![]() |
Ankstų 1975 m. lapkričio 2-osios rytą Piero Paolo Pasolini – rašytojo, poeto, filmų režisieriaus, ryškaus tuometinio Italijos intelektualo, kūnas buvo rastas Ostijos dykynėje, netoli Romos. Praėjus kelioms valandoms, Pino Pelosi, 17-metis prostitutas, buvo sulaikytas už greičio viršijimą Ostijos pajūrio keliuose, vairuojantis Pasolini Alfa Romeo. Pelosi buvo apkaltintas šaltu Pasolini nužudymu. Manoma, Pasolini įsisodino Pelosi į savo automobilį Termini traukinių stotyje, jiedu nuvyko į piceriją, o vėliau – į Ostiją, kur tariamai ketino pasimylėti. Pats Pelosi tvirtino, jog jis nužudė Pasolini nuo jo besigindamas, kai šis pabandė jį išžaginti su mediniu pagaliu, tačiau po ilgai trukusio teismo Pelosi buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės ir 1976 metais buvo nuteistas devynerius metus kalėti.
Lemtingosios dienos vakarą Pasolini vakarieniavo su Ninetto Davoli ir jo šeima Pomidoro restorane, San Lorenzo rajone, Romoje. Davoli buvo kilęs iš neturtingos šeimos Kalabrijos regione ir buvo Pasolini atrastas Romos lūšnynuose ankstyvajame 7-ame dešimtmetyje. Jis tapo pagrindiniu Pasolini filmų aktoriumi, tam tikrą laikotarpį – meilužiu, ilgainiui – vienu iš artimiausių draugų. Davoli turėjo atpažinti Pasolini lavoną.
Daug žmonių buvo nepatenkinti šiuo teismo nuosprendžiu. Aktorė Laura Betti, dažnai vaidinusi Pasolini filmuose, organizavo judėjimą, kuris skatino detaliau ištirti režisieriaus mirtį. Ji teigė, jog šis įvykis turėjo gilesnę politinę reikšmę. Vis dėlto Pasolini turėjo daug priešų. Paskutinėmis savaitėmis iki žmogžudystės Pasolini pasmerkė Italijos politinę klasę dėl jos korumpuotumo, dėl ryšių su neofašistais ir dėl sąmokslo su mafija. Rašydamas straipsnius į „Corriere della Sera“ jis ragino nuteisti Italijos politikus.
Kiti Pasolini draugai bei rėmėjai, tarp jų – filmų režisierius Bernardo Bertolucci, atsižvelgę į kraujo nebuvimą ant Pelosi drabužių ir žymes, rastas ant Pasolini kūno, iškėlė abejonę dėl minties, jog šią žmogžudystę įvykdė vienas Pelosi. Bertolucci, dirbęs kaip pagalbininkas filmuojant pirmąjį Pasolini filmą Accattone, kalbėjo apie tai, kaip Pasolini gyvenimas bei viešasis įvaizdis buvo sugadinti per laikotarpį, pasibaigusį Pasolini nužudymu. Paskutinis Pasolini filmas Salo, arba 120 Sodomos dienų apibūdino Musolini fašistus kaip sodomitus, už tai jis sulaukė aktyviai veikiančių neofašistinių grupuočių grasinimų mirtimi.
Abejonės, iškilusios dėl žmogžudystės, neatslūgo ir po Pelosi prisipažinimo. Teismo patologas Faustino Durante teigė, jog žmogžudystė, tikėtina, buvo įvykdyta dalyvaujant daugiau nei vienam žmogui. Naujienlaiškis Paese Sera išspausdino liudininko laišką, kuriame teigiama, jog jis matė automobilį su keturiais žmonėmis, nusekusį Pasolini į Ostiją. Šis faktas, nors ir pateiktas, bet niekada nebuvo panaudotas teisme. Tik buvo paminėta teismui 1977 m. paskelbus, kad Pasolini „buvo nužudytas Pelosi ir kitų nežinomų asmenų“, bet 1979 m. sulaukus apeliacinio skundo, sprendimas buvo pakeistas, ir Pelosi vėl tapo vieninteliu laikomu žudiku šioje byloje.
