Pastaruosius mėnesius pasaulio dėmesį prikaustė Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff skandalas. Opozicija siekia pradėti apkaltos procesą, kaltindami šalies vadovę finansinėmis machinacijomis savo partijos naudai. Brazilas žurnalistas Davidas Miranda britų „The Guardian“ pateikia alternatyvią įvykių versiją.
Brazilijos politinės krizės istorija (kaip ir jos greitai kintantis suvokimas pasaulyje) prasideda nuo šalies nacionalinės žiniasklaidos. Šalyje dominuoja transliuotojai ir spauda, priklausantys saujelei turtingiausių Brazilijos šeimų, kurios yra konservatyvių pažiūrų. Dešimtmečiais žiniasklaida palaikė turtingųjų poziciją ir siekė, kad išliktų ekonominė (ir politinė) nelygybė.
Dauguma Brazilijos žiniasklaidos priemonių, kurios gerbiamiausios užsienyje, palaikė 1964 m. karinį perversmą, į valdžią keliems dešimtmečiams atvedusį dešiniųjų diktatūrą ir praturtinusį oligarchus. Šis esminis istorijos momentas iki šiol veikia šalies identitetą ir politiką. Korporacijos, vadovaujamos didžiausios Lotynų Amerikoje „Globo“ žiniasklaidos grupės, perversmą traktavo kaip kirtį korumpuotai demokratiškai išrinktai liberaliai valdžiai. Kažkur girdėta?
Dabar tos pačios žiniasklaidos priemonės skleidžia sau naudingą naratyvą: pikti piliečiai, įniršę dėl valdžios korupcijos sukyla ir reikalauja nuversti Brazilijos prezidentę Dilmą Rousseff ir jos Darbininkų partiją (PT). Pasaulis regi nesibaigiančius vaizdus su miniomis protestuotojų, o tai visada įkvepia.
Tačiau už Brazilijos ribų nematoma, jog žiniasklaida pati bando inicijuoti protestus. Protestuotojai nėra šalies gyventojų atspindys. Dominuoja turtingi baltieji, tie patys kurie oponuoja PT ir jos skurdą mažinančioms programoms jau du dešimtmečius.
D. Rousseff nuosaikūs kairieji pirmą kartą laimėjo prezidento rinkimus 2002 m., kai triumfavo prezidentės pirmtakas Luiz Inacio Lula da Silva. Dėl prezidento charizmos ir ekonominio augimo PT laimėjo 4 prezidento rinkimus iš eilės, paskutinį kartą vos prieš 18 mėnesių, kai D. Rousseff gavo 54 milijonus balsų ir buvo perrinkta antrai kadencijai.
Šalies elitas ir žiniasklaidos organai nesėkmingai bandydavo įveikti PT rinkimuose. Tačiau plutokratai negarsėja tuo, kad lengvai pripažintų pralaimėjimus arba žaistų pagal taisykles. Tai ko jie nepasiekė demokratiškai, dabar mėgina padaryti nedemokratiškai pasitelkdami įvairius politikus: evangelikalus ekstremistus, kraštutinės dešinės aktyvistus, kurie palaikytų net ir karinės diktatūros įvedimą, kad pašalintų prezidentę iš posto.
Apkaltos siekiantys lyderiai, pirmiausia Atstovų Rūmų pirmininkas Eduardo Cunha dar labiau įklimpę į korupcijos skandalus negu prezidentė. Praėjusiais metais paaiškėjo. Kad E. Cunha turi slaptų sąskaitų Šveicarijos bankuose, į kurias galimai pervesti milijonai dolerių kyšių, nors prieš tai Kongresui teigė, jog neturi jokių bankų sąskaitų užsienyje. E. Cunha minimas ir „Panamos dokumentuose“, nes naudojosi ofšorų pastangomis mėgindamas išvengti nelegalių pajamų apmokestinimo.
Negalima žygiuoti su antikorupcijos ir demokratijos iškaba ir tuo pat metu siekti įtvirtinti aukštuose postuose korupcija susitepusius ir nemėgstamus politikus. Žodžiais negalima apibūdinti situacijos siurrealizmo, kai Atstovų rūmams balsuojant dėl apkaltos proceso inicijavimo vienas po kito susitepę politikai šaltais veidais tvirtino, kad palaiko apkaltą dėl korupcijos.
Kaip rašė „The Guardian‘: „Už balsavo Paulo Malufas, kuris yra Interpolo juoduosiuose sąrašuose dėl bendrininkavimo plaunant pinigus. Už balsavo Niltonas Capixaba, kuris yra kaltinamas pinigų plovimu. „Dėl Dievo meilės, už!“ šaukė Silas Camara, kurio veikla tiriama dėl galimo dokumentų klastojimo ir neteisingo valstybės fondo lėšų panaudojimo.“
Bet šie politikai pervertina savo jėgas. Net Brazilijos visatos valdovas (populiarus šalyje personažas,) negalėtų įtikinti pasaulio, kad D. Rousseff apkaltos tikslas yra kovoti su korupcija. Jų schema suteiktų valdžią politikams, kurių skandalai sugriautų politinę karjerą bet kurioje sveikoje demokratijoje.
„The New York Times“ neseniai rašė, kad: „60% iš 594 Kongreso narių yra kaltinami kyšininkavimu, bandymais paveikti rinkimų rezultatus, nelegaliais miškų kirtimais, žmonių grobimais ar žmogžudystėmis“. Priešingai: „D. Rousseff, kaip reta tarp didžiųjų Brazilijos politinių figūrų nėra kaltinama tuo, kad pasisavino pinigus sau.“
Balandžio 17 dienos spektaklis Žemuosiuose parlamento rūmuose pritraukė pasaulio dėmesį dėl kelių apkaltos šalininkų pastabų. Vienas iš jų, dešiniųjų kongresmenas Jairas Bolsonaro greičiausiai kandidatuotų į prezidentus ir juose būtų Brazilijos turtingųjų favoritas. Jis teigė, kad balsuoja už norėdamas pagerbti žmogaus teises pažeidinėjusio generolo atminimą, kuris buvo atsakingas už D. Rousseff kankinimą karinės diktatūros laikotarpiu. Jo sūnus Eduardo savo balsą dedikavo „64-ųjų kariams“, kurie vadovavo perversmui.
Iki šiol brazilai visą savo dėmesį telkė į prezidentę, kuri labai nepopuliari dėl ekonominės recesijos. Niekas nežino, kaip brazilai, ypač vargšai ir darbininkai, reaguotų į naują prezidentą, jeigu jis būtų palankus verslui, susitepęs korupcija viceprezidentas, kuriam pagal apklausas brazilai taip pat norėtų surengti apkaltą.
Prokurorai ir tyrėjai bijo, kad tikrasis planas, kurio siekiama D. Rousseff apkalta — užbaigti dabar vykstančius tyrimus ir apginti korupciją, o ne ją sunaikinti. Realu, kad jeigu prezidentės apkalta bus sėkminga, žiniasklaida nebeskirs tiek dėmesio korupcijai, viešasis interesas pralaimės ir valdžią gavusi grupė naudos turimą daugumą Kongrese, kad apsisaugotų paralyžiuodami tyrimus.
Brazilijos politinis elitas ir žiniasklaida žaidžia su demokratijos mechanizmais. Toks žaidimas bet kokiu atveju yra pavojingas ir neprognozuojamas, ypač jaunoms demokratijoms su politinio nestabilumo ir tironijos istorija, kai milijonai gyventojų yra nepatenkinti ekonominiais nepritekliais.
Parengta pagal „The Guardian‘
