Ištrauka iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.
Dialogas yra itin tinkamas ir būtinas būdas, kaip santuokiniame gyvenime bei šeimoje patirti, išreikšti ir brandinti meilę.
Tačiau tai yra ilgo ir reiklaus mokymosi vaisius.
Vyrai ir moterys, suaugusieji ir jaunuoliai skirtingai bendrauja, skiriasi jų kalbėsena, jie vadovaujasi kitokiais elgesio kodeksais. Bendravimui įtakos gali turėti tai, kaip klausiama, atsakoma, kokiu tonu kalbama, laiko momentas ir kiti veiksniai. Be to, visada būtina išsiugdyti tam tikras laikysenas, kuriomis būtų išreiškiama meilė ir įgalinamas autentiškas dialogas.
Būtina skirti laiko, kokybiško laiko, kurio esmė yra kantriai ir dėmesingai išklausyti, kol kitas išsakys viską, kas jam rūpi. Tam reikia mokėti neprabilti pirma tinkamos akimirkos. Užuot pradėjus reikšti nuomonę ar patarimus, privalu įsitikinti, ar išgirdote visa, ką kitas jautė poreikį išsakyti.
Tam būtina vidinė tyla, įgalinanti klausytis be širdies ir proto trikdžių – neskubėti, atidėti į šalį savo poreikius ir rūpesčius, suteikti erdvės.
Dažnai vienam iš sutuoktinių reikia ne jo problemų sprendimo, bet būti išklausytam. Jis turi pajusti, kad jo skausmas, baimė, pyktis, viltis, svajonės išgirsti. Kokios dažnos yra šios dejonės: „Jis manęs nesiklauso. Apsimeta, kad tai daro, bet iš tikrųjų galvoja apie ką kita.“ „Kalbu su juo ir jaučiu, jog jis laukia, kad aš kuo greičiau baigčiau.“ „Kai su ja kalbu, ji stengiasi pakeisti temą ar trumpai atsakyti bei užbaigti pokalbį.“
Būtina ugdytis įprotį laikyti kitą tikrai svarbiu.
Galvoje turimas jo asmens vertinimas, pripažinimas, kad jis turi teisę egzistuoti, savarankiškai mąstyti ir būti laimingas. Niekada nevalia nuvertinti, ką kitas sako ar dėl ko skundžiasi, net ir tada, kai reikia išreikšti savo požiūrį. Šitai grįsta įsitikinimu, jog visi gali ką nors pasiūlyti, nes turi kitokią gyvenimo patirtį, žvelgia į dalykus iš kitos perspektyvos, turi įvairiausių rūpesčių, išsiskiria skirtingais gebėjimais bei intuicinėmis įžvalgomis.
Net už agresyvių žodžių galima įžiūrėti kito tiesą, jo didžiausių rūpesčių svarbą ir to, kas sakoma, kontekstą. Todėl reikėtų į jį įsijausti, pažvelgti į jo širdies gelmes, aptikti, kas jį jaudina, ir tai padaryti išeities tašku dialogui palaikyti.
Būtina siekti plataus akiračio, neleidžiančio liguistai užsisklęsti savo ankštose idėjose, ir lankstumo keisti ar papildyti savo nuomonę. Iš mano ir kito minčių gali rastis nauja abudu praturtinanti sintezė. Vienybė, kurios reikia siekti, yra ne vienodumas, bet „vienybė įvairovėje“ arba „sutaikintoji įvairovė“.
Praktikuodami tokį broliškos bendrystės stilių, skirtingi žmonės susitinka, vienas kitą gerbia ir vertina, sykiu išlaikydami skirtingus niuansus ir akcentus, praturtinančius bendrąjį gėrį. Išsilaisvina iš pareigos būti tokiam pat, kaip kitas.
Reikia ir įžvalgumo laiku pastebėti galimus „trikdžius“, kad jie nenutrauktų dialogo. Pavyzdžiui, pažinti kylančius negerus jausmus ir juos suvaldyti, kad jie nepakenktų bendravimui. Svarbu mokėti išreikšti savo jausmus nežeidžiant kito, parinkti labiau kitam priimtinus ar kito toleruojamus žodžius, ypač kai kalbama apie reiklius dalykus, kritikuoti neliejant pykčio kaip keršto, vengti moralizavimo, kuriuo siekiama vien užsipulti, pašiepti, apkaltinti, įžeisti.
Daug klausimų, dėl kurių diskutuoja poros, nėra rimti. Kartais tai būna smulkūs, nereikšmingi dalykai, tačiau nuotaiką labiausiai gadina išsakymo būdas arba nuostata, su kuria vedamas dialogas.
Būtini dėmesingumo kitam ir prisirišimo prie jo ženklai. Meilė nugali didžiausias kliūtis. Ką nors mylint ar jaučiantis esant kito mylimam, lengviau suvokti, ką kitas nori išreikšti ir duoti mums suprasti.
Būtina nugalėti silpnybę, verčiančią baimintis kito, tarsi jis būtų „konkurentas“. Daug svarbiau savo saugumą grįsti tvirtais apsisprendimais, įsitikinimais ir vertybėmis, o ne troškimu nugalėti diskusijoje ar pasirodyti, kad esame teisūs.
Galiausiai pripažinkime: kad dialogas būtų vertas pastangų, turime turėti ką pasakyti, o tam reikia vidinio turtingumo, įgyjamo skaitant, asmeniškai apmąstant, meldžiantis ir atsiveriant visuomenei. Kitaip pokalbiai taps nuobodūs ir banalūs. Kai nė vienas iš sutuoktinių nesirūpina savo dvasia ir neplėtoja įvairių santykių su kitais žmonėmis, šeimos gyvenimas tampa „endogaminiu“, o dialogas nuskursta.
Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė