 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusi ir visuomenės nepasitenkinimo audrą sukėlusi krašto apsaugos ministro J. Oleko „auksinių šaukštų“ istorija, atrodo, žymi daugiau nei tik dar vieną neskaidrių viešųjų pirkimų atvejį. Nors šis korupcija atsiduodantis atvejis primena tiesiog vogimą iš Lietuvos kariuomenės (taigi, net tėvynės išdavystę), jis galėjo nurimti kaip ir kiti šią Vyriausybę purtę skandalai. Taip būtų galėję įvykti, jei ne arši susikompromitavusio ministro gynyba iš socialdemokratų pusės, pasibaigusi Prezidentei mestais kaltinimais ir raginimu trauktis iš pareigų.
Dabar ši istorija išsivyniojo tiek, kad gali tapti lemiamu veiksniu, įstumsiančiu kairuosius į pralaimėjimą artėjančiuose Seimo rinkimuose. Tikriausiai tai nujausdamas vienas pagrindinių socialdemokratų strategų – G. Kirkilas viešai paragino J. Oleką trauktis, taip siekiant minimizuoti žalą partijai. Visgi vidinis jėgų išsidėstymas partijoje neleido tam įvykti. Ginti krašto apsaugos ministrą stojo pats A. Butkevičius, dėl „auksinių šaukštų“ kaltindamas visus – kariuomenės vadą, opoziciją ir D. Grybauskaitę – tik ne ministerijos vadovybę.
LSDP pozicija pastaraisiais mėnesiais išties nepavydėtina – jie puolami praktiškai iš visų pusių (reikia pasakyti, ne be pagrindo). Kiek anksčiau premjeras buvo priverstas ginti Vijūnėlės dvaro skandale įklimpusį aplinkos apsaugos ministrą K. Trečioką, po to – žemės ūkio ministrę V. Baltraitienę kartu su J. Miliumi. Tačiau kairiųjų problemos čia nesibaigia – tebesitęsiantis bandymas prastumti naująjį Darbo kodeksą prieš pat rinkimus kirto per rinkėjų pasitikėjimą – tiek LSDP, tiek ir A. Butkevičiaus reitingai smuko tiek, kad pirmoji vieta rinkimuose anaiptol nebėra garantuota.
Tad J. Oleko klausimas tam tikru atžvilgiu vainikavo problemų kalną, slegiantį socialdemokratų bei visų pirma A. Butkevičiaus pečius. Slegiant tokiai naštai, paskutiniai šios Vyriausybės darbo mėnesiai primena ne realų valstybės valdymą ir strateginių uždavinių pabaigimą, o tiesiog desperatišką bandymą išsilaikyti – kad ir kas nutiktų. Kitaip sakant, socialdemokratai vis labiau atrodo kaip nukraujavęs žvėris, bandantis ištraukti paskutines savaites iki rinkimų, o ne kaip pergalei pasiruošusi politinė jėga.
Kraujo skonį tuo tarpu pajuto opozicija. Interpeliacijos Seimo salėje rengiamos iškart dviem ministrams – V. Baltraitienei ir J. Olekui. Konservatoriai ir liberalai bendrai kviečia premjerą pasitikrinti pasitikėjimą Seime. A. Butkevičius, žinoma, tokio siūlymo priimti nelinkęs – kiekvienas atsakinėjimas į opozicijos klausimus ministrą pirmininką pastatytų į besiginančio vaidmenį, o dešiniesiems įduotų į rankas papildomą pagalį. Tiesa, ir dešiniųjų flangas anaiptol ne geriausios formos. Po neįtikinančių E. Masiulio pasakojimų apie imtą paskolą pirkti nekilnojamąjį turtą pajūryje liberalų reitingai pasmerkti smukti dar labiau – nusisuks paskutiniai buvusia liberalų vadovybe tikėję rinkėjai. O tai jau gresia realiai neperžengti 5% rinkimų barjero.
Socialdemokratų ir liberalų silpnumo akimirką konservatoriai demonstruoja, jog per 4 buvimo opozicijoje metus užsiaugino raumenis. Dar visai nesenai TS-LKD nebuvo įvardinama kaip rinkimus laimėti galinti politinė jėga. Tačiau į dugną nėrus liberalų populiarumui, susvyravus socialdemokratų pozicijoms bei nustojus augti „valstiečių“ palaikymui, konservatoriai, išlaikydami stabilias pozicijas, tapo vienais realiausių kandidatų po rinkimų formuoti naująją Vyriausybę. Tai suprasdami, konservatoriai nutarė į mūšio lauką ištraukti sunkiąją artileriją – G. Landsbergis pristatė savo siūlomą ministrų kabinetą.
Atrodytų, nieko nuostabaus – šešėlines Vyriausybes skelbia beveik visos politinės jėgos. Net ir Darbo partija šiuose rinkimuose tokią suformavo, nors pati yra dabartinės valdančiosios koalicijos narė. Visgi TS-LKD pasiūlytas formatas įdomus tuo, kad į vieną ministro poziciją siūloma ne po vieną, o po 2–4 kandidatus. Taip buvo nebyliai pareikšta, jog kol kitos partijos sunkiai randa po vieną tinkamą kandidatą į ministro postą (prisiminkime dabartinės Vyriausybės formavimo ypatumus), konservatoriai turi tiek politinio potencialo, kad jo užtektų dviem Vyriausybėms sudaryti.
Žinoma, bet kuri valdančioji dauguma po rinkimų bus koalicinė, tad visi šios partijos siūlomi kandidatai ministrais tikrai netaps. Kol politiniai oponentai šį konservatorių žingsnį vertina kaip priešrinkiminę reklamą, negalime nepastebėti, kad siūlomame ministrų sąraše rikiuojasi ne vien pagrindiniai konservatorių veidai, tokie kaip A. Kubilius, R. Juknevičienė, D. Kreivys, I. Šimonytė ir kiti. Pristatytame sąraše randame ir nemažai iki šiol Lietuvos politinėje arenoje nematytų pavardžių. Tai, kad prie TS-LKD komandos jungiasi tokie savo sričių ekspertai kaip buvęs Ukrainos ekonomikos ministras A. Abromavičius, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius P. Baršauskas bei ilgametis Europos Parlamento pirmininko patarėjas užsienio klausimais A. Pranckevičius, rodo, jog konservatoriai rimtai nusiteikę susigrąžinti valdžios vairą.
Galima TS-LKD mėgti arba ne (kaip žinoma, didelė dalis rinkėjų sprendimus priima remdamiesi emocijomis, o ne racionaliais argumentais), tačiau negalima nepripažinti, kad surinkta „Naujos kartos Vyriausybė“ – kaip ją vadina patys konservatoriai – yra stiprus pareiškimas. Tai ypač akivaizdu lyginant jų siūlomą sudėtį su dabartine Vyriausybės sudėtimi, kuri, švelniai tariant, pernelyg didelėmis kompetencijomis bei iniciatyvų ar idėjų gausa pasigirti negali.
Tačiau, net ir surinkus aukšto lygio komandą, pirmiausia reikia laimėti rinkimus. Savaime aišku, nė viena partija anksčiau laiko nepasiduos – tikėtis, kad net ir sužeisti socialdemokratai lengvai pasiduos, būtų naivu. Iki rinkimų liko daugiau nei 4 savaitės, tad nė viena partija negali jaustis saugi. O iš anksto patikėti pergale gali būti pražūtinga – tiek kairiesiems, tiek ir dešiniesiems