 |
| Kadras iš Claude’o Lanzmanno film „Šoa“ |
Žmogaus teisių dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“ šįmet ypatingą dėmesį skiria Holokausto temai. Istorinės atminties ir trauminės patirties reprezentacija vis dar susilaukia didelio režisierių, kinotyrininkų ir kino istorikų dėmesio. Teminė retrospektyva „Holokaustas: atmintis ekrane“ rengiama kartu su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“, skaitmenizavusiu ir restauravusiu kino juostas. Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatoma retrospektyva – tai pirmoji proga Lietuvos žiūrovams išvysti naujam gyvenimui prikeltus filmus. Apie „Arsenalo“ veiklą bei atminties ekrane reikšmę kalbamės su Berlyno kino ir videomeno institutu „Arsenalas“ atstove Gesa Knolle.
Šiais metais žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ atkreipia dėmesį į filmus apie Holokaustą. Kodėl vis dar svarbu apie tai kalbėti?
„Tie, kurie negali prisiminti praeities, yra pasmerkti ją kartoti.“ Ši Džordžo Santajanos citata puikiai pasako, kodėl visada bus svarbu prisiminti ir kalbėti apie Holokaustą. „Arsenalui“ – kino ir videomeno institutui, kino ir Holokausto ryšys suformavo esmines darbo gaires nuo pat asociacijos įkūrimo pradžios 1963 metais. Taip yra išlikę ir iki šių dienų: ar tai būtų mūsų organizuojamoje „Forumo“ programoje Berlinalėje, ar platinimo politikoje „Arsenale“. Viena iškiliausių 1986 metų „Forumo“ akimirkų – įvykusi Claude Lanzmanno filmo „Shoah“ premjera, nuo to laiko filmas tapo mūsų archyvo dalimi.
2015 metais mes inicijavome projektą Asinchroninis. Dokumentiniai ir eksperimentiniai filmai apie Holokaustą. Šio projekto esmė – sudaryta 46 filmų programa, iš kurių dešimt kūrinių buvo suskaitmeninti arba pritaikyti rodyti skaitmeninės projekcijos būdu. Taip pat yra prieinamas panašia tema esančių filmų katalogas, kuriame pristatomi ir kontekstualizuojami kūriniai iš mūsų kolekcijos.
Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su festivaliu „Nepatogus kinas“?
2015 metų balandį su mumis susisiekė Mantė Valiūnaitė, festivalio programos sudarytoja, po to, kai „Forumo“ programoje išvydo naujai suskaitmenintą filmą „81-mas smūgis“. Tais pačiais metais mes pristatėme dar du naujai suskaitmenintus ir restauruotus filmus iš projekto Asinchroninis. Vėliau Mantė atvyko mūsų aplankyti į Berlyną, ir mes sprendėme, kuriuos filmus iš mūsų kolekcijos būtų įdomiausia parodyti Lietuvoje.
Viename iš programos filmų „Iš miško“ paliečiama genocido tema Lietuvoje. Tai vis dar labai jautri tema mūsų šalyje. Kaip manote, kodėl mums patiems turėtų būti svarbu apie tai kalbėti?
Vėl norėčiau pasinaudoti Santajanos žodžiais: „Kai tu nežinai savo šeimos ir šalies istorijos, kaip gali suprasti, kokiame pasaulyje dabar gyveni? Svarbu žinoti, ką tavo protėviai padarė, kas atsitiko tavo kaime, mieste ir šalyje. Tik tada tu gali suprasti, kokią atsakomybę jauti sau ir visuomenei.“
Žiūrint į Lietuvą, Vokietiją ar visą Europą, antisemitizmas, kaip ir bet kokia kita ksenofobijos ir rasizmo forma, yra svarbios temos, apie kurias būtina kalbėti. Kaip gali būti, kad 2008 metais žydų partizanai buvo kaltinami Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais? Bet jokie kaltinimai nėra pateikti lietuviams, bendradarbiavusiems su nacių partija? Vokietijoje, kaip ir Lietuvoje, antisemitizmas buvo įprastas XX a. pradžioje. Kaip teigiama Michaelio MacQueeno, buvo norima, kad valstybę sudarytų „gryna“ lietuvių tauta, o tai buvo visiškai nesuderinama su žydų populiacijos egzistavimu šalyje. Prieš naciams okupavus Lietuvą 1941 metais, žydų bendruomenę valstybėje sudarė maždaug 210 tūkstančių žydų. Daugiau nei 95 procentai žydų tautybės gyventojų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip tai buvo įmanoma?
