Šv. popiežius Grigalius Didysis – Bažnyčios mokytojas

Rug­sė­jo 3 d. minime šv. Grigalių Didįjį, popiežių ir Baž­ny­čios mo­ky­to­ją (540–604).

Po­piežius Gri­ga­lius ti­tu­lo „Di­dy­sis“, ku­rį jam suteikė is­to­ri­ja, nu­si­pel­nė be jo­kios abe­jo­nės. Jis iš tie­sų bu­vo to­bu­las pa­vyz­dys to, kaip rei­kia valdy­ti: bu­vo iš­min­tin­gas ir tei­sin­gas, ro­mus ir stip­rus, griežtas ir to­le­ran­tiškas bei pil­nas sumany­mų.

Jis gi­mė apie 540 me­tus Ro­mo­je, pri­klau­sė kilmingai Ani­ci­jų gi­mi­nei. Kil­mė ir griež­tas auklėjimas jam pa­leng­vi­no ke­lią į po­li­ti­nę kar­je­rą, ir jis ga­vo įta­kin­gą Ro­mos pre­fek­to pos­tą. Ta­čiau šis ke­lias bu­vo ne jam. Po­li­ti­kos ving­ry­bė­se jautėsi pras­tai ir su­vo­kė, jog jam la­biau pa­tin­ka vie­nuo­ly­nų ty­la ir vie­nat­vė. Tad vie­ną die­ną
sena­to­riaus to­gą jis iš­kei­tė į be­ne­dik­tų vie­nuo­lio abi­tą, o sa­vo na­mus ant Ce­li­jaus kal­vos, pa­si­tel­kęs šv. Be­ne­dik­to siū­lo­mą pa­vyz­dį, pa­ver­tė vie­nuo­ly­nu.

Ta­čiau ta ra­my­be mė­ga­vo­si ne­il­gai. Po­pie­žius Be­ne­dik­tas I pa­sky­rė jį dia­ko­nu, o šio įpė­di­nis Pe­la­gi­jus II jį kaip sa­vo at­sto­vą pa­siun­tė į Kon­stan­ti­no­po­lio rū­mus. Grį­žęs į Ro­mą, jis iš kar­to už­si­da­rė sa­vo na­muo­se-vie­nuo­ly­ne, ta­čiau skaus­min­gi įvy­kiai jį vėl – ir šį kar­tą vi­siems lai­kams – pri­ver­tė juos pa­lik­ti. Sos­ti­nę iš pra­džių už­klu­po ma­ras, tie­siog nu­siau­bęs mies­tą (tarp au­kų at­si­dū­rė ir pats po­pie­žius Pe­la­gi­jus), pas­kui badas ir ga­lin­ga, me­džius rau­nan­ti ir na­mus griau­nan­ti aud­ra, o ga­liau­siai nio­ko­jan­ti lon­go­bar­dų la­vi­na. Ro­mos krikš­čio­nių ben­druo­me­nės ma­ny­mu, nie­kas ge­riau už Grigalių, anks­čiau bu­vu­sį mies­to pre­fek­tu, ne­bū­tų ga­lė­jęs su­val­dy­ti si­tu­a­ci­jos ir su tuo „lai­ve­liu“ iš­la­vi­ruo­ti iš tos jį šen ir ten blaš­kan­čios aud­ros. Gri­ga­lius ban­dė išvengti šių pa­rei­gų, ta­čiau ga­liau­siai nu­si­lei­do karš­tiems dva­si­nin­ki­jos, se­na­to bei pa­čių ti­kin­čių­jų pra­šy­mams.

Pir­mo­ji kliū­tis, ku­rią jam te­ko įveik­ti, bu­vo tuo me­tu jau Ro­mos var­tus pa­sie­kę longobar­dai. Jis ne­iš­ėjo su jais su­si­tik­ti, kaip tai su Ati­la bu­vo pa­da­ręs po­pie­žius Leonas, ta­čiau, no­rė­da­mas nu­slo­pin­ti įtam­pą ir su ga­lin­gai­siais bar­ba­rais pa­siek­ti tam tik­rą su­si­ta­ri­mą, pa­si­tel­kė di­plo­ma­ti­ją. Pui­kia są­jun­gi­nin­ke jam ta­po lon­go­bar­dų karalie­nė Te­odo­lin­da, be ga­lo jaut­ri mo­te­ris, ta pa­ti, ku­ri vė­liau Mon­cos (Mon­za) kated­rai pa­do­va­no­jo žy­mi­ą­ją Ge­le­ži­nę lon­go­bar­dų ka­rū­ną. Jos dė­ka jis be krau­jo pralie­ji­mo ga­lė­jo iš­spręs­ti lon­go­bar­dų klau­si­mą. Šie, vė­liau pui­kiai pri­si­tai­kę prie tų laikų gy­ve­ni­mo bei kul­tū­ros, taps tur­tin­ga bei gy­vy­bin­ga krikš­čio­niško­sios Ita­li­jos dalimi.