2005-aisiais 46-metis Pino Pelosi, duodamas interviu televizijos kanalui RAI 3, sensacingai pareiškė: „Aš esu nekaltas. Aš jo nenužudžiau.“ Jis žmogžudyste apkaltino tris nepažįstamus „jaunuolius, kalbančius pietietišku akcentu“. Pelosi teigė, kad, po susitikimo su Pasolini Termini traukinių stotyje ir nuvykus su juo į Ostiją, ten jų laukė trys „paslaptingi“ individai. Sutramdę Pelosi, jie ištempė Pasolini iš automobilio, išvadino „purvinu komunistu“ bei „mėšlo gabalu“ ir sumušė iki mirties. Pelosi teigė, jog tuomet jis supanikavęs ir išvažiavęs Pasolini automobiliu.
Tuo pat metu Sergio Citti, filmų režisierius ir buvęs Pasolini kolega, atskleidė dienraščiui La Repubblica, jog kažkas, žinojęs tiesą, atskleidė jam, kad Pasolini buvo nužudytas penkių žmonių. Citti žinios skyrėsi nuo Pelosi: „Pino Pelosi tebuvo berniukas Jis šių penkių žmonių buvo panaudotas kaip jaukas. Jiems reikėjo ko nors, ką galėtų apkaltinti šiuo nusikaltimu. Respektabilūs žmonės užsakė šią žmogžudystę. Ši mirtis buvo patogi daugeliui, tiems, kurie bijojo Pasolini mąstymo bei laisvos sielos.“
Walteris Veltroni, tuometinis Romos meras, sureagavo į šiuos teiginius kviesdamas pradėti naują tyrimą. Jis tai įvardino „tiesos poreikiu“: „Pelosi pareiškimai vėl kelia abejonę ir klausimų, kurie poeto draugams, intelektualams ir nemažai visuomenei daliai iškyla dėl to, kas iš tiesų nutiko tą naktį.“ Italijos teismo magistratai iš naujo atvertė šią bylą 2005 m. gegužę ir pažadėjo atsižvelgti į naujus įrodymus.
Kultūrinis griovėjas
Pradinis kiekvieno nusikaltimo tyrimo taškas yra pagrindinio motyvo paieškos: kas galėjo turėti priežasčių nužudyti Pierą Paolo Pasolini ir kam tai galėjo būti naudinga? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma, neįvertinus Pasolini vaidmens – disidento ir vieno iš ryškiausių Italijos intelektualų.
Pasolini veikla apėmė poezijos, literatūros, kino disciplinas, o jo politiniai įsitikinimai buvo stiprūs, kontroversiški ir nenuspėjami. Pasikartojanti tema, dominavusi Pasolini gyvenime, buvo galia. Savo darbuose, kaip ir asmeninėse patirtyse, jis atskleisdavo galią visais jos paslėptais, konspiraciniais, cenzūruojančiais pavidalais. Daugiau nei trisdešimt bylų buvo pradėta prieš jį dėl šventvagystės ir nepadorumo, kylančio iš jo filmų bei raštų. Dėl akistatos su galia vienu metu jis buvo tiek Italijos viešojo gyvenimo paraštėse, tiek – jo centre. Jis buvo disidentas ne tik Italijos populiariojoje politikoje, bet taip pat ir Italijos komunistų partijoje (PCI) bei platesnėje kairėje, kurios ortodoksiją bei konvencijas jis dažnai kritikavo.
Pasolini 1922 m. gimė Bolonijoje, užaugo šeimos name Kasarsoje, Italijos šiaurės rytų provincijoje, būtent čia jis sukūrė pirmąjį savo darbą – Kasarsijos poemos, parašytą Friuli dialektu.
