 |
| K. Pansevič nuotr. |
2016 metų pavasarį studijoje „House of Puglu“ susibūrė kūrybinė muzikantų, dailininkų ir aktorių grupė „Dvi su puse“. Jų pasirodymas, kurį sunku būtų apibrėžti kaip spektaklį, performansą ar instaliaciją, pavadinimu „Dvi su puse minutės“, kalba apie visiems aktualią ir artimą temą – nerimą. Šia tema viena iš „Dvi su puse“ grupės narių, Birutė Kapustinskaitė, kalbina psichoterapeutę, „Individualiosios psichologijos instituto“ direktorę, dr. Rasą Bieliauskaitę.
Kai kartu su kūrybine grupe „Dvi su puse“ ieškojom, apie ką norėtume kalbėti, netrukus suradome vieną bendrą vardiklį visiems klausimams, kuriuos prieš tai lietėme: baimė. Mes visi kažko viena ar kita forma bijojome, vengėme ir apie tai norėjosi kalbėti. Bet vienas iš grupės narių pagalvojo ir pasakė, kad jis nieko nebijo: nei numirti, nei greičio, nei tamsos, tik dažnai, kai grįžta namo – būna tiesiog neramu. Taip ir atsirado raktinis „Dvi su puse minutės“ pasirodymo kodas. Pasirodymo metu kalbame apie nerimą, kuris kasdien supa mus. Pasrtaruoju metu teko nemažai apie tai galvoti: dėl ko nerimauju pati, aplink mane esančių žmonių nerimą ir nerimą apskritai. Ar tiesa, kad nerimas mūsų kartos ar mūsų laikmečio rykštė (kaip teko skaityti viename interviu su psichologu)?
Kiekviena karta nori įsivaizduoti, kad ji ypatinga. Kad dabar „taip ir anaip“, o anksčiau to nebuvo. Bet išties, man atrodo, kad tas nerimas ir baimė yra labai natūrali žmogaus egzistencijos sudedamoji dalis. Natūrali, nes žmogus gyvena pasaulyje ar aplinkoje, kurios supranta tik labai nedidelę dalį, labai ribotai supranta, kas vyksta ir su juo. Ir viena iš nerimo dalių yra tai, kad tu negali būti tikras dėl to, kas vyksta dabar ir kas bus. Nerimas yra susijęs su gyvenimo neapibrėžtumu. Mes esame dalis pasaulio, ir nors mūsų pasaulis nebėra galbūt gamtos pasaulis, miestas yra mūsų gamta – mes žinom, ko, kur tikėtis, ir tai padeda mums mažiau nerimauti. Tačiau didelė dalis to pasaulio yra ta, kurios nežinom ir kurios negalim kontroliuoti ir tai sukelia natūralų egzistencinį nerimą, kuris yra viena iš būties sudedamųjų dalių.
Kas yra nerimas?
Nerimas – tai simbolinė raiška kažko, ko mes nenorime sau leisti jausti. Tai signalas, ženklas.
Kokie tie jausmai, nuo kurių dažniausiai ginamės?
Dažniausiai tai būna liūdesys, pyktis, skausmas, gėda. Jeigu nenorime sau leisti liūdėti ar jausti kitus jausmus, tada mes nerimaujame. Augdamas vaikas pereina kelias stadijas: nuo tos, kai jis gali šypsena ar verksmu gauti viską, ko nori, visas dėmesys skiriamas jam, juo žavimasi iki etapo, kai jis augdamas pradeda suvokti savo ir pasaulio netobulumą pradeda suvokti, jog jis yra atskiras nuo mamos, tėčio, o tie savo ruožtu nėra tobuli ir tik geri jam. Tai gali sukelti liūdesį ar pyktį. „Taip yra, visko bus, toks gyvenimas.“ Ir jeigu tu bėgi nuo savo jausmų, nuo jų giniesi, gali atsirasti nerimas, kad tie jausmai tavęs „neužtvindytų“. Jeigu nori pasiekti savo neįsisamonintus jausmus, tai nerimas ir yra būtent ta tarpinė būsena, kuri gali padėti įsisavinti juos. Galvojant, apie ką tas nerimas yra, kas jį sukelia, kokia jo simbolinė raiška, spalva, koks kvapas ir t. t. Taip vertindami matome, kad bent jau dalis nerimo yra naudinga, skatina mus geriau save pažinti, kartu turėti daugiau pasaulio ir daugiau savęs.
