Kalbamės su Šveicarijoje ir Lietuvoje daktaro disertaciją apgynusiu Tomu Ambrasu. Apie Šveicarijos akademinės kultūros ypatumus, mokslo ir praktikos sinergiją, disertacijos rašymo kelią, akademinio pasaulio prasmę.
Kas nulėmė, kad atsiradote Šveicarijoje, juk pirmiausia teisės krypties doktorantūros studijas pradėjote Lietuvoje?
Taip, mokslinius tyrimus pradėjau dar būdamas Lietuvoje. Po magistrantūros studijų ir gana ilgos pertraukos nuo mokslų bei susikoncentravimo į teisinę praktiką, 2012 m. įstojau į nuolatines doktorantūros studijas Lietuvoje, Mykolo Romerio universitete. Turbūt reikėjo tam subręsti, jausti pašaukimą. Pirmaisiais doktorantūros studijų metais tyrimo objektas ir uždaviniai dar nebuvo galutinai susiformavę, be to, teko laikyti keletą privalomų egzaminų (mokslo filosofijos, mokslo metodologijos, specialybės egzaminą) ir pasirenkamąsias įskaitas, aktyviai dalyvauti akademinėje veikloje, dėstyti. Visgi preliminari tyrimo kryptis jau buvo maždaug aiški: paskutinė bankų krizė ir bankų mokumo problemos, bankų pertvarkymas ir gaivinimas. Tuo pačiu metu tiek pasaulio, tiek regioniniu lygiu masiškai pradėti keisti susiję teisės aktai, priimti nauji tarptautiniai finansiniai standartai, pasikeitė bankų veiklos, priežiūros, riziką ribojančios taisyklės, mokumo problemų sprendimo ir reguliavimo paradigma. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, jog du Lietuvos bankai tapo nemokūs. Palaipsniui gimė ir konkreti mano tyrimų sritis – bankų pertvarkymo teisinis režimas. Temą nusprendžiau tirti per viešųjų ir privačių interesų suderinamumo prizmę, atlikdamas lyginamąją trijų jurisdikcijų analizę (ES, JAV, Šveicarijos).
Lygiagrečiai teikiau paraišką ir laimėjau Šveicarijos federalinės vyriausybės konkursą (SCIEX programa) ir solidžią finansinę paramą, tai atitinkamai suteikė galimybę atlikti mokslinius tyrimus bei stažuotis Bazelio universitete, Šveicarijoje. Buvau bene vienintelis šios stipendijos laimėtojas, atstovaujantis socialiniams mokslams. Taikomieji mokslai, bendra tendencija šių dienų mokslo finansavimo konkursuose sulaukia kur kas didesnio dėmesio.
Kokie kriterijai nulėmė, jog pasirinkote būtent Bazelio universitetą?
Renkantis universitetą, kuriame norėčiau toliau gilinti teisines žinias, visų pirma didžiausią įtaką turėjo Lietuvos (prof. Rimvydas Norkus) ir Šveicarijos mokslinio darbo vadovai. Lietuvoje vadovas visada ragino ir motyvavo kaupti patirtį užsienyje, puikiai suprasdamas tarptautinės patirties svarbą. Mokslas nebeturi sienų. Tuo tarpu Šveicarijoje būti mano moksliniu vadovu sutiko gerai žinomas tiek Vokietijoje, tiek Šveicarijoje privatinės teisės profesorius Peteris Jungas. Supratau, jog tarptautinė patirtis neišvengiamai padės susikoncentruoti į tyrimą, praplės mano kontaktų tinklą, padės geriau suprasti savo temos, susijusios su bankų krizių valdymu, praktines ir teorines problemas, trajektorijas ir galimybes.
Ne mažiau svarbus veiksnys buvo puiki Šveicarijos universiteto reputacija. Bazelis – seniausio Šveicarijos universiteto namai. Šis faktas daug ką pasako. Universitetas įsteigtas dar 1460 m., turi stiprią, senas tradicijas turinčią, akademinę bendruomenę, kurią sudaro apie 3500 personalo narių, metinis biudžetas siekia apie 707 mln. Šveicarijos frankų. Nors universitetas ypač garsus gyvybės mokslų srityje (ypač farmacijos ir chemijos pramonės), tačiau Teisės fakultetas taip pat turi puikią reputaciją. Fakultete atliekami aukščiausios klasės moksliniai tyrimai, dirba itin kvalifikuoti profesoriai, akademikai, praktikai, be to, daug vizituojančių profesorių atvyksta iš JAV. Taigi, pamaniau, jog tai puiki vieta kaupti sistemines žinias pagal pasirinktą tematiką, „auginti“ kritinį mąstymą, geriau suvokti kultūrines, socialines implikacijas. Šimtmečius Bazelis traukė žmones iš viso pasaulio. Tai labai tarptautinis miestas, esantis strategiškai puikioje vietoje. Be to, Bazelis yra antra pagal svarbą Šveicarijos ekonominė zona. Tai vienas dinamiškiausių ir produktyviausių ekonominių regionų pasaulyje, turintis stiprias bankininkystės tradicijas.