Pasolini dialekto vartojimui didžiausią įtaką padarė Antonio Gramsci, Sardinijoje gimęs marksistas, parašęs didžiausius savo darbus kalėdamas Musolini kalėjimo kameroje. Pasolini perėmė iš Gramsci nacionalinio populiariojo meno poreikio idėją, kuri įtrauktų kritiškai nusiteikusią darbo klasę. Tai turėjo būti dalis didesnio politinio užmojo sukurti alternatyvią proletariato kultūrą kaip atsvarą valdančiosios klasės hegemonijai, o tai turėjo būti įgyvendinta per Pasolini ankstyvąją kūrybą, per jo poeziją, jo raštus bei filmus. Garsiame jo 1957 m. eilėraštyje „Gramsci pelenai“ atsispindi jam padaryta Gramsci mąstymo įtaka, pabrėžiant „uždraustųjų balsų“ galią įkvėpti socialinį pokytį.
Jo rūpinimasis marginalizuota darbo klasės kultūra buvo akivaizdus jau pirmajame romane, išleistame 1954 m. Ragazzi di Vita (Gatvės berniūkščiai), kuris apibūdino žiaurią Romos proletariato egzistenciją ir represyvią valstybės natūrą. Šiurkšti neturtingojo Romos jaunimo kasdienybė lūšnynuose, tokiuose kaip borgate, Pasolini buvo atrasta per jo homoseksualias patirtis (encounters), o vėliau vėl pavaizduota jo antroje knygoje Una Vita Violenta (Žiaurus gyvenimas), laimėjusioje Crotone premiją (Premiio Crotone) 1959 m.
Una Vita Violenta suformavo pagrindą pirmajam Pasolini filmui Accattone, sukurtam 1961 m. borgate lūšnynuose, laikantis itališkosios neorealizmo tradicijos (tačiau su keliomis inovacijomis – kameros fokusavimu ir apšvietimu). 1975 m. Pasolini, rašydamas apie Accattone, šį filmą apibūdino kaip „laboratoriją“, skirtą suprasti „gyvenimo būdą“: „Valstiečių kultūra pietuose perteikė Romos proletariatui ne tik psichologines, bet ir visiškai originalias fizines savybes. Tai įtvirtino atskirą „rasę“.“
Romos neturtingųjų gyvenimo būdą Pasolini įvardino kaip ekonominio nepritekliaus ir nusikalstamo pasaulio kombinaciją, apibūdino represyvų 6-ąjį dešimtmetį, kurį tam tikra prasme matė kaip fašizmo eros ir po to sekusio krikščionių demokratų režimo tęsinį. Jis šį režimą apibūdino kaip „klerikalinį fašizmą“, dėl represyvaus valstybės panaudojimo ir manipuliavimo galia. Režisierius teigė, jog to iliustracija buvo Romos marginalizuota proletariato egzistencija, konfliktuojanti su korumpuota policijos jėga. Kitos socialinės klasės neturėjo užtektinai žinių apie tikrąsias Romos lūšnynų gyvenimo sąlygas, kur nepriklausomai egzistavo kitoks gyvenimo būdas bei vertybės.
