 |
| Konrado Morkvėno nuotrauka |
Galime klausti – kas yra menas?
Mano atsakymas būtų – tai yra įkvėptas amatas, turintis tam tikrą paskirtį, besivadovaujantis tam tikrais principais. Menas yra žmogaus prigimtinio kūrybingumo išraiška.
Klauskime toliau: kokia meno paskirtis?
Ir atsakykime: Menas yra tai, su kuo žmogus tampa mažiau gyvulys, bet daugiau artimas Dievo jam suteiktam KŪRĖJO paveikslui. Dievas kalba žmogui per gamtą ir per žmogų, žmogus atsako jam, sau ir savo artimui per įvairialypę kultūrą. Menas yra lyg sutirštinta žmonijos mintis. Jis gali padėti žmogui priartėti prie Dievo Kūrėjo, pajusti jį, suprasti. Bet menas gali ne tik „išgelbėti pasaulį“, bet ir prisidėti prie jo destrukcijos, gal net pražudymo. Juk kūrybingumas gali būti ir neigiamas – tuščiai pompastiškas, melagingas, sąmoningai ar nesąmoningai žlugdantis žmoniškumą, taigi ir dieviškumą.
Vėl klauskime: kokia kalba menas kalba žmogui?
Atsakymas – menas, jeigu jis tikras, kalba tokia kalba, kurią kiekvienas sveikas, nesugadintas Dievo vaikas supranta, nes tai yra jo prigimtinė kalba. Meninė išraiška žmogų lydėjo nuo priešistorinių laikų, tik gaila, kad šimtmečiai ir vėlesnieji kultūros barbarai labai daug ką sunaikino. Ten, kur laikas ir žmogus nesugebėjo sunaikinti – šito meno išliko gausybė. Pavyzdžiui, iki šiol Italijoje atrandamose etruskų kapavietėse, arba anos 16 amžių Vezuvijaus pelenais buvusios užkonservuotos Pompėjos freskos, arba labai sunkiai sunaikinami priešistoriniai petroglifai (raižiniai ant uolų), kuriuos tyrinėjau sovietmečiu Tianšanyje, prie Kinijos sienos. Tarp kitko, po šitų mūsų tyrimų, kuriuos organizavo Alma–Atos mokslo akademija, Kazachijos tarybų valdžia visą milžinišką slėnį užtvenkė, pasuko čionai kalnų upės vagą ir viską užpylė turbinas sukančiu vandeniu. Visa laimė, kad petroglifai nuo vandens negenda. Taigi, užtektų šiek tiek dinamito, ir meno mėgėjai iš viso pasaulio per atostogas, o specialistai ir darbo metu galėtų su džiaugsmu skristi į Didžiojo Šilko kelio teritoriją fotografuoti ir grožėtis akmens plokštėse iškalinėtomis šitomis dangiškomis esybėmis, saulės vežėčiomis, gyvybės medžiais, mamutais, sakraliniais ženklais praturtintais ožiais, elniais ir gyvatėmis. Nežinau iš kur tai atsirado, bet į Vilnių parsivežiau kopiją ir labai seno, prieškristinio petroglifo, labai tobulai vaizduojančio kengūrą.
Kartoju, menu buvo tiesiog prisotinta visa priešistorinio ir istorinio žmogaus aplinka. Deja, epochų ir šimtmečių pervartos prigimtinį, sakytum, rojinį žmogaus drąsumą ir kūrybingumą, silpnina.
Nepaisant nieko, šitų natūraliųjų kultūros pagavų dar galime užtikti ir šiais laikais, kur nors giliame lietuviškame kaime – Dzūkijoje, Žemaitijoje. Jei žmogus gyvena sąžiningai, jei jis save suvokia ir panaudoja visa visapusiškai, ne kaip atsitiktinį, bet kaip Dievo siųstąjį žmogų, jis netgi savo kūne, savo užgimstančiuose meilės pavidaluose, sapnuose ir, žinoma, nesugadintoje gamtoje gali puikiausiai atpažinti jam siunčiamus Dievo ženklus.
