 |
Bičiulis rašytojas Alvydas Šlepikas mane tikina, kad jei žmogui nesiseka, tai iš esmės jis pats ir yra dėl to kaltas. Kažką daro ne taip, arba yra paprasčiausiai netalentingas. Sako, jog istorija – teisingiausias matas: jei mes kažkokio kūrėjo nežinome, neatsimename, jei istorija jo neišsaugojo, vadinasi, jis nebuvo to vertas. Ir atvirkščiai – pasaulinė sėkmė yra neeilinių talentų rezultatas.
Nežinau, nuoširdžiai nežinau.
Kuo daugiau knisuosi po muzikos istoriją, tuo daugiau randu švytinčių perlų, tviskančių grynuolių, kurie netapo žinomi, kuriems nepasisekė, nors, dievaži, jie buvo verti tos sėkmės. Atsitiktinumai, aplinkybės, žvaigždės susidėliojo ne taip, ne tam žmogui ranką paspaudė, ne tą dieną apsirgo, ne su tuo vyną gėrė, sutriko, paklydo, mirė.
Kartais patys kūrėjai daro viską, kad būtų kuo mažiau populiarūs. Paprastai tas „man nesvarbu, manęs gali niekas neklausyti“ iš tiesų reiškia: „Man gyvybiškai būtinas dėmesys, išgirskite mane!“ Dar didesnės psichologinės problemos veda prie dalykų, kurie visada buvo muzikos industrijos palydovai – alkoholio ir narkotikų. Ne kiekvienas išlaiko Keitho Richardso tempus ir dozes.
Štai tragiško likimo Karen Dalton. Nuostabi, sakyčiau, viena nuostabiausių dainininkių, kurias tik nešiojo ši žemė. Negirdėjote? Neabejoju. Karen žibėjo labai trumpai ir labai greitai užgeso, pradingo užmarštin. Daugelis šiomis dienomis prisiminė Freddie Mercury, kuriam rugsėjo mėnesį būtų suėję 70. Freddie mirė nuo AIDS. Ir tai man priminė „Queen“ šlovės niekada nesapnavusios, tačiau man asmeniškai folk muzikos karalienės titulo vertos Karen Dalton likimą.
Jos gyvybė nutrūko 1993 metų kovą, nepraėjus nei dvejiems metams po Freddie mirties. Karen taip pat mirė nuo AIDS, tačiau, priešingai nei super-mega-turbo žvaigždė, kurios gedėjo visas pasaulis, kurio garbei rengė atminimo koncertus, Karen Dalton mirė visiškai viena be cento kišenėje savo namelyje ant rato, stovinčiame netoli Harlio miestelio Vudstoko priemiestyje. Šalia jos jau daugybę metų nebuvo nė vieno žmogaus, išskyrus jos vaikus Lee ir Abby, kurie iš motinos kadaise buvo atimti. Ir jos mirtis nebuvo pastebėta niekieno, išskyrus kelių folk muzikos apžvalgininkų ir... tokio pono Bobo Dylano. Kuris pasakė, jog Karen Dalton buvo jo mylimiausia visų laikų dainininkė.
 |
| Bobas Dylanas, Karen Dalton ir Fredas Neilas 1961 m. Nuotraukos autorius Fredas W. Mcdarrah |
Pora yra net kartu dainavusi. Kažkada nuostabiais 1962-aisiais, kai abu buvo kylančios folk muzikos žvaigždės, absoliučiai autentiški atlikėjai, susižavėję liaudies dainomis, perdainuojantys ir naujai gyvybei prikeliantys Jimmy Coxą, Woody Guthrie, „Lead Belly“ Ledbetterį ir kitus dainius, bandantys kurti savo dainas. Ir vėliau, kai Bobas jau buvo superžvaigždė, „tautos sąžinės balsas“, „pranašas“, o Karen vis dar desperatiškai stengėsi įrašyti savo pirmąjį albumą.
Jis pasirodė tik 1969 metais. „It's So Hard to Tell Who's Going to Love You the Best“ įrašyti padėjo Dylano muzikantai, o pats Dylanas, kalbama, slaptai prisidėjo finansiškai. Karen pakęsti negalėjo padlaižiauti, prašyti pagalbos ir faktas, jog jos albumui padėjo žinomas muzikantas, jai būtų buvęs nepakeliamas. Tai buvo dainininkė, kuri viską norėjo padaryti pati. Ir žmogus, kuris labai stipriai išgyvendavo, jei kas nesisekdavo. Tas išgyvenimas dėl nesėkmės vedė į depresiją, depresija vedė į narkotikus, narkotikai – į skurdą, badą ir ligas.