Šis gyvenimo būdas buvo transformuotas, įsibėgėjant septintajam dešimtmečiui, kai Italija išgyveno ekonominį vartotojiškumo bumą, atnešusį naujų laisvių bei troškimų, įkūnytų tokių filmų, kaip Fellini La Dolca Vita. Po Accattone bei Mamma Roma (1962) Pasolini prarado buvusį optimistinį tikėjimą, jog neorealizmas ir kitos kritinės kultūros formos gali įkvėpti radikalų socialinį pokytį. Jis puolė į neviltį regėdamas neokapitalistinės imperijos iškilimą ir dėl to vykstantį populiariosios kultūros naikinimą. Jis nustojo tikėti Gramsci idėja, jog populiarioji kultūra ir politinis pokytis gali būti suderinami. Pasolini masinis hedonizmas, iškilęs septintajame dešimtmetyje, sugriovė jo tikėjimą darbo klasės nekaltumu. „Mano filmai nebuvo skirti masiniam vartojimui, – jis teigė vėliau. – Aš negalėčiau įsivaizduoti nieko blogiau, nei sukurti kažką susvetimėjusiai masinei kultūrai, kuriai aš nejaučiu jokios simpatijos.“
Šis griaunantis supratimas dominavo visoje vėlesnėje Pasolini kūryboje. Jo filmai įgavo naują kryptį ir reflektavo sudėtingesnius filosofinius įsitikinimus, kuriuose tiek suderinami, tiek supriešinami įvairūs marksizmo ir katalikybės elementai. Il Vangelo secondo Matteo (Evangelija pagal Matą), nufilmuotas 1964 m. skurdžiame pietiniame Matera mieste, tarp Sassi – senovinių, beveik urvinių gyvenviečių, simbolizavusių šiaurės ir pietų Italijos skirtumus – simbolizavo atsitraukimą nuo neorealizmo.
Prieš metus Pasolini buvo nuteistas keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme dėl „viešo valstybinės religijos paniekinimo“ savo trumpo metro filme La Ricotta neorealistinės trilogijos (RoGaPaG) dalies, kurioje taip pat buvo Goddard'o bei Rossellini trumpametražiai filmai. O Evangelija pagal Matą sukurtas tuo metu, kai popiežius Jonas XXIII inicijavo komunistų ir krikščionių dialogą Antrajame Vatikano Susirinkime 1962 m., reflektavo katalikiškus bei komunistinius įsitikinimus, randamus skaitant Evangeliją pagal Matą. Filmas, kuriame Pasolini mama Susanna vaidino Mariją, o nežinomas ispanas studentas – Jėzų, yra nedviprasmiškas vartotojiškumo pasmerkimas bei pabandymas iš naujo dvasiškai sutaikinti marksizmą bei katalikybę.
Po Evangelija pagal Matą Pasolini pristatė Uccellacci e uccellini (Sakalai ir žvirbliai, 1966), vieną iš filosofiškiausių savo filmų, kuriame tėvą ir sūnų vaidino Toto (garsus Italijos komikas) bei Ninetto Davoli. Jie išsiruošia į kelionę, kurioje susitinka varną, kuris mėgina juos apšviesti pasakodamas istorijas iš marksistinės perspektyvos. Tėvas ir sūnus, kurių kelionės tikslas vis lieka neaiškus ir kurie atrodo esantys nepaveikti nei vartotojiškumo nei idealizmo, ilgainiui suvalgo varną, šitaip parodydami savo abejingumą bei saugumo siekį, keblioje padėtyje.
Pasolini intencija šiame filme buvo artikuliuoti kritiką vartotojiškam kapitalizmui ir neprasmingiems malonumams, kuriuos ši sistema skatina, tuo pat metu iškeliant socialinio teisingumo bei atsinaujinusios politinės sąmonės galimybę. Jo kritika skirta buržuazinėms materialistinėms vertybėms buvo toliau plėtojama po to kurtuose filmuose, kaip Theorem (Teorema 1968), ir savo viršūnę pasiekė su Salo (1975).
Septintojo dešimtmečio viduryje Pasolini išgyveno susipriešinimą su kairiaisiais, nors jis išsaugojo didžiąją dalį savo marksistinių įsitikinimų, 1949 m. jis buvo išmestas iš PCI (Italijos komunistų partijos) už tai, kad buvo pašalintas iš mokytojo pareigų Friuli regione dėl tariamų homoseksualių santykių su savo mokiniais. Jis buvo įsitikinęs, kad darbo klasė buvo įtraukta į vartotojišką kapitalizmą, o vidutinės klasės stiprėjimo galimybė buvo tiesiogiai priklausoma nuo paviršutiniškosios buržua klasės nuosmukio.
