 |
| 209 kūrinys. Organizatorių nuotr. |
Rugpjūčio 23 dieną buvo atidarytas festivalis „Vilnius street art“, vykstantis jau ketvirtą kartą. Festivalio metu ant Vilniaus sienų atsirado gatvės meno kūrinių, be to, į programą įtraukta ir keletas originalių projektų bei pokalbių. Šiame tekste aptarsiu festivalio diskusinio tipo renginius.
Festivalio atidarymas vyko Energetikos ir technikos muziejuje. Vieta pasirinkta taikliai – milžiniškas katilas, spalvoti vamzdžiai kūrė atmosferą, tinkamą pokalbiui „Gatvės menas kaip alternatyvi mokykla“. Deja, nei katilui, nei pokalbio dalyviams ar vedėjoms nepavyko užkurti tikros, įnirtingos diskusijos.
Šių metų festivalis skiriasi nuo praėjusių tuo, jog gatvės meno kūriniams pasirinkti išskirtinai lietuvių autoriai. Tad į gatvės meną žvelgiama kaip į itin įvietinto meno formą. Kita naujovė – renkamasi puošti ir analizuoti ne konkretų rajoną, bet transportą ir su juo susijusius artefaktus. Vis dėlto atidarymo pokalbis nebuvo tiesiogiai susijęs su šiemetinio festivalio tematika, tačiau pedantiškas nuoseklumas tokiam projektui, kurį būtų galima apibrėžti kaip grynai idėjinį, nėra būtinas. Problema slypi kažkur kitur.
Jautrumas erdvei
 |
| V. Biekša. Organizatorių nuotr. |
Pokalbiui buvo pasirinktas gana keistas dalyvių derinys. Diskusijoje dalyvavo architektas Vytautas Biekša, alternatyvos tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, festivalio kuratorės Gabija Grušaitė ir Ūla Ambrasaitė. Pagrindinė pokalbio mintis: „Gatvė ir grafičių kultūra užaugino ištisą kartą šiandien garsių architektų, menininkų, dizainerių ir kūrybininkų.“ Žinoma, mes neturime gatvės meno specialistų, o miesto antropologės dalyvavimas diskusijoje naudingas ir vaisingas. Tačiau iškyla klausimas, ar tokiam pokalbiui nebūtų buvę pravartu pasikviesti dailėtyrininkų ar menininkų, kurie gatvę ir aerozolinius dažus vadina savo mokytojais?..
Tad pašnekovai pasirodė šiek tiek „pritempti“. V. Biekša prisipažino, jog tik pakviestas į diskusiją susimąstė, kad grafičių paišymas galėjo turėti kokios nors įtakos jo karjerai, profesijos pasirinkimui. Tiesa, V. Biekša pasidalino įdomia hipoteze, kaip paauglystės nuotykiai, jo žodžiais tariant, vargiai turintys meninės vertės, vis dėlto galėjo paveikti jo ateitį. Pasak architekto, pratybos, kaip išvengti pagrindinių gatvių ir būti nesugautam, padėjo jautriau suvokti erdvę.
Vis dėlto ginčytinai nuskambėjo V. Biekšos mintis, jog gatvės menas trina viešų ir privačių erdvių skirtį, kvestionuoja nuosavybės sąvoką. Ar šią idėją turėtume interpretuoti taip, jog grafitis nuosavą namą paverčia vieša saviraiškos ir diskusijų erdve?.. Galbūt likau nesupratusi. Nesupratusi ir teplionių prilyginimo negražiai mašinai, analogiškai darkančiai urbanistinę estetiką.
