Jėzus sakė: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti jumyse, jų gyventojai būtų senai atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.
Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki pragaro!
Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“.
Kiti skaitiniai: Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 138
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Chorazino, Betsaidos ir Kafarnaumo miestuose Jėzus, regis, veikė labiau, negu kitose vietose. Šioje veikloje ypač pabrėžiami stebuklai, atskleidžiantys Jėzaus dieviškumą. Pagrindinė Jėzaus veiklos vieta greičiausiai buvo Kafarnaume, „savo mieste“ (Mt 9, 1). Jam, kaip ir kitiems dviem miestams, jis pasiūlė išganymo malonę. Bet jie jos nepriėmė.
Jėzus žino, kad Tyras ir Sidonas – du pagoniški miestai, laikomi materializmo ir vargšų priespaudos centrais (žr. Iz 23, 1-11; Ez 26-28) – būtų atgailavę, jei juose būtų buvę padaryti stebuklai, kokie buvo padaryti Chorazine, Betsaidoje ir Kafarnaume.
Žodžiai „Vargas tau!“ nėra grasinimas, bet apraudojimo ir apgailestavimo atodūsis. Tai Dievo skausmas dėl žmogaus daromo blogio; Meilės skausmas dėl neatsiliepimo į Meilę. Teismo nuosprendis nėra „Vargas tau!“, bet „Vargas man dėl tavęs!“. Taip Kristaus kryžius tampa Dievo vargu ir pergyvenimu dėl žmogaus.
Nepriėmimas, kaip ir kiekvienas blogis, nėra nukreiptas prieš Dievą, bet prieš tą, kuris nepriima. Kaip mylimo blogis paliečia giliai tą, kuris jį myli, taip ir žmogaus blogis be galo paliečia Dievo širdį, nes jis yra be galo žmones mylintis Dievas.
Kristaus kryžius išreiškia kartu Dievo meilės rimtumą ir mūsų blogio svorį. Tikra meilė, kai nėra mylima, niekada negrasina. Ji gali tik apgailestauti ir mirti iš skausmo. Dievo kančia yra begalinė, kaip ir jo meilė.
Iš to galima suprasti ne tik laisvę, bet ir didžiulę atsakomybę, atmetus Dievo pasiūlytą išganymą. Tačiau nuostabą kelia tai, kad atmetimo ir blogio teismas, kuris už tai priklauso, krenta ne ant mūsų, bet ant jo, kuris nenustoja mylėjęs ir aukojęsis.
Iš tiesų: „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5); „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21); „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13).
Šis „Vargas tau!“ yra stipriausia išganymo žinia, o ne amžinojo pasmerkimo – kaip galbūt kažkas klaidingai tiki – grasinimas. Jėzus nepasmerkia Chorazino, Betsaidos ir Kafarnaumo, bet trokšta, kad jie suprastų dovanojamos meilės, kurią jie atmetė, dydį; jis trokšta, kad jie pripažintų savo klaidą ir priimtų Dievo meilę. Kiekvieno Dievo žodžio žmogui tikslas nėra pasmerkimas, bet atsivertimas.
Misijos šaltinis – Dievo meilėje: „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 3-4); „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16-17).
Kaip Jėzus yra Tėvo apaštalas, taip ir mes esame Jėzaus apaštalai, paskirti tęsti jo išganymo misiją. Jo pasiuntiniuose yra Jėzus, o Jėzuje yra Tėvas. Pasiuntinių ištartas žodis, kai jie kalba pagal Evangeliją, yra Jėzaus žodis, o tai reiškia ir Tėvo žodis: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs” (Lk 10, 16).
Egzistuoja neatskiriama grandinė tarp pasiuntinių, Jėzaus ir Tėvo. Tarpininkaudamas tarp dangaus ir žemės, Jėzus pasitelkia į pagalbą pasiuntinius. Žmogus yra atvedamas pas Dievą žmogaus.
Tarp dviejų laikysenų, klausyti arba niekinti, neegzistuoja tarpinis variantas. Niekas negali likti abejingas Dievo žodžio akivaizdoje. Kas nesilaiko Jėzaus žodžio, tas jį atmeta ir paniekina. Dievo Karalystės skelbimas yra didžiausia krikščioniškojo liudijimo išraiška, nes priartina prie Kristaus kančios: mus išstato kartu su juo – Siųstuoju liudyti Tėvo meilę – atmetimui, persekiojimui ir kryžiui.
Bernardinai.lt archyvas