Šie nesutarimai ryškėjo ir pasiekė kulminaciją 1968 m. gegužės įvykiuose. Žiauriuose susidūrimuose, kurie tuo metu vyko, Pasolini buvo itin skeptiškas dėl studentų judėjimus vedusių motyvų, nepasitikėdamas šiuose judėjimuose dalyvaujančiųjų socialinių klasių kompozicija bei matomu hedonizmu. Jis parašė eilėraštį leidiniui L’Espresso, buvo išreiškęs paramą policijai, kuri jam rodėsi kaip neturtingi pietiečiai, pasiųsti dirbti valstybei tam, kad galėtų ištrūkti iš pietietiškojo skurdo. Jis manė, kad studentai turėtų kovoti su teisine ir politine sistema, o ne vargšų sūnumis. Tai Pasolini įtraukė į didelį konfliktą su kaire, o Venecijoje, sakant kalbą, jis buvo užpultas fiziškai.
Politinis radikalas
Po šių įvykių Pasolini tam tikra prasme priklausė naujajai kairei, kuri dėjo viltis į naujai besikuriančių socialinių judėjimų politiką. Jis priešinosi plačiai tarp jaunimo ir studentų paplitusiam narkotikų vartojimui, ką jis įvardino kaip „viduriniosios klasės nelaimę bei atsiribojimą“. Narkotikai, kaip jis polemizavo su Radikaliosios partijos lyderiu, Giacinto (Marco) Pannella, tėra atsakas į vertybių praradimą, tai – pastangos užpildyti atsivėrusią tuštumą, jaunus žmones vedančią į nelaimę, nusikalstamumą arba ekstremizmą. Jis to nelaikė disidentizmo forma, Pasolini narkotikų vartojimas atrodė kaip „surogatas specifinei elito klasės kultūrai“.
Pasolini taip pat teigė, jog narkotikų vartojimas buvo indikatorius plačiau pasklidusiai kultūrinei ligai, kuri tapo viena iš pagrindinių temų, dominavusių jo paskutiniame darbe. Jis pasmerkė „naująją ekonominę galią“, vedančią Italijos kultūrinį gyvenimą į degradaciją. Menininkas regėjo septintojo bei aštuntojo dešimtmečių paradoksuose, tariamai siūlančiuose naujas laisves bei seksualinį išsilaisvinimą, „klaidingą“ toleranciją, skatinusią cinizmą bei konformizmą.
Šie paradoksai buvo reflektuojami jo trilogijoje Trilogia della Vita (Gyvenimo trilogija), trijų filmų serijoje, sukurtoje pirmojoje aštuntojo dešimtmečio pusėje, filmų, kurie perteikė seksualumo nekaltumą, bet kuriuos vėliau jis pats atmetė kaip nebeaktualius pasaulyje, kuris dabar egzistuoja. Nebuvo jis entuziastas ir dėl augančios televizijos įtakos. Narkotikai kėlė tik nelaimes, o didžioji televizijos turinio dalis, anot jo, buvo „vulgari“ bei „žeminama“.