Gatvės meno funkcijos
 |
| 209 kūrinys. Organizatorių nuotr. |
Miesto antropologė J. Lavrinec enciklopediškai išskyrė tris gatvės meno funkcijas. Pranešėja pabrėžė, jog taip gali pasiekti pačią plačiausią auditoriją. Nors interneto platybės leidžia reikšti savo nuomonę kone globaliai, vis dėlto yra ir vyresnioji karta, kurios sėkmingesnis pasiekimo kanalas – miesto sienos. Tad J. Lavrinec grafičius pavadino ruporu, siekiant formuoti kritinę poziciją. Čia galime kaip pavyzdį prisiminti G. Grušaitės minėtą veikėją – menininką 209 ir tokius jo poetinius – kritinius užrašus kaip „Dviratis jau išrastas. Atkemša mintis ir gatves“. Pati J. Lavrinec priminė mikropotestą, kai vyko vienas eilinių Lukiškių aikštės paminklo konkursų. Pievoje buvo atsiradę mažyčiai transparantai su visuomenės balsais.
Antroji grafičių funkcija estetinė – autoriai siekia išpuoselėti atpažįstamą stilių. Trečioji funkcija ar vaidmuo – susibūrimų vietos. Čia buvo paminėta komoda, skirta mainytis daiktais, kadaise buvusi Gedimino prospekte. Tiek iš išvardintų pavyzdžių, tiek iš funkcijų matyti, jog pokalbiui trūko apibrėžtumo. Ar galime į vieną lentynėlę sudėti mainų komodą, tag‘us, sankcionuotus gatvės meno pavyzdžius?.. Ir tai tendencinga visam pokalbiui – trūko apibrėžtumo, susitarimo, apie ką kalbame.
Geltonoji mašinytė
 |
| D. Dubauskaitė. Organizatorių nuotr. |
D. Dubauskaitė kalbėjo būtent apie tagus. Daugiabučių kiemuose, vaikų žaidimų aikštelėse, ant pačių gyvenamųjų rajonų pastatų užsikonservavusius tagus tinklaraštininkė pavadino 10-ojo dešimtmečio muzikos fanų baze, metraščiu. Šaunu, kad pranešėja informavo publiką apie savo kompetencijas – prisistatė kaip muzikos tinklaraštininkė ir nagrinėjo būtent savo srities teritoriją.
Mintis, jog ant privačių namų kabinamos reklamos yra žymiai didesnė intervencija nei vaikų piešiniai ant sienų, atrodo pagrįsta, tačiau spėju, jog reklaminiams plotams taip pat yra tam tikri reikalavimai ir apribojimai. Žinoma, čia prieš akis išnyra savivaldybės šunybė, kai mašinos reklama atsirado ant Žaliojo tilto pjedestalo.
Renginio metu žodį tarė ir festivalio draugas, ir priešas (mat festivaliui atsiranda biurokratinių suvaržymų ar apsunkimų) – meras Remigijus Šimašius, entuziastingai skatinęs ir linkėjęs kurti kuo daugiau sankcionuoto gatvės meno. Ar ne dėl jo paramos nebuvo paminėta geltonoji mašinytė, viešosios erdvės taršalas?.. Labai tikiuosi, kad ne.
Pokalbio ašis
 |
| JR kūrinys Rio de Žaneire. Organizatorių nuotr. |
Dar viena D. Dubauskaitės mintis apie grafičius kaip gidą po užsienio šalį man priminė Vokietijos pavyzdį – Berlyno sieną. Iš tiesų tai – vienas lankomiausių turistų objektų, o Thierry Noir susilaukė milžiniško pripažinimo, jo darbai (Berlyno sienos fragmentai) pasklidę po įvairių šalių muziejus. Bet vertinkime kontekstualiai – Berlyno sienos griūtis, ant jos atsirandantys piešiniai yra Šaltojo karo pabaigos simbolis. Tad gal štai čia ir šuo pakastas – iš tiesų ne tiek svarbu legalu / nelegalu, kiek kokios intencijos ir koks rezultatas. Legalus vamzdis (Vlado Urbonavičiaus skulptūra „Krantinės arka“) trukdo didžiajai visuomenės daliai, o štai, pavyzdžiui, nelegaliomis sūpynėmis negirdėjau, kad kas nors skųstųsi.