Visi kiti žmonės, kurių prigimtinės šaknys pakirstos – ir aš pats tarp jų – turime meno mokytis. Visi, be išimčių. Priminsiu žinomą pasakojimą. Kartą pas Pablą Pikasą, kuris buvo puikus ir meno teoretikas, atėjo viena ponia ir tarė: „Sako, kad jūs genijus, bet aš nieko nesuprantu, ką čia nutapėte.“ Pikasas jos klausia: „Ar jūs suprantate kinų kalbą?“ Ji sako: „Ne.“ Dailininkas klausia: „Kodėl?“ Ana sako: „Kad nesimokiau.“ „Dėl to paties jūs nesuprantate ir šiuolaikinės tapybos“, – pabaigė ispanas.
Kur kur, o jau bažnyčioje žmogus turi būti tik gero meno aplinkoj, arba jo apskritai neturi būti. Todėl ir pagal elementarų estetinį bažnytinės aplinkos tobulinimą, ir pagal Vatikano II Susirinkimo Liturgijos Konstitucijos 126 straipsnį, ordinarai savo vyskupijose turi įsteigti kompetentingas meno komisijas. Apsišvarinimas bažnyčiose, atliktas po Vatikano II Susirinkimo daugelyje katalikiškos Europos kraštų, turi pagaliau pasiekti ir mūsų kraštą.
Kokie yra pirmojo bažnytinio meno, konkrečiai, tapybos pavyzdžiai?
Atsakymas yra čia pat. Tai ant katakombų sienų yra išlikusi pati pirmoji krikščioniška tapyba. Man nė kiek nenuostabu, kad šiuolaikinis Vatikanas ir konkrečiai popiežius Pranciškus kviečia visus krikščionis sugrįžti arba priartėti prie apaštalinės Bažnyčios tradicijų, prie šaknų, prie ištakų, prie pirmapradžio evangelinio karščio. Nes būtent anoji pirmapradė katakombų tapyba – nuostabiai drąsi, laisva, ekspresyvi, neiliustratyvi ir nesmulkmeniška – galėtų ir turėtų būti kūrybingumo kamertonu nūdienės bažnyčios užsakovams, mecenatams ir patiems dailininkams, puošiantiems šventoves.
Ką ir kaip bažnytinis menas labiausiai akcentavo?
Kalbėkime apie geruosius pavyzdžius. Visas gerasis bažnytinis menas pasižymi tomis pačiomis savybėmis, kaip ir visų laikų visas menas apskritai – jis turi atitikti bendruosius meno reikalavimus: jis negali būti epigoniškas, jis turi būti išradingas, netikėtas, originalus.
Krikščioniškos minties akcentus geriausiai išdėliojo viduramžinis bizantiškasis ir romaniškasis menas. Pavyzdžiui, viduramžių ikonos įgyvendino tą tikrąją ir, manau, nebesugrąžinamą meno, kaip maldos formos, išraišką. XVI a. Renesansas idealizavo jau nebe Dievą, bet gamtą, žmogų, tam pasitelkdamas vaizduojamo siužeto tobulą perteikimą. Vis dėlto šis, atrodo, labai reikalingas renesansinis išraiškos priemonių išsivystymas buvo lyg pirmas rimtas pavojaus signalas, kviečiantis į meno desakralizaciją, kuri, deja, tęsiasi iki mūsų dienų. Ir Rafaelio „Madonos“, Mikelandželo „Šv. Šeimyna“, ir Rubenso religiniai siužetai jau nieko nepasako apie bažnytinio siužeto sakralumą. Renesansininkai labiau žaidžia, koketuoja bibliniais siužetais, religinio meno formomis. Tai suvokdami, kai kurie dabartiniai Europos vyskupai lengva ranka iš altorių išima renesansinius kūrinius ir atiduoda juos į muziejus.
XX a. pirmoje pusėje tik atsivertusių prancūzų intelektualų pastangomis buvo parodyta, kad galima ir šiuolaikine, modernia vaizduojamąja kalba pasakoti apie esminius, giliuosius dalykus.
Klauskime – kas tie gilieji dalykai?
Mūsų atsakymas – tai Dievo ieškojimas ir atradimas, tai atitolimas nuo Dievo ir sugrįžimas pas jį. Mene svarbiausia nenuvalkiotomis, autentiškomis išraiškos priemonėmis mokėti šią gilią patirtį pavaizduoti.
Juk mes net ir žiūrėdami į gerą ikoną ar visą ikonostasą kur nors Maskvos Kremliuje, Apreiškimo cerkvėje, liekame modernūs, egzistencializmo pažeisti žmonės. Taigi, stovėdami priešais kokį Teofano Graiko ar Rubliovo šventą šedevrą, galime jausti ne tik aną tobulą žmogaus ir Dievo kūrinį, bet prisiminti ir tą vaizduojamojo meno lūžį, kuris įvyko po Petro I. Parodykite man nors vieną tikrai gerą ikoną, sukurtą XVIII a. ir vėliau. Atrodo, kad europėjantys rusai visiškai prarado plastinį pojūtį, lyg kas jiems būtų sparnus pakirpęs. Gal todėl, kad griežtiems ikonų tapybos kanonams yra absoliučiai svetima renesansinė pasaulėžiūra. XIX–XX a. pradžioje nuostabiai išsivystė Rusijos literatūra bei muzikinė kultūra. Bet tai dažniausiai buvo pasaulietinis, ne sakralinis menas. O juk kokiame nors XII–XIV a. Rusijoje nerasi nei vienos prastos cerkvės, vienuolyno, nei vienos nevykusios freskos, ar prastos ikonos.
Klauskime – kuo remiasi krikščionys, vaizduodami Dievą?
Atsakykime – remiasi Šv. Raštu. Bet čia ir atsitinka įdomiausias dalykas. Evangelijoje pasakyta, kad Dievo Tėvo niekas niekada nėra matęs. Tačiau jo sūnus gimė žydas iš mergiškų Marijos įsčių, taigi tas Dievo sūnus buvo artimas etniniam palestiniečio tipui.
Šventraštyje parašyta ir kita mintis: „Kas matė sūnų, matė ir tėvą.“ Ši mintis dailininkams per visus 2000 metų buvo kaip gelbėjimo ratas ikonografinėje kolizijoje – jei tėvas panašus į žmogų Jėzų, vadinamą Kristumi, vadinasi, galima vaizduoti antropomorfiškai ir patį Kūrėją – kaip gerą, gailestingą žydą, tik senesnį, pražilusį.
Ir vis dėlto man asmeniškai artimesnis pačių žydų ar net musulmonų draudimas iš gilios pagarbos Kūrėjui vaizduoti jį kaip žmogų, geriau tai padaryti netiesiogiai, simboliais, ženklais, raidėmis ir pan. Kaip tik prie to kviečia ir šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Reikia baigti tą dieviškųjų substancijų katekizminį iliustratyvumą. Joks rimtesnis šiuolaikinis teologas palankiai nevertina Swedenborgo dangiškojo natūralizmo. Šv. Raštas nėra vien poezija, bet tai ir ne dokumentinis romanas. Giliai pajustas biblinio žodžio, biblinės minties sąlygotumas vaizduojamajam menui galėtų suteikti pačių kūrybingiausių idėjų, turėtų būti ypač patrauklus ir palankus savo netiesiogine, dažnai metaforine kalba.
Deja, šiais masinės kultūros ir masinės produkcijos laikais net ir bažnytiniai simboliai tampa nunešioti, banalūs, jie štampuojami ant liturginių rūbų, vėliavų, antepedijų, bažnytinėje architektūroje, kapinių papuošimuose ir kitur. Kada katalikai įsikals į galvą, kad fabrike pagamintas, t. y. tiražuotas, trafaretinis daiktas niekada negalės būti vadinamas meno kūriniu?! Štampas niekada nepriartins prie tikrojo Dievo, kuris visa savo esme nėra štampas, jis yra laisvas ir kūrybingas, ir nori, kad ir visi jo vaikai taip pat būtų laisvi ir kūrybingi.
Kuo pasižymi lietuviškas bažnytinis menas?
Pirmiausia čia reikia atskirti miesto bei miestui artimą provincijos mūrinę architektūrą (pvz., Stakliškes, Kražius, Pumpėnus) vienoje pusėje, ir kaimo bažnytinę architektūrą bei dailę – kitoje.
Tarp Lietuvos miestų sakraliosios architektūros kūrėjų buvo ir puikių lietuvių, bet vis dėlto vyrauja užsieniečiai: italai, vokiečiai, lenkai. Kas iš Vilniaus liktų, jeigu iš jo atimtume Silezijos vokiečio Kristupo Glaubico projektuotas bažnyčias? Pusės Vilniaus neliktų, miestas tiesiog netektų savo veido! Todėl ir šiais laikais geriau kartais pasikviesti originalų ir tikintį architektą iš užsienio (jeigu žmogus talentingas ir jautrus, jis mokės savo kūrinį įkomponuoti į vietinę aplinką), negu duoti užsakymus saviesiems pinigų „plovėjams“, sovietinio moderno pagadintiems. Galėčiau išvardinti apie dvidešimt jau dabar, nepriklausomybėje pastatytų bažnyčių, kurias greičiau pavadintum architektūriniu jovalu: blokiniais štampais, elevatoriais, sunkiosios atletikos maniežais su oro uosto dispečerinėmis, kokiais nors garlaiviais ar dar velniai žino kuo, bet tik žmoniška, tik ne sakraline statyba, ne Dievo namais. Kiek vėjais paleistų pastangų ir pinigų, kiek sugadinto skonio!
Visa XX a. Lietuvos bažnytinė dailė yra su dideliu klaustuko ženklu. Tarpukario laisvėje statytos bažnyčios neišlaiko atidaus ir reiklaus žinovo vertinimo. Net ir daug šurmulio sukėlusios Kauno Prisikėlimo bažnyčios gynėjams siūlau palyginti šį statinį su tarybų rūmų projektu, pagal kurį buvo ketinta Maskvoje pastatyti klaikų sovietinį gremėzdą, visi pamatys neįtikėtiną panašumą. Kartoju, kol Lietuvoje nebus kompetentingų ir įtakingų bažnytinės dailės bei architektūros komisijų, ši profanacija tęsis ir toliau.
Lietuvos kaimo medinė ir mūrinė architektūra turi savų neabejotinų šedevrų, pvz., Pikelius, Beržorą, Palūšę, Sedą, tik gaila, kad dauguma šios kaimo autentikos taip pat gerokai pagadinta: tai malksnų stogas šiferiu pakeistas, tai šventoriuje silikatinių plytų katilinė prilipdyta, tai vidus taip „atnaujintas“, kad sunaikinti seni puošybiniai elementai, tai aliejiniais dažais ant nutinkuotos sienos pritapyta „freskų“. Tai jau tikrai ne sovietų, ne okupantų, bet mūsų pačių, katalikų, darbai. Ir, aišku, vis dar dominuojantis mūsų bažnyčiose tarpukario metais mūsų tėvynę užplūdęs fabrikinis kičas.
Kodėl tas kičas atsirado?