Bazelyje yra įsikūręs Tarptautinis atsiskaitymų bankas, Bazelio bankų priežiūros komitetas, o šių organizacijų atstovai taip pat aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime, atlieka tiriamuosius darbus. Šalyje veikia per 300 įvairių rūšių bankų – nuo klasikinių komercinių iki privačių bei investicinių. Tačiau bankų krizės nebuvo retas reiškinys net Šveicarijoje, pavyzdžiui, per paskutinę tarptautinę finansų krizę du didžiausi Šveicarijos bankai susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais ir juos teko pertvarkyti. Todėl buvo itin įdomu ištirti bankų mokumo problemų priežastis bei išanalizuoti atskirų jurisdikcijų teisinį reguliavimą, problemas bei rasti geriausių „vaistų“, o ypač tų, kuriuos galima būtų panaudoti Lietuvoje.
Apsisprendimą nulėmė ir bendra situacija Šveicarijos švietimo sistemoje. Verta pažymėti, jog yra duomenų, patvirtinančių, kad Šveicarijos universitetų lygis ir pasitenkinimas studijų kokybe bei akademiniu gyvenimu apskritai viršija Europos universitetų vidurkį. Net keli Šveicarijos universitetai (tarp jų ir Bazelio) nuolat patenka į geriausių pasaulio universitetų reitingų šimtuką ir atitinka aukščiausios mokslo kokybės standartus. Įprastai baigusių Šveicarijos universitetus asmenų įsidarbinimo rodikliai yra įspūdingai aukšti.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Šveicarijoje švietimas – svarbiausias valstybės prioritetas. Vyriausybė itin suinteresuota skatinti universitetus tapti pasaulinio lygio „žaidėjais“. Absoliuti dauguma viešųjų Šveicarijos universitetų finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais (daugiau nei 70 proc.). Tai vienas aukščiausių rodiklių, tenkantis mokesčių mokėtojams pasaulyje. Bet tai labai sveikintini skaičiai, nes šveicarai supranta, jog švietimas yra vieša gėrybė ir tarnauja visuomenės labui. Vyriausybė nori pasaulinio lygio universitetų, nes supranta, kad moderni ekonomika visų pirma priklauso nuo žmogiškojo kapitalo. Todėl visiškai natūralu skatinti žmones, kurie sukurs intelektinę nuosavybę ir pridėtinę vertę šaliai. Dominuoja strateginis požiūris, todėl į jaunus žmones, mokslininkus stengiamasi investuoti, realiai spręsti jų problemas, motyvuoti rinktis karjerą universitete, sudaryti palankias sąlygas. Mokslas Šveicarijoje palyginti nebrangus (stojimo ir semestro mokesčiai gerokai mažesni nei, pavyzdžiui, JAV).
Pateiksiu iliustraciją. Teko dalyvauti jaunųjų mokslininkų ir Bazelio universiteto organizuojamose dirbtuvėse. Jie puikiai supranta, jog jaunųjų mokslininkų neužimtumas ir akademinių karjeros galimybių ribojimas kelia grėsmę ne tik vietinei akademinei kultūrai, bet ir gali sukelti ilgalaikių neigiamų pasekmių pačiai Šveicarijai, kaip verslo ir inovacijų centrui. Forume iš esmės buvo keliamas klausimas, kaip ir kodėl aukštą kvalifikaciją turintys ir motyvuoti tyrėjai gali siekti akademinės karjeros (kaip juos išlaikyti universitetuose) ir kurti pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, vykdant podoktorantūros studijas, vystant ilgalaikes strategijas (produktai, studijos, užsakomieji tyrimai). Tokių principinių diskusijų nematau Lietuvoje. Greičiausiai tai susiję su nepatraukliomis Lietuvos universitetų darbo sąlygomis ar tiesiog su faktu, jog akademinės karjeros keliai dažnai yra riboti (pvz., akademikų darbo sutartys terminuotos, griežta subordinacija, formalizuotos mokslinės tradicijos, nėra ilgalaikių tikslų ir t. t.). Šveicarijoje darbo sąlygos universitete yra geresnės už daugumos korporacijų (darbo užmokestis, poilsis, darbo krūvis ir pan.). Jauniems tyrėjams suteiktos geros sąlygos dalyvauti papildomose projektinėse veiklose, konferencijose, taip didinant jų žmogiškąjį kapitalą, žinias, patirtį. Bet kuriuo atveju Šveicarijos mokslininkai turi daugiau galimybių kurti ir susikoncentruoti į tai, kas jiems patinka. Tik iš mokslinės veiklos jie gali išgyventi, išmaitinti šeimas, visuomenėje yra itin gerbiami, todėl jų kelias gerokai paprastesnis, palyginti su Lietuvos akademine kultūra.
Apibendrinant – Šveicarija suinteresuota ilgalaikiais mokslo tyrimais, turinčiais strateginės reikšmės, mokslo plėtrai, šalies ekonomikai, visuomenei. Mano tema jiems pasirodė aktuali, originali, turbūt todėl man pavyko laimėti Šveicarijos vyriausybės konkursą. Vėliau, jau man esant Šveicarijoje, pradėjome diskutuoti, kad darbą reikėtų rašyti anglų kalba, o disertacija gali būti ginama tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje (dviguba doktorantūra).
Kaip kilo mintis siekti teisės mokslų daktaro vardo šiame universitete?