Pokalbio pradžioje G. Grušaitė pristatė menininką JR, kuriam paauglystės taginimo linksmybės pakeitė gyvenimą. Šmirinėdamas po metro tunelius, jis surado fotoaparatą, ėmė fotografuoti savo draugus ir klijuoti jų nuotraukas Paryžiaus gatvėse, o šiemet jo instaliacijos Rio de Žaneire buvo oficiali olimpinių žaidynių puošmena. Dar vienas JR projektas – Palestinoje eksponuojami humoristiniai portretai, skatinantys rasinę, religinę, kultūrinę toleranciją. Kitas panašios koncepcijos kūrinys – imigranto Niujorko gatvėse fototapetas. Šio menininko pavyzdys yra tarsi pokalbio ašis, aplink kurią, deja, neįsisuko sklandi, turininga ar audringa diskusija.
Turinio štilius
 |
| Haiku vairuotojams. Tautvydo Stuko nuotr. |
Rugpjūčio 24 dieną prie „Lietuvos“ kino teatro buvo pristatytas Žygimanto Kudirkos projektas. Vieta pasirinkta itin simboliška – juk ant šio pastato sienos 2013 metais festivalio „Vilnius street art“ metu atsirado Ernesto Zacharevičiaus kūrinys – vaikai, žaidžiantys ant marionetinių siūlų, kuriuos laiko gigantiškos rankos. Jau kitą dieną vilniečius pasitiko nelegalių grafitistų šūkiai ant šio piešinio: „Hands off real graffiti“. Tad „Lietuvos“ kino teatras – simboliškas legalių, miestą puošiančių piešinių ir vandalizmo aktų diskursas.
Ž. Kudirkos projektas – greitkelių švieslentės, tapusios poezija. Muzikos atlikėjas ir tekstų autorius sukūrė skaitmeninius grafičius. Keletą vakarų iš eilės vietoje įspėjimų vairuoti lėčiau vairuotojai galėjo skaityti haiku primenančias eiles. Idėja iš tiesų įdomi. Pats Ž. Kudirka pastebi, jog radijuje vis mažėja autorinių laidų, saugumo taisyklės neleidžia skaityti naujienų mūsų mobiliuosiuose įrenginiuose, tad vairuotojai patenka į turinio štilių. Švieslentės, jo nuomone, turėtų praskaidrinti nuobodų naktinį pasivažinėjimą. G. Grušaitė svarstė, jog švieslentės – neliečiama ir nepelnytai neišnaudojama viešoji erdvė.
Netikėtas formatas
 |
| Mc. Mesijus ir Munpauzn. Tautvydo Stuko nuotr. |
Mintis iš tiesų originali ir žavinga. Bet aš, nors ir nevairuoju automobilio, nedrįsčiau taip drąsiai tvirtinti, jog švieslentės tėra nereikalingos banalios informacijos transliuotojas. Tai yra funkcionalūs įrenginiai, skirti pateikti vairuotojams svarbiausią informaciją ir mažinti eismo įvykių skaičių. Na, bet tikėkimės, kad vairuotojų dėmesys nebuvo išblaškytas ir menas nepareikalavo aukų. Pati Ž. Kudirkos mintis, jog kas sekundę besikeičiančios eilutės atspindi šiuolaikinio pasaulio ritmą, itin taikli. Vis dėlto pagal pranešimą spaudai tikėjausi sulaukti pokalbio apie haiku, šiuolaikinę poeziją ir panašias peripetijas.
