Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:
„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Fil 1, 18b–26: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas
Ps 42, 2. 3. 5bcd. P.: Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis
Atrodo paradoksalu, kad, norėdamas geriau girdėti ir matyti, renkiesi geresnę vietą ir esi apšaukiamas, kaip sau garbės norintis, kaip save aukštinantis asmuo. Tačiau šios dienos Evangelijos skaitinys yra apie mūsų laikus, jis yra labai aktualus ir svarbus.
Gausioje lietuviškoje skaudoje kasdien galime pamatyti daug nuotraukų, kuriose mūsų žvaigždės stengiasi nusifotografuoti su įžymybėmis. Tikrai dalis stengiasi prisiartinti ir prie dvasinių autoritetų, papulti į laikraščio ar žurnalo puslapius su žinomu ir gerbiamu dvasininku, kai kuriems yra svajonė išvysti save spaudoje esantį šalia popiežiaus ar kitų religijų charizmatinių asmenybių.
Jei šiandien Jėzus būtų žmogaus pavidalu tarp mūsų, tai didelė dalis jį vaikytųsi, dėl to, kad jis populiarus. Būti šalia to, apie kurį visi kalba, kurį rodo visos televizijos yra tiesiog gyvenimo užgaida.
Štai ir fariziejai stengėsi pasikviesti jį pietų, kad galėtų pabūti šalia jo, kad galėtų su juo drauge pavalgyti. Ir nors fariziejai Jėzaus nemėgo, nes jo populiarumas jiems buvo nenaudingas, bet jį kviesdavosi. Ar tad nebuvo noro apsidrausti prieš liaudį, nes – o jeigu...
Šiandien yra daug žmonių, kurie trokšta susituokti bažnyčioje, laiko būtina, kad kunigas palaimintų naujai atidaromas firmas, parduotuves ar įstaigas, o kiekviena proga stengiasi pasakyti, jog tas ar kitas kunigas yra jo draugas.
Bet...
Ar šis susitikimas keičia žmonių širdis? Ar jiems reikia populiaraus asmens šalia savęs, ar jie nori pamaitinti savo širdį Dievo žodžiu ir keisti savo gyvenimą pagal Jėzaus mokymą?
Deja, bet dažniausiai tai yra tuščio išlepusio mieščioniško populiarumo siekimas, bet ne tikėjimo išpažinimas pasaulio akivaizdoje.
Bendrauti su asmeniu, bet nepriimti jo žinios, neleisti tai žiniai perskrosti gyvenimo, neleisti jai keisti nusistovėjusių negatyvių įpročius ir nesiklaupti atgailos ženklan – štai kokią išvadą galima daryti.
Ir šiandieniame skaitinyje matome, kaip Jėzus skelia antausį besipuikuojantiems, kad jis atėjo į jų namus.
Tie, kurie veržiasi į pirmas eiles, tenori savo paties populiarumo, bet jiems visai neįdomi žinia, kurią Jėzus neša. Ir kadangi ta žinia neperkeičia užkietėjusių širdžių, jie taps paskutiniai. O tie, kurie stebi iš tolo, nes dėl savo paprastumo negali būti arčiau, bet tiki, jog Jėzus yra gyvenimo Viešpats, kad jis permato širdį, kad jis atėjęs gydyti, atleisti, tie bus pirmi, nes jie bus šalia Jėzaus dėl savo tikėjimo grynumo.
Tad mums visiems skamba elementarus klausimas: ar prie Jėzaus į Bažnyčią veržiuosi dėl noro pasirodyti, kad aš esu, ar norėdamas pripažinti, jog be Viešpaties mano gyvenimas – kaip meilės pripažinimo rašymas tekančiame upės vandenyje?
Dėl tikėjimo ar dėl populiarumo, kuris pasipuošęs viską maskuojančiu patogumo šaliu?
Bernardinai.lt archyvas