Žinoma niekas negimsta šiaip sau. Būti priimtam į doktorantūros studijas Šveicarijoje nėra lengva, doktorantūros reglamentas itin sudėtingas, ir procedūra ne iš lengviausių. Biurokratijos mažiau yra Lietuvoje. Pirmiausia buvo reikalinga tyrimo vadovo parama. Moksliniai vadovai palaikė tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje šiuo klausimu. Tada reikėjo pasirašyti dvigubos doktorantūros sutartį, joje aptariant skirtingus dviejų universitetų doktorantūros reglamentus, jų apimtis, bendrąsias ir specialias sąlygas (nuo disertacijos leidybos, autorių teisių iki bendro disertacijos gynimo komiteto), kartu įtraukiant abiejų universitetų tarptautinių ryšių, doktorantūros studijų departamentus, fakultetų vadovus. Galiausiai sutartį turėjo „palaiminti“ universitetų rektoriai. Pasiekus susitarimą, nors prieš tai disertaciją buvau pradėjęs rašyti lietuviškai, privalėjau disertaciją rašyti ir ginti anglų kalba. Tam reikėjo skirti papildomo laiko. Galutinis disertacijos rankraštis buvo publikuotas dviem kalbomis (disertacijos viena kalba apimtis beveik 400 p.).
Sėkmės formulė turbūt buvo ta, kad šveicarams mano tyrimo sritis, tikslai, iškeltos mokslinės problemos pasirodė aktualios, originalios, turinčios poveikį akademiniam diskursui. Disertacijos tema susijusi su labai painiais ir prieštaringais socialiniais, politiniais, ekonominiais, teisiniais įvykiais – bankų krizėmis ir jų valdymu. Tyrimas tarpdisciplininis.
Asmeninis motyvas – tikėjau tuo, jog Šveicarijos universiteto diplomas bus savotiškas pasas ateičiai. Renkantis šį kelią, nepaskutinėje vietoje buvo ir faktas, jog Lietuvos universitetai, ypač teisės srityje, kol kas neturi geros reputacijos Europos lygiu (tiek mokslininkų, tiek publikacijų, tiek reitingų prasmėmis), jau nekalbant apie pasaulinį kontekstą.
Nebuvau pirmas, matyt, nebūsiu ir paskutinis disertaciją rašęs ir apsigynęs Šveicarijoje. Istoriškai lietuvių desantas šioje šalyje – platus. Lietuviams Šveicarija ir jos universitetai jau nuo seno buvo tam tikra intelektualinė sala (dvasininkai, filosofai, ekonomistai). Bendra tendencija, jog atvažiuoti į Šveicariją „šiaip sau“ tirti negali. Turi atvažiuoti su savo tematika, jau turi būti kai ką gyvenime nuveikęs savo srityje. Ir tai, manau, teisingas, racionalus atrankos kriterijus. Šveicarams buvo įdomi mano ankstesnė praktinė patirtis dirbant finansų sektoriuje, banke, advokatų kontoroje, visuomeninėse organizacijose, o ypač ES institucijoje (ES Taryboje). Lietuvos pirmininkavimo metu teko dirbi Briuselyje, darbas buvo susijęs su itin reikšmingu Bankų sąjungos projektu ir susijusių teisės aktų kūrimu, pasiekta puikių rezultatų. Taip pat turėjau ir akademinės, dėstymo patirties. Šveicarams buvo sunku suprasti, kaip net 30 metų neturintis jaunuolis turi tiek patirties ir kad dirbti pradėjo dar nuo trečio bakalauro studijų kurso. Vakaruose įprasta karjerą tik pradėti nuo maždaug tokio amžiaus. Nes paprastai koncentruojamasi į studijas, pavienę praktiką, užsiimama visuomenine veikla, keliaujama.
Su kuo galėtumėte palyginti disertacijos rašymą?
Disertacijos rašymas – tam tikrų apeigų kelias, ir tai niekaip neprimena to, ką darei gyvenime iki tol. Turi sugebėti nusimesti profesinę, praktikos kepurę ir užsidėti mokslininko tyrėjo (vengiant bet kokių subjektyvumų ar išankstinių nuostatų). Tai darbas su pačiu savimi. Disertacijos rašymas patikrina asmenį visais aspektais, reikia nepaprastos disciplinos ir ištvermingumo. Visą laiką reikia kelti klausimus. Kas bus tavo disertacijos skaitytojas? Kam tai darai? Koks rezultatų poveikis praktikai, teorijai? Kokie disertacijos pagrindiniai privalumai, minusai? Kokios problemos lieka neišspręstos? Ne mažiau svarbu rašyti reguliariai, planuoti, struktūrizuoti. Ir vizualizuoti šviesą tunelio gale. Tokie būtų mano pagrindiniai patarimai būsimiems, esamiems doktorantams. Ką galėčiau patarti pasirinkusiems ar ketinantiems pasirinkti šį kelią? Jeigu darai, daryk maksimaliai ir atiduok visą save. Visur geras nebūsi, tad tenka kažką aukoti: socialinį gyvenimą, draugus, sveikatą, kartais net šeimos interesus. Todėl laikinai atsisakiau teisinės praktikos ir susikoncentravau tik į tyrimą. Rašydamas disertaciją vengiau visų papildomų trukdžių. Buvau matęs daug labai abejotinos kokybės disertacijų, todėl man darbą norėjosi padaryti gerai. Nesakau, kad mano disertacija ideali (kiekvieną dieną kilo minčių kur ir ką papildyti, padailinti, pašlifuoti, net ir atidavus disertaciją spausdinti), bet padariau viską, ką galėjau. Orientavausi į vakarietiškus standartus. Rezultatą įvertins skaitytojas. Disertacija gynimo metu buvo sutikta labai palankiai, apginta, šiuo metu yra nominuota keletui apdovanojimų, tad laikas parodys, koks jos tikrasis poveikis skaitytojui. Kritika – neišvengiamas reiškinys moksle. Labai tikiuosi, jog mano disertacija bus pamatas (tema iki tol Lietuvoje netirta), nuo kurio galės atsispirti ir ją kritikuos būsimi tyrėjai.
