Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų.
Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“
Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“.
Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Ez 47, 1–2. 8–9. 12: Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės, ir visi, kuriuos tas vanduo pasiekė, buvo išgelbėti
arba 1 Kor 3, 9b–11. 16–17: Jūs esate Dievo šventovė
Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9. P.: Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą, kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Toliatas
Ramų šv. Luko septyniolikto skyriaus skaitymą it iš giedro dangaus nuaidėjęs griaustinis pertraukia Evangelija pagal Joną apie šventyklą. Mat šiandien švenčiame Laterano bazilikos konsekracijos metines. Skaitytojas pagrįstai galėtų pagalvoti: „O kas gi man darbo iki to Laterano? Tegul sau švenčia. O mes ir savų bažnyčių nespėjam apeit...“ Didelei savo gėdai, turiu prisipažinti, kad šitaip neretai pagalvoju ir aš. O labai be reikalo. Laterano bazilika, kaip užrašu ant fasado pati save pristato: „Švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t. y. Romos miesto) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“ katalikams yra Kristaus Bažnyčios simbolis. Yra daug šalių, tautų, kultūrų. Daug ritų, kalbų, tradicijų formų. Daugybė skirtingų žmonių, pamaldumų ir dvasingumų. Bet tik viena Kristaus apaštalų pastatyta Bažnyčia, kurios pamatas yra pats Kristus.
Deja, šitai neretai pasimiršta. Pavyzdžių nereikia eiti ieškoti toli. Čia – lietuvių, o čia lenkų – bažnyčia. Ir neduok Dieve, sumaišysi. Gyvą suvalgys. Jei Eucharistija švenčiama ne mano kalba arba ne mano mėgstamo kunigo, arba dar kažkoks neatitikimas, tai geriau jau visai neisiu. Suprantama, kad skirtingos kultūros turi būti išlaikytos, puoselėjamos ir gerbiamos, bet kai jos tampa konkurentės ir mirtinos priešės, tai panašu į viską, bet ne į Kristaus Bažnyčią. Ir tai nėra pavieniai įvykiai. Jų yra pilna mūsų bažnyčiose. Mano bažnyčia, mano kunigas, mano krikštas, mano pamaldumas. Jei ne, einu kitur.
Toks mąstymas, nors ir labai patogus bei priimtinas, bet labai destruktyvus. Jis neformuoja sąmoningos ir atsakingos krikščionių bendruomenės. O juk būtent ji ir yra gyvieji akmenys, iš kurių Kristus nuolat kuria ir atnaujina savo Bažnyčią. Bažnyčia nėra tik kunigai ir vyskupai. Bet pakrikštytieji su savo ganytojais (kunigais ir vyskupais). Ganytojai yra paimti iš bendruomenės tam, kad jai patarnautų šioje žemiškoje piligrimystėje, kaip kad Kristus patarnavo. O jeigu taip nėra, tai reikia, kad taptų. Ir patikėkit – tai nepasidarys savaime. Galima būtų viltis, jog Šv. Dvasia viena pati viską susitvarkys, bet net ir Jai prireikė Švč. Mergelės Marijos bendradarbiavimo gimdant pasauliui Išganytoją. Nes Dievas taip panorėjo. Ir, matyt, ne veltui.
Dievas mus įtraukia į savo išganomąją veiklą, tokiu būdu mus transformuodamas į gyvuosius akmenis. Ir šis procesas ilgas, reikia mums atsidavus bendradarbiauti. Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane! Nejau manote, kad jei bažnyčiose nebematome jaučių, avių balandžių ar pinigų keitėjų, tai jų ten nebėra? Yra pilna. Prekyba vyksta visu tempu. Perkame sveikatą, dvasinę ramybę, kartais švarią sąžinę ir t. t., o atsiskaitome Dariais ir Girėnais, Maironiais, o kartais kunigas pakeičia tai pagal kursą į tris, penkias, o jei kam labiau pasiseka, tai ir į visas penkiasdešimt sveikų Marijų. Bet ar Jėzus norėjo panaikinti visas Senojo Testamento aukas ir tradicijas? Pasakyti, kad jos blogos? Žinoma, kad ne! Norėjo joms sugrąžinti tikrąją jų prasmę, šv. Jono žodžiais tariant, grąžinti pirmąją meilę. Juk visos tos aukos yra mūsų tikėjimo, vilties ir meilės išraiška, bet jei jos praranda savo pamatą, tampa parodija ir legalizuota šventvagyste. Juk Kristus, tikroji šventykla, buvo nužudytas, apkaltinus: „Mes girdėjome jį sakant: 'Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo'“ (Mk 14, 58).
