 |
Sudėtinga atskirti Fridos Kahlo asmenybę nuo jos kūrinių. Ši XX a. pradžios meksikiečių menininkė dažnai būdavo nesuprasta dėl to, kad dauguma jos paveikslų buvo autobiografiniai, itin skausmingi ir radikalūs.
Kai pradėjo augti jos populiarumas, tapo sunku atskirti jos itin susinarpliojusį su savastimi viešąjį įvaizdį nuo to, kas ši menininkė iš tiesų buvo. „Fridamanija“ jau kalba apie jos kaip įžymybės statusą, kurį puoselėjo kiti. Ji tapo savotišku archetipu, kuriame gyvenimas ir meno kūriniai yra neatsiejami dėmenys. Frida į meną įliejo Meksikos istoriją, kur ją ir išplėtė, sukūrė kultūrinių idealų, meno technikų, socialinių vertybių, kurios ir šiandien svarbios jos šaliai, pamatą.
Frida Kahlo gimė 1907-aisiais, treji metai iki Meksikos revoliucijos proveržio. Tačiau ji tikslingai pakeitė savo gimimo datą į 1910-uosius, kad galėtų save vadinti revoliucijos vaiku. Studijų metais Kahlo įsitraukė į aktyvią jaunimo grupę, kuri siekė tapti Meksikos intelektualinės sferos istorijos dalimi. Tuo metu iškilo itin daug politinių ir intelektualinių figūrų, neegzistavo toks pasirinkimas kaip vidutinybė. Meksika buvo kuriama išsilavinusių žmonių, kurie siekė geresnių perspektyvų savo šaliai.
 |
Buvo stipriai viliamasi sukurti ypatingą ir stiprią kultūrą, kurioje atsispindi didybė, bendruomeniškumas ir susivienijimas. Gimusi pačiame šių idealų įkarštyje, Frida Kahlo savo darbuose atspindi ir transcenduoja patį pagrindinį XX a. Meksikos įvykį. Ji nutapo jį savo paveikslų vaizdiniuose kaip kančią ir destrukciją, tačiau vienu metu ir kaip džiaugsmą, atgimimą, ironiją.
Žmonėms visada reikėjo mitų. Paprastų istorijų su įtikinamais personažais ir jaudinančiais scenarijais. Mitai padeda mums užčiuopti pasaulio prasmę, gyvenimui suteikia idealų, kartais padeda išspręsti net ir pačius sudėtingiausius klausimus. Menininkai yra galingi, nes jie mums pateikia mitus per epochoje įbūtintą ir suasmenintą formą, taip padarydami juos labiau prieinamus. Meno istorijoje kritikai dažnai komentuoja menininkus ir kaip asmenybes, o ne vien per jų sukurtų darbų prizmę.
Romantinis neramaus, bohemiško menininko, kuris laužo visuomenės normas, idealas yra daugumos mūsų laikomas talentingų dailininkų bruožas. Numanoma ir tai, kad neeilinis menininkas turi iškentėti gilias emocijas, iš kurių yra sukuriamas menas. Didžių menininkų istorijose dažnai girdėti, kad jie kenčia visą gyvenimą, ir jų menas yra pripažįstamas tik po mirties. Frida yra tiesiog tobula kandidatė šiam scenarijui išpildyti.
 |
Visgi Frida Kahlo turėjo siaubingą gyvenimo istoriją. Kai jai buvo aštuoniolika, važiuodama autobusu pateko į baisią avariją. Metalinis turėklas perdūrė jos pilvą, stuburas lūžo trijose vietose. Niekas nemanė, kad ji išgyvens ar galės vėl vaikščioti. Šis įvykis jos gyvenime turėjo transformacinį efektą. Ji visiems laikams prarado galimybę vaikščioti ir tapti mama.