Grįžkime prie Bazelio miesto. Kas Jus sužavėjo Bazelyje? Kokie pagrindiniai iššūkiai prisitaikant prie kitokio gyvenimo standartų?
Po metų, praleistų Bazelyje, pasikeitė mano kritinis mąstymas. Bazelis labai tarptautinis (tai neišvengiamai persismelkė ir į mane), kompaktiškas ir jaukus miestas, įsikūręs prie Reino upės. Be to, tai kultūros ir meno Šveicarijos sostinė (mieste yra apie 40 muziejų, renginių skaičius viršija metuose esančių dienų skaičių). Todėl teko nemažai praplėsti ir kultūrinį akiratį. Mieste gyvena ar dirba apie 40 proc. užsieniečių. Miestas įsikūręs tarp Prancūzijos, Vokietijos sienų. Nors tai ir yra vokiškas Šveicarijos kantonas, anglų kalba, galima sakyti, yra penktoji oficialioji kalba. Paminėtina aukščiausio lygio transporto infrastruktūra su gerai išvystytais dviračių takais ir traukinių maršrutais, stiprus futbolo klubas, nuostabus senamiestis.
Dėl iššūkių – pirmiausia itin sunku buvo susirasti būstą. Neįtikėtina, bet laisvų butų nuomos rinkoje yra tik apie 0,2 proc. Į juos pretenduoja labai daug žmonių. Antras iššūkis buvo susijęs su tam tikru šveicarų, kaip tautos, snobiškumu. Sakyčiau, tikri šveicarai yra santūrūs ir uždari žmonės. Niekada nerodo emocijų. Man pasisekė, nes dauguma mano aplinkos žmonių buvo kosmopolitiški, stažavęsi užsienyje, ar jų tėvai nėra grynakraujai šveicarai. Šveicarai yra pripratę prie itin gero gyvenimo, didelių socialinių garantijų, solidžių atlyginimų, todėl jiems nesuprantami kai kurie Rytų europiečių rūpesčiai. Jų gyvenimo problemos sukasi daugiau apie globalius įvykius, politiką, neutralitetą, referendumus ir pan.
Kokia yra doktorantūros studijų specifika Šveicarijoje? Ar galite palyginti studijas su Lietuvos sistema?
Bendrąja prasme, mano manymu, doktorantūros studijų esmė – išauklėti kūrybingą, kritiškai mąstantį ir nepriklausomą tyrėją, savo srities ekspertą. Paprastai doktorantai jau būna kažką gyvenime nuveikę bei turi praktinės, akademinės patirties. Taigi, sakyčiau, jog doktorantui turi būti suteikiama didelė veiksmų laisvė. Taip ir buvo mano atveju tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje. Už įgūdžių, savęs tobulinimą doktorantas yra atsakingas pats. Žinoma, reikalui esant, gali konsultuotis su savo darbo vadovu (tiek Lietuvoje, tiek Šveicarijoje) arba visa prižiūrėtojo profesoriaus komanda (Šveicarijoje). Taigi, esminė bendra savybė, kurią išskirčiau, nepriklausomumas tiek atliekant tyrimą, tiek asmeniškai augant.
Atkreiptinas dėmesys, jog Šveicarija viena pirmaujančių šalių inovacijose. Labai skiriasi bendras supratimas apie mokymąsi ir mokslą. Būnant Šveicarijos universitete labai aiškiai buvo galima suprasti, kad išsilavinimas tai nėra kažkoks vartojimo produktas ar savotiška vartojimo prekė, kur pasyvūs vartotojai perka ją ir tada atsitraukia ir laukia superefekto. Reikia pačiam eiti savo kelią, būti aktyviam ir atkakliai arti savo dirvą. Ir tikėti, jog tik tuomet pasieksi rezultatų. Reikia suprasti, jog išsilavinimas tai visų pirma priemonė, padedanti valdyti studentų žinias. Doktorantūra tai – išskirtiniai gebėjimai kritiškai mąstyti, rasti problemą ir jos vaistų, sisteminti didžiulius kiekius informacijos, kūrybiško, tikslaus, aiškaus rašymo gebėjimai, teisės taikymas įvairiais aspektais. Man atrodo, kad Lietuvoje ypač verslininkai dažnai to nesupranta ir nemato mokslininko pridėtinės vertės, kurią gali sukurti aukštos kvalifikacijos, patirties turintis, platų kontaktų tinklą valdantis asmuo. Be to, lygindamas abi šalis darau išvadą, kad tarptautiniai, bet ne nacionaliniai universitetų reitingai buvo ir yra svarbus veiksnys, nes tai parodo ne tik kokią įtaką daro politikai švietimui, bet ir kaip universitetai valdomi ir kaip prisitaiko prie aplinkos pokyčių. Šiais konkurencijos laikais tai labai svarbu.
