 |
Evangelinė katalikybė / George Weigel; [iš anglų kalbos vertė Gediminas Žukas]. –Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. – 365, [2] p. R-klė: p. 351–366.
Neseniai „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistoje knygoje „Evangelinė katalikybė“ autorius George Weigelis analizuoja XXI a. Katalikų Bažnyčios iššūkius ir jiems spręsti būtinų reformų kryptis. Skaitytojams pateikiame dar vieną šios knygos ištrauką.
1 dalis: Tikroji reforma Bažnyčioje: du kriterijai
Pranašiškas reformos pobūdis
Autentiška katalikybės reforma pirmiausia lygiuojasi į hebrajiškosios Biblijos pranašus, į tuos įsidėmėtinus Senojo Testamento tekstus apie asmenis, kurie paprastai krizių laikotarpiais išnyra iš įvairios aplinkos (yra atitraukiami nuo šilkmedžių priežiūros, kaimenių ganymo, kunigo tarnybos) ir pradeda nedviprasmiškai ir beatodairiškai skelbti: „Tai Viešpaties žodis...“
Dažniausiai šiems pranašams tekdavo spręsti ištikimybės krizes. Mat nors ir įsikūrusią Pažadėtoje žemėje, išrinktąją tautą vis dėlto apnikdavo pagundos mėgdžioti klaidingą savo kaimynų garbinimą. Nepaliaujamos klaidingo garbinimo dramos ir Dievo pašaukto liudyti pranašo priešpriešos pirmavaizdis yra epinis mūšis tarp pranašo Elijo ir Izraelio karaliaus žmonos Jezabelės globojamų Baalą garbinančių šventikų – mūšis, kuris, sprendžiant klausimą „Kas yra Dievas?“, buvo nulemtas galingai įsikišus Viešpačiui Dievui, Mozei apreiškusiam savąjį vardą „Aš Esu“ (žr. 1 Kar 16, 29 – 22, 40, Iš 3, 14). Išrinktosios tautos klaidingo garbinimo ydą vainikuos vaikų deginamosios aukos siaubingam pagonių dievui Molochui. Šio nusikaltimo didumą negailestingai įvardijo du klasikiniai pranašai Jeremijas ir Ezekielis, meldę Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą be kompromisų šią praktiką pasmerkti:
Todėl pasakyk jiems: „Štai tauta, kuri neklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingo nuo jų lūpų.“ Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, – sako Viešpats. – Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai“ (Jer 7, 28. 30–31).
Man atėjo Viešpaties žodis: „Marusis, parodyk Jeruzalei jos bjauriuosius nusikaltimus . Bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi savo vardu kaip kekšė ir dosniai dalijai kekšystės paslaugas kiekvienam praeiviui . Tu paėmei ir savo gražiuosius manojo aukso bei sidabro puošmenis, kuriuos tau buvau davęs, pasidarei sau vyriškus atvaizdus ir kekšavai su jais. Tu paėmei savo sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, ir juos paaukojai aniems suryti. Lyg maža būtų tavosios kekšystės paslaugų, tu skerdei mano vaikus ir davei jiems kaip auką!“ (Ez 16, 1–2. 15. 17. 20–21).
Regint tokį ištvirkimą, atsiradusį dėl to, kad žlugo tikėjimas tiesa, Dievo apreikšta per išėjimą ir prie Sinajaus kalno, vienintelė išeitis, kaip atvesti išrinktąją tautą į tiesą, buvo reforma, grįsta „forma“, duota šiam margam buvusių vergų būriui prie Sinajaus kalno, kur jie sudarė Sandorą su Dievu Išlaisvintoju. Ir ta reforma buvo susijusi su tiesa, glūdinčia Dievo duotame Įstatyme, kad iš naujo išlaisvinta Izraelio tauta neatkristų į vergo įpročius. Taigi pranašai, dažnai smarkiai rizikuodami savo gyvybe, primygtinai tvirtino, jog atsakas į tokią baisią neištikimybę, kai buvo leista vaikžudystė, turi būti ne švelnesnė stabmeldystė (subtilesnis, ne toks žiaurus netikrų dievų garbinimas) ir ne švelnesnis sinkretizmas (apimantis ir gudrius būdus savo teologinėms nuolaidoms pridengti). Ne, vienintelė tikra reforma išrinktojoje tautoje, pasak pranašų, galinti būti radikali ištikimybė vienatiniam tikrajam Dievui ir jo įsakymams. Vienintelė tikra reforma yra radikalus atsivertimas į Viešpatį, kurio šventasis Artumas keliavo su Izraelio tauta per dykumą, kol buvo įkurdintas Jeruzalės šventyklos Šventų Šventojoje.