Nerimas yra normalu, kol jis netampa diagnoze.
Gal net ne diagnoze, nerimas yra normalu, kol jis nepradeda trukdyti gyventi. Problema tada, kai jis tau trukdo kažką atlikti, kai jis trukdo kasdienei veiklai. Kai tu jo negali kontroliuoti. Ir dažnai jis būna susijęs su kitais jausmais, kurie nėra išreikšti. Labai dažnai nerimas ir baimė yra dalis neišreikšto pykčio. Ir tai vyksta nesąmoningai. Kartais tu tiesiog turi sau pripažinti, kad turi nuo kažko nesiginti, pripažinti savo pyktį ar pripažinti, kad kažkas netobulas ar kad tu netobulas.
Labai dažnai nerimas yra kaip ne iki galo apibrėžta būsena, neaiškus objektas.
Taip. Nerimas dažnai neturi konkretaus objekto. Tai tokia organizmo saugojimosi ir gynimosi būsena. Ir reikia atsiminti, kad nerimas, kaip ir visi kiti jausmai, yra kūniškas. Tai apima visą kūną. Prie visų emocijų vyksta labai sudėtingi psichofiziologiniai reiškiniai.
Kai žmogus jaučia nerimą, kas darosi su jo kūnu?
Nerimas ir baimė yra panašios patyrimo grupės jausmai – tai yra gynybinės reakcijos. Tai, kas susiję su organizmo būtinybe gintis: išsiskiria adrenalinas, įsitempia raumenys, sunku atsipalaiduoti, širdies veikla suintensyvėja, tai susiję ir su kvėpavimo suintensyvėjimu, kraujagyslės, raumenys susitraukia.
Grįžtant prie kartos, kuri nori būti ypatinga, kaip ir kiekviena kita, šiandien, kad ir kaip būtų, vienas pagrindinių skirtumų, palyginti su ankstesniais laikais, yra išsiplėtęs pasirinkimo galimybių laukas. Tu gali būti bet kuo, gali rinktis, ką nori, gali gyventi, kur nori. Ar tai tampa geresne terpe atsirasti ir augti nerimui, užimti žmogų, kai jis pasimetęs tarp begalybės dalykų?
Kiekviena karta susiduria su savo iššūkiais, aišku, gyvenimas tikrai nesidaro paprastesnis, nebūtinai psichologiškai, bet iš tikrųjų susiduriame su vis daugiau ir daugiau galimybių, pasirinkimų. Kas žmogui teikia saugumo jausmą? Tai tam tikros ribos, tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, ateini į teatrą ir žinai, kad nusirengsi paltą atsisėsi ir ramiai sėdėsi. O dabar tu ateini į „House of Puglu“ ar į kitą teatrą ir nežinai, kas bus. Žinoma, tada nerimauji daugiau, nei atėjęs tradicinį, įprasto formato teatrą.
Mano viena pažįstama, atėjusi į teatrą, stengiasi nusipirkti bilietą netoli išėjimo. Tam, kad, jeigu jos prašytų dalyvauti, ar įtampa, kad spektaklis taps pernelyg interaktyvus, išaugs iki nepakeliamos - ji galėtų tiesiog išeiti.
Taip, žiūrovas turi turėti laisvę įsitraukti tiek, kiek nori arba iš viso nedalyvauti, ir kūrėjas tą turi suprasti.
Mums suteikiama daugiau galimybių, ir žmogui tenka remtis į save. Tai yra iššūkis. Brandaus žmogaus vienas iš rodiklių yra gebėjimas suvokti, ko aš noriu, ko man reikia, kas aš esu, ko noriu siekti, galiu reikšti teigiamus ir neigiamus jausmus, aš juos žinau, juos pažįstu, priimu savo ir kitų kitoniškumą, galiu atlaikyti kitų tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus, nors man kai kas gali ir nepatikti. Tai emocinio intelekto dalykai, atsakomybės prisiėmimas už tai, ką darau, suvokimas, jog ne visada būnu tobulas, ne visada gerai padarau dalykus, kuriuos norėčiau padaryti gerai. Suvokimas, kad esu pakankamai geras, net kai nesu geriausias, ar kai padarau klaidą, ar kai ne visiems patinku – adekvačios savivertės ypatybės – ir jeigu tikrai ta savivertė adekvati, tai šie ženklai susiję su atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimu ne žodžiais, bet iš esmės, su pasekmėmis.
Atsvaros kampų reikia ieškoti savyje, ne kabinantis į išorę?
Taip, bet tai nėra taip paprasta. Suvokti, „kas aš esu“, matyti kitą kaip atskirą asmenį, nereikalauti, kad jis būtų tavo dalis ar kad tu būtum kito dalis. Tam reikia suvokti savo identitetą, savivertę, kuri nepriklauso tik nuo išorės. Jei kitas pasako, kad kažką padarei gerai ar negerai, tu turi tą atlaikyti ir turėti savo asmeninį situacijos supratimą. Kažkam patiko, kažkam ne, bet aš galiu matyti, kas man yra svarbu ir siekti, kas man svarbu. Tam reikia brandos, kuri nėra lengvai pasiekiama.
Bet kartais nerimas mums padeda. Nerimas, kaip ir visos emocijos, evoliuciškai yra naudingas, būtinas, kad žmogus galėtų gyventi. Ar norėtum turėti draugą, kuris dėl nieko neišgyvena ir niekada nejaučia nerimo?
Būtų tikrai keista.
Kita vertus, žmonėms patinka nerimas ir baimės jausmas. Adrenalino poveikis kartais tampa malonus – atrakcionai, ekstremalios pramogos ir t. t. kai kam tai sukuria jausmą, jog jie yra gyvi.
Dar norėjau paklausti apie kolektyvinę atmintį ir jos poveikį nerimui, kurį jaučiame. Ar karai, holokaustas, trėmimai, okupacijos, kuriose mano karta nedalyvavo, bet dalyvavo tėvai ir seneliai, ir mes natūraliai, gyvendami Lietuvoje, tampame to pasakojimo dalimi – ar tai kažkokiu būdu gali tapti nerimo, kuris skirtas nekonkrečiam objektui, ištakomis?
Gali. Iš dalies. Trauminis patyrimas, kai buvo pavojus asmens gyvybei, sveikatai ar matė, kaip kitas su tuo susidūrė, jeigu tas išgyvenimas yra neiškalbėtas, jis tampa neperdirbta traumine patirtimi, ir tie jausmai gali persiduoti ir mūsų vaikams. Jeigu tėvai ar seneliai yra patyrę stiprių trauminių patyrimų, tai mažam vaikui tie jausmai persiduoda, ir jis užaugęs nežino, iš kur kyla jo nerimas ar kiti jausmai, kurie net nebus to vaiko jausmai, tai bus jam persidavę senelių ar tėvų jausmai.
Galvojant apie kolektyvinius psichikos dalykus, kurių kartais racionaliai negalime paaiškinti, sakome „tvyro ore“. Pavyzdžiui, dabar pradėjome kalbėti apie holokaustą. Žmonės jaučiasi pakankamai stiprūs, tapatumas yra gana stiprus, nebėra tiek asmeninių ryšių, galima atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kas ten buvo, kas įvyko.
Momentas, kai kažkas „tvyro ore“. Ar bendras skubėjimo, stresyvios aplinkos pajautimas veikia žmogų? Jeigu didžioji dalis žmonių aplink jaučia nerimą, tai reiškia, kad ir tu pradėsi jį jausti, nors kitomis aplinkybėmis jo nejaustum?
Yra dalis tiesos. Tarkim, egzaminų sesija. Jeigu neišgyveni, tai, pamatęs nerimaujančius kitus, natūraliai pradedi jaudintis, nes juk kiti jaudinasi. Ir kartu mes juk norime prisitaikyti prie grupės, kurioje esame, bandome suprasti, ką grupė jaučia – tai evoliuciniai dalykai. Ir jeigu matome, kad mūsų aplinka nerimauja, nesąmoningai pradedame galvoti, jausti, kad ir patys turėtume kažko pasisaugoti, dėl kažko nerimauti.
Mes esame prijungti prie bendro tinklo, ir visi esame vienaip ar kitaip susiję. O jeigu tas tinklas yra skubantis, nerimaujantis, bijantis – nuo jo atsijungti yra praktiškai neįmanoma?
Tik ar tai reikalinga? Mes gyvename savo laikmečiu. Ir, aišku, ieškome būdų, kaip tame tinkle jaustis individualiai, kaip išreikšti savo jausmus, suprasti kitų jausmus, gyventi prasmingai. Ir tu gali daryti įtaką tam tinklui ar savo būsenai tame tinkle. Vienas žmogus gali sau tą pasakyti – sustok, pasėdėk penkias minutes, kitam tai sudėtingiau padaryti. Bet, jeigu aš galvosiu, koks tas tinklas nerimaujantis, tai tik dar labiau viską apsunkinsiu. Bet, aišku, svarbu kiekvienam bandyti suprasti, iš kur jo asmeninis nerimas kyla, ką jis duoda, kokią naudą siūlo. Mes neturime nieko, kas mums nenaudinga.
Tai reiškia įmanoma rasti harmoniją su savo nerimu.
Taip. Ne visada gali atrasti harmoniją be pagalbos. Nebūtinai psichologinės, psichoterapinės, gali būti ir kitų būdų. Tikėjimas gali būti svarbi mūsų pasaulio matymo dalis – priėmimas, kad esi dalis kažko didesnio, kad yra kažkas, kas peržengia tavo žmogiškos egzistencijos ribas, asmeninis patyrimas susietumo per asmens dvasią su dieviškąja jėga gali mus guosti, teikti vilties ir prasmę kasdieniame gyvenime.
Menas, sportas, įvairios meditacinės sistemos – yra įvairių kelių, ir kiekvienam žmogui skirtingose situacijose daug kas gali padėti. Bet jeigu nerimas trukdo kasdieniame gyvenime, bendrauti su draugais, palaikyti nuolatinius santykius su mylimu žmogumi, tada verta ieškoti profesionalo, kuris padėtų iššifruoti jo siunčiamą žinutę.
Nerimo nereikia išsigąsti, nustumti, o priimti kaip natūralią savo dalį ir į ją įsiklausyti?
Taip. Įvairūs gyvenimo tarpsniai turi skirtingų uždavinių. Vyresnio amžiaus žmonės gali jausti jau daug mažiau nerimo, nes didesnė dalis gyvenimo uždavinių jau išspręsti. O jaunystėje labai sunku, tu dar nežinai, kaip, ką, sunku suprasti save, kitą. Svarbu tik neįkristi, priimti ir suprasti savo bejėgiškumą, kad kartais ne visada gali save nuraminti. Ieškoti būdų, kaip nusiraminti. Yra dalykų, kurių mes patys savyje negalim pamatyti, kartais kitas žmogus gali tapti mūsų veidrodžiu.