Lietuvoje teisės mokslas nuvertinamas, vyrauja stereotipai. Ne kartą teko išgirsti frazę: „Jeigu negali pragyventi iš mokslo“, kam apskritai to reikia, juk nėra prasmės. Pamirštama, jog doktorantūra ir disertacijos rašymas tai visų pirma kova su pačiu savimi. Ir tam tikro indėlio palikimas ateities kartoms, praktikai, įstatymų leidėjams. Lietuvoje teisės mokslas demoralizuojamas. Trūksta pagarbos. Stokojama gilesnio požiūrio, mentaliteto, objektyvumo. Pamirštama, jog teisės doktrina vaidina labai svarbų vaidmenį jurisprudencijoje.
Be to, išskirčiau ir keletą specifinių momentų.
Šveicarijoje visais lygiais skatinama papildoma akademinė veikla. Kiek aktyviau nei Lietuvoje. Man, kaip vizituojančiam mokslininkui, teko stažuotis, atlikti tyrimus, kaupti kontaktų tinklą bei pristatyti tyrimo rezultatus Šveicarijos Luzanos lyginamosios teisės institute. Tai įspūdingas pastatas su naujaisiais teisės šaltiniais ir puikia moksline aura, senomis teisės doktrinos tradicijomis. Institutas turi (o jeigu neturi, gali greitai parūpinti) bet kurią aktualiausią teisės knygą, straipsnį ar monografiją. Tyrimo rezultatus taip pat teko pristatyti ir kituose Šveicarijos universitetuose, atskiruose renginiuose, dirbtuvėse, diskusijose. Teko organizuoti ir skaityti pranešimą tarptautiniame verslo teisės Šveicarijos–Lietuvos simpoziume (inovacijos verslo teisėje – aut. past.), dalyvauti keliose moksliniuose-praktiniuose debatuose Lietuvos Aukščiausiajame teisme bei Bazelio Kantono Apeliaciniame teisme, dalyvauti INSOL EUROPE veikloje, Baltijos ir Skandinavijos nemokumo teisės tinklo, Lietuvos nemokumo teisės tinklo veikloje. Nekalbant apie publikacijas oficialiuose leidiniuose.
Skiriasi kreditų rinkimų sistema. Be pagrindinio darbo, disertacijos rašymo, Bazelio universitete teko lankyti daug laisvai pasirenkamų seminarų ir kursų bei surinkti 12 doktoranto kreditų pagal Šveicarijos doktorantūros sistemą. Sistemos tikslas – sustiprinti individualius doktoranto gebėjimus, atitinkančius individualius poreikius, tiek akademiniame pasaulyje, tiek už jo ribų. Priešingai, mano manymu, Lietuvoje yra tam tikrų abejotinų taisyklių. Pavyzdžiui, neadekvatu tai, jog reikia laikyti privalomus „specialybės“ egzaminus (paprastai disciplina artimiausia atliekamam tyrimui) arba lankyti mėnesiais trunkančius seminarus. Didelės to prasmės nematau. Be to, Lietuvoje laisvai pasirenkamos įskaitos, kiek atitolusios nuo šių dienų realybės ir neatitinka individualių poreikių. Tuo tarpu Šveicarijoje kreditų sistema paremta tavo, kaip doktoranto, aktyvumu, dalyvavimu akademinėje veikloje ir vadinamąja perkeliamų įgūdžių sistema (angl. –„Trasnfferable Skills“). Tai daug interaktyvesnis, įdomesnis būdas, kursai labai koncentruoti, trunka 1–2 dienas. Atvažiuoja daug užsienio svečių, kurie rengia atskirus kursus, tam tikra siaura, aktualia tema, pavyzdžiui, disertacijos rašymo įrankiai ir technikos, karjeros galimybių ieškojimas, konfliktų valdymas ir t. t.). Tai turi didesnį praktinį poveikį žinioms. Pateiksiu pavyzdį. Labai patiko pasirenkamieji užsiėmimai „Mokslas žmonėms“ (angl. „Bring the science to the people“). Po šių kursų supratau, jog Lietuvoje mokslininkai turi didžiulių mokslo žinių komunikavimo problemų, ir tai yra labai tobulintina sritis (reikia tobulinti mokslo komunikavimo įgūdžius, bendraujant tiek su akademine visuomene, tiek su sprendimus priimančiais asmenimis, medija, jaunimu ar kitais suinteresuotais asmenimis, visuomene ir vartotojais apie reikšmingus politinius, ekonominius, teisinius įvykius ir socialines pasekmes). Be to, Lietuvoje trūksta patirties ir kartais pasitikėjimo savimi. Viena vertus, bendravimas su žiniasklaida nėra tipinė mokslininko funkcija, kaip pavyzdžiui, skaityti paskaitą ar rašyti straipsnį. Kita vertus, mokslo komunikacijos tikslas – stiprinti visuomenės nuomonę mokslu. Juk viešoji kontrolė ir viešai patikrinama informacija – būtinoji sąlyga šių laikų komunikacijoje. Nors šiais laikais esant technologijų ir socialinių tinklų amžiui mokslo žinias komunikuoti tampa daug paprasčiau, tačiau kaip tai padaryti – atskiras mokslas ir menas, reikalaujantis pasiruošimo ir planavimo (kalbos stilius, variacijos nacionalinės medijos aplinkoje, reprezentatyvūs pavyzdžiai ir t. t.). Mokslininkui suformuluoti aiškią, galbūt kartais ir „supopsintą“ žinutę yra iššūkis. Reikia daug įgūdžių rašant, kurie iš pažiūros atrodo nesudėtingai įgyjami, siekiant „išversti“ mokslą į žmonių kalbą. Galų gale kyla klausimas, kaip ruošti elementarų spaudos pranešimą. Todėl neabejotinai tokie kursai buvo labai naudingi. Tokio pobūdžio mokymų labai trūksta Lietuvos mokslo padangėje. Manyčiau, tai prisidėtų prie mokslo populiarinimo Lietuvoje, verslo ir mokslo sinergijos. Pavyzdžiui, aktyviau, paprastai apibūdinti tyrimus visuomenei per įvairias medijos formas, suvokti ir taikyti pačius efektyviausius komunikacijos principus, tiksliai suvokiant žurnalistų vaidmenį, visuomenės nuomonės pasekmes, aiškiai komunikuoti moksliškai pagrįstą žinutę. Tai turėtų tapti Lietuvos universitetų kultūros dalimi.
Susitikimai ir žmogiškas bendravimas. Dar vienas svarbus momentas – Bazelio universitetas labai skatina neformalius doktorantų susitikimus, nėra formalizuotos hierarchinės struktūros. Vyrauja lygiateisiškumo principas. Pavyzdžiui, kartą teko dalyvauti visų UNIBAS užsieniečių doktorantų ir kai kurių vyresniųjų mokslo darbuotojų susitikime Bazelio zoologijos sode. Iš pažiūros gali pasirodyti juokinga idėja, tačiau susitikimo metu daug sužinojome apie vienas kito vykdomus tyrimus (tarpdiscipliniškumas), kasdienius sunkumus, tam tikra prasme vienas iš kito pasisėmėme motyvacijos, juk gera žinoti, jog sunkiame mokslo „lauke“ vagą sunkiai ari ne vienas. Be to, tai ir kontaktų tinklas ateičiai.
Mokslininkų rengiami videoreportažai – dar vienas dalykas, kurio pasigendu Lietuvoje. Nors Lietuvoje pamažu ir randasi naujų, sveikintinų iniciatyvų, bet vis dar nemažai neigiamos nuomonės dėl apskritai pokalbių apie teisę su visuomene. Man patiko, tą siūliau padaryti ir Lietuvos teisės universitetuose. Videoarchyvai, kurių tematika – „teisė ir visuomenė“. Šioje skaitmeninėje platformoje profesoriai, mokslininkai kalba apie tam tikras teisės problemas, savo karjeros kelią teisėje, dažnai komentuoja visuomeninėje vykstančius su teisės taikymu susijusius įvykius. Medžiaga integruota į universiteto interneto svetainę, vieša, nemokama. Galiausiai – toks paprastas dalykas kaip universiteto naujienlaikraštis. Jis Bazelio universitete yra tikrai visada laukiamas ir skaitomas visame mieste (kiekvieną savaitę). Plačiajai visuomenei tai tarsi miesto savaitraštis. Pateikiamas tiek elektroniniu formatu, tiek spausdinamas. Objektyvūs interviu, straipsniai, mokslo tendencijos, komentarai, pastabos.
Dar vienas įstrigęs dalykas – reguliarūs, neformalūs susitikimai su verslo atstovais. Pavyzdžiui, periodiškai su kolegomis teko dalyvauti Britų–Šveicarų komercijos rūmų susitikimuose Bazelyje, kur teko susitikti su įvairiais žmonėmis iš skirtingų verslo sektorių. Nuo pirmaujančių pasaulyje farmacijos kompanijų vadovų iki praktikuojančių teisininkų, pavyzdžiui, teisės ekspertų iš Šveicarijos bankų asociacijos. Šie susitikimai labai daug davė. Nėra jokio susireikšminimo ar titulų nešiojimo ant pečių. Žmonės tiesiog mėgaujasi socialiniu gyvenimu, prie alaus bokalo dalinasi patarimais, gyvenimiška patirtimi versle. Lietuvoje to nepastebėjau, priešingai, jeigu atsiranda iniciatyvų, tai daroma siekiant tam tikros asmeninės naudos, neturint tikslo duoti bei nesitikint nieko atgal.
Ar Bazelio universitete juntamos mokslinės tradicijos?