O sėkmės Karen trūko. Kartą ji buvo išmesta iš koncerto vien todėl, kad per ilgai derino gitarą. Priešingai nei daugumai užkulisiuose laukiančių jos kolegų, Karen dvylikastygė gitara ir bandža turėjo derėti tobulai. Šiais instrumentais ji išties grojo, ne tik pritardavo. Ir grojo gerai. O klubų savininkai reikalavo linksmų dainų, šmaikščių kalbų ir jokių pauzių! Visko, ko neturėjo jauna drovi dainininkė. Ji negalėjo užšokti ant scenos, čiupti gitarą, nusišypsoti ir džiugiai sušukti: „O štai ir aš!“ Mergina net nežinojo, ką kalbėti tarp dainų, jai neatrodė tai svarbu. Jos dainos klausytoją dažniau panardindavo į liūdesį, apmąstymus, nei euforiją. Todėl labai dažnai klubų ir kavinių savininkai po koncerto pasakydavo: „Jūsų balsas gražus, bet mes nusprendėme samdyti kitą.“
Reikalai nelabai tepasitaisė ir po antrojo albumo „In My Own Time“ pasirodymo 1971-aisiais. Dauguma paauglystės draugų jau buvo padarę karjeras, kai kurie tapo žinomais ir pasiturinčiais atlikėjais, tik ji viena vis dar laukė savo traukinio į šlovę. Kuris taip ir neatvažiavo. „In My Own Time“ buvo paskutinis studijinis Karen Dalton albumas.
Atrodytų, kas blogai? Pataikyta į patį geriausią laikmetį folk dainininkui, dainuota ir vakarota su reikiamais žmonėmis, talento ir išskirtinumo daugiau nei reikia... Dainininkė Lacy Dalton (ne giminė) prisimena, jog nors Karen buvo graži, draugiška, ji turėjo savybių, kurios tiesiog pražūtingos siekiančiam išgarsėti. Visų pirma tai nemokėjimas ir nenorėjimas įtikti, prisitaikyti prie aplinkybių, salės, publikos, situacijos. Visų antra – Karen drovėjosi savo autorinių dainų ir gyvai dainuodavo tik „koverius“. Visų trečia ir svarbiausia – ankstyvos koncertinės nesėkmės neužgrūdino jos, ne paskatino keisti save, bet priešingai – darė dainininkę vis uždaresnę ir liūdnesnę.
Karen buvo čerokių genties indėnės dukra ir, pasak jos draugų, elgėsi kaip indėnė. Uždarumas, orumas, tylumas ir visko išgyvenimas viduje, nerodant savo emocijų – tai jos charakterio bruožai. Sutikime, nelabai tinkantys scenai.
„In My Own Time“ buvo komercinė nesėkmė, nepaisant to, kad Bobo Dylano vadybininkas Albertas Grossmanas darė viską, kad albumas pasiektų klausytoją. Po šios nesėkmės išdidi ir nuliūdusi atlikėja puolė į gilią depresiją, kurią lydėjo gausus alkoholio ir narkotikų vartojimas. Per tai ji prarado savo santuoką, savo vaikus, jais rūpinimasis gal būtų pastatęs Karen ant kojų. Deja. Tapusi bename, ji šlaistėsi Niujorko gatvėmis, kartais kaip šmėkla pasirodydama savo jaunystės bičiulių koncertuose. Iki pat mirties tame liūdname vienišame pakelės vagonėlyje. Kuris tebestovi toje pačioje vietoje kaip paminklas menkai kam žinomai dainininkei.
Bobas Dylanas savo atsiminimuose rašė: „Jos balsas buvo neįtikėtinai sodrus. Ji buvo tarsi folk muzikos Billie Holiday ir Ella Fitzerald, o gitara grojo kaip Jimmy Reedas. Kai ji dainuodavo, tu tiesiog tikėdavai tuo, nori ar nenori.“ Dabar apie Karen Dalton padarytą įtaką dabar kalba ne tik Dylanas, bet ir praėjusio rašinio herojus Nickas Cave‘as, taip pat jaunesnės kartos dainiai – Devendra Banhartas, Joanna Newsom ir daugybė kitų. Kas žino, gal po dešimties ar dvidešimties metų ji bus naujai atrasta ir įvertinta plačiųjų masių, kaip tai kadaise nutiko su panašaus likimo Nicku Drake‘u?