 |
Šiemet pagreitį įgaunantis tarptautinis Šv. Jokūbo chorinės sakralinės muzikos festivalis, organizuojamas koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ ir brolių Dominikonų, rugsėjo 14-osios vakarą, 19 val., meno mylėtojus pasitiks dar vienu širdžiai mielu renginiu, pavadintu „Olivier Messiaeno ir grigališkojo choralo muzikos mistika“.
Koncerto dalyviai – rugsėjo 3 d. dešimtmečio sukaktį pasitikusi Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ ir vargonininkas Dainius Sverdiolas. Plačiau apie „Schola Cantorum Vilnensis“ veiklą bei muzikines staigmenas vakaro svečiams pasakoja giedojimo mokyklos vadovas Romualdas Gražinis.
Neseniai, rugsėjo 3 d., Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis” bendruomenė pasitiko dešimtmečio sukaktį. Kaip apibendrintumėte šį prabėgusį laiko tarpsnį?
Dešimties metų kelio dar nesu tinkamai apmąstęs ir įvertinęs. Manau, dešimtieji metai giedojimo mokyklai gana gražūs, nors būta dar gražesnių. Susikurdama „Schola Cantorum Vilnensis” iš karto pasuko ekstraordinarine kryptimi: būtent tokioje formoje yra daug prasminių, atėjusių iš tolimų amžių, dalykų, kurie Novus ordo tvarkoje, tikėtina, įgauna kiek kitokių formų. Būdami Bažnyčios dalimi, mes išgyvename gilesnius religinius, maldos jausmus.
Štai jau aštuntus metus kiekvieną sekmadienį Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnytėlėje aukojamos ekstraordinarinės ryto Mišios.
Ilga tradicija...
Taip, pakankamai ilga. Vertėtų apsilankyti šioje bažnyčioje, pasiklausyti gražiai giedančios bendruomenės. Džiugu, jog sekmadieniais turime galimybę melstis tokiu būdu – grigališkasis choralas – žodis su jautriomis, anonimų sukurtomis, išmelstomis bei išjaustomis melodinėmis linijomis yra absoliučiai neatsiejama liturgijos, viso vyksmo dalis. Žinoma, neprarasdami choralo kaip maldos, giesmės turinio, stengiamės užsiimti ir koncertine veikla, pasižyminčia sakralinės muzikos vyksmu.
Kitas svarbus mūsų veikloje dominuojantis aspektas – edukacinis. Ypač pirmaisiais Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos gyvavimo metais vykome į mokyklas, kitas organizacijas pristatyti grigališkąjį choralą. Vasaromis dalyvavome Kražių, „Ad-Fontes“ stovyklose, kuriose visi norintieji daugiau nei savaitę praleisdavo labai intensyvų susimąstymo laikotarpį, pripildytą gausių giedojimų (pamaldose giedama ne mažiau nei septynis kartus per dieną). Stovyklos sulaukdavo svečių iš Lietuvos ir užsienio, vedančių choralo pratybas, nagrinėjančių teologines temas, simboliką.
 |
Taip pat palaikome ryšius, teikiame edukacinę pagalbą Kauno, Širvintų, Biržų grigališkojo giedojimo grupėms. Malonu, jog Vilniaus Schola inspiravo šių grupių atsiradimą.
Tikriausiai ši veikla pritraukia vis didesnį žmonių susidomėjimą?
Labai didelio veržimosi į šią sferą nesulaukiame. Choralas nėra išoriškai patrauklus dalykas, galiausiai esama nemažai prasmių, kurias norint suprasti reikia pastudijuoti, tam skiriant savo laiką ir rūpestį. Tokių žmonių nėra labai daug. Pradžioje dėl to buvo truputėlį neramu ir skaudu – galvojome, gal kažko nesugebame... Tačiau netrukus choralinės vertybės sudomino daugiau žmonių.
Beje, keletą metų rudeniop skelbdavome informaciją apie naujos choralo grupės - giedotojų, istorijos bei teorijos išpažinėjų – sudarymą. Pristatydami choralo pradmenis, naujus narius ugdydavome, nors vėliau pasiliko nedaug. Žinoma, ateidavę žmonės buvo gerokai užsiėmę, giedojo ir kitose grupėse. Gal dalyvių bus daugiau pasitinkant dvidešimtmečio sukaktį...
