Kažkada vienas bičiulis, matyt, norėdamas šiek tiek pašiepti politikos mokslų nepraktiškumą, paprašė manęs palyginti Thomo Hobbeso „Leviataną“ su Šv. Raštu (pirmąjį nagrinėjau pirmame kurse, o su antruoju turėtų būti pažinus, matyt, kiekvienas praktikuojantis katalikas). Tiems skaitytojams, kurie nėra skaitę šio modernios politinės filosofijos pradininko veikalo, trumpai pristatysiu esmines jo idėjas. Pirmiausia filosofas iš esmės perkonstruoja krikščioniškosios filosofijos suformuluotą žmogaus prigimties idėją. Krikščioniškoji filosofija grindžia žmogų, kaip iš prigimties gerą būtybę, tuo tarpu Hobbesas suredukuoja žmogų iki individo ir teigia, jog jis esąs tik egoistiškas, valdomas aistrų, beribių troškimų ir bet kuria kaina siekiantis išlikti, konstruktas. Kadangi šiuo atveju individai panašūs į tam tikrus žvėriukus, svarbu juos valdyti, kad, liaudiškai tariant, „neiškapotų vienas kitam akių“ Tam Hobbesas siūlo visuomenės sutartį, kai individai perduoda visas savo teises, individualumą vienam asmeniui, kurį reprezentuoja suverenas (veikale jis pavadintas Leviatanu).
Taigi, bičiuliui paprašius palyginti Šv. Raštą su „Leviatanu“ net per daug nereflektuodama atšoviau, jog vadinamąjį suvereną Leviataną (įsivaizduokime jį kaip vieną asmenį) sudaro daug jo kūno narių, vadinamų individais, kurie veikia lyg tam tikro didelio mechanizmo atskiros detalės. Forma gan panašų pavyzdį galėtume rasti ir Šv. Rašte, Pirmajame laiške korintiečiams, kur rašoma: „Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.“ Abiem atvejais matome objektą (vienu atveju – suvereną, lyg mechanizmą su tūkstančiu sraigtelių, kitu atveju – kūną, lyginamą su Kristaus kūnu ir mumis, esančiais to kūno nariais), kuris gali funkcionuoti tik tada, kai tinkamai veikia atskiros dalys. Šie du atvejai, panašūs savo forma, turi esminį skirtumą: Leviatano nariai nė iš tolo neprilygsta Jėzaus Kristaus Kūno nariams, nes pirmojo nariai neturi asmens, kaip nelygstamos būtybės matmens, kurią akcentuoja krikščioniškoji filosofija, teigdama, jog kiekvienas žmogus yra iš esmės vertingas, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą. Pirmuoju atveju Leviatano nariai yra lyg mechanizmo sraigteliai, kurie gali būti pašalinti, praradę savo funkcinę vertę, o antruoju atveju – esminiai, nepamainomi Kristaus kūno nariai. Skirtumas – žmogaus vertės klausimas abiem atvejais.
Šis gan iliustratyvus pavyzdys leidžia pažvelgti į skirtingą žmogaus vietą pasaulyje, valstybėje ar bendruomenėje, kai priimame prielaidą, jog žmogus yra iš esmės vertingas, kilnus kaip asmuo, ir kai priimame šiai prielaidai prieštaringą. Toliau bus plėtojama pirmoji prielaida apie žmogų.
Pirmos prielaidos priėmimas (kai žmogus yra iš esmės vertinga būtybė) kartu veda ir į konkrečias praktikas kiekvieno žmogaus gyvenime. Įmonės vadovas Narimantas nesieks jos efektyvumo, labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių algų sąskaita, Marius nesistengs kasdieną mesti užgaulų juokelį kolegai dėl kokio keisto įpročio vien tam, kad jaustųsi savo verte esąs aukščiau už pastarąjį, Jurgita nelygins savęs su savo bičiulėmis, nes ji žinos, jog jos yra lygiai tiek pat vertingos kaip ji. Jonui nekils noras pakelti rankos prieš Aušrą, Vaidai apleisti savo sergančią mamą, o Monikai užgesinti mažą gyvybę, esančią jos kūne.
Visos šios nelygstamos būtybės tokia pat nelygstama būtybe laikys ir tą kitą, kitą kuris nėra detalė darbovietės, mokyklos, universiteto mechanizme, bet yra asmuo su neriboto gėrio ir talentų galimybėmis.
Taip nebūna? Sąžiningai pagalvokime, kada paskutinį kartą pavydėjome/ apkalbėjome/ įskaudinome/ pažeminome/nepriėmėme/ ištarėme kandų juokelį tam, kuris šiandien geriau atrodė/mums atrodo nesimpatiškas/ eilinį kartą susimovė/keistai kalba/ kažkas pasakė, jog geriau su juo nebendrauti ir t. t?
Užsimiršta, tiesa?
Logikos dėsniai sako, jog teisingos prielaidos implikuoja teisingas išvadas. Įsiveskime asmens nelygstamos vertės prielaidą, o kitą prielaidą, jog Kazys, Juozas ar Martyna , kuriuos tau vis sunku priimti, yra asmenys.
Gautą išvadą prisiminkime dar ryškioje atsinaujinimo bei prisikėlimo šviesoje ir kasdien išėję pro namų duris.
