Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. kovo mėn. numeryje (3)
Pavadinimas visai nereiškia pasišlykštėjimo mėsa. Kaip žinote, simboliu Fe žymima geležis Dmitrijaus Mendelejevo cheminių elementų lentelėje. Taip jau sutapo, kad savo kalboje turime tokį patį jaustuką. Ruošiausi papasakoti apie mažakraujystę ir geležies trūkumą. O būtent mėsoje yra daugiausia geležies, ir iš mėsos ji geriausiai pasisavinama. Tik staiga ištiktuku švyst atskriejo mintis: gal skaitytojui daug įdomiau būtų sužinoti apie mėsos nevalgančiuosius – vegetarus – kokie jų santykiai su oficialiąja medicina?
Nėriau į duomenų bazes, o ten kaip visada – įvairovė. Nuo įrodyto teigiamo vegetarinės dietos poveikio įvairiems sveikatos rodikliams iki vaikų mirties atvejų maitinant juos vegetariškai. Oficialiai suformuluotos ir pareikštos nuomonės yra tokios: Šveicarijos ir Vokietijos mitybos specialistų draugijos nerekomenduoja vegetarinių dietų ypač vaikams, nėščiosioms ir pagyvenusiems; Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados dietologų asociacijos teigia, kad tinkamai subalansuota ir visavertė vegetarinė mityba tinka visokio amžiaus žmonėms, taip pat ir sportininkams. Atkreipiu dėmesį į žodžius subalansuota ir visavertė. Tam reikia specialių žinių, eksperto išsilavinimo. Praktiškai subalansuoti mitybą, o tai reiškia užtikrinti tinkamus kiekius reikalingų maisto medžiagų, kalorijų, mikroelementų, vitaminų nevalgant gyvūninės kilmės produktų, labai brangiai kainuoja.
Dar labiau nustebino pačių vegetarų įvairovė. Sužinojau visokių naujų žodžių. Todėl nekantrauju ir su skaitytojais pasidalyti. Vegetarizmas – tai mitybos praktika, kai daugiau ar mažiau atsisakoma gyvūninės kilmės produktų.
Esama pusiau vegetarų, vadinamų semivegetarais, arba fleksitarianais. Jiems priklauso peskatarianai, arba peskovegetarai, valgantys ir žuvį bei jūros gėrybes. Polovegetarai (polontarianai) valgo paukštieną. Tie, kurie valgo vadinamąją „baltą mėsą“ – ir paukštieną, ir žuvį, vadinami polopeskatarianais. Laktovegetarai (laktarianai) valgo kai kuriuos pieno produktus. Ovovegetarai valgo kiaušinius. Ovolaktovegetarai valgo pieną, kiaušinius, medų ir yra labiausiai Vakarų pasaulyje paplitęs vegetarų tipas.
Kita vegetarų grupė – „griežtieji“. Jiems priskiriami veganai – visiškai atsisakantys gyvūninės kilmės produktų. Maisto veganai tų produktų tik nevalgo, o etiniai veganai dar ir atmeta bet kokį gyvūnų išnaudojimą. Įvairių tyrimų duomenimis, veganais save laiko 0,1–0,8 procento visų gyventojų, o vegetarais prisistato iki penkių procentų. Žaliavalgiai – vadinamasis raw food veganizmas– atsisako termiškai apdoroto maisto. Frugivorai arba fruitarianai, valgo tik tai, kas natūraliai nukrenta nuo augalų ir surenkama nepakenkiant pačiam augalui, – vaisius, sėklas, riešutus. Makrobiotikai renkasi kuo mažiau apdorotus produktus – nevalytus grūdus, ruduosius ryžius, pupas, vietines daržoves. Ekotarianai valgo tik ekologiškus produktus, atsisako maisto, jeigu jį gaminant išnaudojami žmonės, įsigyja maisto tik iš vietinių ūkių, kad transportuojant nebūtų deginamas kuras. Kai kurie ekotarianai valgo mėsą, bet gyvuliai turi būti ekologiškai šeriami ir humaniškai prižiūrimi. Fryganai nieko neperka. Jie augina ir gamina maistą patys, renka laukinius augalus. Miestuose fryganai maitinasi iš šiukšlių konteinerių. Dalis jų valgo gyvūninius produktus, nes išmestas toks maistas jau nedidina gyvūnų išnaudojimo.
Budizme vegetarizmas draudžia valgyti tik tų gyvūnų mėsą, kurie buvo nužudyti specialiai budistui pamaitinti. Džainistų vegetarizmas atmeta bet kokį smurtą. Tai Indijoje paplitusi ir iš religijos kylanti dieta, kai nevalgomas maistas, kuriame gali būti nors mikroskopinis gyvūnų kūno dalių ar kiaušinių kiekis. Dauguma džainistų yra laktovegetarai. Jie nevalgo medaus, nes jo rinkimas prilyginamas smurtui prieš bites, neverda maisto tamsoje, kad nežūtų į šviesą lekiantys vabzdžiai.
Vegetarizmą žmonės renkasi dėl daugybės kultūrinių, etinių, religinių, aplinkosauginių, estetinių, ekonominių priežasčių, pablogėjus sveikatai ar norėdami ją išsaugoti. Vegetarai paprastai neturi žalingų įpročių, vegetarizmą renkasi turtingesni bei labiau išsilavinę žmonės. 68 proc. vegetarų – moterys. Kitas įdomus faktas, jog kai kurios paauglės vegetarizmu dangsto anoreksiją – gyvybei pavojingą valgymo sutrikimą.
Priklausau daugumai – mėsos valgytojams, todėl jaučiuosi labai komfortiškai ir pagaunu save norintį iš vegetarų mažumos pasišaipyti, juos pasmerkti ar kitaip sumenkinti. O nereikėtų. Gailiuosi dėl to. Jie, nors ir mažuma, yra valingi, atkaklūs, tikslo siekiantys žmonės, ir jų pasirinkimas gerbtinas. Suprantama, kol nekenkia jų ir ypač jų vaikų sveikatai. Labai svarbu vegetarizmui pasiruošti teoriškai, tinkamai suplanuoti dietą, dažnai vertinti ir tikrinti sveikatą, kontroliuoti organizmo biocheminę sudėtį, laiku papildyti trūkstamas medžiagas. Tai kainuoja ir laiko, ir pastangų, ir pinigų.
O biologijos mokslas sako, kad mūsų organizmo sandara būdinga visaėdžiams gyvūnams. Mes sėkmingai galime virškinti ir augalinį, ir gyvūninį maistą. Toks įvairus, visavertis, subalansuotas maistas mums ir rekomenduojamas. Tik penktadienį norėtųsi pasitikti su džiaugsmu: „Valio! Šiandien vėl nevalgysiu mėsos!“