Tai geri pinigai. Šio amžiaus pradžios Vakarų Europos katalikai inteligentai, ypač Prancūzijoje, buvo įtikinę savo arkivyskupus ir vienuolijų viršininkus mecenuoti talentingą, autentišką kūrybą, kad iš bažnyčių pašalintų menkavertę puošybą, taip pat neįsileistų naujų štampuotų, trafaretinių šventųjų statulų ar paveikslų tų saldžiųjų Juozapų, Ignacų, Teresėlių, Nekaltai Pradėtųjų ir t.t. Bet fabrikai šito nepaisė ir toliau „kepė“ šventuosius. Bet štai 1918 m. susikūrė nauja nepriklausoma katalikiška respublika su atvira rinka. Ir ką gi? Staiga į Kauną atveža pilną vagoną blizgančių, glotnių formų, spalvingų „stacijų“, šventųjų, nukryžiuotųjų. Kas galėjo atsisakyti? Mūsų klebonai nebuvo paruošti šitokiems išbandymams. Pagaliau ir „pročkelėms“ patogu dulkes šlapiu skuduru nuvalyt, ir kiekvienam aišku, kur šventojo akys, nagai, burna. Jokių nereikalingų problemų – saldu, gražu, lengva, jokios įtampos ir dramatizmo. Mąstytojo žmona Julija Maceinienė tai vadino bažnytiniu šunmeniu. Tai išties buvo bažnytinio meno „pagrabas“.
Kartą ir pas mane atėjo viena moteriškė ir sako: „Girdėjau, kad jūs tapote paveikslus, esate tikintis. Nupaišykite man nukryžiuotąjį, bet norėčiau, kad jis būtų malonus...“ Nesutinku, kad tai skonio reikalas. Tai – sugadinto skonio reikalas. Deja, bažnytinio meno degradacija tiesiogiai siejasi su tikėjimo degradacija. Geras menas pats veikia – kaip ir žmogus – o jeigu to nėra, tai reikia bent pablizginti, bent lemputėmis nusmaigstyti. Tai reklaminis triukas – ne daugiau. Manau, kad giliai tikintis išsilavinęs žmogus tiesiog kentės, matydamas vietoj tikrų dalykų imitaciją, bevertybę.
Jeigu viduramžiais tapytojo pameistrys išvirdavo prastą, nekokybišką gruntą tapybos lentai paruošti, buvo galima nukirsti jo plaštaką, kad pasityčiojo iš sakralinės kūrybos akto. Anuomet žmonės jautė atsakomybę ir žinojo, kad bažnyčiose juokai nekrečiami.
Bet juk mes neinam į bažnyčią garbinti gerų paveikslų.
Žinoma. Bet paveikslai ar skulptūros, bendra bažnyčios architektūra, jei ji apskritai reikalinga, turi padėti priartėti prie Dievo, prie tikrojo Dievo, o ne prie mūsų susikurto jo įvaizdžio. Vizualiniai plepalai bažnyčioje ar technologinis meno nevalyvumas neturi teisės trukdyti šiam giliajam dvasiniam susitikimui. Juk Katalikų Bažnyčios tradicija žmogaus prijaukinimui ir patraukimui (gerąja prasme) panaudoja visokiausias formas, išnaudoja visus pojūčius: bažnyčioje Dievą garbiname ausimis bei protu – girdime Dievo žodį bei kunigo tariamą jo komentarą, girdime bažnytinę muziką, klausomės giesmių ir patys giedame; Dievą garbiname ir akimis regime prie altoriaus pašventintą Dievo žmogų, pasipuošusį simboliniais rūbais, sekame liturginį veiksmą, matome paveikslus, statulas, altorių architektūrą; Dievą garbiname ir kvapais – tai gėlės, smilkalai, žvakės; garbiname net skoniu – priimdami Šventąją Komuniją konsekruotos duonos ir vyno pavidalu.
Taigi, Bažnyčios tradicija išnaudoja visas kultūros priemones ir galimybes žmogų priartinti prie Dievo, suvesti su Dievu. Todėl mūsų, Bažnyčios narių – kultūrininkų – pareiga siekti, kad šios bažnytinės kultūros formos nenuvertėtų. Nesvarbu, kad kartais žmonės, bendruomenė tiesiog nori imitacijų, yra prie jų pripratusi. Bendruomenė neturi teisės pavirsti beveide parapine banda. Dievas nori asmenybių bendruomeniškumo, Kūrėjas nori asmenybių išsiskleidimo, nori kūrybinės drąsos ir pilnatvės, nes Dievas pats yra labiausiai kūrybingas, unikalus ir dėl to tobulas. Jei šitų reikalavimų nepaisysim – patį Dievą nejučia imsime taikyti pagal savo patogumą, pagal savo kurpalį, paversim imitacija. Tai menki juokai.
