„Brangūs dėde ir teta, tai mano paskutinis atsisveikinimo laiškas, rašau jums iš kalėjimo, nuteistas mirčiai. Barbarai žudikai nuteisė mane – auką, kuri nepadarė jokio nusikaltimo. Tūkstančių tūkstančiai žmonių jau žuvo. Užmuštųjų kraujas nebus nutildytas. Labai liūdna palikti šį nuostabų pasaulį. Mes tik pradėjome gyventi, bet jau reikia mirti – man ir tėvui kartu su mūsų šeima. Mes nežinome, kur mūsų kūnai bus palikti. Aš baigiu savo laišką: gyvenkite laimingai ir mėgaukitės gražiu gyvenimu. Jūsų ištikimas sūnėnas Judelis Nutlevičius, kuris jau nebe gyvas. Molėtai, 1941 gruodžio 21, iš kalėjimo, kelios dienos prieš mirtį.“
Tuo metu, kai Judelis Natlevičius rašė šį paskutinįjį savo laišką, du tūkstančiai Molėtų žydų jau buvo nebegyvi – paniekinti, pažeminti, varu nuvaryti į žudynių vietą ir pasmerkti myriop. Pasmerkti dalyvaujant vietiniams nacių kolaborantams. Ta pačia gatve pirmadienį keliavo didžiulis būrys neabejingų Lietuvos piliečių – jų gretose ir Lietuvos lenkai, žydai, rusai. Tai yra mano tėvynė – daugiakalbė, daugiakultūrė, skirtingų religijų, tačiau vienijama bendros dvasios kalbos.
 |
Kai tarpukario Lenkijoje nacionalisto endeko buvo nužudytas pirmasis Respublikos prezidentas Gabrielis Narutowiczius, Marija Dąbrowska užrašė šiuos žodžius: „…lyg savo tautos širdyje staiga būčiau išvydusi tamsa žiojančią mirtį nešančio basilisko olą…Tad tada ir dėl tų faktų gimė manyje du pojūčiai… vienas yra sukrečiantis atradimas, kad mūsų tautą sudaro dvi tautos, kurios turi bendrą lūpų kalbą, bet ne dvasios kalbą. Antrasis buvo slaptas nerimas, kad tas nusikaltimas prie nepriklausomybės slenksčio… žiauriai keršys ateityje.“
Molėtuose keliavau eisenoje, vedusioje į žydų žudynių vietą, ir skaičiau nešamus stendus, ant kurių buvo ne tik nužudytų ar išgelbėtų žydų nuotraukos, tačiau ir atvaizdai tų lietuvių, kurie gelbėjo savo artimą. Tai yra žmonės, kurie visoje šioje be galo tragiškoje istorijoje leidžia įžvelgti neužgesintą žmogiškumo liepsną. Taip, kaip Daivos Čepauskaitės pjesėje „Duobė“ liudija personažas Andrius, nors tokių lietuvių buvo daug, tačiau jie išgelbėjo mažiau žmonių nei kad buvo pražudyta. „Tam, kad išgyventum, reikėjo dešimties stebuklų. Devynių neužteko“, – atitarė jam Milda. Tačiau jie bandė kurti tuos stebuklus. Tai – mano Lietuva. Jei, kaip kad giedama Lietuvos himne, praeityje turime ieškoti šaltinių, iš kurių galėtume semtis stiprybės, tai šie žmonės ir yra tas neišsenkantis šaltinis.
 |
Tačiau būta ir kitos Lietuvos, kurią sudarė asmenys, savo noru talkinę okupantui – sudarinėję sąrašus, suvarinėję į getus, grobę ir parceliavę svetimą turtą, su baltais raiščiais ant rankų varę prie duobių ir šaudę vaikams, moterims, senoliams, vyrams į nugaras, o po to bandę savo sąžinę nutildyti namine. Kaip liudija tas pats D. Čepauskaitės pjesės herojus Andrius, tokių lietuvių gal ir nebuvo labai daug, tačiau tačiau jie sušaudė labai daug žmonių – daugiau nei buvo išgelbėta. „Nužudyti žmogų buvo labai paprasta. Tam nereikėjo net žiaurumo. Užteko abejingumo“, – atitarė jam Milda. Tai taip pat yra mano šalies istorija, tačiau istorija, dėl kurios man gėda, dėl kurios be galo liūdna ir skaudu, tačiau kurią taip pat privalau pasakoti, nes, kaip liudija Šventasis Raštas, tik tiesa gali išlaisvinti, tik tiesos siekimas yra Dievo mums duotas imperatyvas. Melas, abejingumas, nutylėjimai yra blogio sąjungininkai.
Būtent iš santykio su mūsų pačių istorija kyla ir šiandieninės dvi Lietuvos. Viena, kuri turi sąžinės ir drąsos pripažinti savo nuodėmes ir klaidas, kuri nesivadovauja dvigubais standratais, kai vieni reikalavimai taikomi tiems, kurie laikomi savais, ir kiti tiems, kurie įvardijami svetimais, kuri apskritai nebeskirsto savo piliečių į svarbius ir mažiau svarbius, vertus ir mažiau vertus. Ir kita, kuri kančias skirsto į savas ir svetimas, kuri aiškina, kad savų nešvarių skalbinių viešai skalbti nevalia, kuri ieško pateisinimų tiems, kurių veiksmai negali būti pateisinti, kuri renkasi patogią amneziją, kuri vis nesugeba atsikratyti antisemitinių nuostatų, vis išnyrančių ar tai neįtikėtiniausiomis sąmokslo teorijomis, ar tai bjauriais internetiniais komentarais.
Eisena Molėtuose, labai viliuosi, parodė, kad pirmosios Lietuvos gretos, kurias sudaro žmonės, nebijantys stoti akistaton su istorine tiesa, nebijantys atsiprašyti už tamsiuosius savo istorijos puslapius, susišnekantys ne tik bendra lūpų, tačiau ir dvasios kalba, sparčiai auga. Galbūt lengviausia šiandien būtų tiesiog pasmerkti tuos, kurie yra kitoje barikadų pusėje, atsiriboti nuo jų. Tačiau tai nėra išeitis. Gal ir naiviai, bet vis tik tikiu švietimo galia, tikiu, kad privalome ištiesti jiems ranką ir kviesti jungtis draugėn, kad kitąmet Molėtuose, Šeduvoje, Biržuose ar kitame budelių pražudytame štetle į minėjimo renginius susirinktų dar daugiau žmonių.
Mūsų užduotis ne smerkti, o liudyti tiesą, ne prisidėti prie tarpusavio neapykantos sėklų daiginimo, o skatinti susitaikinimą, ne dalinti Lietuvą, o ją vienyti, ugdyti jaunąją kartą, kuri kalbėtų bendra dvasios kalba. Juk ir aš pats buvau tas, kuris ilgą laiką nežinojo, nematė, kol kažkas nesupažindino ir neparodė, atkovojo mane iš nežinios, abejingumo, už ką visada liksiu dėkingas.
Tik tiesa gali padaryti mus laisvus. Antradienį Molėtuose sutikau daug laisvų žmonių, kurie jau neturi bijoti, kad jų statomus atminties namus gali sugriauti netikėtai archyve aptikta byla, prabilęs anuos laikus menantis liudininkas, už durų išvarytųjų ir svetimais apskelbtųjų beldimas į mūsų sąžinės duris.