„Shoah” restauruotas ir skaitmenintas bus rodomos festivalyje „Nepatogus kinas” visos trukmės – 9 valandas ir 26 minutes. Režisierius kurdamas filmo naratyvą pasitelkė tik pokalbius su žmonėmis. Ko jis tuo siekė?
Manau, šis klausimas turėtų būti atsakytas paties Lanzmanno. „Ko labiausiai mums trūko, tai – dujų kamerų. Mirtis buvo dujų kamerose, iš kurių jau niekas nebesugrįždavo. Dieną, kai supratau, kad tai yra tai, ko mums trūksta, aš žinojau, kad pagrindinė filmo tema bus mirtis, o ne išgyvenimas – radikalus prieštaravimas, tam tikra prasme liudijęs, projekto, kurio ėmiausi, neįmanomumą. Juk mirusieji negalėjo kalbėti už mirusiuosius... Mano filmas turėjo imtis didžiausio iššūkio – užimti neegzistuojančių mirties vaizdų dujų kamerose vietą.“
Nuo „Arsenalo“ įsteigimo 7-ajame dešimtmetyje institutas turi savo atskirą programą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Ką bendradarbiavimas su šiuo festivaliu jums padėjo pasiekti?
„Forumas“ – Berlyno kino festivalio programa, organizuojama „Arsenalo“ – Kino ir videomeno instituto. Nors joje daugiausia dėmesio suteikiama debiutuojančių, daug žadančių jaunų režisierių darbams, šalia jų galima išvysti ir gerai žinomų, turinčių išskirtinį meninį stilių, kūrėjų filmų.
„Forumo“ atsiradimą galima sieti su 1970-aisiais prasidėjusia Berlyno kino festivalio krize, kai kilę nesutarimai dėl tuo metu rodomo Michaelio Verhoevenso kūrinio apie Vietnamo karą „O. K.“ privertė festivalį užsidaryti jam tik įpusėjus. Vokiečių kino archyvo draugai (taip tuo metu vadinosi „Arsenalas“) dar 1969 metais atkreipė dėmesį į pagrindinės Berlinalės programos trūkumus ir Dailės akademijoje surengė „papildomą programą“. Kitais metais Berlyno žiniasklaidos vadinamas „pogrindžio festivalis“ persikėlė į neseniai atsidariusį „Arsenalo“ kino teatrą ir pirmą kartą rodė Fassbinderio filmų retrospektyvą įtraukusią programą, kuri turėjo „sutapti su Berlyno kino festivaliu“. Ji sulaukė tokio susidomėjimo, kad 1970-ųjų pradžioje Vokiečių kino archyvas sulaukė pasiūlymo surengti „Tarptautinį naujo kino forumą“, paralelinę pagrindiniam Berlinalės konkursui programą. Pirmasis „Forumas“ bendradarbiaudamas su Berlinale įvyko 1971-ųjų metų liepą ir iškart išsiskyrė savo kitokiu suvokimu apie kiną, filmų atrinkimu ir pristatymo kriterijais. „Forumas“, skirtingai nei pagrindinė konkursinė programa, sutelkė dėmesį į „filmus, kurie tobulindami filmų vystymą skatina naujų kino funkcijų visuomenėje atsiradimą“. Kinas buvo skirtas tarnauti kaip politinių diskusijų ir kultūrinių mainų vieta, toli nuo visų žvaigždžių spindesio.
Nuo to laiko „Forumas“ pradėjo rašyti kino istoriją. Didelė dalis režisierių, kurie šiuo metu yra plačiai pripažįstami pasauliniu mastu, pirma savo debiutinius filmus pristatė šioje programoje. Tarp jų: Chantal Akerman, Theo Angelopoulos, Jimas Jarmuschas, Béla Tarr, Aki Kaurismäki ir kiti.
Nors „Forumo“ tikslas pristatyti jaunų režisierių filmus, tai neužkerta kelio sugrįžti į praeitį ir į programą įtraukti restauruotus arba anksčiau rodytus filmus. „Forumas“ visada gynė kiną kaip išraiškos formą, palaikydamas, kas nauja, neįprasta arba „griozdiška“, nesvarbu, ar tuo siekiama įtvirtinti kino kaip eksperimentavimo lauko vaidmenį ar sukelti susidomėjimą filmais, atvežtais iš mažai žinomų šalių.
Kalbino Ieva Šukytė