Šis pranašiškas autentiškos reformos modelis toliau veikia ir Bažnyčioje, Naujosios Sandoros Izraelyje. Jei sąmoningai įžiūrėtume nerimą keliančią analogiją tarp neištikimybės, kuri pasireiškė baisiu Izraelio kekšavimu su netikrais dievais aukojant jiems vaikus, ir mūsų laikais į aikštę iškilusio dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo su nepilnamečiais, tai analogiją turėtume pratęsti iki galo: pastarasis reiškinys pirmiausia irgi yra radikali neištikimybė, kurią atitaisyti gali tik radikali ištikimybė. Tikroji katalikybės reforma, kaip ir tikrojo Izraelio reforma, nėra nei švelnesnė stabmeldystė (kai drįstame kitaip įsivaizduoti ir vadinti triasmenį Dievą, mums jau apreikštą ir įvardytą Dievo Sūnaus), nei švelnesnis sinkretizmas (kai katalikų tikėjimo tiesos pakeičiamos „tiesomis“, būdingomis pasaulietinei kultūrai). Kitaip tariant, tikroji katalikybės reforma nėra sušvelnintas katalikybės variantas.
Tikroji katalikybės reforma vyksta bręstant evangelinei katalikybei, rodant radikalią ištikimybę tam, ką Dievas apreiškė Šventajame Rašte ir apaštalų Tradicijoje, nešant šias tiesas į pasaulį, darant gailestingosios meilės darbus. Tai, ką daro Bažnyčia, nevalia atsieti nuo to, ką Bažnyčia tiki. Arba, pasak popiežiaus Benedikto XVI: nėra meilės be tiesos meilės, caritas in veritate.
Reformos riboženkliai
Autentiškos reformos modeliai padeda geriau suprasti abu katalikybės reformos kriterijus. Apmąstant šiuos kriterijus iš pranašų liudijimų perspektyvos, galima aptikti kelis kitus riboženklius, leidžiančius nustatyti, kas Bažnyčioje yra tikroji reforma.
Tiesos kriterijus – kitaip tariant, „Kristaus kriterijus“ – sako, kad Bažnyčios tiesos, nors ir atviros teorinei plėtotei (siekiant gilesnio supratimo), galiausiai yra viršesnės už pasaulio „tiesas“, madingas, pavyzdžiui, konkrečiu istoriniu laikotarpiu intelektualų sluoksniuose. Todėl XX a. 2-oje pusėje Pasaulinei Bažnyčių tarybai pasirinkus šūkį „Programą Bažnyčiai nustato pasaulis“, jau buvo galima numatyti nuosaikiojo protestantizmo žlugimą. Mat tai, kad „pasaulis“ nustato programą Bažnyčiai, prilygsta, grįžtant prie įvykių Galilėjos ežere, Bažnyčios tautos šuoliui iš valties į audringus vandenis, kur ji tikriausiai ir nuskęs. (Analogiška kritika galioja kai kurioms XX a. pabaigos katalikiškosios išlaisvinimo teologijos atmainoms, kurių paprastai marksistiškai suprantamos revoliucijos reikalavimai taip iškraipydavo katalikų klasikines Biblijos, Bažnyčios, Eucharistijos, kunigystės, misijos ir Bažnyčios socialinio mokymo sampratas, kad Bažnyčia virsdavo dar vienu revoliucinio avangardo pulku.)
Tai nereiškia, kad Katalikų Bažnyčia negali nieko pasimokyti iš pasaulio. Tai reiškia, kad tas būdas turėtų būti savitai bažnytinis mokymosi būdas. Galbūt ryškiausias nesenas tokio tikrai bažnytinio mokymosi (kuris irgi yra svarbus evangelinės katalikybės plėtros momentas) pavyzdys susijęs su religijos laisvės klausimu.
XIX a. pradžioje atrodė, kad neatsiejama katalikybės savivokos dalis yra Katalikų Bažnyčios ir pilietinės valdžios susitarimas, kad Katalikų Bažnyčia yra valstybės Bažnyčia, besimėgaujanti konkrečiomis privilegijomis, kurių neturi kitos krikščionių bendruomenės ar kitos religinės organizacijos, kurių nariai, priklausomai nuo režimo griežtumo, yra kaip piliečiai daugiau ar mažiau nubausti už priklausymą kitai religijai. Taip pat laikytasi įsitikinimo, kad dėl tokios privilegijuotos padėties civilinė valdžia (paprastai monarchas) turi teisę tarti žodį atrenkant vyskupus. Po maždaug pusantro amžiaus Vatikano II Susirinkimas paskelbė Tikėjimo laisvės deklaraciją Dignitatis humanum, kurioje Katalikų Bažnyčia religijos laisvę įvardijo kaip pagrindinę žmogaus teisę, kurią galima pažinti ir proto, ir Apreiškimo galia, ir mokė, jog bet kuri valstybė įpareigota tą teisę pripažinti ir apsaugoti įstatymu.
Vatikano II Susirinkimo Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, atsiradusioje po Dignitatis humanum, irgi metamas kritiškas žvilgsnis į Bažnyčios ir valstybės santykių tvarką ir, regis, katalikams siūloma pirmenybę teikti konstitucinei demokratijai ir ribotų galių vyriausybei. Susirinkimo Dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje (Christus Dominus) atsisakoma suteikti valstybinei valdžiai bet kokią teisę kištis skiriant vyskupus; 1983 m. Kanonų teisės kodeksas šiam mokymui suteikė teisinę galią. Kas nutiko? Kaip iki to nueita? Ar šitaip pragmatiškai prisitaikyta prie XX a. politinės tikrovės? O galbūt priešingai – tai buvo autentiškai bažnytinė katalikybės savivokos plėtotė?
Bažnyčia tarp, sakykim, popiežiaus Pijaus VII (pagrobto Napoleono) ir Vatikano II Susirinkimo tikrai šio to išmoko iš „pasaulio“. Iš JAV patirties Katalikų Bažnyčia pasimokė, kad visuomenė, kurioje nėra išskirtinai pripažintos Bažnyčios, katalikybei ir evangelinei jos misijai gali būti gėris. Prancūzijos revoliucijos ir Prancūzijos Trečiosios respublikos patirtis, Vokietijos Kulturkampf ir Italijos Risorgimento pamokė Katalikų Bažnyčią, kad politinėje modernybėje daug kur gyva totalitarinė pagunda – kraštutinis ir radikaliai sekuliarus monarchinio absoliutizmo variantas – ir kad tai Bažnyčiai labai kenkia. Misijų, pirmiausia Azijoje ir Afrikoje, patirtis Katalikų Bažnyčiai padėjo suvokti, jog jei jos pamatinė savybė yra kerigminė (Evangelija yra visa ko centras), o jos pamatinė misija – skelbti Evangeliją, tai perdėm didelis Bažnyčios ir valstybinės valdžios (galvoje turima kolonijinė valdžia) sutapimas gali kelti grėsmę gyvenimui minėtąja savybe ir pačiai misijai. Sąmoningai ar ne (paprastai ne), bet pasaulis XIX amžiuje ir XX a. pradžioje daug ko išmokė Bažnyčią.
Vis dėlto tam, ko mokėsi griežtoje XIX–XX a. Vakarų politikos mokykloje, Katalikų Bažnyčia taikė savitai bažnytinį apmąstymo ir plėtojimo metodą. Nemenkai prie tokio plėtojimo galimybės prisidėjo amerikiečių teologo jėzuito Johno Courtney Murray intelektiniai darbai. Pirmiausia remdamasis Leono XIII enciklikomis apie politinę modernybę, Murray XX a. 6-ajame dešimtmetyje ėmė įrodinėti, kad seniausia, giliausia ir autentiškiausia katalikų tradicija aiškiai skyrė religinę ir politinę valdžią. Ji tai darė vadovaudamasi Viešpaties žodžiais „kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Šį Viešpaties įsakymą V amžiuje teologine kalba suformulavo popiežius šv. Gelazijus I, atskyręs „karališkąją“ ir „kunigiškąją“ valdžias, o realiai jis pasijuto XI amžiuje, popiežiui Grigaliui VII atsisakius perleisti esminius Bažnyčios valdžios elementus Šv. Romos imperatoriui Henrikui IV, kai buvo sprendžiami ginčai dėl tarnybos dvasininkams suteikimo.
Murray požiūriu, toks „valdžių“ dualizmas yra autentiška katalikiškoji tradicija, autentiška Bažnyčios santykio su pasaulietine valdžia forma. Tai reiškė, kad politinės valdžios pasitelkimas Bažnyčios tiesai paremti (aukščiausiąjį tašką pasiekęs absoliutinės monarchijos laikotarpiu, kai pripažintoji Bažnyčia buvo tiesiog virtusi valstybės departamentu) yra nukrypimas. Tad pasirodė, kad teisinis Bažnyčios „pripažinimas“ nėra galutinai nusistovėjęs mokymo klausimas, kaip dažnai galvota, todėl tapo įmanoma autentiškai jį plėtoti – įgyvendinti Bažnyčios ir valstybės santykių reformą ne darant nuolaidų politikų pretenzijoms, bet autentiškai „reformuojant“ Bažnyčią remiantis jos tiesomis.
Tad katalikybės savivokai priklausančios užmirštos tiesos susigrąžinimas tapo istorine priemone, kuri leido Murray išjudinti Bažnyčioje tikėjimo laisvės ir teisingo Bažnyčios ir valstybės santykio sampratos reformą, ratifikuotą Vatikano II Susirinkime. Poveikį tam procesui neabejotinai darė istoriniai įvykiai, tarp jų ir žiauraus totalitarizmo patirtis. Sykiu procesas buvo aiškiai ir autentiškai katalikiškas, nes reforma rėmėsi ne prisitaikymu prie vyraujančių madų, bet susigrąžinimu to, kas svarbu ir teisinga, – to, kas kyla iš Kristaus ir kas svarbu Bažnyčios misijai, ką katalikybė padėjo ne į savo vietą ir užmiršo. Atnaujinimas tapo tikrove, nes reformos pagrindas buvo susigrąžinimas.