Bet kiekvienas žmogus vertina bažnytinę kultūrą pagal savo išsilavinimą, emocijas ar tėvų įdiegtas tradicijas...
Tai tiesa. Ir čia didelė atsakomybė už autentišką bažnytinę kultūrą tenka Bažnyčios vadovams ar jų įgaliotiems žmonėms. Neatsimenu, ar teko kada nors girdėti Mišių vadovą aiškinant parapijai apie sakralinę dailę, jos neabejotiną poveikį bažnytinės bendruomenės kūrimui ar degradavimui.
Kai kurie kultūros ir Bažnyčios istorikai sako, kad XXI amžiaus religinė kultūra turėtų būti lyg naujieji viduramžiai – sudėti iš gilaus tikėjimo, ekonominio bei socialinio stabilumo, socialinio jautrumo ir laisvos, bet atsakingos kūrybinės minties, autentiško kultūrinio įsipareigojimo. Žinoma, negalima grįžti prie viduramžių sustingusių formų. Privalu panaudoti ne tik natūralias, gamtines, „šiltas“ medžiagas, bet ir moderniausias, šiuolaikines išraiškos priemones bei technologijas. Tai būtų lyg nauja krikščioniškos kultūros kokybė, kurią jau 20 amžiuje savo darbais pranašiškai numatė ispanas Antonio Gaudis, prancūzas Žoržas Ruo, lietuviai Čiurlionis, Viktoras Petravičius, Lionginas Šepka, Vilius Orvidas, Antanas Mončys.
Kuo artimas meno sakralumas ir žmogaus šventumas?
Tai yra didinga paslaptis. Net ir labiausiai pasaulietiškais laikais, kai ir bažnyčiose nebeliko tikro sakralinio meno, ir tokiais laikotarpiais sužibėdavo žmogiškasis šventumas. Blogas menas daro blogą įtaką žmonių masei, bendruomenei, bet jis negali paveikti atskirų asmenybių. Nes žmogus yra svarbiau už meną, šventumas yra svarbiau už genialumą.
Ir pabaigoje galime paklausti, ką simbolizuoja ir ką mums kalba Rūpintojėlis?
Nors šita biblinė figūra yra užtinkama ir kitose krikščioniškose kultūrose, ji labiausiai prigijo per kelis paskutiniuosius šimtmečius Centrinėje ir Rytų Europoje: Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o ypač Lietuvoje. Tai XVII–XIX a. į mūsų kaimą įaugęs jaukus Kristaus įvaizdis.
Ką ir kaip jis kalba?
Jis mums kalba lietuviškai. Tiksliau – jis tyli apie mūsų valstybės istoriją, marus, karus, baudžiavas, spaudos draudimus, visas buvusias ir ateinančias okupacijas. Kokiam nors ispanui yra artimesnis apnuogintas Kristus, ekstatiškai plakamas prie kolonos. Lietuviui geriau tinka romesnis, liūdnesnis Išganytojo tipas. Bet ne tik tai. Juk Dievui visais amžiais teko sielotis dėl žmogaus kvailysčių. Ir štai šį rūpestį lietuvis pamato savo bažnyčios „bobinčiuje“ sėdintį, arba kokioje nors koplyčioje, pakelėje, panašiai apgautą ir nelaimingą kaip jis pats. Lietuvis nudžiunga, radęs likimo draugą. Jis gali jam, sėdinčiam, netgi paplekšnoti per petį ir pasakyti: „Žinau, čia tu, Dieve. Nors esi nelinksmas, bet man tavęs reikia. Kitaip gyvenimas būtų per daug neteisingas.“
Gyvenimo ir Tikėjimo institutas