 |
2012 m., rašydamas knygą apie Jėzų, tėvas Jamesas Martinas SJ apsilankė ir Šventojoje Žemėje. Kokią įtaką turėjo ši kelionė? Pasak kunigo, ji pakeitė gyvenimą – juk, aplankęs draugo namus, jį pažįsti daug geriau. Nenuostabu – Šventoji Žemė dažnai vadinama penktąja evangelija. J. Martino knyga Jėzus: piligrimystė (Jesus: A Pilgrimage), apimanti istorinį, dvasinį ir fizinį piligrimystės lygmenis, publikuota 2014 m. Amerikos katalikų laidos Druska ir šviesa (Salt and Light) vedėjas tėvas Thomas Rosica CSB ją vadino viena iš trijų, reikalingų turėti piligrimysčių į Šventąją Žemę vadovams. Kitos dvi, pasak jo, – Šventasis Raštas ir profesoriaus Jerome‘o Murphy-O‘Connoro Šventoji Žemė (The Holy Land, 1980).
Minėtą jėzuito veikalą dar 2014 m. pirmą kartą perskaičiau ir aš. Tiesa, bent mano, skaitytojo, sąmonėje pastarasis tuomet atsidūrė šalia režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro piligrimystę į Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela) reflektuojančio filmo bei knygos Sapnuoju, kad einu (2012, 2014) ir arkivysk. Liongino Virbalo SJ knygos Šventoji Žemė. Kelionės vadovas (2015).
Taigi 2014–2015 m. džiugiai stebėjau Jėzus: piligrimystė kelionę aplink pasaulį: kunigas socialiniame tinkle facebook vis dalindavosi skaitytojų atsiųstomis nuotraukomis, o 2015 m. jis nustebino dar viena iniciatyva. Tų metų balandžio 19–25 jėzuitų žurnalo Amerika (America), kuriame ir pats darbuojasi, suburta grupė išsiruošė į piligriminę kelionę po Šventąją Žemę. Rengti vaizdo reportažai, dalintasi maldos poreikiais, skambėjo raginimai prisiminti maldoje keliaujančiuosius – virtualiospiligrimystės dalyviu galėjo tapti kiekvienas norintysis. Pastarieji jo žingsniai, žinoma, nuolat priminė, kaip arti tikinčiųjų atsiduria technologijos bei visi, kurie jas naudoja tikėjimo žiniai skleisti.
Ir štai – šiemet Jameso Martino knyga pasirodė lietuvių kalba! Jei svarstytume apie pastarosios reikšmę, kiltų bent keli klausimai. Pirma, ar knyga aktuali ir su krikščionybe nesusidūrusiems, ir ilgokai tikėjimo keliu einantiesiems? Antra, kodėl ji galėtų praversti tiek piligrimysčių entuziastams, tiek tiems, kurie niekuomet neaplankys Šventosios Žemės? Atsakymas į juos pateikiamas viename paskutiniųjų skyrių. „Labiausiai noriu, kad sutiktumėte Jėzų. Aš sutikau savo Jėzų. Dabar jūsų eilė sutikti savąjį“ (p. 520) – rašo J. Martinas. Asmeninė patirtis visuomet intriguoja, o mėginimas kartu telkti istorijos, teologijos mokslų žinias bei dalintis asmeninėmis refleksijomis – žavi. Taigi knyga – lyg Bažnyčios atsakas Kristaus asmens išsiilgusiems bei nuo paviršutiniškumo pavargusiems. Kita vertus, atidi skaitytojo laikysena Jėzus: piligrimystė atžvilgiu išlieka sveikintina, mat sutikti su visomis subjektyviomis, impuslyviomis įžvalgomis nebūtina.