Nors šis lūkestis neišsipildė, teko dalyvauti netikėto formato koncerte. McMesijus (Ž. Kudirkos sceninis slapyvardis) kartu su Munpauzn surengė koncertą per automobilio kolonėles. Galbūt čia buvo To automobilio parafrazė, ironiška refleksija (reklamos ant Žaliojo tilto)? Bet kuriuo atveju įsimintina patirtis. Vis persekiojo šmaikštus pojūtis, kad kopijuojame vadinamųjų marozų laisvalaikio leidimo būdą, tik pakėlę į aukštesnį lygmenį. Automobilis užvedamas, sklaidosi sceną primenantys dūmai ir skamba dainos apie benamius žodžiai: „Tu kaip vaikščiojantis grafitis – tu nelegalus.“
Smulkioji architektūra traukiasi
 |
| Kaunas, Lietuva. Ch. Herwigo nuotr. Iš organizatorių archyvo. |
Rugpjūčio 25 dieną Architektų sąjungoje įvyko diskusija „Smulkioji architektūra. Kokia ir kodėl?“ Pokalbį inspiravo kanadienčio fotografo Christopherio Herwigo nuotraukų serija, kurioje įamžintos senosios buvusių Sovietų Sąjungos šalių senosios stotelės. 2015 metais išleistas jo fotoalbumas „Soviet Bus Stops“, kuriame atsiskleidžia eksperimentinė smulkiosios architektūros įvairovė. Šio festivalio metu turėjo įvykti C. Herwigo fotografijų paroda Geležinio Vilko tunelyje ir kelti klausimų apie smulkiosios architektūros meniškumo poreikį. Deja, išoriniai festivalio kuratoriai nusprendė, jog žodinio savivaldybės sutikimo nepakanka, ir šios idėjos buvo atsisakyta, tačiau pokalbis apie mažąsias architektūrines formas buvo kupinas idėjų, gerųjų pavyzdžių, įdomių vertinimų.
Pokalbyje dalyvavo architektūros istorikė Marija Drėmaitė bei architektai Justinas Dūdėnas ir Justinas Jakštonis. Smulkiąja architektūra vadinamos stotelės, suoliukai, augalų klombos, apšvietimo stulpai, reklaminiai stendai ir pan. M. Drėmaitė pokalbyje atspirties tašku pasirinko sodinuką prie Aušros vartų, pasitinkantį į Vilnių atvykusius turistus ir, jos nuomone, sava kalba bylojantį, jog Lietuva – Rytų Europos šalis, liudijanti nesusikalbėjimą. Buvo keliamas klausimas, ar naujosios kataloginės stotelės tebeišlaiko architektūros statusą. J. Dūdėnas pasiūlė atskirti funkcionalaus dizaino sąvoką nuo architektūros.
Kataloginė produkcija
 |
| Liūdniausios stotelės konkurso laimėtoja. Nuotr. šalt.: notey.com. |
Gedimino prospekte matoma standartizuota produkcija yra kataloginė, pasirinkta, siekiant europietiško įvaizdžio. Bet galbūt Lietuva jau yra visavertė Europos dalis ir galime leistis į postmodernistinius ieškojimus? Tariant M. Drėmaitės žodžiais, Gedimino prospekto smulkioji architektūra nematoma, bet nėra neutrali – regimas pseodoistorinis stilius, neduodantis užuominų apie kurios šalies kurį laikmetį kalbame. Analogiškus šviestuvus kaip ir Gedimino prospekte J. Jakštonis matė Kryme. Diskusijoje nuolatos buvo keliamas klausimas: ar užtenka funkcionalumo, ar pageidautina ir estetika, kodėl didžiąją stotelės pastogės dalį okupavusi reklama?
Į šias problemas buvo pažvelgta ir iš globalios perspektyvos. M. Drėmaitė pasakojo, jog Amerikoje buvo surengtas liūdniausios (varganiausios) stotelės konkursas. Tad stotelių šabloniškėjimas tendencingas. Buvo svarstoma, kad sovietinės stotelės galėtų pretenduoti į paveldo statusą. Įvairiomis iniciatyvomis stotelės bandomos gaivinti, suteikiant joms papildomų funkcijų. O gal mums užtenka, kad stotelės būtų funkcionalios ir tvarkingos?..