Ši aplinkybė ją stipriai traumavo. Visa sugipsuota Kahlo pradėjo tapyti gulėdama lovoje, pasitelkdama specialius rėmus ir veidrodį virš lovos. Tuomet išsiskleidė svarbiausias jos tapybos momentas – autoportretai, kurie sudarė aštuoniasdešimt procentų visos dailininkės kūrybos. Vėliau ji paaiškino, jog save taip dažnai tapo, nes dažniausiai būna viena, dėl ko būtent save labiausiai pažįsta. Jos kančios tęsėsi iki ankstyvos mirties, kai menininkei buvo 47 metai. Jos visą gyvenimą trukusi tragedija sukūrė vieną įdomiausių kenčiančio menininko naratyvų par excellence.
Negalima teigti, kad vadinamoji Fridamanija prasidėjo po pirmojo biografinio filmo, kur dailininkę vaidino Ofelia Medina. Jos populiarumas išaugo dėl keleto kitų elementų – pirmosios biografinės knygos, parašytos meno kritiko Raquelio Tibolo, atradimo, kad ji savitai priklausė hipių judėjimui ir Kahlo nepaprasto indėlio į visuotinį meną per radikalų moters portreto vaizdavimą. Tradicinį moters vaizdavimą Kahlo suradikalino, atskleidė kitokią, šokiruojančią realybę. Šis revoliucinis požiūris į moterį vaizduojamuosiuose menuose buvo atpažintas meno kritikės Glorios Orenstein. Kahlo pasiūlo ir prideda kitokį žvilgsnį į tabu laikytais objektus, tokius kaip motinystė, seksualumas ir socialinė moters pozicija. Todėl Kahlo populiarumas iš dalies kilo ir dėl jos drąsaus požiūrio, nes tuomet visuomenėje tradicijos buvo labai galingos ir konservatyvios. Apie 1980-uosius kilo susidomėjimas periferiniu menu. Taip pat dėl polinkio mitologizuoti menininkų asmenybes, Fridos asmenyje tam buvo labai daug potencialo.
Tai buvo iš dalies ir dėl jos įvairiapusio ir legendinio gyvenimo: jos skausmo, rūbų, emancipacijos, meno, motinystės jausmo, politinio įsitraukimo ir besąlygiškos meilės Diegui Riverai. Šie elementai tiesiog idealūs, kad apie reiškinį ar asmenį susiburtų pasekėjų grupė.
Trumpas įvadas į Kahlo kūrybą per keletą jos darbų
 |
| Frieda y Diego Rivera (Frida ir Diego Rivera) (1931) |
Būtų tikslinga kaip pirmąjį pateikti darbą, vaizduojantį menininkės ryšį su dvigubai vyresniu jos vyru Diegu Rivera. Nors gyvenimo laikotarpiu buvo jo, kaip menininko, šešėlyje, dabar ji pelno kur kas didesnę pasaulinę šlovę, negu jos vyras kada nors turėjo. Šis kūrinys parodo ir Fridos konfliktiškus jo atžvilgiu jausmus. Matome perdėtai sumažintą moters figūrą greta didžiulio Riveros. Frida akivaizdžiai rodo savo priklausomybę nuo jo, taip pat sumenkina savo meninius talentus, vaizduodama Riverą, laikantį teptukus, o save vilkinčią paprasčiausią suknelę.
 |
| Mi Nacimiento (Mano gimimas) (1932) |
Šis kūrinys priklauso privačiai Madonnos, didžios Fridos Kahlo gerbėjos, kolekcijai. Tai galbūt yra vienas labiausiai šokiruojančių Kahlo darbų, kuris išreiškia asmeninio gyvenimo sumaištį dėl meninės kūrybos. Ką tik patyrusi persileidimą (ši patirtis paveikė tiek jos asmeninį gyvenimą, tiek kūrybą), ji iš karto sužinojo, kad jos mama miršta nuo vėžio. Jos pačios kruvinos galvos atgimimas iš neidentifikuotos motinos kojų šiandien yra toks pat stulbinamas kaip ir tą dieną, kai buvo nutapytas 1932-aisiais.
