėjo Deividas Šlekys.
Svarstydamas apie mūsų šalies indėlį regiono saugumui, Virgis Valentinavičius pastebėjo, kad Lietuva yra labiau saugumo problema, negu sprendimas.
„Turime neišsprestų problemų, kurios trukdo lietuvių-lenkų santykiams. Padarėme daug klaidų, todėl tuo svarbiau yra tai, kad nacionalinio saugumo klausimas yra atskirtas nuo tautinių mažumų problemų ir tai tiesiogiai neįtakoja valstybių politikos. Reikia dėti pastangas, kad tai tęstųsi ir toliau. Lietuva neturi stiprių ekonominių ar karinių svertų, kurie darytų poveikį kitoms ES narėms. Akivaizdu, kad sąjungininkės, tuo tarpu ir Lenkija, daro žymiai daugiau Lietuvos atžvilgiu negu, kad siekia jos interesų apimtis. Tuo tarpu Rusijos užduotis yra įtikinti, kad NATO neturėtų ginti ekonomiškai silpnesnių šalių, nes jos nėra pakankamai reikšmingos. Taigi Lenkijos veikla taikant atgrąsymo priemones Rusijos atžvilgiu turi didelę reišmę ir Lietuvai“ – mano politologas.
Savo pasisakymą politologas reziumavo tuo, kad Lietuvą ir Lenkiją sieja daug daugiau negu bendros grėsmes. Be to, Lietuva galėtų reikšmingai prisidėti prie Lenkijos, kaip prie regiono lyderės, pozicijų įtvirtinimo.
