Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiuvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“.
Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas.
Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad 'regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų'.
Palyginimas štai ką reiškia: Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie tiki ligi laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių,– tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami, yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų, ir neduoda vaisiaus.
Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.
Kiti skaitiniai: 1 Kor 15, 35–37. 42–49; Ps 55
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Man reikia tavęs…
Lietuvių liaudies patarlė sako: pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu kas tu... Ir šiandienos Evangelijoje girdime, kad dirva, kurioje bręsta Dievo Žodis, išties nėra antraeilis dalykas. Taip, svarbiausia širdies, mano širdies dirva, bet ne mažiau svarbu ir arimai, kuriuose manoji širdis – ar aš pakelėje, stebėdamas einančius Tikėjimo keliu, bet pats neišdrįsęs žengti žingsnio iš žinojimo į tikėjimą su kitais pakelės gyventojais aptarinėju einančiųjų gyvenimus ir pakelės vargus... ar aš ant uolos – jaučiuosi pakankamai apsisaugojęs, savarankiškas ir tvirtas, mano draugai ir pažįstami taip pat tvirti ir atsakingi, turtingi ir daug galintys, gerbiami ir pripažinti... ar aš tarp erškėčių – susirenkantis visus rūpesčius, besikankinantis dėl to kas galėjo būti, kas būtų jeigu būtų, pokalbiuose su kitais erškėčių labirinte klaidžiojančiais verkšlenantis ir jau seniai nebetikintis, kad išeitis yra...
„Kas turi ausis – teklauso“, – kviečia šiandien Jėzus... apsičiupinėkim, apsidairykim – mes jau dabar turim viską, ko reikia, kad būtume gera dirva – Dievas suteikia visas galimybes, tik reikia norėti girdėti, nebijoti tylėti ir klausyti... Pakanka gyvent taip, kaip širdyje girdim šiandien... Pakanka susitikus šalia esantįjį paskelbti, įtikėti, kad susitinkame Jėzaus vardu, ir tada Jis, Gyvenimas, Kelias, Tiesa bus tarp mūsų... Ir dar – tikėjimas yra kelionė, procesas, reikalaujantis kantrybės, kai išmėginimai išlaisvina iš paskutinių iliuzijų ir fantazijų... Nėra tikėjimo vienam – jei tikėjimas neveda į artimą, jei jis mane izoliuoja – tuomet mes kalbame ne apie krikščionybę... Tikėjimas įgalina žengti iš savęs, savojo egoizmo, į Tave, sese, broli, į Tave, Dieve...
Bernardinai.lt archyvai