 |
| Henry Ford Hospital (Henrio Fordo ligoninė) (1932) |
Šis kūrinys, nutapytas ant metalo plokštelės 1932-aisiais, toliau kalba apie persileidimą, kurį ji patyrė Amerikoje. Kaip tai tapo vienu svarbiausių jos gyvenimo momentų, taip pat tai tapo ir vienu esminių jos meno bruožų. Galbūt tai vienas labiausiai žinomų kūrinių, kur menininkė tyrinėja šią tragediją ir jos sukeltą kančią. Šeši laideliai, prijungti prie išsipūtusio pilvo, sujungia įsčias su ilgai lauktu, bet negimusiu kūdikiu. Purpurinė gėlė yra dovanota Riveros, sraigė simbolizuoja lėtą skausmą, o atsijungęs nuo kūno moters torsas rodo, kad joje visą laiką pasiliks išgyvenimas.
 |
| Mis Abuelos, Mis Padres, y Yo (Mano seneliai, tėvai ir aš) (1936) |
Fridos ryšys su jos paveldu ir šeima nuolatos atsikartoja jos meno kūriniuose, o labiausiai šiame akivaizdžiai šeimai skirtame paveiksle. Šiame paveiksle šeimos medis vaizduojamas per raudoną kaspiną, kuris jungdamas visus narius simbolizuoja kraujo liniją. Frida save vaizduoja pirmame plane, tiesiai prieš tėtį, kurį tiesiog garbino, taip pat savo atvaizdą atkartoja ir vaisiaus forma mamos pilve.
 |
| El Suicidio de Dorothy Hale (Dorothy Hale savižudybė) (1938) |
Mažiau žinomas Kahlo darbas „Dorothy Hale savižudybė“ vaizduoja, kaip ir galima tikėtis, Amerikos dainininkės ir visuomenės veikėjos Dorothy Hale savižudybę. Ji iššoko pro aukščiausio savo buto Niujorke langą. Jos artima draugė užsakė, kad Kahlo, kuri tuomet pirmą kartą skyrėsi su Rivera, nutapytų jos portretą. Kūrinys nebuvo toks, kokio tikėjosi užsakovė. Buvo reikalaujama kelių pataisymų – reikėjo išimti paveiksle buvusį angelą ir ant paveikslo užrašytą autorystę.
 |
| Las dos Fridas (Dvi Fridos) (1939) |
Vienas greičiausiai atpažįstamų šios menininkės kūrinių – paveikslas „Dvi Fridos“. Tai yra padalintas autoportretas, kuris rodo nuosmukį po skyrybų su Rivera ir vėlesnį savo tapatybės suvokimą. Dešinėje vaizduojama Frida vilki europietiška suknele, yra panaši į save, kokia ji buvo iki Riveros. Kairėje matome tradicinę meksikietę. Kairėje vaizduojamoje savyje Frida rodo savastį, kuri išsivystė santuokos metu. Matyti medalionas su Riveros atvaizdu. Kraujuojanti širdis yra nenuginčijamas simbolis jos skausmo, taip pat tai susikalba ir su actekų ritualiniu aukojimu.
 |
| Autoretrato con Collar de Espinas (Autoportretas su erškėčių vėriniu ir kolibriu) (1940) |
Šis Fridos Kahlo atvaizdas yra neabejotinai vienas žinomiausių, nes labai dažnai pasitelktas populiariosios kultūros, mados produktuose. 1940-ųjų autoportrete Kahlo iš rėmo žvelgia tiesiai į žiūrovą, ant kaklo dėvimas erškėčių kūrinys greičiausiai rodo susikurtą skausmą, kilusį dėl skyrybų su Rivera. Tarsi to dar nebūtų gana, prie vėrinio prikabintas meilę simbolizuojantis miręs kolibris. Ant pečių tyko blogį simbolizuojanti juoda katė ir geidulinga beždžionė.
 |
| Viva la Vida, Sandias (Viva La Vida, Arbūzai) (1954) |
Paskutinis prieš mirtį dailininkės kūrinys yra savaip prieštaringas. Iš vienos pusės paveiksle dominuoja ryškiaspalviai arbūzai su visomis jaunumo ir šviežumo konotacijomis, taip pat ir žinutė „Viva la vida“. Iš kitos pusės, po paveikslu slypi grynai meksikietiška šio vaisiaus prasmė. Meksikos tradicijoje jis giliai susietas su mirtimi.
Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė