 |
K. DiCamillo. Reimė/ vertė I. Tuliševskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 200 p.
Knygos autorė mums jau pažįstama – jos kūriniai, sulaukę didžiulio pripažinimo pasaulyje, ekranizuoti, pristatyti ir lietuvių kalba. Ši knyga – taip pat subtili ir labai jautri, kaip ir autorės pasakos apie peliuką Desperą ar kiškutį Edvardą Tiuleinį. Tik šios knygos pagrindinė veikėja yra mergaitė vardu Reimė.
Knygos pirmos eilutė mus pasodina į kontekstą, kuriame vyks visas pasakojimas – Reimės tėtis prieš dvi dienas pabėgo iš namų su kita moterimi. Kadangi knygos veiksmas vyksta 1975 metais, todėl turime suvokti to meto kontekstą, ir suprasti, kad Reimė ne per daug perdeda sakydama, jog tai buvo „didžiulė tragedija“. Ir pasaulis sukasi toliau, neįtikėtinai ir nepaaiškinamai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tačiau Reimė turi planą, kaip susigrąžinti tėtį. Jį įgyvendinti jai padeda dvi bičiulės.
Knygas išties nepaprastai jautri, subtili, tai pasakojimas ir apie vidinio pasaulio virsmą, kismą. Apie žmogaus sielą, kuri kartais susitraukia, o kartais... žėri. Tuo pačiu tai ir socialinė knyga – ji pasakoja apie visuomenę, kurioje gyvename ir kaip gyvename. Apie bendravimo trukdžius ir džiaugsmus. Apie nepaprastą draugystę, kuri padeda išgyventi, kai yra nepaprastai sunku.