Bene didžiausią įspūdį paliko daktaro diplomo įteikimas ir ceremonija. Tai mokslo diena Bazelyje. Iš pradžių vyksta procesija (eisena). Toliau renginys vyko senoje bažnyčioje. Jaunieji tyrėjai yra apdovanojami ir pagerbiami verslininkų, įvairių fondų ir asociacijų. Profesoriai dėvi senas akademines beretes, groja šventinė muzika. Reikia prisiekti laikant kardą, jog ir toliau būsi ištikimas mokslo vertybėms, etikai, žinios bus panaudotos daryti gerus darbus. Tai prasmingas renginys. Po ceremonijos pačioje bažnyčioje (protestantiškoje – aut. past.) vyksta neformalus banketas, kuriame dalyvauja tiek politikai, tiek įvairių gildijų atstovai, tiek medijos atstovai.
Įstrigo ir paprastas kasdienis bendravimas tarp kolegų, profesorių kartu organizuojami pobūviai, sezono uždarymo ir atidarymo šventės gamtoje ar kalnuose. Pateiksiu pavyzdį. Semestro atidarymas, o kartu ir mokslo metų atidarymas vyksta Teisės fakulteto kiemelyje, visiems kartu kepant dešreles ir gurkšnojant alų. Dalyvauja studentai, dėstytojai, personalas. Tai visiška norma. Visi žino savo ribas ir elgiasi kultūringai, bendravimas atviras, ir aš čia matau daugiau pliusų nei minusų. Nutiesiami tam tikri ateities tiltai. Tai puiki proga geriau pažinti vieniems kitus.
Fakultete vyrauja nepaprasta pagarba profesoriams, pagarbūs akademiniai saitai. Fakultete nusistovėjusi tvarka, todėl bandymai ką nors pakeisti ir inicijuoti kažką naujo, net jeigu tai ir gera idėja, ne visada likdavo suprasti. Pažymėtina, kad profesoriai yra gerai aprūpinti tiek techniškai, tiek žmonėmis. Turi po kelis asistentus, o pastarieji turi dar ir savo asistentus (magistrantūros studijos studentai, kurie paprastai dirba ketvirčiu arba puse etato, bet už tai gauna atlygį ir anksti įtraukiami į akademinį pasaulį).
Be to, profesoriai turi plačių finansinių galimybių. Pavyzdžiui, galimybę samdyti papildomų išorės ekspertų, rengiant tam tikrą užsakomąją teisinę nuomonę tam tikru probleminiu teisiniu klausimu. Bazelio universiteto Teisės fakultetas gana dažnai ruošia teisines nuomones išorei: korporacijoms, teismams, todėl papildomai uždirba iš projektų, veikdamas kaip nepriklausomas teisinių paslaugų teikėjas.
Reikia pažymėti ir tai, kad Šveicarijoje dėstytojai labai ilgai, atsakingai ruošiasi seminarams ar paskaitoms (tai paprastai yra pagrindinė jų funkcija, etatiniai profesoriai neužsiima praktika), nes turi tam daug laiko. Labai dažnai kruopščiai rašomos knygos, monografijos, straipsniai, organizuojamos vasaros mokyklos, konferencijos ar debatai. Didelė pagarba doktrinai kaip teisės šaltiniui. Vyrauja kokybiniai kriterijai, aiškūs įsipareigojimai akademiniams idealams. Tuo tarpu Lietuvoje teisės mokslas daugiausia pagrįstas kiekybiniais kriterijais. Dauguma teisininkų mokslininkų dirba kitus darbus, akademinė veikla jiems tarsi hobis. Tai suprantama, nes mokslas neužtikrina oraus gyvenimo. Be to, Lietuvoje moksliniam personalui užkraunami ir techniniai darbai.
Ar laiko, praleisto Šveicarijoje, užteko, kad taptumėt kitoks?
Manau, kad taip. Grįždavau į Lietuvą retai. Kažkada ateina akimirka, kai matai, jog turi ką papasakoti saviškiams. Taip po pusmečio atsitiko ir man.
Pagrindinį dalyką, kurį aš supratau – universiteto vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje yra skatinti idėjų susidūrimą, patikrinti tyrimo rezultatus su kitais mokslininkais (kritika), skleisti naujas žinias studentams ir/arba visuomenei. Žodžio laisvė taip pat yra ne mažiau svarbi atsakant į klausimą, kas yra universitetas. Tai suteikia universitetui galimybę išlaikyti bendros žmonijos jausmą ir palaikyti abipusę toleranciją ir supratimą. Šiomis idėjomis paremta kiekviena laisva visuomenė.
Iš kur šveicarai semia idėjų inovacijoms, kaip gimsta įkvėpimas?
Kalnai ir vaikščiojimas kalnais – pagrindinis atsipalaidavimo šaltinis. Žmonės daug dirba, o savaitgaliais atsipalaiduoja gamtoje, kalnuose.
Visuomeninių organizacijų renginiai taip pat suvienija, žmonės tam kruopščiai ruošiasi. Šveicarai – viena laimingiausių tautų pasaulyje, o taip yra ir dėl visuomeninių organizacijų, laisvalaikio klubų gausos ir visuomeninio aktyvumo. Baimės ir nesaugumo jausmo dėl rytojaus nebuvimo.
Bazelis – sportuojantis miestas. Visas gyvenimas vyksta aplink Reiną, kur infrastruktūra nepalyginamai geresnė nei Vilniuje, prie Neries. Taip pat bėgiojančių, sportuojančių žmonių gerokai daugiau nei Lietuvoje, o tai, be kita ko, rodo aukštą žmonių savimonę.