Pasolini oponavo „netikram progresyvizmui“ bei „netikrai tolerancijai“, kurią propagavo populiariosios politinės partijos, tarp jų ir Italijos komunistų partija (PCI), kuriai jis ir toliau reiškė sąlyginę paramą. Visgi Italija buvo „antrarūšė“ galia kelyje į niekur. „Realybėje Italija yra siaubinga vieta, – jis rašė 1975 m. liepą. – Viskas, ką tereikia padaryti, kad tą suprastum – iškeliauti į užsienį vienai dienai ir tada – grįžti. Šiandienos Italija buvo sunaikinta lygiai taip pat, kaip 1945 metų Italija. Be abejonės, šį destrukcija yra tik dar pavojingesnė, nes mes esame ne tarp griuvėsių, kad ir kaip tai siaubinga, namų bei monumentų, bet tarp vertybinių griuvėsių, humanistinių vertybių ir, svarbiausia, populiariųjų vertybių griuvėsių.“
Pasolini pagrindinę kaltę metė Italijos degradavusiai politinei klasei. Krikščionys demokratai (DC), valdę beveik be pertraukos nuo pat tada, kai buvo nugalėtas fašizmas, dabar asimiliavo kapitalistinės revoliucijos vertybes, nepaisydami to, kad šioji „hedonistinė ideologija“ tam tikra prasme buvo kilusi iš katalikiškųjų vertybių. Tačiau kai pokario laikotarpio klerikaliojo fašizmo (clerico-fascism) likučiai prisitaikė, kad galėtų atitikti „naujosios ekonominės galios“ reikalavimus, tuo tik suintensyvino prieštaravimus Italijos valstybės viduje.
Pierui Paolo Pasolini aštuntojo dešimtmečio Italija buvo ne normali valstybė, o valstybė, valdoma iš esmės korumpuoto parlamentinio režimo, bendradarbiaujanti su mafija, ir itin konspiracinė dėdama pastangas tam, kad išlaikytų galią. Tai buvo „absurdiška ir grėsminga valstybė“. Gausybė bausmės nesulaukusių neofašistų įvykdytų sprogdinimų ir vadinamoji „įtampos strategija“, kai dėl žiauraus terorizmo buvo imtasi baiminantis komunistinio valstybės perversmo, neleido įvykti jokiam politiniam ar socialiniam pokyčiui.
Situacija nesikeitė, nepaisant nemažų komunistų partijos pastangų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje sparčiai išaugusi parama Italijos komunistų partijai atvedė į kontroversišką „istorinį kompromisą“ su krikščionimis demokratais, kas buvo traktuojama kaip priemonė įgauti daugiau įtakos. Pasolini, kaip ir daugelis kairiųjų, nebuvo šios strategijos įtikintas, tačiau jis taip pat atmetė ir polinkį į smurtą, pradėtą praktikuoti kai kuriose iš kairiųjų grupių. Jis manė, kad komunistams buvo iškilęs pavojus būti suviliotiems į galios spąstus per jų pragmatiškas derybas su krikščionimis demokratais bei įsitikinimą, jog valstybė yra represyvus instrumentas.
Išskirtinėje straipsnių rinktinėje žurnaluose Corriere della Sera bei Il Mondo 1975 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Pasolini reikalavo, kad krikščionių demokratų lyderiai (tarp jų Giulio Andreotti bei kiti) būtų nuteisti. Vienintelis būdas pašalinti šiuos lyderius iš jų galios centrų (kuriuos Pasolini vadindavo „rūmais“) buvo baudžiamasis tyrimas. Krikščionių demokratų partija, jis teigė, buvo kalta dėl daugelio nusikaltimų – bendradarbiavimu su mafija priimant vyriausybės sprendimus; užslapstant neofašistų sprogdinimus Milane, Brescia ir Bolonijoje 1969–1974 metais, piktnaudžiavimo valstybinėmis lėšomis; kolaboravimu su CŽV bei konspiracijomis su kariuomene bei CŽV tam, kad būtų sustabdytas kairės iškilimas.
„Virš viso Italijos demokratiško gyvenimo, – jis rašė, – iš vienos pusės juoduoja bendrininkavimo su mafija įtarimas, kitoje – abejingumas tam); iš to gimsta natūralus paktas su valdžia – tyki tylos diplomatija.
Jo perspėjimai buvo papildyti kreipimusi į piliečius, intelektualus bei visuomeninius judėjimus, kviečiančiu juos reikalauti tiesos iš Italijos vadovų: „Kol jie [piliečiai] nežinos visų šių dalykų… Politinė italų sąmonė bus neįgali sukurti naują politinę nuovoką. Kitaip sakant, Italija bus neįgali valdyti save (ungovernable).“
Tekstas pavadinimu „Kodėl teismas?“ pasirodė Corriere della Sera 1975 m. rugsėjo 28-ąją. Praėjus vos mėnesiui, Pasolini buvo nužudytas. Daug kas turėjo motyvų: valdantieji krikščionys demokratai, kurie po trejų metų sėdėjo ir stebėjo, kaip mirė buvęs ministras pirmininkas Aldo Moro Raudonųjų brigadų rankose, kai jis taip pat pasmerkė juos [krikščionis demokratus] kaip žmones, „gyvenančius galia ir dėl galios“; mafijos bosai, turintys tiesioginę prieigą prie valdžios centro Romoje; Italijos Socialinio judėjimo (MSI, Musolini fašistų partijos palikuonys) neofašistai. Pasolini pakartotinai atmesdavo oficialias priedangas, kuriomis buvo siekiama uždangstyti fašistų sprogdinimų kampanijas, o jo paskutinis filmas Salo išjuokė Musolini fašistinį režimą.
Daugiau įrodymų galimai atskleis šį tą daugiau apie šiuos įvykius. Tačiau daugelis Pasolini draugų bijo, kad tikroji tiesa niekuomet nebus išsiaiškinta, kas savu ruožtu primena, jog tikrojo teisminio proceso metu italai norėjo greito nuosprendžio. Nutylėta prielaida tuometinėje medijoje buvo tai, jog homoseksualaus ir problematiško intelektualo gyvenimas ir turėjo baigtis panašiomis aplinkybėmis.
2005 m. spalį bylos aktyvistai sulaukė dar vieno smūgio – mirė Sergio Citti, kurio pateikti nauji įrodymai padėjo iš naujo atverti šią bylą. S. Citti Pasolini buvo atrastas lūšnyne, ir, kaip pats pripažino, buvęs Pasolini išgelbėtas nuo nusikalstamo gyvenimo. Ironiška, tačiau tą pačią dieną, kai Citti mirė, teismo magistratai nusprendė, kad jo ir Pelosi pareiškimai buvo nepakankami, kad būtų galima iš naujo pradėti Pasolini nužudymo tyrimą.
Permaininga mirtis
Trisdešimt metų po to, kai Pasolini lavonas buvo rastas Ostijoje, mes žinome daugiau apie tuos, kurie pasipelnė iš jo mirties, dabar, kada jo pesimistinės prognozės apie Italijos nuosmukį pasirodė buvusios išskirtinai pranašiškos. Ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje buvo patvirtinti Pasolini argumentai apie įsišaknijusią korupciją pačioje krikščionių demokratų valstybės šerdyje, kai 1992–1994 m. partiją ištiko Tangentopoli („kyšių miesto“) skandalas. Tai buvo magistratų mani pulite (švarių rankų) tyrimai, kurie pavėluotai atliepė Pasolini kvietimą atvesti Italijos valdančiuosius į teisingumą.
Šiandien žinoma, kad aštuntajame dešimtmetyje mafija turėjo ir darė tiesioginę įtaką centrinėms Italijos valdžios institucijoms. 1993 m. Giulio Andreotti, kelis kartus buvęs Italijos premjeru, buvo nuteistas dėl bendradarbiavimo su mafija ir žmogžudystės sąmokslo, jis gavo 24 metų laisvės atėmimo bausmę. 2004 m. kaltinimai buvo atmesti atsižvelgus į apeliaciją dėl „nepakankamų įrodymų“. Teismas patogiai išsiaiškino, jog Andreotti turėjo sąsajų su mafija iki 1982 m., kada tai [bendradarbiavimas su mafija] tapo nelegalu, bet šie įrodymai nebuvo pakankami, kad būtų galima teigti, jog šis bendradarbiavimas tęsėsi ir toliau.
Italijos politinės klasės požiūris į Andreotti nuosprendį patvirtino didžiosios Pasolini analizės dalies aktualumą dėl valdžios negebėjimo prisiimti atsakomybės už praeitį. Įvairiai giriamas kaip „puikus valstybininkas“ arba „išmintingas lyderis“, Andreotti tapo senatoriumi visam gyvenimui ir Italijos medijose dažnai yra įvardinamas kaip autoritetinga figūra.
Dabar taip pat daugiau žinoma apie konspiracijas Italijos politinėje šerdyje, Pasolini aprašytas Corriere della Sera. Dabar žinoma, jog Propaganda Due (P2) buvo slapta organizacija, sudaryta iš įvairių sektorių Italijos galios elito, taip pat laikraščių redaktorių, keturiasdešimt keturių parlamento narių, aukščiausių armijos vadovų ir bankininkų. Šios organizacijos tikslas buvo teikti lėšas bei infiltruoti galios pozicijas valstybinėse institucijose tam, kad būtų sustabdytas kairės iškilimas. Beveik neabejojama, kad ši organizacija buvo susijusi ir su kitomis mirtimis, tokiomis kaip Roberto Calvi (Ambrasiona banko vadovu), kurio kūnas 1982 m. buvo rastas Londone, po Blackfriars tiltu, po nelaimingo atsitikimo, kuris, kaip vėliau buvo nustatyta, neabejotinai, buvęs žmogžudystė.
Gali būti, kad daugiausia iš Pasolini mirties laimėjęs žmogus buvo P2 narys – [dabar jau buvęs] Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, kuris priklausė šiai organizacijai nuo 1978 metų. Berlusconi populizmas reprezentuoja viską, dėl ko Pasolini perspėjo savo paskutiniuose straipsniuose. 90 % Italijos televizijos, kontroliuojamos Berlusconi (didžiojo televizijos turinio „žeminanti“ bei „vulgari“, kaip anksčiau apibūdinta Pasolini), padėjo konsoliduoti valdžią ir pašalinti disidentus. Jo „nelegalumo kultūra“ suteikė mafijai naujų vilčių, kartu užtikrinant, kad Italijos politinis kūnas išliktų labiausiai išsigimęs visoje Vakarų Europoje.
Berlusconi vyriausybė taip pat regėjo fašistų sugrįžimą, MSI įpėdinių, Nacionalinio aljanso forma, kurio lyderis Gianfranco Fini yra patogioje pozicijoje tapti Berlusconi įpėdiniu ir vesti dešiniuosius, turėjęs realių galimybių tapti Italijos ministru pirmininku. Italijos valstybės žiaurumas vėl tapo matomas, susiduriant su nelegaliais imigrantais, besilaipinančiais Italijos krantuose, kurių dalią Pasolini būtų atjautęs.
Pasolini ir toliau prarastų viltį stebėdamas Italijos kairės likimą – buvusio komunisto Massiimo D’Alema bandymus, stengiantis sudaryti tarpininkavo sandėrį su Berlusconi, šitaip leisdamas Berlusconi ir toliau sėkmingai dalyvauti interesų konfliktuose. Pasolini būtų prijautęs filmų režisieriui Nanni Moretti dėl atsiribojimo nuo partijos lyderių ir piliečių judėjimo, oponuojančio Berlusconi galios koncentracijai, įkūrimo.
Pieras Paolo Pasolini buvo daugelio paradoksų intelektualas. Laisvos nuo daugelio dogmų, tiek jo tiesos paieškos kūryboje, tiek jo politinė veikla formavo jo gyvenimą. Jis yra pasakęs, jog dažniausiai tik kam nors mirus galima sužinoti, kas tas žmogus buvo.
Parengta pagal opendemocracy.net