Papasakokite, o kaip kilo mintis sukurti Vilniaus universiteto grigališkojo giedojimo mokyklą?
Mano paties istorija Lietuvos kontekste yra labai sena. Grigališkąjį choralą pradėjau giedoti prieš dvidešimt septynerius metus Vilniaus arkikatedroje, kai tik praėjus sovietiniams metams, šioji buvo grąžinta tikintiesiems. Tuomet įsikūrė penkių žmonių grupelė, kurioje buvau ir aš. Vėliau teko malonė iškeliauti į Paryžių ir ten vienus metus studijuoti grigališkąjį choralą. Grįžęs į Lietuvą, dar apytiksliai šešerius metus buvau Vilniaus arkikatedros choralo grupės narys.
Tačiau įvairios gyvenimo aplinkybės nuo šio užsiėmimo mane šiek tiek atitraukė. Vis dėlto prieš dešimt metų likimas suvedė su pirmosios choralo grupės nariu Mindaugu Kubiliumi, puoselėjusiu mintį atkurti seniausią Vilniaus giedojimo mokyklą prie universiteto. Prie mūsų iškart prisijungė ir muzikologas Jonas Vilimas. Viduje jaučiau grigališkojo giedojimo versmės trūkumą, tad apsidžiaugiau šia nauja galimybe vėl būti su choralu.
 |
Kadangi gyvenau gana intensyvų muzikinį gyvenimą – dirbau M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vadovavau kameriniam chorui „Aidija“, dalyvavau kituose muzikiniuose reikaluose - norėjau choralo grupėje dalyvauti kaip eilinis narys. Tačiau taip išėjo, jog buvau paprašytas prisidėti prie vadovavimo. Nors argumentais operavau prašydamas būti grupės nariu, nepavyko. Galbūt dėl to, kad turėjau grigališkojo giedojimo išsimokslinimą (iš lietuvių, įgijusių šį išsilavinimą, tuomet buvome tik mudu su Rolandu Muleika, tačiau jis pasiliko Prancūzijoje), galbūt dėl to, kad buvau šioks toks pavyzdys (gal dar kol kas ir esu...).
Šiuo metu Vilniaus universiteto giedojimo mokyklą sudaro dvi lygiavertės dalys: vyrų ir moterų. Moterų grupei vadovauja Viktorija Silenkovaitė.
Pastaruoju metu galima išgirsti vis daugiau kolektyvų, atliekančių itin įvairų repertuarą – skirtingų laikmečių, įvairų žanrų muziką. Kaip vertinate tokius pasirinkimus?
Nemanau, kad yra daug chorų, galinčių dainuoti įvairų repertuarą gerai įsigilinus, kokybiškai. Juk tai didžiulis pasaulis. Galima operiniu balsu padainuoti kompozicijas iš Renesanso, tačiau šie dramatiški balsai vargu ar atskleis stilistiką, tą apdarą, aromatą, netgi turinį, žinią, kuriuos to laikmečio kūrėjai siekė. Manau, yra ne tiek daug chorų, vadovų, o ir instrumentalistų, galinčių su autentiška artikuliacija interpretuoti renesansą, baroką. Reikia įsigilinti, kultivuoti ir susigyventi su tokia muzika, o tai platus pasaulis.
Žinoma, galima įvairių epochų, stilių muziką aranžuoti ir paversti šiuolaikine kalba. Tai irgi įdomu.
Įdomu išgirsti, kokiais principais vadovaujatės rinkdamiesi „Schola Cantorum Vilnensis“ atliekamą repertuarą?
Mes stengiamės būti kiek įmanoma išgryninta kompanija, besigilinančia į kelių tūkstantmečių grigališkojo giedojimo šaltinius ir patirtį. Vengiame daugiabalsumo, tiesa, kartais atliekame ankstyvosios polifonijos organumus, nenutolusius nuo grigališkojo choralo. Grigališkojo choralo pasaulio supratimas padeda atskleisti Šv. Rašto turinį ir gelmę.
Ar nestinga kūrinių?