Ironiška, bet labai gyvenimiška. Dievo Tauta nukryžiuoja savo Mesiją. Ir tai nėra tik istorinis įvykis. Bet įvykis, kuris, kaip ir kiti Jėzaus gyvenimo įvykiai (pvz., Paskutinė vakarienė – Eucharistijos įsteigimas), yra nuolat sudabartinamas. Ir kaip rodo istorija, vaikščiojimas į bažnyčią nebūtinai apsaugo nuo širdies aklumo ir kietumo. Kartais netgi atvirkščiai – garsiausiai „ant kryžiaus Jį!“ šaukė kunigai, Rašto žinovai ir pamaldieji pasauliečiai fariziejai. Vėlgi. Ar tai reiškia, kad geriau nevaikščioti į Bažnyčią, jei jau ten šitaip nesaugu? Nesąmonė! Pats Dievas įsteigė Bažnyčią, kad prabiltų į žmogaus širdį, kaip į savo sūnaus širdį. Ir neturi žmonija brangesnio turto nei Bažnyčia. Tiesiog ją reikia saugoti, globoti, mylėti nuolat. Ji vienu metu yra ir Motina, ir mažas vaikas, kuriuo reikia rūpintis.
Reikėtų savęs paklausti: o ar aš esu pasiruošęs rūpintis Bažnyčia? Ir rūpintis – tai nėra atnešti auką ar gėlių (likusių nuo laidotuvių, ironiška – nuo vienų laidotuvių prie kitų)), bet būti Bažnyčios vaiku. Mokytis mylėti Bažnyčią, mėginti suprasti Jos mintį, kurti Bažnyčią, priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų talentų, o ne susikurti kažkokį savo bažnytinį klubą su bendraminčiais, atsiribojant nuo visuotinės Bažnyčios, nuo Bažnyčios mūsų šalyje, mūsų parapijoje bėdų. Nuo negalių, kurios mums nemielos ir nepriimtinos, kad ir kokios jos būtų (kam – kalba, kam – tvarka, kam – klebonas, kam – parapijiečiai ir t. t). Lyg laivui skęstant galėtume išsigelbėti atsitverdami siena... Naivu.
Man yra tekę matyti namą, kurio gyventojai, tingėdami pasirūpinti malkomis žiemą, nusprendė persikelt gyventi į vieną namo pusę, kad būtų galima šildytis, po truputį ardant ir kūrenant kitą namo pusę. Deja, neretai tai atspindi Bažnyčios įvaizdį. Jei kaimynystėj yra kokia dvasiškai pasiligojusi bendruomenė ar kunigas, tai bala nematė. Svarbiausia, kad ne pas mus. Na, o jei persimestų pas mus, tai irgi nedidelė bėda. Šiais laikais daugumai ne problema nuvažiuoti į parapiją, kuri labiau prie širdies. Ar dar geriau – visai nevažiuoti. Šios dienos Evangelijoje sakoma: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę.“ Ir tai galioja ne tik Jėzui. Kalbama apie mūsų kūno šventoves. Juk krikščionių bendruomenę ne tiek suteršia (ar apvalo) kažkokie išoriniai įvykiai ar veiksmai, bet mūsų kūno šventovės ir ką į jas atsinešame. Bet ką aš vienas galiu pakeisti? Bet juk ir Jėzus galėjo taip svarstyti. Na ir kas. „Prasinešė“ jis su bizūnėliu. Ir galvojat kažkas pasikeitė? Žmonės pakraipė galvas, susidėliojo kas prekes, kas pinigėlius ir „išspyrė“ Jėzų lauk su visa dvylika žvaigdžių – apaštalų. Rezultatas atrodo liūdnas.
Bet mums ir nepriklauso matyti rezultatą. Rezultatas mums nepriklauso. Turėtume gyventi kaip tų nereikalingu tarnų įsitikinimu: „Atlikome tai, ką turėjom atlikti“. Užduotis nėra lengva. Ypač šiomis dienomis, kai visi išbadėję greitų rezultatų. Ech, jeigu taip būtume išbadėję Dievo karalystės...
Bernardinai.lt archyvas