 |
| Krišs Salmanis. Eilėraščiai ir daiktai. Užrašas. Arturo Valiaugos nuotr. |
Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė vėl kviečia pakeliauti po Vilniaus ekspozicijų sales ir pasidomėti, ką siūlo įsisiūbavęs parodų ruduo. Savo apžvalgos ji nelaiko išsamia ataskaita, o greičiau subjektyvia reiškinių refleksija, į kokią visi galime reikšti savo teises.
Sezonas prasidėjo gausiais naujų parodų atidarymais ir naujove, siekiančia suaktyvinti ir pareklamuoti galerijų tinklo gyvenimą – Vilniaus galerijų savaitgaliu (rugsėjo 9–10 d.). Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos iniciatyva turbūt sveikintina, nors galvoju, kad ji daugeliu atžvilgių buvo lozunginė ir neišsami. Gal todėl, kad galerijų savaitgalius apžvelgiu reguliariai, o siūlomoje programoje pastebėjau nemažai spragų. Matyt, ruoštasi remiantis vien socialinių tinklų priemonėmis, o į trasą ir pirmą planą, kaip įprasta, įsiveržia įžūlesni, bet nebūtinai vertesni. Ir ekskursijos bei pokalbiai su menininkais jau nebėra išskirtinis reiškinys, nors daug kur būtent jais bandyta suvilioti. O gal kalta ir ši užsitęsusi vasara, išvijusi miesto gyventojus į gamtą, į rasotais voratinkliais nuaustas pievas.
Vasara užsitęsė. Todėl rudens rūkuose klaidžiojančios mintys apie būsimo rašinio struktūrą pagimdė tik elementarią išeitį. Renginius, kuriuos iš didelės pasiūlos pasirinkau aprašyti, nutariau suverti ant jų autorių amžiaus siūlo, pradedant garbiausiu ir baigiant jauniausiu. Lai tai būna paprasta seka. Juolab kad atmečiau labai daug ką, nes rugsėjis Vilniaus mene, pasirodo, labai margas, eklektiškas ir dažnai dirginantis, o aš sau leidau prabangą kalbėti tik tai, kas parūpo.
 |
| Emilija Liobytė-Vilutienė. Monikos Mironaitės portretas. 5 deš., pop., sp. pieštukas |
Todėl pradedu nuo menininkų dinastijos pirmeivės Emilijos Liobytės-Vilutienės(1916–1955), kurios darbų paroda nuo rugsėjo 13 iki spalio 1 d. veikia Vilniaus grafikos meno centre. Nors ekspozicija pavadinta „Piešiniai“, bet čia yra ir knygelių iliustracijų bei skulptūrų. Regis, jos būta spalvingos asmenybės – kaip byloja taupūs biografiniai duomenys, sudėtingu karo ir pokario metu ji išbandė save kaip aktorė, o vėliau pasuko į meną ir 1949 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute, dirbo ir Lietuvos TSR valstybiniame dramos teatro dailininke. Paroda žymi Liobytės-Vilutienės 100 metų sukaktį ir atskleidžia negausų nespėjusios visiškai atsiverti, bet tikrai potencialios menininkės palikimą, sukauptą iš šeimos ir kultūros institucijų archyvų. (Parodos kuratorės – Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė, iniciatoriai – dailininkės šeima.)
Kas galėjo pagalvoti, kad ji yra anksčiau Vilniaus dailės instituto koridorius, dabar – „Titaniko“ fojė puošiančios „Mičiūrininkės“ (arba stamantrios merginos figūros) autorė? Neabejotiną plastikės talentą rodo ir skulptūrinė fontano kompozicija „Vaikai“ iš Lietuvos dailės muziejaus fondų – impresionistinė lipdyba, puikus erdvės pojūtis ir emocinė šiluma. Impresionistiniai ir piešiniai, sudarantys pagrindinį ekspozicijos krūvį: virpančiomis linijomis su paūmėjančiais ryškesniais akcentais nupiešti aktorės Monikos Mironaitės, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino, pedagogės Meilės Lukšienės, dailininko Telesforo Kulakausko, grafiko Antano Kučo ir kitų portretai. Charakteristikos tikslios ir jautrios, o pageltęs popierius, pokario šukuosenos ir mados dvelkia ta sunkiai apibūdinama praėjusio laiko su visomis jo dėmėmis ir prošvaistėmis nuotaika, kuri ryški ir iki rugsėjo 18 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikusioje taip pat pirmoje fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) personalinėje parodoje „Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos“. Tas pats sovietmetis, Lietuvos kultūros asmenybės ir stingdančiai „atšilusi“ atmosfera, kurioje gyventa.
 |
| Saulė Kisarauskienė. Lietus II, 1984, kart. aliej. |
Kitos menininkų dinastijos atstovė „Bernardinų“ skaitytojams turėtų būti gerai pažįstama, prisimenant Austėjos Mikuckytės kovo mėnesio pokalbį – tai Saulė Kisarauskienė(g. 1937). Jos darbų paroda poetišku pavadinimu „Toliau tik vėjas“ rugsėjo 12–26 d. veikia galerijoje „Akademija“.
Retai savo darbus rodanti Kisarauskienė, padedama kuratorių Vaidilutės Brazauskaitės ir savo dukters Aistės, parodai atrinko įvairių laikotarpių aliejinę tapybą. Ankstesnėse, 9–10-ojo dešimtmečių abstrakcijose viskas dar itin nedrąsu ir atsargu. Potėpis tarsi atskirtas nuo paviršiaus ir kitų prisilietimų. Arba, kitaip tariant, išsaugomas mokymosi pojūtis, pirminis tapymo, formų ir dėmių dėliojimas. Regis, kiekvienas paveikslas yra tas pirmasis. O prieš kelerius metus Kisarauskienė įsidrąsino imtis didesnių drobių ir platesnių mostų. Nuosekliai eidama klasikiniu abstrakcijos keliu vienaspalviškumo link, bet monochrominio minimalizmo nepasiekdama. Atsivėrė neregėti plotai ir impulso jėga: vien žalios, vien pilkos ar vien rudos erdvės su galingu vidiniu dvasios gyvenimu. Nuo rugsėjo 22 d. papildomą mamos paveikslų ekspoziciją savo galerijoje namuose „Trivium“ atidaro dukra Aistė Kisarauskaitė.
 |
| Mindaugas Skudutis. Veidas. 2016 |
Jei ieškotume parodos, dėl kurios kokybės vieningai sutartų ir eilinis masinis žiūrovas, ir dailės ekspertas, – tai būtų Mindaugo Skudučio(g. 1948) „Laikrodžiai“ galerijoje „RA“ (rugsėjo 2–22 d.). Nedidukėje ekspozicinėje erdvėje pasitinka jaukus ritmingas suderintų laikrodžių tiksėjimas, magiškas aliejinių dažų kvapas (prie molberto lankytojų laukia viena galerijos šeimininkių tapytoja Aistė Gabrielė Černiūtė) ir spalvinga laikrodinių miniatiūrų įvairovė. Joje esama daug klasikinės dailės bei mitologijos parafrazių bei nemažai realistinio vaizdavimo. Tačiau nustebino siurrealizmo proveržis: pasąmoniniai sugretinimai, drastiški siužeto vingiai ir tas į tolį kviečiantis erdvus horizontas. Viena vertus, tai yra populiari masinio meno mėgėjo formulė, kaip jis įsivaizduoja patrauklų kūrinio standartą. Kita vertus, Skudučio tapysena ir kompozicijos meistriškos, nebanalios, o visą sumanymą galima suvokti kaip išmoningą kamerinį žaidimą laiko patikrintais simboliais ir pačiu laiku.
 |
| Kaspars Podnieks. Užtvara. Laimos Milkintės nuotr. |
O dabar – šuolis į jaunesnį meną. Rugsėjo mėnesį Vilniuje nesusitarus pasirodo du garsūs ir pripažinti Latvijos menininkai, kartu 2013 m. atstovavę šaliai 55-ojoje Venecijos bienalėje. Jų kūrybinės biografijos plėtojasi atskirai, bet juos sieja ne tik amžius, bet ir kartais artima estetika – gamtos, kaimo, paradokso, paprastumo, lakoniškos ironijos ir to paties žaidimo.
Galerijoje (AV17) rugsėjo 6–28 d. savo parodą „Užtvara“ eksponuojantis Kasparas Puodniekas (Kaspars Podnieks, g. 1980) tarplatvių menininkų išsiskiria aktyvia socialine ir politine veikla – jis yra savo gyvenamosios vietos aktyvistas: Durstų miestelio tarybos narys ir Raunos regiono deputatas. Tą vietovę jis vadina „Nepaprasta vieta“, išdidžiai fotografuodamasis žemės ūkio pastatų ir technikos, pažliugusių kelių fone. Puodniekas, regis, yra nesentimentalus provincijos ir kaimo romantikas, ištveriantis ūkio rutiną. Sveikas, stiprus ir pokštaujantis. O jei susigundysite aplankyti galeriją ir jo parodą – rūsyje palypėkite mediniais laiptais ir pažvelkite į pieno bidono vidų. Paslapties neišduosiu.
 |
| Krišs Salmanis. Eilėraščiai ir daiktai. Medis. Arturo Valiaugos nuotr. |
Krišas Salmanis (Krišs Salmanis, g. 1977) galerijoje „Vartai“ rugsėjo 6 d. – spalio 15 d. nebrenda purvo kaime, nors gamtos romantika jam nesvetima, tik labiau dekonstruota, smulkmeniškai išnarstyta (paroda pavadinta „Eilėraščiai ir daiktai“). Kaip ir Puodniekas, jis kuria visa kuo: kūriniais virsta ir stulbinamai preciziškos augalų schemos-akvarelės, ir grojantys tikri medžiai, ir animacija kaip realybės simuliacija, o už kiekvieno kampo tyko vis naujas šmaikštus minčių rebusas. „Completing this poem would need more pain/t“ („Užbaigti šį eilėraštį reikėtų daugiau kančios/dažų“), – ironizuoja kūrybines kančias Salmanis, išpurkšdamas tokį užrašą ant baltų galerijos sienų ir patupdydamas šalia ant pakylos mažutę kalvelę prigramdytų dažų, pavadinęs ją „Peizažu“.
 |
| Marija Griniuk. Konstrukcija |
Tačiau tapybos atsižada dar anaiptol ne visi. Su entuziazmu ją gaivina jauniausios kartos atstovai. Viena tokių – Marija Griniuk (g. 1984), studijavusi Ukrainoje, Lietuvoje ir Danijoje. Be paveikslų, ji kuria ir performansus, o tapybos parodą „Konstrukcija“ rodo Dailininkų sąjungos galerijoje (2016 09 08–09 28), Užsienio reikalų ministerijoje (2016 09 12–11 17) ir V. Mykolaičio-Putino muziejuje (2016 10 03–2016 11 17). Jos darbus pavadinčiau „greičio tapyba“, nes ji, man regis, skirta staigiai vaizdus ir informaciją mokančiam vartoti mūsų laikui. Ūminis įspūdis ir greito atlikimo iliuzija tik su tuo, kas ryškiausia, daug ką paliekant neišbaigta nepaliesto paviršiaus plotuose; aitrios spalvos, smingančios į akis ir sąmonę; kieta valinga struktūra; spontaniški čia teptuko, čia mentelės judesiai.
Anotacijoje rašoma: „Lankydamasi Taline, Rygoje ir Vilniuje, menininkė „kolekcionavo“ pastatus, kurių paskirtis keitėsi kartu su istorinėmis permainomis – nuo jų funkcijos įsimbolinimo iki fizinio perkėlimo arba sunaikinimo. Miestų erdvės kinta formuojant naujas erdves, pasakojimo sluoksnių vis daugėja. Daugiasluoksnis naratyvas šlifuoja ir kuria save.“ Griniuk netapo tiesiai iš natūros ir nekuria vien abstrakcijų – ji konceptualizuoja patį veiksmą, improvizuoja ir tapo mąstydama.
 |
| Marija Griniuk. Aleksotas |
...Iš ekspozicijų salių vėl išeinu į miestą. Rudenėja. Ir vėl perspėju: mano tekstu nepasitikėkite kaip galutine maršruto nuoroda. Nutylėjau tai, apie ką norisi patylėti, gal bandant išsaugoti per vasarą apčiuoptą harmoniją su aplinka. Pasiprievartavimą palieku ateičiai.