Kaip Lietuvoje darbdaviai žiūri į daktaro laipsnį užsienyje, senas inovacijų ir demokratijos tradicijas turinčioje šalyje, įgijusį asmenį? Kaip vertinate dabartinę mokslo padėtį Lietuvoje?
Man, kaip jaunam mokslininkui, liūdna apie tai kalbėti. Švelniai tariant, deklaracijos, aptinkamos viešoje erdvėje, skiriasi nuo realybės. Akivaizdu, Lietuva išgyvena aukštojo mokslo krizę ir apskritai švietimo sistemos. Turi atsirasti požiūris – laikas investuoti į žmones. Kitaip nieko nebus. Ne į pastatus, bet į žmones. Nenoriu vardyti, kiek uždirba Šveicarijos profesoriai ar jų asistentai (kurių jie turi po kelis ir be jų dar yra papildomas personalas), tačiau turime suprasti paprastą faktą, negali būti aukštojo mokslo politika, paremta išoriniu spindesiu (naujais pastatais), kai vidus pūva. Ji turi būti orientuota į žmogų mokslininką. Kiek man teko girdėti bei sekti autoritetingų Lietuvos mokslininkų diskusijas viešoje erdvėje, akivaizdu, kad tiek dėstytojas, tiek mokslininkas gauna labai panašų darbo užmokestį – iki 700 eurų už etatą (žinoma, geriausiu atveju, nes paprastai jie dirba pagal valandinį atlyginimą). Atlyginimai skiriasi 7–20 kartų, lyginant su Vakarų Europa. Nors mokslas savo prigimtimi ir nėra prekė, tačiau Lietuvoje jo situacija yra tragiška. Ilgainiui universitetai gali tapti neatsparūs korporacijų, valstybės įtakai, prarasti autonomiją. Apie kokią konkurenciją Europoje galime kalbėti, kai tiesiog nebelieka/greitu metu nebeliks žmogiškųjų išteklių. Dėstymas, mokslinė veikla, bent teisės srityje, Lietuvoje – savanorystė. Lietuvoje vyrauja siauras požiūris apskritai į teisę kaip mokslą.
Ko labiausiai pasigendate grįžęs į Lietuvą?
Galėčiau pateikti keletą kuklių pastebėjimų. Pagarbos žmogui, tvarkos, išvystytos dviračių ir apskritai susisiekimo sistemos, investicijų į žmogų. Dauguma projektų, skirtų jaunimui, yra deklaratyvūs, neskatinantys emigravusių talentų grįžti į Lietuvą. Kartais labai sunku išlikti optimistu. Lietuvoje pastebėjau, jog daug kas vyksta ekstraordinariniais būdais: tiek darbo konkursai (privačiame ir viešajame sektoriuje), tiek paslaugų kainos, pragyvenimo lygis. Pokyčiams besipriešinantys veikėjai iš senosios eros taip pat nelieka nepastebėti. Dažnai pastebiu požiūrį „o kam mums reikia naujovių“, trūksta strateginių tikslų. Bijoma konkurencijos. Na ir, žinoma, trūksta orių finansinių sąlygų. Taip pat Lietuvoje iš esmės nėra skatinamos podoktorantūros studijos, kurios sudarytų galimybių tolesnei karjerai moksle. Man neramu, kas ateityje dėstys mūsų universitetuose, kas stiprins mūsų šalies mentalitetą. Reikia apie tai labai garsiai diskutuoti.
Kita vertus, Lietuvos universitete biurokratijos kiekis kiek mažesnis nei Šveicarijos universitete. Taip pat Lietuvoje turime gana gerą infrastruktūrą, daug potencialaus, „alkano“ jaunimo, gero lygio bibliotekų, didelį norą keistis ir būti pokyčių dalimi, adaptuotis ir augti, neblogai kalbame angliškai. O tai labai svarbūs veiksniai žvelgiant į ateitį.
Trūksta mentorystės, filantropijos programų. Taip pat Lietuvoje pasigedau aktyvios mokymosi visą gyvenimą strategijos. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tęstinis mokymasis ir kursai labai padeda patobulinti ir atnaujinti įgūdžius, sugebėjimus, profesines žinias. Tai tiek bendras ugdymas, tiek su tam tikra profesija, darbu susijęs ugdymas ir kursai, vykstantys universitete. Didžioji dauguma šveicarų dalyvauja viena ar kita forma tęstiniame ugdyme po universiteto baigimo. Žinoma, tai priklauso nuo asmeninės motyvacijos, laisvo laiko, finansinių išteklių, bet ne mažiau ir nuo universitetų siūlomų programų bei kursų patrauklumo. Prie to aktyviai prisideda ir vyriausybė (Šveicarijoje priimti specialūs įstatymai skatinantys, reguliuojantys profesinio ugdymo galimybes, susijusias su tam tikru darbu, reintegracijos priemones nedarbo ar negalios atvejais, socialinės-kultūrinės integracijos priemones, inovacijų plėtrą ir t. t.). Gražu buvo matyti, kaip senukai savaitgaliais renkasi universitete, skaito specialią literatūrą, diskutuoja, mokosi naujovių.
Kalbino T.A.