At­si­trau­kė ir ma­ro rykš­tė, tad po­pie­žius Gri­ga­lius ga­lė­jo at­si­dė­ti Baž­ny­čios re­for­mai dvie­jo­se sri­ty­se: ad­mi­nist­ra­ci­jos sri­ty­je jis vėl grą­ži­no tvar­ką gau­sia­me Baž­ny­čios pavel­de, o mi­si­jų bei lab­da­ros sri­ty­je ska­ti­no lon­go­bar­dų at­si­ver­ti­mą bei da­vė pra­džią sėk­min­gai Au­gus­ti­no Ken­ter­be­rie­čio bei jo vie­nuo­lių mi­si­jai Bri­ta­ni­jo­je. Ga­liau­siai jis orga­ni­za­vo ir pla­čią pa­gal­bos bei lab­da­ros veik­lą. Jo baž­ny­čio­je ant Ce­li­jaus kal­vos yra sau­go­mas sta­las, prie ku­rio pa­val­gy­ti jis kas­dien kvies­da­vo mies­to var­guo­lius.

Gri­ga­lius bu­vo ne tik iš­ki­lus ad­mi­nist­ra­to­rius, iš­min­tin­gas bei nuo­lan­kus ved­lys (jis pirma­sis pa­si­ra­šė kaip Die­vo tar­nų tar­nas), bet ir pui­kus ra­šy­to­jas bei iš­kal­bus pamoks­li­nin­kas. Iki mū­sų die­nų iš­li­ko daug jo vei­ka­lų, apie ke­tu­rias­de­šimt ho­mi­li­jų evan­ge­li­jų te­mo­mis bei dvi­de­šimt dvi ho­mi­li­jos apie pra­na­šą Eze­kie­lį. Jis pra­dė­jo ir litur­gi­nių gies­mių, ku­rios vė­liau bu­vo pa­va­din­tos gri­ga­liš­ko­sio­mis, re­for­mą bei ska­ti­no jų rai­dą. At­ro­do, ne­su­vo­kia­ma tiek daug veik­los pa­kel­ti žmo­gui, ku­ris bu­vo to­kios silpnos svei­ka­tos, jog pas­ku­ti­niai­siais me­tais bu­vo pri­vers­tas sa­vo pa­moks­lus pa­ti­kė­ti skai­ty­ti vie­nam ben­druo­me­nės na­riui, nes pats ne­be­ga­lė­da­vo iš­si­lai­ky­ti ant ko­jų.

Gri­ga­lius, be ga­lo iš­si­moks­li­nęs žmo­gus ir di­dis šven­ta­sis, yra lai­ko­mas jung­ti­mi tarp Ro­mos im­pe­ri­jos epo­chos bei vi­du­ram­žių: jis yra pas­ku­ti­nis iš kla­si­kos pe­ri­odo ir pirma­sis iš scho­las­ti­nės epo­chos mo­ky­to­jų. Jam val­dant po­pie­žiaus tia­ra jo lai­kais bu­vo daug iš­ki­les­nė už bet ko­kią im­pe­ra­to­riaus ar ka­ra­liaus ka­rū­ną. Jo val­džia vi­sų pir­ma bu­vo dva­si­nė, nors kai kas ta­me jo su­kaup­ta­me au­to­ri­te­te no­rė­tų įžvelg­ti pasau­lie­ti­nės po­pie­žių val­džios pra­džią. Gal­būt, ta­čiau aiš­ku tai, jog ma­te­ria­li­nės galios pa­gun­da jo vi­siš­kai ne­pa­lie­tė. Jis gy­ve­no ne­tur­tin­gai ir nuo­lan­kiai, vi­sa­da kreipė dė­me­sį į ne­tur­tin­gų­jų bė­das, net li­kus ke­lioms die­noms iki mir­ties (604 me­tais), jis ra­do bū­dą, kaip se­ny­vam ir ne­tur­tin­gam Kju­zio (Chiu­si) vys­ku­pui nu­siųs­ti apsiaustą, kad šis ga­lė­tų ap­si­gin­ti nuo pra­si­de­dan­čios žie­mos žvar­bos.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga