Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, pavadindamas juos apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Jis nužengė su jais nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie susirinko jo pasiklausyti ir pasigydyti nuo savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.
Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
Ef 2, 19–22: Užstatyti ant apaštalų pamato
Ps 19, 2–3. 4–5. P.: Per visą žemę eina jų aidas.
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Marija Juozapa OCD
Kai gyvenimas tampa sunkus ar tenka priimti reikšmingus sprendimus, didžiausia parama yra malda. Šiandienos Evangelijos ištrauka pasakoja, kad prieš pasišaukdamas mokinius Jėzus praleidžia naktį melsdamasis. Galime savęs klausti: ar meldžiuosi prieš svarbius sprendimus? Mums nereikia melstis visą naktį, tačiau prieš imdamiesi veiklos ar ką nors spręsdami galime trumpa paprasta malda kreiptis į Šventąją Dvasią, idant Ji mums vadovautų.
Evangelija mums pasakoja, kad Jėzus pasišaukė mokinius – paprastus vyrus, kad padėtų Jam skelbti Gerąją Dievo meilės ir gailestingumo žinią kitiems. Ir šiandien Jis taip pat pasirenka mus – tave ir mane – nes kiekvienas jau esame pasirinkti ir mylimi Dievo, mūsų Tėvo. Niekas nėra atskirtas nuo Dievo meilės, nebent pats yra taip pasirinkęs. Deja, Judas nepažino meilės ir nepajėgė priimti Jėzaus dovanojamos meilės, jis nusisuko. Tai didžiausias Dievo meilės ir gailestingumo slėpinys. Jis neatstumia nė vieno, jei tik pas Jį ateiname – kad ir koks nenusisekęs būtų mūsų gyvenimas (gerojo plėšiko pavyzdys) – Dievas atleidžia mums ir mus apkabina. Kiekvienam yra išeitis. Matome, kad Jėzus priima visus be išimties: gerus ir blogus, sveikus ir ligonius. Kaip mes priimam žmones? Visi esame Dievo vaikai, ar pripažįstame šią tikrovę, ar ja gyvename? Ar vieni kitiems padedame, ar priimam neįgaliuosius, nuliūdusius, atstumtuosius?
Melskime malonės kasdien matyti kitame žmoguje Jėzų, atsiliepti ir padėti kaip Jėzus, trumpai tariant, nešti Jėzaus meilę, dovanoti Jėzų sutiktiesiems.
Bernardinai.lt archyvas