Savo knygą J. Martinas dedikuoja profesoriui Danieliui J. Harringtonui SJ (1940–2014), bylojusiam Jėzų visu savo gyvenimu, taip pat – paskaitose ir knygose. Jos atspirties taškas, pasak autoriaus, „klasikinis teologijos teiginys: Jėzus Kristus yra visiškai žmogiškas ir visiškai dieviškas“ (p. 12). Istorinis Jėzus bei tikėjimo Kristus, kristologija iš apačios (svarbus Jėzaus žmogiškumas) ir iš viršaus (svarbus Jėzaus dieviškumas) – abu kalbėjimo būdai knygoje susipina. Susipina taip, jog prieš skaitytojo akis nejučia atsiveria I a. Palestina, Jėzaus Kristaus – lygiai Dievo ir lygiai žmogaus – asmens liudytoja. Pateikdamas reikalingas Šventojo Rašto ištraukas, istorikų, teologų komentarus, J. Martinas pasakoja apie Kristaus gimimą, svarsto, koks galėjo būti jo paslėptasis gyvenimas. Itin plačiai aptariama Šventosios Žemės regiono topografija, vieša Jėzaus tarnystė: krikštas, mokinių pašaukimas, stebuklai, kančia, prisikėlimas, pasirodymai mokiniams.
 |
Piligrimystė į Šventąją Žemėję todėl jam ir tampa neįkainojama. Dalinamasi vos atvykus ištikusiais atradimais: Genezareto, Galilėjos ir Tiberiados ežerai iš tiesų – vienas ir tas pats ežeras, o stebuklai daryti geografine prasme ribotame plote. J. Martinui svarbu, jog Jėzaus atjauta vargstantiesiems, vartoti palyginimai, manoma, sąlygoti aplinkos, kurioje Jo gyventa. Šventojoje Žemėje rašytame dienoraštyje, vėliau tapusiame knygos dalimi, jėzuitas fiksuoja ir mintis, kilusias klūpomis atsidūrus Jėzaus gimimo vietoje, žvelgiant į Jordaną, ežero įlanką, pakrantę, keliaujant karščiu tvoskiančia dykuma. Ko verta vien pastanga aprašyti maldą Viešpaties Kapo (ar Prisikėlimo – kaip vadina krikščionys ortodoksai) bazilikoje. Taip pat – šv. Ignaco Lojolos lankytose, turistų bei skirtingų religijų išpažinėjų pilnose kitose piligrimų lankomose vietose!
Žmogaus ir Dievo susitikimas – Dievo malonė, nes „rasti Dievą – tai būti surastam Dievo, kuris visą laiką mūsų ieškojo“ (p. 348). Dar labiau stebina autoriaus tiksliai užčiuopta fizinės piligrimystės ir tikinčiojo kelio sekant Jėzumi (piligrimystės) paralelė. „Prisiminkime, kad niekas nemato, kaip medžiai pakeičia spalvą“ (p. 191) – rašoma knygoje. Taigi, užuot susirūpinus savo silpnumu (galbūt Simonas Petras vadovu tapo būtent dėl jo), nevertumu, apleistumu, J. Martinas ragina viltingai laukti prisikėlimo. Tai – svarbus jo paties asmeniškai vis išgyvenamas dvasinio gyvenimo dėmuo, kurį kunigas mato savojo kryžiaus (pastarąjį reikia pažinti, o ne jo ieškoti), mirties šviesoje.
Knygos daugialypiškumas ir į Kristaus asmenį telkianti jos struktūra nejučia kelia džiaugsmą – juk visa komponuojama taip tam, kad tavasis susitikimas su Kristumi iš tiesų įvyktų. Tuomet klausimas, kaip tavo asmeninę tikėjimo, maldos patirtį keistų pats apsilankymas Šventojoje Žemėje, lyg ir nebėra toks svarbus. Mat, ten nenuvykęs, to ir nesužinosi. Troškimai, kurių sukelia knygos turinys, labiau susiję su vidine kelione. Pirmasis – atsisakyti išankstinių stereotipų, apgaubusių Kristaus asmenį. Antrasis – kad žinios taptų patirtimi. Abu jie reikalingi, idant kartu su Mergele Marija, pašauktais mokiniais, tarnystės metu sutiktaisiais ir prisikėlimą liudijančiais išgirstum bei išvystum mylintį Dievą.