Rekreaciniai taškai
 |
| EASA projektas. Alexandra Kononchenko nuotr. |
Dizainerė Julia Janus stotelėje šventė savo kolekcijos pristatymą. Mažo Austrijos miestelio vadovybė pasamdė architektų, kad šie sukurtų unikalias stoteles, taip miestelis taptų traukos centru. A. Zavišos fondas inicijavo projektą „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“. Šioje iniciatyvoje gyventojai buvo įtraukti į sprendimo priėmimą – žmonės buvo apklausiami, kokios stotelės jie pageidautų, vėliau derinama su vairuotojų poreikiais ir galiausiai įgyvendinimas atiduodamas į architektų rankas.
Analogiškame EASA‘2016 projekte dalyvavęs J. Jakštonis pasakojo, jog šios iniciatyvos metu Nidoje atsirado 30 objektų, tiek atliekančių konkrečias funkcijas (sauna, apžvalgos bokštas), tiek skirtų rekreacijai, „orientuotų į sustojimą, o ne bėgimą“. Pasak M. Drėmaitės, rekreacinių taškų paplitimo pioneriais buvo Swedbank terasos įkūrėjai – atsirado nauja architektūros tipologija.
Laiko tėkmė
 |
| J. Jakštonis. K. Trinkūno nuotr. |
J. Jakštonis prisidėjo ir prie „Anoniminių sūpynių fondo“ veiklos. Architektas teigė, jog sūpynės reformatų stotelėje tapo stotelės pakaitalu – besisupdami žmonės laukdavo savo transporto. Monrealyje pačiose stotelėse buvo įkurtos sūpynės palengvinti piliečių laukimo kančią. J. Jakštonis taip pat svarstė, jog visa architektūra didmiesčiuose yra orientuota į tai, kad žmogus kuo trumpiau sustotų, judėtų toliau, būtų produktyvus.
Tad J. Dūdėnas tvirtina, jog aptartieji projektai orientuoti į mėgavimąsi malonia laiko tėkme. Tačiau į smulkiosios architektūros silpimą galima žiūrėti ir kitu aspektu. J. Dūdėnas komentavo, jog vyksta tokie postmoderistiniai procesai kaip autorystės nyksmas, „less is more“ stiliaus populiarėjimas, o šalies gerovė matuojama ekonominiais rodikliais.
Idėjų gūsis
J. Jakštonis paantrino, jog Lietuvoje, palyginti su Ispanija, dar nėra tokios architektūros, kuri būtų patogi žmogui, kuri sukeltų pojūtį, jog yra skirta tau. M. Drėmaitė prisiminė Lazdynų rajono pavyzdį, kur pirmiausia gyventojams buvo leidžiama vaikščioti per pievas, o tik paskui šaligatviai nutiesti išmindytomis trajektorijomis. J. Dūdėnas teigė, jog estetikoje gali būti daug funkcijos, šių verčių nederėtų supriešinti.
 |
| J. Dūdėnas. K. Trinkūno nuotr. |
Diskusijos pabaigoje viena žiūrovė pasiteiravo, kad galbūt ten, kur yra daug ir įstabios stambiosios architektūros, smulkioji architektūra galėtų būti blankesnė, o nuobodesnėse vietovėse – išskirtinesnė. Ši mintis tapo neoficialia diskusijos išvada. Beje, man rodos, taip ir yra. Užmiesčiuose (pavyzdžiui, Nemenčinės plente) tebėra užsilikusios impozantiškos sovietmečio stotelės.
Tad apibendrinant šiuos tris iš pirmo žvilgsnio skirtingus renginius peršasi išvada, jog festivalio „Vilnius street art“ renginiai ir kūrybinė komanda pasižymi konceptualumu, neformalumu, jaunatviška energija, originalumu, kūrybingumu. Deja, patirties, laiko, žmogiškųjų išteklių stygius šiek tiek apgadina renginių kokybę ar „prekinę išvaizdą“. Vis dėlto tokios iniciatyvos nepaprastai sveikintinos. Kasmetinių identiškų mugių išvargintiems vilniečiams, mano galva, itin pravartu įkvėpti tokio gaivaus idėjų vėjų gūsio.