Tai opus klausimas. Nuo to, kaip sugebama pasirinkti repertuarą, labai daug kas priklauso – išsprendžiama daug užduočių: kolektyvo ugdymas, koncertų apimties formavimas ir pan. Kartais gali pasirodyti puikus repertuaras – žmonės klausosi, nustemba, jiems įdomu, praeina metai, kiti – ir vėl reikia kažką keisti. Žinoma, sudaryti programą ir būti su ja dvejus metus – blogas variantas, kaip ir neįsigilinant rinktis vos ne kasdien, taip nepasiekiant tos reikalingos išraiškos.
Tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio klausytojai rugsėjo 14 d. (trečiadienį) 19 val. turės galimybę išvysti „Schola Cantorum Vilnensis“ kartu su vargonininku Dainiumi Sverdiolu. Galbūt prisimintumėte dalyvavimo pirmajame festivalyje, vykusiame 2011 metais, įspūdžius?
Prisimenu, pirmajame festivalyje buvome paruošę vien tik choralinę programą, tiesa, su vargonų pritarimu. Buvo nuostabu pamatyti tuometį kultūros ministrą, iš viso festivalio programos pasirinkusį ir mielai išklausiusį būtent mūsų koncertą. Dalyvavimas festivalyje suteikia malonių pojūčių.
Trečiadienio vakarą vyksiančio pasirodymo pavadinimas skamba gana intriguojančiai: „O. Messiaeno ir grigališkojo choralo muzikos mistika“. Gal galite atskleisti, kokia bus rugsėjo 14-osios vakaro programa?
Senoji grigališkojo choralo ir nepaprastai tauri Olivier Messiaeno vargonų muzika sukurs prasmingą maldos, susimąstymo atmosferą. Žymiajam XX a. prancūzų kompozitoriui, vargonininkui, pedagogui, kilusiam iš labai religingos šeimos, rūpėjo ne kasdienio išorinio, o kitoniško, tikrojo gyvenimo skambesiai. Abu reiškiniai – choralas ir vargonai, būdami nepaprastai sakralūs ir dvasingi, yra labai artimi, todėl nekontrastuoja, o vienas kitą papildo.
Vargonais bus atliekamas O. Messiaeno „Šeštinių ciklas“. Grigalines giesmes taip pat giedosime daugiausia iš Šeštinių repertuaro. Tiesa, paskutinės skambėsiančios giesmės bus skirtos Švč. Mergelei Marijai.
Viename interviu esatę minėjęs, jog kalbėti apie ateities perspektyvas nėra taip paprasta. Vis dėlto, baigiantis mūsų pokalbiui, siūlau bent šiek tiek pasvarstyti, kaip įsivaizduojate tolesnę giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ veiklą.
Žvelgdamas į priekį, negaliu pasakyti kažko labai novatoriško. Pirmiausia turėtume gražiai „išsemti“ dešimtus „Schola Cantorum Vilnensis” metus, surengdami kelis mums svarbius paminėjimus. Labai norėtųsi sakralinės muzikos koncerto su choralu, taip pat šventinių Mišių su ilgamete liturgija, kuriose grigališkojo choralo giesmės derėtų su senąja polifonija.
Kauno kunigų seminarijos giedojimo maestro, turbūt labiausiai muzikine prasme išsimokslinęs Lietuvos kunigas Vilius Sikorskas kartoja tvirtindamas, esą muzika yra mišių dvasia. Tai labai svarbus ir įpareigojantis pasakymas. Tad norėtųsi, kad Mišiose, įvyksiančiose šiais metais, muzika įsijungtų į liturginį procesą, labai natūraliai su juo susiliedama ir kartu nepaprastai praturtindama Mišių aukos prasmingumą bei grožį.
Manau, perėję šį dešimtmetį, vėl susėsime ir pamąstysime, kaip toliau skleisime vertybes, patiriamas grigališkajame chorale ir ekstraordinarinėje liturgijoje.
Dėkodamas už pokalbį, linkiu sėkmingo tolimesnio kūrybinio kelio „Schola Cantorum Vilnensis“ kolektyvui. Ir toliau skleiskite skambią autentišką dvasią!
Parengė Ignas Gudelevičius